Baudžiamoji byla Nr. 2K-136-699/2018

                                                                                                       Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15463-2017-2                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

     1.1.9.1; 1.1.9.8. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. J., atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžio dalis, kuria iš D. J. nekonfiskuota automobilio „VW Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkanti pinigų suma, pakeista: vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK ) 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. J., atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, konfiskuota automobilio „VW Golf“ vertę atitinkanti pinigų suma – 2000 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu D. J. buvo pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant ją tėvo, laiduotojo Z. J. atsakomybei be užstato, nustatant vienerių metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 68 ir 71 straipsniais, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) dvejiems metams ir 10 MGL dydžio (376,60 Eur) įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. J., kuri, vadovaujantis BK 40 straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą, 2017 m. kovo 31 d., apie 22.50 val., Vilniuje, Kovo 11-osios gatvėje, ties pastatu Nr. 38, pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimą, numatantį draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio – nustatyta alkoholio koncentracija – 2,07 promilės etilo alkoholio.

II.              Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. konfiskuodamas automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą (2000 Eur) nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė su turto konfiskavimu susijusias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir nepagrįstai nepripažino automobilio nusikalstamos veikos padarymo priemone. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi besiformuojančios teismų praktikos tendencijomis šios kategorijos bylose ir sprendė, kad netaikant turto (automobilio) ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo. Taip pat šis teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių konkrečių argumentų, kodėl automobilio vertės išieškojimas iš D. J. būtų neproporcingas padarytai veikai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, reikšmingas BK 72 straipsnio taikymui, pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netaikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų.

III.              Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą D. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorė skunde nurodo:

3.1. Apygardos teismo, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios sumos (2000 Eur) konfiskavimas iš D. J. – yra neproporcinga padarytai veikai. Konfiskuojant automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą neužtikrinama, kad automobilis negalės būti toliau naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Todėl konfiskuojant automobilio vertę atitinkančią sumą siekiama ne užkirsti kelią tokių veikų darymui ateityje, bet pamokyti nusikaltusius asmenis, sukeliant jiems skaudžius finansinius padarinius. Pažymėtina, kad vien jau baudžiamasis procesas asmeniui, padariusiam BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą veiką, yra pakankama prevencinė priemonė, o taikoma bauda ir vairuotojo pažymėjimo atėmimas tam tikram laikotarpiui laikytini pakankamu nubaudimu, todėl papildomai dar turto (automobilio) ar jo vertės konfiskavimas turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į kaltojo asmens asmenybę, jo socialinę bei finansinę padėtį, galimybes jį teigiamai paveikti ateityje, nes taikant jį visada tokia poveikio priemonė yra neproporcinga ir nepagrįstai varžo nusikaltusį asmenį.

3.2. Apygardos teismas, konfiskuodamas automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, nevertino aplinkybių, susijusių su D. J. asmenybe ir patvirtinančių, kad ši poveikio priemonė yra neproporcinga: ji prižiūri savo senelę, kuri gyvena viena Vilniaus r.; niekada nėra teista; anksčiau niekada nevairavo išgėrusi; darbe charakterizuojama teigiamai; uždirba minimalų atlyginimą ir neturi turto; yra baigusi bakalauro studijas; savo poelgį vertina blogai, prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir kt. Taip pat apygardos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apylinkės teismas D. J., kuri atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skyrė 10 MGL įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir dvejiems metams atėmė teisę vairuoti transporto priemones, todėl papildomai paskirtas automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimas yra aiškiai neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai, sukelia D. J. sunkias finansines pasekmes ir varžo labiau, negu to reikalauja baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad transporto priemonė, kurią vairavo D. J., priklauso jos tėvui, todėl paskirta bausmė – automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimas, kurios paskirtis – sulaikyti nuteistąjį nuo naujų nusikaltimų darymo, tampa dar viena bauda D. J.

