Civilinė byla Nr. 2A-644-221/2014
Teisminio proceso Nr. 2-13-3-02494-2013-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2;
(S)
121.21;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. kovo 19 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliančių uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“, atstovaujamos advokato Roko Kairelio, ir uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Voluktė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vivatrans“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl įsiskolinimo už pervežimo paslaugas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 2-3), prašydama priteisti iš atsakovės 8 286,72 Lt įsiskolinimą už tarptautinį pervežimą, atliktą pagal užsakymą Nr. 294-2013.04.09/01, 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad šalys 2013 m. balandžio 9 d. sudarė krovinio pervežimo sutartį-užsakymą Nr. 294-2013.04.09/01, pagal kurį ieškovė pervežė krovinį iš Italijos į Lietuvą, atsakovė už pervežimą įsipareigojo sumokėti 2300 EUR. Krovinys buvo pristatytas 2013 m. balandžio 15 d., o iškrautas tik 2013 m. balandžio 17 d., todėl pagal sutarties sąlygas atsakovė be pervežimo apmokėjimo privalo sumokėti 100 EUR už dienos prastovą, iš viso 2400 EUR. Tačiau atsakovė 2013 m. balandžio 25 d. pareiškė ieškovei pretenziją dėl 3718,50 EUR nuostolių atlyginimo, nes buvo nustatytas dalies krovinio trūkumas. Ieškovė 2013 m. gegužės 24 d. išsiuntė atsakovei atsakymą į pretenziją, nurodydama, kad nesutinka su atsakovės reikalavimais, tačiau atsakovė 2013 m. gegužės 28 d. pateikė ieškovei pranešimą apie priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymą. Be to, ieškovė dėl nuostolių atlyginimo kreipėsi į draudimo kompaniją „PZU Lietuva“, kuri pradėjo administruoti žalos bylą. Kadangi atsakovė draudimo kompanijai nepateikė reikalingos informacijos draudimo išmokai gauti, žalos byla buvo nutraukta. Atsakovė į raginimus sumokėti skolą nereagavo, todėl ieškovė kreipėsi į teismą.
Atsakovė pateikė atsiliepimą, prašydama ieškinį atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 51-54). Atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad iškraunant krovinį buvo nustatytas prekių trūkumas ir sugadinimas, kuris galėjo atsirasti dėl vežėjo (ieškovės) kaltės. Nors krovinio plomba nebuvo nepažeista, tačiau klijuotas tentas, plombavimo trosas pervertas ne per visas kilpas, dėl ko buvo galimas priėjimas prie krovinio, nepažeidžiant plombos. Atsakovė 2013 m. balandžio 24 d. gavo faktinio krovinio siuntėjo įmonės Mont Premier LTD pretenziją dėl 3618,50 EUR nuostolių atlyginimo ir 100 EUR netesybų už vienos dienos vėlavimą. Šias sumas atsakovė siuntėjui sumokėjo ir pateikė analogišką pretenziją ieškovei, kaip faktiniam vežėjui. Kadangi ieškovė ir toliau reikalavo apmokėti už pervežimo paslaugas 8286,72 Lt (pagal sutartį 2300 EUR), bet neatlygino atsakovės už netinkamą pervežimą patirtų nuostolių 3718,50 EUR (12 839,24 Lt), 2013 m. gegužės 28 d. atsakovė pateikė ieškovei įskaitymo aktą, kuriuo vienašališkai įskaitė priešpriešinius 8286,72 Lt ir 12 839,24 Lt reikalavimus (pervežimo apmokėjimo reikalavimas ir reikalavimas atlyginti nuostolius už netinkamą pervežimo kokybę), po ko ieškovė liko skolinga atsakovei 4552,52 Lt. Atsakovė laiko, kad prievolė įvykdyta įskaitymu.
