Civilinė byla Nr. 2A-99/2014

Procesinio sprendimo kategorija 21.4.1.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos, H. A. K., G. U. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1014-324/2012 pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, H. A. K., G. U. dėl administracinių aktų panaikinimo, valstybės žemės pirkimo – pardavimo sutarties, turto perdavimo – priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kur tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Kauno m. 18-ojo notarų biuro notarė B. G..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai, H. A. K., G. U., prašydamas:

1. panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“, panaikinti Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“;
2. pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 18-ojo notaro biuro notarės B. G. (notarinio registro Nr. 1-900), kuria pardavėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo P. S., pardavė, o pirkėjai H. A. K. ir G. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise už 31 060,52 Lt kainą nupirko 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančiu 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 57, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas P. S. perdavė, o pirkėjai H. A. K. ir G. U. priėmė pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį    Nr. 1-900, sudarytą 2008 m. vasario 4 d., parduotą valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini),
3. taikyti restituciją – įpareigoti atsakovus H. A. K. ir G. U. 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti į valstybinį žemės fondą, o Lietuvos Respubliką įpareigoti grąžinti atsakovams už žemės sklypą sumokėtą pinigų sumą, atitinkamai H. A. K. – 13 254,7 Lt, G. U. – 17 805,82 Lt.

Savo reikalavimus ieškovai grindė tuo, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d įsakymu Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtintame detaliajame plane nurodyta žemės sklypo paskirtis ir pasiūlymas Kauno apskrities viršininkui žemės sklypą parduoti privatinės nuosavybės teise fiziniams asmenims, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“ nustatyti kadastro duomenys, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymas Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“, 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, patvirtinta Kauno m. 18-ojo notaro biuro notarės B. G. (notarinio registro Nr. 1-900), ir 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktas Nr. 57 prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Miškų įstatymo 2 straipsnio, 4 straipsnio 4 dalies 2, 6 punktų, 11 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Anot prokuroro, atsižvelgiant į ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu galiojusią teisinę reglamentaciją, žemės sklypo detaliajame plane, nustatomuose kadastro duomenyse turėjo būti fiksuotos 0,05 ha valstybinės reikšmės miško žemės naudmenos, kurių perleidimas privačion nuosavybėn buvo draudžiamas dėl išimtinės valstybinės miestuose esančių miškų nuosavybės teisės. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Panaikino Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“;

Pripažino negaliojančia 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtintą Kauno m. 18-ojo notaro biuro notarės B. G. (notarinio registro Nr. 1-900), kuria pardavėjas Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo P. S., pardavė, o pirkėjai nupirko – H. A. K. už 13254,70 Lt 0,0483 ha, G. U. – už 17805,82 Lt 0,0544 ha – (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą, kurio bendras plotas 0,1027 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

Pripažino negaliojančiu 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 57, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas P. S. perdavė, o pirkėjai H. A. K. ir G. U. priėmė pagal valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-900, sudarytą 2008 m. vasario 4 d., parduotą valstybinės žemės sklypą (duomenys neskelbtini);

Nusprendė taikyti restituciją – 0,1027 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), grąžinti į valstybinį žemės fondą, priteisti iš  Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos 13 254,7 H. A. K. ir 17 805,82 G. U..

Priteisė valstybei iš atsakovų H. A. K. 465,50 Lt žyminio mokesčio ir    43,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš G. U. – 601,50 žyminio mokesčio ir 43,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

LR aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažymos Nr. PI 102-24351 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažymos Nr. 24350 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, LR aplinkos ministerijos 2012 m. rugsėjo 14 d. pažymos         Nr. (12-2)-D8-7998 ir 2012 m. rugsėjo 11 d. valstybinės miškų tarnybos pažymos Nr. 25793 pagrindu teismas nustatė, kad ginčo 0,1027 ha ploto žemės sklype Lietuvos Respublikos valstybės kadastre yra 0,05 ha 45 kvartalo valstybinės reikšmės  miško plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (tuo metu valstybinės reikšmės miško atsakovų sklype buvo 0,08 ha) ir patikslintas 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.869 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (plotas sumažintas iki 0,05 ha).

Teismas sprendė, kad prokuroras nepraleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyto 1 mėnesio termino ieškinyje nurodytai teisei ginti. Pažymėjo, kad nors prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pranešimo Nr. (16-1)-D8-2088 nebuvo pridėta jokių išdėstytus faktus pagrindžiančių duomenų, jų surinkimas per dvi savaites yra protingas terminas tam, kad ieškovas galėtų įvykdyti CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, teikiant ieškinį teismui.

Teismas atmetė atsakovų teiginius, kad prokuroro siekiamas apginti interesas nėra viešas, kad prokuroro ginamas interesas neišreiškia pamatinių visuomenės vertybių, kurias gina Konstitucija ir pripažino, kad ieškinys pareikštas ginti tautos ūkio dalį - išimtinę valstybės nuosavybės teisę, įtvirtintą pagrindiniame šalies įstatyme - Konstitucijoje.

Teismas atmetė atsakovų teiginius dėl ieškovo reikalavimo nepagrįstumo dėl to, kad ieškinyje nurodomas valstybinės reikšmės miško sklypas nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kad atsakovų sklypo 0,05 dydžio dalį prie valstybinės reikšmės miško priskiriantys LR Vyriausybės nutarimai prieštarauja Miškų įstatymui bei kad, išduodant detaliojo planavimo sąlygas, ieškinio pagrindu esanti miškų schema nebuvo patvirtinta, todėl ja nereikėjo vadovautis. Teismas pažymėjo, kad tai, jog Miškų valstybės kadastras nėra pagrindinis valstybės kadastras, savaime nereiškia, kad šio kadastro duomenys nėra teisingi. Teismo vertinimu, valstybinės reikšmės miško sklypo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad atsakovams nuosavybėn perleistame sklype yra valstybinės reikšmės miško.

Tai, kad ieškinio dalyku esančio žemės sklypo detaliojo planavimo sąlygų išdavimo metu 2005 m. sausio 19 d. miškų schema nebuvo patvirtinta, vertinant Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-5362 teisėtumą, anot teismo, neturi reikšmės, nes ginčijamas civilines teisines pasekmes sukėlė ne detaliojo planavimo sąlygų išdavimas, o 1027 kv. m. žemės sklypo prie pastatų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimas. Teismas pažymėjo, kad šis žemės sklypas buvo suformuotas, neatsižvelgiant į planuojamoje teritorijoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie pastariesiems buvo priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765. Be to, teismo vertinimu, svarbu tai, kad miškas planuojamoje teritorijoje buvo pažymėtas ir Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintame Kauno m. savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Teismo vertinimu, ginčo žemės sklypo detalųjį planą patvirtinusi valstybės institucija privalėjo vadovautis aukštesnės galios teritorijų planavimo dokumentais, galiojusiais plano tvirtinimo metu (Teritorijų planavimo įstatymo 4 straipsnio 2,3 dalys, 26 str. 3 d.).

