Byla Nr. 1N-149/2014

                                                                          Proceso Nr. 1-01-2-00052-2013-7

                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

       2.1.16.2.12; 2.12.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Ražinskaitė,

sekretoriaujant Martynai Paušaitei,

dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,

gynėjai advokatei Rasai Aurelijai Kučinskaitei,

civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovei Raimondai Dzelzienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ONKT departamento prokuroro bei civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovo skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties, kuria patenkintas antstolės Brigitos Palavinskienės prašymas ir panaikintas Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2011 m. balandžio 6 d. nutarimu taikytas bei Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į S. Č. ir N. Č. priklausantį turtą – butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9.                           

Teisėja, susipažinusi su skundų nagrinėjimui pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundus,

n u s t a t ė :

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje S. Č. kaltinamas tuo, kad dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, su V. K., B. K. laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. balandžio 6 d. organizavo nusikalstamą susivienijimą sunkiems nusikaltimams daryti, vadovavo ir dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje, taip pat organizavo cigarečių kontrabandos, neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, papirkimų, suklastotų dokumentų panaudojimo nusikaltimus, t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 25 str. 4 d. ir 249 str. 3 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d., 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 199 2 str. 1 d., 300 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 25 str. 4 d. (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-149 redakcija) ir 249 str. 3 d., 21 str. 1 d. ir 199 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 4 str. 3 d., 249 str. 1 d., 1992 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 249 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d., 22 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija), 4 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d. bei 300 str. 1 d., 4 str. 3 d., 22 str. 1 d. ir 1992 str. 1 d.

Taip pat šioje byloje kaltinimai pareikšti V. K., B. K., O. K., Č. K. (Č. K.), Ž. R., A. S., A. V., Z. D., I. J. (I. J.) ir kt., iš viso 26 asmenims.

Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė pareiškė 26 496 920 Lt civilinį ieškinį.

Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2011 m. balandžio 6 d. nutarimu, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, įtariamajam S. Č. buvo paskirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą, įskaitant butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, nustatant visišką nuosavybės teisės apribojimą, t. y. uždraudžiant S. Č. juo disponuoti, valdyti ir naudotis (169 t., 94–96 b. l.). Turtas buvo areštuotas. Areštas keistas Vilniaus m. 1 apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis.  

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas pratęstas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartimi antstolės prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam S. Č. ir N. Č. priklausantį bei hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ įkeistą nekilnojamąjį turtą – butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, patenkintas. Teismas nurodė, kad nors nėra išnykę ar pasikeitę pagrindai taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į šį kaltinamajam S. Č. priklausantį turtą, tačiau dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, įsigyto pagal 2008 m. vasario 7 d. kredito sutartį, yra pradėta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) ir išduotas vykdomasis įrašas dėl 1 077 058,51 Lt išieškojimo iš AB „Swedbank“ skolininkų S. Č. bei jo sutuoktinės N. Č.. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnio reglamentavimą, jog hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės ir tik šiuos reikalavimus patenkinus tenkinami kitų kreditorių reikalavimai, laikantis įstatyme nustatytos reikalavimų tenkinimo eilės bei proporcingumo principo, konstatuota, kad nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties hipotekos kreditorius AB „Swedbank“ galės pirmumo tvarka išieškoti iš hipoteka užtikrinto turto. Minėta įstatymo norma suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius, siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka. Dėl to prokuroro nutarimu taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į turtą – butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, kurio terminas pratęstas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi, panaikintas.

Šią nutartį apskundė ir Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroras, ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovas, kurie savo skunduose iš esmės nurodė tuos pačius argumentus, todėl aukštesnės instancijos teismas juos dėsto kartu.

Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroras ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovas nesutiko su nutartimi ir skundais prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį, kuria patenkintas antstolės Brigitos Palavinskienės prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajam S. Č. bei N. Č. bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį ir AB „Swedbank“ įkeistą turtą – butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, bei priimti dėl skundų naują sprendimą – netenkinti antstolės prašymo ir palikti galioti Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2011 m. balandžio 6 d. nutarimu taikytą nuosavybės teisės apribojimą į butą.

Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas nurodė, kad skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrista, nes priimta pažeidžiant įstatymų reikalavimus,  be to, nesant tam teisėto pagrindo.

