Civilinė byla Nr. e2-462-553/2022

        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00248-2021-4

             Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.13

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės panaikinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Grassor“ byloje,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Grassor“ iškėlė bankroto bylą. 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartimi teismas pripažino bendrovę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

2.       2022 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas, patenkinęs ieškovės (kreditorės) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) prašymą, apribojo buvusiam bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Grassor“ vadovui R. Ž. teisę 2 (du) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nustatęs, kad R. Ž. neinicijavo BUAB „Grassor“ nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 punktas) bei, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratorei turto, dokumentų ir (ar) informacijos (JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

3.       2022 m. vasario 23 d. R. Ž. pateikė teismui prašymą dėl nutartimi paskirtos poveikio priemonės panaikinimo. Prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad: (1) 2022 m. vasario 7 d. bei 2022 m. vasario 14 d. nemokumo administratorei mažajai bendrijai (toliau – MB) „Bankroto byla“ buvo perduoti visi bendrovės dokumentai; (2) buvo pašalintos prielaidos galimai nesklandžiam bankroto procesui, nebuvo nustatytas vengimas pateikti duomenis; (3) nėra faktinio pagrindo laikyti, kad R. Ž. elgėsi nesąžiningai, ar tai, kad sąmoningai nekėlė bankroto bylos, blogino bendrovės finansinę padėtį ar savo veiksmais sudarė sąlygas kreditorių reikalavimams didėti; (4) nebuvo nustatytas akivaizdus R. Ž. aplaidumas einant vadovo pareigas ar netinkamas funkcijų vykdymas; (5) teismas nevertino to, kokias pasekmes sukėlė R. Ž. neveikimas, todėl, nors formaliai ir bu?tu? galima vadovautis nutarimu, priimtu administracinio nusiz?engimo byloje, visgi bu?tina gilesnė aplinkybiu? analizė, is?skiriant subjektyvias aplinkybes; (6) administracinio nusižengimo byloje kilo priešingų nuomonių dėl nemokumo momento nustatyto – VMI teigė, kad R. Ž. bankrotą turėjo inicijuoti 2019 m. lapkričio mėn., o teismas konstatavo, kad tokia pareiga kilo 2020 m. antrąjį ketvirtį; (7) pareiškėjas manė, kad BUAB „Grassor“ – gyvybinga ir likvidi, veiklą vykdė, planavo naujus klientus, kurie turėjo generuoti stabilias pajamas, tačiau dėl nuo bendrovės ir valdymo organų nepriklausančių priežasčių perspektyvūs planai buvo neįgyvendinti, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl R. Ž. kaltės, kadangi jis manė, kad kreditorinį reikalavimą jis dengs iš einamųjų mokėjimų; (8) bendrovė teikė buhalterinės apskaitos ir mašinų nuomos paslaugas SORETTO grupės įmonėms, kurios susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl buvo aktyviai ieškota naujų klientų – viena iš perspektyviausia surastų klienčių buvo UAB „Eurosoft“, kuri nuo 2020 m. bendrovei turėjo garantuoti 1 200 Eur pajamas per mėnesį, tačiau dėl įvesto karantino UAB „Eurosoft“ veiklą sustabdė; (9) nėra suprantama, kodėl 2020 m. antrąjį ketvirtį R. Ž. atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą, jei 2020 m. sausio ir kovo mėn. skola VMI buvo dengiama; teismui pateikti dokumentai patvirtina, kokias pajamas bendrovė planavo gauti ir su kokiomis kreditorėmis atsiskaitė 2019 m. spalio – 2020 m. sausio mėn.; (10) vertindamas nemokumo momentą teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad bendrovė planavo gauti pajamas, teikė sąskaitas, siekė mokėti ir padengti skolą VMI, kuri 2020 m. pirmajame pusmetyje nepadidėjo, ji atsirado tik 2020 m. antrajame pusmetyje, kai bendrovė buvo išregistruota iš PVM registro; (11) bendrovė 2020 m. pirmąjį pusmetį gavo pajamų, teikė paslaugas, teikdavo apmokėjimui sąskaitas, todėl nebuvo nemoki, tai pagrindžia, kad nėra jokio sąmoningo R. Ž. neveikimo požymių; (12) R. Ž. neveikimas nesukėlė jokių pasekmių, t. y. neatsiz?velgiant i? keliamo bankroto laikotarpi?, ar tai bu?tu? padare?s R. Ž. ar pati VMI, sa?moningo finansinės situacijos bloginimo nebuvo nustatyta; (13) nėra objektyvaus pagrindo laikyti, kad R. Ž., uz?delse?s pateikti dokumentus nemokumo administratorei dėl ne nuo jo priklausanc?iu? aplinkybiu? ir susitare?s dokumentu? perdavimo laika? su nemokumo administratore, padarė tokio masto paz?eidima?, kas lemtu? griez?c?iausia? JANĮ sankcija?; (14) VMI nei?rodė nesavalaikio nemokumo bylos is?kėlimo, kadangi vien administracinio nusiz?engimo byloje priimtas nutarimas negali suponuoti sankcijos taikymo; (15) pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnį R. Ž. jau buvo nubaustas už tą patį – tiek ANK, tiek JANĮ gina tą patį tikslą (viešąjį interesą, siekia atgrasyti nuo nusižengimų darymo), o bylų aplinkybėms iš esmės esant tapačiomis, asmuo jau buvo nubaustas pinigine sankcija už tai, kad laiku neiškėlė bankroto bylos, 2022 m. vasario 8 d. nutartimi jam taikoma sankcija už tą patį, tačiau toks reguliavimas laikytinas netobulu.

