Baudžiamoji byla Nr. 1A-322-1020/2022

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00481-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.1; 1.1.7.6; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.9.8; 1.2.6.2.1; 1.2.22.9.2; 1.2.23.2.2.1; 1.2.29.3.1; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.8; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, 

dalyvaujant prokurorui Stanislavui Barsuliui (Stanislav Barsul),

nuteistajam B. B. ir jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

nuteistajam J. P. (J. P.) ir jo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

nukentėjusiosios C. C. įgaliotajam atstovui advokatui Daliui Poviliui,

vertėjai Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Stanislavo Barsulio, nuteistojo J. P., nuteistojo B. B. ir nukentėjusiosios C. C. įgaliotojo atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. B.

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

– pagal BK 147 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, B. B. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir B. B. paskirta subendrinta bausmė – 8 (aštuoneri) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į nuteistajam paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. liepos 5 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio B. B. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

B. B. taikomą kardomąją priemonę – 10 000 Eur dydžio užstatą nuspręsta palikti galioti iki bausmės vykdymo pradžios, o bausmę pradėjus vykdyti šią kardomąją priemonę panaikinti ir užstatą gražinti jo davėjui D. V.

2018 m. birželio 19 d. daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolu iš B. B. paimtus 1 784,57 Eur ir 2018 m. birželio 26 d. atliktos kratos B. B. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), rastą ir paimtą 21 JAV dolerį, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta gražinti B. B..

J. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal BK 258 straipsnio 2 dalį – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio bauda;

– pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – areštu 20 (dvidešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, J. P. paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę ir J. P. paskirta subendrinta bausmė – 20 parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu J. P. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu J. P. paskirta 32 MGL (1 600 Eur) dydžio bauda ir J. P. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 20 parų areštas ir 32 MGL (1 600 Eur) dydžio bauda.

Arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio J. P. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Nuosprendžiu nustatyta, kad J. P. jam paskirtą baudą turi sumokėti per 12 mėnesių, šį terminą skaičiuojant nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu J. P. išteisintas dėl BK 264 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymo, konstatavus, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.       Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       B. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad siekdamas nusikalstamos veikos rezultato – turtinės naudos sau iš prekybos žmonėmis, turėdamas tikslą išnaudoti nukentėjusįjį asmenį nusikalstamoms veikoms – daryti vagystėms Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. žinodamas ir pasinaudodamas nukentėjusios C. C. pažeidžiamumu, t. y. priklausomybe nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų, sunkia materialine padėtimi, darbo ir pragyvenimo šaltinio neturėjimu, pasiūlydamas nukentėjusiajai piniginį atlygį, gyvenamąjį plotą bei pinigines lėšas narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, taip ją paskatindamas ir nulemdamas jos apsisprendimą, turėdamas tikslą pasipelnyti išnaudojo ją nusikalstamoms veikoms daryti, o būtent:

1.1.       ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d. siekė išnaudoti ir išnaudojo nukentėjusiąją C. C. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – daryti, siuntė pinigų būtiniems poreikiams patenkinti, nukentėjusiosios C. C. gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomai, narkotinėms ar psichotropinėms medžiagoms įsigyti jos pačios vartojimui, nukreipdamas į gydymo įstaigą nukentėjusiąją C. C. pablogėjus jos išvaizdai dėl pernelyg dažnai vartojamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kad įtartinai atrodanti C. C. nebūtų pastebėta ir sekama vagystės metu, tokiu būdu padarė nukentėjusiąją materialiai priklausomą nuo jo (B. B.). Jungtinėje Karalystėje registruotu automobiliu „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kitomis tyrimo nenustatytomis transporto priemonėmis bei lėktuvu, gabendamas C. C. iš Lietuvos Respublikos į įvairius Vokietijos miestus ir jų apylinkes bei kitas Europos Sąjungos valstybes, užtikrino jos nuvykimą į nusikaltimo – vagystės – padarymo vietą ir grįžimą iš jos, apgyvendindavo jo (B. B.) rezervuotuose viešbučiuose, kur planavo ir organizavo vagysčių vykdymą iš Vokietijoje ir kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančių „APPLE“ produkcija prekiaujančių parduotuvių, davė nurodymus, kokias prekes ir kokį jų kiekį vogti, instruktavo dėl elgesio galimo sulaikymo metu, išnaudojimo tikslais susitarė su nukentėjusiąja dėl nusikalstamų veikų – vagysčių darymo ir įgijo jos kontrolę.

1.2.       Jis (B. B.) Jungtinėje Karalystėje registruotu automobiliu „Volskwagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis transporto priemonėmis, atvykdavo prie parduotuvių bei jam (B. B.) vadovaujant ir koordinuojant C. C. veiksmus, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, tačiau ne vėliau nei nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d., siekė išnaudoti ir išnaudojo nukentėjusiąją C. C. nusikalstamoms veikoms – vagystėms – vykdyti iš Vokietijos miestuose ir jų apylinkėse bei kitose Europos Sąjungos valstybėse veikiančių „APPLE“ produkcija prekiaujančių parduotuvių, tyrimo metu tiksliai nenustatytais adresais, grobiant „APPLE“ produkciją, jo (B. B.) naudai. Po to, pagrobtas prekes surinkdavo ir tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytose vietose realizuodavo žinomai nusikalstamu būdu įgytus daiktus bei tokiu būdu iš to pelnėsi, o C. C. kaip atlygį už nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d. vykdytas vagystes pervedė 48 168,70 Eur. Tokiu būdu B. B., siekdamas pelnytis iš prekybos žmonėmis, pasinaudodamas nukentėjusiosios C. C. pažeidžiamumu, išnaudojo ją nusikalstamoms veikoms – vagystėms – daryti bei gavo ne mažesnes nei 48 168,70 Eur dydžio pajamas.

2.       Be to, B. B. nuteistas ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su C. C., turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį narkotinių medžiagų kiekį, o būtent: ne vėliau nei 2018 m. birželio 19 d. jis (B. B.), pasinaudodamas nukentėjusiosios C. C. pažeidžiamumu dėl priklausomybės nuo narkotinių medžiagų, nurodė C. C. (kuri Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 212 straipsnio 8 punktu bei BK 147 straipsnio 3 dalimi, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 2 dalį) už jo (B. B.) duotas pinigines lėšas įgyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, reikalingų C. C. kontrolei kelionėje į Vokietiją, kurios tikslas buvo nusikaltimų darymas – vagystės. Pastarajai paklusus, 2018 m. birželio 19 d. apie 9 val. B. B. automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nugabeno C. C. į (duomenys neskelbtini) bendriją, esančią (duomenys neskelbtini), kur pastaroji, vykdydama B. B. nurodymą, netoli namo pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini) iš R. D. (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pripažinto kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį už narkotinių medžiagų platinimą C. C.), neteisėtai įgijo ne mažiau nei 46 folijos lankstinukus su 0,034 g narkotinės medžiagos – metadono ir didelį kiekį 0,00197 g narkotinės medžiagos – karfentanilio bei tą pačią dieną apie 13.06 val. minimą narkotinių medžiagų kiekį, perdavė automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), automobilyje „Mercedes Benz“, valst. (duomenys neskelbtini), jos laukusiam B. B. 2018 m. birželio 19 d. apie 13.40 val., B. B. ir C. C. važiuojant (duomenys neskelbtini) esančia (duomenys neskelbtini) gatve, B. B., pastebėjęs policijos pareigūnus ir siekdamas išvengti atsakomybės, minėtas narkotines medžiagas perdavė C. C. ir nurodė jas paslėpti, o ši, vykdydama B. B. nurodymą, apatinėse kelnaitėse paslėpė aukščiau minėtą narkotinių medžiagų kiekį ir laikė su savimi iki 2018 m. birželio 19 d. 13.40 val., kol adresu (duomenys neskelbtini), kartu su B. B. buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie, 2018 m. birželio 19 d. nuo 13.50 iki 14.00 val. adresu (duomenys neskelbtini), atlikę C. C. asmens kratą, rado ir paėmė neteisėtai laikomas narkotines medžiagas – 0,034 g metadono ir didelį kiekį – 0,00197 g karfentanilio. 

3.       J. P. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo nešaunamuoju ginklu, o būtent: 2020 m. vasario mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, parduotuvėje „O“, esančioje (duomenys neskelbtini), už 30 Eur įgijęs pramoninės gamybos kieto metalo teleskopinę lazdą, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu bei Ekspertų komisijos daiktų, įrenginių modeliams ginklams bei konkrečiai jų kategorijai priskirti 2012 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolo Nr. 14 išrašu, yra D kategorijos šaltasis nešaunamasis ginklas, ją neteisėtai nešiojo su savimi nuo 2020 m. gegužės 11 d. 12.45 val. iki 2020 m. gegužės 11 d. 13.15 val., kai minėtą teleskopinę lazdą jo sulaikymo metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

4.       J. P. nuteistas ir pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo laikė fizinių asmenų dokumentus, o būtent: nuo tiksliai nenustatytos dienos iki 2020 m. gegužės 11 d. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, laikė Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu, bei vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. F., vardu iki 2020 m. gegužės 11 d. atliekant kratą nuo 17.12 val. iki 19.08 val. minimus dokumentus rado ir paėmė ją atlikę policijos pareigūnai.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5.       Prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistajam B. B. paskirtos bausmės ir pas jį rastų piniginių sumų likimo. Apeliantas prašo B. B. už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę bei ją, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, dalinio sudėjimo būdu subendrinti su pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, ir B. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 10 metų laisvės atėmimą, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat prokuroras prašo konfiskuoti 2018 m. birželio 19 d. daiktų paėmimo laikinai saugoti protokolu iš B. B. paimtus 1 784,57 Eur bei 2018 m. birželio 26 d. atliktos kratos B. B. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), rastą ir paimtą 21 JAV dolerį. Kitą nuosprendžio dalį prašoma palikti nepakeistą.

5.1.       Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas B. B. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę už padarytą BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir per švelnią galutinę subendrintą bausmę. Nors nustatydamas bausmių dydį B. B. teismas atsižvelgė į daugumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, tačiau vis tik kaltinamajam paskyrė minimalaus dydžio BK 147 straipsnio 1 dalies ir BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, tokį sprendimą iš esmės argumentuodamas tuo, kad abu nusikaltimai buvo baigti prieš beveik ketverius metus, ir visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ir kad B. B. inkriminuotas BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas truko ilgą laiką.

5.2.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors pirmosios instancijos teismas byloje nustatė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su pasinaudojimu nukentėjusiosios C. C. pažeidžiamumu, siekiant pasipelnyti ją išnaudojant nusikalstamoms veikoms daryti, tačiau priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį B. B. atžvilgiu, tinkamai neįvertino pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, kilusių padarinių, kaltinamojo asmenybės ir kitų pagrindų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, prokuroras teigia, kad apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė jokių išimtinių aplinkybių, kurios byloja apie mažesnį B. B. ar jo padarytų nusikaltimų pavojingumą bei sudarytų pagrindą jo atžvilgiu skirti minimalias laisvės atėmimo bausmes. Teismo nurodytos aplinkybės, kad B. B. inkriminuoti nusikaltimai buvo baigti prieš beveik ketverius metus, negali būti laikomos pakankamomis ir sudarančiomis pagrindą pastarajam skirti minimalaus dydžio BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras pažymi, jog, vadovaujantis bylos duomenimis, B. B. ne mažiau kaip trejus metus kontroliavo ir išnaudojo C. C. nusikalstamoms veikoms daryti, o pati išnaudojimo forma pasižymėjo žiaurumu, ciniškumu, nuolatiniu nukentėjusiosios žeminimu, engimu; per laikotarpį nuo 2015 iki 2018 m. nukentėjusioji buvo skatinama vartoti narkotines medžiagas, kas dar labiau sustiprino jos priklausomybę bei tokiu būdu ji tapo visiškai priklausoma nuo B. B. Anot prokuroro, būtent ilgas nusikalstamo veikimo laikotarpis atskleidžia itin didelį B. B. asmenybės pavojingumą, o sukeltos neigiamos pasekmės ilgainiui atsiliepė ir neabejotinai dar atsilieps C. C. gyvenime. Apeliantas taip pat pabrėžia, kad net ir po sulaikymo nagrinėjamoje byloje B. B. ir toliau nenustojo veikti nusikalstamai (2019 m. spalio 12 d. buvo suimtas dėl Jungtinėje Karalystėje įvykdyto „Apple“ parduotuvės apiplėšimo); lygiai taip pat nuo tokio veikimo jo nenustabdė ir turimi teistumai bei baustumai. Anot prokuroro, tai rodo, kad B. B. nėra linkęs keisti savo elgesio, laikytis visuomenėje priimtų taisyklių bei siekti pragyvenimo legaliais būdais. Be to, prokuroras pabrėžia, kad B. B. viso ikiteisminio tyrimo metu neprisipažino padaręs jam inkriminuojamas veikas bei dėl to nesigailėjo. Pasak prokuroro, dėl minėtų priežasčių akivaizdu, kad B. B. skirdamas minimalaus dydžio bausmę už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto sunkaus tyčinio savanaudiško nusikaltimo, kuris buvo nukreiptas prieš socialiai pažeidžiamą asmenį, padarymą teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ir neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 2 dalis), kuri nėra pajėgi įgyvendinti bausmės paskirtį. Atsižvelgdamas į tai, prokuroras prašo B. B. už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 7 metų, ir, ją dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta bausme, B. B. paskirti galutinę 10 metų laisvės atėmimo bausmę. 

5.3.       Vadovaudamasis BPK 72, 91 ir 94 straipsnių nuostatomis bei aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, prokuroras taip pat teigia, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam B. B. nepagrįstai grąžinti pas jį rasti 1 784,57 Eur ir 21 JAV doleris. Prokuroro įsitikinimu, šie pinigai konfiskuotini, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė ir jos rezultatas. Pasak prokuroro, skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad B. B., išnaudodamas nukentėjusiąją C. C. nusikalstamoms veikoms daryti, gavo ne mažesnes nei 48 168,70 Eur dydžio pajamas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d. B. B. nukentėjusiajai C. C. pervesti 48 168,70 Eur buvo atlygis už jos išnaudojimą nusikaltimams daryti, o B. B. teiginius, kad jis tai darė iš geros širdies, vedamas solidarumo jausmo su asmenimis, turinčiais priklausomybę nuo narkotikų, paneigė pačios nukentėjusiosios parodymai, kad B. B. jai pinigus pervesdavo už tai, kad ji vyktų vogti, kad kelionės metu galėtų įsigyti narkotikų ir kaip nedidelį atlygį už pavogtas prekes.

5.4.       Prokuroras teigia, jog nuteistajam grynieji pinigai buvo būtini kaip lėšos nusikalstamoms veikoms daryti – tiek pagal BK 260 straipsnio 2 dalį siekiant įgyti narkotinių medžiagų su tikslu jas platinti, tiek pagal BK 147 straipsnio 1 dalį siekiant kontroliuoti nukentėjusiąją C. C. (narkotinių medžiagų pirkimas, buto nuoma, kelionės į užsienio šalis, lėktuvų bilietų pirkimas, investicijos į C. C. išvaizdą ir kt.). Pateikdamas duomenis apie tai, kad B. B. neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, prokuroras daro išvadą, kad grynieji pinigai, kurie buvo rasti B. B. gyvenamojoje vietoje bei paimti laikino daiktų saugojimo protokolu, ne tik yra susiję su B. B. padarytomis nusikalstamomis veikomis, bet ir pagrįstai pripažintini tiek nusikaltimų padarymo priemone, tiek jų rezultatu ir tai atitinka konfiskuotino turto požymius. Todėl, prokuroro įsitikinimu, minėti grynieji pinigai, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, turi būti konfiskuoti.

6.       Nuteistasis J. P. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį: pagal BK 302 straipsnio 1 dalį jam paskirtą arešto bausmę pakeisti bauda arba, taikant BK 75 straipsnio nuostatas, atidėti arešto bausmės vykdymą.

6.1.       Apeliantas nurodo, kad dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo savo kaltę pripažino visiškai ir nėra jokių abejonių, kad jis, neturėdamas teisėto pagrindo, laikė fizinių asmenų dokumentus. Visgi nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad jo parodymai apie tai, jog jis pamiršo apie turimus dokumentus, yra tik jo gynybinė versija. J. P. nurodo, kad minėtos veikos padarymo metu jis vartojo narkotines medžiagas ir beveik visą laiką buvo apsvaigęs bei dėl to vengė policijos ir pamiršo apie šiuos dokumentus. J. P. teigimu, jis neturėjo tyčios tais dokumentais pasinaudoti, juos realizuoti bei jų negrąžinti teisėtiems savininkams. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas prašo iš skundžiamo nuosprendžio pašalinti teiginį, jog versija, jog jis užmiršo turintis svetimus dokumentus, kuriuos abu laikė vienoje vietoje, yra gynybinė. 

6.2.       Nuteistasis J. P. nesutinka ir su teismo jam pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta arešto bausme. Skiriant jam bausmę nebuvo įvertinta tai, kad rastų dokumentų jis nepagrobė, nepanaudojo ir nerealizavo. Tik laikydamas minėtus dokumentus jis nepadarė žalos. Anot nuteistojo, teismas nepagrįstai sureikšmino jo ankstesnių teistumų, kurie buvo nulemti priklausomybės nuo narkotikų, faktą. Gydytis nuo šios priklausomybės (duomenys neskelbtini) centre (toliau – ir Centre) jis pradėjo 2019 m. liepos 25 d., tačiau jos labai sunku atsikratyti, todėl jis narkotikus vartojo net ir gydomas. Visgi paskutinės jo veikos buvo padarytos prieš dvejus metus, t. y. 2020 m. gegužės 11 d. ir 2020 m. gegužės 15 d. Nuteistasis teigia, kad Centre jo atžvilgiu taikytas gydymas buvo neefektyvus, todėl jis kreipėsi pagalbos į (duomenys) „C“ ir nuo 2021 m. liepos 1 d. šioje įstaigoje lanko konsultacijas, savanoriauja, dalyvauja įvairiose akcijose, projektuose ir net dirba. Apelianto teigimu, nauja gydymo programa jam padėjo ir jis nustojo vartoti narkotines medžiagas, šiuo metu dirba ir daugiau nei dvejus metus nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų. Nuteistasis teigia, kad tokioje situacijoje yra visiškai nelogiška teigti, jog bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti jo atžvilgiu taikant tik realią arešto bausmę. Reali 20 parų arešto bausmė pakenks jo gydymo programai – tuo metu jis negalės lankyti konsultacijų, bus pažeistas įprastas jo gyvenimo ritmas, kuris padeda susilaikyti nuo narkotikų vartojimo, jis vėl gali patirti stresą ir depresiją. Anot J. P., neigiamas arešto bausmės pasekmes jo gydymo programos eigai gali patvirtinti ir „C“ darbuotoja E. K. Nuteistojo teigimu, jis iki šiol gydosi pagal farmakoterapijos metadonu programą ir turį šį preparatą vartoti, ko negalės daryti atlikdamas arešto bausmę. Skunde nurodoma, kad kiekvieną antradienį apeliantas privalo atvykti į Centre, kur jam išduodami vaistai ir atliekami kontroliniai testai. Pagal gydymo programos sąlygas, neatvykus į Centre per 14 dienų, programa bus nutraukta, nepaisant to, kad jis gydytis negalės atvykti dėl objektyvios priežasties – arešto bausmės atlikimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręs, jog jam tikslinga skirti arešto bausmę, atsižvelgdamas į jo išnykusio teistumo faktą, apeliantas mano, jog jo atžvilgiu galima taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir jam paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti, nes yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.   

