Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2013

Proceso Nr. 2-55-3-00217-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pagal ieškovų D. A. , G. A. , L. A. , T. A. , M. A. , A. A. , L. A. , uždarosios akcinės bendrovės „Alpha investicijos“, uždarosios akcinės bendrovės „Amber investment group“, V. A. , I. A. , R. A. , A. A. , V. A. , D. B. , J. B. , G. B. , K. B. , N. B. , A. B. , V. B. , D. A. B., D. B. , A. K. B., D. B. , S. B. , J. B. , R. B. , A. B. , E. B. , M. B. , E. B. , V. B. , G. B. , J. B. , M. B. , S. B. , V. B. , D. B. , R. B. , E. B. , L. B. , A. B. , D. C. , A. Č. , A. Č. , I. Č. , D. Č. , L. Č. , Ž. Č. , V. Č. , M. Č. , R. D. , V. D. , R. D. , M. D. , L. D. , T. D. , R. D. , P. D. , T. D. , R. D. , R. Z. D., R. D. , uždarosios akcinės bendrovės DK „PZU Lietuva“, J. D. , V. D. , T. D. , V. D. , R. D. , A. F. , EA fj?rfestingarfélaghf, R. G. , B. G. , M. G. , H. G. , A. G. , D. G. , D. G. , P. G. , P. G. , P. G. , G. G. , E. G. , D. G. , E. G. , A. G. , G. G. , uždarosios akcinės bendrovės „Internovitas“, E. I. , V. I. , L. J. , N. J. , L. J. , T. J. , J. J. , A. J. , A. J. , D. J. , T. J. , M. J. , A. J. , J. J. , A. J. , B. J. , D. J. , V. J. , V. J. , R. K. , G. K. , A. K. , E. K. , S. K. , R. K. , P. K. , A. K. , K. K. , J. K. , J. K. , A. K. , G. K. , A. K. , I. K. , A. K. , M. K. , T. K. , S. K. , R. K. , J. K. , A. K. , uždarosios akcinės bendrovės „Kokom servisas“, A. K. , R. K. , A. K. , M. K. , E. K. , R. K. , S. K. , T. K. , D. K. , J. K. , A. K. , R. K. , M. L. , E. L. , V. L. , M. L. , A. L. , V. L. , L. L. , K. L. , I. L. , A. L. , A. L. , L. L. , R. L. , A. L. , D. L. , G. L. , V. L. , uždarosios akcinės bendrovės „Litmarina“, A. L. , R. L. , G. L. , G. L. , L. L. , L. L. , A. L. , A. L. , V. L. , R. M. , D. M. , G. M. , A. M. , E. M. , G. M. , G. M. , M. M. , V. M. , V. M. , D. M. , A. M. , L. M. , P. M. , D. M. , A. M. , D. M. , T. M. , R. M. , A. M. , D. M. , A. M. , N. M. , D. M. , J. M. , M. M. , V. M. , O. M. , A. M. , R. M. , A. M. , V. M. , A. M. , V. M. , V. M. , V. M. , V. P. M., A. M. , V. M. , S. N. , D. N. , N. N. , G. N. , A. N. , G. N. , V. N. , D. N. , S. N. , A. N. , A. O. , Ž. P. , E. P. , V. P. , O. D. P., P. P. , A. P. , D. P. , A. P. , B. P. , V. P. , M. P. , V. P. , V. P. , uždarosios akcinės bendrovės „Pentaclus“, V. P. , V. P. , K. P. , J. P. , T. P. , T. P. , R. P. , A. P. , A. P. , L. P. , M. P. , M. P. , G. P. , N. P. , J. D. P., U. P. , D. P. , E. P. , uždarosios akcinės bendrovės „Prenada“, A. P. , M. P. , A. P. , A. P. , uždarosios akcinės bendrovės „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, S. R. , A. R. , M. R. , P. R. , D. R. , A. R. , T. R. , K. R. , R. R. , A. R. , V. R. , E. R. , M. R. , D. R. , R. R. , L. R. , R. R. , E. J. R., J. S. , M. S. , M. S. , A. S. , G. S. , R. S. , R. S. , G. S. , E. S. , V. S. , S. L. S., G. S. , S. S. , D. S. , P. S. , D. S. , J. S. , R. S. , R. S. , K. S. , D. S. , uždarosios akcinės bendrovės „Softneta“, R. S. , A. S. , V. S. , V. S. , R. S. , I. S. , S. S. , R. S. , T. S. , R. S. , T. S. , Ž. S. , V. S. , A. S. , A. S. , M. S. , D. S. , E. S. , A. Š. , J. Š. , A. Š. , M. Š. , M. Š. , R. Š. , R. Š. , uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių mugė“, A. Š. , M. Š. , M. Š. , E. Š. , D. Š. , A. Š. , R. Š. , V. Š. , D. Š. , M. T. , A. T. , G. T. , V. T. , G. T. , D. T. , E. T. , V. T. , V. T. , T. R. N. T. , L. T. , S. T. , L. T. , A. T. , J. T. , S. T. , V. T. , R. T. , T. U. , L. Ū. , A. U. , T. U. , K. U. , G. V. , R. V. , M. V. , R. J. V., T. V. , A. V. , A. V. , Ž. V. , R. V. , R. V. , P. V. , S. V. , E. V. , R. V. , V. V. , R. V. , R. V. , A. V. , M. V. , V. V. , R. V. , V. V. , M. V. , E. V. , Ž. V. , M. V. , T. V. , M. V. , V. V. , uždarosios akcinės bendrovės „Virtuali erdvė“, G. V. , R. V. , A. V. , A. V. , L. V. , A. J. Z., E. Z. , V. Z. , V. Z. , L. Z. , V. Z. , A. Z. , T. Ž. , D. Ž. , A. Ž. , J. Ž. , A. Ž. , M. Ž. , M. Ž. , V. Ž. , A. Ž. , A. T. , R. P. , V. G. , V. V. , K. R. , V. P. , M. M. , G. P. , J. Š. , D. Z. , G. Z. , E. N. , L. M. , A. P. , R. V. , R. P. , J. G. , V. G. , V. G. , R. S. , J. B. S., I. B. , G. U. , G. K. , A. J. , Ž. M. , D. J. , M. M. , B. A. , R. K. , E. G. , J. G. , M. Ž. , uždarosios akcinės bendrovės „UCS Baltic“, uždarosios akcinės bendrovės „Era Capital“, Z. N. , S. M. , D. M. , E. V. , E. C. , E. R. , uždarosios akcinės bendrovės „Inpaklis“, A. Z. , J. R. , V. K. , E. G. ir G. V. , JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, V. Š. , akcinės bendrovės „Hanner“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. J. , K. J. , D. J. , V. M. , D. Ž. , D. Ž. ir kitų išvardytų ieškovų ieškinius atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir atsakovui pagal ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund ieškinį, o pagal kitų ieškovų ieškinį – trečiajam asmeniui – akcinei bendrovei bankui „Finasta“ dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir įpareigojimo grąžinti lėšas, įmokėtas už negaliojančią atsakovo akcijų emisiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 21 d. vykusiame neeiliniame visuotiniame atsakovo AB banko „Snoras“ akcininkų susirinkime buvo nuspręsta padidinti atsakovo įstatinį kapitalą nuo 494 217 107 Lt iki 874 300 000 Lt, išleidžiant 380 082 893 paprastąsias vardines 1 lito nominalios vertės akcijas. Vertybinių popierių komisija 2011 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 2K-18 patvirtino šių leidžiamų vertybinių popierių prospektą (toliau – ir Prospektas), o 2011 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 2K-63 šio prospekto priedą. Ieškovai (toliau – ir Investuotojai) pasirašė su atsakovu AB banku „Snoras“ akcijų pasirašymo sutartis ir savo ketinimų įsigyti naujai išleidžiamos emisijos akcijų užtikrinimui įnešė į atsakovo vardu AB banke „Finasta“ atidarytą kaupiamąją sąskaitą Nr. LT98 7050 0220 0000 0005 lėšas už perkamas akcijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 1329 atsakovo akcijos buvo paimtos visuomenės poreikiams (pagal Finansinio tvarumo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir IV šio įstatymo skirsnį), o atsakovui buvo pritaikyta dalis Bankų įstatymo (toliau tekste – BĮ) 72 straipsnio nurodytų poveikio priemonių. Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimu atsisakė išduoti leidimą registruoti atsakovo įstatų pakeitimą dėl kapitalo didinimo, o 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimu atšaukė atsakovo banko licenciją. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. įsiteisėjusia nutartimi atsakovui buvo iškelta bankroto byla.

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti kiekvieno iš jų nuosavybės teisę į lėšas, įmokėtas į AB banke „Finasta“ atidarytą kaupiamąją sąskaitą Nr. LT98 7050 0220 0000 0005 pagal akcijų pasirašymo sutartis, sudarytas ieškovų ir atsakovo BAB banko „Snoras“ dėl šio banko 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu išleistų paprastųjų vardinių 1 lito nominalios vertės akcijų įsigijimo, pripažinti ieškovų teisę į šių lėšų grąžinimą, priteisti ieškovams jų įmokėtas sumas ir įpareigoti atsakovą BAB banką „Snoras“ duoti nurodymą AB bankui „Finasta“ grąžinti kiekvienam ieškovui jų įmokėtas lėšas pagal akcijų pasirašymo sutartis. JFP Investments (SICAV) plc, veikiantis už JFP Emerging Europe Momentum Fund, prašė įpareigoti AB banką „Finasta“ pervesti jo įmokėtą sumą į nurodytą sąskaitą. Bendra ieškovų reikalavimų suma – 91 951 874,83 Lt. Ieškovai AB „Hanner“ ir JFP Investments (SICAV) plc, veikiantis už JFP Emerging Europe Momentum Fund, taip pat prašė priteisti iš atsakovų 6 proc., o ieškovas D. Ž. – 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovų nuomone, AB banko „Snoras“ įstatų pakeitimui ir kapitalo didinimui tapus neįmanomu, jų įmokėtos lėšos už akcijas netapo atsakovo turto dalimi, nors ir laikomos BAB banko „Snoras“ sąskaitoje, atidarytoje AB banke „Finasta“, todėl grąžintinos jiems.

Byloje kilusiame ginče pagrindiniai klausimai – ar ieškovai išsaugojo nuosavybės teisę į lėšas, pervestas į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą AB banke „Finasta“ pagal ieškovų ir atsakovo sudarytas akcijų pasirašymo sutartis, ir kokie teisės gynybos būdai gali būti taikomi siekiant išreikalauti tokias lėšas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinius atmetė.

Teismas, spęsdamas byloje iškilusį ginčą, nurodė, kad didinant banko įstatinį kapitalą, tiek kiek nereguliuoja BĮ, taikomos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau tekste – ABĮ) normos. Teismas sprendė, kad klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimu BĮ nereglamentuoja, todėl turi būti taikomos atitinkamos ABĮ normos. ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą bendrovės (nagrinėjamu atveju – banko) nuosavybėn. Teismas sistemiškai įvertinęs BĮ 41 straipsnio 1 dalį ir ABĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalį bei 45 straipsnio 8 dalį padarė išvadą, kad banko naujai išleidžiamos akcijos įstatinio kapitalo didinimo atveju turi būti apmokėtos iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti įstatinį kapitalą, o apmokėtomis jos laikomos tik tuomet, kai lėšos už akcijas perduodamos banko nuosavybėn. Teismas nustatė, kad ieškovai pagal su AB banku „Snoras“ pasirašytas akcijų pasirašymo sutartis įmokėjo lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą, todėl atitinkamai nuo įmokėjimo momento nuosavybės teisės į įmokėtas už pasirašomas akcijas lėšas perėjo AB bankui „Snoras“. Nuosavybės teisės pasikeitimą patvirtina CK 4.49 straipsnio 1 dalis, nes ieškovų ir banko sudarytos akcijų pasirašymo sutartys nenustatė lėšų nuosavybės teisės pasikeitimo momento, t. y. kitokio nuosavybės teisės pasikeitimo režimo nei nustatytas nurodytoje teisės normoje. Dėl to teismas ieškovų argumentą, kad jie išsaugojo nuosavybės teises į už įgyjamas akcijas sumokėtas lėšas, laikė nepagrįstu.

Teismas įvertinęs BĮ 41 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, <???>, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje, o sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu, laikė, kad ši teisės norma nedraudžia atidaryti joje nurodytą kaupiamąją sąskaitą pačiame įstatinį kapitalą didinančiame banke. BĮ 41 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti už banko akcijas sumokėtas lėšas iki įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimo Juridinių asmenų registre, teismo nuomone, reiškia įstatinį kapitalą didinančio banko nuosavybės teisių ribojimą, siekiant užtikrinti, kad viešoje apyvartoje ir banko veikloje nebūtų naudojamos lėšos, prieš tai nepatikrinus jų kilmės, tačiau nepanaikina banko nuosavybės teisių į tokioje sąskaitoje sukauptas lėšas.

