Civilinė byla Nr. 2-127-907/2016

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05898-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.1; 3.2.3.1; 3.2.6.1

(S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant

ieškovei J. Č., jos atstovei advokatei Dianai Oseckienei,

atsakovams R. Č., G. Č.,

atsakovo atstovui A. L.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės J. Č. ieškinį atsakovams R. Č., G. Č. ir kredito unijai „Žemdirbio gerovė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (actio Pauliana) ir restitucijos taikymo,

n u s t a t ė:

Ieškovė J. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino (108-114 b. l.) ir kuriuo prašė pripažinti negaliojančia 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir taikyti restituciją natūra, pripažinti negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas 20120140039574), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ naudai, priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė J. Č. ieškinį (108-114 b. l.) palaikė, prašė jį tenkinti. 2016-01-11 teismo posėdyje paaiškino, kad 2013-12-26 ji buvo sumušta savo sutuoktinio R. Č.. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas. Šiaulių apygardos teismo 2015-05-14 nutartimi R. Č. apeliacinis skundas buvo atmestas, nuosprendis paliktas nepakeistas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu jai, kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. buvo priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti. 2015-05-28 ji gavo iš teismo vykdomąjį dokumentą, su kuriuo kreipėsi į antstolę Vaivą Šimkienę, kuri pasakė, kad atsakovas jokio turto neturi. 2015-05-29 kreipėsi į advokatę ir sužinojo kad jos teisės pažeistos - sužinojo apie jos teises pažeidžiantį sandorį. Teisme yra nagrinėjama jų santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės civilinė byla, padarius pertrauką byloje, 2015-10-20 atsakovas pasakė, kad minėtas turtas yra ne tik perleistas, bet ir apsunkintas, jam taikyta hipoteka. Teismui gavus tai patvirtinančius dokumentus ir su jais susipažinus jos atstovei, apie hipotekos sandorį ji sužinojo tik 2015 m. gruodžio mėnesį. Mano, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas dėl kreipimosi į teismą siekiant nuginčyti sandorius nėra praleistas. Mano, kad ginčijamas sandoris pažeidžia jos, kaip kreditorės teises, nes sandoris buvo sudarytas su motina, kas rodo šalių nesąžiningumą, siekiant išvengti nuosprendžiu priteistos žalos atlyginimo, atsakomybės. Atsakovas kito turto neturi, tai buvo vienintelis jo likęs turtas, kas mėnesį iš jo išieškomos labai mažos sumos, iki šiol yra išieškota tik apie 300 Eur žalos. Ji su sutuoktiniu dairėsi namo 2013 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais, tačiau nematė atsakovės jiems perduotų 130000 Lt, apie tai nieko nežinojo. Apie hipoteką net antstolė nežinojo, jai nepasakė, o ji pati baudžiamojoje byloje nematė. Paaiškėjo, kad baudžiamojoje byloje areštas buvo uždėtas tik atsakovo piniginėms lėšoms, bet ten tik centai. Niekada neprašė parduoti sodo namelio, apie atsakovo skolas ir įkeitimus nieko nežinojo, jis visada sakė, kad jų neturi.

Ieškovės atstovė advokatė Diana Oseckienė palaikė atstovaujamąją, prašė ieškinį (108-114 b. l.) tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atsakovų argumentai, jog žalą atsakovas privalo atlyginti tik tada, kai ji priteista, nes galioja nekaltumo prezumpcija, atmestini, kaip nepagrįsti, nes CK 6.288 str. numato, jog žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Šiuo atveju - nuo 2013-12-26, kai buvo padarytas sužalojimas ieškovei. Nuo tada atsakovas jau neturėjo teisės disponuoti savo turtu, nes atsirado pareiga atlyginti žalą. Abu atsakovai R. Č. ir G. Č. nuo pat 2013-12-26 viską žinojo, atsakovė lankėsi pas ieškovę ligoninėje, pagelbėdama sūnui įgijo iš jo turtą, todėl motina ir sūnus (artimieji giminaičiai), sudarę pirkimo - pardavimo sandorį, laikytini nesąžiningais. Turtas realiai nebuvo perėjęs atsakovei, ji ir toliau gyvena bute, o sūnus - name. Atsakovės turtas buvo įkeistas, paskolą paėmė jos sūnus, jis naudos turėjo, o atsakovė jokios naudos neturėjo. Abu žinojo, kad taip pažeis ieškovės interesus. Sandoriai sudaryti formaliai siekiant išvengti prievolės vykdymo. Atsakovas perleido vienintelį savo turtą, gavo apie 28000 Eur paskolą, ir iš minėtų pinigų nei euro nesumokėjo ieškovei. G. Č., įkeisdama turtą, dar labiau apsunkino galimybę išieškoti. Be to, ji niekur nedalyvavo, visur jos vardu pagal įgaliojimą veikė sūnus R. Č., ji tik formaliai visur buvo nurodyta. Nors nekilnojamojo turto registras viešas, tačiau informacija nėra taip lengvai gaunama, net ir advokatams. Čia buvo asmeninis R. Č. turtas, negalėjo ieškovė kas mėnesį klausinėti, ar jis nėra perleistas. Prokuroras turėjo tuo domėtis, nes baudžiamojoje byloje atsakovo turtas buvo areštuotas, nuosprendyje taip pat areštas paliktas, tai kokiu pagrindu ieškovė turėjo domėtis. Ieškovė buvo atidi ir rūpestinga, gavusi vykdomąjį dokumentą iš karto kreipėsi į antstolį. 2015-05-29 ieškovė gavo vykdomąjį dokumentą iš teismo ir nuvyko pas antstolę, tada ir sužinojo, kad turtas perleistas. Taip pat teisme civilinėje santuokos nutraukimo byloje buvo padaryta pertrauka, 2015-10-20 atsakovas pertraukos metu pasakė, kad turtas apsunkintas. Tada teismo pagalba buvo išreikalauti dokumentai, 2015-11-18 jie gauti teisme, 2015-12-01 advokatė su jais susipažino, tada informavo apie tai ieškovę, tai sužinojimo apie hipotekos sandorį laikoma 2015-12-01 diena, terminas nepraleistas, ieškinys turi būti tenkinamas.  Be to, abu šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekiniai. Šiai dienai iš ieškovo išieškota tik 337 Eur, tai akivaizdžiai pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės interesus, nes atsakovas nemokus. Neaišku, kokia buvo būtinybė sudaryti sandorį, tai patvirtinančių dokumentų jokių nėra, sutuoktinis mirė 2009 m., tai kokia būtinybė buvo įforminti sandorį 2014 m. Sandorį sudarė motina su sūnumi, preziumuojamas nesąžiningumas, prezumpcija nepaneigta. Kredito unijos atstovą ir atsakovą sieja asmeniniai santykiai, jie gerai pažįstami. Buvo panaikinta hipoteka atsakovo prašymu, perleido turtą, po to vėl buvo taikyta hipoteka. Santuokos nutraukimo byloje A. L. advokatavo R. Č., nesutiko su neturtinės žalos atlyginimu. Paskola buvo suteikta asmeniui, kuris jokio turto neturi. Visi R. Č. turėti automobiliai utilizuoti, uždėjus areštą piniginėms lėšoms, paaiškėjo, kad jos tuščios, tai buvo vienintelis turtas.