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ dėl ieškinio reikalavimo iš esmės nepasisakė. Nurodė, jog iš gautų procesinių dokumentų matyti, kad draudėja UAB „Voluktė“ 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į draudimo kompaniją su pranešimu, kuriuo nurodė, jog nustatytas krovinio trūkumas. UAB DK „PZU Lietuva“ pradėjo žalos sureguliavimo tyrimą, tačiau negavusi iš UAB „Vivatrans“ visų reikalautų dokumentų dėl įvykio ir negalėdama įvertinti žalos, priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimu (b. l. 115-119) ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės ieškovei 7941,44 Lt skolą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (7941,44 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme, 2013 m. liepos 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės 32 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Teismas nustatė, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė 1956 metų CMR konvencijos prasme yra laikomos krovinio vežėjomis. Žalos atsiradimo kroviniui faktą pripažįsta abi šalys, tačiau ieškovė neigia savo kaltę dėl krovinio sugadinimo, dalies jo praradimo ir nurodo, kad dėl trūkumo bei sugadinimo gali būti kaltas jo siuntėjas. Teismas nurodė, kad nustatant asmens kaltę dėl krovinio trūkumų ar sugadinimo, vadovaujamasi CMR Konvencijos nuostatomis. Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Nors ieškovės atstovai laiko, kad žala kroviniui atsirado dėl siuntėjo kaltės, tačiau akivaizdu, kad aplaidžiai tikrindamas krovinio vietų skaičių ir troso pervedimą per fiksavimo kilpas, vairuotojas prisiėmė visą atsakomybę už krovinio kiekį ir būklę, nes pareigą vežėjui patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, krovinio ir pakuotės išorinę būklę numato CMR 8 straipsnio nuostatos. Teismo vertinimu, ieškovė aplinkybių, šalinančių jos (kaip vežėjo) atsakomybę už žalą kroviniui, byloje neįrodė, todėl laikė, jog kroviniui padaryta žala dėl vežėjo UAB „Voluktė“ kaltės. Siuntėjas savo teisę gauti kompensaciją už prarastą ir sugadintą krovinį realizavo per atsakovę, gaudamas iš jos pareikalautą sumą, o savo ruožtu UAB „Vivatrans“ pareiškė regreso teisę dėl nuostolių atlyginimo faktiniam vežėjui UAB „Voluktė“, o šiam atsisakius apmokėti nuostolius, juos likvidavo atlikusi vienašalį įskaitymą. Ieškovė nesutiko su atsakovės vienašališkai atliktu įskaitymu, tuo pačiu ir su UAB „Vivatrans“ nustatytu nuostolių dydžiu. Teismas, išanalizavęs šalis siejančius prievolinius santykius, nustatė, kad vertinti jų reikalavimus kaip aiškiai priešpriešinius, negalima. Teismas sprendė, kad ieškovė dėl apmokėjimo už atliktą tarptautinio pervežimo paslaugą turi reikalavimo teisę į atsakovę, tačiau atsakovės reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo būti nukreipiamas ne į UAB „Voluktė“, bet į šios įmonės draudiką, t. y. į UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi vežėjas savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs šioje draudimo kompanijoje vežėjų automobiliais atsakomybės draudimu, kas sąlygoja pareigą draudikui atsitikus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką. Draudikas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik 2013 m. birželio 14 d., o tuo tarpu atsakovė reikalavimą į UAB „Voluktė“ nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymą. Vadinasi, įskaitymas buvo atliktas žymiai anksčiau nei sureguliuotas žalos atlyginimas, kas teismui leido daryti išvadą, kad atsiradę šalių mokėjimai nelaikytini priešpriešiniais, kadangi reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turėjo būti nukreipiamas ne į ieškovę, bet į jos draudiką ir tik šiam atsisakius padengti nuostolius, reikalavimas galėjo būti nukreipiamas į vežėją – UAB „Voluktė“. Teismo vertinimu, nesant pagrindo laikyti ieškovės ir atsakovės prievolinių santykių priešpriešiniais, negalima teigti, kad prievolė pasibaigė įskaitymu. Byloje ieškovė nekelia reikalavimo įskaitymo aktą pripažinti negaliojančiu, tačiau vertinant, kad nuo šio sandorio tiesiogiai priklauso ieškovės reikalavimo išsprendimo rezultatas, teismas ex offitio pripažino vienašalį įskaitymo sandorį negaliojančiu. Kadangi į reikalavimą dėl apmokėjimo už krovinio gabenimą vienašališkai negalėjo būti įskaitytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, prievolė laikoma nepasibaigusia, dėl ko atsakovė privalo apmokėti suteiktą pervežimo paslaugą. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, laikė prastovos faktą neįrodytu, todėl reikalavimas priteisti 100 EUR už prastovą atmetė.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovės atstovas (b. l. 122-125) prašo teismo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 dalį, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė apeliantės ir ieškovės tarpusavio reikalavimų priešpriešiniais, neteisėtai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias įskaitymą (CK 6.130 straipsnis), nukrypo nuo LAT suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos ir visiškai nepagrįstai tenkino ieškinį.
2. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šalių reikalavimai nėra priešpriešiniai, vadovavosi ieškovės ir UAB DK „PZU Lietuva“ sudaryta draudimo sutartimi, kurioje yra nurodyta, jog draudikas įsipareigoja išmokėti draudimo išmoką kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, tačiau nė vienoje norminių aktų nuostatoje nėra įtvirtinta nukentėjusio (žalą patyrusio) asmens prievolė dėl žalos atlyginimo/išmokos kreiptis tiesiogiai būtent į draudiką, o ne į žalą padariusį asmenį. Draudikas išmoką gali išmokėti tiek draudėjui, tiek žalą patyrusiam asmeniui, priklausomai nuo to, kas kreipsis į draudiką. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais. Faktas, kad ieškovė yra apsidraudusi savo civilinę atsakomybę, niekaip neįtakoja ieškovės prievolių apeliantės atžvilgiu pagal šalių sudarytą transporto sutartį- užsakymą bei Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją. Taigi, apeliantė turėjo reikalavimo teisę ieškovės atžvilgiu ir teisėtai kreipėsi su pretenzija dėl nuostolių atlyginimo būtent į ieškovę, o ne į draudimo kompaniją. Apeliantės reikalavimai ieškovės atžvilgiu dėl žalos atlyginimo, priešingai nei traktavo pirmosios instancijos teismas, yra laikytini priešpriešiniais reikalavimais ieškovės reikalavimams apeliantės atžvilgiu dėl skolos už suteiktas paslaugas apmokėjimo. Atsakovė visiškai teisėtai ir pagrįstai atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Nesant ginčo dėl kitų įskaitymo sąlygų egzistavimo, įskaitymas laikytinas teisėtu, o atsakovės prievolė ieškovei – pasibaigusia.
3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi šalis siejo teisiniai tarptautinio pervežimo santykiai, kuriems taikytinos specialaus teisės akto – CMR Konvencijos – nuostatos, nustatančios, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti 5 procentų dydžio palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai.
Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ (b. l. 130-133) prašo teismo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2969-470/2013 motyvuojamąją dalį, kad atsakinga už žalos atlyginimą yra UAB DK „PZU Lietuva“ ir pripažinti, jog UAB DK „PZU Lietuva“ nėra atsakinga už žalos atlyginimą ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad atsakingu už žalos atlyginimą yra laikomas draudikas, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas ir materialinės teisės normas dėl draudimo sutarties sampratos bei draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką aiškinimo. Minėta teismo išvada yra neteisėta ir nepagrista, prieštaraujanti trečiojo asmens išdėstytiems paaiškinimams dėl draudimo teisinių santykių su ieškove UAB „Voluktė“, kadangi šioje civilinėje byloje nebuvo keliamas klausimas bei sprendžiamas ginčas iš draudimo sutarties, sudarytos su ieškove, taip pat nebuvo sprendžiamas ginčas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką buvimo/nebuvimo.
