Administracinė byla Nr. I-585-279/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00655-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.2.; 1.16.5.; 3.21

(S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. U. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei delspinigių priteisimo atsakovui Panevėžio pataisos namams.

Teismas

n u s t a t ė :

bylos proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, apie  teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Bylos šalys prašė bylą nagrinėti joms (jų atstovams) nedalyvaujant.

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisti 2 873,88 Eur (9 922,92 Lt) dydžio neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. bei 0,07 procento dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiško atsiskaitymo. Pareiškėja skunde nurodė, kad dirba Panevėžio pataisos namuose Socialinės reabilitacijos skyriuje būrio viršininke, nuo 2008 m. vasario 1 d. jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), teigė, kad darbo užmokestis jai buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo. Todėl mano, kad jos teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą buvo pažeista (b. l. 2-4).

Atsakovas atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime pripažino, kad pareiškėjai nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. skaičiuojant darbo užmokestį dėl prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažintų teisės aktų dalių taikymo susidarė pareiginės algos priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją nepriemoka. Atsakovo nuomone, sprendžiant dėl pareiškėjos skundo reikalavimų, būtina atsižvelgti į nustatytą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašo taikyti trejų metų senaties terminą, jį skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Tuo atveju, jeigu pareiškėjos skundas būtų tenkinamas, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteisiamą sumą išdėstyti dalimis (b. l. 12-16).

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja nuo 1995 m. sausio 16 d. dirba Panevėžio pataisos namuose Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininke (B lygio 7 kategorijos); nuo 2008 m. vasario 1 d. pareiškėjai suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 8, 12). Panevėžio pataisos namų 2013 m. lapkričio 15 d. pažymos Nr. 132 duomenys patvirtina, kad pareiškėjai nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nebuvo išmokėta jos prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, t. y. 2 873,88 Eur (9 922,92 Lt) (b. l. 5-7). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta dalis darbo užmokesčio pareiškėjai buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, kuris buvo sumažintas taikant Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatas, nustačiusias sumažintus valstybės tarnautojų atlyginimus dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, dalies priteisimo.

Pareiškėja yra valstybės tarnautoja, kurios tarnybinės veiklos teisinius pagrindus, teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas (toliau – ir Statutas). Statuto 8 straipsnio 2 dalis numato, jog darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-123-602/2016; 2016 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-124-602/2016).

Ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VII skyriuje įtvirtintų teisės normų. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šioje byloje atsakovas pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo prašo taikyti trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2013 m. gruodžio 19 d., prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją dydžio nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 2, 4). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią iki 2010 m. gruodžio 18 d. yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nors pareiškėjai buvo išsiųstas Panevėžio pataisos namų atsiliepimas į skundą, jai buvo žinoma, kad atsakovas prašo taikyti jos reikalavimams ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėja be svarbių priežasčių praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 18 d. ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjos reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjos skundo reikalavimo dalis priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią iki 2010 m. gruodžio 18 d. atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo laikotarpiu galiojusio Statuto 41 straipsnio 1 dalis nustatė, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūno pareiginė alga, priedai ir priemokos, taip pat už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą mokama Valstybės tarnybos įstatymo ir šio statuto nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Pagal to paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktą, valstybės tarnautojams mokami priedai už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją. Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija Nr. VIII-1631) 42 straipsnio 6 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija Nr. IX-1545) buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją: 1) už trečiąją kategoriją – 15 procentų pareiginės algos; 2) už antrąją kategoriją – 30 procentų pareiginės algos; už pirmąją kategoriją – 50 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Statuto pakeitimo įstatymą Nr. X-1791, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija (įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.). Šios redakcijos Statuto 41 straipsnio 4 dalyje nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija Nr. VIII-1631) 42 straipsnio 6 dalyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija Nr. IX-1545) nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-369, įsigaliojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.), kurio 1 straipsniu pakeitė Statuto 42 straipsnio 6 dalį ir nustatė tokį pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastą: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė ir Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-370, kurio 1 straipsniu pakeitė dar neįsigaliojusio statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalį ir pareigūnų priedus už kvalifikacinę kategoriją sumažino tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą. Pažymėtina, kad pagal Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija Nr. XI-370) 2, 3 straipsnius sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010 m. gruodžio 31 d., o 2011 m. sausio 1 d. turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 3 straipsnyje nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010 m. birželio 30 d. redakcija Nr. XI-947; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. XI-1725; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-117) buvo tris kartus atidėta.

Pareiškėjai neišmokėto darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas jau minėtame Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2000 m. balandžio 18 d. redakcija) 42 straipsnio 6 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (16 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 41 straipsnio 4 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2010 m. sausio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (17 punktas); kad Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (18 punktas).

Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Taigi, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jo argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Remiantis Grąžinimo įstatymo preambule ir 1 straipsnio 7 punktu, daroma išvada, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis Statuto 42 straipsnio 6 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. liepos 31 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, įtvirtintą Grąžinimo įstatyme. Tai reiškia, kad Panevėžio pataisos namai, kuriuose ginčo laikotarpiu dirbo pareiškėja, turi pareigą jos patirtus darbo užmokesčio praradimus kompensuoti Grąžinimo įstatymo įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka. Nustačius, kad pareiškėjos dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimui yra priimtas Grąžinimo įstatymas, nėra pagrindo tenkinti skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-669/2016; 2016 m. vasario 15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Pareiškėjos skundo reikalavimas priteisti 0,07 procento dydžio delspinigius už laiku nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, skaičiuojant nuo 2011 m. sausio 16 d. iki visiško atsiskaitymo yra išvestinis reikalavimas iš reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Šiuo teismo sprendimu konstatavus, kad nėra pagrindo tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą, atmetamas kaip nepagrįstas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo. 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjos S. U. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                               Nijolė Čekanauskienė