3.3. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje numatytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kyla ginčas dėl konfiskuotino turto vertės, gali būti pakviestas specialistas (turto vertintojas ir pan.), į kurio nuomonę galėtų atsižvelgti teismas, priimdamas sprendimą. Tačiau apygardos teismas, nustatydamas automobilio vertę, vadovavosi neobjektyviais D. J. tėvo Z. J., nesusijusio nei su automobilių prekyba, nei su remontu, parodymais (teigė, kad automobilį įgijo už 3000 Eur, o dabartinė jo vertė siekia apie 2000 Eur). Nors apygardos teismas nurodė, kad vertino viešai pateiktus duomenis apie tokių automobilių kainas, tačiau galiausiai konstatavo, kad konfiskuojama tokia automobilio vertė, kurią nurodė Z. J., apklaustas apylinkės teisme. Manytina, kad apygardos teismas turėjo kviestis ekspertus, kurie būtų nustatę tikrąją automobilio kainą.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasatorės teiginiai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo nepagrįsti ir atmestini. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo turinį sudaro priverstinis, neatlygintinas iš nusikalstamos veikos gauto, darant nusikalstamą veiką panaudoto ar nusikalstamai veikai daryti suteikto turto paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad „automobilis yra nusikaltimo padarymo priemonė BK 72 straipsnio prasme, nes šią transporto priemonę nuteistasis tiesiogiai naudojo savo nusikalstamai veikai padaryti, todėl turi būti konfiskuojama“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392-699/2017). D. J., būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir nepaisydama tokios savo būklės, vairavo automobilį, t. y. panaudojo jį nusikalstamai veikai, numatytai BK 281 straipsnio 7 dalyje, padaryti. Nors kasatorės vairuota transporto priemonė nebuvo kaip nors specialiai pritaikyta nusikalstamai veikai daryti, tačiau akivaizdu, kad be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros (išskyrus BK 72 straipsnio 4 dalį), jis privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.

4.2. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais (t. y. ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, tarp kurių numatytas ir turto konfiskavimas. Kai nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), remdamasis BK 72 straipsniu, teismas įstatyme nurodyto turto konfiskavimą skiria privalomai. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Tuo tarpu atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais asmeniui pagal teismų praktiką baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas, taip pat ir turto konfiskavimo, paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Be to, įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

4.3. Pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Pagal teismų praktiką dėl padarytų BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytų veikų prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. J. vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, žymiai viršijusi 1,5 promilės ribą, esant kuriai kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (nustatytas 2,07 promilės girtumas). Kita vertus, atsižvelgęs į kaltinamosios asmenybę apibūdinančias aplinkybes, BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų taikyti laidavimą buvimą ir vadovaudamasis įstatymo suteikta teise, pirmosios instancijos teismas D. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleido, neskirdamas jai bausmės, tačiau pripažindamas, kad jai būtina taikyti baudžiamojo poveikio priemones – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Transporto priemonės (jos vertės) konfiskavimo klausimą šis teismas taip pat svarstė, tačiau tokios baudžiamojo poveikio priemonės teismas netaikė, motyvuodamas tuo, kad būtų pažeistas proporcingumo principas. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas prokuroro paduotą apeliacinį skundą, išsamiai analizavo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių, tarp jų ir transporto priemonės konfiskavimo (jo vertės išieškojimo), proporcingumo klausimą, atsižvelgdamas į būtinumo užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti teisingą pusiausvyrą, atsižvelgė į bylos aplinkybes, susijusias tiek su konkrečia nagrinėjama nusikalstama veika, tiek su kasatorės asmenybe, jos turtine padėtimi. Todėl pritariama apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad, atsižvelgiant į aiškią bei kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius KET pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, apylinkės teismas D. J. skyrė itin švelnias poveikio priemones, kurios savo pobūdžiu atitinka administracinio nusižengimo padarinius. Be to, tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas asmenims, kai jie transporto priemonę vairavo būdami apsvaigę nuo alkoholio daugiau nei 1,5 promilės, atitinka ir formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-14-511/2018). Taigi nėra jokio pagrindo manyti, kad Vilniaus apygardos teismas, skirdamas atleistajai nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72 straipsnio 5 dalyje, neteisingai aiškino ir taikė šį baudžiamąjį įstatymą.

