Civilinė byla Nr. e2A-388-440/2020

                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-70-3-06390-2019-2 

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.1.;

                                                                                         1.3.2.9.3.; 2.6.8.11.3.; 3.4.1.7.; 3.3.1.14.;

                                                                                         3.3.1.18.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S  

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Linos Muchtarovienės, Birutės Simonaitienės ir Vilijos Valantienės (pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Raisitra“ ieškinį atsakovui R. J. dėl darbo ginčo komisijos sprendimo panaikinimo ir atsakovo patikslintą priešieškinį ieškovei dėl dalies sutarties punktų pripažinimo apsimestiniais, sutarties pripažinimo pasibaigusia, skolos, delspinigių, su darbo santykių pasibaigimu susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

                                                                     I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Raisitra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. J., prašydama išspręsti šalių ginčą dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo ir pripažinti, kad su atsakovu yra visiškai atsiskaityta, taip pat prašė priteisti iš atsakovo ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad nesutinka su Darbo ginčų komisijos 2019-09-05 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Darbo ginčų komisija iš dalies tenkino atsakovo prašymą dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir priteisė atsakovui iš ieškovės 3531,77 Eur dienpinigius už komandiruotėje nuo 2019-03-30 iki 2019-07-13 būtas dienas bei 96,42 Eur delspinigius. Darbo ginčų komisija konstatavo, kad šalys nebuvo susitarusios dėl 50 proc. dydžio dienpinigių normos taikymo, todėl atsakovui (darbuotojui) turi būti taikoma 100 proc. dydžio dienpinigių norma. Laikinąja darbo sutartimi šalys buvo susitarusios, kad ieškovė mokės atsakovui dienpinigius, lygius 50 proc. dydžio dienpinigių sumos, nustatytos konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose atitinkamos valstybės atžvilgiu. Ieškovės vadovo įsakymu atsakovas laikotarpiu nuo 2019-03-30 iki 2019-07-13 buvo išsiųstas į komandiruotę pas laikinojo darbo naudotoją Švedijoje, kurioje vienos dienos dienpinigių maksimalus dydis sudaro 65 Eur. Už 106 komandiruotėje praleistas dienas atsakovui priskaičiuota ir išmokėta 3445 Eur dienpinigių suma, taikant 50 proc. dydžio normą, taip pat laikotarpiu nuo 2019-03-30 iki 2019-07-31 priskaičiuota ir atsakovui išmokėta 2895 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių suma, taigi, su atsakovu yra pilnai atsiskaityta. Nebuvo jokio šalių susitarimo, kad ieškovė mokės atsakovui po 80 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, atskaičius visus mokesčius, be to, teisės aktai draudžia darbuotojui ir darbdaviui susitarti dėl bendro dieninio darbo užmokesčio ir dienpinigių atlygio už darbą komandiruotės sąlygomis.

3.       Atsakovas R. J. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti šalių 2018-02-19 laikinosios darbo sutarties 4.1 ir 4.4 punktus apsimestiniais ir nustatyti, kad šalys susitarė, jog ieškovė mokės atsakovui po 80 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną atskaičius mokesčius, į šią sumą įskaičius ir dienpinigius; pripažinti, kad šalių sudaryta 2018-02-19 laikinoji darbo sutartis pasibaigė 2019-12-12; priteisti atsakovui iš ieškovės 3150 Eur (atskaičius mokesčius) skolą, 96,42 Eur delspinigius, dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o taip pat vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už atsiskaitymo uždelsimo laikotarpį nuo 2019-12-12 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius; priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.       Nurodė, kad šalys 2018-02-19 sudarė Laikinąją darbo sutartį, kurios 4.1, 4.4 punktuose buvo nustatyta ieškovės pareiga mokėti atsakovui darbo užmokestį ir dienpinigius, kurie yra 50 proc. dydžio dienpinigių sumos, tačiau prieš sudarydami sutartį ieškovė ir atsakovas susitarė, kad ieškovė mokės atsakovui 80 Eur sumą už darbo dieną atskaičius mokesčius, į šią sumą bus įskaičiuoti darbo užmokestis ir dienpinigiai. Atsakovui nebuvo įdomu, kaip sutarta suma atsispindės ieškovės buhalterijoje, svarbiausia, kad jam būtų mokama po 80 Eur kas dieną. Sutarties 4.5 punkte buvo nustatyta, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas. Atsakovas išbuvo komandiruotėje 99 dienas, todėl ieškovė jam turėjo išmokėti 7920 Eur sumą. Atsakovas buvo komandiruojamas darbui į Švediją, todėl jo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB, atsakovui turėjo būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis, mokamas už atitinkamą darbą komandiruotės valstybėje narėje. Ieškovės atlikti 2019-05-27 ir 2019-06-28 pavedimai atitinkamai 2394 Eur ir 2476 Eur sumomis patvirtina faktinį šalių susitarimą dėl 80 Eur sumos už kiekvieną darbo dieną mokėjimo. Ieškovei tinkamai neatsiskaičius su atsakovu laikotarpiu nuo 2019-03-30 iki 2019-07-13 Švedijoje dirbtą laiką vairuotojo – ekspeditoriaus pareigose, atsakovas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri 2019-09-05 priėmė sprendimą išieškoti atsakovui iš ieškovės 3531,77 Eur sumą ir 94,62 Eur delspinigius, neatskaičius mokesčių. Atsakovas 2019-12-04 kreipėsi į ieškovę su pranešimu dėl Sutarties nutraukimo, įspėdamas ieškovę, kad sutartis turėtų pasibaigti po penkių darbo dienų, bei paprašė visiškai su juo atsiskaityti, t. y. kad ieškovė išmokėtų atsakovui dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. 2019-12-18 pranešimu atsakovas nurodė, kad sutartį prašo nutraukti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu su atitinkamomis sutarties nutraukimo garantijomis, numatytomis įstatyme, tačiau ieškovė atsisakė nutraukti sutartį atsakovo nurodytu pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2020-02-04 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, atmetė R. J. reikalavimą UAB „Raisitra“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimo ir pripažino, kad UAB „Raisitra“ yra visiškai atsiskaičiusi su R. J.. Priteisė UAB „Raisitra“ iš R. J. 1406 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atmetė patikslintą priešieškinį. Nustatė, kad UAB „Raisitra“ ir R. J. 2018-02-19 laikinojo darbo sutartis yra nutraukta nuo 2019-12-25. DK 55 straipsnio pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių.

6.       Teismas sprendė, kad įvertinus, kad atsakovas pasirašė 2018-02-19 Laikinojo darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), darytina išvada, jog sutarties sąlygos jam buvo žinomos, sutartis – jam įteikta, be to, elektroninio pašto išrašas patvirtina, kad sutartis atsakovui buvo išsiųsta ir elektroniniu paštu. Esant abiejų šalių pasirašytai sutarčiai, preziumuojama, kad jos sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios (DK 213 straipsnio  3 dalis). Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Atsakovas, kreipęsis į Darbo ginčų komisiją, neginčijo sutarties 4.1, 4.4 punktų. Nors atsakovas teigia, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl 80 Eur (atskaičius mokesčius) sumos už darbo dieną Švedijoje mokėjimo, tačiau, teismo vertinimu, šio savo teiginio nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais. Nei darbo skelbimai, nei ieškovės sudarytos sutartys su kitais darbuotojais, jų žodiniai susitarimai patys savaime nereiškia, kad ieškovė ir atsakovas sudarė kitokį susitarimą negu nurodyta sutartyje. Pažymėjo, kad dalis UAB „Raisitra“ darbuotojų – užsienyje dirbusių vairuotojų – ekspeditorių, kurie kreipėsi į Lietuvos teismus, įrodinėdami, jog su bendrove buvo sudarytas susitarimas dėl 70-80 Eur atlygio už darbo dieną mokėjimo, atsisakė savo reikalavimų darbdaviui, sudarydami bylose taikos sutartis (pvz., Alytaus apylinkės teismo rūmų byloje Nr. e2-7012-292/2019; Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų byloje Nr. e2-7439-837/2019; Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų byloje Nr. e2-641-494/2020). Bylose, kuriose buvo patvirtintos vairuotojų ir UAB „Raisitra“ sudarytos taikos sutartys, pasisakyta, kad darbo sutarčių 4.1, 4.4 punktai dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio, jų normos, atitinka darbo sutarčių šalių valią, su darbuotojais yra pilnai atsiskaityta, ir jie pretenzijų darbdaviui neturi.

7.       Nurodė, kad šalių sudarytos sutarties 4.4 punktas atitinka Vyriausybės 2017-06-28 nutarimo Nr. 523 reikalavimus dėl dienpinigių skaičiavimo. Sprendė, kad į bylą pateikti 2018 – 2019 metų įsakymai dėl komandiruočių, dienpinigių skaičiavimo žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovė naudojosi sutarties 4.4 punkte numatyta savo teise individualiai nustatyti dienpinigių dydį kiekvieną kartą siunčiant atsakovą į komandiruotę ir mokėti jam didesnius dienpinigius, nei numatyta sutartyje, t. y. 2018-02-24 įsakyme ir žiniaraštyje nurodyta 50 proc. dienpinigių norma, 2018-04-05 įsakyme ir žiniaraštyje – 100 proc. dienpinigių norma, 2018-06-14, 15 įsakyme ir žiniaraštyje – 85 proc. dienpinigių norma, 2019-03-29 įsakyme ir žiniaraštyje – 50 proc. dienpinigių norma. Pažymėjo, kad sutarties 4.4 punkto nuostata, suteikianti ieškovei teisę nustatyti didesnį dienpinigių dydį konkrečioje komandiruotėje, nėra ieškovės, kaip darbdavės, pareiga ir nereiškia atsakovo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimo, jei ieškovė šia teise nepasinaudojo, nes atsakovui buvo mokami ne mažesni negu 50 proc. dydžio dienpinigiai. Taip pat nurodė, kad į bylą nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas, nesutikdamas su komandiruotės sąlygomis, dienpinigių, darbo užmokesčio dydžiu, kreipėsi su pretenzija į ieškovę, atsisakė vykti į Švediją pagal priimtus įsakymus dėl komandiruočių ar reiškė analogiškas pretenzijas grįžęs iš komandiruotės. Aplinkybė, kad ieškovės direktoriaus įsakymai dėl komandiruočių nebuvo atsakovo pasirašyti, teismo vertinimu, pati savaime nepaneigia aplinkybės, kad atsakovui buvo žinoma apie įsakymus.

8.       Teismas pabrėžė, kad gaudamas pavedimus į savo sąskaitą ir matydamas, kad jam sumokama mažesnė nei susitarta suma, per 2018 metus susidarė 2271,09 Eur skirtumas, atsakovas galėjo ginčyti pavedimus, rašyti ieškovei pretenzijas, skųsti ieškovės veiksmus Darbo ginčų komisijai, atsisakyti vykti į kitą komandiruotę, jei ieškovė sumokėjo ženkliai mažesnę nei sutarta sumą, jo atžvilgiu elgiasi nesąžiningai, tačiau atsakovas šių veiksmų neatliko. Teismas sprendė, kad 2018 metais atsakovui atlikti mokėjimai paneigia jo teiginius dėl šalių susitarimo mokėti atsakovui 80 Eur sumą už darbo dieną. Teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę darbo teisiniai santykiai nepatenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo nutraukti sutartį pagal Darbo kodekso 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Sprendė, kad tikslinga nutraukti šalių sutartį Darbo kodekso 55 straipsnyje nustatytu pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Kadangi Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalis nustato 20 kalendorinių dienų įspėjamąjį terminą, o ieškovė patvirtino, kad atsakovo 2019-12-04 pranešimą nutraukti sutartį gavo tą pačią dieną, nesant ieškovės prieštaravimui dėl sutarties nutraukimo įspėjus kitą sutarties šalį prieš dvidešimt kalendorinių dienų, teismas sprendė, kad tikslinga įspėjamąjį terminą nutraukti sutartį Darbo kodekso 55 straipsnio pagrindu skaičiuoti nuo 2019-12-05, o sutartį pripažinti nutraukta nuo 2019-12-25.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-02-04 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovės UAB ,,Raisitra“ ieškinį atsakovui R. J. atmesti, o atsakovo R. J. patikslintą priešieškinį ieškovei UAB ,,Raisitra“ tenkinti, priteisti atsakovui R. J. iš ieškovės UAB „Raisitra“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

9.1.                      Teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas bei neteisėtas, priimtas pažeidus Konstitucijos 23, 48 straipsnius, materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (DK 2 straipsnis), tinkamą darbuotojo informavimą, bendradarbiavimo pareigą, sąžiningumo principą (DK 24 straipsnio 1 dalis, 25 straipsnio 1, 2 dalys), DK 107 straipsnio 6 dalį, darbuotojo atleidimą iš darbą reglamentuojančias teisės normas, darbo apmokėjimą reglamentuojančias teisės normas, pažeidus procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą (CPK 176 straipsnis, CPK 185 straipsnio 1 dalis), dėl ko kilęs ginčas tarp ieškovės ir atsakovo buvo išspręstas aiškiai neteisingai.

9.2.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovas neįrodė susitarimo su ieškove dėl 80 Eur apmokėjimo (atskaičius mokesčius) už kiekvieną komandiruotės dieną. Byloje yra pateiktas ieškovės direktoriaus pasirašytas 2019 m. kovo 29 d. data datuotas įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta 50 Eur dienpinigių suma, tačiau atsakovas su įsakymu nebuvo supažindintas išvykdamas į komandiruotę.

9.3.                      Teismas galiojančio teisinio reguliavimo, susijusio su ieškovės 2019 m. kovo 29 d. data datuoto įsakymo dėl komandiruotės įteikimu darbuotojui (atsakovui) momento, būdo, formos bei ieškovės elgesio atitikimo teisės normų reikalavimams, iš viso nenagrinėjo. Teismas nevertino DK 25 straipsnio, 44 straipsnio, 107 straipsnio.