Ikiteisminio tyrimo metu siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą bei civilinį ieškinį, 2011 m. balandžio 6 d. prokuroro nutarimu buvo laikinai apribota kaltinamojo S. Č. ir jo sutuoktinės N. Č. nuosavybės teisė į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9. N. Č. 2011 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydama leisti parduoti bankui įkeistą minėtą butą. Prokurorui atsisakius tenkinti prašymą, N. Č. tokį sprendimą apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi N. Č. skundas atmestas motyvuojant, jog procesinių prievartos priemonių paskirtis neišvengiamai susijusi su asmens teisių apribojimu, jeigu to reikalauja viešasis interesas, siekiant užtikrinti baudžiamojo proceso tikslus. Tad nors jau tuo metu teismui buvo žinoma, kad šis turtas įkeistas bankui ir hipotekos kreditorius yra AB „Swedbank“, teismas nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojoje byloje yra pareikštas civilinis ieškinys, prokuroras privalėjo imtis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 151 straipsnyje numatytų priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti ir laikiną nuosavybės teisės apribojimą šiam turtui pritaikė pagrįstai. Nuo šios teismo nutarties priėmimo byloje neatsirado jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima priimti priešingą procesinį sprendimą.

Antstolė priėmusiam skundžiamą nutartį teismui nepateikė duomenų apie S. Č. ir jo sutuoktinės N. Č. grąžintos paskolos dydį, iš kurių būtų galima spręsti dėl skolininkų S. Č. ir N. Č. įsipareigojimų apimties hipotekos kreditoriui įvykdymo. Pagal vykdomojoje byloje esančią informaciją nėra aiški net tiksli hipotekos kreditoriui išieškotina suma. Be to, nežinoma reali buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, vertė, nes, kaip teisingai konstatavo teismas, nuo 2008 m. vasario 5 d., kai buvo nustatyta vidutinė jo vertė, nebuvo atliktas nei turto vertinimas, nei ekspertizė. Teismo išvada, kad nukreipus išieškojimą į areštuotą butą ar jį perėmus hipotekos kreditoriui skola hipotekos kreditoriui vis tiek nebūtų padengta ir todėl išieškojimas pagal kitų kreditorių reikalavimus nebūtų įmanomas, yra nepagrįsta jokiais bylos duomenimis.

Atsižvelgiant į laikino nuosavybės teisės apribojimo paskirtį šioje baudžiamojoje byloje,   t. y. Vilniaus teritorinės muitinės pareikšto civilinio ieškinio užtikrinimą bei galimą turto konfiskavimą, ir į tai, jog S. Č. bei jo sutuoktinės N. Č. skola bankui yra užtikrinta hipoteka, darytina išvada, kad panaikinus laikiną nuosavybės teisės apribojimą į butą, kurio vertė šiuo metu nėra tiksliai nustatyta, ir atsižvelgiant į tai, jog bankui „Swedbank“, AB jau sumokėta dalis palūkanų bei atiduota paskolos dalis, civilinio ieškinio šioje baudžiamojoje byloje patenkinimas nebus tinkamai užtikrintas. Neišnagrinėjus baudžiamosios bylos, nesant teismo sprendimo dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir koks kaltinamojo S. Č. turtas gali būti konfiskuotinas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas šiam didelės vertės turtui, į kurį gali būti nukreiptas tiek baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio išieškojimas, tiek užtikrintas galimas turto konfiskavimas, negalėjo būti panaikintas. Tik pradėjus išieškojimą iš skolininko turto, antstolis, laikydamasis įstatymu numatytos eilės, gali priimti sprendimą pirmiausia patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas šiam turtui vis dar reikalingas, nėra išnykę šios procesinės prievartos priemonės taikymui reikalingi materialiniai ir procesiniai pagrindai, todėl ši priemonė panaikinta, nesant tam procesinio pagrindo.

Prokuroro teigimu, teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti ir išnagrinėjo antstolės prašymą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo, nes, remiantis BPK 151 straipsnio 5 dalimi, laikinąjį nuosavybės teisės apribojimą turi teisę skųsti tik asmuo, kurio nuosavybės teisė apribota. Kadangi teismas nagrinėjo antstolės prašymą, nors šis asmuo neturėjo teisės paduoti tokio prašymo baudžiamojoje byloje, skundžiama nutartis neteisėta ir šia prasme.

