Pirmosios instancijos teismo teisėja                            Civilinė byla Nr. 2A - 636 - 252 - 2013

Ineta Baliukaitytė                                                  Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13093-2011-0

                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                          30.12.2; 121.15; 121.21

PANEVĖŽIO  APYGARDOS  TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 20 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės,

sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,

dalyvaujant ieškovo V. K. atstovėms V. M., advokatei Brigitai Pauliukevičienei,

atsakovei Z. M., jos atstovei advokatei Inai Kurauskienei,

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atstovei N. Š.,

trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms V. B. ir J. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-307-488-2013 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovams Z. M., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui, tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, D. K., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl leidimo įteisinti namo priestatą be atsakovų sutikimo, valstybinės žemės nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia ir įsakymo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

ieškovas V. K. prašė pripažinti teisę įteisinti prie namo (kadastrinių matavimų byloje pažymėto 1A2p), esančio (duomenys neskelbtini), atliktus priestato (kadastrinių matavimų byloje pažymėto 1a2p) statybos darbus, pripažinti teisę gauti projektavimo sąlygas ir statybos leidimą be atsakovės Z. M. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimo, pripažinti negaliojančia 2002 m. vasario 25 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964, panaikinti 2002 m. vasario 8 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą „Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), nuomos“ Nr. 02-01-469.

