Civilinė byla Nr. 2S-1536-413/2015;

   Proceso Nr. 3-62-3-01997-2014-7

                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

110.1; 122.4.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno būstas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarties panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-9401-199/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nemuno būstas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimo Nr. (33.200)2-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“, panaikinimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apylinkės teisme yra priimtas nagrinėti ieškovo UAB „Nemuno būstas” ieškinys atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, kuriuo prašoma panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimą Nr. (33.200)R-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti 2014 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo Nr. (33.200)2-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“ galiojimą ir vykdymą bei uždrausti atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimo įgyvendinimu. Ieškovas prašymą grindė tuo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeidžiami ne tik ieškovo, bet ir daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų interesai, kadangi ieškovas turės perskaičiuoti mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą, negalės taikyti mokesčio diferenciacijos atsižvelgiant į pastato eksploatavimo laiką, buitinių patogumų lygį, patalpų bendrąjį plotą, dėl ko bus pažeidžiama patalpų savininkų teisė gauti objektyvią ir racionaliai pagrįstą sąskaitą, o ieškovas būtų priverstas pažeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. T-255. Be to, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus pažeidžiamas teisėtas ieškovo lūkestis į planuotų pajamų gavimą. Tuo tarpu teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, ieškovas vėl turės perskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą ir pateikti papildomas sąskaitas patalpų sąvininkams, kuriose turėtų reikalauti sumokėti nepriemokas, susidariusias dėl ginčijamo įpareigojimo panaikinimo, kas sąlygotų nepatogumą ne tik ieškovui, bet ir papildomą naštą patalpų savininkams.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su ieškovo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija ginčijamą įpareigojimą priėmė vadovaujantis Kauno apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. lapkričio 20 d. nutarimu, kuriuo buvo nustatyti gyvenamųjų namų administratorių taikytų bendrojo naudojimo objektų administravimo tarifų pažeidimai. Taikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nukentėtų gyventojų interesai, o kartu ir viešasis interesas, kadangi gyventojams nebūtų grąžintos ar įskaitytos administravimo mokesčio permokos, taip pat būtų pažeidžiamos Kauno savivaldybės administracijos teisės, nes nebūtų galima tinkamai vykdyti minėto Kauno apygardos prokuratūros nutarimo įpareigojimo ginti viešąjį interesą, dėl ko savivaldybės administracijai grėstų atsakomybė už netinkamą pareigų vykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų sustabdytas administravimo mokesčio permokų gyventojams grąžinimas, nors laikinosiomis apsaugos priemonėmis negalima suvaržyti asmenų, kurie šioje byloje nėra patraukti proceso šalimis, teisių. Be to, ieškovas yra įpareigotas tik perskaičiuoti administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkams sumokėtus administravimo mokesčius. Permokos grąžinimo būdas nėra nurodytas, nėra prašoma iš karto ir visiems butų ir kitų patalpų savininkams grąžinti jiems permokėtas sumas, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 20 d. nutartimi atmetė ieškovo UAB „Nemuno būstas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Įvertinęs ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra siejama ne su būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu, o su ieškovo papildomais rūpesčiais dėl atsakovo administraciniais aktais pakeistų mokesčių už nuosavybės administravimą taikymo, t. y. nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iš naujo perskaičiuoti mokesčius gyventojams, kas, ieškovo teigimu, reikalauja didelių darbinių sąnaudų ir gali sukelti didelių nepatogumų gyventojams. Tačiau teismas pažymėjo, kad skundžiamu įpareigojimu ieškovas yra įpareigotas tik perskaičiuoti administruojamų namų savininkams sumokėtus administravimo mokesčius, tačiau nėra nurodymo grąžinti gyventojams permokėtas sumas, todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo motyvus dėl papildomos prievolės, apsunkinančios administruojamų namų savininkus, vykdymo. Atsižvelgdamas į bylos duomenis, teismas sprendė, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Nemuno būstas“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės – patenkinti UAB „Nemuno būstas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdyti 2014 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įpareigojimo Nr. (33.200)2-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“ galiojimą ir vykdymą bei uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su įpareigojimo įgyvendinimu. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ieškovo nuomone, teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neįvertino aplinkybės, kad įpareigojimo tekste buvo nurodyta, jog įpareigojimo neįvykdymo atveju atsakovas spręs klausimą dėl ieškovo veiklos pabaigos, t. y. visa ieškovo profesinė veikla gali būti bet kada nutraukta, o visų ieškovo administruojamų daugiabučių namų Kaune savininkai liktų be administratoriaus, kas įrodo, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas labai pasunkėtų, kadangi visą bylos nagrinėjimo laiką (kuris, įvertinus visas sprendimo peržiūrėjimo stadijas, užtruktų iki 2 metų), ieškovas negalėtų verstis administravimo veikla, kas sukeltų žymias neigiamas finansines pasekmes ieškovui, ar net verslo žlugimą. Dėl prastovos ieškovas būtų priverstas atleisti techninį ir administracijos personalą, todėl įsiteisėjus palankiam sprendimui, ieškovas būtų nepajėgus teikti administravimo paslaugas pilna apimtimi, nes neturėtų nei žmogiškų, nei finansinių resursų. Be to, atsakovui nutraukus administravimą, ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas apskritai būtų neįmanomas, kadangi administratorius neturėtų pagrindo savininkams papildomai priskaičiuoti tų sumų, kurias dabar pagal įpareigojimą turėtų perskaičiuoti, kadangi ieškovas nebūtų administratoriumi, t. y. ieškovo ir patalpų savininkų nesietų jokie teisiniai santykiai, dėl ko butų savininkai neprivalėtų apmokėti perskaičiuotas lėšas.