9.4.                      Ieškovė nurodytus teisės normų imperatyvius reikalavimus pažeidė, nurodytų dokumentų ir duomenų atsakovui nepateikė, ko nepagrįstai nekonstatavo teismas. Šie ieškovės grubūs pažeidimai nėra tik formalūs ne tik todėl, kad tuo buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, tačiau ir todėl, kad toks ieškovės sąmoningas neteisėtas elgesys nulėmė tai, jog atsakovas išvykdamas į minėtą komandiruotę buvo tikras, kad ieškovė laikysis susitarto užmokesčio už darbą (80 Eur už dieną komandiruotėje, jau atskaičius mokesčius), o ieškovė įgijo galimybę kilus ginčui tarp atsakovo ir ieškovės dėl atsiskaitymo su atsakovu už paskutinę komandiruotę teikti į bylą pirmiau minėtą įsakymą dėl komandiruotės jai palankia data bei jame fiksuojant duomenis apie dienpinigių dydį, kurie iš tikrųjų neatitiko faktinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo (jog už atsakovo darbo komandiruotėje dieną jam bus mokama 80 Eur, jau atskaičius mokesčius). Toks ieškovės sąmoningas teisės normų pažeidimas vėliau jai leido nesąžiningai manipuliuoti duomenimis kilus ginčui dėl atsiskaitymo su atsakovu, įrodinėjant, jog esą ji yra su atsakovu atsiskaičiusi, ko teismas nepagrįstai nekonstatavo.

9.5.                      Su ieškovės 2019-03-29 įsakymu (kaip ir su kitais ieškovės priimtais įsakymais dėl komandiruotės) atsakovas nebuvo supažindintas jokiais būdais. Atsakovas paaiškino, jog šį įsakymą dėl komandiruotės pamatė tik tada, kai jau tarp jo ir ieškovės kilo ginčas dėl to, kad ieškovė su juo neatsiskaitė už paskutinę komandiruotę ir jis kreipėsi dėl pažeistų teisių gynimo. Priešingų duomenų byloje iš viso nėra. 

9.6.                      Aplinkybes, kad 2019-03-29 datuotas ieškovės įsakymas dėl komandiruotės buvo priimtas ta data, kokia jis nurodytas bei, kad su juo prieš išvykstant į komandiruotę buvo supažindintas atsakovas, turėjo įrodyti būtent ieškovė (darbdavys), tačiau tam įrodyti ji nepateikė aplamai nė vieno įrodymo. Teismas neįvardino nė vieno įrodymo, kuris rodytų, jog ieškovė su jos priimtu 2019-03-29 data datuotu įsakymu dėl komandiruotės supažindino atsakovą jam išvykstant į komandiruotę. Aplinkybė, kad ieškovės 2019-03-29 data datuotas direktoriaus įsakymas dėl komandiruotės nebuvo atsakovo pasirašytas gerokai didesne tikimybe patvirtina būtent atsakovo paaiškinimus, jog jis šį įsakymą pamatė tik tada, kai kilo tarp jo ir ieškovės ginčas ir ieškovė jį pateikė į darbo bylą.

9.7.                      Kada iš tikrųjų buvo surašytas ieškovės 2019-03-29 data datuotas įsakymas dėl komandiruotės, objektyviai patikrinti neįmanoma. Kad ieškovės 2019-03-29 data datuotas įsakymas nebuvo surašytas jame nurodyta data, rodo sekęs po 2019-03-29 ieškovės elgesys. Pagal Sutarties 4.2 punktą darbo užmokestis atsakovui turėjo būti sumokamas iki kiekvieno mėnesio 28 d. už praėjusį mėnesį, pervedant darbo užmokestį į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Pirmą mokėjimą ieškovė atsakovui atliko 2019-05-27, sumokėjo 2394 Eur, nors pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus į bylą jai priklausė atsakovui išmokėti viso tik 1496,68 Eur (už kovo-balandžio mėnesius priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir dienpinigiai). Skirtumas atsakovo naudai 897,32 Eur (2019-11-12 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas). Skaičiuojant pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove jos mokėtina suma atsakovui būtų 2480 Eur (31 diena*80 Eur) (skirtumas ieškovės naudai 86 Eur). Antrą mokėjimą ieškovė atsakovui atliko 2019-06-28, sumokėjo 2476 Eur, nors pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus į bylą jai priklausė atsakovui išmokėti viso tik 1422,69 Eur (už gegužės mėnesį priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir dienpinigiai). Skirtumas atsakovo naudai 1053,31 Eur (2019-11-12 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas). Skaičiuojant pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove jos mokėtina suma atsakovui būtų 2480 Eur (31 diena*80 Eur) (skirtumas ieškovės naudai 4 Eur). Atsakovas, 2019-05-27 ir 2019-06-28, gavęs atitinkamai 2394 Eur ir 2476 Eur, turėjo teisėtą lūkestį, kad ieškovė vykdo būtent faktinį susitarimą tarp ieškovės ir atsakovo. Todėl teismo teiginys, kad nors atsakovas teigia, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas dėl 80 Eur (atskaičius mokesčius) sumos už darbo dieną Švedijoje mokėjimo, tačiau šio savo teiginio nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais (sprendimo 14 punktas, 6 lapas), aiškiai prieštarauja byloje surinktai medžiagai - įskaitant ir pačios ieškovės elgesį atsakovui 2019-05-27 ir 2019-06-28 sumokant atitinkamai 2394 Eur ir 2476 Eur, tai yra praktiškai tiek, kiek priklausė atsakovui pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove (per du mėnesius skirtumas sudaro tik 90 Eur ieškovės naudai, kai tuo tarpu pagal ieškovės nurodomą susitarimą skirtumas sudaro net 1950,63 Eur).

9.8.                      Po 2019-05-27 ir 2019-06-28 sekusių ieškovės mokėjimų atsakovui atitinkamai 2394 Eur ir 2476 Eur, ieškovė 2019-08-06 atsakovui sumokėjo tik 152,87 Eur. Šie bei kiti byloje surinkti duomenys įrodo, jog ieškovė nenorėdama įvykdyti faktiškai sutartos su atsakovu piniginės prievolės, atgaline data nusprendė skaičiuoti atsakovui mažesnį jo reikalavimą į ieškovę, t. y. perrašė duomenis teigdama, kad darbuotojui (atsakovui) priklauso mažesnės sumos. Toks vienašališkas susitarimo pakeitimas iš darbdavio (ieškovės) pusės laikytinas akivaizdžiai neteisėtu ir nesąžiningu. Iš esmės panašias aplinkybes teisingai nustatė ir Darbo ginčų komisija 2019-09-05 sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavusi, kad susiklostę faktiniai šalių santykiai patvirtina, jog nebuvo šalių susitarimo dėl mažesnės nei 100 proc. dienpinigių normos taikymo, ir, kad sutartyje įrašytos darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo sąlygos neatitinka tikrovės.

9.9.                      Jeigu atsakovas Darbo ginčų komisijai nurodė, kad jis faktiškai susitarė su ieškove dėl to, kad už komandiruotės dieną ieškovė jam mokės po 80 Eur (jau atskaičius mokesčius), akivaizdžiau negali būti, kad taip nurodydamas atsakovas kartu ginčija ir Sutarties 4.1, 4.4 punktus. Tai, kad atsakovo prašyme, adresuotame Darbo ginčų komisijai, ir vėlesniame jo rašytiniame paaiškinime, adresuotame Darbo ginčų komisijai, tiesiogiai nėra nurodyta, jog atsakovas ginčija sutarties 4.1, 4.4 punktus, nereiškia, jog yra sunku suprasti, kad atsakovo, kuris nėra teisininkas ir Darbo ginčų komisijoje nesinaudoja teisininko pagalba, nurodomos aplinkybės dėl faktinio susitarimo su ieškove praktiškai ir yra ginčas dėl sutarties 4.1, 4.4 punktų.

9.10.                      Teismas nurodo: „Be to, Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523 patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 proc. už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas“ (sprendimo 20 punktas, 7 lapas). Ir toliau nurodo: „Mokėdama avansą, ieškovė laikėsi Sutarties, Vyriausybės nutarimo nuostatų“ (sprendimo 20 punktas, 7 lapas). Atsakovas į paskutinę komandiruotę išvyko 2019 m. kovo pabaigoje. Teismas neįvardino, kaip gaunasi taip, jog pagal teismą ieškovė laikėsi minėto nutarimo - taigi pagal nutarimą ieškovė privalėjo atsakovui išmokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių iki komandiruotės pradžios. Bet ieškovė pirmą išmoką atsakovui padarė tik 2019-05-27. Todėl nėra suprantama, iš kokių duomenų teismas padarė pirmiau minėtas išvadas, neatitinkančias bylos duomenų.

9.11.                      Kadangi nagrinėjamu atveju yra DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta sudėtis, atsakovui priklauso ir dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

10.       Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Raisitra“ prašo skundą atmesti ir priteisti iš apelianto ieškovės naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Už 106 pas laikinojo darbo naudotoją praleistas dienas apeliantui priskaičiuota 3445 Eur dienpinigių taikant 50 proc. dienpinigių normą. Už laikotarpį nuo 2019-03-30 iki 2019-07-31 atsakovui priskaičiuota 2895 Eur darbo užmokesčio ir atostoginių. Darbdavys su darbuotoju atsiskaitė nepažeisdamas šalių pasirašytos darbo sutarties nuostatų ir teisinio reglamentavimo, tačiau darbuotojas teigia, kad su juo turėjo būti atsiskaityta pagal žodinio susitarimo sąlygas. Nagrinėjamu atveju darbo sutartį pasirašė tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovas, parašais patvirtindami, jog yra susipažinę su visomis darbo sutarties sąlygomis. Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantui ne tik buvo įteiktas darbo sutarties egzempliorius, tačiau pati sutartis jam nusiųsta ir elektroniniu paštu. Būdamas neatidus, nerūpestingas susitarimo dalyvis, tinkamai nesusipažinęs su sutarties sąlygomis, atsakovas turėtų prisiimti ir iš sutarties vykdymo kylančias pasekmes.

10.2.                      Darbdavio teisė mažinti dienpinigius iki 50 proc. dydžio atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą ir nepažeidžia darbuotojui nustatytos padidėjusių išlaidų, atsiradusių dėl išvykimo į komandiruotę, kompensavimo garantijos.

10.3.                      Priešingai nei teigia apeliantas, fiksuotas užmokestis sudarant darbo sutartį nebuvo nustatytas ir netgi negalėjo būti nustatytas dėl objektyvių aplinkybių: 1) tokį susitarimą draudžia teisės aktai - kai dirbama komandiruotės sąlygomis turi būti išskirtas darbo užmokestis ir dienpinigiai; 2) tarp šalių sudaryta laikinojo darbo sutartis. Tai yra specifinė sutartis, kadangi ją sudarant nėra ir negali būti žinomi atitinkami kintamieji, kurie įtakoja atlygio dydį: darbuotojas gali būti siunčiamas pas įvairius laikinojo darbo naudotojus-užsakovus, kurių sąlygos gali keistis; darbuotojas yra siunčiamas į užsienio valstybes- kiekvienai valstybei yra nustatytas skirtingas maksimalus dienpinigių dydis. Fiksuotas 80 Eur užmokestis apeliantui nebuvo nustatytas ir jis negalėjo toks būti atsižvelgiant ir į tai, kad jis viršytų darbuotojui darbo sutartimi nustatytą darbo užmokestį (MMA su koeficientu) ir maksimalią dienpinigių sumą.

10.4.                      Šalims sudarant darbo sutartį MMA sudarė 400 Eur, todėl atsakovo darbo užmokestis sudarė 520,40 Eur (Sutarties 4.1 punktas); suma atskaičius mokesčius („į rankas“) - apie 385 Eur. Šalims sudarant darbo sutartį Vyriausybės patvirtinta maksimali dienpinigių norma Švedijoje - 53 Eur už dieną. Standartiškai mėnuo turi 30-31 d., todėl dienpinigių maksimali suma sudaro 1590 Eur (jei mėnuo turi 30 d.) arba 1643 Eur (jei mėnuo turi 31 d.). Sudėjus šias sumas bendra darbo užmokesčio ir dienpinigių suma „į rankas“ gaunasi 1975 Eur-2028 Eur, t. y. 65 Eur už kiekvieną dieną (pagal apelianto taikomą skaičiavimo metodiką). Tai yra ženkliai mažesnė suma nei pagal atsakovo nurodomą žodinį susitarimą. Jeigu darbuotojui būtų mokama viršijanti maksimalius dienpinigius suma, tai dienpinigiai, viršijantys nustatytas maksimalias normas apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu ir Sodros įmokomis, todėl tai butų papildoma mokestinė našta tiek darbuotojui, tiek darbdaviui. Darbdavys šios viršijančios sumos negali įtraukti į mokestinį pelną mažinančius leidžiamus atsiskaitymus.

10.5.                      Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad ieškovas naudojosi darbo sutarties 4.4 punkte numatyta savo teise nustatyti dienpinigių dydį kiekvieną kartą siunčiant darbuotoją į komandiruotę ir mokėti R. J. didesnius dienpinigius negu darbo sutartyje numatyta minimali suma. Byloje taip pat pateiktas 2018 metų sąskaitos išrašas, patvirtinantis atsakovui atliktus mokėjimus. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atlyginimas darbuotojui buvo mokamas tik bankiniais pavedimais, tą patvirtino ir pats atsakovas.

10.6.                      Vadovaujantis apelianto nurodoma skaičiavimų logika, apmokėjimą už 2018 m. vasario-balandžio mėnesį (darbo užmokestį ir dienpinigius) jis gavo 2018-05-25 mokėjimo pavedimu. 2018 m. vasario-balandžio mėnesį komandiruotėje apeliantas buvo 32 dienas, vadinasi turėjo gauti 2560 Eur (32 d. x 80 Eur), tačiau pavedimu gavo 1515 Eur sumą (t. y. 1 045 Eur mažiau); 2018 m. gegužės mėn. 31 dienos, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), tačiau 2018-06-26 pavedimu gauta 2287,41 Eur suma (t. y. 192,59 Eur mažiau); 2018 m. birželio mėn. - 20 dienų, vadinasi, turėjo gauti 1600 Eur (20 d. x 80 Eur), tačiau 2018-07-25 pavedimu gavo 1125 Eur (t. y. 475 Eur mažiau); 2018 m. liepos mėn. - 31 diena, vadinasi turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), tačiau 2018-08-28 pavedimu gavo 2325 Eur (t. y. 155 Eur mažiau); 2018 m. rugpjūčio mėn. - 31 diena, vadinasi, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), tačiau 2018-09-27 pavedimu gavo 2261,50 Eur (t. y. 218,50 Eur mažiau); 2018 m. rugsėjo mėn. - 22 dienos, vadinasi, turėjo gauti 1760 Eur (22 d. x 80 Eur), tačiau 2018-10-26 pavedimu gavo 1575 Eur (t. y. 185 Eur mažiau). Akivaizdu, kad net ir apeliantui išdirbus vienodą dienų skaičių, pvz. po 31 d. 2018 m. gegužės, liepos, rugpjūčio mėnesiais, atsakovas negavo vienodų sumų, kas patvirtintų jo teiginį dėl 80 Eur tarifo.

