Baudžiamoji byla Nr. 2K-190/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.17.2;
1.2.19.4;
2.1.6.1;
2.1.6.2.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L. ir P. Z. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžių.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu R. L. nuteistas pagal BK 200 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. P. Z. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 200 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendį pakeitė: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalino aplinkybę, kad R. L. pagal 1956 m. gegužės 19 d. CMR konvencijos 17 straipsnį pripažintas vežėju, atsakingu už gabenamą krovinį; R. L. pagal BK 200 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę padidino iki dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo; P. Z. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę padidino iki dvejų metų laisvės atėmimo ir, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę apėmimo būdu subendrino su bausme, paskirta pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams; kitos nuosprendžio dalies nepakeitė; nuteistojo P. Z. apeliacinį skundą atmetė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,
n u s t a t ė :
R. L. nuteistas pagal BK 200 straipsnio 1 dalį už tai, kad padedant P. Z. neteisėtai neišvežė prekių iš Lietuvos Respublikos: 2006 m. rugsėjo 19 d. UAB „S“ sandėliuose, esančiuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pasikrovė 40 813,16 Lt vertės prekių – įvairių krovininių automobilių dalių – ir tą pačią dieną Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) poste įformino eksporto procedūrą (duomenys neskelbtini), pagal kurią šias prekes turėjo išvežti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, bet tokio tikslo neturėjo ir šių prekių per Lietuvos Respublikos valstybės sieną nevežė. Palikęs prekes, siekdamas paslėpti šį nusikaltimą, iš anksto susitaręs su Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto vyriausiuoju inspektoriumi P. Z., kad šis pažymės eksporto dokumentus pagal realiai neišvežtą krovinį, jis, 2006 m. rugsėjo 20 d., apie 1.00 val., Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste dirbančiam P. Z. pateikė eksporto dokumentus – (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitas faktūras (duomenys neskelbtini), kad prekės yra išvežamos iš Lietuvos Respublikos transporto priemone (duomenys neskelbtini), tačiau vyko tuščias, be krovinio, ir neišvežė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 40 813,16 Lt vertės ir kurios pagal eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Taip R. L., CMR važtaraštyje nurodytas kaip krovinio vežėjas, pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto Tarybos reglamentu Nr. 2913/32, 182d straipsnio 3 dalį (prisiėmęs atsakomybę dėl krovinio išvežimo ir bendrosios deklaracijos pateikimo, šios prievolės neįvykdė), 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus (nepateikė prekių muitinei), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 59 straipsnio 2 dalies reikalavimus (negabendamas eksportuojamų prekių pateikė muitinei eksporto dokumentus).
P. Z. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį už tai, kad, būdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojas – Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto vyriausiasis inspektorius, piktnaudžiaudamas tarnyba, iš anksto (iki 2006 m. rugsėjo 19 d.) pažadėjo R. L. paslėpti nusikalstamos veikos pėdsakus įforminant realiai nevežamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną 40 813,16 Lt vertės prekių, kurios pagal eksporto dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, eksporto procedūrą, ir taip padėjo R. L. neteisėtai neišvežti šių prekių iš Lietuvos Respublikos.
Tęsdamas piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus ir slėpdamas nusikalstamos veikos pėdsakus, P. Z. 2006 m. rugsėjo 20 d., apie 1.00 val., Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste, esančiame kelyje (duomenys neskelbtini), pagal nustatytą grafiką atlikdamas išvykstančių iš Lietuvos Respublikos lengvųjų transporto priemonių, krovinių ir dokumentų tikrinimą, imitavo R. L. realiai nevežamų, bet poste deklaruojamų prekių patikrinimą ir į Vilniaus teritorinės muitinės Medininkų kelio posto bendrojo administracinio dokumento 3 egzemplioriaus elektroninį registravimo žurnalą įvedė žinomai melagingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) patikrinimą. Šiais veiksmais P. Z. pažeidė 1992 m. spalio 12 d. Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto Tarybos reglamentu Nr. 2913/32, 183 straipsnio nuostatas, 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 20 straipsnio 4 punkto 1 papunkčio nuostatas, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1B414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 59 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko 2004 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 313-303 patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės kelio posto vyriausiojo inspektoriaus, atliekančio pareigas (duomenys neskelbtini) poste, pareigybės aprašymo 8.1 punkto reikalavimus, diskreditavo muitinės pareigūno vardą, sumenkino muitinės įvaizdį padarydamas didelę žalą valstybei.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. L. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismai padarė išvadą, jog neteisėtas prekių neišvežimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną yra baigtas nusikaltimas nuo to momento, kai kaltininkas, privalantis prekes išvežti, jų neveža ir neturi tikslo to daryti. Taigi, teismo nuomone, nusikaltimas buvo baigtas dar prieš kasatoriui atvykstant į muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą – iš karto, kai jis sumanė tą padaryti. Kasatorius su tokia teismų išvada nesutinka. Anot jo, byloje nėra nustatyta, kad jis turėtų tikslą neišvežti prekių, kad tarp jo ir P. Z. buvo susitarimas dėl padėjimo įforminti neteisėtą prekių neišvežimą per Lietuvos Respublikos.