Teismas sutiko su ieškovų argumentu, kad akcijų pasirašymo sutartys pagal savo teisinę prigimtį yra sąlyginės, nes, tik atsiradus įstatyme nurodytai sąlygai (įstatų dėl įstatinio kapitalo padidinimo įregistravimui Juridinių asmenų registre), sutartys gali būti laikomos visiškai įvykdytomis, tačiau tai susiję su akcijų perdavimo investuotojams AB banko „Snoras“ pareiga ir nelemia nuosavybės teisės į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimo momento.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo dieną AB banko „Snoras“ buvo ieškovų sumokėtų pinigų savininkas, t. y. jos buvo atsakovo turto dalimi, o nuo 2011 m. gruodžio 20 d. netekus galios AB banko „Snoras“ 2010 m. gruodžio 21 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimui dėl įstatinio kapitalo didinimo, ieškovai turi teisę reikalauti grąžinti už akcijas įmokėtas lėšas Įmonių bankroto įstatymo ir BĮ 85 straipsnio nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti, ar investuotojai yra lėšų, pervestų už įsigyjamas akcijas į AB banko „Snoras“ sąskaitą, atidarytą AB banke „Finasta“, savininkai, aktualūs dviejų rūšių teisiniai santykiai: AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“, šių subjektų 2011 m. kovo 1 d. sudarytos banko sąskaitos sutarties Nr. ES-126770 pagrindu (toliau tekste – Banko sąskaitos sutartis) bei investuotojų ir AB banko „Snoras“ akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu, kurias vykdydami investuotojai pervedė lėšas į AB banko „Snoras“ sąskaitą.

Banko sąskaitos sutarties bendrosios dalies 1.1 punkte nurodyta, kad AB bankas „Finasta“ įsipareigoja atidaryti kaupiamąją banko sąskaitą AB banko „Snoras“ (kliento) nurodyta valiuta, priimti ir įskaityti pinigus į klientui atidarytą sąskaitą bei vykdyti kitus kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos; klientui atidaroma sąskaita yra skirta kaupti lėšas, sumokėtas už naujai išleidžiamas kliento paprastąsias vardines akcijas pagal kliento neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2010 m. gruodžio 21 d. priimtą sprendimą dėl kliento įstatinio kapitalo didinimo; pagal pirmąjį kliento reikalavimą išmokėti visas lėšas, esančias sąskaitoje, prieš tai atskaičiavus AB bankui „Finasta“ pagal sutartį priklausančias sumas (2.4 punktas), garantuoti sąskaitoje laikomų lėšų saugumą (2.5 punktas). Klientas Banko sąskaitos sutartimi, be kita ko, įsipareigojo nedisponuoti sąskaitoje esančia lėšų suma, skirta kliento įstatinio kapitalo didinimui, kol Juridinių asmenų registre nebus įregistruoti kliento įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu (3.1 punktas). Banko sąskaitos sutartyje nėra nurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis ši sutartis sudaryta. CK XLVI skyriuje „Banko sąskaita“ atskirai nėra aptariamas kaupiamosios sąskaitos statusas, tačiau CK 6.928 straipsnyje nurodyta, kad šio skyriaus normos taikomos ir bankų korespondentinėms bei kitokioms sąskaitoms, jeigu įstatymai ar bankų veiklos teisės aktai nenustato ko kita. Atsižvelgdama į tai, kad kaupiamoji sąskaita taip pat yra banko sąskaita, ir į nurodytą CK 6.928 straipsnio formuluotę, teisėjų kolegija sprendė, kad Banko sąskaitos sutarčiai taikomos CK XLVII skyriaus nuostatos. Investuotojų (apeliantų) į šią sąskaitą pervestomis lėšomis galėjo disponuoti AB bankas „Finasta“ (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), o AB banko „Snoras“ disponavimo teisė tomis lėšomis buvo apribota (BĮ 41 straipsnio 8 dalis, Banko sąskaitos sutarties 3.1 punktas). AB bankas „Finasta“, o ne Investuotojai yra šios sutarties šalis. Nei Investuotojai, nei AB bankas „Finasta“ Banko sąskaitos sutartimi neįgijo jokių teisių ir pareigų vieni kitų atžvilgiu. Dėl to ieškovai neturi reikalavimo teisės į AB banką „Finasta“ dėl lėšų grąžinimo, tokią reikalavimo teisę turi tik pats klientas AB bankas „Snoras“.

Pinigai yra civilinių teisių objektai (CK 1.100 straipsnis), tačiau nėra daiktai (CK 1.98 straipsnis). Nuosavybės teisių objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 straipsnis). Kadangi negrynieji pinigai nėra daiktai, o yra kitas turtas, nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus nėra ginama remiantis daiktinės teisės normomis. CK 4.95 straipsnyje reglamentuota savininko teisių gynimo priemonė išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (lot. rei vindicatio) taikoma tik daiktams, o ne kitų civilinių teisių objektams. Teisės doktrinoje taip pat pabrėžiama, kad, perdavus tam tikrą kiekį grynųjų pinigų bankui ir įrašius atitinkamą sumą į banko tvarkomą sąskaitą, tarp banko ir jo kliento susiklosto prievolinio pobūdžio teisiniai santykiai. Klientas netenka nuosavybės teisės į bankui perduotus banknotus ar monetas, tačiau turi prievolinio pobūdžio teisę pareikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Sąskaitoje įrašyti negrynieji pinigai yra naujas objektas, pažymintis sumą, kurią bankas privalo išmokėti (yra skolingas) klientui. Atsižvelgdama į tai, kad tarp AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ susiklostė prievoliniai banko sąskaitos teisiniai santykiai, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad AB bankas „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ teisiniai santykiai yra prievoliniai kreditoriaus – skolininko, o ne nuosavybės teisiniai santykiai. AB bankas „Snoras“ yra sąskaitos savininkas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis), o banko sąskaita žymi AB banko „Finasta“ įsipareigojimą sumokėti sąskaitos savininkui joje esančią pinigų sumą. Taigi AB bankas „Snoras“ turi prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą, kad AB bankas „Finasta“ išmokėtų lėšas remiantis Banko sąskaitos sutartimi, toks reikalavimas taip pat yra nuosavybės teisės objektas („kitas turtas“ – CK 4.38 straipsnis), tačiau jo negalima sutapatinti su nuosavybės teise į sąskaitoje esančias lėšas. AB banko „Finasta“ bankroto atveju klientas AB bankas „Snoras“ turėtų tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą ir negalėtų sąskaitoje esančių lėšų kaip jo nuosavybės teisės „paimti“ iš bankrutuojančio subjekto turto masės. Išimtį, kai tam tikrose sąskaitose esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančios įmonės (banko) turtą, nustato teisės aktai. Remiantis CK 6.56 straipsnio 8 dalimi, „bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai.“ Nagrinėjamu atveju ši išimtis negali būti taikoma, nes AB banko „Snoras“ sąskaita, į kurią pervestos lėšos už įsigyjamas akcijas, nėra depozitinė sąskaita. Šiuos argumentus patvirtina ir aplinkybė, kad ginčo lėšos yra atspindėtos AB banko „Finasta“ finansinėje atskaitomybėje, AB bankas „Finasta“ turi teisę disponuoti AB banko „Snoras“ (kliento) sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis).

Investuotojų AB banko „Snoras“ teisiniai santykiai susiklostė bankui siekiant padidinti įstatinį kapitalą. BĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad banko įstatinis kapitalas sudaromas, didinamas ir mažinamas ABĮ nustatyta tvarka, jei BĮ nenustato kitaip. Pagal ABĮ 44 straipsnio 1 dalį akcijų pasirašymo sutartimi viena šalis – bendrovė – įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Visi investuotojai su emitentu AB banku „Snoras“ sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kuriomis remdamiesi į AB banko „Snoras“ kaupiamąją sąskaitą, esančią AB banke „Finasta“ pervedė lėšas už pasirašomas akcijas. Taigi visi pinigai atsakovui buvo pervedami sutartinių santykių pagrindu. Kaupiamoji sąskaita skiriasi nuo vadinamųjų sąlyginio indėlio sąskaitų (angl. escrow account), kurios atidaromos trišalės sutarties (sudaromos pirkėjo, pardavėjo ir banko) pagrindu ir kuriose lėšos yra deponuojamos bei išmokamos tik tada, kai įvykdoma nustatyta sąlyga.

Nei akcijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte nuosavybės teisės klausimas į investuotojų pervedamas lėšas neaptariamas, nėra nurodoma, kad investuotojas išsaugo arba praranda nuosavybės teisę į perduotas lėšas. Be to, AB banko „Finasta“ ir AB banko „Snoras“ sudarytoje Banko sąskaitos sutartyje taip pat nėra aptariamas nuosavybės teisės klausimas į lėšas, kaupiamas banko sąskaitoje. Kadangi Investuotojai lėšas už ketintas įsigyti akcijas pervedė sutartinių santykių pagrindu AB bankui „Snoras“ į jo vardu atidarytą kaupiamąją sąskaitą AB banke „Finasta“, pats atsakovas AB bankas „Snoras“ turi tik prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą AB bankui „Finasta“, o asmenys, pervedę lėšas bankui, negali tų lėšų išreikalauti daiktinės teisės gynybos būdais iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Dėl to Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad investuotojai nėra AB banko „Snoras“ vardu AB banke „Finasta“ atidarytoje banko sąskaitoje esančių lėšų savininkai. AB bankas „Snoras“ turi iš Banko sąskaitos sutarties kylantį reikalavimą AB bankui „Finasta“, kad toje sąskaitoje esančios lėšos būtų grąžintos AB bankui „Snoras“, o Investuotojai išsaugo prievolinį teisinį reikalavimą kylantį iš akcijų pasirašymo sutarčių AB bankui „Snoras“, kad jų pervestos lėšos būtų jiems grąžintos. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingas aiškinimas, kad banko klientas turi daiktinę teisę (nuosavybę) į banko sąskaitoje esančias lėšas, leistų bet kuriam banko klientui banko nemokumo atveju tiesiog pasiimti tas lėšas kaip savo nuosavybę, o tai neatitiktų šiuolaikinio banko nemokumo teisinių santykių reglamentavimo modelio.

ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą ar perduoda visą akcijų pasirašymo sutartyje nurodytą nepiniginį įnašą (paskutinę nepiniginio įnašo dalį) bendrovės (šiuo atveju banko) nuosavybėn. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad nėra jokio prieštaravimo tarp ankstesnės šioje nutartyje padarytos išvados, jog bankas, kurio kapitalas didinamas, turi tik prievolinę reikalavimo teisę į kito banko sąskaitoje esančias lėšas, ir tarp ABĮ 45 straipsnio 10 dalies, pagal kurią lėšos už pasirašomas akcijas sumokamos bendrovės (šiuo atveju banko) nuosavybė, nes reikalavimo teisė, kylanti iš Banko sąskaitos sutarties, taip pat yra nuosavybės teisės objektas (CK 4.38 straipsnis), todėl investuotojui sumokėjus lėšas už didinamą įstatinį kapitalą į bendrovės, kurios kapitalas didinamas, banko sąskaitą, atsiranda tos bendrovės reikalavimo teisė (nuosavybė) į banką, kad tos lėšos būtų išmokėtos jai, kaip sąskaitos savininkei, arba jos nurodymu – kitiems asmenims.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad, neįvykus BĮ 41 straipsnio 5 dalyje nurodytai sąlygai, t. y. nepateikus pakeistų banko įstatų Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos, tokios sąlygos neįvykimo padarinys yra tas, kad bankas įgyja prievolinių teisinių santykių pagrindu kylančią pareigą grąžinti pervestas lėšas, o investuotojai – prievolinį teisinį reikalavimą, kad tos lėšos jiems būtų grąžintos. Prospekto 3.10.7 punkte nustatyta, kad jei banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo padidėjimu, nebus pateikti registruoti Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka iki 2011 m. gruodžio 21 d., visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas. Kadangi AB banko „Snoras“ įstatų pakeitimai nebuvo pateikti registruoti, tai bankui atsirado pareiga grąžinti visas įmokas investuotojams, tačiau BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad, teismui priėmus nutartį iškelti bankui bankroto bylą, „draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad „už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, turinčioje teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje. Sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu.“ Kadangi banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, nebuvo įregistruoti, tai normaliomis veiklos sąlygomis bankas sukauptų lėšų naudoti negalėtų. Dėl to gali būti keliamas klausimas, ar tokią teisę banko bankroto administratorius gali įgyti vien todėl, kad bankui iškeliama bankroto byla, t. y. banko bankroto administratorius įgyja teisę, kurios iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo įgijęs pats bankas. Teisėjų kolegija išreiškė nuomonę, kad vienas iš draudimo naudoti sukauptas lėšas neįregistravus įstatų pakeitimų, susijusių su įstatinio kapitalo didinimu, tikslų yra patikrinti sukauptų lėšų kilmę, užtikrinti bankų sistemos stabilumą, o kita šio draudimo paskirtis – užtikrinti tų lėšų grąžinimą investuotojams, jeigu banko įstatų pakeitimas, susijęs su įstatinio kapitalo didinimu, nebus įregistruotas. Galimybė sulaukti AB banko „Snoras“ prievolės grąžinti įmokas už akcijas vykdymo anksčiau, nei kitiems kreditoriams, suteiktų investuotojams pirmenybės teisę. Teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad visos pirmenybės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau nei kiti kreditoriai, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos teisės aktuose. Teisės aktuose nėra nustatytos aiškios ir nedviprasmiškos išimties, kad draudimas vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, netaikomas grąžinant investuotojams lėšas, kai nebuvo įregistruotas banko įstatų pakeitimas. Prievolė grąžinti investuotojų pervestas lėšas už jų ketintas įsigyti akcijas yra banko prievolė, nes remdamasis akcijų pasirašymo sutartimis tą prievolę turi vykdyti bankas. Tokia prievolė yra finansinė prievolė, nes ją vykdant turi būti pervestos lėšos, o ne grąžintas kitam asmeniui priklausantis konkretus materialaus pasaulio objektas (daiktas). Vien aplinkybė, kad tokia prievolė atsirado iš specifinių teisinių santykių, nedaro jos vykdymo skirtingo nuo kitų bankrutuojančio banko prievolių vykdymo.