10.7.                      Byloje yra atsakovo pateiktas (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017-12-02 iki 2018-12-02 (T.2, b. l. 144-149). Šiuose išrašuose yra paties atsakovo padaryti prierašai, patvirtinantys, kad jam nebuvo sumokėta po 80 Eur už dieną: T.2. b.l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 05 (gegužės mėn.) dirbta 31 d.; prie 73 išrašo eilutės (2018-06-26 pavedimo 2287,41 Eur sumai) nurodyta, kad 2287,41 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 73,78 Eur. T.2. b. l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 06 (birželio mėn.) dirbta 20 d; taip pat įrašyta 1125:20=56.25; 82 išrašo eilutė - 2018-07-25 gauta 1125 Eur. T.2. b.l. 148: lapo viršuje nurodyta, kad 07 (liepos mėn.) dirbta 31d.; taip pat įrašyta 2325:31 = 75.00 Eur; prie 96 išrašo eilutės (2018-08-28 pavedimo 2325 Eur sumai) nurodyta, kad 2325 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 75.00 Eur. T.2. b.l. 148: lapo viršuje nurodyta, kad 08 (rugpjūčio mėn.) dirbta 31d.; taip pat įrašyta 2261,50:31 = 72.95 Eur. 110 išrašo eilutė (2018-09-27 pavedimo) pažymėta 2261,50 Eur suma. T.2. b.l. 149: lapo viršuje nurodyta J.R. grįžo 2019-09-22, gal dirbta - 21d., 1575.00:21=75 Eur; 115 išrašo eilutė (2018-10-26 pavedimo) pažymėta 1575 Eur suma, kuri dalinama iš 21 ir gaunama 75 Eur.

10.8.                      Pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad nebuvo šalių susitarimo dėl išskaitų darymo iš 80 Eur sumos, todėl šiuo laikotarpiu jis turėjo gauti po 80 Eur už kiekvieną dieną. Tačiau šie byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas nuo darbo sutarties sudarymo 2018 metais negavo po 80 Eur už kiekvieną dieną, tačiau jokio ginčo tarp šalių nekilo, kadangi darbuotojui buvo mokama pagal šalių pasirašytos darbo sutarties sąlygas. Jeigu apeliantas buvo darbdavio „apgautas“ už ankstesnius laikotarpius nesumokėjus jam po 80 Eur, tikėtina ir logiška, kad 2019 metais jis į kitus siuntimus nebūtų vykęs. Tačiau ir 2019 metais darbuotojas vyksta į siuntimą dirbti pas laikinojo darbo naudotoją.

10.9.                      Byloje pateikti 2019-03-29 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-03-29 dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis ir 2019 metų sąskaitos išrašas. Vadovaujantis apelianto nurodoma skaičiavimų logika, 2019 m. kovo-balandžio mėnesį komandiruotėje apeliantas buvo 32 dienas, vadinasi turėjo gauti 2560 Eur (32 d. x 80 Eur), tačiau 2019-05-27 pavedimu gavo 2394 Eur sumą (t. y. 166 Eur mažiau); 2019 m. gegužės mėn. - 31 dienos, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), pavedimu gauta 2476 Eur suma (t. y. 4 Eur mažiau).

10.10.                      2019-08-06 kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją atsakovas nurodo, kad su juo darbdavys neatsiskaitė tik už birželio ir liepos mėnesius, nesumokėdamas 3120 Eur. Darbuotojas nenurodo, kad ir už ankstesnius laikotarpius jam dar yra neišmokėta 170 Eur. Darbuotojas nurodo, kad jam yra nesumokėta už 2019 m. birželio mėnesį ir 8 liepos mėnesio dienas, taip pat nurodo, kad neišmokėta suma sudaro 3120 Eur. Darbuotojo nurodytą skolos sumą 3120 Eur padalinus iš jo nurodomų komandiruotės dienų skaičiaus 38 d. (30 d. birželio +8 d. liepos), gauname 84,47 Eur už vieną dieną (3120 Eur/38 d). Vėliau, pateikdamas papildomus rašytiniu paaiškinimus, darbuotojas jau nurodo, kad birželį komandiruotėje praleido 30 dienų, o liepos mėnesį - 7 dienas, viso 37 dienos. Taip pat patikslina skolos sumą už nurodytą laikotarpį - 2900 Eur. (2900 Eur /37 d.= 78,37 Eur už dieną). Šios faktinės aplinkybės ir bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas nuo pat darbo sutarties sudarymo negavo jo nurodomos sumos, vadinasi, apelianto nurodomas „žodinis susitarimas“ nebuvo vykdomas, tačiau iki pat ginčo laikotarpio jis nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų.

10.11.                      Bylos medžiaga patvirtina, kad ir iki ginčo siuntimo apeliantui nebuvo mokama po 80 Eur į dieną, todėl jis negalėjo turėti jokių nepagrįstų lūkesčių dėl tokios sumos gavimo paskutinio siuntimo metu.

10.12.                      Byloje pateikti komandiruočių įsakymai nuo darbo santykių galiojimo pradžios ir nei viename nėra apelianto parašo, kadangi, atsižvelgiant į susiklosčiusią darbo santykių specifiką, nusistovėjusi tokia praktika, kad apie siuntimo sąlygas darbuotojai informuojami telefonu ir nevyksta prieš išvykimą į darbdavio buveinę pasirašyti įsakymų. Parašas tik palengvina darbdavio įrodinėjimą, tačiau nepasirašymas ant įsakymo nepanaikina darbdavio teisės nustatyti darbo sutartyje numatytą dienpinigių dydį ar jį didinti. Darbuotojas išvykdavo į siuntimus, kaip ir į ginčo laikotarpio siuntimą dirbti, todėl jis buvo informuojamas ir žinojo apie siuntimų sąlygas.

10.13.                      Tarp šalių sudarytos Darbo sutarties 4.2 punktas nustato, kad darbo užmokestis mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį. Taip pat Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai. Darbo sutarties 4.5 punktas numato, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei darbo sutarties nuostatas, darbdavys privalėjo darbuotojui nepertraukiamai kelis mėnesius išvykusiam pas laikinojo darbo naudotoją, kas mėnesį iki kito mėnesio 28 dienos mokėti Darbo sutarties 4.2 punkte numatytą darbo užmokestį. Tuo tarpu dienpinigius turėjo teisę mokėti ne kiekvieną mėnesį, o tik darbuotojui grįžus iš komandiruotės. Tačiau darbdavys, atsižvelgdamas į darbuotojo interesus, kartu su darbo užmokesčiu kas mėnesį sumokėdavo ir dienpinigių dalį už praėjusį, ar už einamąjį mėnesius.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

11.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei žodinio teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

13.       Apeliacijos objektas – teismo sprendimo, kuriuo tarp bylos šalių išspręstas ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, mokėjimo, susitarimo dėl dienpinigių skaičiavimo ir darbo sutarties pasibaigimo pagrindo ir datos, pagrįstumas ir teisėtumas.  Byloje kilo ginčas dėl darbo sutarties sąlygų, 41, 4.4 punktų pripažinimo apsimestinėmis, dėl darbo užmokesčio, dienpinigių dydžio, atsiskaitymo su darbuotoju, darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir sutarties pasibaigimo termino, dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos bei vidutinio darbo užmokesčio už atsiskaitymo uždelsimo laikotarpį iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Faktinės bylos aplinkybės

14.       Byloje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija 2019-09-05 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) iš dalies tenkino R. J. prašymą ir nusprendė išieškoti jam iš UAB „Raisitra“ 3531,77 Eur likusią nesumokėtą dienpinigių sumą (neatskaičius mokesčių) už komandiruotėje nuo 2019-03-30 iki 2019-07-13 būtas dienas ir 96,42 Eur delspinigius (neatskaičius mokesčių). Ieškovė UAB „Raisitra“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, nesutikdama Vilniaus darbo ginčų komisija 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimu.

15.       Atsakovas R. J. pateikė patikslintą priešieškinį, prašydamas 2018 m. vasario 19 d. Laikinojo darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4.1, 4.4 punktus pripažinti apsimestiniais, sutartį pripažinti nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, priteisti su sutarties nutraukimu susijusias išmokos. Nors formaliai patikslinti atsakovo priešieškinio reikalavimai nebuvo reiškiami inicijuojant ginčą darbo ginčų komisijoje, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo visus šalių pareikštus reikalavimus, kadangi visi jie yra susiję.

16.       Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Raisitra“ ir atsakovas R. J. 2018-02-19 sudarė Laikinojo darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), kuria atsakovas R. J. (darbuotojas) įsipareigojo atlikti vairuotojo – ekspeditoriaus pareigas pagrindinėje darbuotojo darbo funkcijų vietoje – laikinojo darbo naudotojo adresu, kuriuo būtų siunčiamas ieškovės (darbdavės) pavedimu (1.1, 1.2 punktai). Ieškovė UAB „Raisitra“ įsipareigojo mokėti atsakovui mėnesinį darbo užmokestį bruto (prieš mokesčių išskaitymą), kuris lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301; šalys patvirtino, kad Sutarties sudarymo dieną atsakovo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 520,40 Eur bruto (4.1 punktas). Darbo užmokestis yra mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį, pervedant darbo užmokestį į atsakovo nurodytą banko sąskaitą (4.2 punktas). Šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju atsakovui bus mokami dienpinigiai, lygus 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Ieškovė turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos (4.4 punktas). Šalys susitarė, kad avansas atsakovui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip; grįžęs iš komandiruotės, atsakovas privalo pateikti ieškovei dokumentus apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas; ieškovė privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės atsakovu ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną (4.5 punktas; 1 t., b. l. 49-53).

17.       Ieškovės UAB „Raisitra“ direktoriaus 2019-03-29 įsakymu dėl komandiruotės Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas R. J. buvo išleistas į komandiruotę Švedijoje atlikti ekspedijavimo paslaugas laikotarpiu nuo 2019-03-30 iki 2019-07-13, komandiruotės trukmė – 106 dienos, apmokant 50 proc. dienpinigių nuo nustatytos dienpinigių normos vykstant į užsienio komandiruotes ir kelionės išlaidas. Pagal 2019-03-29 dienpinigių skaičiavimo žiniaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) už 106 Švedijoje išbūtas dienas atsakovui R. J. paskaičiuoti išmokėjimui 3445 Eur dienpinigiai. Pagal (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašą ieškovė UAB „Raisitra“ išmokėjo atsakovui R. J. šias sumas: 2019-05-27 – 2394 Eur, 2019-06-28 – 2476 Eur, 2019-08-06 – 152,87 Eur, iš viso – 5022,87 Eur, mokėjimų paskirtyje nurodyta, kad mokamas atlyginimas, komandiruotpinigiai, avansas komandiruotpinigių.

Dėl šalių sutarto dienpinigių dydžio

18.       Atsakovas byloje teigia, kad nuo kovo iki liepos mėnesio dirbo Švedijoje 99 dienas, su ieškove jis susitarė, kad už kiekvieną dirbtą dieną jam bus mokama po 80 Eur. Kaip nurodyta teisėjų kolegijos aptartose faktinėse bylos aplinkybėse (nutarties 16 punktas) bylos šalys Sutartyje susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju atsakovui bus mokami dienpinigiai, lygus 50 proc. dienpinigių sumos, kuri atitinkamos valstybės atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose. Ieškovė turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos (4.4 punktas).

19.       DK 2 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo santykiai reglamentuojami vadovaujantis teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymo, darbo santykių stabilumo, laisvės pasirinkti darbą, teisingo apmokėjimo už darbą, darbo teisės subjektų lygybės, nepaisant jų lyties, lytinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, ketinimo turėti vaiką (vaikų), santuokinės ir šeiminės padėties, amžiaus, įsitikinimų ar pažiūrų, priklausomybės politinėms partijoms ir asociacijoms, aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis, asociacijų laisvės, laisvų kolektyvinių derybų ir teisės imtis kolektyvinių veiksmų principais. DK 6 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos aiškinamos atsižvelgiant į darbo santykių teisinio reglamentavimo principus (šio kodekso 2 straipsnis). DK 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kai abejojama dėl darbo santykius reglamentuojančių sutarčių sąlygų, jos aiškinamos darbuotojų naudai.

20.       Vadovaujantis DK 107 straipsnio 3 dalimi, jeigu darbuotojo komandiruotė trunka ilgiau negu darbo diena (pamaina) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį, darbuotojui privalo būti mokami dienpinigiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės, kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523 Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad dienpinigiai apskaičiuojami pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus maksimalius dienpinigių dydžius arba mažesnius dienpinigių dydžius, jeigu mažesni dydžiai numatyti kolektyvinėje sutartyje ar darbo sutartyje. Kolektyvinėje ar darbo sutartyje nustatyti dienpinigių dydžiai negali būti mažesni kaip 50 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų maksimalių dienpinigių dydžių. Byloje nustatyta, kad ieškovės bendrovėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties. Nesant kolektyvinės sutarties, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, galioja Sutartimi numatytas dienpinigių dydis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių sudarytos Sutarties 4.4 punktas atitinka Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 523 reikalavimus.

21.       Byloje Sutartį pasirašė tiek ieškovės atstovas, tiek atsakovas, savo parašais jie patvirtino, kad yra susipažinę su visomis Sutarties sąlygomis, taigi, tuo pačiu ir Sutarties 4.1 – 4.5 punktus. Taip pat nustatyta, kad Sutartis yra įteikta atsakovui (20.1 punktas). Sutartis atitinka DK 43 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad darbo sutartis sudaroma ir keičiama raštu. Atsakovas R. J. byloje teigia, kad Sutarties neskaitė, nes pasitikėjo ieškovės atstovu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyta, kad atsakovas iki Sutarties sudarymo buvo pažįstamas su ieškovės atstovu, pats atsakovas byloje nurodė, kad į ieškovės patalpas atvyko perskaitęs darbo skelbimą visuomenės informavimo priemonėje, todėl būdamas neatidus, nerūpestingas susitarimo dalyvis, tinkamai nesusipažinęs su Sutarties sąlygomis, atsakovas turėtų prisiimti ir iš Sutarties vykdymo kylančias pasekmes. Taigi, byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad Sutartis atsakovui buvo ne tik įteikta, bet ir išsiųsta elektroniniu paštu, atsakovas turėjo galimybę atidžiai susipažinti su Sutarties sąlygomis.