4.       Ieškovė VMI su prašymu nesutiko ir nurodė, kad: (1) prašyme panaikinti teismo paskirtą nuobaudą nurodyti argumentai iš esmės yra identiški pateiktiems atsiliepime į kreditorės prašymą skirti nuobaudą, kuriuos teismas jau įvertino ir dėl jų pasisakė 2022 m. vasario 8 d. nutartyje; (2) buvęs įmonės vadovas R. Ž. neįvykdė JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos; 
(3) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2061-1131/2021 konstatavo, kad buvęs BUAB „Grassor“ vadovas R. Ž., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams, neįvykdė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą ir taip padarė ANK 120 straipsnyje numatytą pažeidimą. Tą patvirtinto ir Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 25 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-36-806/2021, atmetęs pareiškėjo apeliacinį skundą. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovės vadovas, žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei nevykdomus įsipareigojimus, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo; (4) nėra aišku, ar įmonės vadovas 2022 m. vasario 7 d. bei 2022 m. vasario 14 d. administratorei perdavė visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ar kitus dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės finansinius rodiklius, turto sudėtį, turto ir įsipareigojimų santykį ir struktūrą, įmonės nemokumo priežastis, sudarytus sandorius, kitas su įmonės finansine padėtimi susijusias reikšmingas faktines aplinkybes. Tik dokumentų perdavimo faktas neeliminuoja pareigos pateikti JANĮ 57 straipsnio 1 dalyje nurodyto turto ir (ar) informacijos. Be to, pareiškėjas nepateikė tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų; (5) nors buvęs vadovas nurodo, jog dokumentų laiku neperdavė dėl techninių priežasčių, t. y. apskaitos programinės įrangos gedimo, bet nepateikė tą patvirtinančių dokumentų, o apsiribojo vien tik deklaratyviais teiginiais (net nekonkretizuodamas, kada nurodomi įvykiai galimai įvyko); (6) pareigos inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą pažeidimas, bendrovės dokumentų ir turto neperdavimas ilgą laiką (9 mėnesius) pagrįstai sudarė pagrindą buvusiam BUAB „Grassor“ vadovui R. Ž. taikyti JANĮ
13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją, nes jis neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti bei, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą, neperdavė nemokumo administratorei turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 17 d. nutartimi pareiškėjo R. Ž. prašymo netenkino.