7.       Nuteistasis B. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti: jį išteisinti dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo; perkvalifikuoti jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 264 straipsnio 1 dalį.

7.1.       Anot nuteistojo, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas, nagrinėdamas bylą ir jo atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko jo veika buvo kvalifikuota pagal netinkamą BK straipsnį. Be to, vertindamas įrodymus ir darydamas išvadas dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei jo kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik jo kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Nuteistojo teigimu, visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino jo nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio pro reo (lot. visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai) principą ir jo teisę į teisingą teismo procesą.

7.2.       Nuteistasis B. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, byloje surinktus įrodymus vertino selektyviai ir vadovavosi prielaidomis. Apelianto teigimu, skundžiamo nuosprendžio 71 lape (t. 17, b. l. 185) nurodyta, kad jis žinojo apie C. C. priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, tačiau byloje niekaip neįrodyta, kad, žinodamas apie šią priklausomybę, jis ja būtų pasinaudojęs nusikalstamoms veikoms daryti.

7.3.       Nuteistasis teigia, kad jam pateiktas kaltinimas dėl prekybos žmonėmis yra grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios C. C. parodymais ir yra nekonkretus. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas skunde pateikia kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą. Pirmiausia, nuteistasis ginčija kaltinime nurodytą aplinkybę, kad jis siuntė pinigus C. C., jog būtų patenkinti būtinieji jos poreikiai. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų apie tai kokie C. C. poreikiai buvo tenkinami. Nuteistasis nesutinka ir su teismo išvada, kad jis skyrė pinigų C. C. buto nuomai – butą išsinuomojo pati C. C., jam nedalyvaujant, ką patvirtino ir liudytoja L. J. Apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų kaltinime nurodytą teiginį, kad jis (B. B.) skirtingomis transporto priemonėmis vežė C. C. į skirtingas šalis, taip užtikrindamas jos nuvykimą į nusikaltimo – vagystės padarymo vietą. Išskyrus pačios nukentėjusiosios C. C. parodymus, nuteistojo teigimu, jokie kiti duomenys nepatvirtina ir aplinkybės, kad jis ją apgyvendindavo viešbučiuose, kur planuodavo vagystes. Anot nuteistojo, net ir dokumentuose, gautuose pagal teisinės pagalbos prašymus, jis niekaip nėra susietas su C. C. užsienyje užfiksuotais teisės pažeidimais. Be jau minėtų C. C. parodymų, jokie byloje apklausti liudytojai ar kiti duomenys nepatvirtino kaltinime nurodytos aplinkybės, kad jis nukentėjusiajai davė nurodymus, kokias prekes ir kokį jų kiekį vogti bei instruktavo ją dėl elgesio galimo sulaikymo metu. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta kur, kada ir kaip jis vadovavo bei koordinavo C. C. veiksmus darant vagystes, nei kaip šie procesai vyko ir kas juose dalyvavo. Anot B. B., nepasitvirtino ir kaltinimo išvada, kad jis pagrobtas prekes surinkdavo ir vėliau jas realizuodavo bei iš to pelnydavosi. Byloje nėra surinkta jokių duomenų, kad jis būtų pardavinėjęs pagrobtą „Apple“ produkciją. Duomenų apie jo vykdomą minėtų prekių realizavimą nebuvo rasta nei analizuojant socialinius tinklus, nei atliekant kratas. Be to, apelianto teigimu, tyrimo metu buvo atliktas jo bei jo artimųjų pajamų ir įgyto turto vertinimas, kuris parodė, kad visos jų gautos pajamos ir įgytas turtas buvo pagrįstas teisėtais duomenimis. B. B. įsitikinimu, sunkiai paaiškinamas ir kaltinimo teiginys, kad jis, kaip atlygį už įvykdytas vagystes, C. C. pervedė 48 168 Eur bei tokiu būdu, išnaudodamas ją, gavo ne mažesnes nei 48 168 Eur dydžio pajamas. Anot nuteistojo, sunkiai suvokiama, kaip C. C. gautos piniginės lėšos gali būti ir yra vertinamos kaip jo paties gautos pajamos. Skunde nurodoma, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie byloja, jog didžiąją dalį šių piniginių lėšų jam davė pati C. C. iki jos atskiro pareikalavimo (tą patvirtino ir pati C. C. t. 6, b. l. 85–87)). Bylos duomenimis ir vadovaujantis liudytojų parodymais, C. C. 2014 – 2015 m. Didžiojoje Britanijoje vykdė vagystes, dirbo ir turėjo pakankamai pajamų, kad sutaupytų ženklią pinigų sumą.

7.4.       Nuteistasis apeliaciniu skundu taip pat kritikuoja duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, įrodomąją vertę. Pirmiausia, apelianto teigimu, jokie byloje esantys telefoniniai pokalbiai nepatvirtina C. C. išnaudojimo vagystėms daryti. Anot nuteistojo, telefoninių pokalbių buvo klausomasi dar nuo 2018 m. gegužės 25 d., tačiau šių pokalbių suvestinėje yra užfiksuoti tik 2018 m. birželio 18 – 19 d. vykę pokalbiai. Anksčiau, t. y. nuo 2018 m. gegužės 25 d., vykę telefoniniai pokalbiai prie bylos neaišku dėl kokių priežasčių nebuvo prijungti ir nėra ištirti, nors turi labai svarbią reikšmę, nes juose turėtų būti duomenų apie dar nuo 2018 m. gegužės 25 d. tariamai vykdytą C. C. išnaudojimą vagystėms. Pasak apelianto, minimi pokalbiai galėtų padėti panaikinti jau užfiksuotuose ir ištirtuose telefoniniuose pokalbiuose esančius nesutapimus ir nelogiškumus, nes apeliacinės instancijos teismui išreikalavus ankstesnius pokalbius, vykusius nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d., geriau matytųsi šių pokalbių kontekstas.

7.5.       Pasak nuteistojo, jį inkriminuojančiais negali būti laikomi ir duomenys gauti iš „Paypost“ bei „Western Union“, iš kurių galima spręsti apie įvykdytas pinigines perlaidas ne tik C. C., liudytojams A. A., D. Ž., D. P., L. R., bet byloje taip ir neapklaustiems A. B., D. M., I. R., A. V., G. S., V. B., Z. A. ir A. A.. Pasak nuteistojo, byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad pinigai jiems buvo pervedami pagal jų prašymus paskolinti pinigų ir, jog tai niekaip nebuvo susiję su nusikalstamomis veikomis. Taip pat teisiškai jokios reikšmės neturi byloje esantys duomenys apie tai, kad jis (B. B.) su C. C. 2018 m. kovo 15 d. skrido į (duomenys neskelbtini), iš kurios į (duomenys neskelbtini) grįžo jau 2018 m. kovo 18 d. – byloje nėra duomenų, kad šioje šalyje C. C. vykdė vagystes. Apelianto teigimu, jam inkriminuojamo prekybos žmonėmis nusikaltimo nepatvirtina ir byloje esantys duomenys apie Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus automobiliais, nes jais nenustatyta, kad šiuos automobilius vairavo būtent jis (nustatytas tik vienas atvejis, kai automobilį vairavo jis, tačiau net nėra aišku, ar šiuo atveju kartu su juo vyko C. C.). Jo kaltės padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepatvirtina ir Europolo išrašuose užfiksuota informacija. Antai, vien tai, kad C. C. buvo ieškoma dėl vagysčių Vokietijoje, neleidžia konstatuoti ryšio tarp jo ir C. C. įvykdytų vagysčių, juo labiau, kad Europolo dokumentuose nėra informacijos, kad jis šių veikų padarymo metu veikė kaip C. C. bendrininkas. Aplinkybė, kad, vadovaujantis Europolo duomenimis, 2016 m. vasario 18 d. buvo sustabdytas automobilis, kuriuo važiavo jis (B. B.), D. P. ir C. C., vėlgi neleidžia konstatuoti, kad jis išnaudojo minėtus asmenis. Nuteistojo teigimu, automobilyje ir pas jį nebuvo rasta narkotinių medžiagų ar vogtų daiktų; nei D. P., nei C. C. pareigūnams nenurodė aplinkybių, kad buvo išnaudojami. Tai, kad jis (B. B.) nuo 2007 iki 2019 m. buvo sulaikytas už 13 vagysčių iš parduotuvių, patvirtina tik jo asmeniškai įvykdytas vagystes, kurios niekaip nėra susijusios su jam šioje byloje inkriminuotais nusikaltimais. Europolo išraše nėra duomenų, kad šiuose baudžiamuosiuose procesuose būtų figūravusi C. C. ar kiti nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai. Be to, apelianto teigimu, byloje buvo padaryta prielaida, kad 2017 m. spalio (duomenys neskelbtini) per Lietuvos – Lenkijos Respublikų valstybinę sieną vykusiame automobilyje VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), šalia jo sėdi A. B. Šis duomuo net tik niekaip nepatvirtina jo kaltės, tačiau ir nėra niekaip patikrintas – A. B. teisme neapklaustas, o specialisto išvados, kurios patvirtintų, jog automobilyje sėdėjo būtent šis asmuo, nepateikta.

7.6.       B. B. nesutinka ir su konkrečių bylos duomenų, kurie, teismo įsitikinimu, sudarė pagrindą konstatuoti jo kaltę padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, vertinimu.

7.6.1.                      Nuteistojo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosekliais ir patikimais pripažino nukentėjusiosios C. C. parodymus. Anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme C. C. skirtingai aiškino piniginių perlaidų atlikimo aplinkybes ir 2018 m. birželio 19 d. įvykius. Be to, nukentėjusiosios parodymai buvo labai abstraktūs, juose nebuvo nurodomos konkrečios datos, vietos ir konkrečios situacinės aplinkybės, kurias būtų galima patikrinti. Nuteistojo teigimu, apklausiama teisme C. C. net nesugebėjo nurodyti konkrečių vietų, kuriose gyveno, adresų bei asmenų, kurie su ja gyveno kartu inkriminuojamu laikotarpiu, nors, pavyzdžiui, liudytojas D. P. nurodė, kad su nukentėjusiąja kartu gyveno 2 metus ir per tą laiką nuomojosi tris butus. Apelianto įsitikinimu, C. C. savo parodymų nedetalizavo dėl to, kad abstraktesnius parodymus galima lengviau įsiminti ir atkartoti.

7.6.2.                      Apelianto vertinimu, teismas, grįsdamas jo kaltę dėl prekybos žmonėmis, nepagrįstai vadovavosi ir nuteistojo J. P. parodymais apie tai, kad C. C. pinigų narkotikams gaudavo iš jo (B. B.). Nuteistasis teigia neginčijantis atliktų piniginių perlaidų, tačiau neigia, jog kada nors buvo kalbėta apie tai, kad šios lėšos yra skirtos būtent narkotikams įsigyti.

7.6.3.                      B. B. nesutinka ir su teismo išvada, kad jis buvo nurodęs vagystėms vykdyti įsisiūti tokias kišenes, į kurias nukentėjusioji įsidėdavo pavogtas prekes. Anot nuteistojo, tokia versija yra tik prielaida, iškelta vadovaujantis išimtinai C. C. parodymais. Nuteistojo teigimu, tokių aplinkybių niekada nepatvirtino ir liudytoja I. P., kuri teisme, atsakydama į prokuroro klausimus, net nurodė, kad, jos nuomone, C. C. santykiai su juo buvo normalūs ir ji net žinojo apie tai, kad C. C. pati važiuodavo traukiniu pas jį į (duomenys neskelbtini). Pasak nuteistojo, šios aplinkybės įrodo, kad C. C. turėjo apsisprendimo laisvę ir pati, nieko neverčiama, važiuodavo pas jį.

7.6.4.                      Nuteistasis ginčija ir teismo išvados, jog nerealu, kad C. C. ir jos motina būtų patikėjusi jam (B. B.) saugoti didelę pinigų sumą be jokio tai patvirtinančio dokumento, pagrįstumą. Anot nuteistojo, tai yra tik prielaida, kuri buvo padaryta dėl to teisiamajame posėdyje net neapklausus C. C. motinos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kiekvienas asmuo savo nuožiūra sprendžia savo santaupų patikėjimo ir panaudojimo klausimus. Be to, ir teismo išvada, kad už pavogtas prekes jis pinigus pervesdavo ne tik C. C., bet ir liudytojams L. R., A. A., D. P. ir D. Ž., yra pagrįsta tik C. C. parodymais, nes minėti liudytojai tokias aplinkybes neigia. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jo (B. B.) paskolintos piniginės lėšos, kurias liudytojai gaudavo piniginių perlaidų būdu, vėliau jam buvo grąžintos. Skunde nurodoma, kad tiek nuteistasis, tiek liudytojai teisme patvirtino, kad šie pinigai buvo grąžinti.

7.6.5.                      Anot B. B., aplinkybė, kad jis su liudytojais L. R., A. A., D. P. ir D. Ž. palaikė bičiuliškus santykius nepagrįstai sustiprino teismo įsitikinimą, kad C. C. naudai atliktos piniginės perlaidos buvo atlygis už jos išnaudojimą nusikaltimams daryti. Visi minėti liudytojai parodymus davė būdami prisaikdinti, o byloje nebuvo nustatytos aplinkybės apie jiems galimai jo darytą poveikį. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis teigia, kad toks selektyvus ir skirtingas liudytojų parodymų vertinimas įrodo bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.

7.7.       Apibendrindamas tai, kas minėta bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos nesilaikė in dubio pro reo principo nuostatų bei apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo priėmė vadovaudamasis nepatikimų liudytojų parodymais ir jais pagrįstomis prielaidomis. Taigi, dėl kaltinimo pagal minėtą BK normą jis turėjo būti išteisintas.

7.8.       Nuteistojo įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu jis buvo nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį.

7.8.1.                      Pirmiausia, apeliantas nurodo, kad nors pirmosiose apklausose neigė žinojęs, kad C. C. įsigijo narkotinių medžiagų, vėliau prisipažino, jog suprato, kokiu tikslu pastaroji prašėsi nuvežama į taborą. Apeliantas pažymi, kad nagrinėjant bylą Vilniaus miesto apylinkės teisme, kur jis buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 264 straipsnio 1 dalyje, savo kaltę jis pripažino visiškai, t. y. pripažino padėjęs C. C. įsigyti narkotinių medžiagų, ją nuveždamas iki taboro, ir mano, kad minėta veikos kvalifikacija buvo teisinga.

7.8.2.                      Nuteistasis apeliaciniu skundu kritikuoja duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, įrodomąją vertę. Pirmiausia, jau minėtuose jo ir C. C. telefoniniuose pokalbiuose nėra duomenų apie jo nurodymus C. C. nupirkti narkotinių medžiagų, apie pinigų perdavimą narkotinių medžiagų įgijimui ir apie narkotinių medžiagų, kurias įgijo C. C., perdavimą jam. Pasak apelianto, byloje apskritai nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis iš C. C. paėmė narkotines medžiagas ir vėliau jas perdavė saugoti. Lygiai taip pat ir byloje esančiuose slapto sekimo veiksmų pagrindu surašytuose procesiniuose dokumentuose (t. 1, b. l. 24) nėra net užuominos apie tai, kad narkotines medžiagas C. C. jam perdavė. Anot nuteistojo, tai, kad jis nedisponavo minėtomis medžiagomis, patvirtina ir 2018 m. liepos 4 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad jo rankų nuoplovose nebuvo rasta draudžiamų medžiagų.

7.8.3.                      Anot B. B., pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi jo parodymus vertino kaip nenuoseklius ir kintančius, o nukentėjusiosios C. C. parodymus kaip nuoseklius ir patvirtinančius, kad pinigus narkotinėms medžiagoms įsigyti ji gavo iš jo. Priešingai nei nurodoma skundžiamo nuosprendžio 79 lape (t. 17, b. l. 193), 2018 m. birželio 22 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją sprendžiant C. C. skirtinos kardomosios priemonės klausimą, pastaroji nurodė, kad narkotines medžiagas – 46 lankstinukus – savam naudojimui įsigijo už savo pinigus; tokius parodymus C. C. davė 2018 m. birželio 20 d. ir 2018 m. birželio 29 d. apklausta įtariamąja. Anot nuteistojo, būtent šie nukentėjusiosios parodymai laikytini patikimiausiais, kadangi buvo duoti nuo įvykių praėjus minimaliam laikui. Visgi pirmosios instancijos teismas minėtų nukentėjusiosios parodymų neaptarė ir neįvertino. Nuteistojo įsitikinimu, praėjus tam tikram laikui, buvo sukurta gynybinė versija ir C. C. parodymai buvo pakeisti iš esmės, taip siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir būtent šiuos nukentėjusiosios parodymus apygardos teismas įvertino kaip nuoseklius ir patikimus. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirminius nukentėjusiosios C. C. parodymus apie tai, kad ji narkotikus įsigijo asmeniniam vartojimui, iš esmės patvirtino ir nuteistasis J. P. bei liudytojas D. P., nurodę, kad nukentėjusioji per vieną kartą suvartodavo 6 – 7 čekius, o jos dienos norma buvo 30 čekių. Todėl akivaizdu, kad įsigytą narkotinių medžiagų kiekį C. C. būtų suvartojusi per pusantros dienos. Šios aplinkybės iš esmės paneigia galimybę, jog 46 lankstinukų su narkotinėmis medžiagomis būtų pakakę 3 – 4 dienų kelionei į Vokietijai, juo labiau, kad jis yra kaltinamas tuo, kad turėjo tikslą šią medžiagą išplatinti ne tik C. C., bet ir kitiems narkotines medžiagas vartojantiems asmenims, kurie neva taip pat turėjo vykti į Vokietiją. Pasak apelianto, byloje nepasitvirtino ir C. C. parodymai apie tai, kad ji narkotines medžiagas perdavė jam, po ko, jis, vengdamas atsakomybės, šias medžiagas perdavė jai atgal – tokių nukentėjusiosios teiginių nepatvirtino net ir policijos pareigūnai, nors jo vairuojamas automobilis pareigūnų buvo kontroliuojamas nuo taboro iki jo sulaikymo vietos.

