Administracinė byla Nr. A-2006-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01178-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–6).

Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. buvo laikomas kamerose, kuriose buvo nuo 3 iki 8 asmenų, šalta, drėgna, tamsu. Kamerų plotai apie 18 kv. m, kuriose yra stalas, 2 gultai (dviejų aukštų), sanitarinis mazgas. Tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba stovėti. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui, rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, o pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų. Taip pat skunde pareiškėjas nurodė, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus. Nurodė, kad įrodinėdamas neturtinę žalą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, nurodė Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Skunde pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 64–71) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. kamerose Nr. 90, 56, 96, 104, 7, 103, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,37 kv. m iki 22 kv. m ploto. Pabrėžė, kad EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Nurodė, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą. Pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras kamerą Nr. 7 tikrino: 2015 m. lapkričio 13 d. (2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-521) – nustatyta, kad pelėsio nėra, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko reikalavimus; 2015 m. gruodžio 16 d. (2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. EP-594) – nustatyta, kad oro temperatūra nuo 18 iki 19,4 0C, santykinė oro drėgmė nuo 35,2 iki 64,8 proc. Vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punktu. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo dienos šviesos patekimo į kamerą, šalčio ar drėgmės, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Šiaulių tardymo izoliatoriaus rėžiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, ginčui aktualiais laikotarpiais, nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Teigė, kad pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-84 užfiksuota, kad laikino laikymo (atvykimo) kratos atlikimo patalpoje esančios 4 vonelės. 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte Nr. EP-328 nustatyta, kad kratų atlikimo patalpoje naudojamos vonelės vizualiai buvo švarios, sąlygos vonelių dezinfekcijai sudarytos. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 užfiksuota, kad kratos atlikimo patalpoje esančios vonelės daiktams sudėti išplautos. 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo akte Nr. 460 pažeidimų neužfiksuota. Minėtų patikrinimų metu jokių esminių paminėto teisinio reglamentavimo dėl patalpų būklės pažeidimų, per žemos oro temperatūros ar per didelės drėgmės, neužfiksuota. Be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Nuo 2010 metų Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras ? rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. 2014 m. birželio 13 d. pareiškėjas pateikė prašymą būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą, kur buvo laikomi nerūkantys asmenys. Pareiškėjo saugomos įstatymų teisės ir teisėti lūkesčiai, susiję su rūkymu, nebuvo pažeisti, todėl atsakovo veikimas nelaikytinas turinčiu neteisėtumo požymių. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnio 8 punktu. Prašė teismo, sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą, atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. G. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais už šį laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 110–123).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu. Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. 60/09-18972 „Dėl A. G.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. (76 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 72 dienas, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 1 dieną buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 3 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija iš dalies pažeidė pareiškėjo subjektines teises būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose drėgna, tamsu ir šalta. Teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. lapkričio 17 d. patikrinimo aktą Nr. EP-521 (patikrinimas atliktas 2015m. lapkričio 13 d.); 2015 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. EP-594 (patikrinimas atliktas 2015 m. gruodžio 16 d.); 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo aktą Nr. EP-328 (patikrinimas atliktas 2015 m. liepos 24 d.); 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą Nr. EP-354 (patikrinimas atliktas 2015 m. rugpjūčio 24 d.); 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.); 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktą Nr. EP-447 (patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 6 d.); Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 25 d. pažymą Nr. 62/08-361 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Teismas atsižvelgė į HN 76:2010 24, 22 ir 23 punktus. Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, taigi, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nebuvo nustatyti galimi higienos normų pažeidimai.

Pareiškėjo skunde nurodoma, kad atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, asmens ar daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, nes asmenys, esant žemai oro temperatūrai, verčiami nusirengti, o daiktai dedami į nešvarias dėžes.

Teismas atsižvelgė į Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 20 d. patikrinimo aktą Nr. EP-460 (patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 16 d.); 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo aktą Nr. EP-328; 2015 m. kovo 13 d. patikrinimo aktą Nr. EP-84 (patikrinimas atliktas 2015 m. kovo 4 d.); 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą Nr. EP-354; 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo aktą Nr. EP-447 (patikrinimas atliktas 2015 m. spalio 6 d.).

Iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius visada laikosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad rūkantys asmenys laikomi su nerūkančiais asmenimis. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 73:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Iš pareiškėjo sveikatos istorijoje esančio pirminės gydytojų apžiūros lapo matyti, kad prie pareiškėjo žalingų įpročių nėra priskiriamas rūkymas. Iš pareiškėjo rašytinio prašymo matyti, kad pareiškėjas nurodė esąs nerūkantis, todėl pageidauja būti kalinamas kameroje, kurioje laikomi nerūkantys asmenys. Atsižvelgdamas į tokį pareiškėjo pageidavimą, atsakovas, vadovaudamasis 2014 m. birželio 19 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 1/01-157 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo patvirtinimo“, „Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu“, Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planais, laikė pareiškėją kamerose, kuriose laikomi nerūkantys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl laikymo su nerūkančiais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją raštu. Pažymėta, kad neturima įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją nurodydamas, jog prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Teismas darė išvadą, jog Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose laikomi nerūkantys asmenys.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, daryta išvada, kad asmens sveikatos istorijose nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašo įrašais matyti, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014 m. birželio 20 d. pareiškėjas jokių sveikatos nusiskundimų neišsakė, nurodė turėtą vaikystėje operaciją bei tai, kad žalingų įpročių neturi.

Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių skausmų, depresijos, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2016 m. gegužės 18 d. pažymos Nr. 61/04-1227 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. gegužės 12 d. su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių nesikreipė.

Pareiškėjo skundo teiginys, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai tyčia sudaro konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų, yra nepagrįstas jokiais įrodymais ir subjektyvus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas iš 76 dienų buvo laikomas 72 dienas, nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 1 dieną buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 3 dienas kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, galimų higienos normų pažeidimų Šiaulių visuomenės sveikatos centras neužfiksavo, laikytas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjas nepatyrė tokių didelių kančių ar nepatogumų bei dvasinė skriauda nėra tokia didelė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo prašo pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 128–129).

Prašo peržiūrėti bylą ir priteisti 1 500 Eur. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo matyti, kad teismas pripažįsta, jog pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir kad jo teisės buvo pažeistos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 140–142).

Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui A. G., jo teigimu, padarytos jį laikant Šiaulių tardymo izoliatoriuje netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 5 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 90, 56, 96, 104, 7, 103. Pareiškėjas teigė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose jam tenkantis gyvenamais plotas buvo mažesnis nei nustatyta minimali norma, buvo netinkamas apšvietimas, šalta, drėgna, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, atvykstant ir išvykstant asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad: ginčo laikotarpiu pareiškėjas 1 dieną buvo laikomas kameroje, kurioje jam galimai teko mažesnis plotas nei nustatyta norma, ir 3 dienas kameroje, kurioje plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma; Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nebuvo nustatyti pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimai; nurodė, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI visada laikosi HN 76:2010 reikalavimų dėl apžiūros (patikros) patalpų, tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI (ar atvežimo į Šiaulių tardymo izoliatorių) metu tokie pažeidimai būtų nustatyti; pareiškėjo teiginiai dėl šalčio yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais; Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose laikomi nerūkantys asmenys. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kad pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su tuo, kad jam nebuvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas  įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Šiaulių TI. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už nustatytus pažeidimus, reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmetant kaip nepagrįstą.

Šiuo aspektu pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2012 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2542/2012 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas ir apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią būtų būtina įvertinti pinigais.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.