Atsakovas R. Č. su ieškiniu (108-114 b. l.) nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (130-137 b. l.). 2016-01-11 teismo posėdyje paaiškino, kad su sutuoktine J. Č. jau nuo 2013 m. ieškojo naujo būsto, nes jai sodo namelis netiko. Namas buvo neįrengtas, jo įrengimui 2014 m. paėmė paskolą, gautus pinigus panaudojo namo įrengimui. Dar buvo skolingas motinai, broliui, todėl grąžino jiems skolas, pateikti tai patvirtinančių dokumentų negali. 2010 m. buvo sudaręs su kredito unija paskolos sutartį ir paėmęs paskolą verslui. Buvo įkeistas tas pats sodo namelis. 2014 m. minėtą turtą pardavė motinai, atsiskaitė su kredito unija, dar turėjo asmeninių skolų, todėl gautus pinigus panaudojo atsiskaitymui su kreditoriais. Iš minėtų pinigų nei lito nedavė ieškovei. Apie pirkimo - pardavimo sandorį ieškovė jau žinojo dar nagrinėjant baudžiamąją bylą, vėliausiai galėjo sužinoti 2014 m. balandžio mėnesį, o apie hipotekos sandorį ieškovės neinformavo, informavo tik teismo posėdžio metu padarius pertrauką civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, mano, kad kreiptis į teismą ieškovė praleido vienerių metų terminą, todėl prašo taikyti senatį ir ieškinį atmesti. Jis buvo pasiskolinęs pinigų iš brolio dėl vaiko, norėjo vaiko, reikėjo lankytis pas gydytojus, tai kainavo, bet kvitų - kiek, kam ir už ką mokėjo, nerinko. Dirbtinio apvaisinimo procedūrom nedavė jos tėvai. Pardavęs pastatą ir žemės sklypą motinai, iš jos gavo 130000 Lt, iš to davė broliui, motinai, ne, gal jai nieko nedavė, ji jam davė, tiksliai nepamena, ar davė kredito unijai ir kam, kokią sumą davė, taip pat neprisimena, tačiau ieškovei sumokėti neliko nei lito. Jis yra kredito unijos pajininkas, kredito unija sutiko, kad jis perleistų turtą motinai, panaikino įkeitimą. Baudžiamoji byla buvo pradėta pagal kitą straipsnį, dėl fizinio skausmo sukėlimo, o ne pagal BK 138 str. Be to, ieškovė rašė, jog civilinio ieškinio sutuoktiniui nereiškia. Negalvojo, kad tokią sumą iš jo ieškovei priteis žalos atlyginimo. Nagrinėjant baudžiamąją bylą, jis negalėjo su ieškove matytis, buvo uždrausta teismo. Nesitikėjo skyrybų, galvojo, kad gyvens toliau ir pirks nekilnojamąjį turtą. Ieškovė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė tik 2015 m. rugsėjo mėnesį, jau po sandorių sudarymo. Apie hipotekos sandorį ieškovę ir jos atstovą informavo kažkur 2014 m. spalio mėnesį. To namo norėjo jo motina, paskolos ji neėmė savo vardu, jis ėmė paskolą, nes geriau susigaudo, nepagalvojo, kad gali paimti paskolą motinos vardu. Iš kur jo motina gavo 130000 Lt, nežino, mano, kad per tiek metų užsidirbo. Jo motina sodo namelyje gyvena savaitgaliais ir vasarą, kitą laiką gyvena bute. Nebuvo jokios apgaulės, sodo namelio pardavimą buvo iš anksto suplanavę. Sutinka, kad turi atlyginti baudžiamojoje byloje iš jo ieškovei priteistą žalą, tačiau turto neturi, o lėšų irgi beveik neturi, tegul atskaito iš darbo užmokesčio, nesvarbu, kiek metų tai užtruks.

Atsakovė G. Č. su ieškiniu (108-114 b. l.) nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (130-137 b. l.). 2016-01-11 teismo posėdyje paaiškino, kad ji su sutuoktiniu įsigijo sodo pastatą ir žemės sklypą sūnaus vardu, bet jų kontrolėje. Sutuoktinis sirgo, mirė 2009 m. Ieškovė su atsakovu R. Č. nenorėjo sodo namelyje gyventi, todėl pasakė, kad duos pinigus kito būsto įsigijimui. Juos davė, tačiau sutuoktiniui mirus buvo stresas, nebuvo skubos, todėl turto pirkimo - pardavimo sutarties su sūnumi nepasirašė. Neformino 2013 m. lapkričio mėnesį sutarties, nors pinigai buvo perduoti, 130000 Lt perdavė ieškovei ir atsakovui kito būsto įsigijimui, kodėl taip padarė, paaiškinti negalėjo. 130000 Lt perdavė grynaisiais pinigais, neturi tai patvirtinančių įrodymų. Sūnui išdavė įgaliojimą jos vardu tvarkyti reikalus. Iš jos duotų pinigų sūnus turėjo broliui skolą atiduoti, dar įmonės skolas. Kad sūnus sumušė sutuoktinę, sužinojo kitą dieną. Sūnus įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį turtą, gavo 28000 Eur paskolą, kurią panaudojo namo įrengimui: apšiltino namą, langus įstatė. Turėjo pakankamai pinigų, bet reikia senatvei pasilikti. Jiems buvo patogiau paimti paskolą. Žinojo ir suprato, kad sūnaus šeima ateityje gali iširti dėl pradėto ikiteisminio tyrimo. Buvo atėjusi aplankyti ieškovės ligoninėje iš karto po sumušimo, neprašė neviešinti sumušimo, tik norėjo, kad jie susitaikytų. Ji gyvena bute, vasaras leidžia sodo namelyje.

Atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ atstovas vadovas A. L. su ieškiniu (108-114 b. l.) nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (130-137 b. l.). 2016-01-11 teismo posėdyje paaiškino, kad kredito unijos visi nariai yra pajininkai, atsakovas taip pat pajininkas, juos sieja tik verslo santykiai. Jis yra senas kredito unijos klientas, jo mokumu kredito unija negali abejoti. Normali praktika, kai vienas asmuo skolinasi, o kitas įkeičia. Pirkimo - pardavimo sandoris nesusijęs su hipoteka, hipoteka užtikrina paskolos grąžinimą. Hipoteka buvo taikyta po pusmečio, įvykio susieti kreditorius negalėjo, atsakovas nepasakė, kas įvyko. Galbūt pirkimo - pardavimo sandoris ir buvo sudarytas siekiant išvengti prievolės ieškovei, tačiau baudžiamojoje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, kaltu asmuo pripažįstamas tik įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Atsakovo kaltė buvo įrodyta žymiai vėliau. Ieškovė turėjo galimybę susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, tada apie jos interesus pažeidžiantį sandorį ji turėjo sužinoti 2014 m. balandžio mėnesį. 2010 m. atsakovas gavo iš kredito unijos paskolą, kuri visai nesusijusi su 2014 m. duota paskola. 2010 m. imant paskolą buvo įkeistas tas pats turtas. 2014 m. vasario mėnesį ji buvo grąžinta, grąžino virš 8000 Eur atsakovas ir galutinai atsiskaitė su kredito unija. Po to buvo 3-4 mėnesių pertrauka, kai turtas buvo neįkeistas, po to atsakovė jai perleistą turtą įkeitė. 2014-03-06 buvo nuimtas įkeitimas, praėjo 3 mėnesiai, kol buvo kitas įkeitimas. Niekas neįrodė, kad kredito unija buvo nesąžininga. Kredito unija davė sutikimą įkeistą turtą perleisti atsakovei, bet kodėl ir kaip viskas vyko, konkretizuoti negali. Įtarimų nesukėlė, tai normali praktika. 2014 m. paskola buvo suteikta sodo namelio rekonstrukcijai. Kitur panaudoti pinigų atsakovas negalėjo, nes jie paprastai tikrina, kur išleidžiami paskolos pinigai, jeigu kyla abejonių. Šiuo atveju netikrino. Jeigu būtų sužinoję, kad pinigai panaudoti ne pagal paskirtį, būtų nutraukę sutartį ir pradėję išieškojimą prieš terminą iš įkeisto turto. Ieškovė galėjo sužinoti apie jos teises pažeidžiančius sandorius anksčiau, nes baudžiamojoje byloje turėjo advokatą, jeigu jai kilo įtarimas, ji turėjo domėtis. Ar turtas perleistas, ar ne, turėjo domėtis nuolat.

Ieškinys tenkintinas iš dalies. 

Iš Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžio (9-24 b. l.), palikto nepakeisto Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-14 nutartimi (25-35 b. l.), matyti, kad J. Č. 2013-12-26 buvo sumušta savo sutuoktinio R. Č., jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu R. Č. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas. Šiaulių apygardos teismo 2015-05-14 nutartimi R. Č. apeliacinis skundas buvo atmestas, nuosprendis paliktas nepakeistas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu ieškovei J. Č., kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. buvo priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti (24 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu taip pat paliktas galioti R. Č. taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į jam priklausančias pinigines lėšas 3461,82 Lt sumai, esančias banko sąskaitose, iki visiško civilinių ieškinių patenkinimo. Iš antstolės Vaivos Šimkienės pažymos (39 b. l.) matyti, kad vykdant išieškojimą iš atsakovo R. Č. ieškovės J. Č. naudai pagal baudžiamojoje byloje išduotą dokumentą iki 2015-06-25, t. y. per mėnesį laiko iš atsakovo iš 8273,52 Eur sumos buvo išieškota tik 3,17 Eur. Iš nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (40-43 b. l.) ir 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutarties (124-128 b. l.) matyti, kad 0,0870 ha ploto žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovo R. Č. buvo perleisti atsakovei G. Č. už 130000 Lt. Minėtam turtui 2010-05-05 buvo įregistruota hipoteka, o 2014-03-06 ji buvo išregistruota. Iš Centrinės hipotekos įstaigos pateikto Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašo (105-107 b. l.) ir nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (142-144 b. l.) matyti, kad 2014-06-13 buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris (identifikavimo kodas 20120140039574), kuriuo buvo įkeistas nekilnojamasis turtas - 0,0870 ha ploto žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., nuosavybės teise priklausantis atsakovei G. Č., atstovaujamai atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, siekiant užtikrinti atsakovui R. Č. suteiktos 28000 Eur paskolos grąžinimą. Iš VĮ Registrų centro 2015-12-15 pateikto rašto (123 b. l.) matyti, kad nekilnojamojo turto, esančio Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., vidutinė rinkos vertė 2015-12-15 dienai yra:  0,0870 ha ploto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė - 7320 Eur, pastato - gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė - 61400 Eur.