Ieškovas nurodė, kad jis 1985-10-15 dovanojimo sutarties Nr. 1-2371 pagrindu tapo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininku. 1994-03-10 jis įgaliojo I. K. valdyti ir tvarkyti visą jo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). 1995-02-28 I. K. įkeitė V. K. priklausančią namų valdą, užtikrindama iš AB „Ūkio bankas“ gautos paskolos grąžinimą, nors jis namo įkeitimui sutikimo nedavė. 1998-06-04 Kauno apylinkės teismo sprendimu (civ. byla Nr. 2-4310/1998) buvo priteista iš I. K. 96 972 Lt paskolos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini). 2000-11-27 turto be varžytynių aktu Nr. 585-5/2000 šis turtas – namų valda (mūrinis namas su rūsiu 99,12 kv. m naudingo ploto, garažas, ūkinis pastatas) buvo perduotas Z. M.. Prie Z. M. priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), iki jai tampant šio namo savininke buvo pastatytas priestatas. Šio priestato , kurio plotas 138 kv. m, ir baigtumas 71 proc., pastatyto iki 1995 metų, statytojai yra V. K. ir D. K.. Priestato projektu rūpinosi I. K., leidimas statybai buvo išduotas architekto S. Šie dokumentai dingo I. K. perdavus techninės apskaitos bylą bankui. Dėl to V. K. kreipėsi dėl pakartotinio leidimo išdavimo. 1996-11-02 jam buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas priestato prie gyvenamojo statybai. Atlikus kadastrinius matavimus, priestatas buvo pažymėtas 1a2p. 2008 m. V. K. užsakymu užregistruota archyvinė byla Nr. 18725. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-175/2008) nustatyta, kad V. K. ir D. K. į priestato statybą investavo savo lėšas ir yra jo statytojai. Tai būtų pagrindas jiems įgyti šio daikto nuosavybę CK 4.47 str. 1 d. 4 p. pagrindu. Z. M., 2000-11-27 be varžytinių aktu įsigijusios namą, esantį (duomenys neskelbtini), 2001-01-08 prašymas dėl žemės sklypo prie šio namo pardavimo nebuvo  patenkintas dėl esamų ginčų. Jos prašymu 2002-02-08 Kauno apskrities viršininkas įsakymu Nr. 02-01-469 ir 2002-02-25 nuomos sutartimi Z. M. 99 metams išnuomojo 775 kv. m valstybinės žemės sklypą, esantį  (duomenys neskelbtini). Tai buvo padaryta neteisėtai, nes tarp šalių vyko teisminiai ginčai, be to, V. K. nuo 1985 m. už šią žemę valstybei mokėjo žemės nuomos mokestį ir dėl teisminių ginčų jam nebuvo leidžiama šią žemę išsipirkti. Su Z. M. sudarytoje nuomos sutartyje klaidingai buvo nurodyta, kad išnuomotoje žemėje kitiems asmenims priklausančių statinių nėra, neužfiksuojant savavališkai sukurto objekto – priestato. Žemės sklypas galėjo būti nuomojamas tik tuo atveju, jei žemės sklypo naudotojai atsisako jį pirkti. Nuomos sutartis buvo sudaryta be jos privalomo priedo – žemės sklypo plano. Ši 2002-02-25 sudaryta nuomos sutartis viešame registre įregistruota 2011-02-18. Z. M. negalėjo būti išnuomota jai nepriklausančiu priestatu užstatyta žemės sklypo dalis. V. K., kaip žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turintis namą, 1997-06-03 Kauno miesto valdybai buvo pateikęs prašymą šį sklypą įsigyti. 