Administracinė byla Nr. A-235-575/2019

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. D. skundą dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos (toliau – ir Kauno AVPK) 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 17-IL-20-00506-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir leidimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas neištyrus ir objektyviai bei tinkamai neįvertinus visų aplinkybių, nesivadovaujant įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Atsakovas vadovavosi pareiškėją charakterizuojančiais duomenimis, kurie yra visiškai praradę aktualumą laiko aspektu, nenurodant nei vienos esamos faktinės aplinkybės ar kitų motyvų, patvirtinančių, jog jis galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. 

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad jo praeities faktai šiuo metu negali būti informatyvūs duomenys, pagrindžiantys jo pavojingumą. Šiuo metu pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, pajamas, gerai charakterizuojamas, dalyvauja visuomeninėje veikloje, prisideda prie visuomenės socialinės gerovės kūrimo, todėl jo atžvilgiu negalėjo būti taikomas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir GŠKĮ) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas. 

4.       Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Atsakovas nurodė, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas teistas už padarytus nusikaltimus (vagystes), taip pat ne kartą buvo įtariamas padaręs kitas nusikalstamas veikas. Kauno AVPK pažymėjo, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, kad išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisiniuose santykiuose negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Pareiškėjas, įvykdęs vagystes, kelia grėsmę GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte saugomiems teisiniams gėriams, pavyzdžiui, kitų asmenų nuosavybei, dėl to turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą.

II.

6.       Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl Kauno AVPK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

8.       Įvertinęs bylos duomenis apie pareiškėjo padarytus nusikaltimus ir jam pareikštus įtarimus padarius nusikalstamas veikas, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, teismas konstatavo, kad nustatyti duomenys yra akivaizdūs ir informatyvūs bei patvirtina, kad pareiškėjas linkęs pažeidinėti nustatytas taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti visuomenės ir jų narių saugumą. Nėra jokių objektyvių prielaidų pagrįstai išvadai, kad, išdavus pareiškėjui leidimą, jis pakeis savo požiūrį ir laikysis teisės aktų reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti visuomenės ir jos narių saugumą. Teismas pripažino, kad atsakovui buvo teisėtas ir pakankamas pagrindas pagrįstai pripažinti, jog pareiškėjas savo elgesiu kelia (gali kelti ateityje) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. pagrindas taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

9.       Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde ir teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinį darbą, pajamas, dalyvauja visuomeniniame gyvenime, teigiamai charakterizuojamas, šiuo konkrečiu atveju ginčijamo Sprendimo išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą atsisakyti išduoti leidimą.

10.       Taigi teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas neišduoti leidimo yra pagrįstas ir proporcingas, nepažeidžia, kaip nurodo pareiškėjas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, Sprendime nurodytas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad būtų galima taikyti pareiškėjo atžvilgiu GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, dėl to naikinti ginčijamą Sprendimą nėra pagrindo.

III.

11.       Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12.       Pareiškėjas nurodo, kad nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog jis galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Duomenys, kuriais remiantis atsakovas sprendė, jog pareiškėjas galėtų kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra visiškai praradę savo aktualumą laiko aspektu. Pareiškėjo teigimu, jis yra doras ir sąžiningas pilietis, besilaikantis ir gerbiantis Lietuvoje galiojančius įstatymus bei visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles, normas. Pareiškėjas yra atviras, jautrus, nuoširdus ir ramaus būdo žmogus. Pareiškėjas taip pat visapusiškai stengiasi prisidėti ir prie visuomenės socialinės gerovės kūrimo. Geranoriškais pagrindais jau daugiau nei dešimtmetį pareiškėjas visapusiškai padeda vienai iš religinių bendruomenių. Pareiškėjas nėra linkęs pažeidinėti nustatytų taisyklių, dėl to nėra nė menkiausio pagrindo manyti, jog jis gali kelti bent menkiausią grėsmę visuomenei.

13.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino ir tos aplinkybės, kad jis visiškai atitinka GŠKĮ nustatytus reikalavimus asmenims, siekiantiems įsigyti ir naudotis šaunamaisiais ginklais, ir yra laikytinas asmeniu, turinčiu nepriekaištingą reputaciją. Padaryti nusikaltimai nepatenka į GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų grupes, o turėtas teistumas yra išnykęs prieš daugiau nei 15 metų. Teismas netinkamai taikė Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kadangi minėtoje normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Tokio pobūdžio duomenys, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat privalo būti pagrįsti kokybiniu ir laiko aspektu, tačiau nei atsakovas, nei pirmosios teismas pareiškėją charakterizuojančių duomenų šiais aspektais visiškai nevertino, o tai ir lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