22.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.160 straipsnio 2 dalimi, pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į abipusėmis derybomis sudaromas sutartis ir prisijungiant sudaromas sutartis. Abipusėmis derybomis sudaromų sutarčių sąlygos nustatomos abiem šalims derantis dėl jų, t. y. pasiekiama suderinta šalių valia individualiai dėl kiekvienos sutarties sąlygos. Prisijungiant sudaromų sutarčių sąlygos nebūna šalių derybų objektas, nes jas vienašališkai parengia viena šalis nederindama su kita šalimi, o pastaroji negali dėl jų derėtis, neturi realių galimybių daryti įtakos jų turiniui, nes turi tik dvi galimybes – arba sutinka su jomis ir sudaro sutartį, arba atsisako ją sudaryti (CK 6.185 straipsnis).

23.       Sutarčių, sudaromų prisijungiant (CK 6.160 straipsnio 2 dalis), sudarymo ypatumai nurodyti CK 6.185 straipsnyje, reglamentuojančiame sutarčių standartines sąlygas. Šiame straipsnyje nustatyta, kad standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (1 dalis); sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (2 dalis).

24.       Remiantis CK 6.186 straipsniu, negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje; netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos (1 dalis); sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą (2 dalis); pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (3 dalis).

25.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sutarties standartinės sąlygos gali būti parengtos kaip atskiras dokumentas ir laikomos sutarties priedu, gali būti įtrauktos į sutartį kaip jos sudedamoji dalis ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau – CK ) 6.186 straipsnyje įtvirtintų nuostatų tikslas – nustatyti papildomas garantijas šaliai, kuri sudaro sutartį prisijungimo būdu pagal kitos šalies parengtas standartines sąlygas. CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Sprendžiant, ar konkreti sąlyga yra netikėta (siurprizinė), reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę, išraiškos būdą (CK 6.168 straipsnio 2 dalis). Be to, turi būti atsižvelgiama į prisijungusios sutarties šalies patirtį, tarp šalių susiklosčiusius santykius, kitas aplinkybes, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2016 m. liepos 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 22 punktą).

26.       Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas, kaip sutarties šalis, Sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal kitos šalies (ieškovės) parengtas standartines sąlygas. Atsakovas galėjo ir turėjo susipažinti su visomis Sutarties sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas darbo sutartį pasirašė ir nepateikė jokių pretenzijų darbo sutarties sudarymo metu dėl tokių sudaromų darbo sutarties sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovui buvo aiškūs darbo sutarties 4.1 ir 4.4 punktai, bei kitos sutarties sąlygos.  

27.       DK 107 straipsnio 6 dalis nustato, kad darbuotojui, kuris išvyksta į kitą valstybę ilgesniam negu trisdešimt dienų laikotarpiui (atsakovas į Švediją išvyko daugiau kaip tris kartus ilgesniam laikotarpiui), prieš išvykstant į komandiruotę turi būti įteikti šio kodekso 44 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti dokumentai, kuriuose papildomai nurodoma: 1) komandiruotės trukmė; 2) valiuta, kuria bus mokamas darbo užmokestis komandiruotės metu; 3) išmokos pinigais ir natūra, skirtos už darbą kitoje valstybėje, jeigu taikoma; 4) grąžinimo į nuolatinės darbo vietos valstybę sąlygos, jeigu taikoma.

28.       DK 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad iki darbo pradžios darbdavys privalo darbuotojui pateikti šią informaciją: 1) visas darbdavio pavadinimas, kodas, registruotos buveinės adresas (fizinio asmens – vardas, pavardė, asmens kodas arba, jeigu jo nėra, ? gimimo data ir nuolatinė gyvenamoji vieta); 2) darbo funkcijos atlikimo vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nenuolatinė, nurodoma, kad darbuotojas dirba keliose vietose, ir darbovietės, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus, adresas; 3) darbo sutarties rūšis; 4) darbo funkcijos apibūdinimas ar aprašymas arba darbo (pareigybės arba pareigų, profesijos, specialybės) pavadinimas ir, jeigu nustatyta, – jos hierarchinis ir (arba) kvalifikacijos ar sudėtingumo lygis (laipsnis); 5) darbo pradžia; 6) numatoma darbo pabaiga (terminuotos darbo sutarties atveju); 7) kasmetinių atostogų trukmė; 8) įspėjimo terminas, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio ar darbuotojo iniciatyva; 9) darbo užmokestis ir jo sudedamosios dalys, užmokesčio už darbą mokėjimo terminai ir tvarka; 10) nustatyta darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės trukmė; 11) informacija apie įmonėje galiojančias kolektyvines sutartis, nurodant susipažinimo su šiomis sutartimis tvarką. DK 44 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad informacija turi būti pateikta darbuotojui neatlygintinai, pateikiant vieną ar kelis dokumentus raštu. Jeigu informacija pateikiama keliuose dokumentuose, bent viename iš jų turi būti pateikiama šio straipsnio 1 dalies 1–10 punktuose nurodyta informacija.

29.       DK 25 straipsnio 1 dalis numato, kad darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. DK 25 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog darbo sutarties šalies kitai darbo sutarties šaliai šio kodekso, kitų darbo teisės normų ar sutarčių nustatytais atvejais perduodami dokumentai (pranešimai, prašymai, sutikimai, prieštaravimai ir kita) ir kita informacija turi būti pateikiami raštu. Dokumentų ir informacijos tinkamu pateikimu raštu laikomi tie atvejai, kada duomenys perduodami įprastai naudojamomis informacinių technologijų priemonėmis (elektroniniu paštu, mobiliaisiais įrenginiais ir kita) su sąlyga, kad įmanoma nustatyti informacijos turinį, jos pateikėją, pateikimo faktą ir laiką, taip pat sudarytos protingos galimybės ją išsaugoti. Jeigu darbo sutarties šalis nurodo pagrįstas abejones dėl šių abiejų sąlygų buvimo, įrodyti, kad jos buvo sudarytos, privalo darbdavys.

30.       Nagrinėjamos bylos atveju šalių buvo Sutartimi sutarta, kad ieškovė (darbdavys) turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 proc. dienpinigių normos (Sutarties 4.4 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė pagrįstai nurodo, jog toks susitarimas atitinka galiojantį darbo santykių teisinį reglamentavimą ir nepažeidžia darbuotojui nustatytos padidėjusių išlaidų, atsiradusių dėl išvykimo į komandiruotę, kompensavimo garantijos.

31.       Iš Sutarties 4.4 punkto darytina išvada, kad minimali dienpinigių norma turėjo būti ne mažesnė kaip 50 proc. nuo Vyriausybės nutarimu nustatytos, tačiau kiekvienai komandiruotei turėjo būti išleidžiamas darbdavio lokalinis teisės aktas, kokio konkretaus dydžio dienpinigiai bus mokami už konkretų komandiruotės mėnesį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, į bylą pateikti 2018 – 2019 metų įsakymai dėl komandiruočių, dienpinigių skaičiavimo žiniaraščiai patvirtina, kad ieškovė naudojosi Sutarties 4.4 punkte numatyta savo teise individualiai nustatyti dienpinigių dydį kiekvieną kartą siunčiant atsakovą į komandiruotę ir mokėti jam didesnius dienpinigius, nei numatyta Sutartyje, t. y. 2018-02-24 įsakyme ir žiniaraštyje nurodyta 50 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 7 d.), 2018-04-05 įsakyme ir žiniaraštyje – 100 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 60 d.), 2018-06-14, 15 įsakyme ir žiniaraštyje – 85 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 100 d.), ginčo atveju 2019-03-29 įsakyme ir žiniaraštyje – 50 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 106 d.). Vertinant Sutarties 4.4 punkto nuostatą, suteikiančią ieškovei teisę nustatyti didesnį dienpinigių dydį konkrečioje komandiruotėje, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad ši nuostata nereiškia ieškovės, kaip darbdavės, pareigos mokėti didesnius nei 50 proc. dienpinigius.

32.       Nagrinėjamos bylos atveju aktualu tai, ar ieškovė įvykdė savo pareigą prieš darbuotojo išsiuntimą į komandiruotę, supažindinti jį su taikytinu dienpinigių dydžiu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad būtent ieškovė, kaip darbdavys, turi pareigą įrodyti, jog ji supažindino atsakovą, t. y. darbuotoją, su UAB „Raisitra“ direktoriaus 2019-03-29 įsakymu dėl komandiruotės Nr. (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamos bylos atveju ieškovei atsakovą komandiravus į Švediją 2019-03-30 - 2019-07-13 bei numačius, kad bus mokama 50 proc. Vyriausybės nustatytos dienpinigių normos, su 2019-03-29 komandiruotės įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovas nebuvo supažindintas raštu. Tačiau, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, byloje pateikti komandiruočių įsakymai nuo darbo santykių su atsakovu galiojimo pradžios įrodo, kad nei viename nėra apelianto parašo. Pagal ieškovę, atsižvelgiant į susiklosčiusią darbo santykių specifiką, buvo nusistovėjusi tokia praktika, kad apie siuntimo sąlygas darbuotojai buvo informuojami telefonu ir nevykdavo prieš išvykimą į darbdavio buveinę pasirašyti įsakymų. 

33.       Sutarties 6.1. punkte numatyta, kad darbuotojas apie siuntimą į komandiruotę turi būti supažindintas vienu iš šių būdų: skambinant telefonu, siunčiant SMS, elektroniniu laišku. Sutarties 6.3. punkte numatyta, kad darbuotojas turi raštu išreikšti savo sutikimą dėl darbo pas laikinojo darbo naudotoją (pvz., popierine forma arba el. paštu). Faktinis darbuotojo išvykimas atlikti darbą pas laikinojo darbo naudotoją taip pat reiškia, kad darbuotojas sutinka su siuntimu. Taigi, susiklosčiusi faktinė situacija sudaro pagrindo spręsti, kad darbuotojo informavimas telefonu atsakovui tikėtina tiko, nes jokių prašymų šiuo klausimu, jokių pretenzijų dėl tokio informacijos pateikimo būdo darbuotojas darbdaviui nereiškė ir iki pat paskutinės komandiruotės ginčo tarp šalių dėl dienpinigių skaičiavimo nebuvo. Taip pat pastebėtina, kad faktinis atsakovo išvykimas į komandiruotę, taip pat patvirtina, kad darbo sąlygos jam yra aiškios ir jis su jomis sutinka (Sutarties 6.3. punktas).

34.       Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog aplinkybes, kad 2019-03-29 ieškovės įsakymas dėl komandiruotės buvo priimtas ta data, kokia jis nurodytas bei, kad su juo prieš išvykstant į komandiruotę buvo supažindintas atsakovas, turėjo įrodyti būtent ieškovė (darbdavys). Byloje nepateikta rašytinio darbuotojo supažindinimo su darbdavio įsakymu. Tokia pat situacija ir su visais kitais byloje esančiais ieškovės įsakymais dėl komandiruočių. Pati ieškovė teismui nurodė, kad komandiruotės trukmė yra vienas iš dienpinigių dydį galintis lemti veiksnių. Iš byloje aptartų ieškovės įsakymų dėl dienpinigių matyti, kad tik 2018-02-24 įsakyme ir žiniaraštyje nurodyta 50 proc. dienpinigių norma, pažymėtina, kad komandiruotės trukmė tik 7 d. tuo tarpu ilgesnių komandiruočių metu ieškovė atsakovui mokėjo 100 proc. dienpinigių normą, kai komandiruotės trukmė buvo 60 d., bei 85 proc. dienpinigių normą, kai komandiruotės trukmė buvo 100 d. (2018-04-05 ir 2018-06-14 įsakymai). Esant šioms aplinkybėms, matyti, kad ilgesnių komandiruočių metu buvo mokėti didesni dienpinigiai, tačiau, vien spręstina, kad kelionės trukmė nebuvo vienintelis veiksnys, lėmęs dienpinigių dydį. Iš esmės ieškovė nustačiusi 50 proc. dienpinigių normą sutarties sąlygų nepažeidė.

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo į bylą pateikti darbo skelbimai, kad UAB „Raisitra“ ieško tolimųjų reisų vairuotojų, pagrindinis darbas Švedijoje, atlyginimas į rankas 2200 – 2700 Eur, ar kitos įmonės skelbimai dėl apmokėjimo per dieną vertintini kaip informacinio pobūdžio. Be to atkreiptinas dėmesys, kad iš skelbimų nėra aišku, kada jie patalpinti, kokio pobūdžio sutartims (laikinoms ar nuolatinėms, kokios trukmės komandiruotėms ir pan.) jie bus taikomi.  Spręstina, kad nurodytos sumos negali patvirtinti tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos darbo sutarties sąlygų, t.y nėra pagrindo spręsti, kad būtent konkretus darbo užmokestis ir buvo nustatytas, nes ir pati suma nurodoma nuo, iki.