Teismas nesutiko su atsakovų teiginiu, kad H. A. K. ir G. U. nuosavybėn perleistos žemės sklypo dalies priskyrimo prie valstybinės reikšmės miškų pagrindu esantys LR Vyriausybės nutarimai prieštarauja Miškų įstatymui. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-14-499/2004, pateiktą išaiškinimą, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą tam tikros teritorijos priskyrimas miškui nėra siejamas su įgaliotų valstybės institucijų valiniais sprendiniais; teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka įstatyme nurodytus kriterijus. Todėl nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ginčo teritorija yra miškas pagal įstatymą, faktinę padėtį, valstybinės reikšmės miškas – pagal teritorijų planavimo dokumentus, teismas atmetė atsakovų argumentus dėl nepagrįsto šios teritorijos dalies priskyrimo valstybinės reikšmės miškui. Aplinkybė, jog 0,05 ha dydžio ginčo plote yra du medžiai, anot teismo, teritorijos statuso nekeičia.

Teismas atmetė atsakovo Kauno miesto savivaldybės argumentus dėl realių teisinių pasekmių nebuvimo, patenkinus ieškinį, neaiškumo, kaip ir kokiu būdu, patvirtinus detalųjį planą, buvo pažeistas viešasis interesas, interesų pusiausvyros pažeidimo.

Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad viešojo administravimo subjektai ir prokuroras kreipėsi į teismą viešajam interesui ginti po nepateisinamai ilgo laikotarpio. Atsižvelgęs į miškų kadastro duomenų  ir nekilnojamojo turto registro duomenų neatitikimą, teismas sprendė nesant pagrindo daryti išvadą, kad pažeidimo nustatymas, praėjus nedideliam laiko tarpui, operatyvaus reagavimo ir su tuo susijusios interesų pusiausvyros požiūriu yra nesąžiningas. Teismo vertinimu, ieškovas pagrįstai teigia, kad realiai viešojo intereso pažeidimas, perleidus privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miško žemės sklypo dalį, pasireiškia  išimtinės valstybinės nuosavybės, kurios ypatumai yra gamtinis režimas, valstybinė gamtos apsauga ir visuomenės poreikis naudotis kultūriniu požiūriu reikšmingoje Kauno miesto centrinėje dalyje esančiu dideliu miško masyvu, pažeidimu. Teismas sprendė, kad viešojo intereso pažeidimą šiuo atveju sudaro ir konstitucinio įstatymų laikymosi principo nepaisymas - valstybinės reikšmės miškai, išimtinės nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, negali būti civilinės apyvartos objektu, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnis, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7,9 straipsniai, Žemės įstatymo 6 str. 2 d., Miškų įstatymo 4 straipsnio 1 d., CK 6.306 str. 1 d., 1.80 str. 1 d.). Atsakovams  H. A. K. ir G. U. neįrodžius savo teiginio, kad, panaikinus žemės perleidimo sandorį, į namą nebus įmanoma nei įeiti, nei įvažiuoti, o Kauno m. savivaldybės atstovei išreiškus nuostatą dėl kitokio namų valdos sklypo detaliojo plano, kurio pagrindu žemės sklypas galėtų priklausyti fiziniams asmenims ir valstybei bendrosios dalinės nuosavybės teise, parengimo, teismo vertinimu, privataus intereso, pasireiškiančio fizinio asmens teise įsigyti privačion nuosavybėn prie namų valdos esantį žemės sklypą, gynimas negali būti pripažintas prioritetiniu viešojo intereso atžvilgiu.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas ieškinyje nurodytus administracinius aktus ir sandorius panaikino (Lietuvos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str., žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., 6 str. 2 d.. CK 1.80 str.). Teismas Sprendė, kad ieškinio patenkinimas sukels realias teisines pasekmes, nes Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-5362 pagrindu buvo priimti kiti ieškinyje nurodyti administraciniai aktai, kurių pagrindu žemės sklypo planas tapo neatskiriama pirkimo – pardavimo sandorio dalimi ir buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre (1999 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimu nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių  15 p.). Dėl to teismas sprendė, kad dalinis (0,05 ha dalies) sandorio panaikinimas nėra galimas. Toks administracinių aktų ir pirkimo-pardavimo sutarties koregavimas neįmanomas, anot teismo, ir todėl, kad pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 10 dalies nuostatas, atsakovams perleisto žemės sklypo plane nurodytos ribos negali būti kitokios dėl priklausomumo istorinei posesijai.  

Panaikinęs žemės pirkimo – pardavimo sandorį, teismas restituciją nusprendė taikyti natūra (CK 1.80 str. 2 d., 6.146 straipsnis).              