Apeliacinio teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalys yra prieštaringos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 8 lape yra teigiama, kad BK 200 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir kad R. L. nusikalstamą veiką baigė dar prieš atvažiuodamas į muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas teigia, kad ši veika yra baigta, kai yra užbaigiama fiktyvaus išvežimo procedūra. Šis prieštaravimas, anot kasatoriaus, yra esminis ir dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu. Nuo to, kaip bus nustatytas nusikalstamos veikos pabaigos momentas, priklauso ir kaltė, o kartu ir skirtinos bausmės dydis. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad BK 200 straipsnio 1 dalyje numatytas neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas pagal eksporto dokumentus apima ir fiktyvų prekių ar produkcijos išvežimą, kai asmuo, pasienio muitinės poste pateikdamas muitinės pareigūnams eksporto dokumentus, rodo, kad prekes išveža (eksportuoja) iš Lietuvos Respublikos, tačiau realiai jokių prekių ar produkcijos neveža.
Kasatoriaus teigimu, byloje nesurinkta įrodymų, kad jis autodalių iš Lietuvos neišvežė. Teismai rėmėsi UAB „S“ komercijos direktoriaus E. V. duotais parodymais, tačiau tai prieštarauja logikai, nes nė vienas pirkėjas nemokės pardavėjui 40 813,16 Lt arba 11 829,90 EU už negautas prekes. UAB „S.“ komercijos direktorius E. V. nurodė, kad bendrovei už pateiktas prekes baltarusiai apmokėjo, jis tai patvirtino ir rašytiniu įrodymu – pateikė 2006 m. rugsėjo 26 d. pavedimo Nr. 5503 kopiją. Pati bendrovė sumokėjo PVM mokesčių inspekcijai, todėl jokios žalos valstybei nepadarė. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis. Be to, nebuvo laikomasi baudžiamojoje teisėje svarbaus principo, kad abejonę reikia aiškinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo).
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, jog pagal 1956 m. gegužės 19 d. CMR konvencijos 17 straipsnį jis pripažintas vežėju ir atsakingu už gabenamą krovinį, nesuprantamas šio teismo nuosprendis. Juolab kad nesant krovinio vežėjui, kasatoriui nėra privalu jo išvežti ir atlikinėti muitinimo procedūros, todėl jo inkriminuojamoje nusikalstamoje veikoje sunku įžvelgti BK 200 straipsnio nustatytų sudėties požymių. Be to, valstybei yra sumokėtas pridėtinės vertės mokestis, jos finansų sistemai žalos nepadaryta. R. L. teigia, kad asmenį pripažįstant kaltu, būtina įrodyti visų BK straipsnio konstrukcijoje įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą.
Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai nepagrįstai rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šiuos parodymus kasatorius buvo priverstas duoti darant įtaką muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnams, kurie teigė, kad jiems reikia „suvystyti“ muitinės pareigūną P. Z. ir kad nedavęs reikiamų parodymų jis ilgam būtų įkalintas. Taip buvo išgautas rašytinis paaiškinimas, kuris buvo surašytas nedalyvaujant gynėjui. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2007 m. birželio 27 d.) jis atsisakė ankstesnių parodymų ne dėl atsakomybės vengimo, o pasitikėdamas, kad teismas teisingai jį supras ir įvertins 2006 m. rugsėjo 20 d. įvykio aplinkybes.