Ieškovė J. Č. ginčija atsakovų R. Č. ir G. Č. sudarytus sandorius (2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), ir 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorį (identifikavimo kodas 20120140039574), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ naudai) actio Pauliana pagrindu. Atsakovai su ieškiniu nesutinka, prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Taigi actio Pauliana – sandorių negaliojimo instituto išimtis, nes suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, siekiant apsiginti nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais siekiama nevykdyti ar netinkamai vykdyti kreditorių reikalavimus. Dėl šio kreditorių teisių apsaugos būdo išskirtinumo pastarąjį galima taikyti tik esant taikymo sąlygų visetui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Dėl ieškinio senaties

CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu pagal kreditoriaus reikalavimą apginti jo teises. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013, 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles nustatančio CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnyje, reglamentuojančiame kreditoriaus teisę pareikšti ieškinį (actio Pauliana), nustatyta, kad terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Šia nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau.

Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Pagal formuojamą teisminę praktiką ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė, jog apie tai, kad 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sandoris pažeidžia jos teises, ji sužinojo 2015-05-29, nes 2015-05-28 ji gavo iš teismo vykdomąjį dokumentą, su kuriuo kreipėsi į antstolę Vaivą Šimkienę. Antstolė ją informavo, jog 2014-01-31 sandoriu vienintelis atsakovo turtas buvo perleistas, jis šiuo metu jokio turto neturi ir yra nemokus. Tada ji 2015-05-29 kreipėsi į advokatę, kuri išaiškino, kad minėtas sandoris pažeidžia jos, kaip kreditorės teises ir teisėtus interesus, todėl nuo minėtos datos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Apie sutartinės hipotekos sandorį ji sužinojo, kai civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės buvo padaryta pertrauka teismo posėdžio metu susitaikymui. 2015-10-20 atsakovas pertraukos metu pasakė, kad turtas apsunkintas. Tada teismo pagalba buvo išreikalauti dokumentai, 2015-11-18 jie gauti teisme, 2015-12-01 advokatė su jais susipažino, tada informavo apie tai ieškovę, taigi sužinojimo apie hipotekos sandorį laikoma 2015-12-01 diena. Mano, kad po sužinojimo apie jos teises pažeidžiančius sandorius į teismą su ieškiniu ji kreipėsi laiku, vienerių metų kreipimosi į teismą termino nepraleido. Atsakovai su tuo nesutinka, mano, kad apie jos teises pažeidžiančius sandorius ieškovė galėjo sužinoti 2014 m. balandžio ir spalio mėnesiais, nes į baudžiamąją bylą buvo pateikti tai patvirtinantys dokumentai, todėl vienerių metų terminas yra praleistas, jo atnaujinti ieškovė neprašo, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Byloje nustatyta, jog ieškovė žinojo, kad atsakovui R. Č. asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini). Pateikus antstolei vykdomąjį dokumentą vykdymui, paaiškėjo, jog minėto turto nėra, jis perleistas. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-1016-951/2014 (baudžiamoji byla Nr. 1-1016-951/2014, 2 t., 8-13 b. l.) matyti, kad 2014-04-28 baudžiamojoje byloje buvo pateiktas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), 2014-01-31 buvo perleistas G. Č.. Su baudžiamosios bylos medžiaga ieškovė susipažino, kopijas pasidarė (baudžiamoji byla Nr. 1-1016-951/2014, 2 t., 93-94 b. l.), ji tai pripažino teismo posėdyje, tačiau nurodė, jog į tai neatkreipė dėmesio, paprašė padaryti kai kurių dokumentų kopijas, kurias pateikė advokatui. Ją baudžiamojoje byloje atstovavo atstovas advokatas, t. y., profesionalus teisininkas. Be to, jos, kaip nukentėjusiosios interesus baudžiamojoje byloje gynė dar ir kitas teisininkas - prokuroras. Ieškovė, turėdama byloje atstovą - profesionalų teisininką, pagrįstai tikėjosi, jog jos teisės ir teisėti interesai bus tinkamai apginti, tuo labiau, kad ji teisinių žinių neturėjo. Ieškovė, jeigu ir matė apie turto perleidimą, ji galėjo nesuvokti ir, akivaizdu, jog nesuvokė, kad jos teisės jau pažeistos. Tai nesuvokė ir jos atstovas bei prokuroras, kurie turėjo tinkamai apginti nukentėjusio asmens interesus, nes laikinas nuosavybės teisių apribojimas buvo taikomas tik piniginėms lėšoms, bet ne vieninteliam atsakovo turimam turtui. Net ir paaiškėjus, jog piniginių lėšų atsakovas neturi, laikinas nuosavybės teisių apribojimas kitam turtui nebuvo taikytas. Be to, net ieškovei pareiškus baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį, jos atstovas neprašė padidinti taikomo laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo masto, to nereikalavo ir prokuroras, to nepadarė baudžiamojoje byloje ir teismas, nors civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje patenkino gerokai didesnei sumai. Be to, atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad nors ieškovė prašė padaryti kai kurių dokumentų kopijas iš baudžiamosios bylos, tačiau nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo kopijos padaryti neprašė (baudžiamoji byla Nr. 1-1016-951/2014, 2 t., 93 b. l.). Todėl, nors ieškovė ar jos atstovas baudžiamojoje byloje 2014 m. balandžio mėnesį galimai žinojo apie pirkimo - pardavimo sandorį, dar nėra pagrindas spręsti, jog ieškovė suvokė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos teisės, nes visiškai įtikinami ieškovės ir jos atstovės argumentai, jog ji pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas R. Č. sumokės teismo priteistą žalą arba ją bus galima išieškoti iš jam priklausančio turto, kuriam buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kuris paliktas nuosprendžiu galioti iki civilinių ieškinių visiško patenkinimo. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, jog ieškinys reiškiamas dėl žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, atlyginimo sutuoktiniui, kuris, kaip ir kiekvienas asmuo, padaręs žalos, privalo ją atlyginti, nes tai numato įstatymas. Bylos duomenimis nustatyta, jog Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu (9-24 b. l.), paliktu nepakeistu Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-14 nutartimi (25-35 b. l.), R. Č. pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas, iš jo ieškovei priteista turtinė ir neturtinė žala. Teismo nuomone, tik po nuosprendžio įsiteisėjimo ieškovė, gavusi vykdomąjį dokumentą ir kreipusis su juo į antstolę, o po to į advokatę, neturėdama pakankamos patirties ir teisinių žinių, suvokė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jos teisės, nes ieškovė pagrįstai nebegalėjo tikėtis gauti teismo priteistą žalą. Apie sutartinės hipotekos sandorį ieškovė teigė sužinojusi teisme, kai civilinėje santuokos nutraukimo byloje buvo padaryta pertrauka, 2015-10-20 atsakovas pertraukos metu pasakė, kad turtas apsunkintas. Tada teismo pagalba buvo išreikalauti dokumentai, 2015-11-18 jie gauti teisme (104 b. l.), 2015-12-01 advokatė su jais susipažino, tada informavo apie tai ieškovę, tai sužinojimo apie hipotekos sandorį laikoma 2015-12-01 diena. Atsakovas R. Č. teismo posėdyje iš pradžių patvirtino tas pačias aplinkybes, nurodydamas, jog ieškovės apie tai neinformavo, po to nurodė, jog 2014 m. spalio mėnesį apie tai informavo jos atstovą baudžiamojoje byloje pertraukos metu, bet tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl teismas remiasi ieškovės paaiškinimais, nes jie logiški ir nuoseklūs, ir atmeta atsakovo teiginius, kaip neįrodytus ir niekuo nepagrįstus bei nenuoseklius. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovei žinant iš karto apie abu sandorius, kaip pažeidžiančius jos teises, abu sandorius pirminiu ieškiniu ji būtų ir ginčijusi, bet kadangi apie sutartinės hipotekos sandorį ji sužinojo žymiai vėliau, tai vėliau jį ir ginčija patikslintu ieškiniu. Be to, informavimas ieškovės atstovo, nereiškia, kad apie minėtą sandorį buvo informuota ieškovė ir kad tiek ieškovė, tiek jos atstovas baudžiamojoje byloje suvokė, jog tai yra ieškovės teisių pažeidimas, kuris gali būti atkurtas tik civilinio proceso tvarka. Priešingai byloje nustatyta, kad ieškovė buvo pakankamai atidi ir rūpestinga, pakankamai domėjosi savo teisėmis ir teisėtais interesais, nieko nelaukdama kreipėsi į antstolę, advokatę, o sužinojusi apie teisių pažeidimą,- į teismą. Be to, teismas sutinka su ieškovės atstovės argumentais, kad nors VĮ Registro centro duomenys vieši ir informacija apie sandorius buvo išviešinta, tačiau minėti duomenys gaunami tik atlygintinai, pateikus atitinkamą užklausą, o duomenys, susiję su asmens asmeniniu turtu, neiškėlus su tuo susijusios bylos, kažin ar būtų teikiami, be to, jie negali būti tikrinami nuolat (kas mėnesį ir pan.), nes nebus teikiami. Nustačius šias aplinkybes, nagrinėjamoje byloje vienerių metų ieškinio senaties terminas prasidėjo ir turi būti skaičiuojamas nuo 2015-05-29 dėl pirkimo - pardavimo sandorio nuginčijimo ir 2015-12-01 dėl sutartinės hipotekos sandorio nuginčijimo. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2015-07-23 ir su patikslintu ieškiniu - 2015-12-02, t. y. nedelsdama. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, t. y. kada buvo sudarytas pirkimo - pardavimo sandoris – 2014 m. sausio 31 d., kada apie jį sužinojo ar turėjo sužinoti kreditorius – 2014 m. balandžio 28 d., taip pat aplinkybę, kada kreditorius suprato, jog sudarytu skolininko sandoriu kreditoriaus teisės buvo pažeistos, nes skolininkas tapo nemokus – 2015 m. gegužės 29 d., taip pat kada buvo sudarytas sutartinės hipotekos sandoris – 2014 m. birželio 13 d., kada apie jį sužinojo ar turėjo sužinoti kreditorius atsakovo R. Č. teigimu – 2014 m. spalio mėnesį ir ieškovės teigimu - 2015 m. spalio 20 d., taip pat aplinkybę, kada kreditorius suprato, jog sudarytu skolininko sandoriu kreditoriaus teisės buvo pažeistos, nes žalos išieškojimas iš skolininko tapo dar labiau apsunkintas – 2015 m. gruodžio 1 d., konstatuotina, jog nuo 2015 m. gegužės 29 d. datos skaičiuotinas 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sandoriui ginčyti ir nuo 2015 m. gruodžio 1 d. skaičiuotinas 6.66 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandoriui ginčyti. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad kreditoriui reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkrečius sandorius, jų sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šių sandorių įtaką paties kreditoriaus teisėms, akivaizdu, kad CK 6.66 str. 3 d. nustatytas terminas actio Pauliana ieškiniui pateikti ieškovės nėra praleistas.

