Baudžiamoji byla Nr. 1A-222-519/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20842-2024-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5.; 1.1.8.1.1.; 1.2.4.6.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.1.15.1.1.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Sonatai Rimdžiutei,

dalyvaujant prokurorei Aurelijai Rakštienei,

nuteistajam S. B. ir jo gynėjui advokatui Andriui Kazakevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2024 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, ir S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2025 m. birželio 10 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalimi S. B. pripažintas recidyvistu.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš S. B. priteista 119.11 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui patirtoms išlaidoms teikiant nukentėjusiajam E. V. sveikatos priežiūros paslaugas atlyginti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       S. B. nuteistas už tai, kad 2024 m. gegužės 31 d. apie 23:30 val., ant šaligatvio, esančio prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebęs E. V. už peties, vieną kartą kumščiu smogė pastarajam į veido sritį, po ko, E. V. nuo smūgio nugriuvus ant žemės, jis vieną kartą kumščiu smogė pastarajam į veidą, po ko, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, tiksliai nenustatytą kiekį kartų kojomis spyrė E. V. į galvos sritį, taip nukentėjusiajam padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis akių vokų srityse, odos nubrozdinimus kairiojo antakio srityje, minkštųjų audinių patinimus kairėje kaktinėje srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. birželio 10 d. nuosprendį ir jį išteisinti, atmesti civilinį ieškinį arba atsižvelgti į tai, kad būdamas laisvėje dirbo, šiuo metu laisvės atėmimo vietoje taip pat įsidarbino, ir skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

2.1.                      Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad išnagrinėjus visus byloje surinktus įrodymus jo (S. B.) padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį. Apelianto nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalyse. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neatsižvelgė į jo ir kitų asmenų duotus paaiškinimus, neteisingai vertino tyrimo metu nustatytas aplinkybes, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis.

2.2.                      Apeliantas skunde tvirtina, kad jis nukentėjusiojo E. V. nesumušė, o kaltinime nurodytu laiku buvo namuose. Prieš grįždamas namo buvo užsukęs pas pažįstamą V. S.. V. S. su nukentėjusiuoju E. V. gėrė alkoholį. Pas V. S. jis nepasiliko, o grįžo namo ir visą vakarą buvo namuose. Tai, kad jis visą vakarą buvo namuose, patvirtino liudytojas R. R..

2.3.                      Apeliantas taip pat nurodo, kad iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvados matyti, jog negalima atmesti galimybės, kad E. V. galėjo susižaloti nugriuvęs ir kaire veido puse atsitrenkęs į kietą buką (bukabriaunį) daiktą ar paviršių, tam sužalojimų pobūdis ir lokalizacija neprieštarauja. Pažymi, jog teismo posėdžio metu specialistė patvirtino, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti virsdamas ir susižalodamas į grindinį – trinkeles. Įvykio vietoje nukentėjusiajam E. V. nustatytas girtumas, todėl apeliantas mano, kad neblaivaus asmens parodymai nėra labai patikimi. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad įvykio vietoje buvo tamsu. Liudytoju apklaustas pareigūnas R. R. patvirtino, kad įvykio vietoje švietė prožektoriumi. Teisme apklaustas liudytojas A. J. taip pat nurodė, kad įvykio vietoje buvo tamsu, nesimatė. Nukentėjęs gulėjo veidu į plyteles. Matomumo nebuvo. Apšvietimas buvo toliau. Neįžiūrėjo priėjusio asmens veido. Apelianto teigimu, tai patvirtina ir specialistės Sandros Mažeikienės duota išvada bei paaiškinimai, kad nukentėjusysis E. V. galėjo susižaloti atsitrenkdamas į   grindinį - trinkeles.

2.4.                      Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jis gyvena netoli įvykio vietos, toje pačioje gatvės pusėje, per du namus. Tuo metu jam buvo uždėta „apykojė“, kuri dėl gedimų jam kelis kartus buvo keista. Pažymi, jog  apklaustas teisme liudytojas probacijos pareigūnas parodė, kad elektroninė stebėjimo sistema nerodo ar 5 ar 25 metrai yra. Bendro tikslumo nėra. Sistema prisiriša prie pastato. Apelianto nuomone, šie parodymai patvirtina, kad elektroninio  stebėjimo metu pateikti duomenys dėl jo buvimo vietos nėra tikslūs. Todėl mano, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų patvirtinančių jo kaltę.