1998-12-31 yra sumokėjęs už jį vienkartinėmis išmokomis, tačiau dėl vykstančių ginčų jam įsigyti sklypo nebuvo leista. Tačiau jis, turėdamas žemės sklype sukurtą statinį, turėjo  nuomos pirmumo teisę. Po jo sukurtu statiniu esanti žemė negalėjo būti išnuomota kitam asmeniui. Z. M. namo priestatu niekada nesinaudojo ir nedisponavo. Šiuo metu Kauno apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1201-774/2011 vyksta ginčas, inicijuotas pagal Z. M. prašymą, dėl savavališkai pastatyto priestato, esančio (duomenys neskelbtini), nugriovimo, nes nustatyta, kad jis buvo pastatytas neturint leidimo. Ginčas pradėtas esant šiuo metu nebegaliojančiai CK 4.103 str. ir Statybos įstatymo 28 str. 3 d. redakcijai, kurios  šiuo metu yra pakeistos 2001-01-31 LR Konstitucinio teismo nutarimo pagrindu. Naujoje Statybos įstatymo redakcijoje yra reglamentuota galimybė įteisinti savavališkai pastatytus statinius, t. y. statinius, pastatytus be leidimo, nepriduotus statinius ar pastatytus nesilaikant kitų formalių procedūrų. Ginčo statinys iš esmės atitinka galiojančias statybos normas ir teisės aktus, jį galima įteisinti pagal parengtą projektą. 2011-05-26 V. K. Kauno miesto savivaldybei yra pateikęs prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą dėl savavališkai pastatyto ginčo priestato prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). Jis turi įstatymų nustatyta tvarka parengtą ir dalinai suderintą priestato projektą. Šio statinio savavališkos statybos aktą surašiusi institucija jame nurodė, kad esminių statinio projekto sprendinių pažeidimų nėra. Nustatytas vienintelis pažeidimas, kad statytojas nepateikė statybos leidimo. Savavališkos statybos įteisinimui reikalingas namo savininko ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sutikimas. Tuo tarpu Z. M. tokį sutikimą atsisako duoti. Sutikimą įteisinti priestatą savo vardu Z. M. jau yra išdavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas. Tačiau Z. M. įsigydama namą apie priestatą žinojo, yra susipažinusi su priestato projektu, užsakytu V. K., ir nori šį priestatą įsiteisinti savo vardu.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad 2000 m. lapkričio 27 d. turto perdavimo be varžytynių aktu Nr. 585-5/00 namų valda, esanti (duomenys neskelbtini) (mūrinis gyvenamasis namas su rūsiu 99,12 kv. m naudingo ploto, garažas, ūkinis pastatas), priklausantis V. K., buvo perduotas Z. M. ir tuo pagrindu yra įregistruoti nekilnojamo turto registre kaip jos nuosavybė. Nekilnojamo turto registre įregistruoto gyvenamojo namo bendras plotas yra 149,44 kv. m. Iš atliktų kadastrinių matavimų bylos nustatė, kad šioje namų valdoje prie gyvenamojo namo yra pastatytas priestatas 1a2p, kurio bendras plotas (su pusrūsiu) - 138,09 kv. m., jo baigtumas - 71 proc., statybos metai 1997-2006. Priestatas 1a2p teisiškai nėra įregistruotas, kadangi teisinė registracija Z. M. vardu turto perdavimo be varžytynių akto pagrindu yra atlikta tik gyvenamajam namui 1A2p, ūkio pastatui, garažui ir kiemo statiniams. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatė, kad iki turto perdavimo Z. M. V. K. vardu teisinė registracija buvo atlikta taip pat tik gyvenamajam namui 1A2p, ūkio pastatui, garažui ir kiemo statiniams. 2007-10-10 Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius V. K. surašė gyvenamojo namo priestato (duomenys neskelbtini), savavališkos statybos aktą Nr. 8-RSS-11. 2011-03-31 Z. M. kreipėsi dėl savavališkai pastatyto priestato įteisinimo savo vardu. 2011-05-03 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjas davė sutikimą, kad Z. M. įsiteisintų savavališkai pastatytą priestatą. 2011-05-26 V. K. kreipėsi dėl savavališkai pastatyto priestato įteisinimo savo vardu, jam buvo išaiškinta savavališkos statybos įteisinimo tvarka, nurodant, kad savavališkos statybos – priestato įteisinimui yra reikalingas namo savininkės Z. M. sutikimas. 