Administracinė byla Nr. I-2642-342/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-05386-2015-3

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21

(S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S
      LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 22 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Aušrelė Mažrimienė,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

dalyvaujant pareiškėjui D. Š.,

2016 m. liepos 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

pareiškėjas D. Š. skundu (b. l. 1-2) (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, (toliau – ir atsakovė) 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodo, jog 2013-08-07 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurią jis atliko Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI – K) iki 2014-02-05. Akcentuoja, jog 2014-06-09 nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjui buvo nutrauktas. Prašymą grindžia aplinkybe, jog Lukiškių TI – K buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo užtikrintas minimalus laikymo areštinės kamerose plotas, tenkantis vienam asmeniui. Teigia, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, sanitariniai įrenginiai nuo likusios kameros ploto buvo atitverti nedidele sienele, nuo lubų luposi tinkas ir dažai, buvo pelėsio, trūko oro, buvo drėgna, temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, nebuvo įrengta vėdinimo sistema, o vėdinimas per langus buvo nepakankamas, kamerose ir čiužiniuose buvo kenkėjų. Dėl tokių neteisėtų Lukiškių TI – K veiksmų patyrė didelius psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, kurie pasireiškė pasitikėjimo savimi, bendravimo galimybių sumažėjimu, visaverčio gyvenimo ir socialinių įgūdžių sutrikimu, negalėjimu ramiai miegoti, dirglumu, nervingumu, baime aplinkai.

Pareiškėjas prašo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, atsiliepimu (b. l. 6-11) su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas Lukiškių TI – K buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2014-02-05. Pažymi, jog Lukiškių TI – K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Teigia, jog Lukiškių TI - K administracija neturi galimybės daryti įtaką suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Akcentuoja, jog atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo, jog suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti. Paaiškina, jog kamerų remontas Lukiškių TI – K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam tikras lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, jog visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Nurodo, jog kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, nes kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” (toliau – ir higienos normos) reikalavimus. Teigia, jog asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Atkreipia dėmesį, jog tualetas kamerose nuo gyvenamojo ploto yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, todėl sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Mano, jog pareiškėjas skundą grindžia samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nekonkretūs, nepateiktos jokios faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prašomą atlyginti žalos dydį.

Atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės atsakovės atstovui nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566; TAR, 2016-06-15, Nr. 2016-16849; toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis).

Teismas

k o n s t a t u o j a:

          Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI – K, atlyginimo.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimas  administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI – K sąlygų, kai kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, dėl netinkamos ventiliacijos ir vėdinimo, dėl antisanitarinių sąlygų kamerose, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai.

Pareiškėjo suėmimo vykdymo Lukiškių TI -K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtint Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas neginčija atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus. Teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais: 2013-08-09 iki 2014-02-05 buvo laikomas Lukiškių TI - K kamerose Nr.  106, 114, 136, 160, 173, 199 (b. l. 6-7). Vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistas laikotarpiais: 2013-08-09 ir nuo 2013-08-12 iki 2014-02-04. Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas 177 paras buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus - jam teko nuo 1,845 kv. m. iki 2,65 kv. m. kameros ploto. Teismas nevertina ploto ryte ir vakare atskirai, o vertina, kad jeigu tą dieną reikiamas plotas buvo bent kurią paros dalį nesuteiktas, reiškia pažeista pareiškėjo teisė į teisės akte nustatytą ploto normą, o tuo pačiu į tinkamas laikymo sąlygas. Teismas atmeta atsakovo atstovo argumentus, kad Lukiškių TI - K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, kaip teisiškai nereikšmingus sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo. Kitais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI - K laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 7,38 kv. m. ploto, taigi teisės aktų reikalavimai šiuo aspektu nebuvo pažeisti. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu teismas sprendžia, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina ir iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinus higienos normų reikalavimų.

Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, inter alia reiškiantis, kad vykdant bausmę, nėra siekiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normų HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis tuo, pataisos įstaigose administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Lukiškių TI - K sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis juo. Remiantis higienos normų 21 punktu ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, kuriose turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sienos turi būti dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis, sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Iš atsakovo pateiktų į bylą Patikrinimų aktų, matyti, jog nė viename jų nebuvo nustatyta sanitarinių įrenginių netinkamas įrengimas. Be to, ir Lukiškių TI - K, kuriuo teismas neturi pagrindo abejoti, atsiliepime nurodė, kad visose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvara. Tai visiškai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu. Nors pareiškėjas skunde išreiškė nepasitenkinimą sanitarinio mazgo atitvėrimo tvarka, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Lukiškių TI - K administraciją dėl sanitarinio mazgo atitvėrimo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl sanitarinio mazgo atitikties teisės aktų reikalavimams nenustatytas.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinimo sistemos, vėdinimas per langus buvo nepakankamas, oro temperatūra neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trūko oro, buvo drėgna, nuo lubų luposi tinkas ir dažai, kamerose ir čiužiniuose buvo kenkėjų.