36.       Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas byloje nurodė, kad informuojamas dėl dienpinigių būdavo telefonu. Apeliantas pažymi, kad nesant atsakovo parašo ant ieškovės 2019-03-29 įsakymo dėl skaičiuojamo dienpinigių dydžio, nesant duomenų apie įsakymo išsiuntimo laiką ir vietą atsakovui, nėra aišku bei šalims laikantis skirtingų pozicijų nėra galimybės nustatyti, kad telefonu atsakovui buvo nurodyta ta pati informacija kaip įsakyme. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu vien aplinkybė, jog atsakovas (darbuotojas) nebuvo raštu supažindintas su darbdavio 2019-03-29 įsakymu nereiškia, kad jam ši informacija nebuvo pateikta šalims įprastu būdu, t. y. telefonu. Ieškovė nurodo, kad darbuotojas raštu nebuvo supažindintas dėl atstumo, kad Sutarties 6.1 punkte aptartos informacijos pateikimo atsakovui būdus nulėmė ir susiklosčiusių darbuotojo ir darbdavės santykių specifika, ieškovės buveinės registracijos adresas yra Vilniuje, o darbuotojų gyvenamosios vietos – ir kitose Lietuvos vietovėse. Nagrinėjamoje byloje atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Spręstina, kad faktiškai nebuvo susiklosčiusi tokia praktika, kas kartą vykti pas darbdavį dėl įsakymo pasirašymo. Nors ieškovės pareiga supažindinti atsakovą įstatyme numatyta tvarka, abipusio susitarimo būdu ir tvarka, tačiau teisėjų kolegija vertina, kad faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad atsakovui tiko toks, koks faktiškai buvo susiklostęs su darbdaviu informacijos pateikimo būdas ir turinys, jis buvo informuotas, priešingu atveju, tikėtina, būdamas rūpestingas ir atidus, neturėdamas informacijos nebūtų vykęs į komandiruotę.

37.       Byloje pateikti duomenys, kad dėl dienpinigių skaičiavimo su ieškove bylinėjosi ne vienas darbuotojas (į darbo ginčų komisiją su analogiškais kaip ir apelianto prašymais kreipėsi ir kiti ieškovės darbuotojai (A.F. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini); Z.P. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini); A.P. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini); J.R. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini); D.K. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini); R.A. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini), S.V. darbo byla (duomenys neskelbtini), V.V. darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini), J.B darbo byla Nr. (duomenys neskelbtini), G.K Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.), jie visi nurodė, kad su atsakove buvo susitarę dėl bendro darbo užmokesčio ir dienpinigių dieninio atlygio - 80 Eur arba 87 Eur - už darbą komandiruotės sąlygomis). Iš Liteko teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad 2019-2020 metais teisme su ieškove inicijuotos 33 bylos (6 iš jų yra apeliacinės instancijos teisme, viena administracinė byla). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dalis UAB „Raisitra“ darbuotojų – užsienyje dirbusių vairuotojų – ekspeditorių, kurie kreipėsi į Lietuvos teismus, įrodinėdami, jog su bendrove buvo sudarytas susitarimas dėl 70-80 Eur atlygio už darbo dieną mokėjimo, atsisakė savo reikalavimų darbdaviui, sudarydami bylose taikos sutartis (pvz., Alytaus apylinkės teismo rūmų byloje Nr. e2-7012-292/2019; Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų byloje Nr. e2-7439-837/2019; Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų byloje Nr. e2-641-494/2020). Bylose, kuriose buvo patvirtintos vairuotojų ir UAB „Raisitra“ sudarytos taikos sutartys, pasisakyta, kad darbo sutarčių 4.1, 4.4 punktai dėl darbo užmokesčio ir dienpinigių dydžio, jų normos, atitinka darbo sutarčių šalių valią, su darbuotojais yra pilnai atsiskaityta, ir jie pretenzijų darbdaviui neturi. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad prieš sutarties pasirašymą tikėtina buvo vertinama, koks darbo užmokestis galėtų gautis per dieną, tačiau darbuotojai žinojo, kokia darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo tvarka yra nustatyta sutartyse, turėjo galimybę ir pareigą susipažinti su Sutarties sąlygomis. Teisėjų atkreipia dėmesį į apelianto poziciją, kad jo vertinimu, jam nesvarbu, per kokią formą – dienpinigių ar darbo užmokesčio mokėjimą – jam bus mokamas sutartas atlyginimas, kadangi jam svarbu gauti žadėto ir sutarto atlyginimo dydį, neskirstant pažadėtos sumos į darbo užmokestį ir dienpinigius už laiką, išbūtą komandiruotėse. Tačiau pretenzijų dėl Sutartyje nustatytos darbo užmokesčio ir dienpinigių mokėjimo tvarkos jis nereiškė ir sutartį pasirašė, taip sutikdamas su jos sąlygomis.

38.       Tiek atsakovas šioje byloje, kiti ieškovės darbuotojai kitose darbo bylose nurodė, kad pas ieškovę įsidarbino pagal rastą skelbimą, kuriame žadėtas 2100 – 2700 Eur dydžio atlyginimas. Atsakovas taip pat pateikė UAB „Megos grupė“ darbo skelbimą, kuriama nurodyta, kad mokami 85 Eur už kiekvieną kalendorinę dieną. Galimai iš to ką nurodo atsakovas tolimųjų reisų sferoje yra įprasta aptarti darbo užmokestį per dieną, nepaisant to, kad oficialiai tokio susitarimo negalima įtvirtinti, kadangi tokį susitarimą draudžia teisės aktai. Arba susitarti žodžiu dėl neoficialiai mokėtino didesnio darbo užmokesčio, dienpinigių dydžio, tai toks susitarimas negali būti pateisinamas, be to prielaidomis grįsti teismo išvadas nėra teisinio pagrindo.  DK 107 straipsnis numato, kai dirbama komandiruotės sąlygomis turi būti išskirtas darbo užmokestis ir dienpinigiai, taip pat šalys sudarė laikinojo darbo sutartį, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, ją sudarant nėra ir negali būti žinomi atitinkami kintamieji, kurie įtakoja atlygio dydį: darbuotojas gali būti siunčiamas pas įvairius laikinojo darbo naudotojus-užsakovus, kurių sąlygos gali keistis; darbuotojas yra siunčiamas į užsienio valstybes, kiekvienai valstybei yra nustatytas skirtingas maksimalus dienpinigių dydis. Taigi, aptartos aplinkybės sudaro pagrindo spręsti, kad tolimųjų reisų vairuotojai įsidarbindami siekia žinoti konkretų darbo užmokestį per dieną, kad būtent tokiu būdu tikėtina skaičiuoja savo darbo užmokestį, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad darbuotojas, pasirašydamas konkrečią darbo sutartį, nesupranta, kokia darbo užmokesčio tvarka yra numatyta sutartyje ir kad nors ir pasirašo sutartį su nustatyta tvarka sutarties sąlygomis  nesutinka.

39.       Apeliantas įrodinėdamas savo argumentų pagrįstumą byloje yra pateikęs duomenis, jog situacija dėl ieškovės ir jos darbuotojų konfliktų buvo nuskambėjusi ir visuomenėje. Straipsnyje „Prabilo apie vairuotojų įdarbinimo tarpininkus: su tokiomis įmonėmis reikėtų elgtis atsargiau“ (www.delfi.lt) nurodoma informacija, kad 20 vairuotojų bylinėjasi su tarpininkų bendrove „Raisitra“, už, kaip teigiama, nesumokėtą darbo užmokestį vairuotojams. Rašoma, kad „paprastai veikiama pagal tokią schemą – darbo pradžioje vairuotojui sumokama žadėta suma, tačiau vėliau pervedama mažesnė suma ir pareiškiama, jog anksčiau buvo sumokėtas avansas, tad viską sudėjus išeina sutartas atlyginimas“. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėto straipsnio pateikimas, nuomonės išsakymas, dienpinigių skaičiavimo aptarimas visuomenės informavimo priemonėse dar nereiškia ieškovės, kaip darbdavio nesąžiningumo bei nesudaro pagrindo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju susiklostė atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės.

40.       Teisėjų kolegijos nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byloje esantys aptarti duomenys bei skirtinga darbuotojo bei darbdavio pozicija neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad buvo susitarta dėl didesnių nei minimalaus dienpinigių apmokėjimo. Apelianto vertinimu  - jeigu atsakovas prieš išvykdamas į komandiruotę nebuvo supažindintas su šiuo ieškovės įsakymu, tada, atsižvelgus į kitus byloje surinktus įrodymus, pasitvirtina atsakovo paaiškinimas, jog su ieškove jis susitarė, kad jam už komandiruotės dieną bus mokama 80 Eur, jeigu, priešingai, atsakovas buvo supažindintas su šiuo ieškovės įsakymu prieš išvykdamas į komandiruotę, akivaizdu, kad atsakovo reiškiamos pretenzijos ieškovei būtų nepagrįstos. Taip pat apeliantas teigia, kad ieškovė teisės normų imperatyvius reikalavimus pažeidė, nurodytų dokumentų ir duomenų atsakovui nepateikė. Nurodo, kad ieškovės grubūs pažeidimai nėra tik formalūs ne tik todėl, kad tuo buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, tačiau ir todėl, kad toks ieškovės sąmoningas neteisėtas elgesys nulėmė tai, jog atsakovas išvykdamas į minėtą komandiruotę buvo tikras, kad ieškovė laikysis susitarto užmokesčio už darbą (80 Eur už dieną komandiruotėje, jau atskaičius mokesčius), o ieškovė įgijo galimybę kilus ginčui tarp atsakovo ir ieškovės dėl atsiskaitymo su atsakovu už paskutinę komandiruotę teikti į bylą pirmiau minėtą įsakymą dėl komandiruotės jai palankia data bei jame fiksuojant duomenis apie dienpinigių dydį, kurie iš tikrųjų neatitiko faktinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovo (jog už atsakovo darbo komandiruotėje dieną jam bus mokama 80 Eur, jau atskaičius mokesčius). Apelianto vertinimu toks ieškovės sąmoningas teisės normų pažeidimas vėliau jai leido nesąžiningai manipuliuoti duomenimis kilus ginčui dėl atsiskaitymo su atsakovu, įrodinėjant, jog esą ji yra su atsakovu atsiskaičiusi. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, į tai, kas išdėstyta neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais.

Dėl atliktų mokėjimų ir jų vertinimo

41.       Byloje nustatyta, kad nesutikdamas su išmokėtomis sumomis, apeliantas 2019-08-06 kreipėsi su prašymu į darbo ginčų komisiją, prašydamas išieškoti iš ieškovės už 2019 metų birželio mėnesį ir aštuonias liepos mėnesio dienas nesumokėtą darbo užmokestį ir komandiruotpinigius, iš viso 3120 Eur, bei netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliantas nurodė, kad nuo kovo iki liepos mėnesio dirbo Švedijoje 99 dienas, su ieškove susitarė, kad už kiekvieną dirbtą dieną jam bus mokama po 80 Eur. Už dirbtas 99 dienas ieškovė jam turėjo sumokėti 7920 Eur sumą, tačiau sumokėjo 5020 Eur sumą ir liko skolinga 2900 Eur.

42.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš į bylą pateiktų 2018 metų įsakymų dėl komandiruočių, dienpinigių skaičiavimo žiniaraščių, banko sąskaitos išrašo (1 t., b. l. 117-123) matyti, kad 2018 metais atsakovas komandiruotėje Švedijoje dirbo 167 dienas, jam išmokėta iš viso 11 088,91 Eur su darbo santykiais susijusi suma (atlyginimas, komandiruotpinigiai). Iš aptartų duomenų matyti, kad padalinus gautą sumą iš dirbtų dienų gaunasi 66,4 Eur suma (11 088,91 Eur : 167 d. = 66,4 Eur). Pagal atsakovo nurodytus skaičiavimus jam 2018 metais turėjo būti išmokėta iš viso 13 360 Eur suma (167 d. x 80 Eur). Byloje nėra jokių duomenų, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl išskaitų darymo iš 80 Eur sumos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį apelianto argumentą atmetė kaip neįrodytą.

43.       Sutarties 4.2 punkto pagrindu darbo užmokestis atsakovui turėjo būti sumokamas iki kiekvieno mėnesio 28 d. už praėjusį mėnesį, pervedant darbo užmokestį į darbuotojo nurodytą banko sąskaitą. Sutarties 4.5 punkte įtvirtinta, kad šalys sutaria, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Grįžęs iš komandiruotės darbuotojas privalo pateikti darbdaviui dokumentus apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio dieną. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog analizuojant Sutarties 4.5 punkto turinį ir Sutarties šalių valią, spręstina, kad šalys nebuvo susitarusios dėl avanso mokėjimo atsakovui prieš komandiruotę, tačiau taip pat nėra šalių susitarimo, kad avansas atsakovui nebus mokamas komandiruotės metu ar bus mokamas tik tada, kai atsakovas grįš iš komandiruotės, Sutarties šalys nusistatė tik galutinį ieškovės atsiskaitymo su atsakovu terminą – ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną pagal Sutarties 4.2 punkto nuostatas.

44.       Bylos duomenimis apeliantas, grįsdamas, jog šalys buvo žodžiu sutarusios dėl 80 Eur dydžio dienpinigių, nurodo: 1) Pirmą mokėjimą ieškovė atsakovui atliko 2019 m. gegužės 27 d., sumokėjo 2394 Eur, nors pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus į bylą jai priklausė atsakovui išmokėti viso tik 1496,68 Eur (už kovo-balandžio mėnesius priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir dienpinigiai). Skirtumas atsakovo naudai 897,32 Eur (2019 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas). Skaičiuojant pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove jos mokėtina suma atsakovui būtų 2480 Eur (31 diena*80 Eur) (skirtumas ieškovės naudai 86 Eur; 2) Antrą mokėjimą ieškovė atsakovui atliko 2019 m. birželio 28 d., sumokėjo 2476 Eur, nors pagal ieškovės pateiktus skaičiavimus į bylą jai priklausė atsakovui išmokėti viso tik 1422,69 Eur (už gegužės mėnesį priskaičiuotas išmokėti darbo užmokestis ir dienpinigiai). Skirtumas atsakovo naudai 1053,31 Eur (2019 m. lapkričio 12 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas). Skaičiuojant pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove jos mokėtina suma atsakovui būtų 2480 Eur (31 diena*80 Eur) (skirtumas ieškovės naudai 4 Eur); 3) Atsakovas, 2019 m. gegužės 27 d. ir 2019 m. birželio 28 d., gavęs atitinkamai 2394 Eur ir 2476 Eur, turėjo teisėtą lūkestį, kad ieškovė vykdo būtent faktinį susitarimą tarp ieškovės ir atsakovo. Ieškovei sumokant atsakovui 2019 m. gegužės 27 d. ir 2019 m. birželio 28 d. 2394 Eur ir 2476 Eur, tai yra praktiškai tiek, kiek priklausė atsakovui pagal atsakovo nurodomą faktinį susitarimą su ieškove (per du mėnesius skirtumas sudaro tik 90 Eur ieškovės naudai, kai tuo tarpu pagal ieškovės nurodomą susitarimą skirtumas sudaro net 1950,63 Eur), ieškovė 2019 m. rugpjūčio 6 d. atsakovui sumokėjo tik 152,87 Eur. Atsakovo vertinimu, šie bei kiti byloje surinkti duomenys įrodo, jog ieškovė, nenorėdama įvykdyti faktiškai sutartos su atsakovu piniginės prievolės, atgaline data nusprendė skaičiuoti atsakovui mažesnį jo reikalavimą į ieškovę, t. y. perrašė duomenis teigdama, kad darbuotojui (atsakovui) priklauso mažesnės sumos.