6.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad: (1) konstatuota, jog BUAB „Grassor“ nemokumas atsirado 2020 m. antro ketvirčio pradžioje; (2) bankroto procese BUAB „Grassor“ kreditorių sąraše patvirtinti finansiniai reikalavimai pagrinde yra susidarę 2019 – 2020 m, todėl nors R. Ž. nurodo, kad BUAB „Grassor“ nurodytu laikotarpiu buvo gyvybinga ir vykdė veiką, tačiau neaišku, dėl kokių priežasčių tuomet įmonė nedengė turimų įsipareigojimų kreditoriams; (3) planuojamos gauti pajamos, įvertinus tuo metu turimus bendrovės įsipareigojimus, taip pat tai, kad gautos sumos turi būti naudojamos ne tik įsipareigojimams dengti, tačiau ir įprastai ūkinei komercinei veiklai vykdyti, einamosioms išlaidoms dengti, teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog bendrovės vadovas R. Ž. turėjo ar bent jau galėjo suvokti, kad jau tuo metu pavieniai mokėjimai neužtikrina normalios ūkinės komercinės veiklos, įmonės gyvybingumo ir tai sudaro realų pagrindą spręsti apie bendrovei egzistuojančią nemokumo grėsmę ir galimybę jau tuo metu inicijuoti jos nemokumo procesą; (4) įmonės finansinė padėtis 2020 m. nebuvo gera – įmonės turtas siekė tik 29 841 Eur, įsipareigojimai –121 933 Eur, o turimas nuostolis – 57 565 Eur; (5) bendrovės nemokumo proceso nesavalaikis inicijavimas negali būti nulemtas vien tik subjektyvaus bendrovės vadovo manymo ir / ar tikėjimo dėl bendrovės vykdytinos veiklos perspektyvų; (6) R. Ž. turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo metu, beje, kaip ir tam tikrą laikotarpį iki tol, bendrovė jau nebuvo pajėgi generuoti pajamas (pelną), kurios užtikrintų tiek normalų bendrovės veiklos tęstinumą, tiek įsipareigojimų kreditoriams dengimą; (7) pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismui 2021 m. kovo 9 d. pateikė kreditorė VMI, o ne vadovas, nusprendė, kad, esant JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytam pagrindui, buvusiam BUAB „Grassor“ vadovui R. Ž. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatyta poveikio priemonė skirta pagrįstai ir suinteresuoto asmens nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti.

7.       JANĮ numatytos poveikio priemonės skyrimas šiuo atveju nelaikytinas dvigubu nubaudimu, nepaisant to, kad asmeniui prieš tai buvo paskirta ir nuobauda administracinio nusižengimo byloje.

8.       Sutikdamas, jog nors buvęs vadovas galiausiai ir perdavė nemokumo administratorei dokumentus, tai, teismo vertinimu, savaime nekeičia to fakto, kad iki tol ilgą laiką buvo delsiama ir toks delsimas byloje nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais (suinteresuotas asmuo nepagrindė apskaitos programinės įrangos gedimo aplinkybių), tačiau šiuo atveju sprendžiant dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto pagrindo buvimo, būtina atsižvelgti ir į tai, kad įpareigojimas perduoti dokumentus šiuo metu faktiškai visgi yra įvykdytas. 2022 m. vasario 8 d. nutarties priėmimo dieną, kuria konstatuotas JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyto pagrindo buvimas, nors teismui ir nebuvo pateikti dėl to įrodymai, tačiau didžiąją dalį dokumentų R. Ž. faktiškai visgi jau buvo perdavęs nemokumo administratorei, o kita dalis dar perduota 2022 m. vasario 14 d. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas pagrindas poveikio priemonei taikyti.