Atsiliepime į skundus kaltinamasis S. Č. nurodė, kad nesutinka su skundų argumentais dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutarties neteisėtumo, nes ji priimta, nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. CPK 754 straipsnyje vienareikšmiškai nurodyta, kad hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės ir tik juos patenkinus tenkinami kitų kreditorių reikalavimai. Įstatyme nustatyta reikalavimų tenkinimo eilė yra imperatyvi ir negali būti pakeista. Dėl to hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“ įkeistas nekilnojamasis turtas, minėtas butas Vilniuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, jį pardavus iš varžytynių, pirmiausia bus skirtas hipotekos kreditoriaus reikalavimams patenkinti ir tik po to bus tenkinami kiti reikalavimai CPK nustatyta tvarka.  Dėl to skundžiamą nutartį priėmęs teismas teisingai nurodė, kad baudžiamojoje byloje S. Č. turtui (minėtam butui) taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas nėra susijęs su įvykusiu sandoriu tarp skolininko ir hipotekos kreditoriaus, hipotekos kreditorius nėra jokia proceso šalis nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, todėl nepriklausomai nuo bylos baigties hipotekos kreditorius galės pirmumo tvarka išieškoti iš hipoteka užtikrinto skolininko turto.

Kaltinamasis atsiliepime atkreipė dėmesį į įstatyminių ir sutartinių palūkanų sumas, priskaičiuotas už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną, nurodydamas, jog jųdviejų su sutuoktine įsiskolinimo suma AB „Swedbank“ kasdien didėja, todėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimas atitinka tiek jo kaip skolininko (nedidės kreditorinis įsipareigojimas bankui), tiek banko (sudaryta galimybė greičiau atgauti suteiktą kreditą), tiek valstybės (neaugant turto savininko įsiskolinimui bankui, didėja tikimybė patenkinti savo turtinį interesą) interesus.

Kaltinamasis atsiliepime taip pat pasisakė dėl prokuroro bei civilinio ieškovo atstovo skundų argumentų dėl įkeisto buto vertės nustatymo ir viso kreditorinio įsipareigojimo bankui apskaičiavimo galimybės atkreipdamas dėmesį į tai, kad, remiantis įstatymo reglamentavimu, šios aplinkybės nėra reikšmingos.

Antstolės Brigitos Palavinskienės atsiliepime nurodyti iš esmės analogiški argumentai, dėl kurių prokuroro ir civilinio ieškovo atstovo skundai turėtų būti atmesti, o Vilniaus apygardos teismo    2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis palikta galioti, todėl aukštesnysis teismas jų nekartoja.

Atsiliepime į skundus AB „Swedbank“ atstovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl nekeistina. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas bei maksimaliai apsaugojo civilinio ieškovo ir valstybės interesus, kadangi, panaikinęs laikiną nuosavybės teisės apribojimą bankui įkeistam turtui, sudarė sąlygas per maksimaliai trumpą laiką šį turtą realizuoti, taip išvengiant hipotekos kreditoriaus reikalavimų didėjimo dėl skaičiuojamų palūkanų. Be to, teismas įpareigojo antstolę informuoti teismą apie piniginių lėšų likutį, kuris liktų antstolės depozitinėje sąskaitoje, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi ir atskaičius vykdymo išlaidas. Tokiu būdu užkirstas kelias galimam gautų lėšų, realizavus minėtą turtą, likučio panaudojimui ne civilinio ieškovo ar valstybės reikalavimams įvykdyti. Taigi jeigu įkeistas turtas būtų realizuotas už didesnę kainą, nei yra hipotekos kreditoriaus reikalavimas, gautų lėšų likutis galėtų būti panaudotas byloje pareikštam ieškiniui patenkinti ar konfiskuotas. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, jog delsimas priverstinai realizuoti įkeistą turtą didina skolininkų skolą ir tuo pačiu mažina tikimybę, kad bus patenkinti paskesnės eilės kreditorių reikalavimai.

Teismo posėdyje prokuroras ir civilinio ieškovo atstovė prašė jų skundus tenkinti, kaltinamojo S. Č. gynėja prašė abu skundus atmesti.

Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro ir civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovo skundai atmetami.