14.       Atsakovas Kauno AVPK atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15.       Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo taikomos ir klausimas, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, nebuvo sprendžiamas. Sprendimas buvo grindžiamas savarankiškais Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintais pagrindais, kurie nesiejami su nepriekaištingos reputacijos buvimu ar nebuvimu. Atsakovo nuomone, pareiškėjo atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl tokių nusikalstamų veikų kaip turto prievartavimas, nužudymas, turto sunaikinimas ar sugadinimas nors ir nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo arba nenustačius nusikaltimo sudėties, tačiau tai įrodo, kad pareiškėjas yra linkęs kėsintis į kitų asmenų sveikatą, gyvybę, nuosavybę ar visuomenės saugumą, ir tai pareiškėją charakterizuoja kaip agresyvų asmenį. Todėl surinkti rašytiniai įrodymai vis dar aktualūs nagrinėjamu atveju, o tai yra pakankamas pagrindas pagrįstai pripažinti, kad pareiškėjas savo elgesiu kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, t. y. pagrindas taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

16.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 17-IL-20-00506-e (b. l. 13–14), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

17.       Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo, t. y. ginčijamo Sprendimo nepanaikino, o pripažino teisėtu ir pagrįstu, konstatavęs, kad pareiškėjui leidimas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu neišduotas pagrįstai. Pareiškėjas apeliaciniu skundu su šiuo teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19.       ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

20.       Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nagrinėdamas pareiškėjo nurodytus argumentus, iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjo skundo nepagrįstumą patvirtinančius motyvus. Apeliantas nepateikė argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių ir išsamių argumentų nebekartoja.

21.       GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Šis nuostata yra savarankiškas pagrindas asmeniui neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau jos taikymas neatsiejamas nuo nurodyto GŠKĮ 1 straipsnio 1 dalyje numatyto jo tikslo – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą tokiu būdu, jog būtų užtikrintas žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumas. GŠKĮ nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai

22.       Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės valdžios ir valdymo institucijos turi pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, saugoti asmenį nuo kėsinimosi į jo gyvybę bei sveikatą, ginti žmogaus teises ir laisves. Tuo tarpu ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimus). Iš šios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikos seka, kad visuomenės ir valstybės saugumas yra konstitucinė vertybė, o teisė turėti ginklą nėra absoliuti. Neišdavimas asmeniui leidimo laikyti (nešiotis) ginklus nėra laikytinas jo baudimu, kadangi leidimas laikyti (nešiotis) ginklus yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi GŠKĮ nustatyti apribojimai.

23.       Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, todėl nagrinėjamu atveju ginčijamo atsakovo Sprendimo pagrįstumas turi būti vertinamas nepriklausomai nuo asmens (pareiškėjo) kaltės ir pasekmių vertinimo ikiteisminio tyrimo metu.

24.       Ginčijamame Sprendime nustatyti tokie duomenys, kurių pagrįstumo pareiškėjas neginčija: 1987 m. ir 1992 m. pareiškėjas pripažintas kaltu dėl padarytų nusikalstamų veikų (vagysčių); 1994 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarytos nusikalstamos veikos (prievartavimo), tačiau ikiteisminis tyrimas nutrauktas nenustačius nusikaltimo sudėties; 2004 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarytos nusikalstamos veikos (nužudymo), tačiau nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo; 2010 m. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl padarytos nusikalstamos veikos (turto sunaikinimo ar sugadinimo), tačiau nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo.

25.       Nors pareiškėjas, išskyrus padarytas vagystes, buvo tik įtariamas padaręs nusikalstamas veikas, tačiau taikyti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą, t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, kad asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymui pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrįsta pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo padaryti nusikaltimai nepatenka į GŠKĮ 18 straipsnio 2 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų grupes, o turėtas teistumas yra išnykęs, nepaneigia, kad GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas šiuo atveju galėjo būti taikomas.

26.       Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik nusikalstamas veikas (vagystes), bet ir buvo įtariamas sunkaus pobūdžio nusikalstamomis veikomis, dėl padarytų nusikalstamų veikų (nužudymo ir turto sunaikinimo ar sugadinimo) nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos nustatytos aplinkybės tiek atsakovo, tiek pirmosios instancijos teismo buvo išsamiai įvertintos kokybiniu aspektu. Nors pareiškėjas pateikė savo darbdavio ir religinės bendruomenės, kurios veikloje jis dalyvauja, raštus (b. l. 11, 58), kuriuose nurodoma, kad jis yra geras, draugiškas, doras, sąžiningas, paslaugus žmogus ir darbuotojas (tai yra sveikintina), tačiau, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir jam reikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą. Nustatyti duomenys apie pareiškėją nėra praradę savo aktualumo. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių.

28.       Įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą vadovaudamasis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių ir proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino GŠKĮ reikalavimus. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui taikytos prevencinės priemonės (leidimo neišdavimo) neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo.

29.       Taigi ginčijamas Sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, šio administracinio akto nėra pagrindo panaikinti ir įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą.

30.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo M. M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ramūnas Gadliauskas

                Ričardas Piličiauskas

                Vaida Urmonaitė-Maculevičienė