Ginčo laikotarpiu galiojusios higienos normos HN 76:2010 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų santykinė drėgmė turi būti 35 – 60 proc.; 56 punktas - kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. HN 76:2010 58 punktas numatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi.

Atsakovo atstovas teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktus (b. l. 15-28; toliau – ir Patikrinimo aktai), iš kurių galima nustatyti, kokie pažeidimai rasti Lukiškių TI - K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas apytiksliai tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI – K, arba tiksliai tuo laikotarpiu. 2013-02-06 Patikrinimo akte, patikrinus 203, 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2013-08-11), 388 kameras nustatyta, jog 106 kameroje oro temperatūra buvo per maža ir neatitiko HN 76:2010 reikalavimų; 2013-03-06 Patikrinimo akte nurodyta, kad patikrinus 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2013-08-11), 391 kameras, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta; 2013-05-17 Patikrinimo aktu, patikrinus 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2013-08-11), 115, 118, 110, 116, 400, 404 kameras, 106 kameroje HN 76:2010 nuostatų pažeidimų nenustatyta; 2013-07-25 Patikrinimo aktu, patikrinus 117, 104, 148, 385, 109, 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2013-08-11), 222, 374 kameras, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta; 2013-10-24 Patikrinimo aktu, patikrinus 228, 227, 280, 106 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-08-09 iki 2013-08-11), 112a, 134, 138, 168, 223, 294, 296, 299, 344, nustatyta, jog 106 kameroje santykinė oro drėgmė didesnė nei reglamentuojama; 2013-03-12 Patikrinimo aktu, patikrinus 112, 114 (pareiškėjas joje buvo laikomas 2013-08-12 ), 219, 360, 385 kameras, higienos normos pažeidimų nenustatyta; 2013-05-28 Patikrinimo aktu nustatyta, jog 136 kameroje (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-11-12 iki 2014-01-27) santykinė oro drėgmė neatitiko nustatytų reikalavimų; 2013-06-17 Patikrinimo aktu, patikrinus 136 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-11-12 iki 2014-01-27), 150, 152, 161 kameras, 136 kameroje pažeidimų nenustatyta; 2013-09-30 Patikrinimo aktu, patikrinus 7, 254, 57, 67, 29, 166, 76, 43, 57, 67, 252, 20, 90, 136 (pareiškėjas joje buvo laikomas nuo 2013-11-12 iki 2014-01-27) kameras, HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Taigi, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI - K gyvenamosiose kamerose laikotarpiu atliktų patikrinimų metu esminių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų, kurie galėtų turėti itin neigiamą poveikį asmeniui, nenustatyta. Kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo šalinami. Reikia pažymėti, jog Higienos normos HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI - K dėl dezinsekcijos, deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba” (b. l. 123-125). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Lukiškių TI - K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa”, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI - K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą (b. l. 29-32). Tai rodo, jog Lukiškių TI - K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Patikrinimų metu nė viename Patikrinimo akte graužikų, tarakonų bei kitų buitinių parazitų buvimo požymių vizualiai nenustatyta. Pažymėta, kad informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą Lukiškių TI - K registruojama. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog gyvenamųjų patalpų švara ir tvarka privalo rūpintis ir patys suimtieji bei nuteistieji. Iš Patikrinimo aktų taip pat matyti, kad tikrintos kameros buvo vėdinamos natūraliai per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus. Administracinėje byloje jokių langų ar vėdinimo netinkamumą patvirtinančių įrodymų nėra, taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo jo teisių pažeidimo kreipėsi į Lukiškių TI – K.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas areštinės kamerose buvo laikomas 2013 - 2014 metais, t. y. laikotarpiu, apimančiu patikrinimo laikotarpį, spręstina, jog pateikti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų Lukiškių TI - K. Pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Kitų suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Todėl pareiškėjo sulaikymo sąlygas šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo pripažinti „žeminančiomis” Konvencijos 3 straipsnio prasme. Be to, iš minėtų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose buvo atliekami pagal gautus skundus. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad skundų dėl kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo, taigi pareiškėjas dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė ir laikymo sąlygų pagerinti neprašė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl prastų gyvenimo sąlygų pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų ar kreipėsi į administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo dvasinės bei fizinės būklės jo nurodyti pažeidimai stipriai nepaveikė. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios higienos sąlygos, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Lukiškių TI - K, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, formuoja LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnis; iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius  D. Š. kalinimo sąlygas, apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI - K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t.y. teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Tai reiškia, jog aptariamu atveju ši viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02), todėl konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus yra pagrindas vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