BPK 442 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad aukštesnysis teismas, išnagrinėjęs skundą dėl žemesniojo teismo nutarties, gali panaikinti teismo nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą.

Toks sprendimas gali būti priimtas, jei nustatoma, kad žemesnysis teismas svarstomu klausimu padarė nepagrįstas išvadas bei priėmė neteisingą sprendimą. Aukštesnysis teismas nenustatė pagrindo pripažinti skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas neteisingomis bei nepagrįstomis. Apygardos teismas nutartyje išdėstė argumentus dėl antstolės Brigitos Palavinskienės prašymo ir pagrįstai jį patenkino. Išnagrinėjęs skundus Apeliacinis teismas konstatuoja, kad Vilniaus  apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta.

Abiejuose skunduose teisingai nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra procesinė prievartos priemonė, kuria siekiama užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą baudžiamajame procese.

Vilniaus  apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo S. Č. turtui, įskaitant jam ir N. Č. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiam butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, buvo paskirtas, siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį bei galimą turto konfiskavimą.

Abiejuose skunduose kritikuojami skundžiamos nutarties motyvai, argumentuojant antstolės prašymo nepagrįstumą.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundų argumentai nepagrįsti.

Iš antstolės prašymo turinio matyti, jog prašymas panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą iš esmės motyvuojamas tuo, kad šis abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas įkeistas AB „Swedbank“ ir nuo 2013 m. sausio 30 d. pagal šio banko pateiktą vykdomąjį įrašą pradėtas vykdyti išieškojimas iš hipoteka užtikrinto turto. Priverstinis išieškojimas tapo neįmanomas dėl 2011 m. balandžio 6 d. prokuroro nutarimo, kuriuo laikinas nuosavybės teisės apribojimas butui Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, unikalus                         Nr. (duomenys neskelbtini), bei kitam turtui buvo paskirtas, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus teritorinė muitinė dėl kaltinamojo S. Č. bei kitų asmenų galimai nusikalstamų veiksmų pripažinta civiliniu ieškovu, pareiškusiu 26 496 920 Lt civilinį ieškinį.

Tai, kad 2012 m. lapkričio 16 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas išieškoti skolą hipotekos kreditoriui AB ,,Swedbank“ iš hipoteka užtikrinto turto, yra nauja aplinkybė, atsiradusi po to, kai Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atmetė N. Č. skundą dėl procesinių prievartos priemonių nepanaikinimo. Dėl to nepagrįstas prokuroro skundo argumentas, jog nuo tos teismo nutarties priėmimo byloje neatsirado jokių naujų aplinkybių, dėl kurių būtų galima priimti priešingą procesinį sprendimą.

Antstolės prašymas buvo pagrįstas, nes netikslinga toliau taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą minėtam butui, kai hipotekos kreditorius AB ,,Swedbank“ kreipėsi į antstolius dėl priverstinio išieškojimo į hipoteka užtikrintą turtą, kuris nėra nusikalstamos kilmės, t. y. įgytas, gavus 100 procentų banko finansavimą. Esant nurodytam apribojimui, negali būti vykdomas skolininkams S. Č. bei N. Č. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio ir hipotekos kreditoriui AB ,,Swedbank“ įkeisto turto priverstinis pardavimas, iš kurio, remiantis CPK 754 straipsniu, turi būti be eilės patenkintas hipotekos kreditoriaus reikalavimas.                                

Skundžiamą nutartį priėmęs teismas pagrįstai nurodė, kad CPK 754 straipsnis numato reikalavimų patenkinimo eilę, o hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimų iš įkeisto turto patenkinimą be eilės. Tik juos patenkinus, tenkinami kitų kreditorių reikalavimai, laikantis įstatyme nustatytos reikalavimų tenkinimų eilės ir proporcingumo principo. Jei realizavus įkeistą turtą po hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo padengimo lieka lėšų, kurių nepakanka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui.

Taigi CPK normos aiškiai reglamentuoja išieškojimo iš skolininko turto eilę                  (CPK 664 straipsnis), taip pat turto realizavimo eigą, kai tas pats turtas pagal vykdomuosius dokumentus areštuotas keletą kartų.

Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, jog CPK 754 straipsnyje nustatyta reikalavimų tenkinimo eilė yra imperatyvi ir negali būti pakeista. Dėl šios priežasties areštuotas ir hipotekos kreditoriui įkeistas nekilnojamasis turtas, jį pardavus iš varžytynių, pirmiausia patenkins hipotekos kreditoriaus reikalavimus ir tik juos patenkinus, esant lėšų, būtų tenkinami kiti reikalavimai, įskaitant Vilniaus teritorinės muitinės pareikštą civilinį ieškinį ir galimą turto konfiskavimą, kuriems užtikrinti buvo laikinai apribotos nuosavybės teisės į turtą.

Šiuo atveju esant Generalinės prokuratūros prokuroro nutarimui taikyti visam kaltinamajam S. Č. priklausančiam turtui, taip pat ir jam su N. Č. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančiam bei AB „Swedbank“ įkeistam butui  Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g. 4-9, laikiną nuosavybės teisės apribojimą, šio buto pardavimas iš varžytynių negalimas, iki bus panaikintas areštas arba suteiktas leidimas antstolei turtą parduoti iš varžytynių. Dėl šių priežasčių hipotekos kreditorius – AB „Swedbank“ negali įgyvendinti savo daiktinės teisės ir taip patenkinti skolinio reikalavimo pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro 2012 m. lapkričio 16 d. išduotą vykdomąjį įrašą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ne mažiau svarbu tai, kad skolininkai S. Č. ir N. Č. negali atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, dėl to kasdien didėja įsiskolinimo suma dėl skaičiuojamų sutartinių bei įstatyminių palūkanų už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną iki visiško skolos išieškojimo. Iš Apeliaciniam teismui pateiktos vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad įstatyminių palūkanų suma už vieną pradelstą atsiskaitymo dieną yra 147,54 Lt. Nuo vykdomosios bylos pradėjimo 2013 m. sausio 30 d. iki 2014 m. spalio 1 d. jau susidarė 90 000,78 Lt pradelstų sumokėti įstatyminių palūkanų suma, už visą šį laikotarpį taip pat skaičiuojamos ir sutartinės palūkanos.

Taigi dėl negalimumo vykdyti vykdomosios bylos ir tokiu būdu skolininkams atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi daroma didelė žala ne tik hipotekos kreditoriui (negali atgauti suteiktos paskolos), abiem skolininkams (dėl didelių palūkanų didėja skolinis įsipareigojimas), bet ir civiliniam ieškovui bei valstybei, nes delsimas priverstinai realizuoti įkeistą turtą, didindamas skolininkų skolą, mažina tikimybę, jog bus patenkinti paskesnės eilės kreditorių reikalavimai.

Siekiant teisingai išspręsti klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo, būtina atsižvelgti ne tik į tai, kad būtų patenkintas civilinis ieškinys ar užtikrintas turto konfiskavimas baudžiamojoje byloje, bet ir į tai, ar laikinai apribojus fizinio asmens teises nebus neproporcingai pažeistos asmens, kuriam taikoma procesinė prievartos priemonė, teisės bei teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju, įvertinus aptariamo buto įsigijimo kreditavimo sąlygas, bankui įkeistą turtą tikslinga parduoti iš varžytinių, nes baudžiamosios bylos nagrinėjimas dėl jos didelės apimties, sudėtingumo, didelio kaltinamųjų skaičiaus (26 asmenys) gali užsitęsti. Dėl to būtina atsižvelgti į bendruosius proceso teisingumo, ekonomiškumo, protingumo ir kitus principus, atitinkančius visų suinteresuotų šalių interesus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog skunduose suabsoliutinta BPK 151 straipsnyje nustatyta laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo galimybė. Juose akcentuojama didelės žalos valstybei padarymo aplinkybė bei turto konfiskavimo užtikrinimo galimybė.

Iš tiesų dėl nesumokėtų akcizų, importo muitų, pridėtinės vertės mokesčių valstybė galimai patyrė didelės žalos, Vilniaus teritorinė muitinė pareiškė 26 496 920 Lt ieškinį.