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai H. A. K. ir G. U. prašo: 1) nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 2) nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro ieškinį atmesti; 3) priteisti iš ieškovo atsakovams visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Prokuroras praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytą 1 mėnesio terminą. Teismui pateikto prokuroro 2011 m. kovo 8 d. rašto Nr. (P-460)22-1936-11 7 punkte tiksliai nurodytas ginčo žemės sklypo kadastrinis numeris, administracinio akto data bei numeris. Tai, anot atsakovų, patvirtina, kad prokuroras jau rašto rašymo metu turėjo informaciją apie ginčo žemę ir jame esančius pastatus, ginčijamą administracinį aktą.
2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ginčo žemės sklypo formavimo metu LR Vyriausybės nutarimai, kuriais patvirtintos ir sutikslintos miškų plotų schemos, negaliojo, jie nebuvo priimti.
3. Nepagrįstai teismas atmetė argumentus, kad valstybinės reikšmės miško sklypas iki šiol nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismo teiginiai, kad valstybinės reikšmės miško ploto neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre ir tai, kad žemės sklypo detaliojo planavimo sąlygų išdavimo metu miškų schema nebuvo patvirtinta neturi reikšmės, prieštarauja ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams.
4. Teismas, tenkindamas prokuroro ieškinį, nepagrįstai vadovavosi LR Vyriausybės nutarimais, prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos įstatymams. Priešingai, nei pripažino teismas, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) esantys gyventojų 1927 metais pasodinti 4 medžiai negali būti priskirti miškui. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnio reikalavimus, nesivadovavo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, paneigiančiais teiginius, kad ginčo valdoje esantys 4 medžiai yra miškas. Todėl LR Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765 ir 2012 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 869, kuriais patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, adresu (duomenys neskelbtini), prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai.
5. Teismas nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų bei prieštaravimų tarp įstatymų ir poįstatyminių aktų dėl nepagrįsto ginčo žemės sklypo priskyrimo miškų plotams, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. Ginčo žemės sklype esantis miško sklypas negalėjo būti įregistruotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. sausio 12 d. nutarimu       Nr. 49 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1073 „Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 5 ir 5.4 punktais, nes ginčo sklypas (duomenys neskelbtini) patenka į Kultūros paveldo objekto teritoriją (kaip kultūros paveldo objektas įregistruotas 1993 m. gegužės    19 d., kaip Kauno miesto istorinė dalis įregistruota 1995 m. sausio 1 d.). Be to, vadovaujantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, kultūros paveldo objektas negali būti dalijamas į atskiras dalis ir jo teritorijoje esančius sklypus, negalima keisti jų ribų, žemės naudojimo būdo ir pobūdžio, užstatymo režimo, pastatų ar statinių paskirties. Kadangi miško schemos buvo paruoštos ir patvirtintos 2005  ir 2012 metais, nederinus ir negavus iš kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimo, tokiu būdu pažeidus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis įstatymo viršenybės prieš kitus poįstatyminius aktus, ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas.
6. Teismas parengiamojo teismo posėdžio metu netenkino atsakovų prašymo dėl Kultūros paveldo apsaugos departamento įtraukimo į bylos nagrinėjimą, vadovaujantis CPK 47 straipsniu. Todėl, anot atsakovų, buvo pažeistos proceso teisės normos ir sprendimas turi būti panaikintas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
7. Kauno miesto savivaldybės administracija bylos nagrinėjimo metu pagrįstai išreiškė savo nuomonę, kad šiuo atveju apskritai nėra išdėstyto ir konkrečiais teisiniais argumentais pagrįsto viešojo intereso pažeidimo, kurio nepatenkinus būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis ir Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo: 1) nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 2) nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, taikyti senatį ir panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras nėra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino, skirto administraciniam aktui apskųsti. Ieškinyje nurodyta, kad Kauno apygardos prokuratūra 2011 m. kovo 4 d. iš Aplinkos ministerijos gavo duomenis apie pažeistą viešąjį interesą, t. y. kad valstybinės reikšmės miškai, vienokia ar kitokia forma buvo perleisti privačion nuosavybėn vienuolikoje sklypų. Todėl, atsakovo nuomone, byloje esantys duomenys patvirtina, kad informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą prokuratūra vėliausiai gavo 2011 m. kovo 14 d., todėl ši data laikytina termino ieškiniui paduoti eigos pradžia. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas neprašė praleisto termino atnaujinti dėl svarbių priežasčių, be to, senaties termino skųsti administracinius aktus praleidimas yra pagrindas ieškiniui atmesti, atsakovas prašo teismo taikyti senatį šioje byloje.
2. Priešingai nei konstatavo teismas, detalusis planas yra teisėtas, nes buvo patvirtintas nepažeidžiant teritorijų planavimo procedūras reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Be to, Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius patikrino žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir 2006 m. spalio 4 d. išdavė patikrinimo aktą su teigiama išvada.
3. Detalusis planas yra teisėtas, nes neprieštarauja nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą reglamentuojantiems teisės aktams, o detaliuoju planu suformuotos žemės sklypo ribos atitinka istorines (posesines) žemės sklypo ribas, saugomas kultūros vertybių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų. Ginčo objektas, kaip kultūros paveldo objektas, buvo įregistruotas 1993 m. gegužės 19 d., kaip Kauno miesto istorinė dalis - 1995 m. sausio 1 d. Istorinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos (istorinė procesija) yra kultūros paveldo objektų (Pastatų komplekso ir Naujamiesčio) neatsiejama dalis (vertingoji savybė). Istoriškai tarpukariu susiformavę žemės sklypai negali būti dalomi ir turi būti išlaikomos autentiškos jų ribos. Be to, rengiant ginčo detalųjį planą, buvo išduotas Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno teritorinio padalinio specialiosios sąlygos, kuriose nurodoma „sklypų ribas formuoti pagal faktines naudojamas dalis, išlaikant esamas vakarinę ir rytinę ribas“, „[į]važiavimo į sklypus vietai nustatyti būtina parengti dviejų gretutinių (iš abiejų pusių) sklypų projektinius pasiūlymus remiantis istorine medžiaga“.
4. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad šioje byloje pažeistas viešasis interesas, apsiribojo konstatavimu, jog „nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas ginti tautos ūkio daliai — išimtinei valstybės nuosavybės teisei, įtvirtintai pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje“. Teismas sprendime nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos išimtinę teisę į miškus, tačiau nevertino, kaip pasireiškia viešojo intereso pažeidimas, patvirtinus ginčo žemės sklypo detalųjį planą. Tuo labiau, kad detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas ir juo nuosavybės teisės nėra sprendžiamos, detaliuoju planu yra nustatomos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga. Anot atsakovo, teismas, patenkinęs ieškinį ir panaikinęs administracijos direktoriaus įsakymą, viešojo intereso neapgynė, priešingai, nevertindamas, kad detaliuoju planu suplanuotas žemės sklypas yra kultūros paveldo objektų vertingoji savybė, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, susijusią su kultūros vertybių apsauga.
5. Nepagrįstai teismas atsisakė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Kultūros paveldo apsaugos departamentą prie Kultūros ministerijos. Kadangi ginčo teritorija yra saugoma, kaip kultūros paveldo vertybė, o tokių teritorijų priežiūra priskiriama Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, šis subjektas turėjo dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu. Teismui neįtraukus į bylą šio subjekto, yra pagrindas sprendimą panaikinti esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad valstybinės reikšmės miško sklypo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad atsakovams nuosavybėn perleistame sklype yra valstybinės reikšmės miško, nes tai prieštarauja CK 4.261 straipsnio reglamentavimui. Anot atsakovo, teismas netinkamai įvertino Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, iš kurio matyti, jog prie žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), specialiųjų naudojimo sąlygų nurodyta, kad minėtame žemės sklype yra „saugotini želdiniai, augantys ne miško žemėje“.
2. Nėra pagrindo sutikti su teismu, kad aplinkybė, jog ieškinio dalyku esančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detaliojo planavimo sąlygų išdavimo metu 2005 m. sausio 19 d. miškų schema nebuvo patvirtinta, neturi reikšmės, nes 2005 m. sausio 19 d. detaliojo planavimo organizatoriams išduodant planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, miškų schema nebuvo patvirtinta. Todėl išduodant planavimo sąlygas, nebuvo galima žinoti, kad dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), patenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją. Teismas nepagrįstai nevertino kadastrinių matavimų, neatsižvelgė į aplinkybę, jog 1981 m. atlikus kadastrinius matavimus, ginčo sklype buvo žymimas sodas.
3. Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo plote esančius medžius, kaip parką, įveisė žmonės. Kadangi kadastriniai matavimai, atlikti dar 1981 m., patvirtina, jog ginčo sklype žymimas sodas, o ne miškas.
4. Teismo išvada, kad „žemės naudmenų nustatymas nėra kadastrinių matavimų paskirtis“, prieštarauja LR nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktui.
5. Ginčo objektu esantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) neatitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, kuri numato, jog „miškas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais“. Ginčijamame žemės sklype nurodoma, jog yra tik 0,05 ha valstybinės reikšmės miško. Be to, ginčo žemės sklype nėra pakankamai medžių, kad jis galėtų būti laikomas miško teritorija.
6. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo žemės sklypo dalies priskyrimą miško žemei, pažeidė LR CPK 185 straipsnyje, 197 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas taisykles, dėl ko pažeidė teisės į tinkamą teismo procesą principą, nes tinkamai neaptarė ir nemotyvavo kiekvieno įrodymo įrodomosios galios ir ryšio su kitais įrodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad administracinių aktų priėmimo metu ginčo teritorijos dalis priklausė valstybinės reikšmės miškams.
7. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą viešojo intereso apsaugai, visiškai nepasisakydamas dėl atsakovų, kaip sąžiningų įgijėjų. Vadovaujantis proporcingumo principu, visais atvejais turi būti įvertinta, ar pažeistas viešasis interesas nusveria privataus asmens teisę turėti ir valdyti nuosavybės teise žemės sklypą.
8. Kauno apygardos teismas, skundžiamame sprendime pripažinęs 2008 m. vasario 4 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1-900 ir 2008 m. vasario 4 d. sudarytą priėmimo - perdavimo aktą Nr. 57 negaliojančiais, nusprendė taikyti restituciją natūra. Toks teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Šiuo atveju nėra įstatyme numatytų pagrindų taikyti restituciją, nes ir Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-12585 ir jo pagrindu sudaryta Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 1-900 yra teisėti ir turi būti palikti galioti.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo žemės sklypo plane nurodytos ribos negali būti kitokios dėl priklausomumo istorinei posesijai. Vadinasi, atsakovams negalės būti suplanuojamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribos kitokios, nei yra dabar.
10. Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prokuroras nėra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto 1 mėnesio termino administraciniams aktams ginčyti. Ieškovas vieno mėnesio terminą sieja su 2011 m. kovo 4 d. iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gautais duomenimis, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Šis raštas, anot atsakovo, yra pakankamas pagrindas prokurorui spręsti, ar buvo ir kokia apimtimi buvo pažeistas viešasis interesas. Todėl vieno mėnesio terminas ginčyti įsakymą ir sprendimus baigėsi 2011 m. gegužės 4 d.