2. Draudimo sutartimi draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Tiek įstatymuose, tiek draudimo sutartyje bei Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse nustatomos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti.
3. Atsižvelgiant į tai, kad pranešimas apie draudiminį įvykį buvo pateiktas praėjus mėnesiui po įvykio (2013 m. gegužės 14 d.), draudikas neturėjo objektyvios galimybės įsitikinti įvykio buvimu, įvertinti pagristą nuostolio dydį bei paties įvykio aplinkybes, krovinio trūkumo priežastį/priežastis. Draudikui jo prašoma informacija ir dokumentai, patvirtinantys įvykio aplinkybes, krovinio svorį, teisėtą pretenzijos reiškėją bei nuostolį patyrusį asmenį pateikti nebuvo. Be to, draudikui pradėjus žalos bylos administravimą, buvo nustatyta, jog draudėja UAB „Voluktė“ netinkamai vykdė savo pareigas, įvykus draudiminiam įvykiui.
4. Vadovaujantis Taisyklių 17.5. punktu, draudikas neatlygina žalos, kai nuostoliai atsiranda dėl draudėjo tyčios, taip pat draudėjo didelio neatsargumo. Draudėjos UAB „Voluktė“ didelio neatsargumo dėl dalies krovinio trūkumo konstatavimo atveju, draudikas įgytų papildomą draudimo išmokos nemokėjimo pagrindą dėl aukščiau įvardinto nedraudžiamojo įvykio, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime nedetalizavo konkrečios vežėjo kaltės formos, tik konstatavo, kad kroviniui buvo padaryta žala dėl vežėjo kaltės.
Atsiliepimu į apeliacinius skundus (b. l. 140-144) ieškovė, atstovaujama advokatės Dianos Ingridos Vinklerytės, prašo teismo apeliacinius skundus atmesti, Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad žalos fakto ir dydžio bei ieškovės kaltės dėl šios žalos atsiradimo klausimai nebuvo šios bylos dalykas, todėl žalos pagrįstumo klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakyti neturėjo pagrindo. Bylos dalykas buvo atsakovės skola ieškovei ir atsakovės atliktos užskaitos formalus pagrįstumas. Priešingai, nei teigiama atsakovės apeliaciniame skunde, atsakovė jos deklaruojamo žalos fakto, dydžio, o taip pat ir ieškovės kaltės dėl tos žalos, jei tokia buvo, atsiradimo neįrodo. Gavusi atsakovės pretenziją, ieškovė kreipėsi į draudiką dėl šio fakto ištyrimo. Pagal ieškovės pranešimą UAB DK „PZU Lietuva” užvedė žalos bylą. UAB „Vivatrans” žalos tyrime nebendradarbiavo, jokių prašomų dokumentų nepateikė, todėl 2013 m. birželio 14 d. draudikas priėmė sprendimą nutraukti šios žalos bylos administravimą ir nemokėti draudimo išmokos. Ieškovės nuomone, 2013 m. balandžio 25 d. jai pateikta pretenzija laikytina nepagrįsta ir atmestina, kadangi nepateikti dokumentai, patvirtinantys įvykio aplinkybes, krovinio svorį, teisėtą pretenzijos reiškėją, nuostolį patyrusį asmenį. Be to, atsakovė taip pat neįrodo ieškovės kaltės dėl atsakovės galimų nuostolių. Tikrinant pervežtą krovinį, buvo rastas ne tik vienų prekių trūkumas, bet ir eilės prekių perteklius, kas užfiksuota 2013 m. balandžio 17 d. krovinio iškrovimo-priėmimo akte, tačiau pretenzija reiškiama tik dėl prekių trūkumo. Už krovinio turinį šiuo atveju atsako jį pakrovęs ir krovinį užplombavęs siuntėjas, t. y. šiuo atveju krovinio siuntėjas, todėl ieškovė (vežėjas) nėra atsakinga už šio krovinio turinį, kiekį ir kokybę. Nesant įrodytam ieškovės padarytos atsakovės žalos faktui, dydžiui ir ieškovės kaltei dėl galimos žalos atsiradimo, atsakovė neturi priešpriešinio reikalavimo ieškovei, nėra ieškovės kreditorius. Ieškovė visas žalos aplinkybes neigia, todėl šalys turėtų išsiaiškinti žalos priežasčių, paties žalos fakto ir dydžio klausimus, tam