7.8.4.                      Apelianto teigimu, skundžiamo nuosprendžio 82 lape (t. 17, b. l. 196) teismas nepagrįstai nurodė, kad pas C. C. rasti 46 lankstinukai su narkotine medžiaga leidžia konstatuoti, jog didelis narkotikų kiekis, jo nurodymu, buvo įgytas platinimo tikslu (C. C. ir kitiems asmenims, vykstantiems į užsienį). Nuteistojo įsitikinimu, tokia išvada yra tik niekuo nepagrįsta teismo nuomonė, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2018 m. birželio 19 d. buvo planuojama kelionė į Vokietiją, taip pat apie kitus įvardintus asmenis, kurie neva turėjo vykti kartu ir kuriems taip pat buvo reikalingi narkotikai.

7.8.5.                      Apeliantas taip pat pažymi, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje buvo pradėtas pagal pareigūno A. R. 2018 m. gegužės 23 d. tarnybinį pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad C. C. tabore dideliais kiekiais perka narkotines medžiagas, kurias vėliau galimai platina kitiems narkomanams. Pasak nuteistojo, bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme apklaustas A. R. teigė, kad jo tarnybiniame pranešime nurodyta informacija buvo tiksli ir pradedant tyrimą apie jį (B. B.) informacijos nebuvo. Būtent todėl ir buvo kreiptasi į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu leisti kontroliuoti C. C. elektroninius ryšius. Nei tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme nebuvo pateikti duomenys, kuriais vadovaujantis buvo surašytas minėtas tarnybinis pranešimas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. 2019 m. birželio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu A. R. nurodė, kad ikiteisminio tyrimas buvo pradėtas, nes buvo gauta žvalgybinė informacija. Visgi gynybos argumentų dėl vykdyto kriminalinės žvalgybos tyrimo, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir šio klausimo nenagrinėjo, nors, vadovaujantis pirminiais bylos duomenimis, jis (B. B.) nebuvo žvalgybos tyrimo objektu.

7.8.6.                      Apeliaciniame skunde nuteistasis pasisako ir dėl kelių konkrečių nuosprendyje paminėtų jo ir nukentėjusiosios C. C. pokalbių vertinimo, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio 80 lape (t. 17, b. l. 194) nepagrįstai nurodė, kad įraše Nr. 01163 jis, kalbėdamas su C. C., susitarė, kad atvyks pas ją ir jie kartu vyks įsigyti narkotikų. Anot nuteistojo, iš minėto pokalbio metu išsakytų frazių neaišku apie ką kalbama – ar apie narkotikus, ar tiesiog įvardijamos konkrečios pinigų sumos. B. B. teigimu, apie minėto pokalbio aplinkybes nei jis, nei C. C. teisiamojo posėdžio metu nebuvo apklausti. Nuosprendžiu, vadovaujantis C. C. ir nuteistojo J. P. parodymais, pripažinta, kad narkotinių medžiagų buvo nupirkta už 300 Eur, tačiau telefoninių pokalbių suvestinėse skaičiaus „300“ nėra. Anot nuteistojo, teismas pacitavo atskiras minėto pokalbio ištraukas, tačiau visas minėto pokalbio turinys kelia daug klausimų. Apeliantas, cituodamas byloje užfiksuoto telefoninio pokalbio Nr. 01268 turinį, teigia, kad iš jo matyti, jog jis, C. C. pradėjus kalbėti apie kažko paėmimą visiems, aiškiai nusistebėjo nesuprasdamas ką C. C. turi omenyje. Iš to akivaizdu, kad jie nesitarė dėl kažko paėmimo visiems, o C. C. ištartos frazės net sukėlė jo pyktį. Visgi, pasak nuteistojo, vadovaudamasis šiais pokalbiais, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tokiu būdu jis davė nurodymą C. C. nupirkti narkotikų medžiagų jos ir kitų asmenų vartojimui.

7.8.7.                      Nuteistasis B. B. kritikuoja ir konkrečių asmenų parodymų, kuriais grindžiama jo kaltė padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, vertinimą. 

7.8.8.                      Apeliantas teigia, jog teismas netinkamai įvertino ir nepagrįstai vadovavosi nuteistojo J. P. parodymais, nes pastarasis siekė padėti nukentėjusiajai C. C.. Anot nuteistojo, J. P. mama liudytoja I. P. patvirtino, kad prasidėjus procesui C. C. buvo atvykusi pas juos į namus. Pasak apelianto, šiuo vizitu C. C. darė poveikį ir nuteistajam J. P. Apie C. C. darytą poveikį teisme nurodė ir liudytojas D. P. Nuteistojo teigimu, J. P. apie tai, kad jis (B. B.) duoda pinigų C. C. narkotikams įsigyti, išgirdo iš pačios nukentėjusiosios. Be to, apelianto teigimu, duodamas parodymus J. P. tik darė prielaidą, kad C. C. neturėjo savų pinigų narkotikams bei, pasisakydamas dėl to, kiek dozių narkotikų per dieną suvartodavo C. C., buvo itin nenuoseklus ir išsisukinėjo nuo klausimų. Pasak apelianto, toks J. P. elgesys duodant parodymus patvirtina jo suinteresuotumą duoti C. C. palankius parodymus.

7.8.9.                      Dėl liudytojos I. P. parodymų vertinimo, apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi šios liudytojos dar ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes apklausta teisme pastaroji nurodė, kad yra susipažinusi su visa bylos medžiaga ir kaltinamuoju aktu. Pasak apelianto, teismas liudytojos I. P. parodymais vadovavosi selektyviai atrinkdamas kaltinimui naudingas šių parodymų dalis. Skunde pažymima, kad I. P. nenurodė jokių aplinkybių apie vagystes ir (ar) keliones į Vokietiją. Be to, pasak nuteistojo, sprendžiant iš liudytojos I. P. parodymų apie jos sūnų J. P. ir C. C., kaip narkotikus vartojančius asmenis, šių asmenų duotų parodymų niekaip negalima laikyti patikimais.  

7.8.10.                      Pirmosios instancijos teismas niekaip neįvertino ir liudytojo D. P. parodymų apie tai, kad pati C. C., tam tikrais atvejais padedant J. P., įsigydavo narkotikų, juos maišydavo, taip siekdama padidinti mišinio kiekį ir jį parduodavo; apie tai liudytojas sprendė iš C. C. telefoninių pokalbių su kitais asmenimis. Pasak apelianto, atsižvelgus į tai, byloje kyla pagrįstas klausimas, ar nuo 2018 m. gegužės 24 d. kontroliuojant nukentėjusiosios el. ryšius, nebuvo gauta duomenų apie jos vykdomas nusikalstamas veikas, apie kurias nuteistajam nieko nėra žinoma ir kuriose jis niekaip nedalyvavo. Nuteistojo teigimu, C. C. pokalbiuose užfiksuotos frazės apie galimą narkotinių medžiagų poreikį kitiems, galėjo atsirasti būtent dėl jos bendravimo su galimais klientais.

7.9.       Apibendrindamas tai kas minėta nuteistasis teigia, kad baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta nevisapusiškai, neištiriant visų aplinkybių, kurios galėjo pakeisti byloje esančių duomenų vertinimą ir teisinį nusikalstamų veikų kvalifikavimą. Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį jis buvo nuteistas vadovaujantis tik nepatikimais nukentėjusiosios C. C. parodymais ir išvestiniais J. P. parodymais apie įvykius ir faktus, kuriuos jis neva girdėjo iš C. C. Nuteistojo teigimu, byloje nėra neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų, jog 2018 m. birželio 19 d. jis davė C. C. pinigų, už kuriuos nurodė įgyti narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą vėliau šias medžiagas platinti jas perduodamas tiek C. C., tiek kitiems asmenims kelionės į Vokietiją metu. Pasak nuteistojo, byloje nustatyta, kad 2018 m. birželio 18 d. jis susitarė su C. C., jog 2018 m. birželio 19 d. atvyks į (duomenys neskelbtini) bei ją nuveš pas tyrėją. Jis suprato, kad C. C. norės pavartoti narkotinių medžiagų. Atvykus į (duomenys neskelbtini) C. C. paprašė nuvežti iki taboro, kur ji planavo įsigyti ir suvartoti narkotinių medžiagų. Todėl jis turėtų būti išteisintas dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo ir jo padaryta veika perkvalifikuota pagal BK 264 straipsnio 1 dalį.

8.       Nukentėjusiosios C. C. įgaliotasis atstovas advokatas D. Povilius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendžio dalį dėl B. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių. Nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas prašo nuteistajam B. B. už minėtų nusikaltimų padarymą paskirti atitinkamose sankcijose numatytus vidurkius viršijančias laisvės atėmimo bausmes.

8.1.       Anot nukentėjusiosios atstovo, pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam B. B. padarė daugybę materialiosios ir procesinės teisės pažeidimų, netinkamai pritaikydamas BK 54 ir BK 61 straipsnių nuostatas. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir jos dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 6 metai, tačiau teismas B. B. už šios veikos padarymą paskyrė tik 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje B. B. atsakomybę lengvinančių ar ją sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, taigi lemiamą reikšmę bausmės dydžiui turėjo BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų kitų šioje byloje aktualių aplinkybių – padarytos nusikalstamos veikos motyvai, tikslai, stadija, pavojingumo laipsnis; kaltės forma ir rūšis; kaltininko asmenybė – vertinimas.

8.2.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino B. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio. Pastarasis pripažintas kaltu padaręs du sunkius tyčinius nusikaltimus, kuriais buvo padaryta žala ne tik visuomenei, bet ir konkreti bei žymi žala nukentėjusiajai, o šios žalos pasekmės yra jaučiamos ir patiriamos iki šiol. Nuteistasis B. B. naudojosi tuo, jog nukentėjusioji C. C. vartojo narkotines medžiagas, iš pradžių skatindamas nukentėjusiąją vykdyti vagystes siekiant įgyti lėšų narkotinėms medžiagoms įsigyti, o vėliau, visiškai perimdamas C. C. kontrolę, ilgus metus (daugiau nei 10 metų) išlaikė nukentėjusiąją tokioje būklėje, kurioje būdama ji ne tik nuolat vartojo narkotines medžiagas ir vykdė vagystes nuteistojo naudai, bet ir faktiškai neturėjo jokių galimybių socializuotis, nustoti vartoti narkotines medžiagas bei pradėti normalų gyvenimą. Nukentėjusiosios atstovas pažymi, kad nutraukus B. B. vykdytą C. C. kontrolę, pastaroji nustojo vartoti narkotines medžiagas, socializavosi, pradėjo dirbti, susilaukė ir šiuo metu augina vaiką. Iki tol jai nepavyko įgyti jokio reikšmingesnio turto, pastovios gyvenamosios vietos ir sukurti šeimos. Anot apelianto, būtent tai ir laikytina nukentėjusiajai nuteistojo nusikalstamais veiksmais padaryta itin didele sunkiai išmatuojama žala. Įgaliotojo atstovo įsitikinimu, būtent dėl šių priežasčių nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas B. B. veiksmus C. C. atžvilgiu, negalėjo rasti priežasčių dėl ko nuteistajam būtų galima skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Nuteistajam B. B. parinktinos bausmės dydžio kontekste apeliantas pabrėžia ir tai, kad pastarasis jam inkriminuojamas veikas padarė veikdamas tyčia – siekdamas konkrečių nusikalstamos veikos rezultatų, kuriais naudojosi ne vienerius metus, iki buvo sulaikytas pareigūnų. Pasak apelianto, nuteistasis veikė iš savanaudiškų paskatų; savo nusikalstamą veiką kartojo ne vieną kartą, siekdamas nukentėjusiąją savo pavaldume išlaikyti kuo ilgiau su tikslu gauti nuolatinių pajamų; nusikalstamas veikas vykdė reguliariai ir sistemingai, tiek iki šioje byloje aptariamų nusikaltimų padarymo, tiek po jų padarymo (žinodamas, kad Vokietijoje jo atžvilgiu vyksta tyrimas dėl šioje valstybėje anksčiau jo įvykdytų nusikalstamų veikų, vėl ėmėsi vagysčių iš parduotuvių) ir yra linkęs daryti nusikaltimus, kas tapo jo gyvenimo būdu.

9.       Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistasis B. B. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo B. B. apeliacinį skundą, prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti, o dėl nuteistojo J. P. apeliacinio skundo prašymų nepateikė – šį klausimą paliko spręsti teismui. Nuteistasis J. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo J. P. apeliacinį skundą bei jam paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – viešuosius darbus, baudą arba bent jau atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą. Nukentėjusiosios C. C. įgaliotasis atstovas prašė tenkinti jo ir prokuroro apeliacinius skundus, nuteistojo B. B. apeliacinį skundą prašė atmesti, o dėl nuteistojo J. P. apeliacinio skundo prašymų nepateikė – šį klausimą paliko spręsti teismui. Prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo J. P. apeliacinis skundas tenkintinas, prokuroro ir nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o nuteistojo B. B. apeliacinis skundas atmestinas.

10.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. B. ir J. P. teisėtai ir pagrįstai buvo pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų veikų padarymo, jų veikos buvo kvalifikuotos tinkamai, tačiau jiems paskirtos bausmės nėra teisingos – B. B. nubaustas aiškiai per švelnia laisvės atėmimo bausme, o J. P. paskirta arešto bausmė yra netinkama bausmės tikslams pasiekti ir per griežta. Be to, teismas nepagrįstai ir neteisėtai, esant įstatyme nustatytiems pagrindams ir sąlygoms, B. B. atžvilgiu netaikė turto konfiskavimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Dėl įrodymų vertinimo B. B. pripažįstant kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

11.       Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013). 

12.       Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

13.       Atsižvelgus į minėtą kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, jog Vilniaus apygardos teismas, pripažindamas B. B. kaltu dėl nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d. trukusio nukentėjusiosios C. C. išnaudojimo vagystėms daryti, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį pagrįstai grindė ne tik nuteistojo ginčijamais C. C. parodymais, tačiau ir kitų bylos duomenų, kurie jungiasi į nuoseklią ir nepertraukiamą grandinę, išsamia bei nešališka analize. Turėdama omenyje, jog apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje šioje dalyje išsamiai išanalizavo aktualius bylos duomenis ir pateikė detalius jų vertinimo motyvus (žr. skundžiamo nuosprendžio 69–78 l., t. 17, b. l. 183–192), teisėjų kolegija pasisakys dėl nuteistojo B. B. skunde akcentuojamų įrodymų vertinimo klaidų ir jų reikšmės sprendžiant dėl apygardos teismo sprendimo pripažinti pastarąjį kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

14.       Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios C. C. parodymų patikimumu, nors pačioje proceso pradžioje pastaroji iš tiesų nurodė kitokias aplinkybes nei tas, kurias viso vėlesnio proceso metu dėstė daug kartų, itin detaliai, nuosekliai ir užpildydama visas tyrimo pradžioje buvusias tyrimo spragas.

15.       Ikiteisminio tyrimo pradžioje dukart apklausta įtariamąja dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis, C. C. nenurodė, kad B. B. ją išnaudojo vagystėms daryti ir kad būtent jis jai duodavo pinigų narkotikams įsigyti, bei teigė, jog jos sulaikymo dieną, t. y. 2018 m. birželio 19 d., narkotikų ji įsigijo savo lėšomis asmeniniam vartojimui (žr. t. 2, b. l. 131–132, 136). Visgi, vėliau, duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją), tiek bylą nagrinėjant iš esmės Vilniaus miesto apylinkės bei Vilniaus apygardos teismuose, C. C. laikėsi kitokios ir daugiau proceso metu nekitusios pozicijos. Iš viso po to apklausta dar devynis kartus, C. C. nuosekliai nurodė, jog B. B. apie 3 metus su ja vyko į skirtingas Europos valstybes, kur ją išnaudojo vagystėms daryti, kad nuteistasis, žinodamas apie jos priklausomybę nuo narkotikų, pajamų ir gyvenamosios vietos neturėjimą, savo nuožiūra jai, perlaidomis arba fiziškai, perduodavo atitinkamas pinigų sumas nuo įvykdytų vagysčių pragyvenimui ir narkotikams įsigyti (be kita ko, ir 2018 m. birželio 19 d. narkotikų ji įgijo B. B. nurodymu ir pinigais), mokėdavo butų, kuriuose ji apsistodavo, nuomos mokestį, tokiu būdu įgydamas jos kontrolę bei naudodamasis jos pažeidžiamumu.

16.       Minėtose apklausose C. C. nurodė ir jos parodymų kitimo priežastis. Nukentėjusiosios teigimu, ji, neturėdama pagalbą galinčių suteikti artimųjų, legalaus pragyvenimo šaltinio, gyvenamosios vietos bei būdama finansiškai priklausoma nuo B. B., iškart po sulaikymo siekė jį apsaugoti, nes neįsivaizdavo gyvenimo be jo. Be to, C. C. pabrėžė, jog B. B. buvo ją iš anksto apmokęs, kaip elgtis jos sulaikymo atveju – ji turi prisiimti kaltę dėl vagysčių, nes dėl ankstesnių teistumų B. B. grėstų griežtesnė atsakomybė nei jai; sulaikymo atveju, ji turėjo perimti narkotines medžiagas iš B. B. ir pripažinti, kad šios medžiagos yra jos (detaliau žr. t. 2, b. l. 142, 146–150; t. 6, b. l. 26–32, t. 13, b. l. 39, 54–65; t. 14, b. l. 1–8, 30–37; t. 16, b. l. 54–64, 66–68; taip pat skundžiamo nuosprendžio 72 l.; t. 17, b. l. 186). Taigi, akivaizdu, jog C. C. vėliau ne kartą davė detalius, logiškus ir tarpusavyje sutampančius parodymus, kurie aiškiai atskleidžia jos ir B. B. santykių pobūdį. Be to, ir bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme policijos pareigūnai liudytojai A. A., A. R. ir R. K. patvirtino, kad, netrukus po C. C. sulaikymo, ji pati (ne apklausų metu) papasakojo apie tai, kad B. B. ją vertė įgyti narkotikus bei, jog ji buvo vežama vogti į Vokietiją (t. 6, b. l. 91–96, 118–120). Visos šios aplinkybės rodo, kad pirminius C. C. parodymus nulėmė tuo metu egzistavusi nukentėjusiosios priklausomybė nuo ją išnaudojusio B. B.. C. C. nurodytos jos parodymų kitimo priežastys teisėjų kolegiją įtikina, nes, kaip dar bus nurodyta, bylos duomenys patvirtina būtent vėlesnius jos parodymus. 