Atsiliepimu į atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atsakovai H. A. K. ir G. U. sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovai H. A. K. ir G. U. sutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovų H. A. K., G. U. ir Kauno miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sutinka su apeliacinių skundų argumentais ir prašo juos tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovų H. A. K., G. U. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija sutinka su apeliacinių skundų argumentais ir prašo juos tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Priešingai nei teigia atsakovai apeliaciniuose skunduose, medžiaga, pakankama spręsti, ar sklypų privatizavimo momentu buvo pažeistas viešasis interesas ir kokia apimtimi buvo pažeistas viešasis interesas, dėl ginčo sklypo, anot ieškovo, buvo gauta 2011 m. kovo 21 d., todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatytas terminas administraciniam aktui apskųsti nebuvo praleistas. Nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad apie pažeistą viešąjį interesą prokurorui tapo žinoma 2011 m. kovo 4 d., iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos gavus 2011 m. kovo 2 d. raštą Nr. (16-1)-D8-2088, nes šiame rašte nebuvo informacijos kokiu pagrindu sklypai, į kuriuos patenka valstybinės reikšmės miškų plotas, buvo privatizuoti ir kada privatizuoti.
2. Teismas visiškai teisingai nustatė, kad ginčo teritorija yra miškas pagal įstatymą bei faktinę padėtį, valstybinės reikšmės miškas - pagal teritorijų planavimo dokumentus, todėl pagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl nepagrįsto šios teritorijos dalies priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Teismas sprendime plačiai ir aiškiai išdėstė ir išanalizavo visus aplinkybei, jog ginčo sklype yra miškas, nustatyti reikšmingus įrodymus, juos tinkamai įvertino, šį vertinimą pagrindė teisės aktų nuostatomis, pasirėmė teismų praktika ir padarė visiškai pagrįstas ir teisėtas išvadas.
3. Teismas pagrįstai nurodė, jog tai, kad ieškinio dalyku esančio žemės sklypo detaliojo planavimo sąlygų išdavimo metu 2005 m. sausio 19 d. miškų schema nebuvo patvirtinta, neturi reikšmės, vertinant Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-5362 teisėtumą. Ginčijamas civilines teisines pasekmes sukėlė ne detaliojo planavimo sąlygų išdavimas, o 1027 kv. m. žemės sklypo prie pastatų (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimas. Šis žemės sklypas buvo suformuotas, neatsižvelgiant į planuojamoje teritorijoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie pastariesiems buvo priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765. Pažymi, kad miškas planuojamoje teritorijoje buvo pažymėtas ir Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-242 patvirtintame Kauno m. savivaldybės teritorijos bendrajame plane. Taigi, ginčijami administraciniai aktai buvo priimti gerokai vėliau, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 ginčo sklypo dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams.
4. Apeliantai teigia, jog Vyriausybės nutarimai 2005 m. liepos 14 d. Nr. 765 ir 2012 m. liepos 11 d. Nr. 869, kuriais patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 daliai. Tačiau vadovaujantis LR Konstitucijos 102 straipsniu, Vyriausybės aktų atitikimą Konstitucijai ir kitiems įstatymams tikrina Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.
5. Teismas savo sprendimu pagrįstai konstatavo, jog ginčijami administraciniai aktai prieštarauja įstatymo ir vyriausybės nutarimų nuostatoms. Nors detaliojo plano patvirtinimas ir nesukėlė nuosavybės teisinių santykių, tačiau būtent detaliojo plano sprendiniais buvo nustatyti ginčo sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis, sklypo naudojimo ir tvarkymo režimas, šio administracinio akto pagrindu buvo priimti kiti ginčijami administraciniai aktai ir sudaryti sandoriai, todėl administracinis aktas, kuriuo patvirtinti tokie sprendiniai yra neteisėtas, pažeidžiantis viešąjį interesą ir teismo sprendimu buvo panaikintas pagristai.
6. Teismas ginčijamu sprendimu motyvuotai, remdamasis ir analizuodamas teismų praktika, įvertino situaciją interesų pusiausvyros aspektu, visiškai pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju viešojo intereso pažeidimą sudaro konstitucinio įstatymo laikymosi principo nepaisymas - valstybinės reikšmės miškai, išimtinės nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, negali būti civilinės apyvartos objektu, ir padarė teisingą išvadą jog šiuo atveju privataus intereso, pasireiškiančio fizinio asmens teise įsigyti privačion nuosavybėn prie namų valdos esantį sklypą, gynimas nepripažintinas prioritetiniu viešojo intereso atžvilgiu ir viešojo intereso gynyba šiuo atveju yra prioritetinė.
7. Apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, jog Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 6 dalis draudžia kultūros paveldo objektus ar juose esančius sklypus dalinti į atskiras dalis, keisti jų ribas, žemės naudojimo būdą ir pobūdį, užstatymo režimą, pastatų ir statinių paskirtį. Šioje įstatymo normoje yra nurodoma, jog minėtų veiksmų atlikti negalima be už kultūros paveldo objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimo. Tai reiškia, kad visi minėti veiksmai, tame tarpe ir sklypų dalijimas, ribų keitimas ar naudojimo režimas tokiose teritorijose yra galimas, tačiau tam reikalingas atitinkamos institucijos sutikimas. Be to, detaliojo planavimo specialiosiose sąlygose nėra kategoriškai nurodyta sąlyga, jog turi būti laikomasi istorinės posesijos ribų.
8. Nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas, neįtraukdamas į procesą Kultūros paveldo departamento ir priimdamas sprendimą, nusprendė dėl nedalyvaujančio procese asmens teisių ir interesų, kadangi priimtas teismo sprendimas neturėjo įtakos Kultūros paveldo departamento teisėms ar interesams.

Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo apeliacinius skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad į ginčo sklypą patenka valstybinės reikšmės miško dalis.
2. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria privačion nuosavybėn parduotas valstybinės reikšmės miško plotas, yra neteisėta ir turi būti pripažinta negaliojančia.
3. Sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas, siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliaciniai skundai netenkintini, Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas 1027 m 2 žemės sklypo prie pastatų (duomenys neskelbtini) detalusis planas ir tuo pačiu įsakymu Kauno apskrities viršininkui pasiūlyta minimą žemės sklypą parduoti (duomenys neskelbtini), pastatų savininkams (12 b. l., 1 t.). Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“ nustatyti valstybinės žemės sklypo, esančio V. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys pagal priedą (13-15 b. l., 1 t.). Nustatyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos, pobūdis - daugiaaukščių ir aukštybinių gyvenamųjų namų statybai. Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymo Nr. 02-01-12585 pagrindu 0,1027 ha žemės sklypas, esantis          (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos vardu nuosavybės teise įregistruotas 2007 m. gruodžio 4 d., suteikiant sklypui unikalų Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini) (24 b. l., 1 t.). Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“ nustatytos 0,1027 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalys bendraturčiams: H. A. K. - 0,0483 ha, G. U. - 0,0544 ha (16-17 b. l., 1 t.). Tuo pačiu įsakymu nutarta parduoti šiems asmenims valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties projekte nurodytomis sąlygomis 0,1027 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), nustatant, kad valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis bus sudaroma, kai asmenys už 0,1027 ha žemes sumokės 31060,52 litus. Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymo Nr.02-01-579 pagrindu 2008 m. vasario 4 d. buvo pasirašyta valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis, patvirtinta Kauno m. 18-ojo notaro biuro notarės B. G. (notarinio registro Nr. 1-900), pagal kurią Lietuvos Respublika, atstovaujama Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus, pardavė, o pirkėjai H. A. K. ir G. U. bendrosios dalinės nuosavybės teise už 31060,52 litų sutartą kainą minimą žemės sklypą nupirko (18-19 b. l., 1 t.). 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 57 žemės sklypas pirkėjams pardavėjo buvo perduotas (21 b. l., 1 t.). Nekilnojamojo turto registre Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymo Nr. 02-01-579 ir 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu žemės sklypas nuo 2008 m. vasario 12 d. bendrosios dalinės nuosavybės teise įregistruotas H. A. K. ir G. U. vardu (H. A. K. vardu 483/1027 dalys, G. U. - 544/1027 žemės sklypo dalys) (24 b. l., 1 t.).

Pareikštu ieškiniu Kauno apygardos prokuratūros prokuroras prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“, pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, 2008 m. vasario 4 d. valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 57, motyvuodamas tuo, kad jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes jų pagrindu atsakovų H. A. K. ir G. U. nuosavybėn buvo perleistas žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)), į kurį patenka valstybinės reikšmės miškas, o valstybinės reikšmės miškas negali būti perduotas privačion nuosavybėn pagal Konstituciją ir įstatymą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. 4 d., Žemės įstatymo 6 str. 1 d. 4 p., 2 d.).

Dėl termino administraciniams aktams ginčyti

Apeliantai teigia, jog prokuroras pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje numatytą terminą ginčo administraciniams aktams apskųsti.

Prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kaip administracinės bylos šalis, turi tokias pačias procesines teises ir pareigas, kaip ir bet koks pareiškėjas. Tai tiesiogiai įtvirtinta Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnyje, pagal kurį viešąjį interesą ginantys subjektai, tarp jų ir prokuroras, turi bylos šalies procesines teises ir pareigas. Tai reiškia, kad šiam viešąjį interesą ginančiam subjektui taikytinos ABTĮ 33 ir 34 straipsniuose nustatytos termino kreiptis į administracinį teismą skaičiavimo ir šio termino atnaujinimo taisyklės, t. y. taikomas bendrasis vieno mėnesio terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013 ir kt.).