45.       Ieškovė, neigdama šalių susitarimą dėl 80 Eur dienpinigių, nurodo, kad: 1) Vadovaujantis apelianto nurodoma skaičiavimų logika, apmokėjimą už 2018 m. vasario-balandžio mėnesį (darbo užmokestį ir dienpinigius) jis gavo 2018-05-25 mokėjimo pavedimu. 2018 m. vasario-balandžio mėnesį komandiruotėje apeliantas buvo 32 dienas, vadinasi turėjo gauti 2560 Eur (32 d. x 80 Eur), tačiau pavedimu gavo 1515 Eur sumą (t. y. 1 045 Eur mažiau); 2018 m. gegužės mėn. - 31 dienos, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), tačiau 2018-06-26 pavedimu gauta 2287,41 Eur suma (t. y. 192,59 Eur mažiau); 2018 m. birželio mėn. - 20 dienų, vadinasi turėjo gauti 1600 Eur (20 d. x 80 Eur), tačiau 2018-07-25 pavedimu gavo 1125 Eur (t. y. 475 Eur mažiau); 2018 m. liepos mėn.- 31 diena, vadinasi turėjo gauti 2480 Eur (31d. x 80 Eur), tačiau 2018-08-28 pavedimu gavo 2325 Eur (t. y. 155 Eur mažiau); 2018 m. rugpjūčio mėn. - 31 diena, vadinasi turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), tačiau 2018-09-27 pavedimu gavo 2261,50 Eur (t. y. 218,50 Eur mažiau); 2018 m. rugsėjo mėn.- 22 dienos, vadinasi turėjo gauti 1760 Eur (22 d. x 80 Eur), tačiau 2018-10-26 pavedimu gavo 1575 Eur (t. y. 185 Eur mažiau); Net ir apeliantui išdirbus vienodą dienų skaičių, pvz. po 31 d. 2018 m. gegužės, liepos, rugpjūčio mėnesiais, atsakovas negavo vienodų sumų, kas patvirtintų jo teiginį dėl 80 Eur tarifo; 2) Byloje yra atsakovo pateiktas (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017-12-02 iki 2018-12-02 (T.2, b. l. 144-149). Šiuose išrašuose yra paties atsakovo padaryti prierašai, patvirtinantys, kad jam nebuvo sumokėta po 80 Eur už dieną: T.2. b. l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 05 (gegužės mėn.) dirbta 31 d.; prie 73 išrašo eilutės (2018-06-26 pavedimo 2287,41 Eur sumai) nurodyta, kad 2287,41 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 73,78 Eur; T.2. b. l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 06 (birželio mėn.) dirbta 20 d.; taip pat įrašyta 1125:20 = 56,25; 82 išrašo eilutė - 2018-07-25 gauta 1125 Eur; T.2. b. l. 148 lapo viršuje nurodyta, kad 07 (liepos mėn.) dirbta 31 d.; taip pat įrašyta 2325 : 31 = 75,00 Eur; prie 96 išrašo eilutės (2018-08-28 pavedimo 2325 Eur sumai) nurodyta, kad 2325 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 75,00 Eur; T.2. b. l. 148 lapo viršuje nurodyta, kad 08 (rugpjūčio mėn.) dirbta 31 d.; taip pat įrašyta 2261, 50 : 31 = 72,95 Eur. 110 išrašo eilutė (2018-09-27 pavedimo) pažymėta 2261,50 Eur suma; T.2. b. l. 149 lapo viršuje nurodyta J.R. grįžo 2019-09-22, gal dirbta – 21 d., 1575,00 : 21 = 75 Eur; 115 išrašo eilutė (2018-10-26 pavedimo) pažymėta 1575 Eur suma, kuri dalinama iš 21 ir gaunama 75 Eur; 3) Byloje pateikti 2019-03-29 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-03-29 dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis ir 2019 metų sąskaitos išrašas. Vadovaujantis apelianto nurodoma skaičiavimų logika 2019 m. kovo-balandžio mėnesį komandiruotėje apeliantas buvo 32 dienas, vadinasi turėjo gauti 2560 Eur (32 d. x 80 Eur), tačiau 2019-05-27 pavedimu gavo 2394 Eur sumą (t. y. 166 Eur mažiau); 2019 m. gegužės mėn. - 31 dienos, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), pavedimu gauta 2476 Eur suma (t. y. 4 Eur mažiau). 2019-08-06 kreipdamasis į darbo ginčų komisiją atsakovas nurodo, kad su juo darbdavys neatsiskaitė tik už birželio ir liepos mėnesius, nesumokėdamas 3120 Eur. Darbuotojas nenurodo, kad ir už ankstesnius laikotarpius jam dar yra neišmokėta 170 Eur. Darbo ginčų komisijai darbuotojas nurodė, kad jam yra nesumokėta už 2019 m. birželio mėnesį ir 8 liepos mėnesio dienas, kad neišmokėta suma sudaro 3120 Eur. Darbuotojo nurodytą skolos sumą 3120 Eur padalinus iš jo nurodomų komandiruotės dienų skaičiaus 38 d. (30 d. birželio +8 d. liepos), gauname 84,47 Eur už vieną dieną (3120 Eur/38 d). Vėliau atsakovas patikslinimo, kad birželį komandiruotėje praleido 30 dienų, o liepos mėnesį - 7 dienas, viso 37 dienos. Taip pat ir patikslina skolos sumą už nurodytą laikotarpį - 2900 Eur. (2900 Eur /37 d. = 78,37 Eur už dieną). Šios faktinės aplinkybės ir bylos medžiaga, ieškovės vertinimu, patvirtina, kad atsakovas nuo pat darbo sutarties sudarymo negavo jo nurodomos sumos, vadinasi, apelianto nurodomas „žodinis susitarimas“ nebuvo vykdomas, tačiau iki pat ginčo laikotarpio nereiškė darbdaviui jokių pretenzijų.

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus šalių argumentus dėl atliktų mokėjimų, sprendžia, kad nagrinėjau atveju reikia atsižvelgti į aplinkybę, jog ieškovė tiek pirmosios instancijos teisme tiek apeliacinės instancijos teismui nurodė, jog įmonės apskaitos sistemoje apskaitos vienetas yra ne mėnuo, o vienas darbuotojo siuntimas pas laikinojo darbo naudotoją, kuris gali tęstis kelis mėnesius. Ieškovė nurodė, kad darbuotojai negrįžta kas mėnesį, grįžimo laikas nebūtinai sutampa su mėnesio pabaiga. Teisėjų kolegija pažymi, kad šias aplinkybes patvirtina ir apeliantas, kadangi jis darbo ginčų komisijai nurodė mokėjimus už reisą, o ne mėnesius. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad byloje pateiktose buhalterinėse pažymose aiškiai išdėstyta, kokios apeliantui priklausančios sumos dengiamos pavedimais, tačiau nesant duomenų, kad apeliantas su jomis buvo supažindintas raštu, negalim tvirtinti, kad buhalterinių pažymų turinys apeliantui buvo žinomas. Tačiau byloje nėra pateikta ir atsakovo jokių prašymų dėl duomenų pateikimo, jokių pretenzijų dėl ieškovės atliktų mokėjimų apeliantas iki pat šio ginčo nėra reiškęs.  

47.       Apeliantas, teigdamas savo skaičiavimus dėl 80 Eur per dieną apmokėjimo pagrindimo, neįvertina aplinkybės, kad tokios sumos mokėjimas neatitiktų maksimalaus Vyriausybės nustatyto dienpinigių dydžio. Kaip teisingai nurodo ieškovė, šalims sudarant darbo sutartį MMA sudarė 400 Eur, todėl atsakovo darbo užmokestis sudarė 520,40 Eur (Sutarties 4.1 punktas); suma atskaičius mokesčius („į rankas“) - apie 385 Eur; šalims sudarant darbo sutartį Vyriausybės patvirtinta maksimali dienpinigių norma Švedijoje - 53 Eur už dieną; standartiškai mėnuo turi 30-31 d., todėl dienpinigių maksimali suma sudaro 1590 Eur (jei mėnuo turi 30 d.) arba 1643 Eur (jei mėnuo turi 31 d.); sudėjus šias sumas bendra darbo užmokesčio ir dienpinigių suma „į rankas“ gaunasi 1975 Eur-2028 Eur, t. y. 65 Eur už kiekvieną dieną (pagal apelianto taikomą skaičiavimo metodiką). Taigi, gaunama suma yra gerokai mažesnė už apelianto nurodytą 80 Eur sumą per dieną. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentu, kad tuo atveju, jeigu darbuotojui būtų mokama viršijanti maksimalius dienpinigius suma, tai dienpinigiai, viršijantys nustatytas maksimalias normas apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu ir Sodros įmokomis.

48.       Šalių sudarytos Sutarties 4.2 punktas nustato, kad darbo užmokestis mokamas iki kiekvieno mėnesio 28 dienos už praėjusį mėnesį. Taip pat Darbo sutarties 4.4 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai. Darbo sutarties 4.5 punktas numato, kad avansas darbuotojui prieš komandiruotę nėra mokamas, jeigu šalys raštu nesusitarė kitaip. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523 Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 punkte nustatyta, jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Toks reglamentavimas reiškia, kad būtent prieš komandiruotę turi būti pervedama pusę komandiruotei skirto avanso. Iš bylos duomenų matyti, kad paskutinė apelianto komandiruotė buvo laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 30 d. iki 2019 m. liepos 13 d. Taigi prieš apeliantui išvykstant, ieškovė privalėjo atsakovui išmokėti ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių iki komandiruotės pradžios. Iš bylos medžiagos matyti, kad prieš komandiruotę nuo 2019 m. kovo 30 d. iki 2019 m. liepos 13 d. ieškovė apeliantui nieko nepervedė, to ieškovė ir nebuvo nurodžiusi teisme. Pirmas apmokėjimas buvo padarytas tik 2019 m. gegužės 27 d., kai apeliantui pervesta 2394 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant dienpinigiai ir darbo užmokestis, avansas komandiruotpinigių.

49.       Pagal 2019 m. kovo mėn. atsiskaitymo lapelį apeliantui avansu sumokėti dienpinigiai (likusi dalis) – 86,77 Eur, liko išmokėti dienpinigių – 21,77 Eur (permoka). Pagal 2019 m. balandžio mėn. atsiskaitymo lapelį apeliantui avansu sumokėti dienpinigiai (likusi dalis) – 21,77 Eur, sumokėti dienpinigiai – 953,23 Eur, avansu sumokėti dienpinigiai – 984,09 Eur, dienpinigių permoka – 984,09 Eur. Pagal 2019 m. gegužės mėn. atsiskaitymo lapelį apeliantui avansu sumokėti dienpinigiai (likusi dalis) – 984,09 Eur, sumokėti dienpinigiai – 23,41 Eur, avansu sumokėti dienpinigiai – 1272,21 Eur, atlyginimo permoka – 765,19 Eur, dienpinigių permoka – 1272,21 Eur. Pagal 2019 m. birželio mėn. atsiskaitymo lapelį apeliantui avansu sumokėtas atlyginimas (likusi dalis) – 765,19 Eur, sumokėti dienpinigiai (likusi dalis) – 1272,21 Eur, atlyginimo permoka – 350 Eur, dienpinigių permoka – 297,21 Eur. Pagal 2019 m. liepos mėn. atsiskaitymo lapelį apeliantui avansu sumokėtas atlyginimas (likusi dalis) – 350 Eur, avansu sumokėti dienpinigiai (likusi dalis) –297,21 Eur, sumokėtas atlyginimas – 27,58 Eur, sumokėti dienpinigiai – 125,29 Eur, liko išmokėti atlyginimo – 0, liko išmokėti dienpinigių – 0.

50.       Iš ieškovės pateikto sąskaitos išrašo matyti, kad 2018 metais apeliantui ieškovė iš viso sumokėjo 11 088,91 Eur sumą: 05-25 – 1515 Eur, 06-26 – 2287,41 Eur, 07-25 – 1125 Eur, 08-28 – 2325 Eur, 09-27 – 2616,50 Eur, 10-26 – 1575 Eur. 2018-02-24 įsakyme ir žiniaraštyje nurodyta 50 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 7 d.), 2018-04-05 įsakyme ir žiniaraštyje – 100 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 60 d.), 2018-06-14, 15 įsakyme ir žiniaraštyje – 85 proc. dienpinigių norma (komandiruotės trukmė – 100 d.).

51.       Iš pateiktų mokėjimų už 2018 metų komandiruotes matyti, kad nebuvo mokamas dienpinigių avansas, nebuvo susidariusi situacija, jog paskutinio mokėjimo dieną mokėtina suma būtų daug kartų mažesnė už ankstesnes (didžiausios sumos mokėtos birželio, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais, mažesnės – likusiais). Visais atliktais mokėjimais už 2018 metais ieškovė paskirtyje nurodydavo: atlyginimas, komandiruotpinigiai (tą patvirtina byloje esantys abejų šalių banko sąskaitos išrašai). Ieškovės pateiktuose 2018 metų atsiskaitymo lapeliuose, kurie taip pat nėra pasirašyti apelianto, matyti, kad jokie avansai nebuvo mokami ir išskaitomi iš vėlesnių mokėjimų.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad 2019 metų mokėjimuose yra aiškiai nurodyta, kad yra mokamas dienpinigių avansas, ko 2018 metų mokėjimuose nebuvo. Tuo tarpu atsakovas jokių pretenzijų dėl gaunamo apmokėjimo ir jo paskirties nurodymo ieškovei nereiškė.