17.       Teisėjų kolegija nesutinka ir su B. B. argumentais dėl C. C. parodymų nekonkretumo. Pasak nuteistojo, apklausų metu ji negalėjo nurodyti konkrečių adresų ir asmenų, su kuriais aktualiu laiku gyveno, konkrečių įvykių datų ir vietų. Pirmiausia, pažymėtina, jog 2015 m. rugpjūčio 4 d. C. C. buvo diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant opioidus bei priklausomybės sindromas (t. 6, b. l. 72). Taigi dėl priklausomybės narkotikams, nuolatinio jų vartojimo ir per 3 metus jos skirtingose užsienio valstybėse įvykdyto didelio vagysčių skaičiaus (dėl to ginčo byloje nėra), konstatuotina, jog C. C. iš tiesų galėjo neatsiminti tam tikrų su konkrečiais įvykiais susijusių detalių. Visgi būtina pažymėti, kad pastaroji nebuvo visiškai nekonkreti. Antai, apklausų metu ji nurodė bent keletą konkrečių adresų, kur tam tikrą laiką gyveno užsienyje, taip pat skirtingas Europos šalis, kuriose buvo apsistojusi ir vogdavo ir pan. Be to, nukentėjusioji parodymų patikrinimo metu atpažino vieną iš butų, kuriame tam tikrą laiką gyveno, bet už kurio nuomą mokėjo B. B. (t. 13, b. l. 70–74); iš jai pateiktų nuotraukų atpažino ir kelis asmenis, kurie, jų pačių tvirtinimu, yra kartu su nuteistuoju ir C. C. vykę į užsienį ir (arba) su jais ten bendravę (t. 13, b. l. 42–46; 48–52); dar bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme nukentėjusioji detaliai, iliustratyviai ir įtikinamai komentavo tarp jo ir B. B. vykusius telefoninius pokalbius (t. 6, b. l. 158–164). Visa tai rodo, kad nuteistojo argumentai apie C. C. parodymų abstraktumą yra deklaratyvūs.

18.       Taigi nuteistojo B. B. nurodomi C. C. parodymų aspektai, esminių bylos aplinkybių kontekste, nekeičia teismo išvados dėl jų patikimumo, juolab, kad juos patvirtina kitų asmenų parodymai bei kiti pirmosios instancijos teismo ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo skunde nukentėjusiosios pozicijos nepatikimumas grindžiamas ne išsamia visų bylos aplinkybių analize, o selektyviai atrinkta bylos duomenų dalimi.

19.       C. C. parodymus apie tai, jog B. B. ją, kaip pažeidžiamą asmenį, išnaudojo vagystėms užsienyje daryti, o dėl jos vykdomų vagysčių teikdavo jai pinigų pragyvenimui bei narkotikams įsigyti, patvirtina nuteistojo J. P. parodymai. Apklaustas teisme J. P. nurodė, kad nukentėjusioji, neturėdama kur gyventi, tam tikrą laiką iki 2018 m. birželio 19 d. buvo apsistojusi pas jį ir jo motiną I. P. 2018 m. birželio 19 d. rytą jis girdėjo kaip C. C. telefonu kalbėjosi su B. B. ir buvo akivaizdu, kad ji vėl ruošiasi važiuoti į Vokietiją vogti. Minėtą rytą C. C. buvo bloga ir ji planavo važiuoti narkotikų. Jam žinoma, kad pinigų narkotikams C. gaudavo iš B. B. (posėdyje parodė į B. B.). Tai žino iš C. C. pasakojimų, dažnų jos lydėjimų į paštą pasiimti B. B. jai pervestų pinigų bei C. C. vienkartinio prašymo, kad B. B. galėtų jai pervesti pinigus jo (J. P.) vardu. Iš C. C. žodžių suprato, kad ir 2018 m. birželio 19 d. pinigus narkotikams ji gavo iš B. B., kad būtent jis C. atvežė į taborą, o pats liko laukti automobilių stovėjimo aikštelėje, kol jis (J. P.) lydėjo nukentėjusiąją. C. sakė, kad B. B. nurodė paimti narkotikų kelionei, o jo (J. P.) paklausta, kodėl taip daro, nukentėjusioji nurodė, kad yra priversta. Apie tai, kad C. C. įsigijo narkotikų kelionei, sprendė iš jos žodžių ir aplinkybės, jog tam tikrą laiką nukentėjusioji į užsienį nevažiavo, todėl neturėjo pinigų ir prieš sulaikymą vartojo mažiau – jai nereikėjo tiek dozių, kiek jų įgijo tą dieną. Iš C. C. žinojo ir apie tai, kad sulaikymo dieną ji su B. B. turėjo važiuoti vogti į Vokietiją. Gyvendamas kartu su nukentėjusiąja, yra ne kartą girdėjęs jos bei B. B. telefoninius pokalbius. Yra tikras, kad C. C. telefonu B. B. prašydavo pinigų narkotikams, nes jai gyvenant pas jį (J. P.) tai vyko dažnai – kartais ji net prašydavo paskolinti telefoną, sakydama, jog skambins „seniui“, nes reikia nuvažiuoti į taborą „pasigydyti“. Vienąkart B. buvo atvykęs į jų namus, kuriuose buvo jis, jo motina I. P. ir nukentėjusioji. C. reikėjo pinigų narkotikams, todėl ji iš nevilties vogė (detaliau žr. t. 17, b. l. 22–33; t. 14, b. l. 90–92, 170–172, 175, 184–187). Taigi, akivaizdu, jog J. P. iš esmės patvirtino nukentėjusiosios C. C. nurodytas aplinkybes. 

20.       Visgi, nuteistojo B. B. teigimu, teismas šiais J. P. parodymais negalėjo vadovautis, nes: a) nukentėjusioji siekė J. P. paveikti ir jo parodymai yra pagrįsti jos pasakojimais; b) J. P. tik spėjo, kad C. C. neturėjo savų pinigų narkotikams bei nenuosekliai pasisakė dėl to, kiek dozių C. C. reikdavo per dieną; c) nors jis (B. B.) atliko perlaidas C. C., niekada nekalbėta, kad šie pinigai yra skirti narkotikams.

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti nuteistojo teiginiai nepaneigia jau aptartų nuoseklių ir logiškų J. P. parodymų. Pirmiausia, akivaizdu, kad J. P. apie B. B. ir C. C. santykių pobūdį žinojo ne tik iš jos pasakojimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad tam tikrais laikotarpiais J. P. gyveno kartu su nukentėjusiąja, todėl jis objektyviai galėjo girdėti jos bei B. B. telefoninius pokalbius apie pinigus narkotikams įsigyti. Be to, svarbu ir tai, kad J. P. ne kartą lydėjo C. C. į paštą, kad ji atsiimtų B. B. pervestus pinigus. Taip pat, priešingai nei teigia B. B., J. P. nurodė aiškias priežastis, kodėl, jo įsitikinimu, 2018 m. birželio 19 d. C. C. įgyto narkotikų kiekio jai turėjo užtekti kelionei – iki minėto įvykio C. C. tam tikrą laiką nevažiavo į užsienį, todėl neturėjo pinigų ir jai užteko mažesnių dozių.

22.       Nukentėjusiosios darytą neteisėtą poveikį J. P. apeliantas grindžia tuo, kad C. C. proceso metu buvo nuvykusi į P. namus, o liudytojo D. P. teigimu, prašė duoti jai palankius parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, versija apie nukentėjusiosios bandytus paveikti asmenis yra grindžiama tik deklaratyviais argumentais, kurie nesudaro pagrindo abejoti J. P. parodymų patikimumu. J. P. žinojimą, jog būtent B. B. duodavo C. C. pinigų narkotikams įsigyti, patvirtina ir taikant slapto pobūdžio procesines prievartos priemones užfiksuoti 2018 m. birželio 19 d. telefoniniai pokalbiai tarp C. C. ir J. P. bei C. C. ir B. B.. Byloje užfiksuota, kaip 2018 m. birželio 19 d. rytą C. C. skambina J. P., kurį vadina „Ž.“ (vardo „J.“ atitikmuo) ir kuriam nurodo, kad jos laukia asmuo įvardijamas „B.“ arba „seniu“, bei skatina J. P. kuo greičiau atvykti, nes jai reikia paimti „kaifo“ kelionei (detaliau žr. pokalbį Nr. IID 1245). Po šio pokalbio, C. C. susisiekia su B. B., kuriam papasakoja, jog laukia kito asmens ir prašo jo tam asmeniui paskambinti ir pasakyti adresą. Iškart po to, seka C. C. pokalbis su J. P., kurio metu C. C. nurodo, kad „jisai tau skambina pasakyt adresą“. Praėjus apie 10 minučių nuo šio pokalbio, B. B. skambina C. C. ir paaiškina, kad ką tik šnekėjo su asmeniu ir nurodė jam, kad jis sėstų į taksi ir važiuotų (duomenys apie telefonų numerių priklausomybę – t. 1, b. l. 25; aktualių pokalbių suvestinė – t. 1, b. l. 43–46; pokalbių garso įrašai CD laikmenose – t. 5, b. l. 173). Taigi šie pokalbiai pirmiausia patvirtina J. P. parodymus apie tai, kad C. C. sulaikymo rytą jis lydėjo nukentėjusiąją į taborą, kuriame ji įsigijo narkotikų. Dar svarbiau – iš šių pokalbių matyti, kad vykdamas į taborą J. P. bendravo su B. B. telefonu, po to, kai C. C. paprašė B. B. paskambinti J. P., nes be pastarojo palydos nukentėjusioji nedrįso įgyti žymaus narkotikų kiekio. Taigi J. P. žinojimas apie B. B. nukentėjusiajai duotus pinigus narkotikams įsigyti yra pagrįstas daugeliu byloje surinktų įrodymų, todėl jo parodymai šioje dalyje pripažintini patikimais.

23.       Tarpusavyje sutampančius nukentėjusiosios C. C. ir nuteistojo J. P. parodymus atitinka bei svarbiomis detalėmis papildo liudytojos I. P. parodymai. Apklausta tyrimo metu liudytoja I. P. nurodė, kad kartu su ja ir jos sūnumi J. P. tam tikrą laiką gyveno nuo narkotinių medžiagų priklausoma C. C. Nežinojo iš kur ji gauna pinigų pragyvenimui, tačiau įtarė, kad ji užsiima nelegalia veikla. Ji (I. P.) neklausė, kas C. negerai, nes jai atsibodo gyvenimas su narkomanu sūnumi – jie nuolat skundžiasi gyvenimu ir teigia, jog jų problemos yra pačios baisiausios. C. pas juos apsistodavo po išvarymo iš nuomojamų butų. Nukentėjusioji jai pasakojo, kad pinigų pragyvenimui jai duoda dėdė. I. P. įsitikinimu, tas vyriškis nebuvo C. dėdė, todėl jį vadino C. šeimininku. Jis vienąkart buvo atvykęs pas juos į namus – jo vardas buvo B.. Tai tas pats žmogus, kurį ji vėliau atpažino iš nuotraukos ir vaizdo įrašų internete, po to, kai pasirodė straipsnis, kad su narkotikais buvo sulaikyta C. Liudytoja I. P. nurodė turinti siuvėjos išsilavinimą, todėl C. yra prašiusi į jos striukės vidų įsiūti dvi papildomas kišenes, kurios buvo gerokai didesnės nei įprasta. Ji nežino, kur šiuo metu gali būti C. – paskutinis jų susitikimas įvyko prieš C. sulaikymą (t. 12, b. l. 93–95). Šių parodymų teisingumą liudytoja I. P. patvirtino teisme, nurodydama, kad kai juos davė, kaltinamojo akto dar nebuvo skaičiusi ir pabrėždama, kad B. laikė C. šeimininku, nes nuo jo ji labai priklausė finansiškai (t. 16, b. l. 163–164).   

24.       Taigi, nors nuteistojo skunde teisingai nurodoma, kad liudytojai I. P. nebuvo žinoma apie C. C. užsienyje vykdomas vagystes, visgi iš jos parodymų akivaizdu, jog ji įtarė, kad nukentėjusioji užsiima nelegalia veikla. Taip pat iš šios liudytojos parodymų, skirtingai nei teigia B. B., matyti, kad ji C. C. ir B. B. santykių nelaikė normaliais – jai kilo įtarimų, kodėl asmuo taip rūpinasi narkomane ir stebėjosi, kaip stipriai finansiškai C. C. buvo nuo jo priklausoma. Taigi, net ir C. C. nepapasakojus apie jos išnaudojimą, liudytoja I. P. pati matė ir suprato faktinį nukentėjusiosios priklausomumą nuo daug vyresnio B. B.. Ši liudytoja patvirtino ir J. P. nurodytą atvejį, kai pas juos buvo atvykęs B. B., kurį jį atpažino internete po C. C. sulaikymo. Be to, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie C. C. rūbuose įsiūtas kišenes yra pagrįsta ne tik nukentėjusiosios, bet ir I. P. parodymais, kuriuos ji davė jau po C. C. sulaikymo ir iki B. B. akcentuojamo vėlesnio C. C. apsilankymo P. namuose. Be to, liudytoja niekada nenurodė, kad C. C. ir jos sūnaus parodymai dėl jų priklausomybės narkotinėms medžiagoms negali būti vertinami kaip patikimi – ji tik nurodė, kad, turėdama gyvenimo su narkomanu patirties, apie C. C. būseną detaliau nesiteiravo. Taigi ne pirmosios instancijos teismas, o nuteistasis B. B. savo skunde neteisingai interpretavo I. P. parodymų turinį – liudytojos I. P. parodymai kartu su nukentėjusiosios C. C. ir nuteistojo J. P. parodymais jungiasi į nuoseklią, neprieštaringą bei logišką duomenų grandinę, kuri leidžia patikimai spręsti apie tai, kad B. B. pasinaudojo C. C. pažeidžiamumu ir išnaudojo ją vagystėms užsienyje daryti.

25.       Nukentėjusiosios C. C. finansinę priklausomybę nuo B. B. patvirtina ir liudytojos L. J. parodymai. B. B. šios liudytojos parodymus nepagrįstai interpretuoja sau palankia linkme, teigdamas, jog jie paneigia teismo išvadą, kad jis skyrė pinigų C. C. buto nuomai. Apklausta teisme L. J. nurodė, kad jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo išsinuomojusi jauna pora. Dėl nuomos su ja tarėsi C. C., o nuomos mokestį mokėdavo jos kaip dėdė pristatytas asmuo (posėdyje parodė į B. B.; t. 17, b. l. 6–7; t. 12, b. l. 146–147). Be to, liudytoja L. J. dar tyrimo metu B. B. atpažino kaip asmenį, kuris mokėjo nuomos mokestį už jos C. C. išnuomotą butą (t. 12, b. l. 150–153). Taigi L. J. parodymai visumoje patvirtina C. C. parodymus apie tai, kad nuteistasis skyrė pinigų jos apgyvendinimui.

26.       Atskirose detalėse sutampančius, vieni kitiems neprieštaraujančius ir visumoje prekybos žmonėmis atvejį įrodančius minėtų asmenų parodymus patvirtina ir objektyvūs bylos duomenys – elektroninių ryšių kontrolės pagalba slapta užfiksuoti 2018 m. birželio 18–19 d. įvykę telefoniniai pokalbiai tarp C. C. ir B. B. bei C. C. ir J. P. (t. 1, b. l. 25; pokalbių suvestinė – t. 1, b. l. 37–47; pokalbių garso įrašai – t. 5, b. l. 173).

26.1.       Iš šių pokalbių matyti, kad C. C. buvo pažeidžiama ir priklausoma nuo B. B. Pvz., 2018 m. birželio 18 d. rytą B. B. teiravosi C. C. ar ji jau vyko į policiją. Gavęs neigiamą atsakymą, jis jai pradėjo grubiai priekaištauti, nurodydamas, kad jai svarbiausia „įsidurti“ bei, jog ji dėl nevažiavimo į policiją sulauks neigiamų pasekmių (žr. t. 1, b. l. 37–39). Kiek vėliau tą pačią dieną B. B. nurodo, kad rytoj ryte atvyks pas C. C., o po jos žodžių sureaguoja itin piktai, pastarąją išvadindamas necenzūriniais žodžiais („daune tu <...>“) bei jai įsakmiai nurodo, kad ji rytoj būtų pasiruošusi važiuoti („ant devynių valandų, tu supranti mane? Ir važiuosim“), o jei ne, tarp jų baigta („Ar supratai? Nevažiuoji, aš apsisuku ir viskas vsio <...> pabaiga“). Į šiuos B. B. žodžius C. C. sureagavo nurodydama, kad viską suprato ir daugiau jam neprieštaravo (žr. pokalbį Nr. IID 1163, t. 1, b. l. 39–40). Toliau aktualūs pokalbiai tęsiasi 2018 m. birželio 19 d., kai B. B. susisiekus su C. C. pastaroji nurodė, kad dar „reikės nuvažiuoti iki ten, ir paimt iš“, o B. B. ją sutiko pavežti (žr. pokalbį Nr. IID 1213, t. 1, b. l. 42). Kiek vėliau užfiksuota, kaip C. C. skambina J. P. ir jam priekaištauja, kad pastarasis pradingo, o jos laukia „B.“ arba kitaip „senis“ („<...> Taigi B. laukia, <...>“; „<...> taigi užmuš jisai mane“; „(necenzūrinis žodis) tu durnas, išvažiavai, tai ką man dabar čia daryt vienai?“; „tiek kaifo (necenzūrinis žodis), asile tu“). Reaguodamas į tai J. P. nurodo: „paimk, atsikumarink (necenzūrinis žodis) ir važiuok į miestą, geriau paimk ir važiuok į miestą (necenzūrinis žodis), pas mane arba pas tą tyrėją“. Į tokius J. P. žodžius C. C. atsako: „ką čia nusišneki, man reikia paimt kelionei, senis laukia“. J. P. į tokius nukentėjusiosios žodžius sureaguoja žodžiais „eik tu (necenzūrinis žodis). Dabar vat tau reikia paimt?“, o C. C. tai patvirtina (žr. pokalbį Nr. IID 1245; t. 1, b. l. 43–44). Nuo minėto pokalbio praėjus pusvalandžiui C. C. skambina B. B. ir priekaištauja, jog ji nežinojo, kad reikės imti visiems („kad visiems čia reikės imt, nu ta prasme daugiau reikės imt, aš nežinojau“), į ką B. B. reaguoja piktai („ką tu vėl „š<...>“ mali (necenzūrinis žodis)?“; „kokiems čia visiems, čia tau yra? (necenzūrinis žodis) ką tu čia „š<...>“ mali, (necenzūrinis žodis) tu (necenzūrinis žodis), nelaiminga tu (necenzūrinis žodis)“). Po to, C. C. nurodo B. B., kad ji negalvojo, jog jie ims į kelionę. Į tokius jos žodžius B. B. reaguoja jos klausdamas – „O tai kaip? mum nereikia?“ ir „O tai tu ką, ant kelionės tau nereikia?“ bei teiraujasi, kiek dar jam reikės laukti. Šio pokalbio pabaigoje C. C. paprašo B. B. paskambinti kitam asmeniui (žr. pokalbį Nr. IID 1293; t. 1, b. l. 44–45). Iškart po šio pokalbio C. C. paskambina J. P. ir nurodo, kad jam tuoj perskambins nenurodytas asmuo (žr. pokalbį Nr. IID 1298; t. 1, b. l. 45).

26.2.       Taigi iš minėtų pokalbių matyti, kad B. B. su nukentėjusiąja bendravo nepagarbiai ir žeminančiai (vadino ją necenzūriniais žodžiais, moralizavo jos veiksmus ir pan.), nurodinėjo kaip jai elgtis (jog jai būtina nuvykti pas tyrėją; liepė 2018 m. birželio 19 d. būti pasiruošusiai kelionei), pastarajai nuolat priekaištavo (dėl būtinybės jos laukti, jos nesutikimo daryti taip, kaip jis nurodė, jos nurodytos įsigyti narkotikus būtinos didesnės pinigų sumos), sprendė, kiek pinigų jai turėtų pakakti (tai akivaizdu, iš jo piktos reakcijos pastarajai įvardijus konkrečią pinigų sumą) bei ją baugino, nurodydamas, kad jų bendravimas gali bet kada nutrūkti. Iš šių pokalbių akivaizdu ir tai, kad C. C. bijojo B. B. bei jam paklusdavo. Pavyzdžiui, pastarajam nurodžius, kad jų bendravimas gali nutrukti, ji nustojo aiškintis ir nurodė viską supratusi; nukentėjusioji J. P. teigė, kad jei B. B. teks ilgiau jos laukti, jis jos atžvilgiu gali panaudoti smurtą. Be kita ko, iš minėtų pokalbių akivaizdu, kad B. B. rūpinosi narkotikų įgijimo 2018 m. birželio 19 d. procesu, nes bendravo tiek su C. C., tiek su J. P. bei automobilyje laukė sugrįžtančios C. C., kuri J. P. pripažino, kad turi paimti narkotikų kelionei. Taigi šie pokalbiai, juos vertinant anksčiau minėtų parodymų kontekste ir turint omenyje, kad 2018 m. birželio 19 d. sulaikius B. B. vairuojamą automobilį pas C. C. buvo rasti narkotikai, byloja, kad B. B. nukentėjusiosios C. C. atžvilgiu realizavo objektyviuosius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

26.3.       Teisėjų kolegija šiame kontekste įvertino ir nuteistojo argumentus, kad byloje buvo įvertinti tik 2018 m. birželio 18–19 d. telefoniniai pokalbiai, nors C. C. buvo klausomasi dar nuo 2018 m. gegužės 25 d. Pirmiausia, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde prašomi išreikalauti ankstesnio laikotarpio pokalbiai visada buvo baudžiamosios bylos medžiagoje (t. 5, b. l. 173), taigi su jais buvo galimybė susipažinti bei juos išklausyti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau iki B. B. atžvilgiu priimto nepalankaus apkaltinamojo nuosprendžio gynyba to neprašė. Prašymų perklausyti konkrečius gynybai reikalingus ankstesnius pokalbius, po to, kai proceso dalyviai buvo informuoti apie jų buvimą bylos medžiagoje, nebuvo pateikta ir apeliacinės instancijos teisme. Antra, 2018 m. birželio 18–19 d. pokalbiai, prokuroro prašymu, buvo perklausyti dar bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme ir C. C. juos detaliai paaiškino apklausiama po kiekvieno atskiro pokalbio perklausymo (B. B. tai daryti atsisakė). Likusių pokalbių B. B. ir jo gynėjas išklausyti neprašė, nors apie jų buvimą byloje žinojo (detaliau žr. t. 6, b. l. 158–164). Trečia, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su iki 2018 m. birželio 18 d. užfiksuotų C. C. telefoninių pokalbių turiniu, konstatuoja, kad daugumą jų sudaro buitinio pobūdžio pokalbiai tarp C. C. ir kitų asmenų, kurie niekaip nekeičia skirtingais įrodymų šaltiniais pagrįstos išvados apie B. B. turėtą žymią įtaką C. C. ir jos išnaudojimą vagystėms užsienyje vykdyti.

27.       Skundžiamame nuosprendyje teismas išanalizavo ir kitus duomenis, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir netiesiogiai, tačiau visumoje su anksčiau aptartais duomenimis patvirtina B. B. padarytą prekybos žmonėmis nusikaltimą.

27.1.       Nukentėjusiosios išnaudojimą vagystėms daryti patvirtina ir aktualiu laiku B. B. atliktos piniginės perlaidos C. C. Vadovaujantis 2020 m. liepos 7 d. ir 2021 m. sausio 22 d. apžiūros protokolais, B. B. per „Paypost“ AB „Lietuvos paštas“ finansinių paslaugų tinklą nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d. 10.03 val. (jų sulaikymo išvakarės) iš viso C. C. pervedė 48 168,70 Eur, o per UAB „Western Union“ sistemą nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. sausio 4 d. pervedė 1 201,91 Eur (t. 9, b. l. 1–36, 116–119). Taigi, per maždaug trejus metus B. B. pervedė C. C. beveik 50 000 Eur dydžio sumą. Nuteistojo teiginiai, kad šie pinigai buvo uždirbti pačios C. C. iš vagysčių ir legalaus darbo bei jam perduoti iki jos atskiro pareikalavimo iš esmės yra grindžiami tik kitame tyrime 2018 m. birželio 21 d. atlikta C. C. apklausa. Kaip jau minėta šio sprendimo 16 pastraipoje, pirmosiose, iškart po sulaikymo 2018 m. birželio 19 d., atliktose apklausose C. C. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes siekdama B. B. apginti, nes buvo nuo jo finansiškai priklausoma. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad minėtu laiku C. C. būtų užsiėmusi kokia nors teisėta veikla ir iš jos būtų gavusi B. B. minėtų legalių pajamų. Taip pat vertintini ir nuteistojo teiginiai, jog neva C. C. priklausančią didelę pinigų sumą B. B. saugojo jos motinos prašymu. Pirma, be B. B. parodymų, byloje nėra jokių duomenų apie tokio susitarimo egzistavimą. Antra, C. C. nurodė, kad aktualiu metu jos santykiai su motina praktiškai buvo nutrūkę, namuose jai nebeliko vietos dėl narkotikų vartojimo ir teigė, kad motina jai liepė nutraukti ryšius su B. B. Dėl minėtų priežasčių teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo tikėti nuteistojo versija apie nukentėjusiosios motinos jam suteiktą teisę disponuoti C. C. turtu bei tenkinti prašymą dėl nukentėjusiosios motinos apklausos. Taigi, konstatuotina, jog nuteistojo atliktos daugkartinės piniginės perlaidos nukentėjusiajai patvirtina jos poziciją, kad apie trejus metus ji su B. B. vyko į užsienį vogti, o pastarasis už vagysčių vykdymą jai suteikdavo (dažniausiai piniginių perlaidų būdu) pinigų pragyvenimui ir narkotikams. 

27.2.       C. C. ir J. P. parodymus apie nukentėjusiosios vežimą į užsienį vogti taip pat patvirtina B. B. ir C. C. skrydis į (duomenys neskelbtini) (t. 9, b. l. 174–183) bei užfiksuoti daugybiniai Lietuvos – Lenkijos valstybinių sienų kirtimai B. B. naudotais trimis automobiliais (t. 10, b. l. 30–38; pastebėtina, kad B. B. yra baustas už padarytus KET pažeidimus vairuojant du iš minėtų trijų automobilių – t. 10, b. l. 1; t. 15, b. l. 19–23). Nuteistojo teigimu, minėto skrydžio faktas neįrodo, kad į Italiją vykta vogti, o vien sienų kirtimai nereiškia, kad automobilius vairavo jis (išskyrus vieną atvejį). Visgi minėtas nuteistojo ir nukentėjusiosios skrydis į (duomenys neskelbtini), o ypač byloje nustatyti Lietuvos – Lenkijos sienos kirtimai B. B. naudotais automobiliais (užfiksuoti bent 89 kirtimai) atitinka nuoseklius nukentėjusiosios parodymus apie dažnas jos ir nuteistojo išvykas į Europos valstybes. C. C. parodymus apie šių kelionių pobūdį patvirtina ir Europolo 2020 m. sausio 30 d. pranešime užfiksuota informacija apie tai, kaip 2016 m. vasario (duomenys neskelbtini) Liuksemburge buvo sustabdytas automobilis, kurį vairavo B. B., o kartu su juo važiavo D. P. ir C. C. Šio automobilio apžiūros metu jo nišose buvo rasti su narkotinių medžiagų vartojimu susiję objektai – švirkštai, ampulės, aliuminio folija su heroino likučiais, kurie buvo priskirti D. P. (t. 10, b. l. 68). Taigi byloje yra užfiksuotas atvejis, kai B. B. kartu su C. C. keliavo automobiliu kitoje Europos valstybėje, o šiame automobilyje, kaip ir ne kartą apklausų metu nurodė nukentėjusioji, buvo vartojamos narkotinės medžiagos (tai darė tiek ji, tiek kiti asmenys, kurie turėjo priklausomybę narkotikams ir pakankamai ilgos kelionės metu negalėjo be jų apsieiti). B. B. šią aplinkybę menkina ir teigia, kad ji nėra pakankama konstatuoti, jog jis išnaudojo šiuos asmenis, nes pas jį patį narkotinių medžiagų rasta nebuvo, o keleiviai nenurodė, kad būtų išnaudojami. Visgi, kaip jau minėta, C. C. teigimu, tarp jos ir B. B. egzistavo susitarimas, kad sulaikymo atveju, pastarasis nebus susietas su narkotikais. Šiame kontekste svarbus vien faktas, kad draudžiami objektai minėtu atveju buvo rasti B. B. vairuotame automobilyje, kas visiškai atitinka ir nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, kai pareigūnams 2018 m. birželio 19 d. sulaikius B. B. vairuojamą automobilį, narkotinės medžiagos buvo rastos ne pas nuteistąjį, o pas keleivę C. C.. Taigi nors Europolo pateikta informacija tiesiogiai neįrodo asmenų išnaudojimo, ji visumoje patvirtina C. C. parodymus apie tai, kad siekiant vykdyti vagystes užsienyje ji kartu su B. B. keliavo automobiliais, kad šių kelionių metu jai buvo reikalingos narkotinės medžiagos ir kad B. B. su tuo buvo tiesiogiai susijęs kaip asmuo, išnaudojęs nuo narkotinių medžiagų priklausiančią C. C.  

27.3.       Vadovaudamasi panašiais argumentais teisėjų kolegija atmeta ir nuteistojo B. B. versiją, jog įrodinėjant jo kaltę pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, nebuvo galima vadovautis Europolo pateikta informacija apie C. C. paiešką Vokietijoje. Iš Europolo 2020 m. sausio 11 d. pranešimo matyti, kad C. C. buvo ieškoma dėl Vokietijoje 2016 m. balandžio 15 d. ir 2016 m. rugpjūčio 25 d. įvykdytų vagysčių (t. 10, b. l. 46–47). Be to, iš C. C. charakterizuojančių duomenų matyti, kad iki šių veikų padarymo, ji 2014 m. birželio 5 d., 2015 m. sausio 19 d. ir 2015 m. kovo 16 d. buvo nuteista už Didžiojoje Britanijoje įvykdytas vagystes ir neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis (t. 13, b. l. 6–9). Taigi iš to, pirmiausia, akivaizdu, kad dar iki B. B. inkriminuojamos veikos padarymo C. C. buvo priklausoma nuo narkotikų. Kita vertus, šios aplinkybės patvirtina ir nukentėjusiosios poziciją, kad iš pradžių ji vagiliavo Didžiojoje Britanijoje ir tik vėliau, jos gyvenime atsiradus B. B., pradėjo vogti ir kitose Europos valstybėse. Šiame kontekste aktuali ir B. B. charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad B. B. 12 kartų teistas už Didžiojoje Britanijoje nuo 2006 m. iki 2012 m. pabaigos įvykdytas vagystes, o taip pat ir už 2019 m. spalio 12 d. šioje valstybėje įvykdytą vagystę (t. 15, b. l. 3–18). Tokie nuteistąjį charakterizuojantys duomenys vėlgi atitinka C. C. parodymus, kad pastarasis ilgą laiką pats vykdydavo vagystes Didžiojoje Britanijoje, ir tik po to, kai buvo ne kartą patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, pradėjo ieškoti už jį galinčių vogti asmenų. Tokie paaiškinimai atitinka ir įvykių chronologiją, nes B. B. vogė iki 2013 m., kol jam buvo paskirta 112 dienų trukmės laisvės atėmimo bausmė, o vėliau daugiau nei 5 metus jis naujų vagysčių nepadarė – į šį laikotarpį patenka ir bylai aktualus laikas nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 18 d., kai šis asmuo nuolat atlikinėjo pašto perlaidas skirtingiems asmenims, tarp jų ir C. C., o pastaroji, pagal kaltinimą, vykdė vagystes iš parduotuvių. Be to, praėjus metams po C. C. sulaikymo, 2019 m. spalio 12 d. Didžiojoje Britanijoje B. B. pats įvykdė vagystę iš parduotuvės „Apple“, t. y. iš tos pačios parduotuvės, kuri, pasak C. C., buvo dažniausiai B. B. nurodomas vagysčių taikinys (t. 10, b. l. 160–161). Taigi, nors minėti duomenys tiesiogiai neįrodo B. B. ryšio su vagystes vykdžiusia C. C., jie, juos vertinant chronologine ir logine prasmėmis kartu su kitais šiame sprendime jau aptartais duomenimis, iš esmės patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes apie B. B. vykdytą jos išnaudojimą šiam tikslui ir pelnymąsi iš to.

27.4.       Teisėjų kolegija nesutinka ir su nuteistojo B. B. teiginiu, kad liudytojų L. R., A. A., D. P. ir D. Ž., kuriems, bylos duomenimis, jis taip pat atliko pinigines perlaidas, parodymai buvo įvertinti netinkamai. Pirmiausia, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šių liudytojų parodymai patvirtina, kad jie visi, tarp jų ir C. C. bei B. B., buvo pažįstami nuo gyvenimo Didžiojoje Britanijoje laikų bei visi, išskyrus B. B., tuo metu vartojo narkotines medžiagas ir vykdė vagystes (detaliau žr. t. 16, b. l. 88–95, 125–138, 165–170; t. 12, b. l. 34–35, 40–42, 53–57, 72–74, 76–77). Taigi šių liudytojų parodymai visumoje tik dar kartą patvirtina C. C. parodymus apie turėtą priklausomybę nuo narkotikų bei užsienyje vykdytas vagystes. Tokių išvadų nekeičia B. B. teiginiai, kad šie liudytojai nurodė, jog nuteistasis perlaidomis jiems teikė paskolas, kurias jie vėliau grąžino. Pirma, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, byloje, be minėtų liudytojų parodymų, nėra pateikta jokių objektyvių duomenų apie tai, kad šie asmenys grąžino taip vadinamas jiems B. B. suteiktas paskolas. Antra, net ir patikėjus tokia bylos aplinkybių kontekste visiškai neįtikinama gynybos versija, byloje esančių duomenų visuma suponuoja, kad bent jau C. C. atveju, pinigai buvo pervedami, pirmiausia, už B. B. naudai užsienyje įvykdytas vagystes. Antai, bylos duomenys rodo aktualiu bylai metu B. B. vykdytą C. C. kontrolę darant minėtas nusikalstamas veikas ir kišimąsi į jos asmeninį gyvenimą, todėl jos situacija, lyginant su minėtais asmenimis, gali būti visiškai skirtinga. Šiuo aspektu, prašomos atlikti tokias pačias perlaidas gavusių I. R., G. S. ir A. B. apklausos (pažymint, jog jų buvimo vietos nėra nustatytos) neturėtų jokios reikšmės vertinant byloje surinktus įrodymus, kurie aiškiai suponuoja apie C. C. išnaudojimą vagystėms daryti ir B. B. nukentėjusiajai kaip atlygį už tai atliktas pinigines perlaidas.

28.       Aptartų iš skirtingų įrodymų šaltinių gautų nuteistąjį B. B. inkriminuojančių duomenų kontekste teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir pastarojo argumentus, kad byloje nėra įrodytos konkrečios nuosprendžiu konstatuotos prekybos žmonėmis nusikaltimo esmę sudarančios faktinės aplinkybės (detaliau žr. šio teismo sprendimo 1–1.2. pastraipas).

28.1.       Pirmiausia, iš bylos duomenų akivaizdu, kad B. B. pervedami pinigai C. C. buvo skiriami jos būtiniesiems poreikiams patenkinti, pavyzdžiui, maistui įsigyti ir pan. Vien tai, kad šie poreikiai kaltinime nedetalizuojami, niekaip neleidžia konstatuoti, jog kaltinimas šioje dalyje yra ydingas ar juo labiau nepasitvirtino.

28.2.       Priešingai nei teigia nuteistasis, byloje yra iš bent kelių skirtingų šaltinių gautų duomenų, kurie patvirtina, jog jis C. C. vogti į užsienio šalis vežė skirtingais automobiliais. Šią aplinkybę įrodo ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir juos netiesiogiai patvirtinantys liudytojų L. R., A. A., D. P. ir D. Ž. parodymai apie važiavimą į užsienį automobiliais kartu su C. C. ir B. B., jau minėti sienų kirtimai, B. B. padaryti KET pažeidimai bei jo vairuojamo automobilio sulaikymo užsienio valstybėje faktas.

28.3.       Skirtingų rūšių duomenimis pagrįsta ir kaltinime nurodyta aplinkybė, jog B. B. nukentėjusiąją užsienyje apgyvendindavo viešbučiuose. Tokią aplinkybę patvirtino ne tik nukentėjusioji, bet netiesiogiai ir pats B. B., teisme nurodęs, kad kelionių į užsienį metu jis su C. C. nakvodavo viešbučiuose. Tai, kad nuteistasis rūpinosi nukentėjusiosios apgyvendinimu užsienyje netiesiogiai patvirtina ir faktas, kad būtent jis mokėjo nuomos mokestį už butą (duomenys neskelbtini), kuriame nukentėjusioji tam tikrą laiką gyveno.

