Civilinė byla Nr. e3K-3-284-219/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35606-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų D. J. B. (D. J. B.), A. R. B. (A. R. B.), K. H. B. (K. H. B.) ir J. L. B. (J. L. B.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (A. B.) (anksčiau žinomas kaip I. B. (I. B.)), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nustačius šį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjai turėtų galimybę pagrįsti savo teises atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
3. Pareiškėjai nurodė, kad, remdamiesi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, pateikė Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, tačiau suinteresuotas asmuo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu atsisakė juos tenkinti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, jog A. B. (pareiškėjo D. J. B. senelis, o pareiškėjų A. R. B., K. H. B. ir J. L. B. prosenelis) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.
4. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 4 punktą Lietuvos Respublikos piliečiais laikomi Lietuvos Respublikos piliečio vaikai. Pareiškėjų teigimu, 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduotas natūralizacijos liudijimas, A. B. Pietų Afrikos Respublikos paso kopija ir Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažyma patvirtina, kad A. B., kurio ankstesnis vardas yra I. B., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis, jo motina taip pat Lietuvos Respublikos pilietė. Tai patvirtina, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
6. Teismas, remdamasis pareiškėjų pateiktais dokumentais, nustatė, kad: 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduotame natūralizacijos liudijime nurodyta, jog A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (teismo nuomone – (duomenys neskelbtini)), Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai: M. B. (M. B.) (Lenkijos pilietybė) ir D. W. (Lietuvos pilietybė); Pietų Afrikos Respublikos pase, išduotame 1975 m. birželio 27 d., nurodyta, kad A. B. (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje; Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. rašte nurodyta, kad A. B. atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, 1941 m. lapkričio 15 d. buvo natūralizuotas Pietų Afrikos Sąjungoje, o prieš natūralizaciją buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Taigi, šiuose dokumentuose yra nuosekliai nurodoma, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, kitų, tai patvirtinančių duomenų, byloje nėra.
7. Remdamasis 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi ir asmenys, nebūtinai oficialiai gavę Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiuo atveju byloje nepaneigta aplinkybė, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) tėvai ir seneliai gyveno Lietuvoje. Atitinkamai, teismo vertinimu, tokių tėvų vaikai buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.
8. Teismas nelaikė esmine aplinkybe, kad A. B. išduotame Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje natūralizacijos liudijime nurodytas žodis „nationality“ išvertus iš anglų kalbos reiškia tautybę arba pilietybę, nes kiekvienas lietuvis turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri įgyvendinama Pilietybės įstatymo nustatyta tvarka. Nėra pagrindo spręsti, kad natūralizacijos liudijimas yra suklastotas ar šio dokumento rengėjai, ar dėl jo besikreipiantys asmenys turėjo suinteresuotumą melagingo įrašo įrašymu. Natūralizacijos liudijime išdėstytas aplinkybes papildomai patvirtina Pietų Afrikos Respublikos pasas, išduotas 1975 m. birželio 27 d., ir Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštas. Taigi, teismas sprendė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl nusprendė tenkinti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą.
10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų pateikti dokumentai yra leistina ir tinkama įrodinėjimo priemonė, atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus Lietuvos Respublikos pilietybės buvimą patvirtinančius dokumentus. Aplinkybė, kad Lietuvos archyvuose nėra informacijos apie A. B. ar jo tėvų pilietybę, gyvenamąją vietą ir panašiai, nereiškia, jog šio fakto nebuvo. Bylos duomenimis, į Lietuvos archyvus nebuvo perduoti Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai, 1920–1940 metų (duomenys neskelbtini) įstaigų dokumentai. Lietuvos archyvuose duomenų apie A. B. ir jo tėvus nėra ne dėl to, kad tokie asmenys negyveno Lietuvoje, o todėl, jog to laikotarpio dokumentai apie šalyje gyvenusius asmenis nėra perduoti į archyvus saugoti.