53.       Byloje atsižvelgtina į dvi ieškovės nurodytas aplinkybes dėl 50 procentų dydžio dienpinigių mokėjimo, kad suprastėjo ieškovės padėties, bankrutavus vienam iš partnerių (laikinajam darbo naudotojui) Švedijoje ir šiam tinkamai neatsiskaičius su ieškove (tą ieškovė grindžia ieškovei adresuotu 2019 m. gegužės 17 d. elektroniniu laišku, išsiųstu T. J.). Taip pat, kad byloje yra pateiktas darbo naudotojo (duomenys neskelbtini) atstovo bankroto administratoriaus 2019-09-06 elektroninis laiškas, kuriame nurodyta, kad įmonėje (duomenys neskelbtini), t. y. darbo naudotojo įmonėje, dirbo 10 vairuotojų. Jų darbo užmokestis sudarė 18000-23000 SEK, t. y. 1600-2100 Eur.

54.       Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl ieškovės (nutarties 53 punktas) nurodytų aplinkybių apeliantas byloje yra pateikęs šiuos duomenis: byloje esanti sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) už 2019 m. liepos laikotarpį nurodo, kad ieškovė UAB „Raisitra“ (tiekėjas) pirkėjui (duomenys neskelbtini) nurodė, kad R. J. atlyginimas už 10 dienų sudaro 1400 Eur, sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) už 2019 m. balandžio laikotarpį nurodyta, kad R. J. atlyginimas už 22 dienas sudaro 3080 Eur, sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) už 2019 m. gegužės laikotarpį nurodyta, kad R. J. atlyginimas už 23 dienas sudaro 3220 Eur, sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) už 2019 m. birželio laikotarpį nurodyta, kad R. J. atlyginimas už 20 dienų sudaro 2915 Eur, sąskaitoje faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) už 2019 m. liepos laikotarpį nurodyta, kad R. J. atlyginimas už 10 dienų sudaro 1400 Eur.

55.       Teisėjų kolegija, įvertinusi abiejų šalių pateiktus duomenis, sprendžia, kad byloje negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad bankrutavo vienas iš ieškovės partnerių, kad konkrečios sąlygos nulėmė ieškovės sprendimą, tačiau pažymėtina, kad Sutarties sąlygos leidžia ieškovei keisti dienpinigių dydį darbdavio įsakymais, nėra numatyta, kad 50 proc. dienpinigiai galėtų būti taikomi tik išimtinais atvejais.

56.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnius (2018 m.) atliktus mokėjimus apeliantui, aplinkybę, jog anksčiau nebūdavo mokami dienpinigių avansai, tuo tarpu 2019 m. mokėjimo pavedimuose nurodyta, jog mokamas ir dienpinigių avansas, jog atsakovas nesikreipė į darbdavį dėl neaiškios mokėjimo paskirties, atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusią praktiką teikia informaciją apie komandiruotes telefoninio pokalbio metu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantas buvo supažindintas su ieškovės 2019-03-29 d. įsakymu dėl komandiruotės prieš komandiruotę, jam turėjo būti žinomas ir 50 procentų dienpinigių apmokėjimas. Nors raštu atsakovas nebuvo supažindintas su kitokia nei anksčiau mokėjimo tvarka (kad jam mokamame atlyginime kartu su dienpinigiais bus avansu mokama į priekį), tokia mokėjimo tvarka atitinka ieškovės 2019-03-29 įsakymą, buhalterinius dokumentus bei atsispindi ieškovės atliktuose mokėjimo nurodymuose. Tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl 80 Eur apmokėjimo per dieną nėra (nutarties 42 punktas).

57.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti abiejų šalių skaičiavimai (nutarties 44 ir 45 punktai) įrodo, kad nebuvo vykdomas atsakovo nurodytas žodinis susitarimas dėl 80 Eur apmokėjimo per dieną. Tiek iš ieškovės, tiek iš atsakovo pateiktų skaičiavimų matyti, kad net ir apeliantui išdirbus vienodą dienų skaičių, pvz. po 31 d. 2018 m. gegužės, liepos, rugpjūčio mėnesiais, atsakovas negavo vienodų sumų, kas patvirtintų jo teiginį dėl 80 Eur tarifo. Kaip teisingai nurodė ieškovė, byloje yra atsakovo pateiktas (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašas už laikotarpį nuo 2017-12-02 iki 2018-12-02, jame yra paties atsakovo padaryti prierašai, patvirtinantys, kad jam nebuvo sumokėta po 80 Eur už dieną: T.2. b. l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 05 (gegužės mėn.) dirbta 31 d.; prie 73 išrašo eilutės (2018-06-26 pavedimo 2287,41 Eur sumai) nurodyta, kad 2287,41 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 73,78 Eur; T.2. b. l. 147 lapo viršuje nurodyta, kad 06 (birželio mėn.) dirbta 20 d.; taip pat įrašyta 1125:20 = 56,25; 82 išrašo eilutė - 2018-07-25 gauta 1125 Eur; T.2. b. l. 148 lapo viršuje nurodyta, kad 07 (liepos mėn.) dirbta 31 d.; taip pat įrašyta 2325 : 31 = 75,00 Eur; prie 96 išrašo eilutės (2018-08-28 pavedimo 2325 Eur sumai) nurodyta, kad 2325 Eur suma dalinama iš 31 ir gaunama 75,00 Eur; T.2. b. l. 148 lapo viršuje nurodyta, kad 08 (rugpjūčio mėn.) dirbta 31 d.; taip pat įrašyta 2261, 50 : 31 = 72,95 Eur. 110 išrašo eilutė (2018-09-27 pavedimo) pažymėta 2261,50 Eur suma; T.2. b. l. 149 lapo viršuje nurodyta J.R. grįžo 2019-09-22, gal dirbta – 21 d., 1575,00 : 21 = 75 Eur; 115 išrašo eilutė (2018-10-26 pavedimo) pažymėta 1575 Eur suma, kuri dalinama iš 21 ir gaunama 75 Eur. Iš šių paties atsakovo pateikiamų skaičiavimų matyti, kad atsakovas negaudavo 80 Eur apmokėjimo už dieną, tačiau jokių pretenzijų ieškovei nereiškė, kas patvirtinta, jog šalys nesilaikė susitarimo dėl 80 Eur apmokėjimo už dieną. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad byloje pateikti 2019-03-29 įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), 2019-03-29 dienpinigių skaičiavimo žiniaraštis ir 2019 metų sąskaitos išrašas taip pat neįrodo, kad atsakovui buvo apmokama 80 Eur per dieną (skaičiuojant atsakovo nurodytu būdu, 2019 m. kovo-balandžio mėnesį komandiruotėje apeliantas buvo 32 dienas, turėjo gauti 2560 Eur (32 d. x 80 Eur), tačiau 2019-05-27 pavedimu gavo 2394 Eur sumą (t. y. 166 Eur mažiau), 2019 m. gegužės mėn. - 31 dienos, turėjo gauti 2480 Eur (31 d. x 80 Eur), pavedimu gauta 2476 Eur suma (t. y. 4 Eur mažiau). 2019-08-06 kreipdamasis į darbo ginčų komisiją atsakovas nurodė, kad su juo darbdavys neatsiskaitė tik už birželio ir liepos mėnesius, nesumokėdamas 3120 Eur.

58.       Apibendrinant pažymėtina, kad vertindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovui nebūdavo taikomas vienodas dienpinigių apmokėjimo dydis, jis kisdavo, tą daryti leido šalių Sutartis, atsakovas su ankstesniais apmokėjimais sutiko ir dėl jų pretenzijų nereiškė, taip patvirtindamas jų teisingumą.

Dėl Sutarties 4.1 ir 4.4 punktų pripažinimo apsmestiniais

59.       Atsakovas teigdamas, kad buvo susitarimas dėl 80 Eur mokėjimo  nurodo, kad Sutarties 4.1. ir 4.4. punktai yra apsimestiniai, kad prieš sudarydami sutartį ieškovė ir atsakovas susitarė, kad ieškovė mokės atsakovui 80 Eur sumą už darbo dieną atskaičius mokesčius, į šią sumą bus įskaičiuoti darbo užmokestis ir dienpinigiai. Atsakovas kaip minėta nurodė, kad jam nebuvo įdomu, kaip sutarta suma atsispindės ieškovės buhalterijoje, svarbiausia, kad jam būtų mokama po 80 Eur kas dieną.

60.       Sutarties 4.1. punkte numatyta, kad darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui mėnesinį darbo užmokestį bruto (t. y. prieš mokesčių išskaitymą), kuris yra lygus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytai minimaliai mėnesinei algai, padaugintai iš koeficiento 1,301; šalys patvirtina, kad šios darbo sutarties sudarymo dieną, darbuotojo mėnesinė alga yra ne mažesnė nei 520,40 Eur bruto, išskyrus mėnesius, jeigu į juos įeina laikotarpiai iki 5 dienų, kai darbuotojas nėra siunčiamas pas laikinojo darbo naudotoją, ir/ar laikotarpiai, kai darbuotojas yra siunčiamas, tačiau atsisako vykti pas laikinojo darbo naudotoją (darbo sutarties 4.3. punktas).

61.       Sutarties 4.4. punkte numatyta, kad šalys susitaria, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokami dienpinigiai, lygūs 50 (penkiasdešimties) procentų dienpinigių sumos, kuri atitinkamas valstybės(ių) atžvilgiu yra nustatyta konkrečiai komandiruotei taikomuose teisės aktuose; darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, tačiau toks didesnių dienpinigių mokėjimas nepakeis pagrindinio šalių susitarimo dėl 50 (penkiasdešimties) procentų dienpinigių normos.

62.       CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad simuliacija, t. y. apsimestiniai ar tariami sandoriai, yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-469/2016, 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019).

63.       Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, jog, kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus.

64.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje jau pasisakyta dėl to, kad atsakovo nurodytas susitarimas dėl 80 Eur apmokėjimo per dieną negalėjo būti teisiškai įformintas, kadangi vadovaujantis DK 107 straipsnio 2, 3 dalimis, 139 straipsnio 2 dalies 1-6 punktais, dienpinigiai nėra laikomi darbo užmokesčio sudedamąja dalimi, kad darbo sutarties 4.8 punktu šalys susitarė, kad tarnybinių komandiruočių atveju darbuotojui bus mokama 50 proc. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta dienpinigių suma, kuri darbdavio nurodymu gali būti mokama ir didesnė. Teisėjų kolegijos jau anksčiau aptarta, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovė savo teise mokėti didesnius dienpinigius naudojosi.

65.       Atkreiptinas dėmesys, kad esant abiejų šalių pasirašytai darbo sutarčiai, galioja prezumpcija, kad sutarties sąlygos atitinka tikrąją šalių valią, o su jomis nesutinkanti sutarties šalis, šią prezumpciją gali ginčyti darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka įrodinėdama, kad tam tikra sutarties sąlyga neatitinka tikrosios šalių valios (DK 213 straipsnio 3-4 dalys). Įrodinėjimo pareiga šiuo atveju tenka sutarties sąlygas ginčijančiai šaliai. Atsakovas, nors ir būdamas silpnesniąja darbo teisinių santykių šalimi, neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo atsikirtimus, rinkti įrodymus ir juos pateikti, o jų trūkstant, prašyti pirmosios instancijos teismo juos išreikalauti, kaip tai numatyta CPK 179 straipsnio 1 dalyje (DK 231 straipsnio 5 dalis, CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2008; 2015 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120-687/2015). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, darbo sutartyje nurodyta bei sulygta dienpinigių norma atitinka teisės aktų reikalavimus, atsakovas neįrodė buvus susitarimui dėl didesnio darbo užmokesčio, didesnės dienpinigių normos.

66.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tolinamųjų reisų vairuotojų darbo specifiką, į darbo skelbimus, kas buvo paminėta, sprendžia, kad neatmestina, jog įdarbinimo pradžioje toks darbo užmokesčio žodinis aptarimas, kai skaičiuojama kiek darbuotojas gautų per dieną, galėjo vykti, tačiau tokių pokalbių nėra pagrindo vertinti kaip susitarimo dėl kitokio darbo užmokesčio, nei buvo susitarta rašytinėje darbo sutartyje, mokėjimo, jokie rašytiniai pakeitimai nebuvo padaryti. 

67.       Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje jau nustatyta, kad atsakovui buvo taikomi skirtingi apmokėjimo už dienpinigius dydžiai, tačiau iki paskutinės komandiruotės vykdyti mokėjimai atsakovui tiko ir dėl jų jokių pretenzijų darbdaviui jis nereiškė. Tai, kad buvo susitarta, kad darbdavys turi teisę bet kada nustatyti didesnes dienpinigių sumas konkrečios komandiruotės atžvilgiu, ir faktiškai jas nustatė, bei mokėjo skirtingas pinigų sumas, objektyviai paneigia konkretų susitarimą mokėti 80 Eur (atskaičius mokesčius) per dieną sumą, kaip nurodo apeliantas, įskaičius į tą sumą ir dienpinigius.  

68.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad ieškovė tinkamai jo nesupažindindavo su įsakymais dėl komandiruočių, jos nebūdavo pasirašomos, jokia kita forma ieškovė negaudavo rašytinio atsakovo sutikimo, pvz., elektroniniu paštu (atsakovas kartu su 2020 m. sausio 21 d. prašymu dėl įrodymų prijungimo pateikė duomenis, kad ieškovei jo elektroninis paštas buvo žinomas ir nebuvo kliūčių tokiu būdu jam teikti raštu informacijos). Teisėjų kolegijos vertinimu bylos duomenimis yra pagrindo tikėtinai spręsti, kad atsakovas informaciją apie komandiruotes gaudavo telefonu, ar kitu būdu, priešingu atveju, neturėdamas reikalingos informacijos nebūtų galėjęs į jas vykti. Kaip minėta jokių duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis raštu į ieškovę dėl kokios neaiškios informacijos byloje nėra. 

69.       Pažymėtina, kad sandoris, susitarimas, prieštaraujantis įstatymui, kaip šiuo atveju DK 107 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-06-28 nutarimu Nr. 523 Dėl dienpinigių ir kitų komandiruočių išlaidų apmokėjimo patvirtintam Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašui, neturėtų būti sudarytas ir vykdomas. Esant nurodytoms aplinkybėms, šalių elgesys bei atlikti mokėjimai už darbą leidžia daryti išvadą, jog dėl Sutarties sąlygų, įskaitant 4.1., 4.4. punktus, buvo susitarta gera valia, sąlygos buvo vykdomos ir jų laikyti apsimestinėmis nėra teisinio pagrindo.  

