Administracinė byla Nr. eAS-736-556/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02512-2025-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. liepos 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai F. O., S. A. ir nepilnamečiai Y. O., M. O., H. O., kuriuos atstovauja jų atstovai pagal įstatymą tėvai F. O. ir S. A. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 24M56330, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje ir nesuteikti pareiškėjams papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje (toliau – ir skundžiamas Sprendimas) bei įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Skunde pareiškėjai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. sustabdyti skundžiamo Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis sprendimas šioje byloje.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 9 d. nutartimi atnaujino pareiškėjams praleistą terminą skundui dėl skundžiamo Sprendimo paduoti, atleido pareiškėjus nuo žyminio mokesčio mokėjimo, priėmė pareiškėjų skundą nagrinėti, netenkino pareiškėjų prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Pareiškėjai pateikė naują prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriame prašė sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 (toliau – Išsiuntimo sprendimas) vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas byloje dėl pareiškėjų skundo dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.
Pareiškėjai prašymą grindė tuo, kad šioje byloje, pareiškėjų vertinimu, yra aktuali Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių. Tai, kad pareiškėjų skundo objektas yra skundžiamas Sprendimas, o ne Išsiuntimo sprendimas, kurio vykdymą prašoma stabdyti, nesudaro esminių procesinių kliūčių taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2025 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025. Pareiškėjų vertinimu, nėra akivaizdžių skundo reikalavimo nepagrįstumo požymių. Pareiškėjai siekia gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, todėl nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Be to, panaikinus skundžiamą Sprendimą ir įpareigojus iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, tokio teismo sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y. išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjų atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, negrąžins. Nagrinėjamu atveju Sprendimo apskundimas nesustabdo Išsiuntimo sprendimo vykdymo, asmenims nėra nustatytas savanoriškas terminas išvykti, Išsiuntimo sprendime Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavesta vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, todėl laikytina, kad nesustabdžius šio Išsiuntimo sprendimo vykdymo, pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas, t. y. pareiškėjams nebus padaryta neatitaisoma žala galimybei realizuoti savo teises, kartu užtikrinant ir atsakovo interesus, kadangi pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones Išsiuntimo sprendimo vykdymas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.
Atsakovas pateikė nuomonę dėl pareiškėjų prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, kurioje prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.
Atsakovas savo poziciją grindė tuo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Šiuo atveju pareiškėjai prašo stabdyti Išsiuntimo sprendimo vykdymą, nors minėtas sprendimas nėra šios bylos dalykas. Be to, Išsiuntimo sprendimas yra įsiteisėjęs. Atkreipė dėmesį, kad tai yra ketvirtasis pareiškėjų paskesnis prieglobsčio prašymas, su kuriuo pareiškėjai nepateikė naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad jie gali atitikti Įstatymo 86 ar 87 straipsniuose nustatytus kriterijus. Nėra aplinkybių, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Išnagrinėjus pareiškėjų pirmą, antrą ir trečią prieglobsčio prašymą, jiems nebuvo suteiktas prieglobstis, nes jų baimė patirti persekiojimą buvo hipotetinė. Be to, buvo pateikti tikėtina suklastoti dokumentai, o tai vertinama, kaip piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra ir siekis sutrukdyti įsiteisėjusių sprendimų vykdymą. Pareiškėjai prašyme nenurodė, kokia jiems būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės. Pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo, tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės saugumui arba viešajai tvarkai, tai patvirtino ir LVAT. Pagal Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktą apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Tai, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, jei pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų.
II.
Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjų F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 23M94123 (Išsiuntimo sprendimu) Migracijos departamentas nusprendė: 1) nesuteikti F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 3) išsiųsti F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti F. O. ir S. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 5) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl F. O. ir S. A. draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) neuždrausti Y. O., M. O., H. O. atvykti į Lietuvos Respubliką.
Taip pat nustatyta, kad 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 23M94123 (skundžiamu Sprendimu) Migracijos departamentas nusprendė: 1) nesuteikti F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; 2) nesuteikti F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje.
Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo stabdyti Išsiuntimo sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos, vykdymą, nors patį skundą sieja su kito sprendimo panaikinimu, t. y. skundžiamu 2024 m. rugsėjo 13 d. Sprendimu, kuriuo buvo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos.
Teismas kritiškai vertino pareiškėjų argumentą, jog šiuo atveju turi būti taikoma pareiškėjų prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, nepaisant to, kad ji yra susijusi su kitu, nei skundžiamas aktas, nes, anot pareiškėjų, pavienėje LVAT nagrinėtoje byloje (2025 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-335-502/2025) buvo taikyta analogiška reikalavimo užtikrinimo priemonė. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų skunde pateiktas referavimas į minėtą pavienę nutartį, kuri nėra siejama su byloje nagrinėjamomis teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis (ratio decidendi), nėra savaime pakankamas šioje byloje analogiškai spręsti pareiškėjų prašymą.