11. Teisėjų kolegija nusprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. B. motina D. W. buvo lietuvė, tėvas M. B. – lenkas, A. B. gimė Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) mieste (teismo nuomone – (duomenys neskelbtini); jidiš kalba – (duomenys neskelbtini)). Kadangi 1920–1940 metais daug lietuvių, ypač žydų tautybės, emigravo iš Lietuvos į dabartinę Pietų Afrikos Respubliką, teisėjų kolegijos vertinimu, tikėtina, kad iki emigracijos A. B. su savo tėvais gyveno Lietuvos Respublikoje ir pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Remdamasi netiesioginiais įrodymais, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Teismai neteisingai įvertino įrodymus, jų reikšmę, visumą ir pakankamumą, nes nepagrįstai rėmėsi vien užsienio valstybės institucijų dokumentais (Pietų Afrikos Respublikos natūralizacijos liudijimu, Pietų Afrikos Respublikos pasu ir Beth-Din Žydų konfesinio teismo raštu) ir juos vertino kaip tinkamą įrodinėjimo priemonę pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnį. Pareiškėjai jokių dokumentų, kurie būtų išduoti Lietuvos institucijų ar kurie būtų saugomi Lietuvos archyvuose, nepateikė. Lietuvos archyvai neturi jokių duomenų (ne tik apie pilietybę, bet ir gimimą, darbą ar pan.) apie A. B. ir jo tėvus. Atsižvelgiant į tai, kad nėra jokių duomenų apie A. B. ir jo tėvų gyvenimą Lietuvoje, taip pat apie jiems išduotus dokumentus Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos dokumentus, išduotus jiems gyvenant Pietų Afrikos Respublikoje (iki 1941 m. lapkričio 20 d. nėra jokių išduotų dokumentų nei Lietuvos Respublikoje, nei Pietų Afrikos Respublikoje), tikėtina, kad natūralizacijos pažymėjimas surašytas iš asmens žodžių.
12.2. Teismų padaryta išvada, kad iki emigracijos A. B. su tėvais gyveno Lietuvos Respublikoje ir, remiantis 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, yra nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o tik prielaidomis, netinkamai aiškinant 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatas. Pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina faktą, kad A. B. gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), tačiau vien ši aplinkybė nereiškia, jog jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis.
12.3. Teismai visiškai nevertino, ar A. B. ir jo tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai būtent 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo formuluotę „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, išaiškino, kad tam, jog asmuo galėtų pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, jis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis (jo palikuonis) išvykimo iš Lietuvos metu bei būti Lietuvos Respublikos pilietis 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017). Šiuo atveju nėra duomenų, kad A. B. ir jo tėvai M. B. ir D. W. būtų buvę Lietuvos Respublikos piliečiai savo išvykimo iš Lietuvos metu ar jie būtų buvę Lietuvos Respublikos piliečiai 1940 m. birželio 15 d.
12.4. Tiek dabartinė konstitucinė doktrina, tiek tuometinis teisinis reguliavimas Lietuvos Respublikos pilietybę siejo su nepertraukiamo ryšio su Lietuvos Respublika turėjimu (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas, 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo papildymo 7 paragrafas, 1938 m. gegužės 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis, 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnis). Pagal 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 2 straipsnį kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė 17 metų amžiaus privalėjo turėti pasą. Taigi, A. B., gim. 1919 m., 17 metų sukako 1936 m., todėl jis turėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo. Tačiau A. B. ir jo tėvai M. B. bei D. W. nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos 1922 m. iki 1940 m. birželio 15 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kad nenutrauktų ryšio su Lietuvos Respublika, t. y. nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pasų išdavimo (keitimo), neįsiregistravo pas Lietuvos Respublikos konsulus. Dėl to šių asmenų ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti vertinamas kaip tęstinis ir nepertraukiamas.