3.       Teismo posėdyje nuteistasis S. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

4.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis S. B. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi ne objektyviais byloje surinktais įrodymais, o prielaidomis, todėl prašo jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinti ir atmesti civilinį ieškinį arba skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

5.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadas ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį S. B. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o tokias išvadas padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo, tinkamai argumentuodamas ir nurodydamas, kurie byloje esantys duomenys pagrindžia nuteistojo kaltę bei kurie duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad jis kaltinime nurodytu laiku buvo namuose, jog nukentėjusiojo E. V. nemušė, nukentėjusysis galėjo susižaloti nugriuvęs ir kaire veido puse atsitrenkti į kietą buką (bukabriaunį) daiktą ar paviršių, nes tam neprieštarauja sužalojimo pobūdis ir lokalizacija. Tai, kad nuteistasis byloje surinktus įrodymus vertina kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis yra nepagrįstas. Šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

6.       Šioje baudžiamojoje byloje S. B. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. dėl nukentėjusiajam E. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. B. 2024 m. gegužės 31 d. 23.30 val. ant šaligatvio, esančio prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), tyčia sugriebęs E. V. už peties, vieną kartą kumščiu smogė pastarajam į veido sritį, o E. V. nuo smūgio nugriuvus ant žemės, vieną kartą kumščiu smogė pastarajam į veidą ir koja spyrė E. V. į galvos sritį, taip nukentėjusiajam padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

7.       Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė kitam žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. Šios veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl pakanka bent vieno iš jų, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį. Taigi, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui tyčiniais veiksmais sukeliamas fizinis skausmas ir (ar) padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tyčiniai veiksmai pasireiškia tuo, kad veiką darantis asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame straipsnyje numatyti padariniai, ir jų nori (tiesioginė tyčia) arba jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltinamojo prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

8.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino S. B. kaltu dėl to, kad smurtaudamas padarė nukentėjusiajam E. V. sužalojimus sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantas tvirtina, kad jis buvo namuose ir nukentėjusiojo nemušė, tačiau ši jo nurodyta versija paneigta ne tik nukentėjusiojo E. V. parodymais, bet ir kitais byloje surinktais bei pirmosios instancijos teismo įvertintais įrodymais.

9.       Kaip matyti iš nukentėjusiojo E. V. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, jo nurodytų aplinkybių protokole-pareiškime bei duotų parodymų teisiamojo posėdžio metu, jis nuosekliai tvirtino, kad einant (duomenys neskelbtini) gatve link parduotuvės ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pajuto, kad kažkas jį sugriebė už peties ir jam atsisukus, pamatė S. B., kuris nieko nesakęs kumščiu trenkė jam į veidą, jo suduotas smūgis jam sukėlė fizinį skausmą. Po šio smūgio jis įvirto į krūmus, gulint krūmuose S. B. dar kartą trenkė jam į veidą, jo suduotas smūgis jam taip pat sukėlė fizinį skausmą. Po to S. B. jam koja spyrė į galvą, po šio smūgio jis prarado sąmonę. 

10.       Tai, kad būtent S. B. atliko smurtinius veiksmus, nukentėjusysis E. V. nurodė liudytojui A. J., su kuriuo jis bendravo iš karto po įvykio. Apklausiamas teisme liudytojas A. J. parodė, kad važiuodamas į namus (duomenys neskelbtini) gatve, pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę. Šalia (duomenys neskelbtini) parduotuvės pamatė lyg kažkas šalikelėje yra. Sustojo ir pamatė, kad žmogus. Nukentėjusysis buvo visas kruvinas, aplink žemė ištrypta. Nukentėjusysis buvo sąmoningas. Jam paklausus kas atsitiko, atsakė, kad sumušė. Tada jis patraukė mašiną arčiau šaligatvio ir paskambinęs 112 iškvietė medicininę pagalbą. Tam žmogui davė skuduriuką, kad nusivalytų veidą, liepė gulėti ir nesikelti. Nukentėjusysis jam sakė, kad žino kas jį sumušė. Tokias aplinkybes, jog nukentėjusysis jam pasakė, kad žino kas jį sumušė ir nurodys atvykusiems policijos pareigūnams, liudytojas nurodė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 74).