Iš tikrųjų jis padarė veiką šiomis aplinkybėmis: taupydamas laiką ir nesiekdamas ilgai laukti automobilių eilėje SMS žinutėmis patikslino atvykimo laiką ir pravažiavimo kanalą. Atsižvelgdamas į tai, kad steigiamo serviso reikalais važiavo į Minską ir vežė 3000 eurų, užpildė pinigų deklaraciją ir stojo į „raudoną“ pravažiavimo eilę. Nors pareigūnai, atlikdami automobilio apžiūrą, jame nerado krovinio, tačiau nesiteikė apžiūrėti jo piniginės, kurioje, be eurų, buvo ir baltarusiškų pinigų. Sulaikant R. L., vienas iš muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, įrėmęs ginklą jam į galvą, grasino nušauti, dėl to ūmai pašlijo jo sveikata, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba ir jis paguldytas į ligoninę. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. S., nurodydamas, kad jie kartu vyko į Minską, vežė pinigus, važiavo dėl serviso nuomos ir turėjo apsistoti viešbutyje „J“.
Kasaciniu skundu nuteistasis P. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 10 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti. Kasatoriaus teigimu, teismai, nagrinėdami bylą, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas ir padarė esminių BPK pažeidimų. P. Z. nurodo, kad nuteisiant už pareiginį nusikaltimą būtina nustatyti, kokius neteisėtus veiksmus atliko ar neatliko valstybės tarnautojas, o nuteisiant už padėjimą neišvežti prekių iš Lietuvos Respublikos, būtina nustatyti, kokiais norminiais aktais numatytus veiksmus jis privalėjo atlikti kaip muitinės pareigūnas ir kokių veiksmų jis neatliko ar netinkamai atliko. Be to, esminę reikšmę kasatoriaus veiksmų kvalifikacijai turi įstatymų ir norminių aktų, reglamentuojančių eksporto procedūrą, analizė, nes tik po to galima spręsti jo kaltės klausimą bei tinkamai kvalifikuoti jo veiksmus.
Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jis nuteistas už padėjimą paslėpti neteisėtą prekių neišvežimą ir piktnaudžiavimą tarnyba, nes bendrojo administracinio dokumento numerį įregistravo elektroniniame šių dokumentų registravimo žurnale. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su kasatoriaus apeliacinio skundo argumentais ir padarė išvadą, kad bendrojo administracinio dokumento registracija elektroniniame registracijos žurnale iš tikrųjų nereiškė eksporto procedūros pabaigimo ir nėra siejama su prekių išvežimu. Tačiau, pažeisdamas loginio nuoseklumo principą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus neradimas, taip pat jo nepateikimas jam nekeičia nei jo, nei R. L. padarytų veikų teisinio vertinimo. Anot kasatoriaus, tokia išvada nepagrįsta, nes padaryta neteisingai aiškinant eksporto procedūras reglamentuojančius teisės aktus.
Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1b-414 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos 38.23 punkte nurodyta, kad B grupės spaudas ir įrašas Eksportuota dedamas bendrojo administracinio dokumento eksporto rinkinio 3-iojo egzemplioriaus kitoje pusėje, kai išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos įstaigos, esančios Lietuvos Respublikoje, muitinės pareigūnas šios instrukcijos 59 punkto nustatyta tvarka patvirtino, kad eksportuotos prekės išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos. Instrukcijos 59 punkte nurodoma, kad išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos įstaigos, veikiančios Lietuvos Respublikoje, muitinės pareigūnas pasirinktinio tikrinimo būdu patikrinęs ir nustatęs, kad šiai muitinės įstaigai pateiktos eksportuojamos prekės atitinka bendrojo administracinio dokumento eksporto rinkinio 3-iajame egzemplioriuje nurodytas prekes, minėto egzemplioriaus kitoje pusėje įrašo Eksportuota arba deda B grupės spaudą su tokiu įrašu ir muitinės įstaigos antspaudą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, priešingai teismų išvadoms, eksporto procedūra laikoma baigta nuo įrašo Eksportuota dokumento 3-iajame egzemplioriuje įrašymo arba antspaudo uždėjimo. Taigi, sprendžiant jo kaltumo klausimą, BAD 3-iojo egzemplioriaus užpildymas laikytinas teisiškai reikšminga aplinkybė. Tą patvirtina ir faktas, kad tik šio dokumento pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai suteikia teisę susigrąžinti PVM, ir tai sukėlė kitas prekių išvežimo teisines pasekmes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad P. Z. įvykdė nusikalstamą veiką, ir šiuos veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 24 straipsnio 6 dalį, 200 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į šią aplinkybę – nenustatė, ar jis užpildė šį dokumentą. Kasatorius taip pat nesutinka su teismų išvada, kad tai, jog bendrojo administracinio dokumento 3-iasis egzempliorius nebuvo surastas, neturi jokios reikšmės jo veiksmų kvalifikavimui. Taigi apeliacinės instancijos teismas muitinės pareigūno daromas žymas prilygino formaliems veiksmams, nesukeliantiems jokių teisinių pasekmių – teismo nuomone, nusikalstamos veikos sudėčiai užtenka transporto priemonės patikrinimo ir leidimo išvykti. Kasatoriaus teigimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Muitinės pareigūno elgesį, jo atsakomybę reglamentuoja 1992 m. spalio 12 d. Bendrijos muitinės kodekso (nustatyto Tarybos reglamentu Nr. 2913/32), 2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo, 2004 m. balandžio 27 d. Muitinės departamento direktoriaus įsakymu Nr. 1 B414 patvirtintos „Bendrojo administracinio dokumento muitinio įforminimo instrukcijos“ nuostatos, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymai. Ne bet koks muitinės pareigūno veiksmas yra prekių išleidimas išvežti iš Bendrijos teritorijos, o tik tas, kuris numatytas norminiame akte.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde buvo keliamas klausimas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nevertino esminės aplinkybės, šalinančios jo baudžiamąją atsakomybę. Teisme R. L. buvo nurodęs, kad po įvykio automobilių atsargines detales kartu su bendruoju administraciniu dokumentu atidavė Baltarusijos įmonės atstovams, kurie išgabeno prekes iš Lietuvos Respublikos. Tai reiškia, kad nebėra nusikaltimo, numatyto BK 200 straipsnyje 1 dalyje, sudėties – juk prekės yra išvežtos, t. y. atliktas muitinės privalomas įpareigojimas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ši aplinkybė kasatoriaus kaltės klausimui reikšmės neturi.
Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro skundą ir padarydamas išvadą, kad nuteistojo R. L. ir P. Z. veiksmai laikytini baigtais nuo to momento, kai yra užbaigiama fiktyvaus išvežimo procedūra, nurodo prieštaringus šios išvados motyvus. Nuosprendyje teigiama, kad BK 200 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, R. L. nusikalstamą veiką baigė dar prieš atvažiuodamas į muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą. O apeliacinės instancijos teismas teigė, kad ši veika yra baigta, kai yra užbaigiama fiktyvaus išvežimo procedūra. Kasatoriaus nuomone, šis prieštaravimas yra esminis ir dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas pagrįstu.