12.5. Teismai nevertino, kad M. B. galėjo turėti ne Lietuvos, o Lenkijos pilietybę. Įvertinus tai, kad M. B. ir D. W. kilmė yra skirtinga (Lenkijos ir Lietuvos), labiau tikėtina, jog asmenys išvyko iš Lietuvos pasinaudoję M. B. turimu Lenkijos pasu, nes nėra jokių dokumentų apie šių asmenų gyvenimą Lietuvoje, įskaitant pilietybę, t. y. apie išduotus Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasus.
12.6. Teismai, pripažindami Beth-Din Žydų konfesinio teismo raštą kaip įrodymą, nedetalizavo ir nepaaiškino, kokiais kriterijais remiasi patvirtindami rašto įrodomąją galią; nepasisakė, ar Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažymą vertino kaip teismo sprendimą; nevertino, kokių dokumentų pagrindu Beth-Din Žydų konfesinis teismas išdavė minėtą dokumentą. Beth-Din Žydų konfesinis teismas yra religine santvarka paremta institucija, kuri neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Suinteresuotas asmuo išsiaiškino, kad asmeniui, norinčiam gauti tokį raštą, užtenka įkelti rašytinius dokumentus internetu ir užpildyti prašymo formą, nurodant, kokius faktus prašoma nustatyti.
12.7. Teismų sprendimai nesuderinami su Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad dviguba pilietybė gali būti išimtinis atvejis, o ne paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai, 2013 m. kovo 13 d. sprendimas). Atsiradus praktikai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė atkuriama net ir tiems asmenims (jų palikuoniams), apie kurių gyvenimą Lietuvoje, įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę iki išvykimo iš Lietuvos, išlaikytą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nėra jokių duomenų, būtų nepagrįstai išplėstas asmenų, turėsiančių galimybę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ratas.
13. Pareiškėjai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
13.1. Nėra pagrindo abejoti pareiškėjų pateiktų įrodymų patikimumu vien dėl to, kad juos išdavė užsienio valstybė, o Lietuvos archyvai negali pateikti aktualios archyvinės informacijos. Teismai nustatė, kad Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra, nes to laikotarpio dokumentai apie šalyje gyvenusius asmenis nėra perduoti į archyvus saugoti (neišlikę). Pareiškėjų pateikti įrodymai yra tinkama įrodinėjimo priemonė tiek pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 177 straipsnio 2 dalį, tiek pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalis. Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad natūralizacijos liudijimas yra tinkamas Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies nuostatą.
13.2. Suinteresuotas asmuo konkrečiais įrodymais nepaneigė aplinkybės, kad A. B. su savo tėvais iki emigracijos gyveno Lietuvoje, todėl jie laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą.
13.3. Teismai neturėjo pagrindo abejoti Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažymos teisėtumu bei įrodomąja galia. Šio įrodymo turinį teismai įvertino visapusiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, nelaikė teismo sprendimu, kuriuo oficialiai nustatyti juridiniai faktai. Ši pažyma yra tinkama įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje.
13.4. Pareiškėjai patenka į Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytą kategoriją asmenų, kurie turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, ir atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygą, kada Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis. Dėl to nėra jokio pagrindo vertinti, kad tokių teisių pareiškėjams suteikimas yra nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies aiškinimu, jog dvigubos pilietybės atvejai turi būti išimtiniai. Suinteresuoto asmens pozicija, kad Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatos netaikomos asmenims, kurie neturi tiesioginių savo (ar protėvių) turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymų vien dėl to, jog jie neišliko Lietuvos archyvuose, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo teisinio reglamentavimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo buvo iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo sąlygų
14. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, siekdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi pateikti prašymą vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas.
15. Nurodyto įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti kartu su prašymu, kai asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis. To paties Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 3 dalyje išvardyti pridėtini dokumentai, kai asmeniui nustatyta tvarka yra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas.
16. Dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytini: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu šių nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).
17. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Kitaip tariant, asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusiai institucijai pripažinus, kad nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis.
18. Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tvarką detalizuoja CPK nuostatos. CPK 445 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Atitinkamai pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pagal CPK 447 straipsnį pareiškime turi nurodyti: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastis, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymus, patvirtinančius juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančius, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
19. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. (anksčiau žinomas kaip I. B.) (pareiškėjo D. J. B. senelis, o pareiškėjų A. R. B., K. H. B. ir J. L. B. prosenelis) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, pareiškėjai turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinančias, jog pareiškėjai negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti.
22. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pareiškėjai prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui pagrįsti pateikė 1941 m. lapkričio 15 d. Pietų Afrikos Sąjungos vidaus reikalų departamento Pretorijoje išduotą natūralizacijos liudijimą, kuriame nurodyta, jog A. B. (anksčiau I. B.) gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (teismų vertinimu, (duomenys neskelbtini)), Lietuvoje, pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos, tėvų vardai: M. B. (Lenkijos pilietybė) ir D. W. (Lietuvos pilietybė). Teismų vertinimu, šiame natūralizacijos liudijime nurodytas aplinkybes patvirtina taip pat pareiškėjų pateikti: Pietų Afrikos Respublikos pasas, išduotas 1975 m. birželio 27 d., kuriame nurodyta, kad A. B. (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje, ir Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. raštas, kuriame nurodyta, kad A. B. atvyko į Pietų Afriką iš Lietuvos būdamas Lietuvos Respublikos pilietis, 1941 m. lapkričio 15 d. buvo natūralizuotas Pietų Afrikos Sąjungoje, o prieš natūralizaciją buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pirmosios instancijos teismas nusprendė tenkinti pareiškėjų prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nes nėra pagrindo daryti išvadą, jog natūralizacijos liudijimas yra suklastotas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, papildomai pažymėjęs, kad tai, jog Lietuvos archyvuose nėra informacijos apie A. B. ar jo tėvus, jų pilietybę, gyvenamąją vietą, nereiškia, kad šio fakto nebuvo, nes to laikotarpio dokumentai galėjo būti neperduoti saugoti į archyvus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikėtina, kad A. B. ir jo tėvai iki emigracijos gyveno Lietuvoje ir pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais.
23. Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes išvadą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo padarė remdamiesi ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, išimtinai tik užsienio valstybės institucijų išduotais dokumentais, neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos archyvuose nėra jokių duomenų apie A. B. ir jo tėvų gyvenimą Lietuvoje. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.
24. Rungimosi principas civiliniame procese lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
25. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais suformuota ir nuosekliai išplėtota. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014; 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 39 punktą ir kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016, 29 punktas).
26. Iš teismų procesinių sprendimų motyvuojamųjų dalių matyti, kad teismai, nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi išimtinai netiesioginiais įrodymais – užsienio valstybės institucijos išduotais dokumentais – natūralizacijos liudijimu, Johanesburgo Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažyma ir fizinio asmens pasu, esminę reikšmę suteikdami natūralizacijos liudijimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismai formaliai taikė įrodymų vertinimo taisykles vertindami nurodytų įrodymų pakankamumą pareiškėjų prašomam nustatyti juridinę reikšmę turinčiam faktui, t. y. kad A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, pagrįsti. Teismai, akcentuodami užsienio valstybės institucijos išduotame natūralizacijos liudijime nurodytas aplinkybes (dėl A. B. gimimo vietos, jo ir jo tėvų pilietybių), abstrakčiai nurodė, kad nėra pagrindo šio dokumento laikyti suklastotu, tačiau iš esmės nevertino nei šiame, nei kituose aptartuose dokumentuose nurodytos informacijos kilmės (šaltinio) (pagal bylos duomenis, tai galėjo būti tik paties A. B., kuris išvykimo aplinkybių dėl amžiaus negalėjo prisiminti, paaiškinimai), kokie papildomi duomenys patvirtina šios informacijos teisingumą, kartu įvertinus aplinkybę, jog Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai, jog byloje esančiuose Lietuvos archyvų raštuose nurodyta, kad duomenų apie A. B., jo tėvų gyvenimo Lietuvoje faktus nerasta, nereiškia, jog pareiškėjai gali būti atleidžiami nuo įrodinėjimo pareigos.
27. Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, privalo pagrįsti tam tikras aplinkybes, be kita ko, patvirtinančias juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat negalėjimą gauti reikalingų dokumentų arba negalimumą prarastus dokumentus atkurti (žr. šios nutarties 18–19 punktus). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4, 5 dalyse yra išvardyti galimi pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis galimų pateikti dokumentų sąrašas, taigi, darytina išvada, jog iš esmės galimi pateikti yra tokie įrodymai, kurie atitinka bendruosius įrodymams civilinėje byloje keliamus reikalavimus. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
28. Pažymėtina, kad nors įrodinėjimo pareiga, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka šalims, vis dėlto teismas, jeigu egzistuoja toks procesinis poreikis, turi ją patikslinti arba paskirstyti (CPK 225 straipsnio 1 punktas). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Taigi teismas, likdamas nešališkas ir neutralus, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, vadovauja procesui, vykdo CPK nustatytus procesinius veiksmus. Teismas bendrais procesiniais atvejais savo iniciatyva nerenka įrodymų, kita vertus, teismas, manydamas, kad bylai teisingai išspręsti neužtenka pateiktų įrodymų, gali pasiūlyti šalims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-701/2019 22 punktą).
29. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl fakto, ar A. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., išimtinę reikšmę suteikė netiesioginiam įrodymui – užsienio valstybės institucijos išduotam dokumentui (natūralizacijos liudijimui), iš esmės nevertindami šio dokumento reikšmės ir patikimumo visų bylos įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjų pateiktuose užsienio valstybės institucijų išduotuose dokumentuose nurodytų duomenų nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, o kitų įrodymų pareiškėjai nepateikė, todėl, byloje nesant jokių kitų įrodymų, teismai privalėjo imtis procesinių priemonių pasiūlydami pareiškėjams pateikti papildomus duomenis (įrodymus) juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui pagrįsti (CPK 178, 225 straipsniai). Neatlikę nurodytų veiksmų teismai išvadas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo padarė neįsitikinę įrodymų visumos pakankamumu, todėl skundžiamus sprendimus priėmė netinkamai įvertinę bylos įrodymus, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles. Nors juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo byloje paprastai remiamasi netiesioginiais įrodymais, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama byloje esančių įrodymų (tiesioginių, netiesioginių) visuma ir jų pakankamumas, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą dėl tam tikro fakto egzistavimo arba neegzistavimo.
Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo, pilietybės atkūrimo sąlygų
30. Pilietybės įgijimas visada sietinas su asmens tam tikru objektyviu ryšiu su valstybe: šį ryšį dažniausiai lemia tai, kad piliečių vaikai gimdami tampa piliečiais (lot. jus sanguini), kad (kai kuriose valstybėse) piliečiu laikomas asmuo, gimęs tos valstybės teritorijoje (lot. jus soli), arba tai, kad užsieniečio arba asmens be pilietybės nuolatinis faktinis ryšys su valstybe – jeigu šis užsienietis arba asmuo be pilietybės atitinka įstatyme nustatytas sąlygas ir jam yra suteikiama pilietybė (natūralizacija) – tampa nuolatiniu teisiniu ryšiu su valstybe (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
31. Pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
32. Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
33. Taigi, ne tik valstybė, bet ir jos pilietis turi tam tikras teises ir pareigas. Valstybės ir piliečio ypatingo santykio reikšmė suponuoja nuolatinio abipusio valstybės ir asmens ryšio palaikymo svarbą. Pažymėtina, kad tarpukario ir po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje istoriškai susiklosčiusios faktinės aplinkybės, nepalanki politinė situacija buvo priežastis, dėl kurios kai kurie asmenys, siekdami apsaugoti savo, šeimos saugumą, buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Tokiems asmenims, kurių ypatingas ryšys su Lietuvos Respublikos valstybe nutrūko ne dėl pačių asmenų valios, įstatymų leidėjas nustatė pilietybės atkūrimo institutą, šis reglamentuotas jau minėtame Pilietybės įstatyme.
34. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas šio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodyta teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę apibrėžiama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo straipsnio 7 dalį Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžiamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.
35. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje pažymi, kad lingvistinis ir sisteminis anksčiau nurodytų teisės normų aiškinimas suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 27, 32 punktai; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, 65 punktas).
37. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pilietybės teisinį reguliavimą ir ją aiškinančią teismų praktiką, asmuo turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį tuomet, jei atitinka tam tikras sąlygas: 1) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra tokio asmens palikuonis; 2) asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d.
38. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 punktas).
39. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai, nustatę, kad pareiškėjų senelis ir prosenelis A. B. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., pripažino faktą, kad pareiškėjai turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Teismai rėmėsi prielaida, kad A. B., gimęs Lietuvoje, su tėvais iki emigracijos į dabartinę Pietų Afrikos Respubliką gyveno Lietuvos Respublikoje. Tokiai išvadai padaryti rėmėsi 1919 m. sausio 9 d. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę.
40. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“. Taigi, Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
41. 1922 m. birželio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildyme 6 paragrafu buvo nustatyta, kad „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalim, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės išrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės nei konsuliarinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. Pagal 1923 m. gruodžio 7 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitimą (6 paragrafo), „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“. 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.
42. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.
43. Taigi po 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įstatymo, kuriuo rėmėsi ir bylą nagrinėję teismai, priėmimo pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos, be kita ko, dėl pilietybės įgijimo, atėmimo ir netekimo pagrindų, taip pat buvo nustatytos bei plėtojamos ir vėlesniuose teisės aktuose (pvz., 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymuose ir pakeitimuose, 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Konstitucijoje, 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatyme). Tačiau nurodytuose teisės aktuose buvo vadovaujamasi principine nuostata, kad Lietuvos pilietis tuo pat metu negali būti ir kitos valstybės pilietis, išskyrus atskiras išimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).
44. Aptarto tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, kad asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu.
45. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvus ir atsižvelgdama į aptartą Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą bei teismų praktikos išaiškinimus, konstatuoja, kad nors pareiškėjų prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tikslas buvo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas, šiuo atveju bylą nagrinėję teismai netyrė, ar pareiškėjai atitinka sąlygas, kurioms esant asmenys turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį (žr. šios nutarties 37 punktą). Teismai nevertino, ar pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., A. B. galėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu ne tik išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos metu, bet ir ar nebuvo jos netekęs iki 1940 m. birželio 15 d. Kitaip tariant, teismai netyrė aplinkybių, kurios pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą būtų pagrindas pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, egzistavimo. Šios aplinkybės laikytinos reikšmingomis ne tik sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. B. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir susijęs su pareiškėjų teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį įgyvendinimu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
46. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai, kuriais nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog A. B. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., priimti neįvertinus byloje esančių įrodymų visumos, įrodymų pakankamumo ir patikimumo, t. y. pažeidžiant proceso teisės normas, reguliuojančias įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neištyrus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, susijusių su tuo, ar pareiškėjai atitinka teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą sąlygas, taip pat su A. B. pilietybės statusu.
47. Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio, byloje nesant įvertintų visų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti reikalingų įrodymų, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
48. Nurodytų priežasčių pagrindu spręstina, kad byloje yra poreikis šalims įrodinėti, o teismui – nustatyti šios bylos teisingam ir visapusiškam išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, t. y. kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Taigi dėl to, kas pasakyta, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės ir pirmosios instancijos teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
49. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 12 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas