Civilinė byla Nr. 3K-3-159/2014

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00586-2011-0

    Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2; 63.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 12 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“, A. B., D. K. dėl kredito sutarties dalies pripažinimo negaliojančia.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. J. prašė teismo pripažinti negaliojančia 2007 m. rugpjūčio 3 d. kredito  sutarties dalį, kurioje jis nurodytas kredito gavėju. Ieškovas nurodė, kad šia sutartimi AB ,,Swedbank“ suteikė 130 328 eurų kreditą žemės sklypui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Kredito įvykdymas buvo užtikrintas šio perkamo žemės sklypo įkeitimu. Sutartyje kredito gavėjais nurodyti D. K., A. B. ir A. J. Ieškovo teigimu, kreditas buvo suteiktas tik A. B. ir D. K., nes tik jie sudarė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Jiems pateikus pirkimo–pardavimo sutartį bankui, kreditas buvo išmokėtas, o ieškovui kredito suma neperduota, todėl faktiniai kredito gavėjai yra atsakovai A. B. ir D. K. Pagal kredito sutartį ieškovas yra solidarusis bendraskolis ne tik pagal pirminę kredito sutartį, bet ir papildomai už A. B. individualios įmonės įsipareigojimus, t. y. A. B. prašymu prie kredito sutarties buvo pridėti papildomi A. B. įmonės prievoliniai įsipareigojimai. Ieškovas yra gavęs pranešimą iš banko apie tai, kad yra skolingas daugiau kaip 130 000 eurų pagal neįvykdytą kredito sutartį. Ieškovo teigimu, sudarant kredito sutartį, nuo ieškovo buvo tyčia nutylėtos esminės kredito sutarties sudarymo aplinkybės, t. y. kad žemės sklypas bus tik A. B. ir D. K. bendroji dalinė nuosavybė, o ieškovui bus sukurta tik prievolė grąžinti pinigus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinys netenkintas.

Teismas nustatė, kad AB ,,Swedbank“ su A. B., D. K. ir A. J. 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė kredito sutartį, pagal ją suteikė 228 799,80 euro kreditą 7,55 ha žemės sklypui (duomenys neskelbtini) įsigyti. Suteikto kredito suma panaudota įsigyjant žemės sklypą, kuris registruotas A. B. ir D. K. vardu. Įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas perkamo žemės sklypo ir žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini), įkeitimu. AB ,,Swedbank“ 2009 m. sausio 19 d. sutartį nutraukė.

Teismas įvertino kaip nepagrįstą ieškovo teiginį, kad kreditas pagal kredito sutartį buvo suteiktas tik A. B. ir D. K. Kredito sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad „kiekvienas kredito gavėjas turi teisę savarankiškai paimti kreditą, t. y. pateikti bankui kredito suteikimo sąlygų įvykdymą patvirtinančius dokumentus, 3.2 punkte nurodytus dokumentus ir pasirašyti mokėjimo pavedimus bei kitus banko nurodytus dokumentus. Kiekvienas kredito gavėjas besąlygiškai patvirtina savo sutikimą su anksčiau šiame punkte nurodyta kredito paėmimo tvarka ir įsipareigoja solidariai atsakyti už abiejų kredito gavėjų kartu ir (ar) už bet kurio iš jų atskirai paimto kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ir kitų sutartyje numatytų prievolių tinkamą įvykdymą“. Atsakovai laisva valia sutiko būti solidariaisiais bendraskoliais, pasirašė ant kiekvieno kredito sutarties lapo. Kredito sutartyje nebuvo numatyta banko pareigos kiekvienam kredito gavėjui asmeniškai suteikti atitinkamo dydžio kreditą. Kredito gavėjui A. B. 2007 m. rugsėjo 3 d. ir 2007 m. rugsėjo 7 d. AB „Swedbank“ pateikus mokėjimo nurodymus, išmokėtas kredito sutartyje nurodyto dydžio kreditas. Teismas įvertino, kad AB „Swedbank“ tinkamai įvykdė pareigą išmokėti kreditą. Kredito sutarties sąlyga dėl kredito išdavimo tvarkos byloje neginčijama. Byloje įrodytas pinigų perdavimo faktas, todėl ieškovo teiginiai dėl kredito nesuteikimo yra nepagrįsti.

Bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo A. J. apeliacinį skundą išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pažymėta, kad ieškovas nepareiškė reikalavimo pripažinti negaliojančia nesąžiningą, jo nuomone, ginčijamos sutarties nuostatą dėl kiekvieno iš bendraskolių teisės gauti kreditą ir jų solidariosios pareigos grąžinti kreditą. Pareiga teismui ex officio atlikti ginčijamos sutarties sąlygų jų sąžiningumo aspektu kontrolę CK 6.188 straipsnio pagrindu kiltų tik tuo atveju, jei ginčijama sutartis būtų kvalifikuota kaip vartojimo. Ieškovas neįrodė, kad ginčijama sutartimi suteiktas kreditas būtų skirtas (panaudotas) jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, dėl to kredito sutartis nekvalifikuotina kaip vartojimo. Dėl to teismas neturėjo pareigos vertinti ginčijamos sutarties sąlygos CK 6.188 straipsnio kontekste.

Teismui vertinant, ar buvo suklysta sudarant sandorį, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Kredito sutartyje įrašyta sąlyga, kad kiekvienas kredito gavėjas besąlygiškai patvirtina savo sutikimą su šiame punkte nurodyta kredito paėmimo tvarka ir įsipareigoja solidariai atsakyti bankui už abiejų kredito gavėjų kartu ir (ar) už bet kurio iš jų atskirai paimto kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ir kitų sutartyje nustatytų prievolių tinkamą įvykdymą. Ieškovui ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo 36 metai, jis buvo įgijęs aukštąjį išsilavinimą, buvo verslininkas (A. J. privačios veterinarijos įmonės vadovas), todėl turėjo suprasti sudaromo sandorio bei jo pagrindu prisiimamų įsipareigojimų esmę ir galimą riziką. Ieškovas dar iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo galimybę susipažinti su sutarties projektu. Teismas sprendė, kad ieškovo pozicija, esą jis manė ginčijama sutartimi laiduojantis už A. B. ir D. K. prievoles bei nesuprato, jog ginčijamo sandorio pagrindu tapo solidariuoju skolininku, nors netapo žemės sklypo bendraturčiu, neatitinka protingumo kriterijaus. Teismo vertinimu, kredito sutarties sąlyga, kai kredito gavėjai davė vienas kitam išankstinį sutikimą disponuoti kreditu, yra šalių susitarimo reikalas, grindžiamas šalių tarpusavio pasitikėjimu. Bankas, pervedęs kredito lėšas į vieno iš kredito gavėjų sąskaitą, tinkamai įvykdė kredito sutartį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovas A. J. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Kasatorius savo prašymą grindžia šiais esminiais argumentais:

              Teismai, nagrinėję bylą, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, t. y. nevertino, kokiu tikslu ieškovas A. J. sudarė kredito sutartį su AB „Swedbank“, ar ieškovas gavo iš sutarties tai, ko tikėjosi, ar atsakovas tinkamai vykdė savo kaip kredito davėjo pareigas ir išaiškino A. J. sudaromos sutarties sąlygas. Teismai tinkamai neįvertino, ar A. J. gali būti laikomas kredito gavėju, jeigu negavo lėšų pagal sutartį (CK 6.881 straipsnis); nepaisant to, jis turi vykdyti prievolę kreditoriui, tai yra nesąžininga ir neteisinga ieškovo atžvilgiu. Teismai nepagrįstai atmetė ieškovo paaiškinimus, kad buvo sudaryta kredito sutartis, kurią A. J. pasirašė paveiktas atsakovų apgaulės, kad už kredito lėšas žemės sklypą įgijo A. B. ir D. K., bet ne A. J., kuris lėšų pagal sutartį negavo, ir tai, kad prie kredito sutarties buvo pridėtos A. B. individualios įmonės skolos, už kurias A. J. šiuo metu turi nepagrįstai mokėti, taip pat kad kredito sutartis ieškovui sukūrė tik prievolę grąžinti kreditą, kurio jis negavo, tai prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis).

              Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu (CK 6.193 straipsnis). Teismai neįvertino, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo, atsidūręs ieškovo vietoje, nebūtų prisiėmęs įsipareigojimų pagal kredito sutartį, jeigu būtų žinojęs, jog po kredito sutarties pasirašymo negaus lėšų ir neįgis sutartyje nurodyto žemės sklypo dalies. Sudarant ginčijamą kredito sutartį, nuo ieškovo buvo tyčia nutylėtos esminės kredito sutarties aplinkybės, t. y. kad žemės sklypas bus tik A. B. ir D. K. bendroji dalinė nuosavybė, o ieškovui bus sukurta tik prievolė grąžinti pinigus. Pasirašydamas kredito sutartį ieškovas negalėjo suvokti iš sutarties jam kylančių padarinių, nesuprato, kad šia sutartimi jam sukuriami tik įsipareigojimai, neįgyjant jokių teisių, todėl ginčijama sutartis turėjo būti pripažinta iš dalies negaliojančia.

              Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). Tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir jų subjektai įgytų teises ir pareigas kartu su šalių susitarimu dėl sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą konstatuota, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Belgijos UAB „Lenaers ir Co“ v. L. V., Z. K., bylos Nr. 3K-3-486/2005; 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr. 3K-3-558/2007; kt.). Ieškovas negali būti laikomas kredito gavėju vien dėl to, kad pasirašė kredito sutartyje. Ieškovas jokios pinigų sumos pagal sutartį negavo. Dėl to banko ir ieškovo kredito teisiniai santykiai, vadovaujantis CK 6.881 straipsniu, nesusiformavo.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB ,,Swedbank“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime išdėstyti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

              Sutartis galioja tokio turinio, kokio siekė jos šalys. Esminis sutarties, kaip sandorio, požymis yra šalių ketinimas sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Ieškovas neatskleidė visų aplinkybių, išsamiai nepasisakė, neargumentavo ir neteikė įrodymų, kokiais tikslais jis su kitais bendraskoliais kreipėsi į banką su paraiškomis gauti kreditą. Apgaulė sudarant sandorį gali pasireikšti pasyviais arba aktyviais kitos šalies veiksmais, kuriais siekiama suklaidinti kitą šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas sudarydamas sutartį dėl savo sveikatos būklės, amžiaus, išsilavinimo, profesijos nesuprato esminių kredito sutarties sąlygų ir jos teisinių padarinių.

Ginčijama kredito sutartis yra konsensualinis sandoris, tai reiškia, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda jau nuo sutarties pasirašymo momento, nes sutartyje nurodyta, kad ji įsigalioja nuo pasirašymo dienos ir galioja iki kredito gavėjai įvykdys bankui visus savo įsipareigojimus pagal sutartį. Sutartyje kiekvienas kredito gavėjas besąlygiškai patvirtino savo sutikimą su kredito paėmimo tvarka ir įsipareigojimu solidariai atsakyti už kredito grąžinimą. Dėl to, kurio iš bendraskolių vardu bus perkamas žemės sklypas, susitarė patys bendraskoliai, taigi ieškovas nepagrįstai teigia, kad prisiėmęs įsipareigojimus pagal kredito sutartį ir negavęs žemės sklypo dalies jis klydo ar buvo apgautas. Bankas vadovaujasi griežta kredito suteikimo tvarka, todėl neįmanomas atvejis, kad į kredito sutartį būtų įtraukiamas atsitiktinis asmuo, neteikęs bankui prašymo suteikti kreditą ir kitų dokumentų (pvz., pajamų gavimo šaltinio ir jų dydžio). Po kredito sutarties pasirašymo ir prieš kredito išmokėjimą bendraskoliai pasirašė hipotekos lakštą, kuriuo įkeitė žemės sklypą. Nesutikdamas būti bendraskoliu ieškovas galėjo atsisakyti pasirašyti hipotekos lakštą. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims yra teisiškai įpareigojantis aktas, nustatantis šalių teises bei pareigas, ir turi įstatymo galią. Bankas prieš priimant sprendimą dėl kredito suteikimo rėmėsi pareiškėjų pateiktomis paraiškomis paskolai gauti. Kitos informacijos, t. y. priešingos nei nurodyta paraiškoje, kuri atskleistų kitus ieškovo ketinimus dėl suteikiamo kredito tikslo ar norimos gauti naudos, bankas negavo. Byloje ieškovas neatskleidė, kokiais kitais tikslais jis dalyvavo sudarant kredito sutartį.

            Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kredito sutarties sudarymo, banko prievolės išmokėti kredito sumą ir šią prievolę atitinkančios kredito gavėjų prievolės grąžinti kreditą kartu su palūkanomis atsiradimo

Šalys kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstė teisės klausimus, kurių esmė yra ta, ar asmuo, negavęs banko kredito ar jo dalies, bet kartu su kitais banko kredito sutarties bendraskoliais įsipareigojęs grąžinti kreditą bankui, yra bendraskolis.

Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Ginčijamos kredito sutarties 15.1 punkte nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos. Kreditavimo santykiams yra taikoma Civilinio kodekso XLIII skyriaus antrojo skirsnio „Kreditavimas“ normos, o nurodyto skyriaus pirmojo skirsnio „Bendrosios nuostatos“ normos, reglamentuojančios paskolos sutartį, taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio skirsnio nustatytoms taisyklėms (CK 6.881 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad kreditavimo normoms bendrosios paskolą reglamentuojančios normos taikomos papildomai (subsidiariai). Byloje ginčijamos kredito sutarties 3 punkte nurodyta, kad bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjams kreditą, kai šie įvykdys išvardytas sąlygas, tarp jų – pateiks bankui tinkamus dokumentus kreditui gauti. Nuo to momento atsiranda banko prievolė išmokėti kredito sumą pagal sutarties sąlygas, šią prievolę atitinka kredito gavėjų reikalavimo teisė gauti kredito sumą. Kai bankas išmoka kredito sumą kredito gavėjams, atsiranda kredito gavėjų, įsipareigojusių bankui grąžinti kreditą, prievolė grąžinti kredito sumą su nustatytomis palūkanomis bankui.

Byloje nustatyta, kad kredito įstaiga AB ,,Swedbank“ su kredito gavėjais A. B., D. K. ir A. J. 2007 m. rugpjūčio 3 d. sudarė kredito sutartį, pagal ją suteikė 228 799,80 euro kreditą 7,55 ha žemės sklypui įsigyti. Kredito suma išmokėta dalimis 2007 m. rugsėjo 3–7 d. kredito gavėjui A. B., kuris nurodytomis dienomis dalimis gautą sumą pagal kredito paskirtį pervedė žemės sklypo pardavėjai B. V., atsiskaitydamas už perkamą žemės sklypą. Banko ir kredito gavėjų kreditavimo teisiniai santykiai susidarė pagal tokią kredito sutartį, kurioje kredito gavėjais nurodyti keli asmenys, kai bent vienam iš kredito gavėjų yra perduodamos kredito lėšos, o kredito sutartyje nėra nustatyta, kad kredito dalykas perduodamas dalimis kiekvienam gavėjui. Taigi banko kredito sumos išmokėjimo vienam kredito gavėjui dieną kredito gavėjams atsirado jų prievolė grąžinti kredito sumą kartu su sutartyje nustatytomis palūkanomis.

Dėl kredito gavėjų

Kredito gavėjas nurodomas sutartyje jį įvardijant kredito gavėju ar asmeniu, kuriam suteikiamos kredito lėšos, ar nurodant, kam faktiškai perduodamas (sumokamas, perleidžiamas kitu būdu) kredito sutarties dalykas. Tuo atveju, kai kredito gavėjais yra nurodyti keli asmenys, kurių teisės ir atsakomybė sutartyje vienodos, o įsipareigojimas grąžinti kreditą priimtas kaip solidarioji prievolė, tai visi jie vertinami kaip kredito gavėjai. Įstatymo nedraudžiama sutartimi nustatyti, kad kredito gavėjais būtų ir kiti faktiškai negavę kredito, bet kredito gavėjais įrašyti į kredito sutartį ir ją sudarę asmenys, jei taip susitaria kredito sutarties šalys. Jeigu atskiram ar keletui kredito gavėjų pagal sutarties nuostatas galėjo būti perduota banko suteikiamo kredito suma ir ji buvo vienam ar keliems gavėjams perduota pagal sutarties nuostatas, tai vertinant pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalį kredito sutartis yra galiojanti visiems sutartyje išvardytiems kredito gavėjams, t. y. ir tiems, kuriems tiesiogiai iš banko kredito dalis nebuvo perduota (jei taip vykdydamas kreditavimą bankas nepažeidė sutarties nuostatų dėl kredito dalyko perdavimo).

CK 6.870–6.885 straipsniuose nereglamentuojama kredito sumos išmokėjimo kredito gavėjų daugetui tvarka. Kredito lėšų paskirstymo gavėjams santykius reglamentavo sutartis. Joje įtvirtinta, kad visą kreditą turi teisę gauti vienas iš gavėjų (sutarties 3.4 punktas – šalys susitaria, kad kiekvienas kredito gavėjas turi teisę savarankiškai paimti kreditą, t. y. pateikti bankui kredito suteikimo sąlygų įvykdymą patvirtinančius dokumentus; kiekvienas kredito gavėjas besąlygiškai patvirtina savo sutikimą su šiame punkte nurodyta kredito paėmimo tvarka ir įsipareigoja solidariai atsakyti bankui už abiejų kredito gavėjų ir (ar) už bet kurio iš jų atskirai paimti kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą ir kitų sutartyje nustatytų prievolių tinkamą įvykdymą). Bylos duomenimis, trys asmenys susitarė būti kredito gavėjais ir visiems jiems kartu pasirašius kredito sutartį atsirado sutartyje nustatytos teisės ir pareigos. Visi solidarieji bendraskoliai susipažino ir pasirašydami sutiko su kredito sutartimi ir jos sąlygomis. Kadangi kredito sutartyje nenustatyta jokios banko pareigos paskirstyti kredito gavėjams kredito sumą jos išmokėjimo momentu, tai nėra pagrindo vertinti, kad bankas, išmokėjęs kredito sumą ne visiems kredito sutartyje įvardytiems gavėjams, pažeidė įstatymą ar sutartį.

Taigi kredito sumos pasiskirstymas yra kredito gavėjų sprendžiamas klausimas, jiems tenka rizika ir atsakomybė, su kuria kredito davėjas nesusijęs, jeigu jam nenustatyta perduodamų kredito lėšų paskirstymo pareiga, ir todėl kredito davėjo interesai neturi nukentėti dėl kredito pasiskirstymo aplinkybių (kredito gavėjų tarpusavio sutartinių ar faktiškai susiklosčiusių). Įvertinusi tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai dėl kredito lėšų perdavimo daliai, o ne visiems bendraskoliams, aplinkybių prieštaravimo CK 6.881 straipsniui teisiškai nepagrįsti.

Dėl kredito sutarties galiojimo

Kredito sutartyje nurodžius, kad kredito gavėjais yra keli asmenys, o kredito suma yra bendra ir bankui sutartimi nenustatyta pareigos jos paskirstyti (suteikti) dalimis kiekvienam gavėjui atskirai (kai kiekvienas gavėjas įsipareigotų gautą kredito dalį grąžinti), nuo kredito sumos perdavimo kredito sutartis galioja visiems kredito gavėjams. Tokiu atveju kredito sutartyje kredito gavėjais nurodyto asmens, nepasinaudojusio kredito lėšomis, nėra teisinio pagrindo pripažinti ne kredito gavėju. Kartu nėra teisinio pagrindo taikyti CK 6.881 straipsnio kreditu ar jo dalimi nepasinaudojusiam bendraskoliui ir pripažinti negaliojančia ar nesudaryta kredito sutarties dalį, kreditu nepasinaudojusį bendraskolį pripažįstant ne kredito gavėju.

Ieškovas kasaciniame skunde teigia, kad kredito sutarties šalis – bankas – pažeidė sutartinius įsipareigojimus jam suteikti kreditą, o jis buvęs apgautas. Šiuos teiginius ieškovas privalėjo įrodyti (CPK 178 straipsnis). Banko pareigos paskirstyti ir kiekvienam kredito gavėjui įteikti kredito lėšas sutartimi nenustatyta. Dėl žemės sklypo įgijimo aplinkybių iš kredito lėšų kredito sutarties bendrosios dalies 7 punkte nurodyta, kad žemės sklypas perkamas dviejų kredito gavėjų A. B. ir D. K. bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, neįtraukiant kredito sutartyje nurodyto trečiojo kredito gavėjo A. J. Sudarant sutartį ją pasirašantys asmenys žinojo aplinkybę, kad žemės sklypą už kredito lėšas pirks ne visi trys, o tik du kredito gavėjai. Ieškovui buvo žinoma ši aplinkybė, nes tokia nuostata, kaip pirmiau nurodyta, yra kredito sutartyje. Be to, ieškovas pats šią aplinkybę pripažino ieškinyje. Kasacinio skundo teiginiai, kad ieškovas buvo apgautas, jį suklaidinus dėl perkamo žemės sklypo kitų dviejų kredito gavėjų nuosavybėn ir ieškovo neįtraukus sklypo pirkėju, pripažintini nepagrįstais. Sutarties sąlygos nėra pagrindo pripažinti nesudaryta ar negaliojančia vien dėl to, kad sutarties šaliai ji nenaudinga.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ginčą, tinkamai taikė kredito sutarties sudarymą ir galiojimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.870–6.885 straipsniai). Kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) sudaro 38,16 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. kovo 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Jos valstybės naudai priteistinos iš ieškovo A. J. (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. J. 38,16  Lt ( trisdešimt aštuonis litus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo.

Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.