9.       Nepaisant to, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo panaikinti teismo 2022 m. vasario 8 d. nutartimi buvusiam BUAB „Grassor“ vadovui R. Ž. paskirtą poveikio priemonę – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, ar sumažinti paskirtos sankcijos terminą, kuris, įvertinus galimą maksimalų sankcijos dydį (5 metai), teismo vertinimu, nelaikytinas per dideliu ar neprotingu už padarytą pažeidimą.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10.       Pareiškėjas R. Ž. skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti skundžiama nutartimi paskirtą poveikio priemonę. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentas:

10.1.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 8 d. paskyrė konkrečią poveikio priemonę, remiantis būtent JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktų pagrindais, todėl laikant, kad vienas iš pagrindų neegzistuoja, manoma, kad poveikio priemonė turėjo būti mažinama perpus ar netgi naikintina, nes ji būtent paskirta remiantis dviem pagrindais, kas lemia nutarties individualumą ir taikytiną poveikio priemonę.

10.2.       Teismas nepaneigė R. Ž. argumentų, kad nėra faktinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai ar tai, kad jis sąmoningai nekėlė bankroto bylos, blogino bendrovės finansinę padėtį ar savo veiksmais sudarė sąlygas kreditorinių reikalavimų padidėjimui.

10.3.       Teismas nenustatė akivaizdaus R. Ž. aplaidumo, einant savo pareigas ar funkcijų netinkamą vykdymą. Nėra jokio sąmoningo R. Ž. neveikimo požymių, t. y. siekdamas plėtoti veiklą, jis ėmėsi veiksmų, ieškojo naujų klientų, tačiau objektyviai bendrovės išgelbėti nepavyko.

10.4.       Vien formalaus veiksmo neatlikimas negali sąlygoti vadovo diskvalifikavimo ir draudimo dirbti darbą, t. y. griežčiausios sankcijos taikymo, sankcijos taikymas, nekvalifikavus pareiškėjo nesąžiningų veiksmų, negali būti pagrįstas, kadangi neatitiktų JANĮ keliamų tikslų.

10.5.       Šioje situacijoje pagal ANK 120 straipsnį asmuo jau buvo nubaustas už tą patį, todėl tiek ANK, tiek JANĮ ginant tą patį tikslą (viešąjį interesą, atgrasyti nuo nusižengimų darymo), o bylų aplinkybėms iš esmės esant tapačiomis, t. y. asmuo buvo nubaustas už tai, kad laiku neiškėlė bankroto bylos, pinigine sankcija, tuo tarpu šia nutartimi jam taikoma sankcija (nuobauda) už tą patį. Taigi, šiai dienai turime tikrai netobulą teisinį reguliavimą, kai esant tapačioms aplinkybėms, galimas dviejų įstatymų taikymas, siekiant tų pačių tikslų.

11.       Ieškovė (kreditorė) VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais papildomais argumentais:

11.1.       Apelianto siekis, jog šioje byloje iš esmės tapačių argumentų pagrindu būtų iš naujo vertinamas bendrovės mokumas, nėra suderinamas ne tik su proceso operatyvumo, ekonomiškumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tačiau ir su įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų prejudicine galia.

11.2.       Nors administracinio nusižengimo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl administracinės nuobaudos buvusiam BUAB „Grassor“ vadovui R. Ž. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį skyrimo, tačiau esminė byloje nustatinėjama ir įrodinėjama aplinkybė buvo ta, kuriuo momentu bendrovė tapo nemoki ir kada buvusiam vadovui kilo pareiga inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Ši aplinkybė yra esminė ir šioje byloje, sprendžiant dėl JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto pagrindo buvimo, skiriant šiame straipsnyje numatytą sankciją. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareigos inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą pažeidimas pagrįstai sudarė pagrindą buvusiam UAB „Grassor“ vadovui R. Ž. taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją, nes jis neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti.

11.3.       Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Teismas tinkamai kvalifikavo apelianto veiksmus, kurie atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkto požymius bei pagrįstai individualizavo apeliantui skiriamą poveikio priemonę ir jos dydį.