P. Z. taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Jis mano, kad šis pagrindinis teisingumo įvykdymo principas buvo akivaizdžiai pažeistas. Šį pažeidimą įrodo faktai, susiję su bylos nagrinėjimu, ir pirmiausia pasireiškę įrodymų vertinimo tendencingumu ir šališkumu. Be to, tiriant ir nagrinėjant bylą buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas – kaltintojas nepateikė kasatoriaus kaltumo įrodymų, o iškilusias abejones vertino ne P. Z. naudai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nors Lietuvos apeliacinis teismas, atsakydamas į P. Z. apeliacinio skundo argumentus, padarė priešingą išvadą – kad BPK 20 straipsnio pažeidimo nebuvo, tačiau bylos aplinkybės rodo priešingai. Abu teismai, priimdami apkaltinamuosius nuosprendžius, vadovavosi nuteistojo R. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 27) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymais nepripažįstami duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, taip pat duomenys, kuriuos gaunat buvo atimtos ar iš esmės suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Anot kasatoriaus, pats nuteistasis R. L. nurodė, kad neteisingus parodymus davė dėl psichologinio smurto, kad iš karto po sulaikymo jis buvo išvežtas į ligoninę. Nebuvo atsižvelgta į objektyviai nustatytas bylos aplinkybes, nepatvirtinančias nuteistojo R. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. 2006 m. rugsėjo 20 d. apklaustas kaip įtariamasis R. L. nurodė, kad jis prekių neišvežė tris kartus, už tai mokėdavo pinigus, kad prekių neišvežimą yra forminęs ir muitinės pareigūnas V. Ž.. Nepasitvirtino jo parodymai, kad jis buvo perdavęs P. Z. bendrojo administracinio dokumento 3-iąjį egzempliorių. Kasatorius nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi šiais nepasitvirtinusiais parodymais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors P. Z. nusikalstama veika buvo siejama su bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus užregistravimu elektroniniame registracijos žurnale, jam nebuvo inkriminuotas šio dokumento suklastojimas, t. y. įrašymas į jį tikrovės neatitinkančių žinių. Teismai, pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, byloje surinktus įrodymus vertino išimtinai ne teisinančiu, o kaltinančiu aspektu. R. L. vykimas per „raudonąjį“ patikrinimo kanalą ir prieš tai susirašinėjimas su P. Z. SMS žinutėmis nepagrįstai buvo įvertintas kaip išankstinis susitarimas daryti nusikalstamą veiką, o ne kaip būtinumas per šį kanalą vykti siekiant deklaruoti vežamų pinigų, viršijančių 10 000 Lt sumą.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas padarė prielaidą, kad bendrojo administracinio dokumento 3-iąjį egzempliorių P. Z. galėjo sunaikinti iki jį sulaikant. Nors iš muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų parodymų matyti, kad jų atvykimas kasatoriui buvo visiškai netikėtas, tačiau nerasta jokių dokumentų naikinimo pėdsakų. Tai visiškai patvirtina kasatoriaus teiginį, kad bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus jis nematė ir nepildė.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į nuteistųjų P. Z. ir R. L. kasacinius skundus prašo kasacinius skundus atmesti.
Jis atkreipia dėmesį į tai, kad P. Z. ginčija Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos apeliacinis teismo nuosprendžius nesutikdamas su įrodymų vertinimu. Tačiau teismai išsamiai įvertino byloje surinktus ir išnagrinėtus įrodymus, daromas išvadas motyvavo, nurodė, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos atmeta. Todėl teismai, pripažindami P. Z. kaltu, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Nepagrįstas kasatoriaus P. Z. argumentas, kad eksporto procedūra laikoma baigta nuo įrašo Eksportuota dokumento 3-iajame egzemplioriuje įrašymo arba spaudo uždėjimo momento, o apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, nesiaiškindamas, ar tai jis užpildė šį dokumentą. Pirma, spręsdama P. Z. veikos kvalifikavimo klausimą kolegija pasisakė ne tik dėl to, kada eksporto procedūra laikoma baigta, bet ir kada baigta veika, numatyta BK 200 straipsnio 1 dalyje. Antra, kaip vyko muitinis tikrinimas, matyti iš byloje surinktų įrodymų, t. y. R. L. telefono apžiūros protokolo, nuteistojo R. L., liudytojų E. S., A. P. parodymų, o pats P. Z. negalėjo paaiškinti, kaip elektroniniame deklaracijų žurnale atsirado deklaracijos (duomenys neskelbtini) įrašas ir kur dingo deklaracija. Trečia, visi kasaciniame skunde minimi įstatymai, norminiai aktai yra aptarti teismų nuosprendžiuose.
Skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą, nevertino esminę reikšmę jo atsakomybei turėjusios aplinkybės, kad R. L. po įvykio automobilių atsargines detales kartu su bendruoju administraciniu dokumentu atidavė Baltarusijos įmonės atstovams, kurie išgabeno prekes iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio 15-16 p. apie tai yra pasisakyta.