2011-07-27 V. K. prašymas dėl sutikimo įteisinti savavališką statybą Z. M. jos deklaruotu gyvenamosios vietos adresu buvo išsiųstas per notarą, bet adresatas jo neatsiėmė. Teismas taip pat nustatė, jog 2002-02-08 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-469 pagrindu 2002-02-25 su Z. M. buvo sudaryta 775 kv. m. valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 19/2002-0964. Ji buvo išviešinta Nekilnojamo turto registre. Įraše Nekilnojamo turto registre nurodyta, kad ji galiojo nuo 2002-02-25. Be to, iš pateiktų kvitų nustatė, kad V. K. už namų valdą (duomenys neskelbtini), žemės mokestį mokėjo 1987 m., 1997 m., 2004 m. buvo sumokėti delspinigiai. Teismas pažymėjo, jog civilinėje byloje Nr. 2-1801-638 2007-09-05 Kauno apygardos teismo nutartimi nustatyta, kad gyvenamojo namo priestato 1a2p, esančio (duomenys neskelbtini), statytojai Statybos įstatymo prasme yra V. K. ir D. K.. Jie investavo lėšas į priestatą, atliko užsakovo funkcijas. Atsakovė Z. M. nėra priestato statytoja. Taip pat nustatyta, kad jie statė priestatą be nustatyta tvarka parengto ir patvirtinto statinio projekto ir neturėdami nustatyta tvarka išduoto tam leidimo. Konstatavo, kad šiuo atveju ieškovas neatitinka nei vienai Statybos įstatymo 3 str. 2 d. numatytai statytojui būtinai sąlygai: ieškovas nėra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas ir jo nenaudoja kitais įstatyme nurodytais pagrindais (šį žemės sklypą nuomos sutarties pagrindu naudoja atsakovė Z. M.); ieškovas neturi statybą leidžiančio dokumento (tai konstatuota įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi); jokio  statinio, esančio (duomenys neskelbtini), jis nevaldo nei nuosavybės teise, nei naudoja kitais įstatymų numatytais pagrindais. Tokiu būdu, ieškovas neturi teisės įteisinti savavališkai pastatytą priestatą 1a2p, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavo, kad ieškovas nėra atsakovės Z. M., kuri nuosavybės teise valdo pastatus ir nuomos sutarties pagrindu naudoja žemę, esančius (duomenys neskelbtini), ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, kuri valstybinę žemę valdo patikėjimo teise, bendrasavininkis, todėl jis neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą be šių atsakovų sutikimo leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį. Dalyje dėl 2002-02-08 Kauno apskrities viršininko įsakymo „Dėl žemės sklypo nuomos“ Nr. 02-01-469 panaikinimo ir pripažinimo negaliojančia 2002-02-25 Valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. 19/2002-0964 teismas pažymėjo, jog ieškovas nenurodė konkrečių įstatyminių administracinio akto ir nuomos sandorio ginčijimo pagrindų. Šiuo atveju nuomos sutartyje pagrįstai neužfiksuota kitiems asmenims šiame sklype priklausančių statinių, nes ši sutartis buvo sudaryta remiantis išviešintais Nekilnojamo turto registro duomenimis. Nekilnojamo turto registre nuo 2001-01-02 galiojo įrašas, kad visi statiniai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Z. M.. Todėl nuomos sutarties sudarymo momentu ieškovas, kaip neturintis nuosavybės šiame žemės sklype, neturėjo teisės reikalauti įsigyti žemės sklypą. Konstatavo, kad ginčijami administracinis aktas ir jo pagrindu sudaryta nuomos sutartis juos sudarant jokių ieškovo teisių, kurias jis turėjo ir galėjo realizuoti nuomos sutarties sudarymo metu, nepažeidė.