II.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

13.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas panaikinti pritaikytą poveikio priemonę – asmens teisės eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo
1 (vienerių) iki 5 (penkerių) metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 
3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos. Sprendimą apriboti asmens teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu teismas priima savo iniciatyva, nemokumo administratoriaus, kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus motyvuotu prašymu (JANĮ 13 straipsnio 3 dalis).

15.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje (ši iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ nuostata turiniu yra beveik identiška šiam ginčui aktualioms JANĮ 13 straipsnio 2 – 3 dalims) įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ (nagrinėjamu atveju – JANĮ) jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).

16.       Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (nagrinėjamu atveju JANĮ
13 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo
2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016, 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo asmens teisės ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) vadovo darbo aplaidumo, sąmoningo pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo) akivaizdumu. Sprendžiant, ar taikyti aptariamą apribojimą įmonės vadovui, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016). Be to, sprendžiant nustatytos sankcijos taikymo klausimus, privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės-komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-514-180/2015, 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1259-464/2018).

17.       Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartimi teismas netenkino apelianto prašymo dėl jam paskirtos poveikio priemonės panaikinimo, konstatavęs, kad: (1) esant JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui, t. y. pareiškėjui neinicijavus bendrovės nemokumo proceso, kai pagal įstatymą tą privalėjo padaryti, tačiau (2) galiausiai įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi nustatytus įpareigojimus – perdavus nemokumo administratorei BUAB „Grassor“ dokumentus, dėl ko neliko pagrindo JANĮ 13 straipsnio 2 dalies
3 punkto taikymui pareiškėjo atžvilgiu, ir paliko Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 8 d. nutartimi apelianto atžvilgiu pritaikytą apribojimą teisės 2 (du) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

18.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę. Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė (Lietuvos apeliacinio teismo
2017 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1492-241/2017).

19.       Juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę (JANĮ
2 straipsnio 7 dalis). Taigi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtina bent viena iš nustatytų aplinkybių: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių; 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę.

20.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

21.       Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi BUAB „Grassor“ nemokumo (bankroto) byla iškelta konstatavus, kad 2020 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis bendrovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 29 841 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 121 933 Eur, atsakovė 2020 m. patyrė 57 565 Eur nuostolį; 2021 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis, atsakovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto vertė sudarė 3 282 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 90 807 Eur, atsakovė 2021 m. patyrė
57 565 Eur nuostolį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nutartyje iškelti bankroto bylą nenustatyta, kada atsirado bendrovės įsiskolinimai kreditoriams ir kada BUAB „Grassor“ tapo nemoki.

22.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl BUAB „Grassor“ nemokumo momento, vadovavosi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutarime, priimtame administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-2061-1131/2021, nustatytomis aplinkybėmis. Šiame nutarime, kuriuo konstatuota, kad pareiškėjas R. Ž. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytą pažeidimą (kreditorių teisių pažeidimą), dėl to jam skirta 1 500 Eur bauda, nustatyta, kad bendrovė tapo nemoki 2020 m. antro ketvirčio pradžioje.

23.       CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019, 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

24.       Aukščiau minėtoje administracinio nusižengimo byloje dalyvavo tie patys asmenys, kurie yra nagrinėjamos bylos dalyviai, t. y. kreditorė VMI kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį dėl pareiškėjo R. Ž. padaryto nusižengimo, toje byloje įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybės, susijusios su įmonės nemokumo atsiradimu, pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, t. y. pareiškimas buvo grindžiamas nesavalaike nemokumo (bankroto) bylos neinicijavimo aplinkybe, kuri yra esminė ir šioje byloje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl BUAB „Grassor“ nemokumo momento – 2020 m. antro ketvirčio pradžioje – yra pagrįstos.

