Administracinė byla Nr. I-3739-821/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01608-2017-4
Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi j teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde ir jo papildyme (b. 1. 1-2, 9) nurodė, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016-07-15 iki 2016-11-18 buvo laikomas nežmoniškomis ir žiauriomis kalinimo sąlygomis. Nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, dalį ploto užėmė sanitarinis mazgas. Tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, iš jo nuolat sklisdavo nemalonūs kvapai. Kamerų langai maži, nešvarūs, neveikė ventiliacija, trūko oro, nebuvo užtikrintas apšvietimas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas orumas, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, o dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo regėjimas.
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. 1. 21-29) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė priežastis, dėl kurių kameros gali būti perpildytos.
Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras). Lukiškių TI-K sudaro paslaugų teikimo sutartis su bendrovėmis, vykdančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl remontą tenka daryti iš naujo. Kameros vėdinamos natūraliai pro langą.
Kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kameros vėdinamos per langus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 3,66 EUR išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo, laikotarpiu nuo 2016-07-15 iki 2016-11 -18 (toliau - ir ginčo laikotarpis).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos (b. 1. 21-22, 32-35) nustatyta, kad pareiškėjas 2016-07-15 - 2017-07-17 buvo laikomas kameroje Nr. 171, kurios plotas 7,94 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2016- 07-18 išvyko į Alytaus apskrities areštinę.
2016-07-21 atvyko iš Alytaus apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, jos plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2017-07-22 perkeltas į kamerą Nr. 135, kurios plotas 8,02 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2016-07-27 (2 asmenys kameroje). 2016-07-28 išvyko į Alytaus apskrities areštinę.
2016-08-01 atvyko iš Alytaus apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2016-08-02 perkeltas į kamerą Nr. 323, jos plotas 7,75 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2016-10-10 (laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2). 2016-10-11 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2016-10-12 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, jos plotas 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2016-10-13 perkeltas į kamerą Nr. 318, jos plotas 7,81 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2016-10-14 perkeltas į kamerą Nr. 319, kurios plotas 7,78 kv. m. (1 asmuo kameroje). Kameroje Nr. 319 pareiškėjas laikytas iki 2016-11-07. 2016-11-08 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2016-11-10 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, jos plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2016-11-11 perkeltas į kamerą Nr. 321, kurios plotas 7,70 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2016-11-17. 2016-11-18 išvyko į Alytaus pataisos namus.
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas - esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyliausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858- 1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir {sakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, tarp jų ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant, kiek laiko pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidus minimalaus kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, normą, vertinamas ir kameros plotas, tenkantis sanitariniam mazgui. Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad sanitarinio mazgo plotas apie 0,56 kv. m. (b. 1. 11).
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 116 dienų. Įvertinus Lukiškių TI-K nurodytus kamerų plotus ir iš jo atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m.), pripažintina, kad minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniui buvo nežymiai pažeista vieną dieną (2016-08-01, kai kameroje Nr. 108 buvo laikyti 2 asmenys), kai pareiškėjui teko 3,41 kv. m. kameros ploto.
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais - kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 134:2015).
Pareiškėjas teigia, kad kamerų langai maži, nešvarūs, neveikė ventiliacija, trūko oro, nebuvo užtikrintas apšvietimas.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė nei 200 lx. Natūralaus apšvietimo koeficiento verčių minėta higienos norma nereglamentuoja. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė - nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu - 0,15-0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu - 0,05-0,15 m/s (HN 135:2015 16 punktas). Laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 135:2015 17 punktas). Laisvės atėmimo vietų įstaigų patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Lukiškių TI-K (pareiškėjo buvimo ar jam artimais laikotarpiais), nustatė, kad kameros pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą, temperatūros ir santykinės oro drėgmės rodikliai atitiko higienos normų reikalavimus (b. 1. 45- 48, 56-57, 68-69, 74, 86). Kamerose buvo švaru, kenkėjų požymių nenustatyta (b. 1. 52-53, 71-72, 89-90). 2016 m. kovo 18 d. ir 2016 m. kovo 21 d. patikrinimo aktuose nurodyta, kad minėtu laikotarpiu kamerose Nr. 124 ir 122 dirbtinė apšvieta buvo mažesnė nei 200 lx (b. 1. 52-53, 64-66). Šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti (b. 1. 54, 67, 82-85). Kamerose Nr. 323 patikrinimo metu buvo nustatyta pelėsio požymių (b. 1. 77-78). Šį pažeidimą Lukiškių TI-K taip pat pašalino (b. 1. 63, 81-82). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ir skundais nesikreipė, higienos normų neatitikčių šalinti neprašė (b. 1. 37). Byloje nėra jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti kitus pareiškėjo skunde nurodytus higienos reikalavimų pažeidimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K tualetas nebuvo atskirtas nuo kameros, iš jo nuolat sklisdavo nemalonūs kvapai.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis) besinaudodamas tualetu nebūtų matomas kitų asmenų. Tualeto atskyrimas taip pat leistų išvengti nemalonių kvapų kameroje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, jog pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (žr., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09;
- m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktus, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
Byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikytas pareiškėjas buvo įrengtos užuolaidos arba sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas kitu būdu, todėl pripažintina, kad į kamerą įėję pareigūnai ar pažvelgę pro duryse esantį stebėjimo langelį galėjo pareiškėją pastebėti besinaudojant tualetu ir taip pažeisti jo privatumą.
Tai, kad nuteistajam (suimtajam) turi būti užtikrintas privatumas ne tik nuo kameroje esančių asmenų, bet ir nuo pareigūnų, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016,2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016,
- m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-511-662/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis tualetu.
Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamo apšvietimo pablogėjo jo regėjimas. Į bylą pateiktoje pažymoje apie pareiškėjo sveikatą nurodyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu į gydytojus dėl pablogėjusio regėjimo nesikreipė (b. 1. 20).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei j°s nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Al46-1240/2011,2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Al56-143/2012 ir kt.).
Vertinant pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, vieną dieną buvo nežymiai pažeista minimali ploto norma tenkanti vienam asmeniu, nustatyti keli higienos normų pažeidimai, kuriuos Lukiškių TI-K nedelsdamas pašalino. Teismo vertinimu, privatumo neužtikrinimas ir iš atviro sanitarinio mazgo nuolat sklindantys nemalonūs kvapai yra pakankami, kad sukeltų diskomfortą, nepatogumų, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, taip pat atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 EUR suma per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 3,66 EUR (b. 1. 29) dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 21 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau - ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 ,JDėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 3,66 EUR (61 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 EUR (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.