4.4. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai nustatė konfiskuotino turto vertę, kuri atitinka 2000 Eur. Šioje kasacinio skundo dalyje keliamas fakto, o ne teisės taikymo klausimas, o tai nelaikytina kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnį.

IV.              Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo

6. Kasaciniu skundu D. J., kuri nuo baudžiamosios atsakomybės atleista pagal laidavimą, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį – ir nepagrįstai nusprendė iš jos konfiskuoti automobilio „VW Golf“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 2000 Eur, nevertino aplinkybių, susijusių su jos asmenybe, kurios patvirtina, jog ši poveikio priemonė yra neproporcinga. Šie kasatorės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
7. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. J. pagal laidavimą buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už vairavimą kelių transporto priemonės – jos tėvui priklausančio automobilio „VW Passat“ – esant apsvaigus nuo alkoholio (2,07 promilės).
8. Atleisdamas D. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis) ir parinkdamas jai baudžiamojo poveikio priemones, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. J. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, pripažino savo kaltę ir gailisi, todėl yra pagrindas manyti, jog D. J. laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų, o greta paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas naudotis specialia teise (teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimas dvejiems metams) bei 10 MGL dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – yra pakankamos nubaudimo tikslams įgyvendinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju automobilis nėra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas nusikaltimas negali būti padaromas nesinaudojant transporto priemone.
9. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą BK 72 straipsnio taikymo / netaikymo aspektu, konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo – netaikymo yra nepagrįstos ir neteisingos. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro apeliacinį skundą, nurodė, kad automobilis „VW Golf“ buvo D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo priemonė BK 72 straipsnio prasme, nes šią transporto priemonę ji tiesiogiai naudojo savo tyčinei nusikalstamai veikai padaryti. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tai, jog sąmoningas transporto priemonės panaudojimas darant šioje teisės normoje numatytą tyčinę nusikalstamą veiką yra įtrauktas į BK 281 straipsnio 7 dalyje aprašytą nusikaltimo sudėtį kaip būtinasis požymis, transporto priemonės, kaip nusikalstamos veikos priemonės, statuso nekeičia, nes būtent ją naudojant ir yra sudaromos sąlygos įvykdyti tokio pobūdžio nusikalstamą tyčinę veiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria iš atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. nekonfiskuota automobilio „VW Golf“ vertę atitinkanti pinigų suma, pakeitė ir, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, konfiskavo minėto automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 2000 Eur. Taip pat apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo neanalizavo jos taikymo proporcingumo aspektu, t. y. kiek ji atitinka asmens nubaudimo tikslus ir nevaržo jo teisių, ar priemonė yra adekvati tikslams pasiekti.
10. Asmens nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi. Pagal BK 67 straipsnį, baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį ir nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis); remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju teismas privalomai skiria įstatyme nurodyto turto konfiskavimą. Pagal teismų praktiką, išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.
11. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį baudžiamojo poveikio priemonės, tarp jų ir turto konfiskavimas, gali būti skiriamos pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais arba atleistam nuo bausmės šio kodekso X skyriuje numatytais pagrindais, arba lygtinai paleistam iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje numatytais pagrindais. Tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, teismas tokiais atvejais pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018).
12. BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jo padarymą. Pagal šio straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, o 5 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
13. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, spręsdamas dėl D. J. vairuoto automobilio, priklausančio jos tėvui, atitikties BK 72 straipsnyje nurodytiems konfiskuotino turto požymiams ir tuo pagrindu dėl baudžiamosios poveikio priemonės – jo vertę atitinkančios sumos konfiskavimo – taikymo, bylos aplinkybes teisingai įvertino ir baudžiamąjį įstatymą tinkamai pritaikė apeliacinės instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo pagrįstumą analizavo dviem aspektais: ar automobilis, kurį vairavo D. J., pripažįstamas nusikaltimo padarymo priemone; ar baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio vertę atitinkančios sumos konfiskavimo – taikymas yra proporcinga priemonė.
14. Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone gali būti pripažįstamas tik toks turtas, kurį kaltininkas sąmoningai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Dėl to nusikalstamos veikos priemone paprastai pripažįstamas darant tyčines nusikalstamas veikas panaudotas turtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-699/2018). BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl baudžiamoji atsakomybė nustatyta už veikos padarymą: vairavimą apsvaigus, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Minėta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kai asmuo suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Būtent kaltininko veiksmuose esanti tiesioginė tyčia, jo pasirinkimas veikti nusikalstamai lemia tai, kad automobilis, vairuojamas neblaivaus asmens, tampa šio nusikaltimo padarymo priemone. Asmuo, kuris, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėda vairuoti automobilį, suvokia savo veiksmų pavojingumą, priešingumą teisei ir automobilį tiesiogiai naudoja nusikalstamai veikai daryti. Taip automobilis tampa nusikaltimo padarymo priemone.
15. Byloje esantys įrodymai ir minėtos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. J. vairavo jos tėvui priklausantį automobilį „VW Golf“ būdama neblaivi (2,07 promilės), taigi ji tiesiogiai panaudojo automobilį darydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, ir todėl tai yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Kadangi automobilis priklausė D. J. tėvui, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, pripažinęs automobilį BK 281 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo priemone, konfiskavo iš D. J. automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.
16. Spręsdamas, ar nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistai D. J. paskirta BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė yra proporcinga tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir pažeidimų prevencijos užtikrinimo, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino tiek padarytos veikos pavojingumą, tiek kaltininkės asmenybę, taip pat atsižvelgė į pirmosios instancijos teismo jau paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, jų pobūdį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netaikyti D. J., kuri atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo, neanalizavo šios priemonės taikymo proporcingumo aspektu. Sprendžiant, ar skirti baudžiamojo poveikio priemones asmenims, kurie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, tokių priemonių proporcingumo įvertinimas yra esminis momentas, leidžiantis tiek nubausti veiką padariusį asmenį, tiek atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje.
17. Iš bylos matyti, kad D. J. pirmosios instancijos teismas paskyrė dvi baudžiamojo poveikio priemones: atėmimą teisės vairuoti transporto priemonę dvejiems metams ir 10 MGL dydžio (376,6 Eur) įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri sudaro tik apie penktadalį automobilio, kurį neblaivi vairavo D. J., vertės (2000 Eur). Nors D. J. pakankamai ilgą laiką vairuoti transporto priemonės negalės, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos turtinio pobūdžio priemonės nėra pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasant nuo panašaus pobūdžio veikų darymo, be to, yra itin švelnios, savo pobūdžiu atitinkančios administracinio nusižengimo sankcijoje nustatytas baudas.
18. Kai D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ji nepatyrė padarinių, susijusių su baudžiamosios atsakomybės taikymu, t. y. jai nebuvo paskirta bausmė ir ji neturi teistumo. Taigi, įvertindamas D. J. asmenybę (prisipažino ir gailisi, teisiama pirmą kartą), pirmosios instancijos teismas išreiškė pasitikėjimą ja, nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jos asmenybė buvo neįvertinta.
19. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismo D. J. paskirta BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios sumos (2000 Eur) konfiskavimas – yra neproporcinga padarytai veikai, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 72 straipsnio 5 dalis, neturi pagrindo.
20. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Alvydas Pikelis

                                                                                                                                            Artūras Ridikas

                                                                                                                                            Aldona Rakauskienė