Kasatorius, prašydamas panaikinti teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštaringas. Vienu atveju teigiama, kad BK 200 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, R. L. nusikalstamą veiką baigė dar prieš atvažiuodamas į muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, kitu atveju - teigiama, kad ši veika yra baigta, kai užbaigiama fiktyvaus išvežimo procedūra. Tai nepagrįstas motyvas. Apeliacinio teismo nuosprendyje yra išdėstyta, kada teoriškai nusikaltimas, numatytas BK 200 straipsnio 1 dalyje, laikomas baigtu (8 p.). Toliau nuosprendyje (8-9 p.) analizuojant bylos medžiagą, R. L. ketinimus bei atliktus veiksmus, apygardos teismo nuosprendžio išvadas, daroma išvada, kad ši veika laikytina baigta nuo to momento, kai užbaigiama fiktyvaus išvežimo procedūra, o kadangi R. L. neturėjo tikslo išvežti prekių ir jų per sieną nevežė, o tik įformino fiktyvų prekių išvežimą, tai iš dalies pagrįsta ir apygardos teismo nuosprendžio išvada dėl šios veikos baigtumo - kad R. L. nusikaltimas baigtas dar prieš jam atvažiuojant į muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą.
Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad P. Z. ir R. L. kasaciniuose skunduose nurodoma, jog Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis prieštaringas, pasisakant dėl nusikaltimo baigtumo momento, taip pat nurodoma, jog prekės buvo perduotos Baltarusijos Respublikos atstovams, už jas sumokėta, taip pat sumokėti ir mokesčiai valstybei. Šie skundų motyvai yra nepagrįsti ir paneigiami baudžiamosios bylos medžiaga.
Prokuroras taip pat laiko nepagrįstais kasatoriaus R. L. skunde išdėstytus motyvus, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra neteisingi ir kad teismai turėjo remtis jo parodymais, duotais pirmos instancijos teisme. Tiek Vilniaus apygardos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiuose yra išsamiai išdėstyta, kodėl remiamasi būtent ikiteisminio tyrimo metu R. L. duotais parodymais ir kodėl jo parodymai duoti pirmos instancijos teisme, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nepagrįstas ir R. L. teiginys, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo išgauti vartojant psichologinį bei fizinį smurtą. Objektyvių duomenų apie tai byloje nėra. Kaip vyko minėtos apklausos, matyti iš apklausų protokolų, kurie atitinka įstatymo reikalavimus bei kuriuose jokių pastabų nebuvo pareikšta.
Kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 200 straipsnio 1 dalį
Esminis kasacinių skundų argumentas yra tai, kad teismai neteisingai R. L. veiką kvalifikavo kaip neteisėtą prekių ar produkcijos neišvežimą iš Lietuvos Respublikos, nes iš tikrųjų jo veika buvo fiktyvus prekių išvežimas, kurio BK 200 straipsnio 1 dalis neapima. Be to, byloje nesurinkta įrodymų, kad R. L. autodalių iš Lietuvos iš tikrųjų neišvežė.
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 200 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už prekių ar produkcijos, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neteisėtą neišvežimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, kai pagal tranzito arba eksporto dokumentus šios prekės ar produkcija turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos. Kadangi šioje normoje kriminalizuotas nusikalstamas neveikimas, o baigtumas siejamas su veikos padarymu, bet ne padarinių atsiradimu (formali sudėtis), nusikalstama veika šiuo atveju laikoma baigta, kai asmuo tyčia nustatyta tvarka neįvykdo savo pareigos išvežti prekių ar produkcijos iš Lietuvos Respublikos. Tuo tarpu šios pareigos neįvykdymo momento konstatavimas priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Baudžiamoji atsakomybė už nagrinėjamą veiką galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuri šiuo atveju reiškia tai, kad asmuo suvokia, jog neteisėtai nevykdo savo pareigos nustatyta tvarka išvežti prekių ar produkcijos iš Lietuvos Respublikos, ir neketina to daryti (nori taip neveikti). Turint galvoje, kad pareigos išvežti prekes ar produkciją iš Lietuvos Respublikos įvykdymo terminas gali būti tiksliai nenustatytas, be to, įpareigotas asmuo turi galimybę šią pareigą norminių aktų nustatyta tvarka anuliuoti, apie prekių ar produkcijos neišvežimo nusikalstamą pobūdį sprendžiama pagal aplinkybes, rodančias, jog įpareigotas asmuo neketina nei oficialiai anuliuoti, nei vykdyti pagal tranzito arba eksporto dokumentus turimos pareigos. Tokiomis aplinkybėmis gali būti išvežti skirtų prekių ar produkcijos realizavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje faktas, jų išvežimo fiktyvus įforminimas, suklastotų dokumentų, melagingai rodančių, kad prekės ar produkcija išvežtos, pagaminimas ar įgijimas, išvežti skirtų prekių ar produkcijos pagrobimo ar praradimo imitavimas, jų sunaikinimas, bandymas jas nelegaliai išvežti per valstybės sieną ir pan.