2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškinyje yra keliamas klausimas  dėl teisės aktų hierarchijos principo pažeidimo, t. y. kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. A-1945 „Dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. A-l 195 „Dėl Kauno miesto bendrabučio tipo gyvenamųjų namų administravimo“ pakeitimo“ prieštarauja 2013 m. balandžio 18 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimui Nr. T-255, kuriuo yra patvirtintas Kauno miesto daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų maksimalių administravimo mokesčio tarifų apskaičiavimo tvarkos aprašas. Apelianto vertinimu, vien ši aplinkybė įrodo, kad jo skundas yra pagrįstas ir tenkintinas.

3. Ieškovo nuomone, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų šiurkščiai pažeidžiami ne tik ieškovo, bet ir daugiabučių namų savininkų interesai. Ieškovas, vykdydamas 2013 m. balandžio 18 d. Tarybos sprendimą, įdėjo daug laiko ir pastangų perprogramuodamas savo vidines sistemas, todėl būtų neracionalu būtų vykdyti atsakovo įpareigojimą, nes ieškovas būtų priverstas kartoti ankščiau atliktas procedūras, o teismui pripažinus ginčijamą įpareigojimą neteisėtu ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, vėl turėtų pradėti taikyti Tarybos sprendimą. Taip būtų pažeista ieškovo teisė į teisinį savo veiklos reglamentavimo stabilumą.

4. Teismas, privalėjo įvertinti reikalavimo užtikrinimo faktinį pagrindą, ginčijamu įpareigojimu numatytą mokesčių skaičiavimo tvarką bei galimą šio įpareigojimo faktinį realizavimą, jo įtaką ieškovui ir kitiems asmenims. Įpareigojime kalba eina apie praeityje buvusio ir jau pasibaigusio konkretaus laikotarpio mokesčių perskaičiavimą, todėl šiai dienai nėra jokios neteisėtų veiksmų tąsos, kurią būtų būtina nutraukti ar sustabdyti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingai, ginčijamo įsakymo įvykdymas sąmoningai ir dirbtinai sukeltų teisinį chaosą, o atsiradus visoms įpareigojime nurodytoms pasekmėms (administravimo nutraukimui), ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Atsakovas nesutinka su argumentu, kad ieškovo gautas raginimas vykdyti ginčijamą įpareigojimą turi būti suprantamas kaip atsakovo aktyvūs veiksmai siekiant pakeisti ieškovą kitu administratoriumi. Atsakovas ginčijamu įpareigojamu informavo ieškovą, kad jis turi laikytis teisės aktų, reglamentuojančių bendrojo naudojimo objektų administravimą, nuostatų bei teisingai skaičiuoti savininkams mokestį už administravimą, tačiau reikalavimas laikytis teisės aktų niekaip nesusijęs su bendrojo naudojimo objektų administratoriaus keitimu.

2. Netaikius byloje laikinųjų apsaugos priemonių, iki ginčijamo įpareigojimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas nepasunkėtų ir tuo labiau netaptų negalimas įvykdyti. Ieškovui tiesiog reikėtų perskaičiuoti administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkams bendrojo naudojimo objektų administravimo mokestį ir pateikti gyventojams informaciją, kodėl mokestis yra perskaičiuojamas. Permokos grąžinimo būdas nėra nurodytas, nėra prašoma iš karto ir visiems butų ir kitų patalpų savininkams grąžinti jiems permokėtas sumas. Atsakovui svarbiausia, jog administravimo mokestis būtų skaičiuojamas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir gyventojai būtų informuoti, jog jie yra sumokėję per daug už daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administravimą ir, kad ieškovas bei butų ir kitų patalpų savininkai susitartų tarpusavyje, kokiu būdu permoką bus grąžinta butų ir kitų patalpų savininkams. Atsakovo nuomone, administratorius, imdamasis tokios veiklos taip pat turi įvertinti, jog jis gaus ne tik pajamas, bet gali turėti ir nenumatytų išlaidų. Pažymi, kad gavęs atsakovo įpareigojimą ieškovas vis vien jo nevykdo, kas įrodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

3. Daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra viešasis interesas, todėl, atsakovo nuomone, sąskaitų perskaičiavimas, t. y. ieškovo žmogiškųjų išteklių ir papildomų finansinių išlaidų padidėjimas, negali būti priešpastatomas viešojo intereso pažeidimo toleravimui.