28.4.       Iliustratyvių ir detalių nukentėjusiosios parodymų, kuriuos atskirais aspektais atitinka kiti byloje esantys duomenys, kontekste, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su pozicija, kad nepasitvirtino kaltinime nurodyta aplinkybė apie B. B. duotus nurodymus C. C. kokias prekes vogti, vadovavimą jai bei instruktavimą, kaip jai būtina elgtis jos sulaikymo atveju. Tokias aplinkybes be nukentėjusiosios parodymų patvirtino: a) liudytojos I. P. parodymai apie nukentėjusiosios prašymą į jos striukės vidinę pusę įsiūti dideles kišenes, kurias, pačios nukentėjusiosios teigimu, vagystėms daryti prašė įsisiūti B. B.; b) nukentėjusiosios parodymus apie tai, kaip ji buvo mokoma elgtis sulaikymo atveju, atitinkančios jos sulaikymo nagrinėjamoje byloje aplinkybės (iš pradžių prisiimta kaltė už automobilyje rastus narkotikus ir B. B. indėlio šioje veikoje neigimas); c) aplinkybė, kad C. C. daugumą vagysčių vykdė iš „Apple“ parduotuvių, iš kurios, net ir po sulaikymo nagrinėjamoje byloje, prekių vėliau pavogė ir pats B. B.; d) aktualiu laiku B. B. vykdytos nuolatinės pinigų perlaidos mažomis sumomis C. C. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie skirtingų bylos duomenų ir joje nustatytų faktų atitikimai niekaip negali būti laikomi tik sutapimais bei leidžia tvirtai konstatuoti, kad nuteistojo ginčijamos kaltinime nurodytos aplinkybės yra įrodytos vienas kitą papildančiais ir į logišką grandinę besijungiančiais bylos duomenimis.

28.5.       Labai panašiai pasisakytina ir dėl nuteistajam inkriminuojamos pavogtų prekių realizavimo aplinkybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, duomenų apie pavogtų prekių pardavimą ar jų siūlymą internete nebuvimas savaime niekaip neeliminuoja jų realizavimo galimybės, nes nelegaliu būdu įgytos prekės paprastai realizuojamos latentiškai, siekiant apsisaugoti nuo galimos tokių prekių kilmės išaiškinimo. Dėl tos pačios priežasties nuteistojo kaltės nepaneigia ir aplinkybė, kad Lietuvoje atliktų kratų metu nebuvo rasta jokių nelegalių prekių. Be to, C. C. supratimu, šios prekės buvo realizuojamos iškart po vagystės toje pačioje užsienio valstybėje. Kaip teisingai apeliacinės instancijos teisme nurodė prokuroras, byloje nebuvo nustatyta ir tai, kad B. B. arba jo šeimos nariai turėtų konkretaus turto. Tokių aplinkybių kontekste, turėdama omenyje šiame sprendime jau minėtus B. B. inkriminuojančius duomenis bei ypač įvertindama faktą, jog per 3 metus jis nedidelėmis sumomis vien C. C., be kitų asmenų, pervedė 48 000 Eur viršijančią pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ši piniginė suma buvo B. B. nukentėjusiajai išmokėtas atlygis už įvykdytas vagytes. Turėdama omenyje, tiek minėtos sumos dydį, tiek skirtingais bylos duomenimis įrodytą C. C. išnaudojimo vagystėms faktą, teisėjų kolegija neabejoja, kad B. B. nukentėjusiajai pervesta suma buvo pastarosios pavogtų ir vėliau nuteistojo realizuotų prekių piniginės vertės ekvivalentas.

29.       Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas pripažindamas B. B. kaltu dėl BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo šio sprendimo 1–1.2. pastraipose nurodytomis aplinkybėmis, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – B. B., veikdamas tiesiogine tyčia, pasinaudodamas C. C. pažeidžiamumu dėl jos priklausomybės narkotikams, sunkios materialinės padėties, pragyvenimo šaltinio ir gyvenamosios vietos neturėjimo bei siekdamas neteisėtos asmeninės turtinės naudos ją išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms užsienyje daryti.

Dėl įrodymų vertinimo B. B. pripažįstant kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį

30.       B. B. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį narkotinių medžiagų kiekį: ne vėliau nei 2018 m. birželio 19 d. pasinaudodamas C. C. pažeidžiamumu dėl priklausomybės nuo narkotikų, nurodė jai už jo duotas pinigines lėšas įgyti narkotikų, reikalingų C. C. kontrolei kelionėje į Vokietiją, kurios tikslas buvo vagysčių darymas. 2018 m. birželio 19 d. apie 9 val. jis automobiliu „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nugabeno C. C. į (duomenys neskelbtini) bendriją, kur pastaroji, vykdydama jo nurodymą, neteisėtai įgijo ne mažiau nei 46 folijos lankstinukus su 0,034 g narkotinės medžiagos – metadono ir didelį kiekį 0,00197 g narkotinės medžiagos – karfentanilio bei tą pačią dieną apie 13.06 val. šį narkotinių medžiagų kiekį, perdavė automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), automobilyje laukusiam B. B. Apie 13.40 val., B. B. ir C. C. važiuojant (duomenys neskelbtini) esančia (duomenys neskelbtini) gatve, B. B., pastebėjęs pareigūnus ir siekdamas išvengti atsakomybės, narkotikus perdavė C. C. ir nurodė jas paslėpti, o ši apatinėse kelnaitėse paslėpė minėtą narkotikų kiekį ir laikė su savimi iki 2018 m. birželio 19 d. 13.40 val., kol su B. B. buvo sulaikyta pareigūnų, kurie, 2018 m. birželio 19 d. nuo 13.50 iki 14.00 val. atlikę jos kratą, rado ir paėmė neteisėtai laikomas narkotines medžiagas (detaliau žr. šio teismo sprendimo 2 pastraipą).

31.       Apeliaciniu skundu nuteistasis B. B. prašo jo padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 264 straipsnio 1 dalį, nes, jo teigimu, jis tik padėjo C. C. įsigyti narkotinių medžiagų, ją nuveždamas iki taboro. Grįsdamas šią savo poziciją apeliantas ginčija konkrečius byloje surinktus įrodymus ir teismo nustatytas faktines aplinkybes. Visgi, įvertinusi nuteistojo skunde pateiktus nesutikimo su jo nuteisimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį motyvus, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo keisti teismo nustatytos B. B. padarytos veikos teisinio kvalifikavimo, nes ši teismo išvada yra pagrįsta byloje surinktų duomenų visuma.

32.       Tokių argumentų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ankstesnėje šio teismo sprendimo dalyje aptartas prekybos žmonėmis nusikaltimas yra tiesiogiai susijęs su 2018 m. birželio 19 d. įgytomis narkotinėmis medžiagomis. Kaip jau minėta, B. B. siekdamas išnaudoti nukentėjusiąją vagystėms, naudojosi jos pažeidžiamumu, kuris, be kita ko, pasireiškė jos priklausomybe nuo narkotinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog nemaža dalis jau išanalizuotų B. B. kaltę padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtinančių duomenų bei faktų (žr. šio teismo sprendimo 14 – 28.5. pastraipas) yra reikšmingi ir įrodinėjant nuteistojo kaltę padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl pasisakydama dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo B. B. veikoje, teisėjų kolegija jau anksčiau išanalizuotus duomenis aptars glaustai ir plačiau pasisakys dėl nuteistojo skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama kaltė padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. 

33.       Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad pats B. B. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašydamas perkvalifikuoti jo veiką pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, kartu pripažįsta dalį jam inkriminuotos BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, kurie iš esmės paneigia galimybę taikyti BK 264 straipsnio 1 dalies nuostatas. B. B. nurodo supratęs kokiu tikslu 2018 m. birželio 19 d. į taborą vežė C. C. ir pripažino, kad tokiu būdu jai padėjo įsigyti narkotikų (žr. šio teismo sprendimo 7.8.1. pastraipą). Be to, byloje nėra ginčo, jog B. B. sulaukė iš taboro su narkotikais sugrįžtančios C. C. ir jie abu važiavo nuteistojo vairuojamu automobiliu iki buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Taigi, vien iš to akivaizdu, kad B. B. ne tik žinomai padėjo C. C. įgyti narkotikų, tačiau jos įgytas narkotines medžiagas automobiliu tam tikrą laiką gabeno. BK 264 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas neapima narkotinių medžiagų gabenimo požymio – atsakomybę už tai, priklausomai nuo disponavimo narkotikais tikslo, numato atitinkamos BK 259–260 straipsnių nuostatos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vien jau teisiniu požiūriu negali B. B. padarytos veikos kvalifikuoti pagal BK 264 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu.

34.       Ginčydamas nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį teisėtumą B. B., teigia, jog teismas turėjo vadovautis pirminiais C. C. parodymais, kad narkotikus 2018 m. birželio 19 d. ji įgijo už savo pinigus. Pasak nuteistojo, šie parodymai turėjo būti laikomi patikimiausiais, nes buvo duoti nuo įvykių praėjus minimaliam laikui. Visgi, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nustatė objektyvias priežastis, kodėl ne pirminiai, o būtent vėlesni C. C. parodymai, be kita ko, ir apie jai B. B. duotus pinigus 2018 m. birželio 19 d. narkotinėms medžiagoms įsigyti, laikytini patikimais (detaliau žr. šio teismo 14 – 18 pastraipas).

35.       Nuteistasis skunde teigia, kad nei teismo akcentuoti 2018 m. birželio 18–19 d. telefoniniai pokalbiai tarp jo ir C. C., nei kiti bylos duomenys nepatvirtina jo duotų nurodymų C. C. nupirkti narkotikų, pinigų perdavimo jai šiuo tikslu ir aplinkybės, kad įgijusi narkotikus C. C. juos perdavė B. B., ir, kad, tik pajutęs sulaikymo grėsmę, jis šias medžiagas grąžino nukentėjusiajai. Visgi, apeliacinės instancijos teismas su tokiais gynybos teiginiais nesutinka, bei konstatuoja, kad minėti pokalbiai visumoje su byloje apklaustų asmenų parodymais, buvo pakankami minėtas faktines aplinkybes pripažinti įrodytomis.

35.1.       Iš šiame sprendime jau analizuotų pokalbių tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo akivaizdu, kad dar 2018 m. birželio 18 d. C. C. nurodė B. B. narkotinėms medžiagoms įsigyti būtiną pinigų sumą, dėl kurios nuteistasis priekaištavo nukentėjusiajai, ją išvadindamas necenzūriniais žodžiais ir teigdamas, jog anksčiau užtekdavo mažiau; nukentėjusiajai 2018 m. birželio 19 d. siekiant nupirkti narkotinių medžiagų, B. B., laukdamas jos nuo taboro kiek nutolusioje automobilių stovėjimo aikštelėje, telefonu palaikė aktyvų ryšį tiek su nukentėjusiąja, tiek su ją į taborą turėjusiu palydėti J. P.; o viename iš jo (B. B.) ir nukentėjusiosios pokalbių, reaguodamas į C. C. žodžius, kad ji negalvojo, jog jie ims į kelionę, B. B. netgi nurodė: „O tai kaip? mum nereikia?“ (detaliau žr. 26.1.-26.2. pastraipas; pokalbių suvestinę – t. 1, b. l. 37–47; jų garso įrašus – t. 5, b. l. 173; pokalbį Nr. IID 1293; t. 1, b. l. 44–45).

35.2.       Taigi minėti telefoniniai pokalbiai, juos vertinant kartu su jau minėtais nukentėjusiosios ir J. P. parodymais (detaliau žr. 14–22 pastraipas), leidžia daryti išvadas, kad B. B. ne tik nuvežė C. C. iki taboro, bet ir davė jai pinigų bei nurodė už juos įgyti narkotinių medžiagų bei, laukdamas jos automobilyje, domėjosi jų įgijimo procesu ir siekė jį paspartinti, be kita ko, telefonu tarpininkaudamas tarp C. C. ir J. P.. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo argumentais, kad pareigūnams nepavyko užfiksuoti, kaip C. C., grįžusi į automobilį, iš pradžių perdavė narkotikus B. B. ir kaip vėliau jau B. B., pastebėjęs pareigūnus, juos perdavė atgal ir liepė paslėpti. Visgi kolegija neturi pagrindo netikėti tokius B. B. veiksmus patvirtinančiais nukentėjusiosios parodymais (ypač dalyje apie tai, kaip ji B. B. buvo apmokyta elgtis sulaikymo atveju ir, jog kelionių metu medžiagos buvo B. B. dozuojamos), kurių patikimumą, kaip jau minėta, visumoje patvirtino kiti bylos duomenys. Įvertindama nuoseklius nukentėjusiosios parodymus, minėtų telefoninių pokalbių visumą ir visą bylos įvykių eigą, teisėjų kolegija neabejoja tokių kaltinime nurodytų faktinių aplinkybių egzistavimu. Tokių išvadų nekeičia ir nuteistojo minima 2018 m. liepos 4 d. specialisto išvada, kuria konstatuota, jog jo rankų nuoplovose nebuvo rasta draudžiamų medžiagų. Pastebėtina, kad šioje specialisto išvadoje buvo konstatuota ir tai, kad tokių medžiagų nebuvo rasta ir C. C. rankų nuoplovose (t. 1, b. l. 92–94), nors nėra jokių abejonių, kad pastaroji šias medžiagas nupirko ir jomis disponavo. Taigi vien minėtas faktas niekaip nepaneigia B. B. inkriminuojamos aplinkybės, kad jis tam tikrą laiką minėtas medžiagas iš nukentėjusiosios buvo perėmęs, kaip tą nurodė nukentėjusioji.

35.3.       Ginčydamas nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą, B. B. kritikuoja tiek konkrečių jo bei C. C. pokalbių, tiek jų visumos įrodomąją reikšmę. Jo įsitikinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad 2018 m. birželio 18 d. vykusio pokalbio Nr. IID 1163 metu jis susitarė su nukentėjusiąja, kad kartu vyks įsigyti narkotikų – iš šio pokalbio metu išsakytų frazių nėra aišku ar buvo kalbama apie narkotikus, ar tiesiog apie pinigus; be to, apie šio pokalbio aplinkybes nei nukentėjusioji, nei jis pats nebuvo apklausti. Tokių argumentų kontekste, teisėjų kolegija, pirmiausia, pažymi, kad minėtas pokalbis buvo perklausytas dar bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme. Šiame posėdyje dalyvavo tiek C. C., tiek B. B.; C. C. minėtą pokalbį pakomentavo, nurodydama, kad jame buvo kalbama apie narkotikų įsigijimą, o B. B. šį pokalbį atsisakė komentuoti (žr. t. 6, b. l. 159). Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pokalbis negali būti vertinamas atsietai tiek nuo C. C. ir J. P. parodymų, tiek nuo vėlesnių nukentėjusiosios ir B. B. pokalbių, iš kurių akivaizdu, kad 2018 m. birželio 19 d. rytą tarp jų egzistavo susitarimas dėl narkotinių medžiagų įsigijimo.

35.4.       Teisėjų kolegija sutinka su B. B. argumentu, kad minėtuose pokalbiuose nėra minima 300 Eur suma, už kurią neva C. C. įgijo narkotikus. Visgi teisėjų kolegija negali sutikti su teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog C. C. narkotikų įgijo būtent už šią sumą. Iš tiesų, skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, komentuojant byloje esančius telefoninius pokalbius, be kita ko, buvo nurodyta, kad „tyrimo metu nustatyta, jog buvo nupirkta 50 lankstinukų, už maždaug 300 Eur“ (t. 17, b. l. 195; nuosprendžio 81 l.). Visgi nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatavo, jog įvykių metu buvo įgyti ne mažiau kaip 46 lankstinukai su narkotinėmis medžiagomis, tačiau nenurodė už kokią sumą medžiagos buvo įgytos (žr. t. 17, b. l. 116–117; nuosprendžio 2–3 l.; šio teismo sprendimo 2 pastraipą). Taigi iš viso skundžiamo nuosprendžio kaip vientiso dokumento turinio akivaizdu, jog teismas nenustatė už kokią sumą C. C. įsigijo narkotikų, be to, ši aplinkybė yra už B. B. pareikšto kaltinimo ribų, taigi ji nebuvo ir nėra konstatuota, kaip įrodyta. Jau minėtoje nuosprendžio dalyje esantis netikslumas gali būti suprantamas tik kaip ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme nustatyta aplinkybė ir niekaip nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl minėtų telefoninių pokalbių įrodomosios vertės ir jų atitikimo kitiems byloje surinktiems duomenims.

36.       Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su teismo išvada, kad 2018 m. birželio 19 d. C. C. nupirkti 46 narkotinių medžiagų lankstinukai buvo įgyti B. B. nurodymu, jų platinimo tikslu ir būtini kelionei į Vokietiją. Apeliantas teigia, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad 2018 m. birželio 19 d. buvo planuojama kelionė į Vokietiją. Visgi jau aptartų telefoninių pokalbių analizė rodo, kad dar 2018 m. birželio 18 d. nuteistasis nukentėjusiajai nurodė ruoštis rytdienos kelionei (aktualūs pokalbiai Nr. IID 1106, 1131, 1163, 1183; t. 1, b. l. 37 – 42); kad 2018 m. birželio 19 d. rytą C. C. nurodė J. P., jog jai reikia kelionei ir, kad „B.“ / „senis“, t. y. B. B., jos laukia (pokalbis Nr. IID 1245; t. 1, b. l. 43 – 44); kad kiek vėliau 2018 m. birželio 19 d. C. C. nurodžius, kad „aš negalvojau, kad mes imsim į kelionę“, B. B. reagavo frazėmis „O tai, kaip mums nereikia?“ ir „O tai tu ką, ant kelionės tau nereikia?“ (detaliau žr. pokalbį Nr. IID 1293; t. 1, b. l. 44 – 45). Taigi, C. C. ir J. P. parodymus apie 2018 m. birželio 19 d. planuotą išvyką į Vokietiją, patvirtina slapta užfiksuoti pokalbiai, iš kurių akivaizdu, kad B. B. 2018 m. birželio 18 d. informavo nukentėjusiąją apie rytdienos išvyką į užsienį, o kelionės dieną nurodė, kad jiems kelionei reikia minėtų medžiagų. Taigi byloje yra įrodytas 2018 m. birželio 19 d. planuotos kelionės į užsienį faktas ir B. B. siekis per C. C. įgyti narkotinių medžiagų, kurios vėliau kelionės metu būtų platinamos nukentėjusiajai ir jos vartojamos.

37.       Vadovaudamasis nuteistojo J. P. bei liudytojo D. P. parodymais, nuteistasis taip pat teigia, jog 2018 m. birželio 19 d. įgytų 46 narkotikų lankstinukų C. C. bet kuriuo atveju nebūtų pakakę kelionei į Vokietiją. Atsakydama į šiuos nuteistojo argumentus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į C. C. parodymus, kuriuose ji, be kita ko, teigė, kad kelionių metu B. B. normavo minėtas medžiagas. Jo interesas pasisakant dėl narkotinių medžiagų kiekių bei jų įgijimo kainos matomas ir iš jau aptartų telefoninių pokalbių. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, įvykių metu kartu su C. C. gyvenęs nuteistasis J. P. nurodė, kad sulaikymo dieną nukentėjusiajai reikalinga narkotinių medžiagų dozė buvo mažesnė (detaliau žr. šio teismo sprendimo 19–22 pastraipas; tuo metu D. P. su nukentėjusiąja kartu nebegyveno). Taigi minėti teiginiai niekaip nepaneigia C. C. parodymų apie tai, kad įvykio dieną nupirktos narkotinės medžiagos buvo skirtos kelionei į Vokietiją.