Dėl neabejotinos ir galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, t. y. institutas taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Kreditorius turi pareigą įrodyti byloje, kad jis turi tokią, t. y. neabejotiną ir galiojančią, reikalavimo teisę, kad ši egzistuoja, nėra tariama, pasibaigusi ir pan. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų (9-24, 25-35 b. l.), Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu atsakovas R. Č. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas. Šiaulių apygardos teismo 2015-05-14 nutartimi R. Č. apeliacinis skundas buvo atmestas, nuosprendis paliktas nepakeistas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu ieškovei J. Č., kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. buvo priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso – 8273,52 Eur. Byloje ginčo dėl reikalavimo teisės, žalos dydžio nėra, t.y. šalys patvirtino, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jai buvo padaryta žala, kuri įvertinta pinigais ir priteista įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atsakovas sutinka, jog žalą ieškovei turi atlyginti, tačiau nežino kada, nes neturi tam lėšų. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo. Prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis). Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momento, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas, pagal kurias žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau, nei ji padaroma) momentu, todėl laikytina, jog skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, o teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; kt.).

Byloje nustatyta, jog atsakovo neteisėtais veiksmais, atliktais 2013-12-26, ieškovei buvo padaryta žala, susijusi su sveikatos sužalojimu. R. Č. ieškovei padaryta žala (turtinė ir neturtinė) kildinama iš delikto, todėl žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas. CK 6.288 straipsnio 1 dalis numato, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi, žalos atlyginimas turi būti mokamas nuo žalos padarymo dienos. Šis principas taikomas tada, kai žala atsiranda iš karto, atlikus neteisėtus veiksmus. O jeigu nuo neteisėtų veiksmų iki žalos atsiradimo praeina tam tikras laikas, tai žalos atlyginimas mokamas nuo žalos atsiradimo dienos. Komentuojama norma yra bendroji, ji taikoma žalos, padarytos tiek sveikatos sužalojimu, tiek gyvybės atėmimu. Tai paneigia atsakovų argumentus, kad nuo žalos padarymo ieškovei atsakovo neteisėtais veiksmais iki nuosprendžio įsiteisėjimo galiojo nekaltumo prezumpcija ir atsakovas negalėjo tikėtis, kad iš jo bus priteista žala ieškovei, kaip visiškai nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad ieškovei atsakovo neteisėtais veiksmais žala buvo padaryta 2013-12-26, tai patvirtina tiek baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, tiek konstatuota įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl žala turi būti atlyginama nuo jos padarymo dienos - 2013-12-26, o ne nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžio pripažinti atsakovą kaltu ir iš jo ieškovei priteisti žalos atlyginimą įsiteisėjimas pagal formuojamą kasacinę teismo praktiką – tai tik kreditorės (ieškovės) teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas. Be to, pažymėtina ir tai, kad žalos atlyginimo momentas negali būti skaičiuojamas ir nuo civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje pareiškimo momento, nes ieškovė baudžiamojoje byloje buvo pripažinta nukentėjusiąja nuo pat jos sveikatos sužalojimo, nuo tada ji įgijo reikalavimo teisę atsakovui, taip pat įgijo teisę naudotis įstatymo suteikiama jos reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Actio Pauliana kreditorius gali reikšti per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Todėl ieškovė galėjo pasirinkti reikšti civilinį ieškinį ar jo nereikšti, jeigu pasirinko pareikšti civilinį ieškinį, tai ji galėjo daryti bet kurioje ikiteisminio tyrimo ar baudžiamojo proceso stadijoje iki baigiamųjų kalbų arba kreiptis į teismą dėl nuostolių priteisimo civilinio proceso tvarka, t. y. ji bet kurioje proceso stadijoje turi teisę pareikšti atsakovui ieškinį, o atsakovas, būdamas atsakingas už žalos padarymą ieškovei, gali bet kada tikėtis, kad iš jo gali būti išieškota žala (CK 6.263 str. 1 d., 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kokie sužalojimai buvo padaryti ir teismo ekspertų nustatyti ieškovei, atsakovas turėjo tikėtis ir numatyti, kad iš jo anksčiau ar vėliau bus pareikalauta atlyginti nemažo dydžio žalą. Vadinasi, jau nuo 2013-12-26 ieškovė atsakovo R. Č. atžvilgiu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kaip savarankišką actio Pauliana sąlygą, kylančią iš įsiteisėjusio, galiojančio ir neįvykdyto teismo nuosprendžio, pagal kurią atsakovo prievolė ieškovei šiai dienai nėra pasibaigusi, t. y. tiek iki ginčijamų sandorių sudarymo, tiek jų sudarymo metu, tiek šiuo metu, nes iš atsakovo ieškovei pagal vykdomąjį dokumentą yra išieškota labai nedidelė suma, ko nepaneigė byloje ir pats atsakovas R. Č..

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai: ar dėl sudaryto ginčijamo sandorio susidaro faktinis skolininko nemokumas, nulemiantis skolininko nesugebėjimą vykdyti prievoles, ar kreditoriaus teisės ir interesai pažeidžiami kitais būdais, pasunkinant galimybę kreditoriui nukreipti reikalavimus į skolininką. Kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus. Dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai dėl šio sandorio nebeturi realios galimybės atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti sutartinių įsipareigojimų; arba yra reali grėsmė, kad dėl sudaryto sandorio sutartiniai įsipareigojimai nebus įvykdyti. Siekiant nustatyti, ar ginčijamu sandoriu pažeistos kreditoriaus teisės, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kuri būtų, jei ginčijamas sandoris nebūtų sudarytas, t. y. reikia įvertinti ne tik ginčo sandoriu perleisto turto piniginę išraišką, bet ir visą skolininko iki ginčijamo sandorio turėtą turtą ir turimą po jo sudarymo. Sandoris taip pat pažeidžia kreditoriaus teises ir tuo atveju, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui (pavyzdžiui, nemokus skolininkas atsiskaito su vienu iš kreditorių perleisdamas jam turtą už mažesnę sumą nei rinkos vertė, taip panaikindamas įsiskolinimą konkrečiam kreditoriui, tačiau sumažindamas kitų kreditorių galimybę susigrąžinti skolą). Nustatinėjant actio Pauliana instituto dar vieną taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; kt.). Arba nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus (pvz., gauna atlyginimą, į kurį gali būti nukreiptas išlaikymo išieškojimas), tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007; kt.). Prie tokių atvejų priskirtinas skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka gerokai ilgiau. Be to, skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis) ar sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2013 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2013; 2015 m. sausio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2015; kt.). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007; 2012 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2012 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012; kt.).

