Civilinė byla Nr. 2-1516-553/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01248-2014-7

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.5.6

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus S. B. prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Šiaurės kompanija“ bankroto byloje, 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo priimti prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo pagrįstumo.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi BUAB „Šiaurės kompanija“ (toliau ir bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Skovalda“.

3.       Kreditorius S. B. kreipėsi į teismą su prašymu nesileisti apgaunamiems ir įdėmiai įvertinti nemokumo administratorės teikiamus paaiškinimus, dokumentus ir imtis priemonių, kad nebūtų vilkinamas bankroto procesas; nušalinti nemokumo administratorę ir įgaliotą asmenį nuo bankroto administravimo veiklos bendrovės bankroto byloje bei kreiptis į teisėsaugos organus su prašymu ištirti nemokumo administratorės veiksmus, ar jie nepažeidė kreditorių teisių ir interesų. Nurodė, kad nemokumo administratorė teikia apgaulingą ir tikrovės neatitinkančią informaciją; bendrovės bankrotą naudoja neteisėtiems tikslams pasiekti; neteikia informacijos kreditoriams, kreditorių susirinkimui. Nemokumo administratorė vilkina bankroto procesą, klaidina teismą, daro neteisėtas veikas bei žalą ne tik kreditoriams ir akcininkams, bet ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartimi prašymą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo atsisakė priimti.

5.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 39 straipsnio 1 dalies 5 punktą nemokumo administratorius gali būti atstatydintas tik tada, jei su tokiu prašymu į teismą kreipėsi kreditorius, kurio patvirtintas reikalavimas vertine išraiška sudaro daugiau kaip ½ visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos. Šiuo atveju pagal Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 18 d. nutartimi patvirtintą bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą bendra kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 282 474,42 Eur, kai tuo tarpu S. B. finansinis reikalavimas sudaro 1 910,16 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad S. B. reikalavimas bankroto byloje nesiekia ½ visų patvirtintų finansinių reikalavimų, teismas sprendė, kad jis neturi teisės kreiptis dėl administratorės atstatydinimo ir yra pagrindas jo prašymą atsisakyti priimti.

III. Atskirojo skundo argumentai

6.       Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą priimti; kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų konstitucingumo įvertinimo; bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Teismas pažeidė apelianto kaip akcininko ir kreditoriaus teises ir laisves, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

6.2.                      Teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti apelianto prašymą, apribojo akcininko ir kreditorių galimybes sumažinti bankroto metu daromą žalą, atgauti pinigines lėšas, nustatyti bankroto vilkinimo kaltininkus ir įvykdyti teisingumą.

6.3.                      Byloje taikomi teisės aktai pažeidžia apelianto konstitucines teises ir laisves, o atsižvelgiant į tai, kad šio pobūdžio bylose vyrauja viešasis interesas, apelianto teigimu, tiesiogiai turi būti taikoma Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą dėl įvertinimo, ar JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

6.4.                      JANĮ nuostata dėl administratoriaus atstatydinimo yra diskriminacinė ir tiek kreditoriui, tiek akcininkui užkertanti galimybę į teisinę gynybą, nes įstatymui turi būti nesvarbu, kokią socialinę padėtį užima asmuo. Be to, JANĮ nenumato akcininkui teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apelianto prašymą dėl bendrovės nemokumo administratorės atstatydinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9.       Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti apelianto prašymą JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, nustatęs, kad apeliantas neturi teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo, nes jo finansinis reikalavimas nesiekia ½ visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata pažeidžia jo kaip akcininko ir kreditoriaus teises ir laisves, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, todėl prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įvertinimo, ar JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

10.       Nors apeliantas iš esmės nekvestionuoja skundžiamos nutarties netinkamu teisės normų taikymu, tačiau atsižvelgiant į atskirojo skundo dalyką, t. y. prašymą panaikinti skundžiamą nutartį, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto prašymą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Minėta teisės norma numato, kad nemokumo administratorius gali būti atstatydintas, kai gautas kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip ½ visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių ir patenkinus šį prašymą nebus pažeistas viešasis interesas. 

11.       Byloje neginčytina aplinkybė, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintas apelianto kreditorinis reikalavimas (1 910,16 Eur) nesiekia ½ visų patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos (282 474,42 Eur), todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas neturi teisės kreiptis į teismą su prašymu atstatydinti teismo paskirtą bendrovės nemokumo administratorę.

12.       Pažymėtina, kad apeliantas kaip bendrovės kreditorius turi teisę teikti siūlymus dėl klausimų įtraukimo į darbotvarkę ir kreditorių susirinkime svarstomų klausimų (JANĮ 43 straipsnio 2 punktas). Kreditorių susirinkimas, nustatęs tam pagrindą, turi teisę motyvuotu prašymu kreiptis į teismą dėl teismo paskirto nemokumo administratoriaus atstatydinimo (JANĮ 44 straipsnio 4 punktas.). Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai dėl apelianto kaip kreditoriaus teisių ir interesų pažeidimo, nes jis savo teises gali realizuoti kreipdamasis į bendrovės kreditorių susirinkimą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

13.       Apeliantas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą grindžia tuo, kad JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, numatanti, kad nemokumo administratorius gali būti atstatydintas, kai gautas kreditorių susirinkimo arba kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip ½ visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir pažeidžia apelianto konstitucines teises ir laisves.

14.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.       CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra; įstatyme numatytas vienas pagrindas, kuomet teismas privalo kreiptis, t. y. tada, kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017). Taip pat pastebėtina, kad Konstitucinio Teismo funkcija yra vertinti teisės normų atitiktį Konstitucijai, o ne pateikti bylos šalių siūlomo teisės nuostatų aiškinimo konstitucingumo vertinimą.

16.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

17.       Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl JANĮ 39 straipsnio 1 dalies 5 punkto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, aiškumo ir teisingumo principams. Tokiu būdu apelianto prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

18.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. Konstituciniame Teisme priimami individualūs konstituciniai skundai. Tai reiškia, kad į Konstitucinį Teismą gali kreiptis kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo, manantis, jog Konstitucijai prieštarauja įstatymai, Seimo, Lietuvos Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktai, kurių pagrindu priimtas sprendimas pažeidė jo konstitucines teises ar laisves, ir išnaudojęs visas teisinės gynybos priemones. Individualus konstitucinis skundas suteikia teisę kiekvienam žmogui, manančiam, kad aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos priimti sprendimai pažeidžia jo konstitucines teises ar laisves, tiesiogiai Konstituciniame Teisme ginčyti tas teises pažeidžiantį įstatymą ar kitą teisės aktą. Be kitų sąlygų, Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyto asmens teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą turi būti įgyvendinta per Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą terminą, kuris yra susietas su galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo įsiteisėjimo diena (Konstitucinio Teismo 2020 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. KT6-A-S6/2020, 2020 m. kovo 25 d. sprendimas Nr. KT55-A-S50/2020, 2020 m. balandžio 8 d. sprendimas Nr. KT69-A-S64/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

19.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                     Aldona Tilindienė