Teismai nustatė, kad R. L. 2006 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) poste dėl krovininių automobilių dalių, kurių vertė 40 813,16 Lt, įformino eksporto procedūrą, pagal kurią šias prekes turėjo išvežti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Tai, kad R. L. neketino vykdyti šios pareigos, rodo tolesni įvykiai: atvykęs į Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą jis pateikė eksporto dokumentus, taip deklaruodamas, kad transporto priemone gabena šias prekes į Baltarusijos Respubliką, nors iš tikrųjų transporto priemonėje šių prekių nebuvo. Jeigu muitinėje dirbusiam P. Z. padedant fiktyvus prekių išvežimas būtų oficialiai įformintas, R. L. išvengtų pareigos išvežti prekes iš Lietuvos Respublikos. Taigi apgaulingas išvežamų prekių deklaravimas muitinės kelio poste rodo tiek objektyvių, tiek subjektyvių nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo požymių buvimą. Kasaciniuose skunduose pateikti teiginiai, kad iš tikrųjų prekės, nors ir nenustatytu būdu, bet vis dėlto buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos, veikos vertinimo pakeisti negalėtų, net jei ir pasitvirtintų. Prekių gabenimo per valstybės sieną tvarkos laikymasis suponuoja atitinkamus teisinius padarinius mokesčių surinkimo ir kitose srityse, todėl nelegalus arba pagal kitus eksporto dokumentus šių prekių išvežimas iš Lietuvos Respublikos neleidžia daryti išvados, kad asmuo įvykdė iš eksporto procedūros įforminimo kilusią pareigą ir todėl negali atsakyti pagal BK 200 straipsnio 1 dalį.
Vienas iš R. L. kasacinio skundo argumentų yra tai, kad apeliacinės instancijos teismui pašalinus iš kaltinimo aplinkybę, kad pagal 1956 m. gegužės 19 d. CMR konvencijos 17 straipsnį jis pripažintas vežėju, atsakingu už gabenamą krovinį, jis negali būti laikomas turintis pareigą išvežti prekes ir atlikti atitinkamas muitinės procedūras, todėl negali atsakyti ir pagal BK 200 straipsnio 1 dalį. Kolegija atkreipia dėmesį, kad minėta aplinkybė buvo pašalinta iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies dėl neteisingo sąvokos vežėjas interpretavimo, (pagal Kelių transporto kodekso 7 straipsnio 2 dalį vežėju gali būti tik įmonės, turinčios licenciją, išduotą Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos), tačiau tai anaiptol nereiškia, kad R. L. neturėjo pareigos išvežti prekių iš Lietuvos Respublikos ir dėl to negali atsakyti pagal BK 200 straipsnio 1 dalį. Atvirkščiai, nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad, įforminęs eksporto procedūrą (duomenys neskelbtini), R. L. turėjo prekes išvežti iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio postą.
Atsižvelgdama į šiuos argumentus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai konstatavo BK 200 straipsnio 1 dalyje apibrėžto nusikaltimo požymius R. L. ir jam padėjusio P. Z. padarytose veikose.