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 263 str. nuostatas, nes bylą išnagrinėjo formaliai, surinktus rašytinius įrodymus vertino vienašališkai. Teismas neįvertino to, kad V. K. 2004 m. buvo priestato 1a2p, (duomenys neskelbtini), statytoju ir savininku ir tuo pačiu žemės sklypo nuomininku. Būtent iki 2004 m. ieškovas gaudavo apskaičiuotus valstybinės mokesčių inspekcijos raginimus sumokėti už nuomojamą žemes sklypą bei vykdė pareigą mokėti nuomos mokestį. Teismas tik formaliai nagrinėjo ieškovo reikalavimus dalyje dėl žemės nuomos sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes visiškai nesigilino į viešame registre nurodytą žymą, kad žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys yra atlikti 2001-12-11, tačiau žemės sklypo privatizavimo byloje tokių duomenų nėra. Neaišku, kokiu pagrindu ginčijamoje nuomos sutartyje įrašyta sąlyga 8 p. „žemės servitutai ir kitos daiktinės teisės – nėra“. Šis sutarties punktas prieštaravo realiai padėčiai ir privatizavimo byloje surinktiems dokumentams, prie nuomos sutarties pridėtam sklypo planui. Ginčijamos sutarties 4 p. numatyta sąlyga, kad „išnuomojamoje žemėje esančių žemės savininkui ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių naudojimo sąlygos bei naujų pastatų, statinių statybos, kelių tiesimo, vandens telkinių įrengimo ir kitos sąlygos, taip pat pastatų ir įrenginių naudojimo sąlygos pasibaigus žemės nuomos terminui – nėra“. Šis punktas iš esmės neatitiko tikrovės sudarant žemės sklypo nuomos sutartį, kadangi žemės sklype egzistavo statinys, nepriklausantis atsakovei, ir apie tai buvo išviešinta projektine dokumentacija, namų valdos žemės sklypo plane pavaizduojant esančius statinius, kurių plotas akivaizdžiai nesutapo su nuosavybės teise valdomu atsakovės turtu. Valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodyta, kad sklypo užstatymo tankis 35 procentai, tačiau žemės sklypo plane užstatymo tankis tėra 30 procentų. Analizuojant šiuos duomenis akivaizdu, kad buvo įskaičiuotas ir nuomininkei nepriklausančio ir neregistruoto turto plotas. Visi šie duomenys patvirtina, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų, formaliai, panaudojant tipinį blanką. Apelianto teigimu, valstybė išnuomojo jai priklausantį žemės sklypą 99 metams turėdama visus duomenis apie kitą sklypo nuomininką (V. K.). Teisme jis ir kėlė klausimą (ko teismas neanalizavo), kodėl buvo sudaryta ilgalaikė žemės sklypo nuomos sutartis, o nesudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, jei buvo visos sąlygos sklypą pirkti atsakovei pateikus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus ir prašymą privatizuoti žemės sklypą. Be to, ginčo byloje ieškovas, vykdydamas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, siekia įgyvendinti įstatyme įtvirtintą teisę nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą dėl pastatyto priestato, nurodyto projekte. Tokiam dokumentui būtinas namo, prie kurio prijungtas priestatas, savininkės Z. M. sutikimas, tačiau namo savininkė atsisako duoti sutikimą priestatui įteisinti. Tuo tarpu teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumo, neanalizavo apie galimą jos teisių pažeidimą. Šiuo atveju aplinkybė, kad žemė išnuomota, negali būti esmine priežastimi, kadangi šią aplinkybę yra galimybė pašalinti pakeičiant žemės nuomos sutartį, tai yra nuomojamos žemės sklypo dalį Z. M. sumažinti atsižvelgiant į ieškovo statiniui reikalingą eksploatuoti plotą. Apeliacinės instancijos teisme ieškovo atstovė apeliacinio skundo argumentus palaikė, papildomai paaiškino, kad atsakovė buvo tik formali sklypo naudotoja, beveik iki 2010 m. negalėjo naudotis pačiu gyvenamuoju namu, kuriuo iki tol naudojosi V. K. šeimos nariai. Ieškovas, nors ir prarado nuosavybės teises į namą, tačiau neprarado teisių į ginčo priestatą. Tą atspindi 2008-03-18 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje preziumuota, kad niekas neginčija iš šalių, jog būtent šio priestato statytojas yra V. K. su savo sutuoktine. Ši nutartis turi prejudicinę reikšmę sprendžiant klausimą, kas turėtų teisę kreiptis dėl priestato įteisinimo.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė Z. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundas yra nepagrįstas, ieškovas neįrodė nei vieno pagrindo, kuriam esant žemės sklypo nuomos sutartis būtų pripažinta negaliojančia, be to, jam žemės nuomos sandorio pripažinimas negaliojančiu nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes jis neturi nuosavybės teise valdomų pastatų žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra pagrindo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovė palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, papildomai paaiškino, kad apeliantas niekada negyveno šitame name ir niekada nesinaudojo žeme, o gyveno tik sesuo, t. y. visiškai kita šeima. Ji (Z. M.) į namą įėjo tik 2011 m., kai antstoliai iškraustė buvusius gyventojus, ir tik tada realiai pamatė priestatą. Be to, nuo 2002 m. už išnuomotą visą žemės plotą moka žemės mokestį. Atsakovės atstovė paaiškino, kad įėjimas į antrą priestato aukštą yra numatytas tiktai iš gyvenamojo namo. Mano, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nuosekliai suformavęs praktiką, kad, kai siekiama padidinti kažkokį tai daiktą ar jį pastatyti, perplanuoti, o bendraturtis neduoda sutikimo, tai reikalaujama kitam bendraturčiui pateikti konkretų projektą, kad jis suprastų, kokia apimtimi ta statyba gali pažeisti jo teises. Šiuo atveju to nebuvo padaryta, tuo labiau, kad ieškovas ir atsakovė net nėra bendraturčiai, t. y. V. K. neturi nuosavybės teisės į jokį nekilnojamąjį daiktą.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-04-22 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas bei tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus.

Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevisapusiškai, nepilnai ir neobjektyviai įvertinus faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokius apelianto argumentus kaip nepagrįstus. CPK 185 str. 1 d. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Taigi, šioje įstatymo normoje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2008; kt.). Nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas ištyrė ir įvertino visus šalių į bylą pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus ir padarė atitinkamas išvadas. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 str. 4 d., tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Šiuo atveju tai, kad apelianto V. K. netenkina priimtas teismo sprendimas, jo vertinimu dėl tam tikrų aplinkybių teismas pasisakė ne taip, kaip jis norėtų, nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Apeliantas nurodo, kad siekia įteisinti prie pagrindinio pastato pristatytą priestatą, tačiau atsakovė atsisako duoti tam sutikimą. V. K. atsakovę įvardija kaip statinio, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtę, nurodydamas, jog teismas savo sprendime absoliučiai nepasisakė dėl atsakovės atsisakymo duoti sutikimą pagrįstumo, neanalizavo jos, kaip bendraturtės, teisių pažeidimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendroji nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str. 1 d.). Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų naudai, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų, kaip jis pats (bendraturčių), naudai. CK 4.262 str. nustato, jog įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. K. niekada nebuvo atsakovės Z. M. bendraturtis, jam nuosavybės teise nepriklauso nei žemės sklypas, nei statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, kad ieškovas nėra atsakovės, kuri nuosavybės teise valdo pastatus ir nuomos sutarties pagrindu naudoja žemę, esančius (duomenys neskelbtini), bendrasavininkis. Tokiu būdu, apeliantas neturi subjektinės teisės reikšti reikalavimą be šių atsakovų sutikimo leisti įteisinti savavališkai pastatytą statinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad savavališkai pastatytas priestatas nėra atskiras statinys, kuris gali būti įregistruotas kaip atskiras turtinis vienetas – atskiras nekilnojamasis daiktas. Tą patvirtino ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, paaiškindama, kad kaip priestatas prie gyvenamojo namo jis gali būti įteisintas (tai būtų gyvenamojo namo du bendrasavininkai, nustatytos naudojimosi dalys), tačiau kaip atskiras objektas – jokiu būdu, kadangi atskiras turto objektas reiškia tai, kad negali būti jokių sąsajų su kitu turtiniu objektu, t. y. turi būti atskiri įėjimai, komunikacijos, skaitikliai. Apeliantas jokio projekto, patvirtinančio galimybę priestatą atjungti nuo gyvenamojo namo, nėra pateikęs. Be to, pats visuose procesiniuose dokumentuose bei prašyme įteisinti savavališką statybą nurodo pastatytą priestatą ne kaip atskirą vienetą -statinį, bet priestatą prie gyvenamojo namo. Taigi, priestatas yra gyvenamojo namo, priklausančio Z. M., dalis. Sutiktina su apeliantu, kas nustatyta ir Kauno apygardos teismo 2007-09-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-638, kad gyvenamojo namo priestato 1a2p, esančio (duomenys neskelbtini), statytojai Statybos įstatymo prasme yra V. K. ir D. K.. Tačiau taip pat nustatyta, kad jie statė priestatą esant suderintam ir patvirtintam statinio projektui, tačiau neturėdami nustatyta tvarka išduoto tam leidimo. Nepagrįstas apelianto teiginys ieškinyje, kad jam statybos leidimas buvo išduotas, tačiau jis dingo AB „Ūkio bankas“ pateikus inventorinę bylą prieš gaunant jo seseriai kreditą. Paminėtina, jog Panevėžio apygardos teismas 2013-09-17 nutartimi nutarė išreikalauti iš Kauno miesto savivaldybės statybos leidimų registracijos žurnalo išrašą, iš kurio matytųsi, ar po projekto parengimo 1996-1998 m. laikotarpyje V. K. buvo išduotas statybos leidimas priestato (duomenys neskelbtini), statybai. Kauno miesto savivaldybės administracija informavo, kad neturi duomenų apie V. K. išduotą statybą leidžiantį dokumentą objektui, esančiam (duomenys neskelbtini). Taip pat užklausta D. J. projektavimo įmonė, ar parengus ir suderinus 1996 m. priestato projektą, buvo išduotas leidimas. Atsakyta, jog D. J. projektavimo įmonė duomenų apie išduotus statybos leidimus neturėjo ir neturi. Be to, Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013-10-08 rašte taip pat nurodė, kad neturi duomenų apie V. K. išduotą statybą leidžiantį dokumentą objektui, esančiam (duomenys neskelbtini). Todėl nesant išduotam leidimui, jis niekaip negalėjo dingti tiek banke, tiek kur nors kitur. Ieškovui jo prašymu buvo suteikta galimybė pateikti įrodymus dėl galimumo priestatą įteisinti kaip atskirą statybos vienetą. Apeliantas pateikė apeliacinės instancijos teismui UAB „Ateivis LT“ įteisinimo rekomendacijas. Rekomendacijose nurodoma, kad priestato įteisinimui kaip atskiram vienetui būtinas kapitalinio remonto projektas. Tačiau tokio projekto ieškovas atsakovams nėra pateikęs, todėl pagrįstas atsakovės Z. M. atstovės teiginys, kad ieškovas prieš reikšdamas reikalavimą nėra pateikęs atsakovei jokio projekto dėl priestato atjungimo nuo jos nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo, todėl atsakovė neturi kaip įvertinti ieškovo noro ir negali tiksliai pasakyti kaip būtų pažeidžiamos jos teisės bei interesai. Akivaizdu, kad ieškovo turimas priestato projektas, kuris buvo derintas su visomis institucijomis dar 1996-1997 metais negali būti pagrindu įteisinti savavališką statybą ir nėra tinkamas teikti atsakovams ir reikalauti jų sutikimo jį įteisinti, nes priestatas suprojektuotas kaip gyvenamojo namo priklausinys ir jame nėra numatytų visų rekomendacijose nurodytų elementų.