11.       Liudytojas R. R. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buvo gautas pranešimas dėl muštynių. Su kolege nuvyko į įvykio vietą. Įvykio vietoje įtariamojo nebuvo. Nukentėjusysis buvo ant šaligatvio, nurodė, kad jį sumušė S. B.. Sakė, kad kartu su S. B. gėrė, paskui jis išėjo namo ir S. B. jį pasivijo ir sumušė ar suspardė. Taigi ir liudytojas R. R. patvirtino, kad nukentėjusysis E. V. gana aiškiai nurodė asmenį, kuris jį sumušė.

12.       Liudytojas G. P. patvirtinęs savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apklaustas teisme parodė, kad E. V. jam papasakojo, jog naktį buvo sumuštas S. B.. Kai E. V. atėjo pas jį, ant pastarojo veido matė sužalojimus. 

13.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo E. V., liudytojų A. J., R. R., G. P. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Tiek nukentėjusiojo parodymai, kuris tvirtino, kad būtent S. B. smurtavo jo atžvilgiu, tiek ir pirmiau nurodytų liudytojų parodymai, kuriems nukentėjusysis nurodė, jog jis buvo sumuštas S. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos laikė patikimais įrodymais, patvirtinančiais S. B. kaltę. 

14.       Be to, nukentėjusiojo parodymus be anksčiau aptartų liudytojų parodymų, patvirtina ir 2024 m. birželio 1 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti ant nukentėjusiojo E. V. kūno matomi sužalojimai: sutinusi kairė akis, sutinimo dydis 5x5 cm; 2x2,5 cm žaizdos tarp akių, virš nosies; 15x8 nubrozdinimas dešiniame šone (1 t., b. l. 35–40). Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodyta, kad E. V. rastas gatvėje, sumuštas pažįstamo asmens, stebimi veido nubrozdinimai, skauda dešinės pusės šoną (1 t., b. l. 47–48), kas vėlgi patvirtina nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nustatyti E. V. sužalojimai, kurie, kaip nurodyta specialisto išvadoje, padaryti kietu buku (bukabriauniu) daiktu ar paviršiumi, galimai suduodant kumščiu, įspiriant, ar panašiai, mažiausiai 1 trauminiu poveikiu (1 t., b. l. 57–58), kas patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jam buvo suduoti smūgiai kumščiais ir spiriant. Teisiamajame posėdyje apklausta specialistė Sandra Mažeikienė patvirtinusi savo pateiktą išvadą paaiškino, kad visi sužalojimai E. V. nustatyti kairėje veido pusėje – nubrozdinimas, poodinė kraujosruva, todėl negalima atmesti, kad jis galėjo susižaloti atsitrenkiant į kietą paviršių. Tačiau specialistė neatmetė ir tokios galimybės, kad tokie sužalojimai galėjo atsirasti įspiriant ar smūgiuojant. Šie specialistės duoti paaiškinimai be jokios abejonės, patys savaime neįrodo, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai buvo padaryti suduodant kumščiu ar įspiriant, o ne nukentėjusiajam pačiam nugriuvus ir kaire veido puse atsitrenkus į kietą buką (bukabriaunį) daiktą ar paviršių, tačiau vertinant juos su anksčiau aptartų duomenų visuma, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai, nukentėjusiajam sukėlę nežymų sveikatos sutrikdymą, buvo padaryti tyčiniais nuteistojo S. B. veiksmais, t. y. suduodant smūgius kumščiu ar spiriant.

15.       Probacijos tarnybos pateiktos S. B. intensyvios priežiūros elektroninės stebėjimo priemonės buvimo fiksavimo duomenys (2 t., b. l. 9–13) bei liudytojo E. B. parodymai paneigia apelianto keliamą versiją, kad tuo metu, kai buvo sužalotas nukentėjusysis E. V., jis buvo namuose. Liudytojas E. B. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir duodamas parodymus teisme, nurodė, kad stebimasis S. B. 2024 m. gegužės 31 d., laikotarpiu nuo 23:00 val. iki 06:00 val., turėjo būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini), tačiau 2024 m. gegužės 31 d. 23:26 val. jis buvo ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini). Liudytojas taip pat nurodė, kad pagal elektroninio stebėjimo sistemoje (duomenys neskelbtini) pateiktą žemėlapį S. B. 2024 m. gegužės 31 d. nuo 23:20 val. iki 23:33 val. buvo ties pastatu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini). Būtent šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtina intensyvios priežiūros elektroninės stebėjimo priemonės buvimo fiksavimo duomenys. Nors apeliantas ir bando įtikinti, jog intensyvios priežiūros elektroninės stebėjimo priemonė nuolat gesdavo, tačiau kaip nurodė liudytojas E. B., tokių atvejų, kad sistema netiksliai fiksuotų pažeidimą, nepasitaikė, o tai, jog dėl gedimo sistema rodytų klaidingus duomenis, taip nebūna, nes kai sugenda, ji neveikia ir jokių duomenų nerodo.