Vertindama apeliantų argumentą, kad Prospekto 1.3 dalies nuostatos, kad investuotojai į emitento akcijas patiria tik pinigų užšaldymo riziką tuo atveju, jei emitento įstatų pakeitimai, susiję su kapitalo padidėjimu, nebus pateikti įregistruoti Juridinių asmenų registre iki 2011 m. gruodžio 21 d., ir visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytos rizikos nėra vienintelės. Kaip nurodyta Prospekto II dalyje „Su emitentu ir išleidžiamais vertybiniais popieriais susiję rizikos veiksniai“, potencialūs investuotojai turėtų žinoti, kad aprašyti rizikos veiksniai nėra vieninteliai, su kuriais gali susidurti emitentas. Registracijos dokumente aprašyti tik tie rizikos veiksniai, kurie, AB banko „Snoras“ nuomone, yra reikšmingi. Gali būti, kad, be nurodytų rizikos veiksnių, yra ir kitų, kurie šiuo metu Bankui nėra žinomi arba, Banko nuomone, nėra pakankamai reikšmingi. Greta su išleidžiamais vertybiniais popieriais susijusių rizikos veiksnių Prospekte yra išskirta didelė grupė rizikos veiksnių, susijusių su banko veikla (kredito rizika, finansų rinkos rizika, emitento rizika, operacinė rizika ir kt.). Kadangi banko veiklos rizikos veiksniai buvo nurodyti Prospekte, negalima teigti, kad potencialūs investuotojai nesuvokė ar bent jau neturėjo suvokti jiems tenkančios banko nemokumo rizikos.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Ieškovai kasaciniais skundais prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą ir ieškovų reikalavimus tenkinti.

Ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Momentum Fund, kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas ginčijama nutartimi netinkamai aiškino ir taikė BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatas, išaiškindamas, kad lėšos, skirtos apmokėti akcijoms, išleidžiamoms banko įstatinio kapitalo didinimo atveju, ir pervestos į kaupiamąją sąskaitą BĮ 41 straipsnio 8 dalies pagrindu, banko bankroto atveju yra priskiriamos prie bankrutuojančio banko turto ir naudotinos bankrutuojančio banko bankroto procese. Tokią poziciją kasatorius grindžia šiais argumentais:

1.1. Ginčo kontekste kasatorius yra investuotojas. Šis kasatoriaus statusas lemia specifinę jo teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva; valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą; valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Šių ir kitų teisės aktų nuostatų pagrindu yra išskiriamas investavimo saugumo bei investuotojų apsaugos principas. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į šį principą, teisinis reglamentavimas, susijęs su investavimu, aiškintinas investuotojų naudai.

1.2. BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatose įtvirtinta, kad už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, turinčioje teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje; sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu. Kasatoriaus nuomone, šios BĮ nuostatos reiškia, kad didinant banko įstatinį kapitalą už akcijų emisiją mokamos lėšos privalo būti pervedamos į kitą kredito įstaigą nei ta, kurios įstatinis kapitalas yra didinamas. Kasatorius tokią išvadą daro vadovaudamasis Lietuvos banko valdybos 2001 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl Lietuvos banko leidimo įregistruoti banko statuto (įstatų) ir banko filialo (skyriaus) nuostatų pakeitimus išdavimo“ 12.3 punktu, pagal kurį, kreipiantis į Lietuvos banką dėl leidimo įregistruoti banko statuto pakeitimus, susijusius su akcinio kapitalo padidinimu, išdavimo, banko prašyme, be kita ko, turi būti nurodytas patvirtinimas, kad lėšos už naujos emisijos apmokėtas banko akcijas yra sukauptos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje sąskaitoje.

1.3. Pagal Banko sąskaitos sutarties 3.1 punktą AB bankas „Snoras“ įsipareigojo pagal sutartį nedisponuoti kaupiamojoje sąskaitoje esančia lėšų suma, skirta jo įstatinio kapitalo didinimui, kol Juridinių asmenų registre nebus įregistruoti jo įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu. Prospekto 3.10.7 punkte nustatyta, kad: „Jei Banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo padidėjimu, nebus pateikti registravimui Juridinių asmenų registre teisės aktų nustatyta tvarka iki 2010 m. lapkričio 5 d., visos įmokos bus grąžintos į investuotojų nurodytas banko sąskaitas“. Taigi bankas, kurio įstatinis kapitalas yra didinamas, iki įstatų pakeitimo įregistravimo neturi jokių teisių į lėšas, pervestas įstatinio kapitalo didinimui. Šių lėšų valdymo teisė yra suteikta finansų institucijai, į kurios banko sąskaitą šios lėšos yra pervestos. Tik šis subjektas įstatų įregistravimo ar neįregistravimo atveju turi teisę atitinkamai pervesti lėšas bankui, kurio įstatų pakeitimai buvo įregistruoti, ar grąžinti jas asmenims, siekusiems įsigyti šias akcijas. Kasatoriaus nuomone, tokio aiškinimo pagrindu investuotojai yra užtikrinami, kad akcijų įsigijimui jų pervestos lėšos, nepriklausomai nuo banko teisinio statuso (įskaitant, bet neapsiribojant, bankroto bylos bankui iškėlimo), neįregistravus banko įstatinio kapitalo padidinimo, bus grąžintos jiems. Ši apsauga yra pagrįsta tuo, kad neįregistravus įstatinio kapitalo padidinimo akcijos nėra išleidžiamos ir investuotojai netampa akcijų, kurias jie siekė įsigyti, savininkais; neįgijus siekto įsigyti investavimo objekto investuotojas privalo atgauti jo lėšas ir operatyviai investuoti jas į kitą objektą, tokiu būdu sukuriant naudą sau ir ekonomikai (Konstitucijos 46 straipsnis, CK 1.5 straipsnis). Aiškinant teisinį reglamentavimą priešingai, susidaro situacija, kai investuotojas ne tik neįgyja jokių teisių į investuojamą objektą (akcijas), tačiau ir lieka be lėšų ir garantijos, kad jos bus grąžintos. Tokia situacija prieštarauja investavimo logikai, t. y. siekiui investuoti turimą kapitalą į aktyvus ir gauti pelno, o nesuveikus investavimo strategijai – operatyviai persiorientuoti ir investuoti turimą kapitalą į kitus aktyvus tokiu būdu nepatiriant didelių nuostolių. Taigi teisę disponuoti ginčo lėšomis turi ne BAB bankas „Snoras“, o AB bankas „Finasta“. Pareiga grąžinti lėšas investuotojams yra ne BAB banko „Snoras“ finansinė prievolinė pareiga, bet AB banko „Finasta“ pareiga. Kasatorius, siekdamas apginti savo teises, neprivalo reikšti kreditorinio reikalavimo BAB banko „Snoras“ bankroto byloje – ginčo kontekste kasatorius nei de jure, nei de facto nėra BAB banko „Snoras“ kreditorius.

1.4. Bankų veiklos reguliavimas, įskaitant teisinius santykius, kurie susiklosto didinant bankų įstatinį kapitalą, yra viešosios teisės sritis. Šiai sričiai taikytinas bendrasis principas „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“. Tai reiškia, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinas aktualus teisinis reglamentavimas suteikia bankui teisę naudotis BĮ 41 straipsnio 8 dalyje aptariamomis  lėšomis tik įvykus vienai sąlygai, t. y. įregistravus banko įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu. Kitos sąlygos ar teisiniai faktai, įskaitant, bet neapsiribojant bankroto bylos bankui iškėlimu, nesuteikia ir negali suteikti bankui teisių į tokio pobūdžio lėšas. Jeigu bankas neturėjo teisių į šias lėšas iki bankroto bylos jam iškėlimo, tokių teisių jis neįgyja ir po jos iškėlimo. Ginčo atveju BĮ 41 straipsnio 8 dalis turi viršenybę Įmonių bankroto įstatymo atžvilgiu (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis, BĮ 1 straipsnio 1 dalis, 83 straipsnis). Be to, BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatos, pagal kurias bankui iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taikytinos tik BAB bankui „Snoras“. Pareiga grąžinti ginčo lėšas priskiriama tik AB bankui „Finasta“, todėl BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas neriboja atsakovo AB banko „Finasta“ teisės grąžinti ginčo lėšų kasatoriui.

1.5 Atsižvelgiant į BĮ 41 straipsnio 1 dalies nuostatas, BĮ 41 straipsnio 8 dalis yra specialioji norma ABĮ 45 straipsnio 10 dalies atžvilgiu, todėl banko įstatinio kapitalo didinimo atveju ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas netaikytinas. AB banke „Finasta“ atidaryta kaupiamoji banko sąskaita laikantis BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatyto reikalavimo už banko akcijas sumokėtas lėšas kaupti tam tikslui atidarytoje sąskaitoje. Kasatoriaus nuomone, šios sąskaitos režimas yra ypatingas ir tiesiogiai susijęs su investuotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga: tokia sąskaita yra atidaroma specialiam tikslui; lėšos šioje sąskaitoje yra kaupiamos iki tol, kol įvyksta speciali sąlyga, po kurios joje esančios lėšos privalo būti perduotos subjektui, kurio interesais šį sąskaita buvo atidaryta; neįvykus šiai sąlygai, joje esančios lėšos negali būti perduotos subjektui, kurio interesais šį sąskaita buvo atidaryta ir privalo būti grąžinamos jas į šią sąskaitą pervedusiems asmenims. Pagal BĮ 41 straipsnio 8 dalį AB bankas „Finasta“ veikia kaip AB banko „Snoras“ ir investuotojų tarpininkas, kuris surinko investuotojų lėšas ir laiko jas kaupiamojoje sąskaitoje patikėjimo pagrindais. Kaupiamosios banko sąskaitos specifika pagrindžia ją savo teisine prigimtimi esant banko depozitine sąskaita. Kitaip nei einamojoje sąskaitoje – depozitinėje sąskaitoje lėšos yra laikomos joje tik specialaus tikslo įgyvendinimui ir iki specialios sąlygos atsiradimo. Lėšos, esančios depozitinėje sąskaitoje, yra laikomos patikėjimo pagrindais. Disponavimo  lėšomis teisę turi tik subjektas, kuriam yra patikėtos lėšos. Dėl šių aplinkybių kaupiamajai sąskaitai taikytina įstatymo analogija (CK 1.8 straipsnio 1 dalis), pagal kurią bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai (CK 6.56 straipsnio 8 dalis).

1.6. AB banko „Snoras“ ir kasatoriaus sudarytos akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, kurios neatskiriama dalis yra AB banko „Snoras“ Prospektas, taip pat Banko sąskaitos sutarties specifika pasireiškia tuo, kad šių sandorių nuostatos yra sąlyginės, t. y. lėšų perdavimas ir AB banko „Snoras“ teisė disponuoti jomis yra siejami su konkrečios aplinkybės – pakeistų AB banko „Snoras“ įstatų, numatančių įstatinio kapitalo padidinimą, įregistravimu Juridinių asmenų registre – atsiradimu (atidedamoji sąlyga). Neįvykus atidedamajai sąlygai ir nesant galimybės jai atsirasti ateityje, AB bankas „Snoras“ neįgijo ir negalėjo įgyti atitinkamų teisių į ginčo lėšas.

1.7. Argumentus, kad ginčo lėšos nėra AB banko „Snoras“ turtas ir jis neturi į jas jokių teisių, pagrindžia tai, kad ginčo lėšos šiuo metu yra apskaitytos ir valdomos AB banko „Finasta“, taip pat tai, kad vertybinius popierius įsigyjant reguliuojamoje rinkoje, investuotojo lėšos yra laikomos jo nuosavybe iki tol, kol jis faktiškai įgyja konkretų aktyvą nuosavybes teise.

2. Apeliacinės instancijos teismas ginčijama nutartimi netinkamai aiškino ir taikė CK 1.100 straipsnio, 4.37 straipsnio bei 6.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, išaiškindamas, kad ginčo lėšos, esančios sąskaitoje, atidarytoje AB banke „Finasta“, nėra investuotojų nuosavybės teisės objektas.

2.1. Pagal CK 1.100 straipsnį pinigais, kaip civilinių teisių objektais, yra pripažįstami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kurios savo prigimtimi yra tapačios gryniesiems pinigams. Tai patvirtina CK 1.98 straipsnio 1 dalies nuostatų turinys, pagal kurį civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės. CK 4.38 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Tai reiškia, kad, priešingai nei išaiškino apeliacinės instancijos teismas, lėšos sąskaitose laikytinos nuosavybės teisės objektu, į kurį nuosavybė įgyjama bendrais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais (CK 4.47 straipsnis). Tokią išvadą patvirtino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-129/2013, išaiškinęs, kad pinigai (tiek grynieji, tiek lėšos sąskaitose) yra turtas ir nuosavybės teisės objektas, į kurį nuosavybė yra įgyjama bendraisiais CK įtvirtintais pagrindais. Taigi lėšos sąskaitose yra laikomos vienu iš nuosavybės teisės objektų, į kurį asmuo išsaugo visas savininko teises. Pozicija, kurios skundžiamoje nutartyje laikėsi apeliacinės instancijos teismas, nepagrindžia, kas atsitinka grynųjų pinigų savininko nuosavybės teisėms, kai grynieji pinigai yra perduodami bankui, kur ši teisė dingsta ir kodėl, kokiu pagrindu.

2.2. Kadangi, pasak apeliacinės instancijos teismo, nuosavybės teisės objektas yra ne lėšos, o tik reikalavimo teisės į banką, tai situacijoje, kai nuosavybės teise bankui priklausančios lėšos yra laikomos to paties banko sąskaitoje, bankas turėtų būti laikomas reikalavimo teisės į patį save turėtoju. Tokia situacija yra negalima, nes pagal CK 6.126 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai skolininkas ir kreditorius sutampa. Bankui pervedus lėšas į savo, kaip banko, sąskaitą, reikalavimo teisės į šias pingines lėšas pasibaigtų. Taip išnyktų ir banko nuosavybės teisės į šias reikalavimo teises. Tokia situacija lemtų ir pačių lėšų išnykimą – be reikalavimo teisių į banko sąskaitoje atvaizduotas lėšas, lėšos sąskaitoje netektų prasmės. Taigi apeliacinės instancijos teismo išaiškinimo pagrindu turintys kilti padariniai negalimi – jie nėra suderinami su prievolių pabaigą reglamentuojančiomis teisės normomis.

2.3. Kasatorius laikosi pozicijos, kad ginčo lėšos nebuvo perduotos AB bankui „Snoras“, remdamasis šio banko 2011 m. lapkričio 2 d. raštu Nr. C-09-13297/11, adresuotu kasatoriui, kuriame nurodyta: „patvirtiname, kad bankas „Snoras“ iš HSBC Bank Malta kaip „JFP Emerging Europe Momentum Fund“ depozitoriumo gavo 23 175 778,50 EUR sumą. Šios lėšos laikomos banko „Snoras“ kaupiamojoje sąskaitoje banke „Finasta“ ir bus perduotos, gavus bankų priežiūros institucijos leidimą“.

2.4. Savininko nuosavybės teisės turinį sudaro savininko teisė turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. AB bankas „Snoras“ šių teisių neįgijo. Kadangi ginčo lėšos nebuvo perduotos AB bankui „Snoras“ ir jis neįgijo į jas jokių teisių, ginčo lėšų savininku laikytinas kasatorius, tai šios lėšos privalo būti jam grąžintos.

3. Apeliacinės instancijos teismas ginčijama nutartimi netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 23 straipsnio, CK 1.5 straipsnio bei 4.39 straipsnio bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 nuostatas pripažindamas, kad ginčo lėšų atžvilgiu kasatorius turi tik teisę pateikti finansinį reikalavimą BAB bankui „Snoras“ dėl jų kompensavimo.

Pirmiau kasaciniame skunde išdėstyti motyvai patvirtina ginčo lėšas esant kasatoriaus nuosavybe. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, taikytinas banko bankroto atveju, negali būti aiškinamas kaip ribojantis kreditorių ar trečiųjų asmenų teisę susigrąžinti (išsireikalauti) jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo. Kitoks įstatymo aiškinimas prieštarautų Konstitucijos 23 straipsnio įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui, pagal kurį nuosavybės teisė negali būti ribojama kitaip negu įstatymu. CK 4.39 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota. Kasatoriaus valia dėl lėšų perdavimo AB bankui „Snoras“ nebuvo neišreikšta, todėl jos šiam bankui priskiriamos neteisėtai. Tokios pozicijos kasatorius laikosi atsižvelgdamas į BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatas ir AB banko „Snoras“ Prospekto 3.10.7 punkto nuostatą, kad neįregistravus atsakovo AB banko „Snoras“ įstatų pakeitimo ginčo lėšos bus grąžintos kasatoriui. Tokio turinio Prospektą patvirtino Vertybinių popierių komisija, kuri pagal Vertybinių popierių įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 8 dalį turi nustatyti, ar Prospektas išsamus, įskaitant tai, ar jame pateikta informacija suprantama ir nėra prieštaringa. Rizika, susijusi su tuo, kad, iškėlus bankroto bylą AB bankui „Snoras“, kasatorius, gali prarasti nuosavybės teises į lėšas, pripažintina materialiu rizikos faktoriumi, kuris būtinai privalėjo būti nurodytas AB banko „Snoras“ paprastųjų vardinių akcijų su pasirašymo teisėmis Prospekte. Tai reiškia, kad bylos kontekste kasatorius nebuvo išreiškęs sutikimo dėl nuosavybės teisių praradimo į ginčo lėšas iškėlus bankroto bylą AB bankui „Snoras“, o ginčo lėšos laikomos AB banko „Snoras“ nuosavybe neteisėtai, pažeidžiant pagrindinius nuosavybės apsaugos principus.

Ieškovas AB „Hanner“ kasacinį skundą motyvuoja taip:

1. CK 6.913 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Bankas gali disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis“. Pinigai yra laikomi asmens turtu, nepaisant to, ar jie laikomi ar ne banko sąskaitoje, t. y. į juos asmuo turi nuosavybės teisę. Banko teisė disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis pasižymi tik viena savybe – bankas gali naudotis pinigais vykdydamas veiklą, tačiau bet kuriuo momentu klientas turi turėti teisę disponuoti visa negrynųjų pinigų suma, esančia sąskaitoje. Iš to išplaukia išvada, kad kliento teisės į negrynuosius pinigus atitinka nuosavybės teisės turinį – kliento teisė valdyti, naudoti ir disponuoti pinigais. Taigi teismai nepagrįstai laikė, kad lėšos nuosavybės teise priklauso bankui, o reikalavimo teisę jomis disponuoti turi sąskaitos savininkas.

2. Byloje iš esmės spręstinas klausimas, kas – ar investuotojai ar AB bankas „Snoras“ – turi teisę reikalauti pervesti ar grąžinti lėšas, esančias kaupiamojoje sąskaitoje. Sprendžiant šį klausimą, svarbus yra momentas ir sąlygos, su kuriomis siejamas AB banko „Snoras“ teisių disponuoti lėšomis kaupiamojoje sąskaitoje atsiradimo momentas, nes BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad tik su jų atsiradimu siejamos AB banko „Snoras“ teisės į kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas. Šios sąlygos laikytinos atidedamąja sąlyga, keičiančia šalių teisinį santykį ir sukuriančia AB bankui „Snoras“ reikalavimo teises į kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas. Teismų nustatyta, kad Bankų įstatyme nurodytos sąlygos, su kuriomis siejama AB banko „Snoras“ teisė valdyti, naudotis ir disponuoti kaupiamojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis laikomis neįvykusiomis, todėl AB bankas „Snoras“ niekada neįgijo ir negalėjo įgyti teisės disponuoti kaupiamojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Tokių teisių AB bankui „Snoras“ nesukuria ir bankrotą reglamentuojančios teisės normos. Neįvykus nurodytai sąlygai investuotojai įgijo teisę reikalauti jiems grąžinti sąskaitoje esančias lėšas (laikinas teisių apribojimas pasibaigė), o santykių transformacija neįvyko.

3. Kad būtų nustatyti reikalavimo teisę turintys asmenys į kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas, būtina analizuoti ir vertinti kaupiamosios sąskaitos specifiką taikant įstatymo analogiją, nes nėra teisės normų, reglamentuojančių kaupiamosios tikslinės sąskaitos statusą. Kaupiamoji sąskaita apskritai yra nurodyta šiose teisės normose: i) Finansų įstaigų įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Steigiamų finansų įstaigų įstatinis kapitalas arba pajinis kapitalas sudaromas apmokant įsigyjamas įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalis tik pinigais. Jie įmokami į steigėjų vardu tam tikslui atidarytą kaupiamąją sąskaitą vienoje iš kredito įstaigų, turinčių licenciją teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sukauptos lėšos pervedamos i finansų įstaigos sąskaitą, įregistravus steigiamą įmonę juridinių asmenų registre ir, jeigu tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose, gavus licenciją teikti finansines paslaugas“; ii) ABĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas per steigimo sutartyje ar steigimo akte nustatytą terminą mokami į steigiamos bendrovės kaupiamąją sąskaitą. Kaupiamojoje sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik po bendrovės įregistravimo“. Šių teisės normų pagrindu kasatorius išskiria tokius kaupiamosios sąskaitos požymius: i) tai yra speciali sąskaita finansines paslaugas teikiančioje kredito įstaigoje, ii) disponavimas sąskaitoje esančiomis lėšomis yra ribojamas iki tam tikrų sąlygų atsiradimo; iii) kaupiamoji sąskaita atidaroma specialiam tikslui – sukaupti lėšas įstatinio kapitalo didinimui ar formavimui; iv) kaupiamąją sąskaitą atidaro lėšų gavėjas savo vardu; iv) sukauptos lėšos jų gavėjui pervedamos ar sąskaitos savininkas turi teisę duoti vykdytiną nurodymą tik įvykus tam tikrai sąlygai. Teisę į kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas turi: i) bankas, kuriame yra atidaryta kaupiamoji sąskaita (disponavimo teisę, tačiau tik tiek, tiek, tai ir jeigu neribos lėšų savininko teisių); ii) sąskaitos savininkas, kuris teisę įgyja įsteigus juridinį asmenį, finansų įstaigą ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu juridinių asmenų registre; iii) lėšas pervedę subjektai, jeigu sąlygos, su kuriomis siejamos savininko teisių atsiradimas neįvyksta. Kasatorius daro išvadą, kad visais atvejais, tiek steigiant bendroves ir finansų įstaigas lėšos bankui, finansų įstaigai ar akcinei bendrovei pervedamos iš kaupiamosios sąskaitos (įgyjama teisė naudotis) tik įvykus imperatyviosioms įstatyme nustatytoms sąlygoms, t. y. bankas, didinantis įstatinį kapitalą, reikalavimo teises įgyja tik nuo to momento, kai įvyksta sąlygos, ir tik nuo to momento gali duoti pavedimą kredito įstaigai pervesti (naudoti) šias lėšas jam. Kadangi ginčo atveju to neįvyko, AB bankas „Finasta“ turi lėšas grąžinti investuotojams. Kasatoriaus nuomone, sistemiškai analizuojant BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatas, taikant įstatymo analogiją dėl kaupiamosios sąskaitos statuso, darytina išvada, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog investuotojų ir AB banko „Finasta“ nesaisto joks teisinis santykis.

4. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tarp AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ susiklosčius prievoliniams teisiniams santykiams, kylantiems iš Banko sąskaitos sutarties, atsirado AB banko „Finasta“ prievolinis įsipareigojimas sąskaitos savininkui, t. y. AB bankui „Snoras“ išmokėti kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas. Kasatoriaus nuomone, AB bankui „Snoras“ galėtų būti pripažinta teisė į ginčo lėšas, jeigu teismas būtų nustatęs, kuriuo momentu ir kokiu teisiniu pagrindu jis apskritai įgijo teisę naudotis šiomis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šie aspektai neatskleisti, tik konstatuota, kad AB bankas „Snoras“ tokią teisę turi, o tai iš esmės prieštarauja imperatyviai BĮ 41 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai dėl AB banko „Snoras“ teisės naudotis lėšomis atsiradimo tik įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu. Atsižvelgiant į šią nuostatą, banko sąskaitos sutarties klientas (sąskaitos savininkas) gali ir neturėti reikalavimo teisės ar nuosavybės teisės į banko sąskaitoje esančias lėšas (sąskaitos savininkas nebūtinai yra lėšų, esančių sąskaitoje, ar reikalavimo teisės į šias lėšas savininkas). Tokia pozicija atitinka CK 6.915 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad asmenų, turinčių teisę kliento vardu disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis, teisės patvirtinamos įstatyme ar kitame teisės akte.

Kasatorius V. Š. nurodo šiuos motyvus:

1. Teismas, neatsižvelgdamas į BĮ 3 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad bankai savo veikloje privalo vadovautis specialiosiomis Bankų įstatymo normomis, nepagrįstai taikė bendrąją normą – ABĮ 45 straipsnio 10 dalį. Palyginus Bankų įstatymo ir Akcinių bendrovių įstatymo normas dėl įstatinio kapitalo didinimo, akcijų emisijos išleidimo ir nuosavybės teisės perėjimo yra esminių skirtumų, kurie patvirtina, kad negalėjo būti taikoma ABĮ 45 straipsnio 10 dalis, kurioje nustatyta, kad akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį įnašą ar perduoda visą akcijų pasirašymo sutartyje nurodytą nepiniginį įnašą (paskutinį nepiniginio įnašo dalį) bendrovės nuosavybėn. Vadovaujantis BĮ 41 straipsnio 4 dalimi, akcijos laikomos apmokėtomis nuo lėšų už akcijas sumokėjimo į kredito įstaigoje atidarytą sąskaitą, bet nuosavybė nuo apmokėjimo momento bankui neatsiranda, nes įstatyme tai nenurodyta. Pagal BĮ 41 straipsnio 8 dalį sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu. Tai reiškia, kad AB bankas „Snoras“ neturėjo disponavimo teisės įneštomis įšaldytomis lėšomis, kuri yra viena iš nuosavybės turinio sąlygų. Lėšos nėra tiesiog perduodamos bankui emitentui, o įmokamos į kredito įstaigos kaupiamąją sąskaitą, draudžiant jas naudoti iki įstatų pakeitimo įregistravimo. Lėšų įšaldymo, kaip nuosavybės neperėjimo sąlyga, nustatyta ir Prospekte. BĮ 38 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje banko nuosavybės sudėtį, nustatyta, kad įstatinis kapitalas yra banko nuosavybė, į kurią neįregistruotos akcijų emisijos lėšos nepatenka. Dėl to ginčo lėšos nebuvo nurodytos 2011 m. pusmetinės AB banko „Snoras“ balanso ataskaitos skyriuje „Nuosavas kapitalas“, o nurodytos kaip neužregistruota akcijų emisija skyriuje „Įsipareigojimai“. Taigi Bankų įstatyme yra išspręstas kasatoriaus įneštų lėšų už ketinamas įsigyti banko akcijas nuosavybės klausimas, todėl, AB banko „Snoras“ įstatų pakeitimo neįregistravus, šios lėšos netapo banko nuosavybe.

2. Pagal CK 4.49 straipsnio 3 dalį sutartyje gali būti numatyta, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą. Nagrinėjamo ginčo atveju sutarties atidedamoji sąlyga yra įstatų įregistravimas ir tiktai su šios sąlygos atsiradimu siejamas banko nuosavybės teisės į ginčo lėšas atsiradimas. Kadangi įstatai neįregistruoti, atsakovas nuosavybės teisės į lėšas neįgijo, o ieškovas jos neprarado. AB bankas „Snoras“, nebūdamas lėšų savininku, negalėjo nuosavybės teisės į lėšas perduoti AB bankui „Finasta“, atidarydamas kaupiamąją sąskaitą, nes pats nebuvo šios teisės įgijęs nei pagal sutartį, nei pagal įstatymą.

Kitų kasatorių grupės kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ teisiniai santykiai yra prievoliniai kreditoriaus–skolininko, o ne nuosavybės teisiniai santykiai. Kasatorių nuomone, toks AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ santykių vertinimas yra neteisingas. AB banko „Snoras“ ir AB banko „Finasta“ teisiniai santykiai negali būti vertinami kaip prievoliniai kreditoriaus ir skolininko (dėl sąskaitoje esančių lėšų) teisiniai santykiai, nes nebuvo teismo nurodyto tokių santykių transformavimosi (iš nuosavybės į prievolinius) pagrindo: AB bankas „Snoras“ nebuvo tokių lėšų savininkas ir juo niekuomet netapo. Teisę (taip pat ir reikalavimo teisę) į šias įmokėtas lėšas AB bankas „Snoras“ būtų įgijęs tik tuomet, jei būtų buvę įregistruoti banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo padidinimu. Banko sąskaitos sutartimi asmuo (AB bankas „Snoras“) negali įgyti daugiau teisių į lėšas, nei jų turėjo iki jos sudarymo. Šia sutartimi AB bankas „Snoras“ įgijo ne reikalavimo teisę į joje esančias lėšas, o teisę suėjus nustatytam įstatų pakeitimų registravimo terminui ir juos įregistravus reikalauti išmokėti lėšas, nes nuosavybė į jas būtų įgyta akcijų pasirašymo sutarties pagrindu.

2. AB banko „Finasta“ ir AB banko „Snoras“ teisiniai santykiai Banko sąskaitos sutarties pagrindu negali būti laikomi lemiančiais investuotojų įmokėtų lėšų teisinį režimą, nes šie santykiai nėra būtini didinant banko įstatinį kapitalą. Banko sąskaitos sutartis banko įstatinio kapitalo formavimo procese atlieka tik pagalbinę – lėšų saugojimo iki įstatinio kapitalo įregistravimo (ar neįregistravimo) – funkciją. Teisės aktuose nėra numatyta, kad už banko akcijas įmokėtos lėšos turi buti kaupiamos kitoje kredito įstaigoje ir negali būti kaupiamos toje pačioje, kurios kapitalas yra didinamas. Taigi, tuo atveju, jei investuotojai savo lėšas būtų įnešę į AB banko „Snoras“ tuo tikslu atidarytą sąskaitą pačiame šiame banke, akivaizdu, kad teisinio santykio tarp sąskaitos turėtojo ir banko, kurio kapitalas didinamas, nebūtų susiklostę, nes abu šie subjektai sutaptų. Kadangi aptariamas teisinis santykis (tarp sąskaitos turėtojo ir banko, kurio įstatinis kapitalas didinamas) neprivalomas, tai nėra teisinga jį vertinti kaip lemiantį investuotojų ir lėšų teisinį santykį, kaip sprendė apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, jog investuotojai, nebūdami sąskaitos sutarties šalis, neturi teisės (nei nuosavybės, nei reikalavimo) į sąskaitoje esančias lėšas.

3. Sąskaitos sutartis per se neapibrėžia jos savininko (šiuo atveju – AB banko „Snoras“) santykio su sąskaitoje esančiomis lėšomis. Pagal CK 6.913 straipsnio nuostatas sąskaitos sutarties sudarymas, lėšų į sąskaitą pervedimas ir tų lėšų buvimas sąskaitoje per se nenurodo nei lėšų mokėtojo, nei jų galimo gavėjo, nei jų ryšio su sąskaitoje esančiomis lėšomis. CK 6.922 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad be kliento nurodymo lėšos gali būti nurašomos teismo sprendimo, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais. Kasatorių nuomone, ginčo atvejis patenka į tokią įstatymo nurodytą išimtį, atsižvelgiant į AB banko „Snoras“ sąskaitos sutartyje ir įstatyme įtvirtintą draudimą bankui disponuoti investuotojų į sąskaitą įmokėtomis lėšomis, jei banko įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, nebuvo registruoti.

4. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad, įmokėjus lėšas į banko sąskaitą, tarp jų mokėtojo (buvusio savininko) ir banko susiklosto prievoliniai teisiniai santykiai ir taip nuosavybės teisė į pinigus transformuojasi į reikalavimo teisę gauti lėšas. Tokią išvadą teismas grindė teisės doktrina. Vis dėlto teisės doktrinoje nėra vieningo požiūrio nuosavybės į negrynus pinigus klausimu. Nors akivaizdu, kad lėšos, pervestos į trečiojo asmens sąskaitą, nėra „įprastas“ daiktinių teisių objektas (res), tačiau teisės doktrinoje, kasatorių manymu, dominuoja nuostata, kad nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus ir į kitą nematerialų, įskaitant finansinį, turtą yra galima, o jos turinį (suteikiamų teisių apimtį) tokiu atveju sudaro reikalavimo teisės į šias lėšas turėjimas (Žr.: prof. dr. Vytautas Pakalniškis, „Daiktai civilinių teisių objektų sistemoje“, Jurisprudencija, 2005, t. 71 (63), 76-85; dr. Julija Kiršienė „Finansinio turto problema nuosavybės teisės doktrinoje ir teisinėje praktikoje“, daktaro disertacija, socialiniai mokslai (teisė), Vilnius, Lietuvos teisės universitetas, 2003). Nors tai nepaneigia fakto, kad, sudarius banko sąskaitos sutartį, tarp jos šalių susiklosto prievoliniai santykiai, tačiau, kasatorių nuomone, šių santykių objektas yra sąskaita, o ne joje esančios lėšos. Manant priešingai, išeitų, kad, nesant sąskaitoje lėšų, nebūtų (ar nebeliktų) paties prievolinių santykių objekto. Kasatoriai mano, kad šią jų poziciją aptariamu sąskaitos sutarties santykių objekto atžvilgiu patvirtina ir CK 6.913 straipsnio vartojama „sąskaitos savininko“ sąvoka. Tokia nuosavybės į negrynus pinigus samprata paaiškina ir trišalį santykį, susiklosčiusį ginčo atveju, kurio neįvertino apeliacinės instancijos teismas: investuotojams įnešus pinigus į AB banko „Snoras“ sąskaitą, kurią šis Banko sąskaitos sutarties pagrindu atidarė AB banke „Finasta“, AB banką „Snoras“ ir AB banką „Finasta“ susiejo santykiai dėl šios sąskaitos ir AB bankas „Snoras“ įgijo teisę reikalauti lėšų išmokėjimo įvykdžius pirmiau nurodytas sąlygas (tačiau netapo šių lėšų savininku), o investuotojai išlaikė nuosavybės teisę į lėšas, kurios turinį sudarė reikalavimo teisės į jas turėjimas. Tokia investuotojų turima reikalavimo teisė dėl sudarytų akcijų pasirašymo sutarčių sąlyginio pobūdžio galėjo būti įgyvendinta tik neregistravus įstatų pakeitimų, susijusių su banko kapitalo padidinimu. AB banko „Snoras“ reikalavimo teisė į lėšas galėjo atsirasti tik nuo to momento, kai nurodyti įstatų pakeitimai būtų registruoti. Kasatorių nuomone, jų poziciją investuotojų turimos teisės į lėšas atžvilgiu patvirtina ir CK 6.922 straipsnis, numatantis galimybę sąskaitoje esančias lėšas nurašyti be kliento (sąskaitos savininko) nurodymo.

5. CK 4.38 straipsnio ir 4.49 straipsniuose nuosavybės objektais nurodyti ne tik daiktai, bet ir kitas turtas (taigi – ir lėšos). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės perėjimo momentas gali būti nustatomas pagal įstatymą. Toks nuosavybės perėjimo nustatymo būdas (pagal įstatymą) turi būti taikomas ir šio ginčo atveju, nes jis nurodytas BĮ 41 straipsnio 8 dalyje.

6. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad jie savo teisių gynybos būdu parinko CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą teisių pripažinimą ir nesiekė išreikalauti daikto iš svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu, nes ši norma taikoma tik daiktų (o ne kito turto) savininkų teisėms ginti.

7. Prievolinių santykių tarp AB banko „Snoras“ ir investuotojų esmę lemia akcijų pasirašymo sutarties sąlyginis pobūdis. Suėjus įstatyme numatytam įstatinio kapitalo didinimo registravimo terminui ir neįregistravus įstatų pakeitimų, kaip tai numatyta BĮ 41 straipsnio 5 ir 8 dalyse, akcijų pasirašymo sutarties teisinių padarinių neatsirado, t.y. bankui neperėjo lėšos, kurios buvo skirtos jos įstatiniam kapitalui didinti, o jas įmokėjusiems asmenims neatiteko banko akcijų (CK 6.30 straipsnio 1, 3 dalys, 1.66 straipsnis). Prospekte laikas iki nuosavybės perėjimo momento buvo vadinamas lėšų „užšaldymu“. Jokiu sandoriu negalima įgyti daugiau (arba kitų) teisių, nei juo (sandoriu) siekta. Daugiau, nei numatyta konkrečiame sandoryje, teisių kontrahentui nesuteikia ir jo bankrotas. Dėl to AB bankas „Snoras“ neįgijo teisės disponuoti lėšomis, kurias įmokėjo investuotojai ir iki šiol neturi teisės tokių lėšų reikalauti, nes sąlyga, kurios pagrindu tokią lėšų disponavimo teisę AB bankas „Snoras“ įgytų, neįvyko. Reikalavimo teisė grąžinti pagal akcijų pasirašymo sutartis įmokėtas lėšas, kasatorių nuomone, kyla ne iš akcijų pasirašymo sutarties, nes dėl savo sąlyginio pobūdžio tokia sutartis (neatsiradus atidedamosios sąlygos) šalims nesukūrė teisinių padarinių. Kasatoriai laikosi nuomonės, kad investuotojų reikalavimo teisė į lėšas yra jų nuosavybės į tokias lėšas išraiška.

8. Kasatorių nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta investuotojų ir kitų banko sąskaitų savininkų analogija nėra tiksli, nes investuotojai (skirtingai nei kiti banko klientai) neturi jokių sutartinių santykių su AB banku „Finasta“. Kiti asmenys, sudarydami atitinkamą sandorį (sąskaitos, indėlio sutartį ar kt.), numato perduodamų lėšų teisinio režimo pasikeitimą, kaip tai ir numatyta CK 4.49 straipsnyje.

9. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė BĮ 41 straipsnio 8 dalies (draudimo naudotis lėšomis) ir 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto (draudimo vykdyti banko finansines prievoles) santykį, laikydamas, kad ginčo atvejui taikytina speciali – bankroto santykius reguliuojanti – norma. Kasatoriai mano, kad BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto norma nėra specialioji jo 41 straipsnio 8 dalies normai – šios normos reguliuoja iš esmės skirtingus santykius. Kasatorių turima reikalavimo teisė į lėšas nepatenka į „finansinių reikalavimų“, kuriuos draudžiama vykdyti bankroto proceso metu, sąvoką. Ginčijamuose teismų sprendimuose kasatorių teisinė padėtis AB banko „Snoras“ bankroto procese nepagrįstai prilyginta banko kreditorių teisinei padėčiai. Bankroto įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad kreditoriais laikomi asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus. AB banko „Snoras“ ir investuotojų po 2012 m. gruodžio 20 d. (bankroto bylos AB bankui „Snoras“ iškėlimo) nebesiejo jokie prievoliniai santykiai. Dėl akcijų pasirašymo sutarties sąlyginio pobūdžio, neatsiradus atidedamosios sąlygos (neįregistravus AB banko „Snoras“ įstatų), nekilo šia sutartimi siektų padarinių. Esant tokiai situacijai neteisinga teigti, kad sutartis, kuri nesukėlė ja siektų teisinių padarinių, sukūrė kreditoriaus ir skolininko santykius atitinkančią prievolę. BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatytas draudimas disponuoti už pasirašomas akcijas įmokėtomis lėšomis reiškia, kad šios lėšos bankui gali būti perduodamos tik kaip jo kapitalo dalis. Dėl to kasatoriai mano, kad neteisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, jog bankroto bylos iškėlimas įgalina banką naudotis lėšomis, kurias įstatymas draudžia naudoti kitaip, nei kaip registruoto padidinto įstatinio kapitalo dalį.