Remdamasi bylos duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju preliminarią informaciją apie galimai pažeistą viešąjį interesą Kauno apygardos prokuratūra gavo 2011 m. kovo 4 d., gavusi 2011 m. kovo 2 d. Aplinkos ministerijos raštą (10-11 b. l., 1 t.), o papildomą būtiną informaciją bei dokumentaciją, dėl to, ar ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo sklypuose buvo valstybinės reikšmės miškų, veikdamas operatyviai (33 b. l., 1 t.) ieškovas gavo 2011 m. kovo 21 d., gavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus atsakymą (34 b. l., 1 t.). Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent ši diena laikytina termino kreiptis į teismą pradžia, taigi pareiškėjas, kreipdamasis į teismą 2011 m. balandžio 20 d. (3 b. l., 1 t.), vieno mėnesio termino nepraleido. Todėl šiuo klausimu apeliantų motyvai atmetami, kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo padarytos išvados laikomos pagrįstomis.

Dėl administracinių aktų panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindo

Pasisakant dėl ginčijamų administracinių aktų teisėtumo, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam, išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos ir ginčijamų aktų priėmimo metu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (žr. 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo                14 d. nutarimus).

Ginčijamų administracinių aktų priėmimo, pirkimo – pardavimo ir žemės sklypo perdavimo – priėmimo akto sudarymo metu galiojusio Miškų įstatymo  4 straipsnio 4 dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, Miškų įstatyme buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą), taigi, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai.

Pirmosios instancijos teismas bylos duomenų pagrindu, t. y. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažymos Nr. PI 102-24351 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (22 b. l., 1 t.), Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. vasario 14 d. pažymos Nr. 24350 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (23 b. l., 1 t.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos   2012 m. rugsėjo 14 d. pažymos Nr. (12-2)-D8-7998 (98 b. l., 2 t.) ir Valstybinės miškų tarnybos 2012 m. rugsėjo 11 d. pažymos Nr. 35793 (99 b. l., 2 t.) pagrindu nustatė, kad šiame 0,1027 ha ploto žemės sklype Lietuvos Respublikos valstybės kadastre yra 0,05 ha 45 kvartalo valstybinės reikšmės miško plotas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (tuo metu valstybinės reikšmės miško atsakovų sklype buvo 0,08 ha) ir patikslintas 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 869 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (plotas sumažintas iki 0,05 ha).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendroji materialiosios teisės normos taikymo laiko atžvilgiu taisyklė yra ta, kad administracinio akto, sandorio ar sutarties kaip vieno iš sandorio atitiktis įstatymui konstatuojama pagal tą teisinį aktą ir tas jo nuostatas, kurios galiojo akto ar sandorio sudarymo metu, išskyrus atvejus, jeigu buvo priimtas grįžtamąją galią turintis teisės aktas (žr. 2012 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ įsigaliojo 2005 m. liepos 22 d. Taigi, ginčijamų administracinių aktų, tarp jų ir Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ priėmimo metu minėtas Vyriausybės nutarimas jau buvo įsigaliojęs. Be to, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Taigi, šiuo atveju aplinkybė, kad iki Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ priėmimo, vykdant teritorijų planavimo procedūras (pvz. išduodant detaliojo plano sąlygas, 72 b. l., 1 t.) Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimas Nr. 765 dar nebuvo priimtas, neturi teisinės reikšmės, nes ginčo objektas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra Kauno miesto teritorijos ribose, todėl į šią teritoriją patenkanti miško dalis pagal įstatymą automatiškai priskiriama valstybinės reikšmės miškams. Be to, pagrįstai teismas nurodė, kad ginčijamas civilines teisines pasekmes sukėlė ne detaliojo planavimo sąlygų išdavimas, o 1027 kv. m. žemės sklypo prie pastatų (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimas, nes šis žemės sklypas buvo suformuotas, neatsižvelgiant į planuojamoje teritorijoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie pastariesiems buvo priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimu Nr. 765. Pažymėtina, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. birželio 3 d. rašte (167-169 b. l., 1 t.) iš esmės patvirtino, kad miškas planuojamojoje teritorijoje buvo pažymėtas ir patvirtintame Kauno miesto savivaldybės teritorijoje bendrajame plane (168 b. l., 1 t.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-1482/2012, yra išaiškinęs, kad priimant norminius ir individualius teisės aktus bei atliekant kitus teisinę reikšmę turinčius veiksmus, visada turi būti paisoma Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams. Tai taip pat nuosekliai turi būti taikoma ir veiksmams teritorijų planavimo procese. Taigi, priimant ginčo administracinius aktus, privalu buvo atsižvelgti į tai, ar formuojamame žemės sklype nėra valstybinės reikšmės miškų, tačiau šiuo atveju, akivaizdu, kad į šią aplinkybę nebuvo atsižvelgta.

Atsakovų H. A. K. ir G. U. teigimu, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) esantys gyventojų 1927 metais pasodinti 4 medžiai negali būti priskirti miškui. Apeliantai teigia, kad teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, nes nesivadovavo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, paneigiančiais teiginius, kad ginčo valdoje esantys 4 medžiai yra miškas. Anot apelianto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ginčo objektu esantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), neatitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, nes ginčijamame žemės sklype nurodoma, jog yra tik 0,05 ha valstybinės reikšmės miško. Be to, ginčo žemės sklype nėra pakankamai medžių, kad jie galėtų būti laikomi mišku. Taip pat, šio apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo žemės sklypo dalies priskyrimą miško žemei, pažeidė LR CPK 185 straipsnyje, 197 straipsnio 2 dalyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintas taisykles, nes tinkamai neaptarė ir nemotyvavo kiekvieno įrodymo įrodomosios galios ir ryšio su kitais įrodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad administracinių aktų priėmimo metu ginčo teritorijos dalis priklausė valstybinės reikšmės miškams.

Pagal 2005 m. liepos mėn. galiojusios Miškų įstatymo 2 straipsnio redakcijos 1 dalies nuostatą, mišku buvo pripažįstamas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės); miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar ginčo žemės sklype iš tiesų yra valstybinės reikšmės miško, atsižvelgė į Valstybinės miškų tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų 2011 m. liepos 19 d. patikrinimo akto Nr. 539  priedus (173-176 b. l., 1 t.). Iš šio akto matyti, kad atlikus miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą, nustatyta, kad yra pagrindas patikslinti Kauno miesto miškų 45 kvartalo 1 taksacinio sklypo, kuris patenka į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), aprašomuosius ir grafinius duomenis – patikslinta, kad šis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus (173 b. l., 1 t.). Iš Kauno miesto miškų 45-ojo kvartalo taksacinių duomenų išrašo matyti, kad Kauno miesto miškų 45 kvartalo 1 taksacinio sklypo plotas yra 1,3 ha, medžių amžius – 55 metai, aukštis – 19-21 metrų (174 b. l., 1 t.).