4. Atsakovo nuomone, prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodyti ieškovo teiginiai yra pagrįsti prielaidomis ir spėjimais, o tai negali būti laikoma tinkamu pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, o aplinkybė, jog ieškovui reikės didelės piniginių lėšų sumos ginčijamam įpareigojimui įvykdyti, negali sustabdyti tokio įpareigojimo vykdymą.

5. Įvertinus tai, kad permokėtą administravimo mokestį ieškovas turi grąžinti arba įskaičiuoti patalpų savininkams, atsakovo nuomone, laikinosios apsaugos priemones neturėtų būti taikomos, nes jomis negalima suvaržyti asmenų, kurie šioje byloje nėra patraukti proceso šalimis byloje, teisių.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytais motyvais.

Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnyje, nenustatyta.

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ir kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi įvertinti tiek ieškinio prima facie pagrįstumą, tiek įsitikinti egzistuojant grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Šis principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinio proceso įstatyme įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas suponuoja išvadą, jog laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti pareikšto reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma, kaip pažeidžianti ekonomiškumo principą (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Siekis laikinųjų apsaugos priemonių taikymu apsiriboti joms keliamų tikslų įgyvendinimu atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, kadangi tokiu atveju yra išvengiama asmens, kuriam pareikšti reikalavimai, teisių ir teisėtų interesų suvaržymo labiau negu reikia laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams pasiekti, užtikrinama ginčo šalių interesų pusiausvyra, padedama išvengti savivalės, nestabilumo, interesų priešpriešos, atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visais atvejais yra susijęs su vienos iš šalių teisių apribojimu ar pareigų nustatymu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 2-2368/2010).

Nagrinėjamu atveju ieškiniu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. įpareigojimą Nr. (33.200)R-6796 „Dėl įpareigojimo imtis priemonių pažeidimams pašalinti“ kaip neteisėtą. Minėtu įpareigojimu ieškovė buvo įpareigota per 5 darbo dienas nuo šio rašto gavimo administruojamų namų savininkams atlikti administravimo mokesčio perskaičiavimus taikant Administracijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. A-1945 galiojimo laikotarpiu jame nurodytus tarifus ir informuoti Savivaldybę.

Atskiruoju skundu ieškovas, ginčydamas skundžiamą nutartį, nurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neįvertino aplinkybės, kad įpareigojimo tekste buvo nurodyta, jog įpareigojimo neįvykdymo atveju atsakovas spręs klausimą dėl ieškovo veiklos pabaigos, kas, ieškovo nuomone, jau įrodo, kad jam nevykdant įpareigojimo, atsakovui nutraukus ieškovo veiklą, ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 178 straipsnis). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas šių priemonių taikymo būtinumas.

Nagrinėjamu atveju, teikdamas pirmosios instancijos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas jo negrindė aplinkybe, susijusia su galimu ieškovo veiklos nutraukimu. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, dėl šios aplinkybės ir nepasisakė. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų ieškovo ūkinei veiklai nutraukti. Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, kad įpareigojime nurodytas reikalavimas laikytis teisės aktų niekaip nesusijęs su bendrojo naudojimo objektų administratoriaus keitimu, ką reglamentuoja specialiosios teisės normos, numatančios bendrojo naudojimo objektų administratoriaus keitimo tvarką (CK 4.84 straipsnis).

Teisminėje praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimas yra susijęs su viešuoju interesu, todėl jis negali būti priešpastatomas prieš žmogiškųjų išteklių ar papildomų finansinių išlaidų padidėjimą ilgesnį bylos nagrinėjimo laiką ar kitokius motyvus. Taigi butų ir kitų patalpų savininkai privalo gauti teisingai apskaičiuotas sąskaitas už daugiabučių gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo objektų administravimą, o atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija privalo užtikrinti, jog nebūtų pažeista butų ir kitų patalpų savininkų teisė gauti teisingas sąskaitas ir bendrojo naudojimo objektų administratorius tinkamai vykdytų teisės aktuose jam numatytas pareigas.

Ieškovui nenurodžius konkrečių ir objektyvių teismo sprendimo įvykdymui grėsmę keliančių aplinkybių, nepateikus šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (CPK 178 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinas apsaugos priemones, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti proceso šalis nuo galimų jų teisių pažeidimų ateityje. Pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a : 

palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutartį nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                           Gintautas Koriaginas