Administracinė byla Nr. I-2534-281/2012
Proceso Nr. 3-61-3-00705-2012-0
Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012-08-27
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Išnagrinėjęs bylą, teismas
n u s t a t ė :
pareiškėjas 2012-03-06 teismui padavė prašymą priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų 314,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b. l. 1-3).
Pareiškėjas paaiškino, kad 2006-2008 m. laikotarpiu jam, Vilniaus pataisos namų pareigūnui, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis dėl įstatyme buvusio nustatyto ribojimo. Konstituciniam Teismui 2009-12-11 nutarime pripažinus ribojimą mokėti priedų ir priemokų dydį prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui turi būti sumokėta reikalaujama priteisti suma.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Jam apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Atsakovas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11-12).
Paaiškino, kad įstaiga, neišmokėdama pareiškėjui jo nurodytos darbo užmokesčio dalies, vykdė tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, todėl elgėsi pagrįstai ir teisėtai. Teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą, o tuo atveju, jei teismas priimtų palankų pareiškėjui sprendimą, prašė atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.
Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į prašymą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.
Skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas Vilniaus pataisos namuose. Atsakovo pažyma patvirtina, kad pareiškėjui nebuvo sumokėtas visas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą, t. y. 2006 m. sausį atskaityta 132,85 Lt, 2008 m. spalį – 60,98 Lt, lapkritį – 60,38 Lt, gruodį – 60,70 Lt, iš viso – 314,91 Lt (b. l. 4-6).
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 str. nuostatos, kurios, remiantis 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 d. 2, 3 ir 4 p. nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 d. buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.
2008-12-09 buvo priimtas Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 str. pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 261, 431 str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 str. įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 d. numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 d. 4 p. nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Vidaus tarnybos statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi aptartu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą priedų ir priemokų ribą. Pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 str. 1 d., negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 str. 2 d. nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.
Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.
Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, įstaiga savo darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad dirbant poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu bei atliekant papildomas užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, būtų nepažeidžiami Įstatymo 23 str. 2 d. nustatyti apmokėjimo už darbą apribojimai. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau jam 2006-2008 m. nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009 adm. byloje Nr. A756-1572/2010, 2010-02-20 nutartyje adm. byloje Nr. A756-1572/2010) pateiktus išaiškinimus ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas prašymą padavė 2012-03-06, o reikalavimus reiškia dėl 2006-2008 m. neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-11-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1839/2011, 2011-09-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1331/2011,
2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-508/2011, 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-510/2011 pasisakė, kad šios kategorijos bylose turi būti taikoma ieškinio senatis. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Darbo Kodekso 27 str. 5 d. nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 1.127 str. 1 d. nurodo, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos.
Atsižvelgiant į laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, darytina išvada, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, dėl to pareiškėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
n u s p r e n d ė:
pareiškėjo E. Š. prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Mefodija Povilaitienė