Atmestinas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad ieškovas neatitinka nei vienai iš Statybos įstatyme nurodytų sąlygų, leidžiančių jam įgyvendinti įstatyme numatytą statytojo teisę įteisinti savavališką statybą. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priestatą sukūrė dar 1997 m., turėdamas statybos leidimą, kuris nėra išlikęs, vėliau kreipėsi dėl pakartotinio leidimo išdavimo, tačiau pakartotinis leidimas nebuvo išduotas dėl 2000 m. įvykusių varžytinių ir vykstančių civilinių teisinių ginčų tarp ieškovo ir atsakovės. Kaip matyti, Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 26 d. sprendimu nustatyta, kad priestatas 1a2p yra sukurtas neturint suderinto projekto ir nesant leidimo statyti šį statinį, kad pats ieškovas niekada negyveno ginčo name, o nuosavybės teisė negalima be naudojimosi ar disponavimo teisių, kaip nuosavybės sudedamųjų dalių, todėl reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę ieškovui ir jo sutuoktinei į 48/100 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), teismas atmetė. Tuo tarpu Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1801-638/2007 konstatuota, kad ieškovas neturi ir neturėjo jokio statybą leidžiančio dokumento. Ginčo byloje apeliantas šių faktų nepaneigė jokiais įrodymais. Pagal priestato statybos metu galiojančius įstatymus ir suformuotą teismų praktiką V. K. negalėjo sukurti nuosavybės teisių į savavališkai pastatytą priestatą. Nuo 2010-10-01 įsigaliojęs Statybos įstatymas leidžia įstatymo nustatyta tvarka įteisinti savavališką statybą. Šį procesą reglamentuoja Statybos įstatymo 28 str., numatantis statytojo teisę per įstatymo nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Įstatymo 23 str. 2 d. numato, kad statybą leidžiantį dokumentą išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas valstybės tarnautojas, o šio straipsnio 12 p. numato, kad užregistravus prašymą išduoti statybą leidžiantį dokumentą, patikrinama, ar pateikti visi pagal nustatytus reikalavimus privalomi dokumentai, ar prašantis išduoti statybą leidžiantį dokumentą asmuo turi teisę būti statytoju pagal Statybos įstatymo 3 str. 2 d. l ir 3 p. reikalavimus. Statybos įstatymo 3 str. nustato teisės būti statytoju sąlygas. Pagal 3 str. 2 d., statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Iš teismui pateiktų VĮ Registrų centro dokumentų matyti, kad gyvenamasis namas ir kiti statiniai valdoje (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei Z. M., o žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Valstybei, kuris perduotas nuomos sutarties pagrindu valdyti atsakovei. Kadangi ieškovas neturi subjektinės teisės būti statytoju valdoje (duomenys neskelbtini), todėl neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti savavališkai pastatytą priestatą prie gyvenamojo namo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad ieškovas neatitinka nei vienai iš Statybos įstatyme nurodytų sąlygų, leidžiančių jam įteisinti savavališką statybą.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto reikalavimas pripažinti negaliojančia 2002-02-25 Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 19/2002-0964 ir panaikinti 2002-02-08 Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-01-469 yra nepagrįstas. Priešingai apelianto argumentams, neįrodyta, kad ginčijamas įsakymas ir nuomos sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 str.), todėl laikytina, jog 2002-02-25 nuomos sutartis sudaryta pagrįstai. 1999 m. kovo 9 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2. punktas nustato, kad pagal šiuo nutarimu patvirtintas Taisykles parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais ar įrenginiais ir naudojami šiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti. Valstybinės žemės sklypai pagal šias Taisykles parduodami arba išnuomojami atsižvelgiant į prašyme išreikštą asmens, turinčio teisę pirkti arba išsinuomoti žemės sklypą, valią – pirkti ar nuomoti valstybinės žemės sklypą. Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2 punktas numato, kas ir kokius sklypus turi teisę įsigyti nuosavybėn, t. y. asmenys, kurie naudoja namų valdų žemės sklypus. Taisyklės numato, kad namų valdų žemės sklypai juos naudojantiems asmenims parduodami neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismas pagrįstai nustatė, jog ginčijamo įsakymo priėmimo metu ir ginčijamos žemės nuomos sudarymo metu ieškovui nepriklausė joks statinys ar jo dalis žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadangi neteisėta statyba nesukuria nuosavybės teisių. Minėtoje 2007-09-05 Kauno apygardos teismo nutartimi konstatuota, kad nekilnojamo daikto – statinio sukūrimas jo statytojui dar nesukuria nuosavybės teisės į šį statinį. 2002-02-08 priimant ginčijamą Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), vienintele savininke VĮ Registrų centro duomenimis buvo Z. M., todėl nebuvo teisinio pagrindo nesudaryti su ja žemės klypo nuomos sutarties. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų buvęs (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės sklypo nuomininku, nes su juo niekada nebuvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis. Be to, skundžiamame sprendime teismas nustatė, jog žemės sklypo planas buvo parengtas, todėl ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo parengtas žemės sklypo planas ar kad rengiant žemės sklypo planą buvo pažeista nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka, atmestini kaip nepagrįsti. Priešingai, nei nurodo V. K., teismas vertino jo pateiktus įrodymus apie mokėtą žemės mokestį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su V. K. teiginiais dėl jo mokėto valstybinės žemės mokesčio, ką taip pat patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-10-18 atsakymas „Dėl įpareigojimo įvykdymo civilinėje byloje Nr. 2A-636-252/2013. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo ginčyti nuomos sandorį, tuo labiau, kad nustatyta, jog ir atsakovė žemės nuomos mokestį už nuomojamą 0,0775 ha valstybinės žemės sklypą 2003-2012 m. yra sumokėjusi (2013-10-10 Kauno miesto savivaldybės administracijos Finansų skyriaus atsakymas). Ginčo byloje neturi esminės reikšmės apelianto nurodyti argumentai dėl 1997 m. parengto žemės sklypo plano ištaisymo. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius, gavęs Panevėžio apygardos teismo 2013-09-17 nutartį paaiškinti, ar tinkamai pasielgta ištaisius namų valdos savininko pavardę ant žemės sklypo plano, tik aptariant šį taisymą kaip pavardės keitimą, 2013-10-18 rašte nurodė, kad žemės sklypo plotas (duomenys neskelbtini), nekito, nesikeitė specialiosios žemės naudojimo sąlygos ir veiklos žemėje apribojimas, neatsirado naujų servitutų, nesikeitė ir žemės sklypo savininkas – valstybė, o pakito tik naudotojas, todėl mano, jog buvo tinkamai pasielgta ištaisius naudotojo pavardę ant žemės sklypo plano. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje neprašė panaikinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano. Todėl teismas neprivalėjo vertinti šio dokumento teisėtumo.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Teismo vertinimu, kiti apelianto V. K. nurodyti skundo argumentai byloje teisinės reikšmės neturi. Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Atsakovė Z. M. apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į ieškovo V. K. apeliacinį skundą parengimą. Šias išlaidas grindžia pateiktas pinigų priėmimo kvitas (t. 5, b. l. 16), jos priteisiamos iš ieškovo (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 25,31 Lt (t. 5, b. l. 31), jos priteistinos iš ieškovo CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos ir priteisiamos pagal CPK 93 str. 1 d. taisyklę.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 600,00 Lt (šešis šimtus litų) advokato pagalbos išlaidų Z. M., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai ir 25,31 Lt (dvidešimt penkis litus ir 31 centą) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Teisėjai                                                                             Laimantas Misiūnas

                                                                                         Nijolė Danguolė Smetonienė

                                                                                         Birutė Valiulienė