          Pareiškėjas  prašo priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, teigdamas, jog dėl aukščiau nurodytų, pareiškėjo teigimu, netinkamų laikymo Lukiškių TI - K kamerose sąlygų, jis patyrė diskomfortą, pažeminimą, psichologinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus.

Teismo vertinimu, nurodytas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę – 177 paras, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį ir į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI - K trukmę (177 paras), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, konstatuoja, jog pareiškėjui nagrinėjamu atveju priteistina neturtinė žala pinigais.

Tiek EŽTT, tiek nacionaliniai teismai laikosi pozicijos, jog pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01; LVAT 2016-05-26 nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Taigi, EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriuo turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, o pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakova prieš Slovakiją; pareiškimo Nr. 67299/01). Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Taip pat neturtinės žalos dydį gali lemti ir specifiniai kriterijai, nustatyti konkrečioje byloje.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Naujausioje LVAT praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6,00 iki 9,00 Eur (žr. 2015-12-10 nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje A-2314-822/2016). Tokiu atveju, remiantis Lietuvos teismų formuojama praktika, pareiškėjo patirta neturtinė žala galėtų būti įvertintina 1062,00 Eur (177 x 6) (CK 6.250 straipsnis).

Šios bylos kontekste taip pat pažymėtina, jog LVAT praktikoje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu, t. y. pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., LVAT 2008-10-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais svarbu atsižvelgti į šios žalos ypatumus. Kadangi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl sprendžiant dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, reikia aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus, bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008). Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, CK 6.250 straipsnį) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, taip pat byloje nustatytą pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, konstatuoja, jog tiek prašoma priteisti suma (30 000 Eur), tiek 1062,00 Eur suma yra neproporcinga (pernelyg didelė) kompensuoti tuos nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, kuriuos pareiškėjas patyrė. Teismas atkreipia dėmesį į bylai reikšmingas aplinkybes, o būtent į tai, kad kitais nei pažeidimo laikotarpiais, pareiškėjui teko nuo 3,69 iki 7,38 kv. m. kameros ploto; taip pat į tai, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik atkartojo šabloniškas frazes dėl neturtinės žalos elementų ir jos patyrimo, taip pat nepateikė duomenų, kad pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes; į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI – K administracijai neteikė jokių skundų, pareiškimų, prašymų dėl per mažo kamerų ploto; bei į tai, jog iš bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI - K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų (priešingai, atsakovo atstovas nurodė, kad esant perpildytoms kameroms buvo stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, asmenims suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, socialinės reabilitacijos specialistų teikiamomis paslaugomis). Nurodytos aplinkybės mažina pažeidimo intensyvumą ir neigiamą poveikį pareiškėjui, o tuo pačiu turi įtakos kompensacijos, kuri priteistina kaip neturtinės žalos atlyginimas, dydžiui. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti 30 000 Eur ar 1062,00 Eur suma nėra pagrindo, nes tokios sumos yra akivaizdžiai neadekvačios pareiškėjo patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas pažymi, jog sprendžiant dėl priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti teismų praktikoje paprastai atsižvelgiama ir į pareiškėjo teisių pažeidimo metu buvusias Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pagrindiniai socialiniai rodikliai, skelbiami http://www.sodra.lt/lt/situacijos/statistika/pagrindiniai-socialiniai-rodikliai, rodo, jog vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, turint būtinąjį socialinio draudimo stažą, 2013 metais sudarė 246,63 Eur, 2014 metais – 249 Eur; minimali mėnesinė alga, neatskaičius mokesčių, nuo 2013 metų iki 2014-09-30 sudarė 289,62 Eur. Teismas mano, jog žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teismas, atsižvelgęs į teisės aktų nuostatas, teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę ir aplinkybę, kad pažeidimo intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tai, jog byloje nėra duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, jog skundas tenkintinas iš dalies, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI - K, pareiškėjui priteistina 532,00 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusio ABTĮ 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsniu), teismas

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo  D. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 532,00 Eur (penkis šimtus trisdešimt du eurus) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimą per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą  arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja                                                                          Aušrelė Mažrimienė