Dėl įrodymų leistinumo ir jų vertinimo
Anot kasatorių, teismai nepagrįstai rėmėsi R. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių pagrindu buvo daromos išvados apie jo išankstinį susitarimą su P. Z. padaryti inkriminuojamą nusikaltimą. Kasatorių teigimu, šiais parodymais nebuvo galima remtis, nes jie buvo išgauti neleistinomis priemonėmis ir R. L. jų nepatvirtino teisme. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamus parodymus R. L. davė ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tokios apklausos rezultatai įrodomąja galia prilygsta teisiamojo posėdžio metu atliktos apklausos rezultatams. Įrodymų tyrimo metu teismas paskelbė šiuos parodymus ir įsitikinęs, kad apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir jos rezultatai atitinka kitus bylos duomenis, visiškai pagrįstai pripažino šiuos parodymus įrodymais ir jais rėmėsi darydamas bylai reikšmingas išvadas. Kaip visiškai nepagrįstus kolegija taip pat atmeta ir R. L. teiginius apie neva neįrodytą prekių neišvežimo faktą ir nuosprendžio pagrindimą prielaidomis.
Kasatorius P. Z., savo kasaciniame skunde ginčydamas jam inkriminuotų nusikaltimų įrodytumą, atkreipia dėmesį į tai, kad iš nustatyto fakto, jog jis bendrojo administracinio dokumento numerį įregistravo elektroniniame šių dokumentų registravimo žurnale, negalima daryti išvados apie eksporto procedūros pabaigą. Eksporto procedūra laikoma baigta nuo įrašo Eksportuota dokumento 3-iajame egzemplioriuje įrašymo arba antspaudo uždėjimo, tuo tarpu šis 3-iasis egzempliorius nebuvo surastas, jam neinkriminuotas ir šio dokumento suklastojimas. Anot kasatoriaus, teismai, šališkai vertindami įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas apie jo nusikalstamų veikų įrodytumą. Vertindama šį argumentą, kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog tai, ar P. Z. patvirtino ar nepatvirtino bendrojo administracinio dokumento 3-iajį egzempliorių ir kur šis dingo, nėra įrodinėjimo ir vertinimo dalykas. P. Z. faktiškai buvo inkriminuota tai, kad jis, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, iš anksto pažadėjo įforminti realiai nevežamų per Lietuvos Respublikos valstybės sieną prekių eksporto procedūrą, tarsi jos būtų išvežtos, ir taip padėjo R. L. neteisėtai neišvežti prekių iš Lietuvos Respublikos. Jam inkriminuota taip pat ir tai, kad jis, tęsdamas piktnaudžiavimo tarnyba veiksmus, imitavo R. L. realiai nevežamų, bet poste deklaruojamų prekių patikrinimą ir į Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus elektroninį registravimo žurnalą įvedė žinomai melagingus duomenis apie (duomenys neskelbtini) patikrinimą. Šios aplinkybės yra įrodytos nuteistojo R. L. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, liudytojo E. S., V. P., A. P. parodymais, automobilio, kuriuo naudojosi P. Z., apžiūros protokolu, Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriaus tarnybiniu pranešimu dėl telefono numerių išklotinės analizės, R. L. priklausančio telefono apžiūros protokolu, išrašais iš bendrojo administracinio dokumento 3-iojo egzemplioriaus elektroninio registravimo žurnalo.
Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai grindė savo išvadas leistinais įrodymais ir vertindami įrodymus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnį 1 dalį
Kasaciniame skunde nuteistasis P. Z., ginčydamas jo nuteisimą pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neva nenustatė, kokius neteisėtus veiksmus jis, kaip valstybės tarnautojas, atliko arba kokių veiksmų neatliko. Kolegija laiko šį argumentą nepagrįstu, nes teismo nuosprendyje išvardyti norminiai aktai, kuriuos pažeidė kasatorius, imituodamas realiai nevežamų, bet muitinės (duomenys neskelbtini) kelio poste deklaruotų prekių patikrinimą. Kolegija taip pat pažymi, kad valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio. Teismų nustatyti faktai, kad P. Z., būdamas Vilniaus teritorinės muitinės (duomenys neskelbtini) kelio posto vyriausiasis inspektorius, iš anksto susitarė su R. L. įforminti fiktyvų prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos ir imitavo tariamai gabenamo krovinio patikrinimą, rodo, jog jis savo pareigas ir įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui. Kolegijos nuomone, teismas teisingai konstatavo, kad šiais veiksmais P. Z. diskreditavo muitinės pareigūno vardą, sumenkino muitinės įvaizdį, taip padarydamas didelę žalą valstybei, ir pagrįstai taikė BK 228 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistųjų R. L. ir P. Z. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
Olegas Fedosiukas