Byloje nustatyta, kad atsakovas R. Č. turėjo transporto priemones, tačiau jos prieš sudarant ginčo sandorius buvo sunaikintos ir išregistruotos. R. Č. gaunamos pajamos nedidelės, todėl iš jų ieškovės naudai atskaitomos visiškai mažos sumos, neatitinkančios teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl ieškovei priteistą žalos atlyginimą išieškant tik iš atsakovo darbo užmokesčio, su kuo jis teismo posėdžiu metu sutiko ir nurodė, jog tik toks žalos atlyginimo būdas įmanomas, nes jis kito turto neturi, žalos išieškojimas užtruktų gana ilgai (ne vienerius metus), be to, toks išieškojimas pažeistų ieškovės teisę gauti žalos atlyginimą per įmanomai trumpesnį laiką, neatitiktų jos teisėtų interesų ir lūkesčių. Nagrinėjant baudžiamąją bylą atsakovui R. Č. nuosavybės teise priklausė vienintelis nekilnojamasis turtas, esantis Ramunės Sodų 7-oji g. 39, Šiauliai, kuris 2014-01-31 buvo perleistas jo motinai G. Č., t. y. ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės interesus, nes minėtu sandoriu skolininkas (atsakovas) tampa nemokus, nes išieškojimas iš jo darbo užmokesčio yra neefektyvus. Kitu ginčijamu sandoriu (2014-06-13 sutartinės hipotekos sandoriu) atsakovas, veikdamas pagal įgaliojimą, išduotą G. Č., perleistą turtą įkeičia atsakovui kredito unijai „Žemdirbio gerovė“, t. y., perleistas turtas, o taip pat ir išieškojimas dar labiau apsunkinamas, nes kredito unija tampa privilegijuotu kreditoriumi, jo reikalavimas paskolos negrąžinimo atveju visa apimtimi bus tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei ieškovės ar kitų kreditorių reikalavimai, todėl ir minėtas sandoris pažeidžia ieškovės teises, nes ji, patenkinus hipotekos kreditoriaus reikalavimus, gali neturėti galimybės nukreipti išieškojimą į minėtą turtą. Be to, nauju paskolos sandoriu atsakovas prisiėmė naujų įsipareigojimų, kurių prisiimti neprivalėjo, nes turtas buvo renovuojamas ne jo, be to, kaip nurodė atsakovė G. Č., minėto sandorio sudaryti nebuvo poreikio, nes ji pinigų turėjo, bet taip buvo patogiau.

Dėl skolininko neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (CK 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (CK 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004; kt.); skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš sutarties, skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.); tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.); egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, negali būti CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste vertinama kaip skolininko pareiga sudaryti kokius nors kitokius sandorius siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad skolininkas, net ir turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, nes galimi tokie atvejai, kai skolininkas gali piktnaudžiauti šia pareiga, siekdamas išvengti atsiskaitymo su tam tikrais kreditoriais arba suteikti pranašumą tik vienam ar keletui jų. Įstatymo nuostatų nesilaikymas yra nesuderinamas su protingo asmens elgesio standartu. Pranašumo vienam kreditoriui teikimas yra draudžiamas pagal baudžiamuosius įstatymus, taip pat vertinamas kaip kreditoriaus teisių pažeidimas, tai net ir esant susidėjusioms svarbioms faktinėms aplinkybėms skolininkas turi vadovautis įstatymais ir pagal juos spręsti dėl būtinumo sudaryti sutartį (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.).

Byloje nustatyta, kad 0,0870 ha ploto žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovo R. Č. buvo perleisti atsakovei G. Č. už 130000 Lt. 2014-06-13 buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris (identifikavimo kodas 20120140039574), kuriuo buvo įkeistas nekilnojamasis turtas -  0,0870 ha ploto žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., nuosavybės teise priklausantis atsakovei G. Č., atstovaujamai atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, siekiant užtikrinti atsakovui R. Č. suteiktos 28000 Eur paskolos grąžinimą. Atsakovas R. Č. teismo posėdžio metu nurodė, jog pirkimo – pardavimo sandorį sudaryti reikėjo, nes minėtas nekilnojamasis turtas buvo pirktas jo tėvų dar tėvui esant gyvam, ieškovė minėto turto nenorėjo, o jo motina atsakovė G. Č. visada norėjo minėtame sodo namelyje gyventi. Todėl motina jam 2013 m. gal lapkričio mėnesį davė 130000 Lt, kad jis su sutuoktine J. Č. įsigytų kitą gyvenamąjį būstą, o šį – parduotų jai. Iš minėtų pinigų jis sumokėjo skolas broliui, motinai, su verslu susijusias skolas. Tačiau nepateikė teismui jokių dokumentų, kad minėtas skolas jis turėjo, kokio dydžio buvo skolos ir kad jos buvo sumokėtos, beje, jis net neįvardino, kokiems asmenims ir kiek buvo skolingas dėl verslo. Pabrėžtina, jog tai gana didelė suma, tačiau nei lito iš minėtos sumos jis neatidavė ieškovei. Atsakovė G. Č. patvirtino sūnaus duotus paaiškinimus, nurodė, jog sodo namelį ir žemės sklypą ji įsigijo su savo sutuoktiniu dar jam esant gyvam. Turtą užregistravo sūnaus vardu. Sutuoktinis mirė 2009 m., buvo dėl to labai sunku emociškai, stresas, sutartį sudaryti nebuvo jokios skubos, todėl pinigus 130000 Lt atidavė sūnui kitam būstui įsigyti, nes J. Č. nenorėjo gyventi sodo namelyje, o pati nusprendė gyventi sodo namelyje. Ji taip pat nurodė, jog iš minėtų pinigų sūnus atidavė verslo skolas, skolą broliui, tačiau nieko konkretizuoti negalėjo. Ieškovė teismo posėdyje nurodė, jog jie pirkti kitą gyvenamąjį būstą ieškojo 2013 m. birželio – rugsėjo mėnesiais, tačiau jokių rankpinigių niekam nedavė, 130000 Lt net nematė. Be to, atsakovas jai visada tvirtino, jog jis jokių skolų neturi. Teismas sutinka su ieškovės ir jos atstovės argumentais, kad jokios pareigos sudaryti 2014-01-31 pirkimo – pardavimo sandorį nei atsakovas R. Č., nei jo motina neturėjo, nes pinigai už turtą buvo perduoti 2013 m. lapkričio mėnesį, atsakovas patvirtino, kad juos gavo. Beje, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė G. Č. už turtą mokėjo jau antrą kartą: pirmą kartą, pasak jos, ji turtą įgijo su sutuoktiniu, bet sūnaus vardu, antrą kartą – vėl iš sūnaus minėtą turtą nupirko, kas atrodo nelogiška. Nei vienas iš atsakovų negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl būtent nagrinėjant baudžiamąją bylą, praėjus keliems mėnesiams, kai buvo perduoti pinigai atsakovui, reikėjo taip skubiai sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį. Atsakovė nurodė, jog sutarties iš karto nesudarė, nes po sutuoktinio mirties buvo stresas ir nebuvo skubos. Tačiau pati savo žodžius paneigė, nurodydama, kad jos sutuoktinis mirė 2009 m., o pinigai buvo perduoti 2013 m. lapkričio mėnesį, t. y. jau gerokai po sutuoktinio mirties, todėl kalbėti apie stresą tiek metų nėra net prasmės. Pinigai buvo perduoti atsakovui dar prieš ieškovę sumušant, o sutartį sudarė prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, taikant atsakovo atžvilgiu procesines prievartos priemones. Atsakovė iš karto po įvykio žinojo apie marčios sumušimą, tai pripažino ji pati teismo posėdyje, todėl akivaizdu, kad poreikis sudaryti sutartį atsirado siekiant išvengti galimos atsakomybės ir žalos atlyginimo, be to, galimai pasikonsultavus su teisininkais. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad atsakovas buvo skolingas kitiems kreditoriams, išskyrus kredito uniją, ir kad kas nors iš kreditorių pareiškė reikalavimus skubiai grąžinti skolą. Kitu ginčijamu sandoriu perleistas turtas buvo apsunkintas, t. y. nustatyta hipoteka. Turtą įkeitė jau nauja turto savininkė atsakovė G. Č., o paskolą gavo atsakovas R. Č.. Paskola, jų teigimu, buvo paimta namo renovacijai. Nors namas priklausė jau G. Č. ir minėtą turtą reikėjo renovuoti, tačiau paskolą paėmė atsakovas R. Č., nors namas jam jau nepriklausė ir pagal nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą jis renovuoti jau neturėjo ką. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė G. Č. teismo posėdyje aiškiai nurodė, jog ji pinigų turėjo pakankamai, nors jau 130000 Lt buvo atidavusi sūnui grynais už perkamą būstą, tačiau renovacijai nusprendė imti paskolą, nes, kaip ji nurodė, taip buvo patogiau. Akivaizdu, jog paskolos imti tikrai nereikėjo, tačiau norint dar labiau apsunkinti turtą, į kurį galimai gali būti nukreiptas išieškojimas, galima paimti paskolą, nors jos ir nereikia. Be to, įkeistas didelės vertės turtas, tai teismo posėdyje nurodė ir kredito unijos atstovas, tačiau paskola gauta, palyginus su turto verte, nedidelė. Kur buvo išleisti paskolos pinigai, byloje duomenų nėra. Kredito unijos atstovas nurodė, jog paprastai tikrina, kur išleidžiami paskolos pinigai, tačiau šiuo atveju pasitikėjo atsakovu, netikrino. Sudarant hipotekos sandorį atsakovas veikė, kaip savo motinos atstovas pagal įgaliojimą, taip veikdamas turtą įkeitė motinos, bet paskolą paėmė savo vardu, nurodydamas, kad nepagalvojo, o be to - motina nesusigaudė tuose reikaluose, kas kelia pagrįstų abejonių jo teiginiais, nes paskolą galima buvo paimti motinos vardu, nes ji turto turėjo, ko negalima pasakyti apie atsakovą. Be to, pažymėtina dar ir tai, kad sodo pastate iki šiol gyvena atsakovas R. Č., o bute – jo motina, tai abu patvirtino teismo posėdyje, todėl akivaizdu, jog gyvenimo sąlygas gerinasi pats atsakovas, nors turtas ir ne jo, todėl galimai turto perleidimas buvo fiktyvus. Taigi, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog minėtus sandorius atsakovas R. Č. ir atsakovė G. Č., atstovaujama pagal įgaliojimą sūnaus R. Č., turėjo pareigą sudaryti pagal įstatymą, teismo sprendimą ar esant kitoms aplinkybėms. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo pripažinti pagrįstu atsakovų argumentą, kad jų veiksmai sudarant ginčijamus sandorius atitiko protingo asmens, veikiančio tomis aplinkybėmis, elgesio standartą. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių sudarymo privalomumo bei vertindamas atsakovų sudarytus tarpusavio sandorius, konstatuoja, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog buvo skolininko pareiga sudaryti minėtus sandorius.

Dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tokiu, kaip šios bylos atveju, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija ieškovo sudarytus atlygintinius sandorius CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas abiejų ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007; 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).

Nors civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms.

Byloje nustatyta, kad J. Č. 2013-12-26 buvo sumušta savo sutuoktinio R. Č., jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu R. Č. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 138 str. 2 d. 3 p. ir nuteistas. Šiaulių apygardos teismo 2015-05-14 nutartimi R. Č. apeliacinis skundas buvo atmestas, nuosprendis paliktas nepakeistas. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu ieškovei J. Č., kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. buvo priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti (24 b. l.). Vykstant teismo procesui 0,0870 ha ploto žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys Ramunės Sodų 7 - oji g. 39, Šiaulių m., 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovo R. Č. buvo perleisti atsakovei G. Č., o 2014-06-13 buvo įregistruotas sutartinės hipotekos sandoris (identifikavimo kodas 20120140039574), kuriuo buvo įkeistas minėtas nekilnojamasis turtas. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovei G. Č. buvo žinoma, jog 2013-12-26 jos sūnus sumušė savo tuo metu dar buvusią sutuoktinę J. Č., kad jai buvo padaryta žala. Ji pati lankė iš karto po įvykio ieškovę, matė, kaip ji atrodė, kokio sunkumo, kiek galima vizualiai spręsti, buvo padaryti sužalojimai, todėl suvokė, kad anksčiau ar vėliau gali į jos sūnų kreipts dėl žalos atlyginimo. Taip pat suprato, kad žala padaryta nemaža, todėl, įvertinus šių laikų medicinos ir plastikos chirurgų paslaugas, nuostoliai gali būti taip pat nemaži. Taigi atsakovė sudarė ginčijamą pirkimo – pardavimo sandorį su savo sūnumi, žinodama, kad vyksta teismo procesas dėl sūnaus baudžiamosios atsakomybės, kad bet kuriuo proceso metu gali būti pareikštas civilinis ieškinys ir kad ieškinio tenkinimo atveju R. Č. taps ieškovės skolininku. Teismas sprendžia, kad atsakovė negalėjo nežinoti, jog ginčijamo sandorio sudarymu jos sūnus taps faktiškai nemokus, nes bus perleistas vienintelis jo turimas turtas, o pajamos iš darbo santykių jo nedidelės, todėl taip bus pažeista ieškovės teisė į reikalavimo patenkinimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad skolininkas pagal ginčijamą pirkimo - pardavimo sutartį turtą perleido savo motinai. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Remiantis šia teisės norma yra pagrindas konstatuoti actio Pauliana ieškiniu ginčijamo sandorį sudariusios šalies nesąžiningumą. Tokiu atveju sandorį su skolininku sudariusiai šaliai tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti preziumuojamą jos nesąžiningumą ir apsiginti nuo reiškiamo ieškinio (CPK 178 straipsnis). Tačiau byloje atsakovai R. Č. ir G. Č. neįrodė, kodėl turėjo sudaryti minėtą ginčijamą sandorį, kodėl vykstant teisminiam procesui R. Č. perleido ne kuriam kitam kreditoriui, o būtent savo motinai jam nuosavybės teise priklausiusį vienintelį turtą. Atsakovai žinojo, jog sudaromas sandoris ir vienintelio atsakovo turto perleidimas pažeis ieškovės interesus ir tai padarė sąmoningai, siekdami išvengti galimo žalos išieškojimo iš R. Č. ieškovės naudai, taip veikė pažeisdami sąžiningumo imperatyvą, todėl pripažintini nesąžiningais.

Kalbant apie svetimo turto hipotekos sandorio ginčijimą CK 6.66 straipsnio pagrindu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015, pažymėjo, kad kasacinio teismo praktika dėl svetimo turto hipotekos sandorio atlygintinumo ir hipotekos kreditoriaus sąžiningumo nustatymo taikant CK 6.66 straipsnį nėra vienoda. Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti minėtą kasacinio teismo praktiką dėl svetimo turto hipotekos sandorio atlygintinumo, konstatavo, kad, vertinant svetimo turto hipotekos sandorio atlygintinumą, svarbu nustatyti šio sandorio teisinę prigimtį ir atsižvelgti į šio sandorio specifiką. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vertinant svetimo daikto hipotekos sandorio atlygintinumą, turi būti atsižvelgta į tai, kad hipotekos sandoris yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole (CK 4.170 straipsnio 1, 4 dalys, 4.174 straipsnis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios prievolės akcesoriškumas pasireiškia per jos priklausomumą nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio ir pabaigos galiojimo. Hipotekos akcesoriškumas reiškia, kad nesant pagrindinės prievolės ir būtinumo (siekio) užtikrinti jos įvykdymą, neatsirastų ir papildomos įkeitimo prievolės. Taip pat neatskiriama nuo pagrindinės prievolės yra svetimo turto hipotekos įkaito davėjo pareiga atsakyti hipoteka įkeistu turtu, nes tik neįvykdęs pagrindinės prievolės kreditorius įgyja teisę išieškoti skolininko skolą ir iš trečiojo asmens įkeisto turto. Daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau jis turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams, nustatytiems priverstinio išieškojimo procese įkeistam turtui (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad santykis tarp įkaito davėjo ir hipotekos kreditoriaus nėra savarankiškas, o tik išvestinis, šio sandorio atlygintinumas negali būti vertinamas atskirai nuo pagrindinės prievolės. Ginčijamu hipotekos sandoriu, kuriuo kredito unijai „Žemdirbio gerovė“ buvo įkeistas atsakovės G. Č. nekilnojamasis turtas, buvo užtikrintas skolininko (atsakovo) R. Č. prievolių pagal 2014 m. birželio 12 d. paskolos sutartį Nr. 14-00044 (138-141 b. l.) įvykdymas. Pareiga pateikti prievolės užtikrinimo būdą skolininkui (atsakovui) nustatyta šios sutarties 6.1 punkte. Pagal paskolos sutartį atsakovas R. Č. taip pat įsipareigojo kredito unijai, kaip paskolos davėjui, sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti suteiktą paskolą mokant paskolos grąžinimo įmokas ir palūkanas, o kredito unija įsipareigojo jam šią paskolą suteikti. Taigi atsakovai kredito unija „Žemdirbio gerovė“ ir R. Č. pagal minėtą paskolos sutartį turėjo priešpriešinių turtinio pobūdžio pareigų, tai reiškia, kad šis sandoris yra atlygintinis. Sudarius svetimo turto hipotekos sandorį, greta pagrindinio skolininko ir kreditoriaus teisinių santykių (šiuo atveju prievolinio pobūdžio) susiklosto nauji įkaito davėjo ir kreditoriaus daiktinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurių vykdymas ir galiojimas priklauso nuo pagrindinės prievolės, taip pat susiklosto teisiniai santykiai tarp įkaito davėjo ir skolininko. CK 4.181 straipsnio 2 dalyje nustatyta atlygintinumo sąlyga yra reikšminga santykiui tarp skolininko ir įkaito davėjo tiek, kiek skolininkas ir įkaito davėjas gali susitarti dėl atlyginimo įkaito davėjui už prievolės vykdymo užtikrinimo suteikimą. Toks atlygintinumas nėra būtina svetimo daikto hipotekos savybė, taip pat jis nėra preziumuojamas. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sandoris tarp hipotekos kreditoriaus ir įkaito davėjo, kurio atlygintinumui vertinti CK 4.181 straipsnio 2 dalies nuostata nėra reikšminga, nes, kaip minėta, santykio tarp įkaito davėjo ir kreditoriaus atlygintinumą nulemia pagrindinės užtikrinimo prievolės teisinis pobūdis ir prigimtis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015, įvertinusi tai, kad minėtas pagrindinis sandoris yra atlygintinis, taip pat minėtą svetimo daikto hipotekos sandorio specifiką (akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole), sprendžia, jog ginčijamas svetimo turto hipotekos sandoris CK 6.66 straipsnio 2 dalies aspektu yra atlygintinis. Kadangi ginčijamas hipotekos sandoris yra atlygintinis, tai, siekiant šį sandorį nuginčyti actio Pauliana pagrindu, kaip vieną iš būtinųjų sandorio nuginčijimo CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų būtina nustatyti kredito unijos, kaip sandorio šalies, nesąžiningumą sudarant šį sandorį.

Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-06-12 tarp atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ ir atsakovo R. Č. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 14-00044, pagal kurią kredito unija suteikė atsakovui R. Č. 28000 Eur paskolą (138-141 b. l.). Atsakovo R. Č. prievolių įvykdymas buvo užtikrintas svetimo turto hipoteka, 2014-06-13 hipotekos lakštu Nr. 20120140039574 įkeičiant atsakovei G. Č. nuosavybės teise priklausantį turtą, esantį Ramunės Sodų 7 – oji g. 39, Šiauliai (105-107 b. l.).

Priimdama su kreditavimu susijusius sprendimus kredito unija turi tam tikrą diskreciją, kurią įgyvendindama turi elgtis sąžiningai, laikydamasi rūpestingo bankininko standartų. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Finansų įstaigos kliento sąvoka atskleista Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Remiantis minėta įstatymo nuostata būtent atsakovas R. Č. laikytinas kredito unijos (atsakovo) klientu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. Č. ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo metu (beje, ir teisminio proceso metu) piniginių lėšų banko sąskaitose neturėjo, banko sąskaitos buvo areštuotos, transporto priemonės išregistruotos jas sunaikinus, darbo užmokestis buvo gaunamas nedidelis, o vienintelis turimas nekilnojamasis turtas 2014-01-31 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo perleistas atsakovei G. Č.. Nurodyti duomenys patvirtina, kad paskolos sutarties sudarymo metu atsakovas R. Č. buvo faktiškai nemokus, tačiau atsakovas kredito unija suteikė atsakovui paskolą net ne jo poreikiams tenkinti, o atsakovo motinai priklausančio būsto renovacijai. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jeigu atsakovas kredito unija tinkamai įvertino kliento finansinę būklę, tai ko jis tikėjosi, kaip ir iš kokių pajamų bus grąžinama paskola, o gal iš karto buvo nuspręsta nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Be to, įkeisto turto vertė vos ne dvigubai viršija suteiktos paskolos dydį. Įvertinus paskolos atsakovui R. Č. suteikimo aplinkybes, manytina, kad suteikdama atsakovui paskolą kredito unija pažeidė kredito įstaigų veiklą reglamentuojančias teisės normas ir rūpestingo bankininko standartus, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad suteikiant paskolą atsakovui R. Č., jis jau buvo faktiškai nemokus, todėl kredito unija, priimdama sprendimą dėl paskolos jam suteikimo, elgėsi nesąžiningai.

Be to, atsakovo kredito unijos atstovas teismo posėdyje nurodė, jog jį su atsakovu R. Č. sieja ilgalaikiai verslo santykiai, R. Č. yra kredito unijos pajininkas ir senas klientas. Tai patvirtino ir R. Č., nors abu neigė, kad sudarant ginčo sandorį buvo žinomos byloje nustatytos aplinkybės. Akivaizdu, jog R. Č. ir A. L. buvo pažįstami ir iki sandorio sudarymo, juos siejo pasitikėjimo santykiai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad artimi su skolininku ginčo sandorius sudariusių asmenų tarpusavio ryšiai padidina nesąžiningumo prieš kreditorių tikimybes, nes sudaro sąlygas jais susijusių asmenų artimam bendravimui, tarpusavio pasitikėjimui. Tai sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija, tokia kaip asmens finansinė padėtis, kylančios šio pobūdžio problemos ir jų sprendimo būdai. Dėl to faktas, kad ginčo sandorį sudarę asmenys, susiję artimais ryšiais, neatitinkančiais nurodytų CK 6.67 straipsnio 1 punkte, gali būti vertinamas ne kaip pagrindas preziumuoti ginčo sandorius sudariusių šalių nesąžiningumą, bet kaip vienas sandorio šalių nesąžiningumo požymių (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2012; 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015; kt.). Nustatyta, kad G. Č. 2014-06-11 išdavė sūnui įgaliojimą disponuoti įgytu turtu. Pagal bylos duomenis R. Č. vienintelis turimas turtas 2014-01-31 gana skubotai parduotas, nors jam buvo taikyta hipoteka pagal 2010 m. kredito unijos R. Č. suteiktą paskolą, tačiau kreditoriui leidus tai padaryti, kol turtas dar nebuvo areštuotas baudžiamojoje byloje. Atsiskaičius su kredito unija pagal 2010 m. paskolos sutartį, hipoteka 2014-03-06 minėtam turtui buvo panaikinta, tačiau 2014-06-12 suteikus paskolą nuo 2014-06-13 vėl taikyta, tik jau esant kitam turto savininkui. Paskola suteikta vėl atsakovui R. Č., tačiau jau ne verslo tikslais, kaip kad buvo anksčiau, bet jam nepriklausančio namo renovacijai. Paskola buvo suteikta nemaža – 28000 Eur. Kas už minėtus pinigus buvo atlikta, duomenų byloje nėra, tačiau ieškovei nei iš šios paskolos, nei iš pirkimo – pardavimo sutartimi gautų 130000 Lt neteko nei euro, nors tai didelė pinigų suma. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kredito unijos atstovas nurodė, jog paprastai yra tikrinama, kur išleidžiami paskolos pinigai, priešingu atveju nutraukiama paskolos sutartis ir pradedamas išieškojimas prieš terminą. Tačiau šiuo atveju tikrinama nebuvo, nes kredito uniją su atsakovu R. Č. siejo abipusis pasitikėjimas, kas taip pat rodo kreditoriaus nesąžiningumą ieškovės atžvilgiu.

Vertinant atsakovės G. Č., kaip hipotekos sandorio šalies, sąžiningumą kredito unijos atžvilgiu, pažymėtinas tas ypatumas, kad asmenys, įkeičiantys turtą už finansų įstaigos klientą, nėra finansinių paslaugų gavėjai, taigi nėra finansų įstaigos klientai, todėl jiems netaikytinos Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio nuostatos. Dėl to atsakovas kredito unija, prieš sudarant ginčijamą hipotekos sandorį, neturėjo pareigos įvertinti atsakovės G. Č. galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus taip, kaip tokią pareigą jis turėjo savo kliento atžvilgiu. 

Atsižvelgdama į tai, konstatuotina, kad atsakovas R. Č. nebuvo sąžiningas ieškovės atžvilgiu, nes, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo, perleido turtą savo motinai, o po to atstovaudamas savo motiną pagal įgaliojimą, turtą įkeitė, žinojo ir suprato, kad pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės teises, ir to siekė; kad atsakovė G. Č. nebuvo sąžininga turto įgijėja ir įkaito davėja, įsigydama sūnaus R. Č. vienintelį turimą turtą, nesiekė tapti šio turto tikrąja savininke, iš esmės sandorį sudarė dėl to, kad tikrasis turto savininkas liktų R. Č., bet išvengtų žalos atlyginimo, o vėliau turtą dar apsunkino, suteikdama pirmenybę išieškoti skolą hipotekos kreditoriui, ir turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises; kad atsakovas kredito unija „Žemdirbio gerovė“ taip pat nebuvo sąžininga, nes kredito uniją su atsakovu R. Č. dar iki ginčo sandorių sudarymo siejo pasitikėjimo santykiai, kas padidina nesąžiningumo prieš ieškovę tikimybę, sudaro sąlygas bei prielaidas keistis tarpusavyje neviešintina informacija, suteikė paskolą faktiškai pajamų neturinčiam klientui ir sudarė hipotekos sandorį, tuo dar labiau apsunkindamas ieškovei priteistos žalos išieškojimą, tai suprato ir to siekė, taip pažeisdama ieškovės, kaip kreditorės, teises.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad yra visos sąlygos taikyti actio Pauliana institutą (CK 6.66 str.). R. Č. ir G. Č. bei G. Č., atstovaujama pagal įgaliojimą R. Č., ir kredito unija „Žemdirbio gerovė“ neprivalėjo sudaryti ginčijamų sandorių, kuriuo buvo perleistas ir įkeistas vienintelis R. Č. turimas turtas, šie sandoriai pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises, ginčijamų sandorių šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo, kad pažeidžia ieškovės, kaip kreditorės, teises ir interesus, todėl ieškinys turi būti tenkinamas, ginčijami sandoriai pripažįstami negaliojančiais bei taikoma restitucija.