70.       Be to pažymėtina, kad ginčą nagrinėjusi darbo ginčų komisija nepatvirtino darbuotojo nurodytų faktinių aplinkybių dėl žodinio susitarimo mokėti darbuotojui po 80 Eur už dieną, egzistavimo. Darbo ginčų komisija, priteisdama atsakovui 3531,77 Eur sumą, skaičiavo, kad atsakovui turi būti mokamas darbo sutartyje (4.1 punkte) numatytas darbo užmokestis ir 100 proc. nustatyto dydžio dienpinigiai, nurodė, kad nebuvo tarp šalių susitarimo dėl mažesnio nei 100 proc. delspinigių apmokėjimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme atlikta mokėjimų analizė paneigia darbo ginčų komisijos išvadą, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl mažesnio nei 100 procentų dienpinigių taikymo, kadangi atsakovas gaudavo skirtingo dydžio apmokėjimus už vienodo laikotarpio komandiruotę ir pretenzijų dėl ankstesnių mokėjimų nereiškė.

71.       Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Įvertinus tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo faktines aplinkybes įvertinti priešingai nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas dėl konkrečių argumentų dėl kurių pasisakyta.

Dėl Direktyvos 96/71/EB taikymo

72.       Atsakovas byloje nurodė, kad jo atžvilgiu taikytinas komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas Direktyvoje 96/71/EB, jam turėjo būti mokamas ne mažesnis darbo užmokestis, mokamas už atitinkamą darbą komandiruotės valstybėje narėje, t. y. Švedijoje.

73.       Teisėjų kolegija pažymi, jog darbuotojo komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbuotojo atliekamas darbas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi.

74.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog komandiravimas į užsienio valstybes gali būti skirtingo pobūdžio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kadangi šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl pagal paslaugų sutartį į užsienį komandiruoto darbuotojo teisių, tai teisėjų kolegija pasisako dėl tokio darbuotojo teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę (taip pat ir į Europos ekonominei erdvei priklausančią valstybę) atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, į kitą ES valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje. Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu Nr. X-199, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-206-259/2016). Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016, 39 punktas).

75.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė (laikinojo įdarbinimo įmonė) ir atsakovas sudarė Sutartį, kuria atsakovas buvo siunčiamas dirbti kaip laikinojo įdarbinimo įmonės darbuotojas pas laikinojo darbo naudotojus – Švedijoje veikiančias įmones vairuotojo – ekspeditoriaus darbinėms funkcijoms atlikti; nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad darbo santykiai atsakovą siejo būtent su ieškove UAB „Raisitra“, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad ieškovė turi struktūrinių padalinių užsienio valstybėse, kurie galėtų būti įvardinti kaip atsakovo darbovietė; iš Sutarties turinio matyti, kad dėl darbo Lietuvos Respublikoje sulygta nebuvo, atsakovas pagal su ieškove sudarytą Sutartį Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo; atsakovas taip pat patvirtino, kad visą Sutarties laiką dirbo tik Švedijoje.

76.       Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad siekiant įvertinti, ar komandiruotas darbuotojas laikinai atlieka savo darbą kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje jis paprastai dirba, išnagrinėjami visi tokį darbą ir darbuotojo padėtį apibūdinantys faktiniai elementai. Tokie elementai, visų pirma, gali apimti: a) tai, kad darbas atliekamas ribotą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; b) dieną, kurią prasideda komandiravimas; c) tai, kad komandiruojama į kitą valstybę narę nei ta, kurioje ar iš kurios komandiruotas darbuotojas paprastai atlieka savo darbą pagal Reglamentą (EB) Nr. 593/2008 (Roma I) ir (arba) Romos konvenciją; d) tai, kad komandiruotas darbuotojas, užbaigęs darbą arba suteikęs paslaugas, dėl kurių jis buvo komandiruotas, grįžta arba numatoma, kad jis grįš toliau dirbti į valstybę narę, iš kurios jis buvo komandiruotas; e) veiklos pobūdį; f) tai, kad darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas, ir prireikus, kaip tai suteikiama arba nurodomas išlaidų kompensavimo metodas; g) bet kokius ankstesnius laikotarpius, kurių metu pareigas ėjo tas pats arba kitas (komandiruotas) darbuotojas. Esant aukščiau šioje teisėjų kolegijos nutartyje nurodytam ginčo santykio teisiniam reglamentavimui ir esant nustatytoms aplinkybėms byloje, jog atsakovo darbdavys yra Lietuvos įmonė, kad Lietuvoje atsakovas nedirbo ieškovei, kad atsakovas buvo komandiruotas darbdavio atlikti darbines funkcijas tik į Švediją ir, įprastai, ilgiau nei 30 dienų laikotarpiais, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime nepagrįstai  nustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovo susiklostę darbo teisiniai santykiai nepatenka į Direktyvos 96/71/EB taikymo sritį (Direktyvos 2014/67/ES 4 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui yra taikytinas imperatyvus ES teisės aktų nustatytas minimalaus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB. Esant aptartoms aplinkybėms atsakovui turėjo būti garantuojamas minimalus Švedijoje nustatyto atlyginimo mokėjimas, nors pažymėtina, kad pagal viešai prieinamus duomenis konkretus minimalus atlygis nenustatytas.  

Dėl DK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų

77.       Darbo kodekso 75 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Laikinojo darbo naudotojas, vykdydamas šią pareigą, laikinojo įdarbinimo įmonės pareikalavimu turi pateikti informaciją apie jo įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį. Ieškovė byloje remiasi darbo naudotojo (duomenys neskelbtini) atstovo bankroto administratoriaus 2019-09-06 elektroniniu laišku, kuriame nurodyta, kad įmonėje (duomenys neskelbtini), t. y. darbo naudotojo įmonėje, dirbo 10 vairuotojų, jų darbo užmokestis sudarė 18000-23000 SEK, t. y. 1600-2100 Eur. Tačiau jokių detalesnių duomenų nepateikta. Taip pat ieškovė nurodo, kad darbuotojui mokant darbo užmokestį pagal darbo sutarties 4.1 punktą 722 Eur ir 100 proc. dydžio dienpinigius, bendra suma sudaro 2672 Eur; mokant 722 Eur darbo užmokestį ir 50 proc. dydžio dienpinigius - bendra suma sudaro 1697 Eur.

78.       Darbdavys duomenų apie darbo naudotojų, pas kuriuos dirbo atsakovas, apie jų tiesiogiai įdarbintiems atitinkamos kategorijos darbuotojams mokamą darbo užmokestį, nepateikė. Tačiau nurodyta aplinkybe rėmėsi ir kiti teismai, pvz., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis išnagrinėtoje Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų civilinėje byloje Nr. e2-10296-797/2019 pagal ieškovės UAB „Raisitra“ ieškinį atsakovui kitam įmonės vairuotojui dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo 2019-10-25 sprendime, kuris nebuvo apskųstas, yra įsiteisėjęs ir turi res judicata galią (CPK 18 str.), teismas pasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, patvirtinančių vairuotojams mokamų atlyginimų Švedijoje dydžius, kuris yra 18000-23000 SEK (Švedijos kronomis) arba 1600-2100 Eur kas mėnesį. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada jog šioje nagrinėjamoje byloje įvertinus 2019 metais atsakovo realiai Švedijoje dirbtas 99 dienas (kurias nurodo pats atsakovas) bei jam išmokėtą 5022,87 Eur sumą, spręstina, kad dėl atsakovui už darbo dieną Švedijoje išmokėtos sumos nesudaro pagrindo spręsti, kad jos mažesnės nei pagal turimus duomenis vairuotojams Švedijoje mokami atlyginimai.

Dėl darbo santykių nutraukimo

79.       Apeliantas prašo pripažinti, kad šalių Sutartis nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir pasibaigė 2019-12-12, prašo priteisti atsakovui iš ieškovės 3150 Eur (atskaičius mokesčius) skolą, 96,42 Eur delspinigius, dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o taip pat vidutinį darbo užmokestį per mėnesį už atsiskaitymo uždelsimo laikotarpį nuo 2019-12-12 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne daugiau kaip už šešis mėnesius.

80.       Sutarties 19.1 punktu šalys susitarė, kad Sutartis gali būti nutraukta DK 53-65 straipsniuose bei 80 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad darbo sutartis gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš penkias darbo dienas, jeigu darbuotojui du mėnesius iš eilės ir daugiau nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga) arba jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų, kuriuos nustato darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančios darbo teisės normos. Nutraukiant darbo sutartį DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 56 straipsnio  3 dalis).

81.       Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2019-12-04 pranešimu dėl laikinojo darbo sutarties nutraukimo įspėjo ieškovę, jog nutraukia Sutartį ir po penkių darbo dienų Sutartis laikytina pasibaigusi, paprašė visiškai su juo atsiskaityti, kartu sumokant dviejų vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Ieškovė atsakovui adresuotu pranešimu patvirtino, kad jo pranešimą dėl Sutarties nutraukimo gavo 2019-12-04 nurodė, kad prašyme nenurodyta pagal kurį straipsnį darbuotojas nori būti ateistas, kad neteisinga prašymo nutraukti darbo sutartį forma. 2019-12-18 pakartotiniu pranešimu (prašymu) atsakovas nurodė, kad išreiškia valią nutraukti Sutartį DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir prašo įforminti jo atleidimą iš darbo jo iniciatyva nutraukus darbo sutartį.

82.       Pažymėtina, kad nutraukiant darbo sutartį DK 56 straipsnyje nustatytu pagrindu, darbdavys privalo išmokėti darbuotojui dviejų jo vidutinio darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, o jeigu darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, - vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 56 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo pareiškimas pabaigia darbo sutartį pasibaigus įspėjimo terminui ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą (DK 56 straipsnio 3 dalis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nurodytas DK 56 straipsnio reglamentavimas nesuteikia darbdaviui teisės, pasibaigus įspėjimo terminui, atsisakyti įforminti darbo santykių, darbo sutarties pasibaigimą ar pačiam savarankiškai perkvalifikuoti darbuotojo pareiškimo ir atleisti jį kitu DK numatytu pagrindu. Pagal DK komentare išdėstytas rekomendacijas, jei darbdaviui kyla abejonės, ar egzistuoja pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 56 straipsnio nuostatas, darbdavys turi būti aktyvus ir reikalauti, kad darbuotojas pateiktų papildomus paaiškinimus bei įrodymus dėl darbuotojo pareiškime nurodytų aplinkybių. Papildomų dokumentų, paaiškinimų ar kitokių įrodymų pateikimui nustatytinas ne ilgesnis nei penkių darbo dienų terminas, nes per tokį terminą turi būti išspręstas darbo sutarties nutraukimo klausimas.

83.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstai ieškovė, gavusi atsakovo 2019-12-04 pranešimą nutraukti Sutartį, iš karto atsisakė ją nutraukti dėl netinkamo pagrindo, nepasinaudodama galimybe gauti iš atsakovo papildomus paaiškinimus, įrodymus dėl atsakovo pareiškime nurodytų aplinkybių. Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių faktiniai darbo santykiai yra visiškai nutrūkę, grįžęs iš Švedijos 2019 m. liepos mėnesį, atsakovas vėlesnių ieškovės pavedimų nevykdė ir pas laikinojo darbo naudotoją į Švediją ar kitą užsienio valstybę nevyko. Atsakovo suvokimą, kad darbo santykiai su ieškove yra nutrūkę, patvirtina jo nurodytos aplinkybės, kad šiuo metu dirba vairuotojo – ekspeditoriaus darbą kitoje bendrovėje, be to, formuluodamas priešieškinio, kuris teismui pateiktas 2019-11-18, reikalavimą, atsakovas buvo įsitikinęs, kad darbo santykiai su ieškove yra pasibaigę, vėliau tikslindamas reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo pasibaigusia patikslintame priešieškinyje. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad šalys neturi kitų piniginių reikalavimų viena kitai dėl netinkamo Sutarties vykdymo, išskyrus šioje byloje aptartus atsakovo reikalavimus dėl dienpinigių ir delspinigių priteisimo.

84.       Nagrinėjamu atveju, ieškovė net ir nesutikdama su atsakovo nurodytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, turėjo išspręsti sutarties nutraukimo klausimą kitu pagrindu, tačiau neturėjo teisės palikti prašymo neišspręsto. Byloje nustačius, kad ieškovė atsiskaitė su atsakovu ir kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl 80 Eur apmokėjimo per dieną, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog bylos šalių darbo sutartis negali būti nutraukta DK 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

85.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu  atveju šalių Sutartį tikslinga nutraukti DK 55 straipsnyje nustatytu pagrindu – darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių (byloje ieškovei įrodžius, kad ji visiškai atsiskaitė su atsakovu). Atsižvelgiant į tai, kad DK 55 straipsnio 1 dalis nustato 20 kalendorinių dienų įspėjamąjį terminą, o ieškovė patvirtino, kad atsakovo 2019-12-04 pranešimą nutraukti Sutartį gavo tą pačią dieną, nesant ieškovės atstovės prieštaravimui dėl Sutarties nutraukimo įspėjus kitą Sutarties šalį prieš dvidešimt kalendorinių dienų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tikslinga įspėjamąjį terminą nutraukti Sutartį DK 55 straipsnio pagrindu skaičiuoti nuo 2019-12-05, o Sutartį pripažinti nutraukta nuo 2019-12-25.

Dėl procesinės bylos baigties

86.       Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

87.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nėra tikslinga plačiau pasisakyti iš esmės pritariant teismo padarytoms išvadoms ir priimtam sprendimui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

88.       Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė UAB „Raisitra“ apeliacinės instancijos teisme patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidas, į bylą pateikė jų apmokėjimą patvirtinančius duomenis. Teismas, spręsdamas dėl atstovavimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio, turi atsižvelgti į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į teisinio reglamentavimo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais. Atsižvelgiant į pateikto procesinio dokumento turinį, keliamus klausimus, sugaištą laiką, į Rekomendacijas, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo R. J. ieškovės UAB „Raisitra“ naudai.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Raisitra“, juridinio asmens kodas 304119617, buveinė Laisvės pr. 60-1107, Vilniuje, iš atsakovo R. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 363 Eur (trijų šimtų šešiasdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Teisėjos                                                                                           Lina Muchtarovienė

                                                                                                         Birutė Simonaitienė

                                                                                                         Vilija Valantienė