10. BĮ 41 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl banko įstatinio kapitalo didinimo laikomas negaliojančiu, jei pakeisti banko įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo tokio sprendimo priėmimo dienos. Šis negaliojimo padarinys taikytinas ir akcijų pasirašymo sutarčiai, nes ją lėmė sprendimas dėl įstatinio kapitalo didinimo (nesant tokio sprendimo ar jam negaliojant, akcijų pasirašymo sutarčių sudaryti ar vykdyti nėra įmanoma). Taigi, santykiai, susiklostę po to, kai paaiškėjo, jog atidedamoji akcijų pasirašymo sutarties sąlyga neįvyks, atitinka restitucijos (CK 6.145 straipsnis) sampratą. Restitucija, nors ir kyla dėl prievolinių santykių, nėra tokių santykių tąsa ar jų vykdymas. Restitucija yra galima ne tik daiktų (res), tačiau ir kito turto (lėšų) atžvilgiu. Dėl šios priežasties kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad bankroto proceso metu gali būti grąžinami tik daiktai, o ne lėšos, nėra teisingas. Banko įstatinio kapitalo didinimo (ir nepadidinimo) padarinių banko bankroto procesas pakeisti negali, o akcijų pasirašymo sutartims tokių nesukūrus, banko ir investuotojų santykiams turi būti taikomos ne prievolių teisės, o restitucijos normos.

Ši kasatorių grupė taip pat prašo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kreiptis į Europos Teisingumo Teismą prašant pateikti preliminarų nutarimą šiuo klausimu:

Ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 2001/24/EB 21 straipsnyje numatytas teisių gynimo būdas taikytinas ginant teises trečiųjų asmenų, kurie įmokėjo lėšas kredito įstaigos kapitalo didinimo proceso metu su tikslu įgyti taip didinamo kapitalo dalį (akcijų), kai šis didinimo procesas nebuvo baigtas dėl kredito įstaigos bankroto ir šių trečiųjų asmenų įmokėtos lėšos netapo banko nuosavomis lėšomis, kaip tai suprantama pagal 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/48/EB dėl kredito įstaigų veiklos pradėjimo ir vykdymo 57 straipsnio 1 dalies a papunktį.

Ieškovas D. Ž. pareiškė prisidėjimą prie ieškovo JFP Investments (SICAV) plc kasacinio skundo, ieškovai D. Ž. , G. J. , K. J. , D. J. ir V. M. – prie ieškovų AB „Hanner“, JFP Investments (SICAV) plc, V. Š. ir kitų ieškovų kasacinių skundų, kasatorius V. Š. – prie visų kitų kasatorių skundų, ieškovas JFP Investments (SICAV) plc – prie ieškovų AB „Hanner ir V. Š. kasacinių skundų, ieškovas AB „Hanner“ – prie ieškovų grupės, atstovaujamos advokatės D. Ušinskaitės – Filanovienės, kasacinio skundo.

Atsakovas AB bankas „Finasta“ atsiliepimu į ieškovo JFP Investments (SICAV) plc, veikiančio už JFP Emerging Europe Fund, kasacinį skundą prašo skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus, o tuo atveju, jeigu šis prašymas nebus patenkintas, tai priimant naują procesinį sprendimą atmesti visus kasatoriaus reikalavimus AB bankui „Finasta“. Atsakovas nurodo šiuos argumentus:

1. Investuotojai nėra Banko sąskaitos sutarties šalys, todėl ja remiantis jokių teisių ir pareigų AB banko „Finasta“ atžvilgiu jie neįgijo, analogiškai ir AB banko „Finasta“ Banko sąskaitos sutartimi neprisiėmė jokių pareigų ir neįgijo teisių investuotojų atžvilgiu. Sutartyje nėra nuostatų, įpareigojančių AB banką „Finasta“ vykdyti sutartį ne AB banko „Snoras“, o trečiųjų asmenų – investuotojų – naudai. Taigi sudarydami Banko sąskaitos sutartį AB bankas „Finasta“ ir AB bankas „Snoras“ nesiekė sudaryti sutarties jokio trečiojo asmens naudai. Pagal CK 6.922 straipsnį, nustatantį sąskaitos savininko nuosavybės teisės į joje apskaitomas lėšas užtikrinimą, bankui, atidariusiam banko sąskaitą, suteikta teisė iš jos lėšas nurašyti tik kliento (sąskaitos savininko) nurodymu. Net ir tapus aišku, kad AB banko „Snoras“ įstatų pakeitimai, susiję su įstatinio kapitalo didinimu, nebus įregistruoti, Banko sąskaitos sutartis netapo negaliojančia ir AB banko „Finasta“ pareiga garantuoti kaupiamojoje sąskaitoje laikomų lėšų saugumą neišnyko, todėl tuo atveju, jeigu AB bankas „Finasta“ nurašytų kasatoriaus reikalavimu sąskaitoje esančias lėšas be AB banko „Snoras“ nurodymo, AB bankas „Finasta“ būtų laikomas pažeidusiu Banko sąskaitos sutartį ir CK 6.922 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, o tai galėtų būti laikoma civilinės atsakomybės taikymo AB bankui „Finasta“ pagrindu.

2. Pagal ABĮ 44 straipsnio 1 dalį akcijų pasirašymo sutarties šalimis yra tik bendrovė, didinanti įstatinį kapitalą (šiuo atveju – AB bankas „Snoras“ ) ir jo akcijas siekiantis įsigyti asmuo (šiuo atveju – investuotojai). Tokiu sandoriu sukuriamas prievolinis teisinis santykis tarp dviejų, aiškiai apibrėžtų subjektų, todėl ir su tokiu santykiu susijusios pažeistos kreditoriaus teisės turėtų būti ginamos teisės aktuose nustatytais prievoliniais pažeistų teisių gynybos būdais, nukreiptais į prievolę pažeidusį skolininką (AB bankas „Snoras“), o ne į trečiąjį asmenį (AB bankas „Finasta“ , kuris yra tik lėšų saugotojas).

3. CK 4.49 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teise į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Akcijų pasirašymo sutartyse ir Prospekte nėra nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teises į lėšas, investuotojų sumokėtas už akcijų emisiją, Bankų įstatyme taip pat nereglamentuojamas nuosavybės teisės į lėšas perėjimo momentas, todėl AB banko „Snoras“ nuosavybės teisė į už banko akcijas sumokėtas lėšas (reikalavimo teisė į lėšas), atsirado nuo jų pervedimo į sąskaitą momento.

4. Pagal CK 4.39 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. AB banko „Finasta“ nuomone, BĮ 41 straipsnio 8 dalyje reglamentuojamas ne nuosavybės perėjimo momentas, o kaupiamojoje sąskaitoje sukauptų lėšų naudojimo apribojimo pasibaigimo momentas. Pritarimas investuotojų nuomonei, kad į sąskaitą įmokėtos lėšos (reikalavimo teisės į lėšas) lieka jų nuosavybė iki AB banko „Snoras“ pakeistų įstatų įregistravimo momento, suteiktų galimybę investuotojų kreditoriams bet kurioje įstatinio kapitalo didinimo stadijoje nukreipti skolos išieškojimą ir patenkinti savo reikalavimus iš lėšų, investuotojų sumokėtų už AB banko „Snoras“ akcijų emisiją. Atsižvelgiant į tai, kad naujų akcijų emisijoje dalyvavo per 450 investuotojų, tokios rizikos atsiradimo tikimybė būtų gana didelė.

5. BĮ 41 straipsnio 5 dalyje nurodytos sąlygos pakeistus banko įstatus pateikti Juridinių asmenų registrui per 12 mėnesių nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos, neįvykdymo padarinys yra tas, kad AB bankas „Snoras“ įgijo prievolinių santykių pagrindu kylančią pareigą grąžinti sąskaitoje esančias lėšas, o Investuotojai – prievolinį teisinį reikalavimą į AB banką „Snoras“ grąžinti šias lėšas. Tokios AB banko „Snoras“ pareigos įgyvendinimas neturint nuosavybės teisės į kaupiamojoje sąskaitoje esančias lėšas (reikalavimo teisių į šias lėšas) taptų neįmanomas, o tai taip pat patvirtina, kad investuotojai neišsaugojo ir negalėjo išsaugoti nuosavybės teisės (reikalavimo teisės) į sumokėtas lėšas.

6. AB banko „Finasta“ nuomone, akcijų pasirašymo sutartys pagal savo teisinę prigimtį yra sąlyginės, bet sąlyga (pakeistų įstatų įregistravimas) lemia tik AB banko „Snoras“ pareigos perduoti investuotojams akcijas atsiradimą, bet ne nuosavybės teisės į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimo momentą.

7. Kasatoriaus argumentas, kad reguliuojamoje rinkoje investuotojo turtas, t. y. lėšos, yra laikomas jo nuosavybe iki tol, kol jis faktiškai įgyja konkretų aktyvą nuosavybės teise, nėra aktualus investuotojų ir AB banko „Snoras“ santykiuose, nes banko veiklą reglamentuojantys teisės aktai ir sudaryta akcijų pasirašymo sutartis nustato šios bendros taisyklės išimtį. Pagal BĮ 41 straipsnio 4 dalį akcijas pasirašęs asmuo privalo visiškai apmokėti banko akcijas ne vėliau kaip iki dienos, kurią bankas kreipiasi į priežiūros instituciją dėl leidimo įregistruoti banko įstatų pakeitimus, susijusius su banko įstatinio kapitalo didinimu, išdavimo. Nepervedus lėšų už akcijas per sutartyje nurodytą laikotarpį, sutartis bus laikoma negaliojančia. Šios nuostatos patvirtina, kad pinigų už akcijas sumokėjimas yra išankstinė sąlyginio sandorio sąlyga, be kurios tokio sąlyginio sandorio atidedamosios sąlygos (pakeistų įstatų įregistravimo ir naujų akcijų perdavimo investuotojams) neatsirastų ir neturėtų galimybės atsirasti ateityje.

8. Kaupiamojoje sąskaitoje esančių lėšų apskaitymas AB banko „Finasta“ buhalterinėje apskaitoje yra Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimo, pagal kurį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, vykdymas. Taigi nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad ginčo sąskaitoje esančių lėšų apskaitymas AB banko „Finasta“ buhalterinėje apskaitoje patvirtina, jog šios lėšos nėra AB banko „Snoras“ turtas.

9. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentais, susijusiais su kaupiamosios sąskaitos ypatingu režimu, ir tokios sąskaitos prilyginimui depozitinei sąskaitai, nes pritarimas šiems argumentams reikštų nepagrįstą plečiamąjį BĮ 41 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos teisės normos turinio aiškinimą. Ši teisės norma įstatinį kapitalą siekiančiam padidinti bankui nustato tik pareigas, susijusias su lėšų kaupimu ir jų naudojimo apribojimais, bet ne sąskaitos, kurioje tokios lėšos kaupiamos, požymius. Prospekto 3.10.7 punkte nurodyta, kad akcijos apmokamos pinigus įmokant į kaupiamąją sąskaitą, o ne sąlyginio deponavimo, depozitinę ar kitą specialiosios paskirties sąskaitą. Kaupiamoji sąskaita ir sąlyginio deponavimo sąskaita (angl. escrow account) yra skirtingų rūšių banko sąskaitos. Bankų praktikoje sąlyginio deponavimo sąskaitos sutartis yra trišalė (daugiašalė) sutartis, kurioje sutarties šalys expressis verbis apibrėžia banko, administruojančio sąlyginio deponavimo sąskaitą, veiklos instrukcijas kaip esmines tokios sutarties sąlygas. Tokios sutarties šalys privalo aiškiai ir tikslai nurodyti bankui – agentui, kokias lėšų sumas ir kokiomis sąlygomis pervesti vienai ar kelioms sutarties šalims arba grąžinti jas įmokėjusioms šalims.

10. CK 6.56 straipsnio normos reglamentuojamas piniginės prievolės įvykdymas sumokant skolą į depozitinę sąskaitą yra išimtinis prievolės įvykdymo būdas, todėl nurodytoje teisės normoje nustatytas pagrindų, kuriems esant skolą galima sumokėti į depozitinę sąskaitą, sąrašas yra baigtinis. Kitais nei šioje normoje nustatytais atvejais, skolininkas neturi teisės įvykdyti prievolę sumokėdamas skolą į depozitinę sąskaitą, išskyrus, kai šalys savo susitarimu numato tokius atvejus. Nagrinėjamoje situacijoje pagrindų, nustatytų CK 6.56. straipsnio 1 dalyje, nėra, kaip ir šalių susitarimo pinigus už akcijų emisiją mokėti į depozitinę sąskaitą, bet priešingai – sutarta juos mokėti į kaupiamąją sąskaitą, todėl kasatoriaus argumentas, kad ginčo sąskaita turi būti prilyginama depozitinei sąskaitai, yra nepagrįstas.