pareiškiant atitinkamus reikalavimus teisme, kas nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad vertinti šalių santykius kaip aiškiai priešpriešinius negalima, teisinga. Atsakovės reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo būti nukreipiamas į šios įmonės draudiką UAB DK „PZU Lietuva”, kuris turi pareigą atsitikus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką. Draudikas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik 2013 m. birželio 14 d., o tuo tarpu atsakovė reikalavimą į ieškovę nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymą. Šios bylos atveju užskaita nebuvo galima, nes žalą ieškovė ginčija. Atsakovės reikalavimas ieškovei atlyginti žalą jos atlikto priešpriešinių reikalavimų įskaitymo dieną negaliojo dar ir dėl tos aplinkybės, kad atsakovė nebuvo niekam sumokėjusi žalos sumos. Atsakovės pateikti į bylą dokumentai neįrodo jos neva patirtos, t. y. sumokėtos žalos siuntėjui, nes skaičiuojant žalą į pretenzijos sumą nebuvo įtrauktos perteklinės prekės. Be to, atsakovė sudarytoje sutartyje su krovinio siuntėju prisiėmė žymiai daugiau pervežėjo pareigų, nei po to jas perleido sutartimi ieškovei, kas suteikia pagrindą abejoti atsakovės ir Mont Premier LTD sutarties teksto autentiškumu. Mano, kad atsakovės patirta žala ir tokios žalos sumokėjimas neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai analizavo ginčijamo reikalavimų įskaitymo pagrįstumą ir dėl to pasisakė sprendime. Atsakovės reikalavimas neapibrėžtas, nėra galutinai aiški žalos suma, ieškovės kaltės dėl tos žalos atsiradimo laipsnis, nes atsakovė neturi jos deklaruojamos žalos įrodymo dokumentų, o esamuose dokumentuose užfiksuoti duomenys netikslūs ir prieštaringi.
Trečiojo asmens apeliacinis skundas turėtų pagrindą, jei byloje atsakovė būtų pareiškusi priešieškinį dėl ieškovės padarytos žalos atlyginimo. Sprendimo dalis, kad draudikas atsakingas už žalos atlyginimą, teisinga, nes kalbama apie draudiminio įvykio metu atsiradusios žalos atlyginimą. Nedraudiminės žalos atlyginti draudikas neprivalo. Ši draudimo teisinių santykių nuostata aiški, todėl teikti apeliacinį skundą aukščiau išdėstytais motyvais trečiajam asmeniui nebuvo pagrindo.
Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą (b. l. 155-156) atsakovės atstovas prašo teismo trečiojo asmens apeliacinio skundo netenkinti, tenkinti atsakovės apeliacinį skundą.
Nurodė, kad CPK 306 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Bylos nagrinėjimo dalykas buvo ieškovės reikalaujama priteisti skola, žalos padarymas kroviniui ir atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumas. Kadangi skunde kvestionuojamos aplinkybės, nesusijusios su bylos dalyku, trečiojo asmens apeliacinis skundas turėtų būti atmestas. Net jei būtų konstatuota, kad trečiasis asmuo neturi pareigos ieškovei/atsakovei mokėti draudimo išmokos, tai niekaip neįtakoja ieškovės atsakomybės už prarastą krovinį ir atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo, kurį atsakovė įrodinėja savo apeliaciniame skunde.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo taisyklių, nustatančių ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos pagrindus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Kartu apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl atsakovės UAB „Vivatrans“ apeliacinio skundo
Dėl sąlygų vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams įskaityti
Vienas įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdytini; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010).