25.       Skunde pareiškėjas iš esmės laikosi vienintelės pozicijos, kad skiriant poveikio priemonę JANĮ
13 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nebuvo įvertintos subjektyvios aplinkybės, t. y. dėl kokių priežasčių įvyko neveikimas ir kokias realias pasekmes toks neveikimas sukėlė. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. 2022 m. kovo 17 d. nutartyje teismas įvertino visas apelianto prašyme dėl poveikio priemonės panaikinimo nurodytas aplinkybes. Teismas nurodė, kad: (1) BUAB „Grassor“ kreditorių sąraše patvirtinti finansiniai reikalavimai daugiausiai yra susidarę 2019 – 2020 m.; (2) bendrovės vadovas R. Ž., atsižvelgdamas į bendrovės finansinius rodiklius, turėjo (galėjo) suvokti, kad jau tuo metu pavieniai mokėjimai neužtikrina normalios ūkinės komercinės veiklos; (3) pareiškėjas nevertina ir nepasisako dėl bendros įmonės finansinės būklės visų finansinių rodiklių kontekste; (4) bendrovės nemokumo proceso nesavalaikis inicijavimas negali būti nulemtas vien tik subjektyvaus bendrovės vadovo manymo ir / ar tikėjimo dėl bendrovės vykdytinos veiklos perspektyvų; (5) R. Ž. nesikreipė į teismą dėl nemokumo bylos bendrovei iškėlimo net ir tada, kai bendrovė buvo išregistruota iš PVM registro. Skunde pareiškėjas nenurodo jokių naujų aplinkybių, paaiškinančių nesavalaikį nemokumo (bankroto) bylos iniciavimą, kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos ne kartą nurodė pirmosios instancijos teismui ir kurie įvertinti skundžiamoje nutartyje. Pažymėtina, kad skundo teiginiai bei cituojama teismų praktika dėl būtinumo įvertinti subjektyvias aplinkybes savaime skundžiamos nutarties nepagrįstumo nepatvirtina. Apeliantas netgi konkrečiai nenurodo, kokių kitų (jau ne kartą apelianto minėtų) aplinkybių teismas neįvertino. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti dėl pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo pritaikius pareiškėjo atžvilgiu JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą poveikio priemonę.

26.       Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog pareiškėjas galiausiai įvykdė teismo įpareigojimą – perdavė nemokumo administratorei BUAB „Grassor“ dokumentus, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant JANĮ 13 straipsnio
2 dalies 3 punkte numatyto pagrindo poveikio priemonei taikyti. Skunde pareiškėjas laikosi nuomonės, kad, nebelikus pagrindo jo atžvilgiu taikyti JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jam pritaikytos poveikio priemonės mastas turėjo būti sumažintas arba pritaikyta poveikio priemonė iš viso panaikinta.

27.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą aplinkybę, taip pat į tai, kad sprendžiant aptariamos sankcijos (poveikio priemonės) taikymo klausimus privalu išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio užtikrinti atsakingo valdymo standartų laikymąsi ir verslo (ūkinės –komercinės veiklos) laisvės ribojimo, t. y. nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų, į tai, kad ribojimas eiti įmonės vadovo pareigas lemia socialiai nenaudingą rezultatą darbingam žmogui, kuomet apribojamos jo galimybės ir noras dirbti bei užsidirbti, likviduoti skolas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016), pritaria pareiškėjui, jog tokiu atveju yra pagrindas pakeisti pritaikytos poveikio priemonės mastą, t. y. sutrumpinti apribojimo terminą. Todėl iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms bei išvadoms apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiama nutartimi pritaikytos poveikio priemonės – apribojimo asmens teisės eiti viešo ir (ar) privataus juridinio asmens valdymo organo pareigas arba būti kolegialaus valdymo organo nariu – terminą, sutrumpindamas jį iki 1 (vienerių) metų.

28.       Pakeitus pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos poveikio priemonės mastą, apie tai informuojamas Juridinių asmenų registro tvarkytojas – valstybės įmonė „Registrų centras“ (JANĮ 13 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 17 d. nutartį pakeisti – apriboti R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę 1 (vieneriems) metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties įsiteisėjimo dienos informuoti Juridinių asmenų registro tvarkytoją – valstybės įmonę „Registrų centras“ apie priimtą procesinį sprendimą.

Teisėja                                                                                                                            Aldona Tilindienė