11. Kasatoriaus argumentas, kad bankui pervedus lėšas į savo, kaip banko, banko sąskaitą, reikalavimo teisės į jas pasibaigtų remiantis CK 6.126 straipsnio 1 dalimi, yra nepagrįstas. Bankui pervedus į savo banko sąskaitą lėšas jokios prievolės apskritai neatsiranda, nes nėra skolininko ir kreditoriaus, todėl ir prievolės pasibaigimas CK 6.126 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu negalimas.

12. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga skolininkui mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas kreditoriui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus ieškinyje nurodytu prašymu palūkanas priteisti iš AB banko „Finasta“, nes AB bankas „Finasta“ nelaikytinas kasatoriaus skolininku. AB banką „Finasta“ prievolinis teisinis ryšys sieja tik su AB banku „Snoras“, todėl procesinės palūkanos galėtų būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu AB bankas „Finasta“ nevykdytų prisiimtų pareigų kitos prievolės šalies – AB banko „Snoras“ – atžvilgiu, o dėl šių pareigų tinkamo vykdymo ginčo tarp byloje dalyvaujančių asmenų nėra.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškovų kasacinius skundus prašo juos atmesti, skundžiamus procesinius sprendimus palikti nepakeistus.

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, taip pat mano, kad nagrinėjamoje byloje negalima vadovautis kasatoriaus JFP Investments (SICAV) plc cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-129/2013, nes nesutampa nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, kad tam tikrais atvejais daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daiktinės teisės institutus kaip radinys, lobis ir bešeimininkis daiktas, gali būti taikomos ne tik daiktams, bet ir kitokiam turtui – pinigams, neprieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo išvadai skundžiamoje nutartyje dėl pinigų, kaip civilinių teisių objekto. Atsakovas taip pat pažymi, kad BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nedraudžiama atidaryti joje nurodytą banko sąskaitą pačiame įstatinį kapitalą didinančiame banke. Lietuvos banko 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 49 „ Dėl Lietuvos banko leidimo įregistruoti banko statuto (įstatų) ir banko filialo (skyriaus) nuostatų pakeitimus išdavimo“, kurio 12.3 punkte nustatyta, kad lėšos už naujos emisijos apmokėtas banko akcijas turi būti sukauptos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje sąskaitoje, gali būti taikomas tik tiek, kiek jis neprieštarauja dabar galiojančiam Bankų įstatymui, nes šis nurodytas Lietuvos banko nutarimas buvo priimtas įgyvendinant tuo metu ir iki 2004 m. balandžio 30 d. galiojusį Komercinių bankų įstatymą, kurio 14 straipsnio 12 d. buvo nustatyta, kad lėšos steigiamo banko pagrindiniam kapitalui sukaupti ar banko išleistoms naujos emisijos akcijoms apmokėti yra kaupiamos Lietuvos banke ar kitame banke atidarytoje sąskaitoje. Šiuo metu galiojančiame Bankų įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2004 m. gegužės 1 d., tokių nuostatų dėl lėšų kaupimo Lietuvos banke ar kitoje kredito įstaigoje nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai.

Dėl investuotojų lėšų, perduotų vykdant prievolę, nuosavybės teisės

Pinigai, piniginio reikalavimo teisės ir finansinės priemonės yra finansinio turto rūšys. Investuotojui priklausantis finansinis turtas yra jo nuosavybė, į kurią pagal CK 4.37 straipsnį jis gali įgyvendinti savo absoliučias teises, įskaitant teisę disponuoti šiuo turtu. Finansinių priemonių rinkos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad finansų maklerio įmonė, saugodama klientams priklausančias lėšas, privalo imtis priemonių, užtikrinančių klientų nuosavybės teisės apsaugą ir užkertančių galimybę neteisėtam naudojimuisi klientams priklausančiomis lėšomis. Draudimas naudotis kliento lėšomis netaikomas licencijuotoms kredito įstaigoms. Finansų maklerio įmonė klientų lėšas kredito įstaigoje privalo laikyti patikėjimo pagrindais atskirai nuo nuosavų lėšų. Klientų lėšos, perduotos finansų maklerio įmonei finansinėms priemonėms pirkti, ir klientų lėšos, pardavus klientui priklausančias finansines priemones, yra kliento nuosavybė, į kurią negali būti nukreiptas išieškojimas pagal finansų maklerio įmonės skolas. To paties straipsnio 11 dalyje nurodyta, kad šie reikalavimai licencijuotoms kredito įstaigoms taikomi mutatis mutandis.

Finansinis turtas pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinos CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK ketvirtosios knygos normos ir kitos CK normos reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą kito turto teisiniam statusui apibrėžti ir jo apyvartai bei gynimui reglamentuoti taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį. Tai galioja ir finansinio turto teisiniam režimui, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar jų lydimieji aktai nenustato kitaip, šio turto perleidimui taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji daiktinės teisės norma, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento (lot. traditio). Tačiau pagal CK 4.49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sutartyje gali būti numatyta, jog nuosavybės teisė pereina įgijėjui tik po to, kai jis įvykdys tam tikrą sutartyje nustatytą sąlygą. Remdamosi šia taisykle šalys gali sustiprinti savo interesų apsaugą ir valdyti kitos šalies kredito riziką sutartyje numatydamos, kad nuosavybės perėjimas yra sąlyginis ir įsigalioja tik tuomet, kai savo priešpriešinę prievolę įvykdo kita sandorio šalis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendroji nuosavybės teisės perleidimo taisyklė tik su tam tikromis išlygomis gali būti taikoma sudarant sandorius vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose. Pagal Atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo 2 straipsnio 22 dalį vertybinių popierių atsiskaitymo sistema yra trijų arba daugiau sistemos dalyvių (neskaičiuojant atsiskaitymų tarpininko, pagrindinės sutarties šalies arba kliringo namų) susitarimu veikianti sistema, turinti bendras taisykles ir standartizuotą procedūrą vertybinių popierių pervedimo nurodymams tarp sistemos dalyvių vykdyti. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad sistemą privalo reglamentuoti jos veikimo tvarką apibrėžiantis teisės aktas (sistemos taisyklės), kuriame būtų nustatyta: sistemos dalyvių priėmimo ir pašalinimo tvarka; sistemos dalyvių teisės ir įsipareigojimai, atsirandantys dėl dalyvavimo sistemoje; pervedimo nurodymo arba mokėjimo nurodymo įtraukimo į sistemą momentas; momentas, nuo kurio įtrauktas į sistemą pervedimo nurodymas arba mokėjimo nurodymas negali būti atšauktas sistemos dalyvio ar trečiojo asmens; pervedimo nurodymų arba mokėjimo nurodymų vykdymo tvarka; kredito, likvidumo ir operacinės rizikos valdymo priemonės; veiklos tęstinumo planas. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sistemos, kurių dalyviai teisėms ir įsipareigojimams, atsirandantiems dėl dalyvavimo sistemoje, pasirinko Lietuvos Respublikos teisę, prieš pradėdamos veikti privalo būti registruotos Lietuvos banke. 2004 m. vasario 12 d., Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo įregistruota vertybinių popierių atsiskaitymo sistema skirta vertybinių popierių pervedimams vykdyti. Pagal šios sistemos operatoriaus – AB Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo 2007 m. spalio 19 d. valdybos patvirtintų Vertybinių popierių atsiskaitymo sistemos taisyklių 5 punktą mokestiniai atsiskaitymai už sandorius vykdomi vadovaujantis atsiskaitymų judėjimų vienalaikiškumo principu, t. y. vertybinių popierių pervedimai tarp sistemos dalyvių bendrųjų vertybinių popierių sąskaitų sistemoje ir lėšų pervedimai tarp sistemos dalyvių atsiskaitymų sąskaitų mokėjimo sistemose vyksta tuo pačiu metu. Taip pat ir pagal ginčo laikotarpiui aktualios Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 redakcijos Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių 9 punktą, vienas iš finansinių priemonių apskaitos principų, kurių privalo laikytis Centrinis depozitoriumas ir visi sąskaitų tvarkytojai yra vienalaikiškumo principas, kuris inter alia reiškia, kad finansinių priemonių pateikimas yra susietas su lėšų gavimu ar atvirkščiai (angl. Delivery v. Payment). Pagal pirmiau nurodytų taisyklių 9.6.1 punktą įvykdymų vienalaikiškumo principas, kad, vykdant atsiskaitymus pagal sudarytus finansinių priemonių sandorius, Centrinis depozitoriumas pirmiausia blokuoja atsiskaitymui reikiamą finansinių priemonių kiekį pateikiančio sąskaitų tvarkytojo finansinių priemonių sąskaitoje pirmajame finansinių priemonių apskaitos lygyje ir tuo pat metu duoda nurodymą mokėjimo sistemai dėl lėšų pervedimo tarp sąskaitų tvarkytojų lėšų sąskaitų, o iš mokėjimo sistemos gavus pranešimą apie sėkmingą lėšų pervedimą tarp nurodytų lėšų sąskaitų, perveda prieš tai užblokuotas finansines priemones tarp nurodytų sąskaitų. Antrajame finansinių priemonių apskaitos lygyje sąskaitų tvarkytojai tokias operacijas apskaito pranešimų, gautų iš vertybinių popierių atsiskaitymų ir mokėjimų sistemų, pagrindu, vienu metu darydami įrašus kliento lėšų sąskaitoje ir asmeninėje finansinių priemonių sąskaitoje bei susijusiuose techninėse sąskaitose. Kaip matyti, priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principas daro bendrosios CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad nuosavybės teisė pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento, išimtį, suspenduodamas turto nuosavybės perėjimą iki priešpriešinės prievolės įvykdymo momento. Tačiau tam, kad ši taisyklė būtų netaikoma, ji turi būti aiškiai išreikšta įstatymuose, jų lydimuosiuose norminiuose teisės aktuose ar privačių asmenų sutartyse.

Vertinant ieškinio reikalavimus galiojančios teisės ir bylos faktinių aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad akcijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos banko ir investuotojų tiesiogiai, netarpininkaujant tretiesiems asmenims ar prekybos sistemoms. Tai reiškia, kad buvo sudaryti tiesioginiai užbiržiniai sandoriai, kurių pagrindu ieškovai siekė investuoti turimas lėšas į pirminę apyvartą išleistus vertybinius popierius. Kadangi šie sandoriai buvo sudaryti ne per vertybinių popierių atsiskaitymo sistemą ir ne tarp šios sistemos dalyvių (kurių baigtinis sąrašas skelbiamas Lietuvos Banko interneto tinklalapyje ir į kurį patenka iš esmės tik finansų įstaigos), tai specialios vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoms skirtos taisyklės, įskaitant priešpriešinių įvykdymų vienalaikiškumo principą, tokiems sandoriams netaikytinos. Pabrėžtina, kad ir akcijų pasirašymo sutartyse jokių nuosavybės perėjimo ypatumų nustatyta nebuvo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju investuotojų veiksmams, kuriais jie, siekdami įvykdyti savo prievoles, atliko mokėjimus pagal akcijų pasirašymo sutartis, taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento. Taigi nuo nurodyto momento investuotojų nuosavybe buvusios lėšos perėjo emitentui (arba jo naudai veikiančiam sąskaitos tvarkytojui). Kadangi nagrinėjamu atveju lėšos jau yra investuotos, t. y. investuotojų nuosavybės teisė į jas yra pasibaigusi, tai jų išreikalavimas remiantis daiktinių teisių gynimo būdais tampa nebeįmanomas, taigi ieškinio reikalavimas sugrąžinti perduotas lėšas negali būti tenkinamas. Investuotojų teisės gali būti ginamos tik prievoliniais reikalavimais.

Dėl ginčo teisinių santykių pobūdžio

Pagal ABĮ 44 straipsnio 1 dalį akcijų pasirašymo sutartimi viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Byloje nustatyta, kad kasatoriai su AB banku „Snoras“ sudarė akcijų pasirašymo sutartis, kuriomis remdamiesi į AB banko „Snoras“ kaupiamąją sąskaitą, esančią AB banke „Finasta“ pervedė lėšas už pasirašomas akcijas. Nurodytų sandorių pagrindu atsirado AB bankas „Snoras“ ir kiekvieno iš kasatorių prievoliniai teisiniai santykiai. Banko sąskaitos sutarties pagrindu susiklostė AB banko „Finasta“ ir AB banko „Snoras“ prievoliniai teisiniai santykiai. Abiejose nurodytose sutartyse nėra nustatytų teisių ar pareigų tretiesiems asmenims, jų nenustatyta ir įstatyme. Sutarčių, kurios Investuotojus ir AB banką „Finasta“ susaistytų teisėmis ir pareigomis, susijusiomis su AB banko „Snoras“ akcijų įsigijimo procesu, nebuvo sudaryta. Dėl to kasatoriai nepagrįstai teigia, kad AB bankas „Finasta“ buvo AB banko „Snoras“ ir Investuotojų tarpininkas, priėmęs saugoti lėšas, į kurias Investuotojai išsaugojo nuosavybės teises, ir įgijęs pareigą šias lėšas grąžinti jiems tiesiogiai. Prievolinių santykių pagrindu atsiradusios pažeistos kreditoriaus teisės ginamos prievoliniais pažeistų teisių gynybos būdais, nukreiptais į prievolės neįvykdžiusį skolininką.