38.       Nuteistasis kritikuoja nuosprendžio motyvuojamoje dalyje esantį teiginį, kad jis davė nurodymą C. C. nupirkti narkotinių medžiagų, jog jas galėtų išplatinti ne tik jai, bet ir kitiems kartu su jais į kelionę turėjusiems vykti asmenims (žr. t. 17, b. l. 196; nuosprendžio 82 l.). Tokie nuteistojo argumentai iš dalies yra teisingi, nes iš to paties nuosprendžio kaip vientiso dokumento matyti, kad tokios aplinkybės, kaip įrodytos nebuvo pripažintos. Pirmiausia, skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota, kad B. B. davė nurodymą C. C. įgyti narkotinių medžiagų, reikalingų jos kontrolei kelionėje į Vokietiją. Taigi, aplinkybė, kad įgyti narkotikai buvo skirti ir kitiems asmenims, nuosprendžiu iš esmės nebuvo pripažinta (žr. t. 17, b. l. 116 –117; nuosprendžio 2–3 l.; šio teismo sprendimo 2 p.). Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra duomenų, kurie tik leido kelti versiją, jog C. C. įgytos medžiagos galėjo būti skirtos ir kitiems kartu su jais į užsienį galimai turėjusiems vykti asmenims – tai pačios C. C. ir nuteistojo J. P. parodymai. Visgi, įvertinusi slapta užfiksuotų pokalbių metu išsakytas B. B. frazes apie kitiems asmenims reikalingas narkotines medžiagas („ką tu vėl š... mali (necenzūrinis žodis)?“; „kokiems čia visiems, čia tau yra ....?“; „kodėl nu jeigu, nu tai ką tu galvoji, kiek tau reikia dviejų su puse kelionei?“; „o tai kaip mum nereikia?“; „O tai tu ką, ant kelionės tau nereikia?“; detaliau žr. pokalbį Nr. IID 1293; t. 1, b. l. 44 – 45) bei tai, jog tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie galimus kitus planuotos kelionės į užsienį dalyvius, teisėjų negali konstatuoti, kad 2018 m. birželio 19 d. narkotinės medžiagos buvo įgytos su tikslu jas platinti kažkam kitam, o ne tik C. C.. Tokios teismo išvados niekaip nesumenkina nei nukentėjusiosios, nei nuteistojo J. P. parodymų, kuriuos kitais aspektais patvirtina skirtingi bylos duomenys, patikimumo. 

39.       Minėtų bylos duomenų ir joje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo konstatuoti ir to, jog pirmosios instancijos teismo išvadas dėl B. B. vaidmens neteisėtai disponuojant narkotinėmis medžiagomis, kaip nors galėtų pakeisti duomenų apie C. C. atžvilgiu vykdytą kriminalinės žvalgos tyrimą išreikalavimas ir (ar) su šio tyrimo vykdymu susijusio pareigūno A. R. pakartotinė apklausa. Akivaizdu, kad kriminalinės žvalgybos, o vėliau ir ikiteisminio tyrimo vada buvo įtarimas, jog C. C. gali daryti nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Visgi šio tyrimo eigoje buvo gauta duomenų ir apie galimą B. B. indėlį šioje veikoje, kuris, kaip matyti, pasitvirtino. Taigi vien aplinkybė, kad tyrimas buvo pradėtas vieno asmens atžvilgiu, niekaip nepaneigia šio tyrimo metu pradėto kito asmens baudžiamojo persekiojimo teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame kontekste pat pažymėtina, kad pareigūnas A. R. dėl iš esmės tų pačių aspektų jau buvo apklaustas ir bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme (žr. t. 6, b. l. 94–96), todėl jo pakartotinė apklausa nebuvo tikslinga. 

40.       Be kita ko, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistojo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu dėl neteisėto disponavimo narkotikais nepagrįstai vadovavosi J. ir I. P. parodymais – dėl jų parodymų patikimumo teisėjų kolegija jau pasisakė (žr. 19 – 24 pastraipas), todėl nesikartos. Be to, nesutiktina ir su gynybos teiginiu, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo D. P. parodymus apie tai, kad C. C. įsigijusi narkotikų juos maišydavo, o vėliau pardavinėdavo. Pažymėtina, jog tokie D. P. parodymai nėra pagrįsti jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, todėl negali būti įvertinti kaip pakankami konstatuoti minėtas aplinkybes. Be to, bet kuriuo atveju, net ir tokių faktų nustatymas, niekaip neturėtų įtakos byloje esančiais iš skirtingų įrodymų šaltinių gautais duomenimis pagrįstos išvados, jog 2018 m. birželio 19 d. narkotikus C. C. įgijo už B. B. jai duotus pinigus ir jo nurodymu.

41.       Taigi atsižvelgiant į aptartus bylos duomenis ir nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad byloje nepasitvirtino nuteistojo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir jo padarytos veikos teisinio kvalifikavimo jį pripažįstant kaltu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Byloje nustatyta, kad B. B., susitaręs su C. C. dėl narkotikų įgijimo, 2018 m. birželio 19 d. šiuo tikslu ne tik ją nuvežė į taborą, tačiau davė pinigų šioms medžiagoms įgyti bei, laukdamas jos automobilyje, domėjosi ir rūpinosi, kad šios kelionei reikalingos medžiagos, būtų įgytos, o vėliau, C. C. grįžus į jo automobilį ir jam perdavus minėtas medžiagas, jas automobiliu gabeno (duomenys neskelbtini) iki tol, kol pastebėjo pareigūnus, tada šias medžiagas grąžino C. C. ir nurodė jas paslėpti. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis nebuvo tik pagalbininkas C. C. įgyjant narkotikų asmeniniam vartojimui: narkotikai buvo įgyti jo nurodymu išplatinimo C. C. tikslais, šį procesą jis kontroliavo, nukentėjusiosios įgytas medžiagas perėmė ir gabeno automobiliu bei jas nukentėjusiajai gražino tik suvokęs apie gresiantį sulaikymą. Taigi B. B. realizavo objektyviuosius BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir veikė kaip vykdytojas, t. y. įgijo, laikė ir gabeno didelį narkotinių medžiagų kiekį (dėl nustatyto narkotikų kiekio ginčo byloje nėra), su tikslu jas platinti. Taigi teiginiai apie kitokią veikos teisinę kvalifikaciją yra nepagrįsti.

Dėl nuteistajam J. P. inkriminuoto BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo

42.       Apeliaciniu skundu J. P. iš esmės neginčija jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau nesutinka ir iš nuosprendžio prašo pašalinti teiginį, kad jo versija, jog jis tiesiog užmiršo turintis svetimus dokumentus, yra gynybinė. Šiuo aspektu J. P. nurodo, kad neturėjo tyčios dokumentais pasinaudoti, juos realizuoti bei jų negrąžinti teisėtiems savininkams.

43.       Tokių argumentų kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog J. P. skunde nurodytos aplinkybės, bet kuriuo atveju yra už jam pareikšto kaltinimo ribų. Skundžiamu nuosprendžiu nėra konstatuota, kad J. P. turėjo tikslą minėtus dokumentus panaudoti, juos realizuoti bei jų negrąžinti – nustatyta tik tai, kad jis šiuos dokumentus laikė neturėdamas tam teisėto pagrindo (žr. šio teismo sprendimo 4 pastraipą). Kadangi šios aplinkybės nuteistasis neginčija, akivaizdu, kad jis veikė tiesiogine tyčia – minėtus dokumentus įsidėjo į spintelę, ir, paties teigimu, žinodamas, kad apie juos reikia pranešti policijai, tačiau tuo metu policijos pareigūnų vengdamas dėl narkotikų vartojimo, to taip ir nepadarė. Tokių aplinkybių kontekste minėtos veikos kvalifikavimui įtakos neturi tai, ar vėliau apie minėtus dokumentus nuteistasis pamiršo. Akivaizdu, jog J. P. apie šiuos jo namuose laikomus dokumentus žinojo (pats teigė įdėjęs juos į spintelę), tačiau, net ir suvokdamas pareigą juos perduoti pareigūnams, to nepadarė.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

44.       Nagrinėjamoje byloje prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas nesutinka su nuteistajam B. B. paskirta bausme. Prokuroras prašo B. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirti sankcijoje numatytą vidurkį viršijančią 7 metų laisvės atėmimo bausmę ir iki 10 metų padidinti subendrintos laisvės atėmimo bausmės dydį. Nukentėjusiosios atstovas prašo B. B. paskirti griežtesnes nei jam inkriminuotų nusikaltimų sankcijų vidurkis laisvės atėmimo bausmes. J. P. nesutinka su jam paskirta bausme ir teigia, kad bausmės tikslai gali būti įgyvendinti paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su minėtais apeliantų argumentais bei konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nuteistajam B. B. buvo paskirta aiškiai per švelni laisvės atėmimo bausmė, o nuteistajam J. P. per griežta ir šioje konkrečioje situacijoje apskritai netinkama bausmė. 

45.       Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

46.       BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta alternatyvų neturinti laisvės atėmimo nuo 2 iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje – laisvės atėmimo nuo 8 iki 10 metų bausmė, BK 258 straipsnio 2 dalies sankcijoje – baudos ir arešto bausmės, o BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijoje – baudos, arešto ir laisvės atėmimo iki 6 metų bausmės. Apygardos teismas B. B. už BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Taigi, teismas už atskirus nusikaltimus B. B. paskyrė minimalias įstatyme numatytas bausmes. Minėtos bausmės buvo subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie griežtesnės 8 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, pridedant už prekybą žmonėmis paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį – 6 mėnesius laisvės atėmimo.

47.       J. P. teismas už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrė 30 MGL dydžio baudą, o už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 20 parų areštą. Minėtos bausmės buvo subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir teismas J. P. paskyrė 20 parų arešto bausmę. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu J. P. paskirtą bausmę teismas visiško sudėjimo būdu subendrino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu jam paskirta 32 MGL dydžio bauda ir galutinę subendrintą bausmę J. P. nustatė 20 parų areštą ir 32 MGL (1 600 Eur) dydžio baudą.

48.       Nuteistasis B. B. veikdamas tiesiogine tyčia padarė du baigtus sunkius nusikaltimus, o nuteistasis J. P. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną baigtą baudžiamąjį nusižengimą bei vieną baigtą apysunkį nusikaltimą. Apygardos teismas nenustatė B. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei pripažino jo atsakomybę pagal BK 260 straipsnį 2 dalį sunkinančią aplinkybę – jog šią veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nenustatė J. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailestį (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

49.       Iš B. B. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje Lietuvos Respublikoje teistas 2 kartus (t. 15, b. l. 38–41). Kauno apygardos teismo 1998 m. spalio 23 d. nuosprendžiu B. B. buvo pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto turto prievartavimo ir jam buvo paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau 2001 m. birželio 12 d. jo atžvilgiu buvo pritaikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos. Kauno apygardos teismo 2005 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu B. B. buvo pripažintas kaltu už bendrininkų grupe įvykdytą kvalifikuotą sukčiavimą, už 11 pasikėsinimų sukčiauti veikiant bendrininkų grupe bei už dokumentų klastojimą. Už tai B. B. buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis pradėjo vykdyti tik 2008 m. gegužės 20 d., tačiau jau 2009 m. gegužės 13 d. jis buvo lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos. Taigi, nors minėti B. B. teistumai yra išnykę, jie apibūdina jo asmenybę: akivaizdu, kad praeityje pastarasis siekė neteisėtais būdais įgyti turtinės naudos, tačiau teismai jam parodė pasitikėjimą ir taikė lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos anksčiau nei jis atliko visą jam paskirtą bausmę. Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad tokio teismo pasitikėjimo nuteistasis nepaisė, nes laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. B. B. buvo net 15 kartų teistas už Didžiojoje Britanijoje padarytas nusikalstamas veikas, tarp kurių dominavo vagystės (jis teistas ir už automobilio vairavimą apsvaigus, neblaivaus pasirodymą viešoje vietoje, nusikaltimą viešajai tvarkai ir grasinimą). Pažymėtina, kad už šias nusikalstamas veikas B. B. buvo skiriamos baudos bei trumpalaikės laisvės atėmimo bausmės, tam tikrais atvejais jų vykdymą atidedant (t. 15, b. l. 3–17), tačiau nei viena iš šių priemonių pastarojo neatgrasė nuo apie 5 metus trukusių vagysčių. B. B. baustas ir už Lietuvos Respublikoje padarytus administracinius nusižengimus (t. 15, b. l. 19–23). Be to, vadovaujantis SODROS pateikta informacija, nuteistasis laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2020 m. sausio 13 d. Lietuvoje niekur nedirbo (dirbo tik itin trumpais laikotarpiais nuo 2003 m. vasario 28 d. iki 2003 m. birželio 6 d. bei nuo 2004 m. spalio 8 d. iki 2004 m. spalio 14 d.; t. 15, b. l. 24), o Užimtumo tarnyboje buvo registruotas tik nuo 2009 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. (t. 15, b. l. 25).

50.       Iš visų aptartų B. B. charakterizuojančių duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje nustatytus nusikaltimus, numatytus BK 147 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 2 dalyje, B. B. padarė anksčiau būdamas baustas už įvairias ekonominio pobūdžio veikas, aptartas šio teismo sprendimo 49 pastraipoje. Be to, iš minėtų duomenų akivaizdu, kad praktiškai nuo 1998 m. iki 2013 m. nuteistasis skirtingose valstybėse darė įvairias nusikalstamas veikas, kuriomis siekė įgyti neteisėtos turtinės naudos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis pakankamai ilgą laiką, t. y. nuo 2015 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. birželio 19 d., vagystėms išnaudojo kitą asmenį, o pats daugiau nei du dešimtmečius iš esmės pelnėsi ir pragyveno iš nusikalstamos veiklos, nepaisydamas nei jam taikytų sankcijų, nei teismų pasitikėjimo, tikintis, jog pastarasis daugiau nenusikals. Tokioje situacijoje, kai asmuo nepadaro reikiamų išvadų ir nenustoja elgtis nusikalstamai, teismo skiriamos sankcijos turi griežtėti ir negali būti formalios, todėl šioje situacijoje tik laisvės atėmimas, nustatant žymų ir ne formalų jos dydį, gali būti efektyvi priemonė siekiant pakeisti asmens požiūrį į teisę ir jo elgesį ateityje.

51.       Tokių išvadų kontekste teisėjų kolegija sutinka su prokuroro bei nukentėjusiosios atstovo argumentais, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo B. B. atžvilgiu negalėjo būti paskirta minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi iš esmės tik aplinkybe, jog B. B. inkriminuoti nusikaltimai buvo baigti prieš beveik ketverius metus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neįvardijo jokių kitų B. B. asmenybę ar jo padarytų veikų pavojingumą mažinančių aplinkybių bei pernelyg sureikšmino nuo veikų padarymo praėjusį laiką, kuris, turint omenyje proceso eigą, nėra nepagrįstai ilgas.

51.1.       Byloje nustatyta, kad B. B. veikė itin aktyviai – būtent jo nurodymu ir pinigais C. C. įgijo narkotines medžiagas, jam tuo metu esant saugioje vietoje ir telefonu kontroliuojant įgijimo procesą; jo pamokymu, gresiant sulaikymui C. C. turėjo prisiimti atsakomybę už šias medžiagas ir pan. Be to, B. B. padarytas BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas pasižymėjo ir tam tikru šiai veikai paprastai nebūdingu pavojingumu – ši veika kartu buvo ir priemonė kitai trunkamajai nusikalstamai veikai daryti. Antai, kaip jau minėta, pagrindinis nuteistojo tikslas įgyjant narkotines medžiagas, su tikslu jas platinti, buvo užsitikrinti apie 3 metus trunkantį nuo šių medžiagų priklausomo asmens tolesnį išnaudojimą nusikalstamoms veikoms. Taigi pirmosios instancijos teismas, skirdamas B. B. bausmę pagal minėtą normą, nepagrįstai sumenkino nuteistojo veikimo aktyvumą bei tinkamai neįvertino jo padarytos veikos pavojingumo. Turėdama omenyje visa tai, teisėjų kolegija iš dalies tenkina nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo prašymą ir pagal BK 260 straipsnio 2 dalį B. B. paskirtą 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę padidina iki 9 metų laisvės atėmimo bausmės (t. y. bausmės, kuri atitinka sankcijoje numatytą vidurkį).

51.2.       Nors BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė nei B. B. atsakomybę sunkinančių, nei ją lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuo šios veikos padarymo praėjęs laikas taip pat negali būti pripažintas minimalią nuteistojo atsakomybę nulemiančia aplinkybe. Nuosprendyje teigiama, jog B. B. skiriant bausmę pagal BK 147 straipsnio 1 dalį buvo įvertinta tai, kad jo veika truko ilgą laiką, tačiau, nepaisydamas to, teismas nuteistajam paskyrė minimalią bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytas ir beveik 3 metus trukęs itin pažeidžiamos nukentėjusiosios išnaudojimas niekaip negali būti vertinamas kaip atitinkantis minimalų veikos pavojingumą ar sumenkinamas vien tik nuo įvykių praėjusiu laiku. Nukentėjusiajai C. C. kilę neigiami padariniai dėl priklausomybės narkotikams ir jos išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, nėra vienadieniai – bylos duomenimis, po minėtų įvykių nukentėjusiajai reikėjo specialistų pagalbos siekiant atsikratyti priklausomybės ir perprasti tarp visuomenės narių egzistuojančių santykių pobūdį, ji turėjo mokytis gyvenimo visuomenėje ypatumų, reintegruotis į visuomenę ir pan. Be to, skirdamas bausmę pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, teismas neįvertino nuosprendžiu nustatyto fakto, kad B. B., pasinaudodamas nukentėjusiąja, įgijo ne mažesnes nei 48 168,70 Eur dydžio pajamas. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, t. y. nereikalaujanti tam tikrų padarinių kilimo, todėl faktas apie išnaudojant C. C. nuteistojo B. B. įgytą neteisėtą turtinę naudą iliustruoja atitinkamai didesnį tiek nuteistojo, tiek jo padarytos veikos pavojingumą. Atsižvelgdama į minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, iš dalies tenkindama prokuroro bei nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus, pagal BK 147 straipsnio 1 dalį B. B. paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę padidina iki 6 metų laisvės atėmimo bausmės (t. y. bausmės, kuri atitinka sankcijoje numatytą vidurkį).