Pareiškėjai kartu su prašymu nepateikė jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, kurie pagrįstų, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, vykdant Išsiuntimo sprendimą, jiems būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1611-552/2024, kurioje buvo nagrinėjama individuali pareiškėjų situacija, ir kurioje patvirtintas Išsiuntimo sprendimo teisėtumas, nurodė, kad pareiškėjai tinkamai nepagrindė tarptautinės apsaugos poreikio bei jų deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikytina visiškai pagrįsta, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjams kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
Teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjų prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjų teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai, nes pareiškėjai nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Teismas ex officio vertindamas nepilnamečių vaikų situaciją geriausių vaiko interesų užtikrinimo požiūriu pažymėjo, kad Išsiuntimo sprendime yra nuspręsta neuždrausti nepilnamečiams Y. O., M. O., H. O. atvykti į Lietuvos Respubliką. Laikytina, kad nepilnamečių pareiškėjų teisės, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonės, nebus pažeistos. Be to, pareiškėjai disponuoja galimybe patirtus finansinius nuostolius išsiieškoti iš valstybės, naudojantis žalos dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų atlyginimo institutu.
Apibendrinęs teismas konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas arba, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl pareiškėjų prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkinamas.
III.
Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį, ir išspręsti klausimą iš esmės: taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų skundo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 24M56330 teisėtumo.
Pareiškėjai nurodo, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, išsiuntimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismui priėmus pareiškėjams teigiamą sprendimą – panaikinus skundžiamą Sprendimą ir įpareigojus atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį, tokio sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas, t. y. asmenis išsiuntus į kilmės valstybę, pareiškėjų atgal į Lietuvą, net ir priėmus teigiamą sprendimą nagrinėjamoje byloje, negrąžins.
Išsiuntimo sprendime Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavesta vykdyti pareiškėjų išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos, todėl nesustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymo, pareiškėjai bus išsiųsti iš šalies iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dėl skundžiamo Sprendimo pagrįstumo.
Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Išsiuntimo sprendimo vykdymą, būtų užtikrinamas tiek proporcingumo principas, tiek proceso šalių interesų pusiausvyros principų įgyvendinimas. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, Išsiuntimo sprendimo vykdymas būtų sustabdytas tik laikinai, iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo nagrinėjamoje byloje.
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai teikdami prašymą nesilaiko suformuotos LVAT praktikos (žr., pvz., LVAT 2025 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-356-815/2025; 2024 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-621-463/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-624-821/2024), kurioje yra konstatuota, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo turi būti tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais. Šiuo atveju pareiškėjai prašo sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 vykdymą, nors šis sprendimas nėra šios bylos dalykas. Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimas Nr. 23M94123 yra įsiteisėjęs (LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1611-552/2024).
Ketvirtas pareiškėjų paskesnis prieglobsčio prašymas, su kuriuo pareiškėjai nepateikė naujos esminės informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėtų tikimybė, kad jie gali atitikti Įstatymo 86 ar 87 straipsnyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Tyrimo metu taip pat nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Išnagrinėjus pareiškėjų pirmą, antrą ir trečią prieglobsčio prašymą, jiems nebuvo suteiktas prieglobstis, nes jų baimė patirti persekiojimą buvo hipotetine. Be to, pareiškėjai su ketvirtuoju paskesniu prieglobsčio prašymu teikė „dokumentus“, kurie, labai tikėtina, yra suklastoti, kas buvo vertinta kaip sąmoningas piktnaudžiavimas prieglobsčio procedūra ir siekis sutrukdyti įsiteisėjusių sprendimų vykdymą
Pareiškėjai savo prašyme nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, o būtent – nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Pareiškėjai prašyme nenurodo, kokia jiems bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Nors pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Tačiau teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.). Vadovaujantis Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktu apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka.
Tai, kad pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjai neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-738-968/2021).
Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-824-502/2022). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).
Prašymą taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjai iš esmės grindė tuo, kad, jų nuomone, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, jie bus išsiųsti į kilmės valstybę, o teismui priėmus jiems palankų sprendimą ir panaikinus ginčijamą administracinį sprendimą, teismo sprendimo vykdymas būtų iš esmės neįmanomas. Pareiškėjų nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdžius Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 vykdymą, būtų užtikrinamas proporcingumo principas.
Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės yra kilęs dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 24M56330 teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėjai prašo laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 vykdymą.
Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas pareiškėjo skundo reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 24M56330 teisėtumo ir pagrįstumo, o ne dėl minėto Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 23M94123 teisėtumo bei pagrįstumo. Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 28 d. sprendimas, kurio vykdymą prašoma sustabdyti, buvo ginčijamas kitoje, jau išnagrinėtoje, administracinėje byloje, kurioje yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Taigi, pareiškėjų prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nėra tiesiogiai susijusi su byloje pareikštų reikalavimų užtikrinimu. Pareiškėjai, kuriems tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių tai, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra pagrindas taikyti jų prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, nepagrindė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, nagrinėjamu atveju, būtų susijęs su konkretaus jų skundo reikalavimo užtikrinimu.
Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų argumentai, kad jie bus išsiųsti į kilmės šalį ir jiems palankaus teismo sprendimo atveju nebus grąžinti, savaime nereiškia, jog pareiškėjams bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjų teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jiems gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų F. O., S. A., Y. O., M. O., H. O. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius
Egidijus Šileikis