Ieškovų – grupės asmenų – kasaciniame skunde teisingai pastebėta, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog už banko akcijas įmokėtos lėšos gali būti kaupiamos tik kitoje kredito įstaigoje. Dėl to tuo atveju, jei tokios lėšos būtų kaupiamos AB banke „Snoras“ atidarytoje sąskaitoje, šioje byloje analizuojami banko sąskaitos teisinių santykių aspektai nebūtų aktualūs. Tokiu atveju reikšmingi liktų akcijų pasirašymo sutarčių pagrindu atsiradę AB banko „Snoras“ ir Investuotojų prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu jie turėtų tas pačias reikalavimo teises į prievolinės pareigos grąžinti už akcijas sumokėtas lėšas neįvykdžiusią sutarties šalį – AB banką „Snoras“. Šiai akcijų pasirašymo sutarties šaliai iškėlus bankroto bylą, įsigaliojo Įmonių bankroto įstatyme nustatytas draudimas vykdyti prievoles, todėl Investuotojai savo teisę reikalauti sumokėtų lėšų grąžinimo gali įgyvendinti Įmonių bankroto įstatyme nustatyta tvarka.

Dėl taikytinų Akcinių bendrovių ir Bankų įstatymų normų

Teisėjų kolegija nesutinka su kasatorių argumentais, kad ABĮ 45 straipsnio 10 dalis neturi būti taikoma, aiškinant bankų įstatinio kapitalo didinimo teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nuosekliai pagrindė šios teisės normos taikymą, nurodęs, kad pagal BĮ 41 straipsnio 1 dalį, didinant banko įstatinį kapitalą, tiek kiek nereglamentuoja Bankų įstatymas, taikomos Akcinių bendrovių įstatymo normos. Klausimų, susijusių su akcijų pasirašymo sutarčių sudarymu, akcijų apmokėjimo tvarka ir nuosavybės teisių į už akcijas įmokėtas lėšas perėjimu Bankų įstatymas nereglamentuoja, todėl turi būti taikomos atitinkamos Akcinių bendrovių įstatymo normos. Pagal BĮ 41 straipsnio 1 dalį ir ABĮ 44 straipsnio 1 ir 2 dalis akcijos pasirašomos bankui ir fiziniam ar juridiniam asmeniui sudarant rašytinės formos akcijų pasirašymo sutartį, pagal kurią viena šalis įsipareigoja pateikti tam tikrą skaičių naujų akcijų, o kita šalis – apmokėti visą pasirašytų akcijų emisijos kainą. Pagal BĮ 41 straipsnio 1 dalį ir ABĮ 45 straipsnio 8 dalį išleistos akcijos turi būti visiškai apmokėtos per akcijų pasirašymo sutartyje nustatytą terminą, kuris pagal BĮ 41 straipsnio 4 dalį turi būti nustatytas toks, kad visa akcijų kaina būtų apmokėta iki banko kreipimosi į priežiūros instituciją dėl leidimo didinti banko įstatinį kapitalą išdavimo. Kadangi Bankų įstatymas nenumato nuosavybės režimo pasikeitimo momento, tai turi būti taikoma ABĮ 45 straipsnio 10 dalies norma, kurioje nustatyta, jog akcijos laikomos apmokėtomis, kai jas pasirašęs asmuo įmoka paskutinį piniginį įnašą emitento nuosavybėn. Kasatorių argumentas, kad BĮ 41 straipsnio 4 dalis ABĮ 45 straipsnio 10 dalies atžvilgiu yra specialioji norma, nes joje nenurodyta, jog banko nuosavybės teisė į už akcijų emisiją sumokėtas lėšas atsiranda nuo apmokėjimo momento, yra nepagrįstas. Minėta, kad pagal BĮ 41 straipsnio 1 dalį tiek, kiek konkrečių įstatinio kapitalo didinimo nereglamentuoja Bankų įstatymo normos, taikomos Akcinių bendrovių įstatymo normos, šiuo atveju – ABĮ 45 straipsnio 10 dalis, kurioje expressis verbis nurodyta apie lėšų, sumokėtų už išleidžiamas akcijas, tapimą emitento nuosavybe nuo jų sumokėjimo momento. Be to, analogiškai nuosavybės teisės momento perėjimas reglamentuojamas CK 4.49 straipsnio 1 dalyje. ABĮ 45 straipsnio 10 dalyje reglamentuojami skirtingi akcinio kapitalo didinimo aspektai nei BĮ 41 straipsnio 8 dalyje, kurioje nuosavybės teisės į už banko akcijas sumokamas lėšas perėjimo momentas apskritai neaptariamas, todėl BĮ 41 straipsnio 8 dalis negali būti vertinama kaip specialioji norma ABĮ 45 straipsnio 10 dalies atžvilgiu.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasatoriai, grįsdami savo argumentus, pateikė BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatų aiškinimo versiją, vadovaudamiesi teleologiniu aiškinimo metodu, t. y. siekdami atskleisti šios teisės normos tikslą. Kasatoriai teigia, kad BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatos, jog „už banko akcijas sumokėtos lėšos kaupiamos kredito įstaigoje, turinčioje teisę teikti finansines paslaugas Lietuvos Respublikoje, tam tikslui atidarytoje sąskaitoje. Sukauptas lėšas bankas turi teisę naudoti tik banką įsteigus ar įregistravus įstatų pakeitimus, susijusius su įstatinio kapitalo didinimu“, įstatymų leidėjo įtvirtintos, siekiant išlaikyti akcijas įsigyjančių asmenų nuosavybės teises į lėšas. Šios pozicijos kasatoriai negrindė argumentais, patvirtinančiais būtent tokį įstatymų leidėjo tikslą, buvusį formuojant teisės normos turinį. Kasatoriai nepaneigė bylą nagrinėjusių teismų motyvų, kad nurodyta teisės norma siekiama kitų tikslų – užtikrinti, kad surinktos lėšos nebūtų naudojamos viešoje apyvartoje ir banko veikloje, nepanaikinant banko nuosavybės teisių į tokioje sąskaitoje sukauptas lėšas, patikrinti sukauptų lėšų kilmę, užtikrinti bankų sistemos stabilumą, užtikrinti tų lėšų grąžinimą investuotojams, jeigu banko įstatų pakeitimas, susijęs su įstatinio kapitalo didinimu, nebus įregistruotas. Aiškinant teisę, būtina laikytis teisės aiškinimo principų – atsižvelgti į aiškinamus teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų suderinamumą, teisės aktų, kuriuose jos įtvirtintos, struktūrą. BĮ 41 straipsnio 8 dalis ir kitos kasatorių nurodomos teisės normos nesudaro nuoseklaus teisės instituto, veikiančio kasatorių nurodytu būdu, t. y. įtvirtinančio reglamentavimą, kuris išsaugotų Investuotojų nuosavybės teises į jų pagal akcijų pasirašymo sutartis sumokėtas lėšas, įpareigotų šiuose prievoliniuose santykiuose nedalyvaujantį asmenį išmokėti jiems šias lėšas. Pažymėtina, kad įstatyme nėra nuostatų, įtvirtinančių Investuotojų teisės naudotis kaupiamojoje sąskaitoje esančiomis lėšomis ribojimą, priešingai, toks ribojimas BĮ 41 straipsnio 8 dalyje nustatytas akcijų emisiją išleidžiančiam bankui. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio įstatyme įtvirtintas ribojimas yra būtinas ir įmanomas tik tuo atveju, jei asmuo, kuriam jis taikomas, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą gali turėti atitinkamas teises, nes, nesant tokios galimybės, nėra ir jų netinkamo įgyvendinimo grėsmės, atitinkamai nėra suvaržymo poreikio ir objekto. Įstatymui ribojant banko emitento, o ne Investuotojų nuosavybės teises į lėšas kaupiamojoje sąskaitoje, akivaizdu, kad būtent AB bankas „Snoras“ turi BĮ 41 straipsnio 8 dalies nuostatomis apribotą teisę į šias lėšas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatorių argumentai, jog banko sąskaita, kurioje kaupiamos lėšos banko kapitalui didinti, yra depozitinė sąskaita, yra nepagrįsti. Kolegija tokią išvadą daro remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad ištirtose šalių sutartyse ir kituose dokumentuose ginčo sąskaita nebuvo nurodyta kaip depozitinė; AB bankas „Finasta“ turi teisę disponuoti AB banko „Snoras“ (kliento) sąskaitoje esančiomis lėšomis (CK 6.913 straipsnio 2 dalis), taigi sąskaita, į kurią pervestos lėšos už įsigyjamas akcijas, nėra depozitinė sąskaita; apeliacinės instancijos teismas nustatė šiuos argumentus patvirtinančią aplinkybę – ginčo lėšos yra nurodytos AB banko „Finasta“ finansinėje atskaitomybėje; CK 6.56 straipsnyje reglamentuojamas piniginės prievolės įvykdymas sumokant skolą į depozitinę sąskaitą yra išimtinis prievolės įvykdymo būdas, galimas esant vienam iš nurodytame straipsnyje išvardytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Nagrinėjamu atveju tokių pagrindų nenustatyta.

Kasatorių nuomone, atsižvelgiant į investavimo saugumo bei investuotojų apsaugos principą, teisinis reglamentavimas, susijęs su investavimu, aiškintinas investuotojų naudai. Tokia pozicija nepagrįsta, nes įstatymuose nustatyti investavimo saugumo bei investuotojų apsaugos principo taikymo pagrindai, todėl vien šio principo nurodymas nesudaro pagrindo nagrinėjamoje byloje aktualias teisės normas aiškinti kasatoriaus naudai. Be to, civiliniai teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), taip pat civilinėse bylose teismai teisingumą vykdo vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui principu (CPK 6 straipsnis), todėl teisės normos aiškinimas vienai bylos šaliai palankesne linkme atsižvelgiant vien į jų kaip investuotojų statusą, pažeistų šiuos pamatinius civilinės teisės ir proceso principus. Pažymėtina, kad nepriklausomai nuo investavimo naudos ekonomikai, tai nepaneigia investavimo rizikos ir nėra pagrindas šią investuotojų riziką perkelti kitiems subjektams.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Prašyme kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą keliama problema, kad Lietuvos teisė neįgyvendina Europos Parlamento ir tarybos 2001 m. balandžio 4 d. Direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo 21 straipsnio, nes į Bankų įstatymą nėra perkeltos direktyvos nuostatos, kurios leidžia naudotis daiktinės teisės nustatytomis gynybos priemonėmis ir tais atvejais, kai turtas, dėl kurio kreipiamasi gynybos, yra nematerialus, kintamas. Šios direktyvos 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reorganizavimo priemonių priėmimas arba likvidavimo procedūros pradėjimas nedaro poveikio kreditorių arba trečiųjų šalių teisėms in rem į kredito įstaigai priklausantį ir minėtų priemonių priėmimo arba procedūros priėmimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį konkretų ir neapibrėžtą (kuris laikui bėgant gali keistis) materialų, nematerialų, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą.

Vertinant šį prašymą pirmiau nurodytų kasacinio teismo argumentų kontekste, visų pirma pažymėtina, kad būtinumo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes nagrinėjamu atveju investuotojų nuosavybės teisė į lėšas jau yra perleista, todėl investuotojai nebeturi į jas daiktinių teisių, kurias galėtų ginti daiktinės teisės nustatytais gynimo būdais.

Antra, priešingai nei teigia kasatoriai, kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo direktyvos 21 straipsnis įgyvendinamas Bankų įstatyme, kurio 93 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nustatyta, kad sprendimas taikyti banko veiklą ribojančias priemones ar sprendimas pradėti banko likvidavimo bylą neriboja banko kreditorių ar kitų trečiųjų asmenų daiktinių teisių į bankui nuosavybės teise priklausantį ir minėtų sprendimų priėmimo metu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, ne toje, kurioje buvo priimti minėti sprendimai, esantį turtą.

Trečia, kasatorius nepagrįstai remiasi kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo direktyvos 21 straipsniu, nes šis, kaip ir jį įgyvendinantis Bankų įstatymo 93 straipsnis, taikomas tik nemokumo procedūroms su užsienio elementu, t. y. dėl turto, kuris yra kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje buvo pradėtos nemokumo procedūros. Nagrinėjamu atveju turto buvimo ir bankroto procedūrų pradžios valstybė narė yra ta pati – Lietuvos Respublika.

Ketvirta, atsižvelgiant į galiojančius civilinius įstatymus ir pirmiau nurodytą jų aiškinimą, nepagrįsta teigti, kad Lietuvos teisė nesaugo daiktinių teisių į nematerialųjį turtą. Pagal CK 4.38 straipsnį nuosavybės teisės objektu gali būti ne tik daiktai, bet ir kitas turtas. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje, CK ketvirtosios knygos normos kito turto teisiniam statusui apibrėžti ir jo apyvartai bei gynimui reglamentuoti taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį. Tai taip pat galioja finansinio turto, į kurį patenka ir lėšos, teisiniam režimui.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo sugrąžinti perduotas lėšas, nes jos jau yra investuotos, o Investuotojų nuosavybės teisė į jas – pasibaigusi. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 697,36 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. CPK 96 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 Lt. Kadangi nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, jas paskirsčius bylos šalims, neviršija 10 Lt sumos, jos nepriteistinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Algis Norkūnas

Dalia Vasarienė

                                                                      Vincas Verseckas