Dėl restitucijos taikymo

Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes pagal CK 6.66 straipsnio 4 dalį sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisinius padarinius ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti, kreditoriaus reikalavimą nukreipiant į perduotą pagal skolininko sudarytą sandorį turtą, jo vertę ar lėšas (tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti) (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Nenukreipus kreditoriaus reikalavimo į skolininko perleistą turtą, nebūtų atkurta padėtis, buvusi iki kreditoriaus teisių pažeidimo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2006 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2006; 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015; kt.). Patenkinus actio Pauliana ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-543/2007; 2010 m. sausio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2010; 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Bylos duomenimis, ginčijama 2014 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartimi R. Č. perleido atsakovei G. Č. nuosavybės teisę į žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius Ramunės Sodų 7 – oji g. 39, Šiauliai. Šiaulių apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendžiu (9-24 b. l.), paliktu nepakeistu Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-14 nutartimi (25-35 b. l.), ieškovei J. Č., kaip nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei, iš atsakovo R. Č. priteista 16566,80 Lt (4798,08 Eur) turtinės žalos, 10000 Lt (2896,20 Eur) neturtinės žalos ir 2000 Lt (579,24 Eur) procesų išlaidų - išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso – 8273,52 Eur, skolos išieškota 337 Eur (ieškovės paaiškinimai, 39 b. l.). Aukščiau nurodytų aplinkybių pagrindu, teismas daro išvadą, kad ieškovės reikalavimai atsakovams pareikšti pagrįstai, todėl remiantis CK 6.66 straipsnio 4 dalimi ir nurodyta kasacinio teismo praktika, yra pagrindas, nukreipti ieškovės skolos išieškojimą į atsakovei perleistą turtą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Iš atsakovų paaiškinimo teismo posėdyje, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (142-144 b. l.) matyti, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso atsakovei G. Č.. Kliūčių nukreipti išieškojimą į ginčo turtą nėra. Atsižvelgiant į patenkinto ieškovės reikalavimo dydį (8273,52 Eur) ir išieškotą sumą (337 Eur), į tai, kad atsakovas R. Č. dirba ir gauna darbo užmokestį (167-170 b. l.), į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas (167-170 b. l.), į perleisto turto vertę (žemės sklypo vidutinė rinkos vertė (7320 Eur) truputį mažesnė nei ieškovės reikalavimas, o gyvenamojo namo vidutinė rinkos vertė (61400 Eur) gerokai didesnė nei ieškovės reikalavimas), atsakovui gera valia nesumokėjus išieškomos sumos, įvertinus skolos dydžio ir perleisto turto vertės (123 b. l.) santykį, atsižvelgus į hipotekos kreditoriaus interesus, remiantis proporcingumo ir teisingumo principais, bei vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika šiuo klausimu (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.), tikslinga pripažinti negaliojančia dalį ginčijamų sutarčių ir nukreipti ieškovės skolos išieškojimą į konkretų turtą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis), t. y. į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė 7320 Eur (2015 m. gruodžio 15 d.), t.y. beveik lygiavertė patenkinto reikalavimo sumai, likusią sumą išieškant iš atsakovo R. Č. gaunamų pajamų. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, ieškinys tenkintinas iš dalies, pripažintina negaliojančia ginčijamų sandorių dalis (dėl žemės sklypo), nukreipiant išieškojimą į konkretų perleistą turtą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl pirkimo – pardavimo ir hipotekos sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Ieškinio sumą nurodė 7320 Eur ir nuo minėtos sumos sumokėjo žyminį mokestį (220 Eur). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kvalifikavus actio Pauliana ieškinį turtiniu, jis žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą kaip turtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškovė pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu, jos reikalavimas turtinis, įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę, todėl ginčo pirkimo – pardavimo sutartimi perleidus turtą už 130000 Lt (37650,60 Eur), minėta suma turėtų būti nurodyta kaip ieškinio suma ir nuo minėtos sumos turėtų būti skaičiuojamas žyminis mokestis (1042 Eur). Hipotekos sandorio naikinimas šioje civilinėje byloje yra išvestinis reikalavimas, už jį žyminis mokestis neskaičiuojamas ir nemokamas. Teismas, būdamas kitos teismo sudėties, priėmė ieškovės ieškinį, užskaitė sumokėtą žyminį mokestį ir nesprendė klausimo dėl žyminio mokesčio primokėjimo ar jo mokėjimo atidėjimo, ar atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pasikeitus teismo sudėčiai ir išėjus priimti sprendimą, paaiškėjo, jog civilinėje byloje yra sumokėta per mažai žyminio mokesčio, todėl šis klausimas spręstinas. Teismas tenkino ieškinį iš dalies, todėl paskirsto bylinėjimosi išlaidas. Ieškinys patenkintas iš dalies (patenkinta 20 procentų reikalavimo), todėl ieškovei solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovė yra sumokėjusi 220 Eur žyminį mokestį (45 b. l.), kuris jai priteistinas solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č.. Likusios dalies žyminio mokesčio ieškovė nesumokėjo, tačiau atsižvelgus į tai, kad turi būti mokama pakankamai didelė suma, kurios nesumokėjimas neturi užkirsti kelio teisminei gynybai, kad nagrinėjama byla, susijusi su žalos atlyginimu, kilusi iš šeimos teisinių santykių ir dėl žalos, atsiradusios dėl atsakovo nusikalstamos veikos padarymo, atlyginimo išieškojimo, kad teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, todėl nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo ieškovė atleistina, likusi žyminio mokesčio dalis iš ieškovės valstybei nepriteistina (CPK 83 str. 3 d., 96 str. 5 d.). Ieškovė pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 850 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (177-178 b. l.), todėl ieškovei solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. priteistina 170 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovai R. Č. ir G. Č. pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad sumokėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (80, 81, 146 b. l.), todėl iš ieškovės solidariai atsakovams R. Č. ir G. Č. priteistina 240 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atlikus priešpriešinių reikalavimų (bylinėjimosi išlaidų) įskaitymą, ieškovei solidariai iš atsakovų R. Č. ir G. Č. priteistina 150 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovas kredito unija „Žemdirbio gerovė“ atsiliepime nenurodė turėjęs bylinėjimosi išlaidų, taip pat teismo posėdžiuose nebuvo gauti atitinkami atstovo prašymai dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei šias išlaidas patvirtinantys dokumentai (CPK 98 str. 1 d. ), todėl teismas neturi pagrindo spręsti patirtų išlaidų priteisimo klausimo.

Ieškinį patenkinus iš dalies, 2015 m. liepos 28 d. nutartimi  (48-49 b. l.) taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teismo sprendimui įsiteisėjus – laikinosios apsaugos priemonės naikintinos pastatui - gyvenamajam namui, o žemės sklypui paliktinos galioti iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 straipsnio 3 dalis).    

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras ir Lietuvos Respublikos finansų ministras, vadovaudamiesi Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalimi, priėmė įsakymą Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimo išlaidų sumos nustatymo (Žin., 2011, Nr. 134-6373) ir nustatė, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimo išlaidų suma yra 3 Eur. Šioje byloje susidarė 8,61 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurias paskirsčius tarp šalių atitinkamai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, gaunama suma yra mažesnė, nei teisės aktuose nustatyta suma, todėl valstybei iš šalių nepriteistina, nes išieškojimo išlaidos būtų didesnės.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263–267 straipsniais, 268–270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia 2014-01-31 pirkimo - pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas R. Č. pardavė atsakovei G. Č. asmeninėn nuosavybėn 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini),- dalį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo, nukreipiant ieškovei J. Č. priteisto žalos atlyginimo 8273,52 Eur sumai išieškojimą į sandoriu perleistą turtą - žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). 

Pripažinti negaliojančiu 2014-06-13 sutartinės hipotekos sandorio (identifikavimo kodas 20120140039574), pagal kurį atsakovė G. Č., atstovaujama atsakovo R. Č. pagal įgaliojimą, įkeitė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį 0,0870 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), atsakovo kredito unijos „Žemdirbio gerovė“ naudai,- dalį dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei J. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) solidariai iš atsakovų R. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimt eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidų

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės G. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui - 0,0870 ha žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamajam namui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantiems Ramunės Sodų 7-oji g. 39, Šiaulių m., uždraudžiant juos perleisti tretiesiems asmenims,- palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2015 m. liepos 28 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą atsakovės G. Č., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui - gyvenamajam namui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Ramunės Sodų 7-oji g. 39, Šiaulių m.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, palikti galioti 2015 m. liepos 28 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – areštą nekilnojamajam turtui - 0,0870 ha žemės sklypui, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Ramunės Sodų 7-oji g. 39, Šiaulių m., uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti,- iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismo sprendimui įsiteisėjus, apie priimtą sprendimą pranešti Centrinei hipotekos įstaigai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                        Asta Čebatoriūtė