Kita vertus, valstybės galimai patirtos žalos dydis neturi reikšmės įstatyme įtvirtintai išieškojimo iš fizinio asmens turto bei kreditorių reikalavimų patenkinimo eilei ir tvarkai. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, kad įstatyme aiškiai įtvirtinta hipotekos kreditoriaus privilegijuota padėtis, lyginant su visų kitų eilių kreditoriais. Dėl to nesvarbu, ar Vilniaus teritorinės muitinės civilinis ieškinys bus patenkintas, ar ne ir kokio dydžio žala valstybei bus įrodyta. Išieškojimas iš hipotekos kreditoriui įkeisto turto turi būti vykdomas, pirmiausia patenkinant hipotekos kreditoriaus reikalavimus, ir tik likus po įkeisto turto realizavimo piniginių lėšų jos gali būti naudojamos civilinio ieškovo reikalavimui patenkinti.

Dėl galimo turto konfiskavimo užtikrinimo atkreipiamas dėmesys, jog šiam veiksmui įgyvendinti įstatymas numato sąlygas, kurias turi atitikti konfiskuotinas turtas. Jis turi būti susijęs su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso uždrausta veika. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir vykdomosios bylos duomenų matyti, kad hipotekos kreditoriui įkeistam turtui įsigyti panaudotos hipotekos kreditoriaus AB „Swedbank“ lėšos, t. y. butas ir automobilių stovėjimo aikštelės dalis nupirkti kredito įstaigos lėšomis, bankas finansavo 100 procentų turto kainos. Tai patvirtina, kad nekilnojamasis turtas įsigytas už teisėtas lėšas, kurios nesusijusios su nusikalstamomis veikomis, todėl toks turtas negali būti konfiskuotas. Iš tokio turto gali būti išieškoma pagal kreditorių reikalavimus, tačiau išieškojimas vykdomas įstatymų nustatyta tvarka ir eiliškumu, kuris jau aptartas.

Taigi vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) eigai nedaro įtakos baudžiamosios bylos eiga, kadangi iš hipotekos kreditoriui įkeisto turto, nepaisant baudžiamosios bylos ir su ja susijusio ieškinio baigties, pirmiausia bus išieškoma hipotekos kreditoriui.

Pabrėžtina, jog priimant sprendimą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kuris susijęs su žmogaus teisių suvaržymu, svarbiausia yra pasiekti šiai procesinei prievartos priemonei keliamus tikslus, o ne formaliai taikyti turto suvaržymus. Ikiteisminio tyrimo metu ši priemonė buvo pagrįstai paskirta civiliniam ieškiniui ar galimam turto konfiskavimui užtikrinti ir vėliau tęsiama. Tačiau pasikeitus aplinkybėms, t. y. hipotekos kreditoriui AB ,,Swedbank“ pateikus vykdyti vykdomąjį įrašą dėl 1 078 121,31 Lt su palūkanomis išieškojimo, atsižvelgiant į Apeliaciniam teismui pateiktus duomenis iš Valstybės įmonės Registrų centro, iš kurių matyti, kad buto mokestinė vertė yra 513 000 Lt, ši priemonė tapo netikslinga, nes dėl skundžiamoje ir šioje nutartyse išdėstytų motyvų laikinu nuosavybės teisės į butą apribojimu nebus pasiekti šio teisės instituto tikslai.

Kita vertus, savo nutartimi teismas įpareigojo antstolę informuoti teismą, jeigu liktų lėšų, realizavus hipotekos kreditoriui įkeistą turtą ir atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi bei sumokėjus visas su tuo susijusias vykdymo išlaidas, ir uždraudė jas naudoti kitiems atsiskaitymams. Tuo tinkamai apsaugoti kitų išieškotojų interesai.

Prokuroras skunde nurodė, kad antstolės kreipimasis į teismą prieštarauja                        BPK 151 straipsnio 5 dalies nuostatoms, jog laikiną nuosavybės teisės apribojimą gali skųsti tik asmuo, kurio nuosavybės teisė apribota.

Toks skundo argumentas nepagrįstas, nes antstolė neskundė prokuroro nutarimo. Ji kreipėsi į teismą, vykdydama hipotekos kreditoriaus AB ,,Swedbank“ pateiktą vykdyti vykdomąjį įrašą. CPK 593 straipsnio 2 dalies nuostatos jai leidžia kreiptis į teismą vykdymo proceso metu.  

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo jos naikinti. Šios išvados nepaneigia ir kiti skunduose nurodyti argumentai.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 441 straipsniu, 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro bei civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės muitinės atstovo skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį.

Teisėja                                                                                                                     Violeta Ražinskaitė