52.       Nukentėjusiosios išnaudojimas ir prekybos žmonėmis nusikaltimas, t. y. BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas, truko labai ilgą laiką, o byloje nustatytas sunkesnis nusikaltimas – konkretus disponavimo narkotinėmis medžiagomis atvejis, t. y. BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas labai sunkus nusikaltimas – buvo padarytas 2018 m. birželio 19 d. Todėl nagrinėjamoje situacijoje, neperžengiant prokuroro pateikto apeliacinio skundo ribų (jis prašė, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą, B. B. paskirti 10 metų laisvės atėmimo bausmę; nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas prašė už atskiras nusikalstamas veikas nuteistajam skirti vidurkį viršijančias bausmes, tačiau dėl šių bausmių subendrinimo nepasisakė), taikytinas dalinis bausmių sudėjimo būdas ir prie 9 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, pridėtina 1 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, dalis, todėl B. B. skirtina galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų.

53.       Prokuroras apeliaciniu skundu taip pat prašo nustatyti, jog B. B. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę būtų pasiųstas atlikti į pataisos namus. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios ir teismai paprastai nesprendžia dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Toks sprendimas galimas, jei būtų nustatyta, kad anksčiau galiojusi įstatymo redakcija nuteistajam yra palankesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Pagal BK 50 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2020 m. liepos 1 d., teismas, asmeniui paskyręs laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę nustatyti jo atlikimo vietą arba kalėjime, arba pataisos namuose, arba atvirojoje kolonijoje. Minėtai BK nuostatai netekus galios (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo šiuo metu yra priimami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) numatyta tvarka ir pagrindais. Vadovaujantis BVK 83 straipsnio nuostatomis, B. B. jam paskirtos 10 metų neviršijančios laisvės atėmimo bausmės negali būti pasiųstas atlikti į kalėjimą, todėl dabartinis teisinis reglamentavimas jo atžvilgiu yra švelnesnis. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija B. B. priskirtinos pataisos įstaigos nenustato.

54.       Iš J. P. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje teistas 4 kartus (t. 14, b. l. 52–60). Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu J. P. buvo pripažintas kaltu dėl kvalifikuotos vagystės, kurią teigė įvykdęs siekiant įgyti pinigų narkotikams, ir jam buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant. Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. ir 2012 m. gegužės 14 d. nuosprendžiais J. P. buvo dukart pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį dėl neteisėto disponavimo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų, be tikslo platinti, ir už tai jam atitinkamai buvo paskirtos arešto ir baudos bausmės. Taip pat Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. baudžiamuoju įsakymu J. P. buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis neturint tikslo jas platinti ir už tai jam buvo paskirtas 30 parų areštas. J. P. baustas ir administracine tvarka, be kita ko, ir už 2018 m. įvykdytas smulkias vagystes (t. 14, b. l. 61–76). Vadovaujantis SODROS pateikta informacija, J. P. niekur nedirbo nuo 2007 m. liepos 30 d., o Užimtumo tarnyboje pradėjo registruotis tik 2019 m. liepos 15 d. (t. 14, b. l. 76–77). Iš visa to akivaizdu, kad J. P. ilgą laiką buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų bei jomis neteisėtai disponavo, o tam tikrais atvejais, neturėdamas pajamų, darė ir turtinio pobūdžio veikas, kuriomis siekė įgyti lėšų narkotinėms medžiagoms.

55.       Iš visų aptartų sprendimų nuteistojo J. P. atžvilgiu matyti, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu nešaunamuoju ginklu (šiuo atveju – pramoninės gamybos kieto metalo teleskopine lazda; BK 258 straipsnio 2 dalyje, numatyta veika) ir neteisėtu dviejų fizinių asmenų dokumentų laikymu (BK 302 straipsnio 1 dalis), jis padarė būdamas teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis bei teistas ir baustas už turtinio pobūdžio veikas, aptartas šio teismo sprendimo 54 pastraipoje. Pirmiausia, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos veikos savo pobūdžiu nebuvo tokios pačios, už kokias J. P. buvo baustas anksčiau, be to, anksčiau padarytas veikas nuo nagrinėjamoje byloje padarytų nusikalstamų veikų skyrė beveik septyneri metai, o šių aplinkybių kontekste itin svarbu tai, jog šiuo metu J. P. deda realias ir nuoširdžias pastangas siekdamas atsikratyti priklausomybės narkotikams, kuri ir buvo jo ankstesnių nusikalstamų veiksmų priežastis.

55.1.       Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis po jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą, kuris iki tol buvo susijęs su narkotinių medžiagų vartojimu: 1) nuo 2021 m. kovo 22 d. pradėjo dirbti savanoriu labdaros ir paramos fonde „V“, šiuo metu ten dirba pagal darbo sutartį bei darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai (t. 16, b. l. 37–38, 41; t. 17, b. l. 76); 2) „C“ 2021 m. gruodžio 14 d. pažymoje nurodyta, kad J. P. yra teikiama individuali psichologinė pagalba ir jis nuo 2021 m. liepos 1 d. yra motyvuotas keisti gyvenimą, siekti teigiamų pokyčių, gerinti psichologinę sveikatą ir priimti teikiamą pagalbą (t. 17, b. l. 77); 3) nuo 2019 m. liepos 25 d. lanko farmakoterapijos metadonu programą. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad išskyrus atvejį, kai praėjus kelioms dienoms, po šioje byloje nagrinėjamų veikų padarymo J. P. disponavo narkotinėmis medžiagomis, per pustrečių metų nebuvo nustatyti nauji disponavimo šiomis medžiagomis atvejai. Taip pat pažymėtina, jog J. P. yra diagnozuotos (duomenys neskelbtini) ligos (t. 16, b. l. 39). Taigi iki sulaikymo nagrinėjamoje byloje narkotines medžiagas vartojęs ir ilgą laiką niekur nedirbęs J. P., šiuo metu gydosi nuo priklausomybės narkotikams, dalyvaudamas metadono programoje ir lankydamas psichologines konsultacijas, dirba bei gauna darbo užmokestį ir, bylos duomenimis, jau pustrečių metų nevartoja narkotinių medžiagų. Kadangi būtent narkotinių medžiagų vartojimas ir siekis įgyti joms lėšų buvo pagrindinė J. P. daromų nusikalstamų veikų priežastis, pakitęs jo gyvenimo būdas leidžia spręsti apie tai, kad jo pavojingumas visuomenei yra esmingai sumažėjęs. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šioje byloje nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepasireiškė didesniu nei įprasta pavojingumu, netgi priešingai – tam tikrais aspektais jos buvo mažiau pavojingos nei kitos pagal minėtus BK straipsnius kitose bylose konstatuojamos veikos (pvz., nors pas nuteistąjį buvo rasti svetimi asmens dokumentai, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų juos pagrobęs (ir) ar turėjęs tikslą panaudoti – jis juos tik laikė; nešaunamojo ginklo J. P. pats nepasigamino, o ir jį įsigijo savigynos tikslu, o tokia veika pagal galiojantį BK pripažįstama baudžiamuoju nusižengimu).

55.2.       Nuteistasis J. P. apeliacinės instancijos teisme teigė, kad jam paskyrus net ir trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, t. y. areštą, jis nebegalėtų dalyvauti metadono programoje ir ši programa, praleidus bent vieną kursą, būtų nutraukta. Jis įtikinamai teigė, kad atsikratyti priklausomybės narkotikams jam itin padėjo darbas ir veikla „C“, kur dirba iki šiol. Tą nuteistasis pagrindė ir pateiktais dokumentais ir teiginiais, jog sutiktų su bet kokia bausme ir bet kokiais įpareigojimais, susijusiais su darbu ir panašia veikla (nuteistasis posėdyje prašė skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, sutikdamas su keliais bausmių variantais – prašė skirti arba viešuosius darbus (nors jau turi darbą), arba baudą (nors uždirba nedaug ir dar turi sumokėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu paskirtą 1 600 Eur baudą), arba bent jau atidėti paskirtos arešto bausmės vykdymą). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija ir jo duoti paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme, jam paskirtos dvidešimties parų arešto bausmės kontekste yra svarbūs ir reikšmingi, bei rodo, kad šiuo atveju, nuteistasis, per pastaruosius metus realiai pasiektais gyvenimo pokyčiais nuoširdžiai siekia negrįžti prie ankstesnės neteisėtos veiklos, gyventi be priklausomybės narkotinėms medžiagoms, dirbti ir saugoti dabartinius santykius su artimaisiais.

55.3.       Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad vienu esminių argumentų, kuriais teismas atmetė švelnesnės bausmės už areštą J. P. skyrimo galimybę, buvo faktas, jog jau po šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo pastarasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2020 m. gegužės 15 d. neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, be tikslo platinti (žr. skundžiamo nuosprendžio 90 l.; t. 17, b. l. 204). Visgi pažymėtina, jog šiuo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika buvo padaryta praėjus kelioms dienoms po šioje byloje J. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. nagrinėjamoje byloje konstatuotos veikos buvo baigtos 2020 m. gegužės 11 d., o kitu nuosprendžiu konstatuota veika padaryta 2020 m. gegužės 15 d. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad prieš tai jau aptarta ir teigiamus pokyčius nuteistojo gyvenime turėjusi veikla, kartu su specialiomis programomis, buvo pradėta vėliau, nei buvo padarytos visos minėtos nusikalstamos veikos (nuteistasis pradėjo dirbti ir savanoriauti tik 2021 m. kovo mėnesį). Tokioje situacijoje vadovautis tik nuteistojo teistumais ir nevertinti jo vėlesnio pozityvaus elgesio negalima ir būtų neteisinga.

56.       Pagal nuteistajam I. P. inkriminuotų BK straipsnių sankcijas, švelniausios bausmės yra baudos, kurių minimalūs dydžiai už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą yra – 15 MGL, o už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto apysunkio nusikaltimo padarymą – 100 MGL. Pagal BK 42 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, tiek už baudžiamojo nusižengimo padarymą, tiek už nusikaltimo padarymą, asmeniui gali būti skiriama ir švelnesnė už baudą bausmė – viešieji darbai. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį švelnesnė bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-412/2014, Nr. 2K-126-693/2018). Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bausmė gali būti švelninama tik išimtiniais atvejais, nustačius aplinkybes, dėl kurių sankcijoje nurodytos bausmės skyrimas akivaizdžiai negalėtų būti laikomas teisingu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-169-458/2020, Nr. 2K-125-689/2021 ir kt.).

57.       Visa tai, kas minėta šio teismo sprendimo 55.1.–55.3. pastraipose, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad BK 258 straipsnio 2 dalies ir BK 302 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas priklausomybę nuo narkotinių medžiagų besigydančiam, kitomis ligomis sergančiam, realiais veiksmais savo gyvenimą pozityvia linkme aiškiai keičiančiam, šiuo metu labdaros fonde dirbančiam, kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pripažinusiam J. P. nebūtų teisingas. Po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis, stengėsi pakeisti savo elgesį, o realiems pokyčiams reikšmingą įtaką turėjo ne tik savanoriškas dalyvavimas specialiose programose, bet ir jo socialinė veikla bei darbas. Todėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sankcijose numatytų arešto ir baudos bausmių paskyrimas galėtų neigiamai paveikti jo reintegraciją į visuomenę, ar net priversti jį sugrįžti prie narkotikų vartojimo, nes visiškas pasveikimas nuo priklausomybės narkotinėms ir psichotropinėms medžiagoms yra ilgalaikis ir pakankamai sudėtingas procesas. Todėl skiriant bausmę už BK 258 straipsnio 2 dalyje ir BK 302 straipsnio 1 dalyje padarytas nusikalstamas veikas, taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos (BK 62 straipsnio taikymo sąlygos nagrinėjamoje byloje nenustatytos), suteikiančios teismui teisę paskirti švelnesnę nei minėtų BK straipsnių sankcijose numatyta bausmę ir paskiriant nuteistajam viešųjų darbų bausmes.

58.       Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia bausmė nuteistajam užtikrintų jo tolesnę reintegraciją į visuomenę, leistų atsisakyti priešingo teisei veikimo, narkotikų vartojimo ir būtų pakankama sankcija siekiant BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Vadovaudamasis aukščiau aptartų argumentų visuma, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuteistajam J. P. tikslinga už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti viešuosius darbus 12 mėnesių, įpareigojant jį kas mėnesį visuomenės labui išdirbti 20 valandų (viso 240 valandų per vienerius metus), o už BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – viešuosius darbus 5 mėnesiams, įpareigojant jį kas  mėnesį visuomenės labui išdirbti 5 valandas (viso 25 valandas). Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, minėtos bausmės subendrintinos apėmimo būdu bei galutinė subendrinta bausmė J. P. nustatytina 12 mėnesių viešųjų darbų bausmė, jį įpareigojant kas mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti po 20 valandų. Pažymėtina, jog toks viešųjų darbų dydis nustatomas atsižvelgiant į J. P. padarytų veikų pavojingumą, siekiant, jog visuomenėje, turint omenyje ankstesnius nuteistojo teistumus, nesiformuotų nebaudžiamumo nuotaikos, taip pat įvertinant jo turimą darbą, dalyvavimą gydymosi programose bei siekiant, jog jis ir toliau dirbtų, gydytųsi bei tokiu būdu tęstų reintegracijos į visuomenę procesą. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu J. P. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį paskirta 32 MGL (1 600 Eur) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė J. P. nustatytina – 12 mėnesių viešieji darbai, įpareigojant jį kas mėnesį visuomenės labui išdirbti po 20 valandų, ir 32 MGL dydžio bauda.

Dėl turto konfiskavimo

59.       BK 72 straipsnyje nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

60.       Apeliaciniu skundu prokuroras ginčija skundžiamo nuosprendžio dalį, susijusią su kratos metu nuteistojo B. B. gyvenamojoje vietoje rasto 21 JAV dolerio ir daiktų laikino paėmimo saugoti protokolu iš B. B. paimtų 1 784,57 Eur likimu. Prokuroras prašo šiuos skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam grąžintus pinigus konfiskuoti, nes jie buvo B. B. padarytų nusikaltimų priemonėmis ir rezultatu. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad minėti pinigai turi būti grąžinti B. B., nes neįrodyta, kad jie yra susiję su jo padarytomis veikomis (nuosprendžio 91 l.; t. 17, b. l. 205). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas sprendimą nagrinėjamoje byloje jokiu būdu netaikyti neteisėtos turtinės naudos konfiskavimo, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino skundžiamu nuosprendžiu konstatuotų faktų ir visų BK 72 straipsnio nuostatų taikymo aspektų.

61.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog B. B. nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2018 m. birželio 18 d. kaip atlygį už vagystes C. C. pervedė 48 168,70 Eur, tuo pačiu pats gaudamas ne mažesnio dydžio turtinę naudą (detaliau žr. 1–1.2. pastraipas). Taigi, akivaizdu, jog skundžiamu nuosprendžiu buvo konstatuota bei apeliacinės instancijos teismo patvirtinta, jog iš BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos B. B. turėjo neteisėtos turtinės naudos, o tai atitinka konfiskuotino turto požymius. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neįrodyta, kad pas B. B. rasti 1 784,57 Eur ir 21 JAV doleris yra susiję su jo padarytomis veikomis, pati savaime nėra ydinga. Iš tiesų minėti konkretūs pinigai tyrimo metu niekaip konkrečiai nebuvo susieti su vykdyta prekyba žmonėmis. Tačiau, kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad B. B. iš prekybos žmonėmis turėjo ne mažesnės nei 48 tūkstančių eurų sumą viršijančios piniginės naudos. Todėl minėtos sumos, kurios negalima paimti dėl jos sunaudojimo, konfiskavimas yra galimas iš nuteistojo išieškant šio turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Visgi pabrėžtina, kad prokuroras skundu kaip nusikalstamos veikos rezultatą iš B. B. prašo konfiskuoti tik 1 784,57 Eur ir 21 JAV dolerį (to buvo prašoma ir pirmosios instancijos teisme). Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų ir vadovaudamasi BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo, kaip jo nusikalstamos veikos rezultatą, išieško būtent minėtą sumą – 1 784,57 Eur ir 21 JAV dolerį – atitinkančią konfiskuotino turto vertę. Be to pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu, minėti byloje esantys pinigai – 1 784,57 Eur ir 21 JAV doleris, saugomi Vilniaus AVPK kasoje (t. 3, b. l. 102, 113) nėra grąžintini nuteistajam, o nukreiptini jo atžvilgiu taikytino konfiskuotino turto vertę atitinkamos sumos išieškojimui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 72 straipsnio 5 dalimi, 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

        Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 16 d. nuosprendį dalyje dėl nuteistiesiems B. B. ir J. P. paskirtų bausmių bei dėl B. B. gyvenamojoje vietoje rastų ir paimtų pinigų gražinimo B. B.:

        B. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį nuosprendžiu paskirtąją 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo.

        B. B. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį nuosprendžiu paskirtąją 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmę padidinti iki 9 (devynerių) metų laisvės atėmimo.

        Nuteistajam B. B. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir B. B. paskirti galutinę subendrintą – 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

        Vadovaujantis 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš B. B. valstybės naudai 1 784,57 Eur (vienas tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) bei 21 JAV dolerį (dvidešimt vieną JAV dolerį) kaip konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Vadovaujantis BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktu, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kasoje saugomus nuteistojo B. B. gyvenamosios vietos kratos metu rastus jo pinigus – 21 JAV dolerį bei daiktų paėmimo protokolu iš B. B. paimtus pinigus – 1 784,57 Eur, perduoti nuosprendžio įvykdymui, t. y. nuteistajam B. B. paskirto turto konfiskavimo vykdymui.

        J. P. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuosprendžiu paskirtąją 30 MGL (1 500 Eur) dydžio baudą, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pakeisti 5 (penkerių) mėnesių viešaisiais darbais įpareigojant J. P. kas mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti po 5 (penkias) valandas.

        J. P. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuosprendžiu paskirtąją 20 (dvidešimties) parų arešto bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, pakeisti 12 (dvylikos) mėnesių viešaisiais darbais įpareigojant J. P. kas mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti po 20 (dvidešimt) valandų.

        Nuteistajam J. P. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir J. P. paskirti subendrintą bausmę – 12 (dvylikos) mėnesių viešuosius darbus, įpareigojant jį kas mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti po 20 (dvidešimt) valandų.

        Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu J. P. paskirtą bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu jam paskirta 32 MGL (1 600 Eur) dydžio bauda ir J. P. nustatyti galutinę subendrintą bausmę – 12 (dvylikos) mėnesių viešuosius darbus, įpareigojant jį kas mėnesį neatlygintinai visuomenės labui išdirbti po 20 (dvidešimt) valandų, bei 32 MGL (1 600 Eur) dydžio baudą.

        Viešųjų darbų bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio teismo nuosprendžio perdavimo vykdyti dienos.

        Nuteistojo B. B. apeliacinį skundą atmesti.

        Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                                                Nerijus Meilutis