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismai savo iniciatyva turi patikrinti atlikto reikalavimų įskaitymo pagrįstumą, kuomet viena iš šalių su šiuo įskaitymu nesutinka, ir tam netgi nėra reikalinga reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta 2009 m. birželio 26 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009).
Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog žalos kroviniui atsiradimo faktą pripažino abi šalys. Nors, kaip pažymėjo apylinkės teismas, ieškovė bylos eigoje neigė savo kaltę dėl krovinio sugadinimo ir jo dalies praradimo, tačiau, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, jog žala kroviniui padaryta dėl vežėjo UAB „Voluktė“ kaltės ir krovinio siuntėjui įmonei Mont Premier LTD atlyginta UAB „Vivatrans“ užskaitymo būdu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Voluktė“ dėl apmokėjimo už atliktą tarptautinio pervežimo paslaugą turi reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Vivatrans“. Teisėjų kolegijos nuomone, UAB „Vivatrans“ atliktas įskaitymas iš esmės reiškia ieškovės reikalavimų pripažinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog UAB „Vivatrans“ reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo būti nukreiptas ne į UAB „Voluktė“, bet į jos draudiką UAB DK „PZU Lietuva“, todėl reikalavimų nelaikė priešpriešiniais. Su kuo nesutinka apeliantė.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.987 straipsnyje pateiktą draudimo sutarties apibrėžtį draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Taigi draudimo sutarties esmė – neigiamų turtinių padarinių, galinčių kilti draudėjui dėl jo (kito asmens) atliekamos veiklos (neveikimo) ar aplinkos veiksnių, atsiradimo rizikos perkėlimas trečiajam asmeniui – draudikui.
Įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Jeigu reikalavimas atlyginti žalą reiškiamas tiesiogiai žalą padariusiam asmeniui, taikytinos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos ir žala atlyginama bendraisiais pagrindais (CK 6.249 straipsnis). Tačiau kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju matyti, kad UAB „Voluktė“ dėl pervežant krovinį patirtų nuostolių kompensavimo kreipėsi į šios įmonės draudiką UAB DK “PZU Lietuva”, kurio pareiga atsitikus draudiminiam įvykiui, išmokėti draudimo išmoką (Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 1.7 punktas). Pažymėtina, kad tuo atveju, jei draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką, reikalavimas nukreipiamas tiesiogiai į žalą padariusį asmenį. Iš bylos medžiagos matyti, kad draudikas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką UAB „Vivatrans“ nepateikus dokumentų ir informacijos apie krovinio dalies trūkumą 2013 m. birželio 14 d.. Tuo tarpu apeliantė, žinodama, jog pradėtas žalos bylos administravimas, neteikdama draudimo bendrovei reikalaujamų dokumentų bei informacijos, reikalavimą į ieškovę nukreipė žymiai anksčiau, t. y. 2013 m. gegužės 28 d. padarydama įskaitymą. Kolegija pastebi, kad šioje byloje pagal esamus suformuotus ieškinio reikalavimus žalos dydžio klausimas nebuvo nagrinėjamas. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad įskaitymo dienai atsakovė neturėjo vykdytino, nustatyto dydžio reikalavimo į ieškovę. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai analizavo ginčijamo reikalavimų įskaitymo pagrįstumą (bet ne žalos pagrįstumą) ir dėl to pasisakė sprendime, pagrįstai įskaitymą pripažindamas negaliojančiu, todėl apeliacinio skndo argumentais panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovės pareikštas reikalavimas, nėra pagrindo.
Dėl palūkanų priteisimo
Nagrinėjamoje byloje ieškovės prašymu teismas, vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisė iš atsakovės 6 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, su kuo nesutinka apeliantė, nurodydama, jog turi būti taikoma CMR konvencijos nuostatos.
CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai; palūkanos – 5 procentai metams – pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, – nuo ieškinio pateikimo dienos. Teisėjų kolegija pažymi, jog atvejais, kai vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, ji turi būti taikoma ne tik ieškiniams, kurie yra reiškiami vežėjams, bet ir vežėjo ieškiniams, tarp jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą. Tai atitinka ir formuojamą kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-536/2007; 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2012; 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013; kt.). Taigi remiantis CMR konvencijos 27 straipsnio 1 dalimi, reglamentuojančia mokėtinas palūkanas tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties atveju, yra pagrindas konstatuoti ieškovės teisę gauti iš atsakovės 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė palūkanas reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia tikslinga patikslinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistas 6 procentų metines procesines palūkanas iki 5 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos 7941,44 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CMR konvencijos 27 straipsnio 1 punktas).
Dėl trečiojo asmens UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinio skundo
Apeliantas, nesutikdamas su 2013 m. lapkričio 26 d. Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimu, apeliaciniu skundu prašo pakeisti sprendimo motyvuojamąją dalį, nurodant, kad draudimo bendrovė nėra atsakinga už žalos atlyginimą ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio.
Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, jog apeliacine tvarka gali būti skundžiamas tiek visas sprendimas, tiek jo motyvuojamoji dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003), sutiktina su apeliantu, kad tokią teisę jis turi. Tačiau teisėjų kolegija su apeliacinio skundo argumentais nevisiškai sutinka. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, jog atsakingu už žalos atlyginimą yra laikomas draudikas, tuo pažeisdė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, t. y. CPK 176 straipsnio 1 dalies, 178 straipsnio, 185 straipsnio nuostatas ir materialinės teisės normas dėl draudimo sutarties sampratos bei draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką aiškinimo. Apelianto nuomone, tokia teismo išvada yra neteisėta ir nepagrista, prieštaraujanti trečiojo asmens išdėstytiems paaiškinimams dėl draudimo teisinių santykių su ieškove UAB „Voluktė“, kadangi šioje civilinėje byloje nebuvo keliamas klausimas bei sprendžiamas ginčas iš draudimo sutarties, sudarytos su ieškove, taip pat nebuvo sprendžiamas ginčas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką buvimo/nebuvimo.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, bylos medžiaga, pastebi, kad apeliantė skunde kelia klausimus dėl draudimo teisinių santykių su ieškove, dėl vykdyto žalos bylos administravimo, sutartyje numatytų draudėjo pareigų ir panašiai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atstovo atsiliepime į trečiojo asmens apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas – ieškovės reikalaujama priteisti skola, žalos padarymas kroviniui ir atsakovės atlikto įskaitymo pagrįstumas. Būtent tai aiškindamas, įvertinęs tai, kad ieškovė ir trečiasis asmuo sudarę draudimo sutartį, teismas ir padarė išvadas dėl trečiojo asmens atsakomybės (CK 6.987 straipsnis), nes įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Tačiau reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek ir jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Todėl trečiojo asmens argumentais keisti sprendimo motyvuojamąją dalį, nurodant, kad draudimo bendrovė nėra atsakinga už žalos atlyginimą ir jai nekyla pareiga mokėti draudimo išmokos dėl 2013 m. balandžio 15 d. įvykio, nėra pagrindo.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo sprendimo naikinti bei priimti naują sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 328 straipsnis), patikslinant priteistų palūkanų dydį procentine išraiška.
Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovės prašymas priteisti išlaidas 1500 Lt, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, pateikus tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 146-147) (CPK 98 straipsnis). Pažymėtina, kad ieškovės patirtos išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti sprendimo dalį dėl metinių palūkanų priteisimo – iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“ priteistas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Voluktė“ 6 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos 7941,44 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. liepos 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo sumažinti iki 5 procentų metinių procesinių palūkanų.
Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „Vivatrans“, įmonės kodas 300073617, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Voluktė“, įmonės kodas 134927264, 1500 Lt išlaidas, turėtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.
Teisėjai Žibutė Budžienė
Virginija Lozoraitytė
Rūta Palubinskaitė