16.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusysis E. V. ar liudytojai A. J., R. R., G. P. ir E. B. galėjo apkalbėti nuteistąjį S. B., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Duomenų, patvirtinančių specialistės Sandros Mažeikienės šališkumą ar neobjektyvumą, byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo abejoti ar netikėti šios specialistės bylos nagrinėjimo teisme metu duotais paaiškinimais. Tiek nukentėjusysis E. V., liudytojai A. J., R. R., G. P., E. B. parodymus, specialistė Sandra Mažeikienė paaiškinimus, pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų asmenų duotais parodymais bei specialistės pateiktais paaiškinimais.

17.       Įvertinus tai kas aptarta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su nuteistojo S. B. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė prielaidomis, o ne objektyviais byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Anksčiau aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde nuteistojo S. B. nurodyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. B. kaltės. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis S. B., savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Nuteistojo S. B. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiojo, liudytojų bei apylinkės teismo nuosprendyje išvardintais kitais įrodymais. Pripažindamas S. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, įvertino juos pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles ir pagrįstai apelianto veiksmuose nustatė visus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Nuteistojo S. B. apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje padarytų išvadų, tai yra dėl jo kaltės, nepaneigia ir nesudaro pagrindo jo atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl paskirtos bausmės 

18.       Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu taip pat prašo skirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

19.       Skirdamas nuteistajam S. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 ir 61 straipsnių nuostatų nepažeidė, bausmę individualizavo tinkamai. Įvertinus tai, kad S. B. teistas 11 kartų, naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, neišnykusiam teistumui, savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, byloje nenustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), taip pat įvertinus veikos pobūdį ir pavojingumą, nuteistajam pagrįstai buvo paskirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, ir dydis nustatytas artimas sankcijos vidurkiui. Spręsti, kad nuteistasis buvo nubaustas aiškiai per griežtai, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

20.       Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo S. B. padaryta nusikalstama veika, pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės rūšies paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. 

21.       Jokių išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo S. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti jo teisinę padėtį taikant jam bausmės vykdymo atidėjimą, šioje byloje taip pat nėra nustatyta. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Įvertinus tiek anksčiau aptartą S. B. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, jam taikytų bausmių griežtumą, ne kartą taikytą bausmės vykdymo atidėjimo institutą, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo manyti, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, jog pernelyg švelnus baudžiamumas gali tik paskatinti S. B. ir toliau daryti nusikalstamas veikas, lengvabūdiškai tikintis išvengti teisinės atsakomybės.

Dėl civilinio ieškinio

22.       Šioje baudžiamojoje byloje Šiaulių teritorinė ligonių kasa baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo. Ieškinyje nurodyta, kad iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo už nukentėjusiajam E. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros įstaigai buvo sumokėta 119,11 Eur (2 t., b. l. 18–21). 

23.       Nesant pagrįstų abejonių dėl nuteistojo S. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą bei dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo, nėra pagrindo nesutikti ir su šioje byloje priteistu Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniu ieškiniu. Kaip jau minėta, Šiaulių teritorinė ligonių kasos pateiktais dokumentais nustatyta, kad už E. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas sveikatos priežiūros įstaigai buvo sumokėta 119,11 Eur, todėl ši suma pagrįstai priteista iš nusikalstamą veiką padariusio asmens, t. y. iš nuteistojo S. B..

24.       Remdamasi tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo S. B. apeliacinį skundą ir panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2025 m. birželio 10 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

25.       Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

26.       Šiaulių apygardos teismo 2025 m. liepos 24 d. nutartimi nuteistajam S. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Andrius Kazakevičius. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. liepos 25 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 14.2.3. ir 11 punktais, prašoma valstybės naudai priteisti 143,75 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už S. B. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

27.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam S. B. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

28.       Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam S. B. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors bylos duomenimis nuteistasis S. B. šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau jis yra jaunas, darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo S. B. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo S. B. 143,75 Eur (šimtą keturiasdešimt tris eurus 75 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai  Ernesta Montvidienė

                                                                                                                       Gražvydas Poškus

                                                                                                                        Laisvydas Zederštremas