Į ginčo žemės sklypą patenka tik dalis miško, todėl priešingai, nei teigia apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, šios dalies Miškų įstatymo 2 straipsnio prasme atskirai negalima vertinti, nes reikia vertinti visą žemės plotą (masyvą), kuris apaugęs medžiais (kaip minėta, Kauno miesto miškų 45-ojo kvartalo 1 taksacinio sklypo duomenys patvirtina, kad šio miško sklypo plotas yra 1,3 ha). Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A858-235/2013, pateiktą Miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies išaiškinimą, kad iš pateikto miško apibrėžimo matyti, jog jame apibrėžiamas ne atskiro žemės (miško) sklypo (teisine prasme) dydis, o tam tikras žemės plotas (masyvas), kuris yra apaugęs medžiais.

Apeliantai atsakovai H. A. K. ir G. U. teigia, kad pagal 2007 m. sausio 16 d. Žemės sklypo kadastro duomenis, ginčo žemės sklype užregistruoti tik 4 medžiai – paprastasis klevas (3 vnt.) ir eglė (1 vnt.) (67-68 b. l., 2 t.). Medžiai bei jų vieta ginčo žemės sklype nurodyti ir UAB „Geodezininkai“ 2007 m. sausio 26 d. paruoštame bei su atitinkamomis institucijomis (Urbanistikos skyriumi, Aplinkos apsaugos skyriumi, Kultūros paveldo departamentu ir kt.) suderintame plane (65 b. l., 2 t.). Kad ginčo sklype yra saugotini medžiai, augantys ne miško žemėje, patvirtina ir duomenys, įregistruoti viešajame registre (67-68 b. l., 1 t.). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys savaime neįrodo, jog ginčo sklype faktiškai nėra valstybinės reikšmės miško. Visų pirma, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai netinkamai traktuoja minėtus UAB „Geodezininkai“ 2007 m. sausio 16 d. sudarytus kadastrinius duomenis. Tai, kad jame užfiksuoti keturi saugotini medžiai, savaime neįrodo, jog šiame plote apskritai nėra kitų medžių, kurie įstatymu nepriskirtini prie saugotinų. Tas pats pasakytina ir apie Nekilnojamojo turto registre užfiksuotus duomenis (67-68 b. l., 1 t.). Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam vertinimui, kad aplinkybė, jog atsakovams parduoto žemės sklypo dalyje 1981 m. atlikus kadastrinius matavimus, buvo žymimas sodas, negali paneigti ginčo dalies priskirimo prie valstybinės reikšmės miškų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuo 1981 m. ginčo sklypo faktinė padėtis galėjo pakisti ir tai įrodo byloje surinkti rašytiniai įrodymai (22, 23, 171-176 b. l., 1 t.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad valstybinės reikšmės sklypo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad atsakovams nuosavybėn perleistame sklype yra valstybinės reikšmės miško plotas. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (administracinėje byloje Nr. A858-1095/2010 priimtoje nutartyje teismas išaiškino, kad tai, jog Miškų valstybės kadastras nėra pagrindinis valstybės kadastras, savaime nereiškia, kad šio kadastro duomenys nėra teisingi, taip pat kad valstybinės reikšmės miško sklypo neįregistravimas Nekilnojamojo turto registre savaime nepaneigia faktinės aplinkybės, kad sklype yra valstybinės reikšmės miško; administracinėje byloje Nr. A-14-499/2004 priimtoje nutartyje teismas išaiškino, kad teritorija yra miškas, jeigu pagal faktinę padėtį atitinka įstatyme nurodytus kriterijus). Tuo labiau, kad faktą, jog ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miško plotas, patvirtina ir kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (22, 23, 171-176  b. l., 1 t., 98, 99 b. l., 2 t.), taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. priimtas nutarimas Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. 

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad ginčo objektu esančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), yra valstybinės reikšmės miško, kuris išimtine nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei ir negali būti perduotas privačion nuosavybėn, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti, kad ginčijamais administraciniais aktais (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-5362 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-12585 „Dėl valstybinės žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo (Kauno m.)“, Kauno apskrities viršininko 2008 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 02-01-579 „Dėl kitos paskirties žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (Kauno m.) dalių nustatymo ir pardavimo“, pirkimo pardavimo sutartimi ir žemės sklypo priėmimo – perdavimo aktu buvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos (Konstitucijos 47 str., CK 4.7 str. 2 d., Žemės įstatymo 4  str. 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 4 d.).

Kauno miesto savivaldybės administracija savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos išimtinę teisę į miškus, tačiau nevertino, kaip pasireiškia viešojo intereso pažeidimas, patvirtinus ginčo žemės sklypo detalųjį planą. Tuo labiau, kad detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas ir juo nuosavybės teisės nėra sprendžiamos, detaliuoju planu yra nustatomos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas.

Su šiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-5362 patvirtintas konkretaus žemės sklypo, vėliau parduoto fiziniams asmenims, planas, o šio įsakymo pagrindu buvo priimti kiti ieškinyje nurodyti administraciniai aktai, kurių pagrindu žemės sklypo planas tapo neatskiriama pirkimo – pardavimo sandorio dalimi ir buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Taigi, nors įsakymu patvirtintas detalusis planas pats savaime yra teritorijų planavimo dokumentas ir juo iš esmės nesukuriamos nuosavybės teisės į detaliuoju planu suformuotą žemės sklypą, tačiau jo pagrindu buvo suformuotas žemės sklypas, nustatytos žemės sklypų ribos, tikslinė paskirtis ir kt. Šiuo atveju būtent 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. A-5362 patvirtintu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliuoju planu į ginčo žemės sklypą buvo įtraukta valstybinės reikšmės miško dalis. Taigi, į detalųjį planą įtraukiant valstybinės reikšmės mišką, buvo nesilaikoma imperatyvių teisės normų, neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio nuostatą, įtvirtinančią išimtinę Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į valstybinės reikšmės miškus. Be to, kaip jau minėta, teritorijų planavimo procese privalu paisyti Konstitucijos nuostatų, sukuriančių išimtinės nuosavybės teisės režimą atskiriems objektams.

Pagal CK 4.7 straipsnio 2 dalį valstybei išimtinei nuosavybės teise priklausantys objektai yra išimti iš civilinės apyvartos, o tai reiškia, kad jie negali būti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas – tokie sandoriai, jei jie sudaryti, yra niekiniai ir negalioja (CK 1.80 str. 1d.). Tai reiškia, kad atsakovų sudarytas sandoris dėl žemės sklypo (taip pat ir priėmimo – perdavimo aktas), kuriame yra valstybinės reikšmės miško, perleidimo yra niekinis ir negaliojantis. Sandorį pripažinus negaliojančiu, sprendžiamas restitucijos klausimas (CK 1.80 str. 2 d.).

Apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suteikė prioritetą viešojo intereso apsaugai, visiškai nepasisakydamas dėl atsakovų, kaip sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.). Anot jo, vadovaujantis proporcingumo principu, visais atvejais turi būti įvertinta, ar pažeistas viešasis interesas nusveria privataus asmens teisę turėti ir valdyti nuosavybės teise žemės sklypą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, yra išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas – restitucija, kurią reglamentuoja CK 6.145–6.153 straipsniai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija) yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas, kurį reglamentuoja CK 4.95–4.97 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Byloje sprendžiamas sandorio pripažinimo negaliojančiais klausimas, todėl taikoma restitucija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Taip pat išaiškino, kad sąžiningo įgijėjo apsaugos institutas negali būti taikomas, siekiant įteisinti išimtinės valstybinės nuosavybės perėjimą privačion nuosavybėn. Jeigu nuosavybės teisės pagal įstatymą yra išimtinės, tai daiktas yra išimtas iš civilinės apyvartos. Tokiu atveju galimi tik tie sąžiningo įgijėjo teisių gynimo būdai, kurie nereikalauja valstybės išimtinės nuosavybės pavertimo privačia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010).

Taigi, apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepagrįstai reikalauja ginčo teisiniams santykiams taikyti daiktinę teisę reglamentuojančias normas. Nagrinėjamos bylos atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miško plotą, jos įgaliotiems pareigūnams – Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Kauno apskrities viršininkui – priėmus administracinius aktus dėl žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo, žemės sklypo kadastro duomenų nustatymo, kitos paskirties žemės sklypo dalių nustatymo ir pardavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas administracinius aktus (jų pagrindu sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą) pripažino neteisėtais, panaikino ir taikė restituciją pagrįstai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju atsakovams. H. A. K. ir G. U. neįrodžius savo teiginio, kad panaikinus žemės perleidimo sandorį, į namą nebus įmanoma nei įeiti, nei įvažiuoti (šių aplinkybių jie neįrodinėjo ir apeliacinės instancijos teisme), o Kauno m. savivaldybės atstovei išreiškus nuostatą dėl kitokio namų valdos sklypo bendrosios dalinės nuosavybės teise, parengimo, privataus intereso, pasireiškiančio fizinio asmens teise įsigyti privačion nuosavybėn prie namų valdos esantį žemės sklypą gynimas nepripažintinas prioritetiniu viešojo intereso atžvilgiu. Tuo labiau, kad nagrinėjamos bylos atveju yra ginama valstybės išimtinė teisė į valstybinės reikšmės miškus. Taigi, nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.145 straipsnio 2 dalį nėra pagrindo, nes aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti restitucijos būdą arba jos netaikyti, nenustatyta, be to, šia nutartimi nustatyta, kad ginčijami administraciniai aktai, jų pagrindu sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, dėl ko pagrįstai yra panaikinti.

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais H. A. K. ir G. U., kad nagrinėjamu atveju nėra išdėstyto ir konkrečiais teisiniais argumentais pagrįsto viešojo intereso pažeidimo, kurio nepanaikinus būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jo saugomos ir ginamos vertybės.

Lietuvos vyriausiasis teismas yra išaiškinęs, kad valstybinės reikšmės miškų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visos visuomenės, t. y. viešuoju interesu (žr. 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Ieškovo teiginius, kad realiai viešojo intereso pažeidimas, perleidus privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės miško sklypo dalį, pasireiškia išimtinės valstybinės nuosavybės, kurios ypatumai yra gamtinis režimas, valstybinė gamtos apsauga ir visuomenės poreikis naudotis kultūriniu požiūriu reikšmingoje Kauno miesto centrinėje dalyje esančiu dideliu miško masyvu, pažeidimu, pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais. Be to, pirmosios instancijos  teismas taip pat pripažino, kad viešojo intereso pažeidimą šiuo atveju sudaro ir konstitucinio įstatymų laikymosi principo nepaisymas – valstybinės reikšmės miškai, išimtinės nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, negali būti civilinės apyvartos objektu, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios miško įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (LR Konstitucijos 47 str., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7, 9 str., Žemės įstatymo 6 str. 2 d., Miškų įstatymo 4 str. 1 d., CK 6.306 str., 1.80 str.). Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas sutinka. Taigi, viešojo intereso pažeidimas nagrinėjamu atveju pagrįstas ne tik faktiniais, bet ir teisiniais argumentais.

Taip pat teisėjų kolegija pritaria ieškovo Kauno apygardos prokuratūros prokuroro pozicijai, jog faktas, kad ginčo sklypas buvo suformuotas posesijos dalyje, taip pat faktas, kad ginčo sklypas yra Gyvenamųjų namų komplekso teritorijoje ir tai, kad jis patenka į Kauno miesto istorinės dalies – Naujamiesčio teritoriją, nėra pagrindas paneigti valstybinės reikšmės miško buvimo šioje teritorijoje faktą bei valstybės išimtinės nuosavybės teisę į jį. Šiuo atveju teritorijos, kaip kultūros vertybės, statusas ir kaip išimtinės valstybės nuosavybės statusas vienas kito nepaneigia ir gali būti tarpusavyje derinami, taip siekiant užtikrinti viešąjį interesą. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista  LR Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtinta nuostata, susijusi su kultūros vertybių apsauga.

Nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, vadovaujantis CPK 329 str. 2 d. 2 p., dėl to, kad pirmosios instancijos teismas į procesą neįtraukė Kultūros paveldo departamento, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu sprendimu dėl Kultūros paveldo departamento teisių ar pareigų, ar padarytų kokių nors įstatymų pažeidimų, vykdant ginčo žemės sklypo pardavimo procedūrą nepasisakyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo ribas apibrėžia ieškinio faktinis ir teisinis pagrindas. Įvertinus ieškinio turinį ir pareikštų reikalavimų pobūdį, yra pagrindas pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir 2012 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 869 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo teisėtumo klausimas nepatenka į ginčo objektą. Todėl teisėjų kolegija atskirai nepasisako dėl minėtų nutarimų atitikimo apeliantų H. A. K. ir G. U. nurodytų konkrečių Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo straipsnių nuostatoms.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias aktualius šioje byloje klausimus, bei civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, ir padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis bei įstatymu pagrįstas išvadas, todėl naikinti skundžiamą sprendimą atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliantų H. A. K. ir G. U. apeliacinį skundą, nėra pagrindo jiems iš ieškovo priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                            Virginija Čekanauskaitė

                                                                                                         Donatas Šernas

                                                                                                         Vigintas Višinskis