Baudžiamoji byla Nr. 2K-312/2009 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.10.1; 2.1.15.7
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei Lisauskienei,
nukentėjusiesiems O. S., D. T.,
nuteistajam G. P.,
gynėjui advokatui Ignatijui Šuškevičiui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžio ir nukentėjusiojo S. B. (S. B.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžių.
Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžiu G. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuojančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš G. P. proceso išlaidoms atlyginti priteista 2000 Lt nukentėjusiajam S. B., 690 Lt – nukentėjusiajai M. S., 700 Lt – nukentėjusiajai S. R. ir 491,49 Lt – valstybei. Valstybinei ligonių kasai, S. B., O. S., D. T., M. S., S. R., N. S., S. S., A. S., V. S. ir Vi. S. pripažinta teisė į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimas dėl ieškinių dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendis pakeistas: G. P. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trejiems metams. Nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas, panaikinta. Paskirtą bausmę nustatyta atlikti atvirojoje kolonijoje, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuteistojo sulaikymo dienos. Likusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiųjų, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo S. B. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
nustatė:
G. P. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 17 d., apie 5.21 val., vairuodamas UAB (duomenys neskelbtini) balninį vilkiką DAF FT 85,430SD (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Lamberet LVF S3E“ (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas Vilniuje šalutine Kareivių gatve Ozo gatvės link, artėdamas prie Kalvarijų–Kareivių–Ozo gatvių nereguliuojamos nelygiareikšmių kelių sankryžos, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 53, 54 ir 196 punktų reikalavimus, t. y. nesiėmė visų priemonių nekelti grėsmės kitų asmenų bei eismo saugumui, nepraleido pagrindiniu keliu – Kalvarijų gatve – važiavusio automobilio „VW Golf“ (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. B., ir su šiuo automobiliu susidūrė. Eismo įvykio metu žuvo „VW Golf“ keleivė Z. S., ligoninėje nuo patirtų sužalojimų mirė kitas automobilio keleivis Vl. S., o automobilio vairuotojui S. B. bei keleiviams O. S. ir D. T. buvo sunkiai sutrikdyta sveikata.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad jo padarytas nusikaltimas yra priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai ir paskirtos bausmės, kuri savo dydžiu neviršijo maksimalaus laisvės atėmimo bausmės už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus dydžio, nustatyto BK 75 straipsnio 1 dalyje, vykdymas jam gali būti atidėtas. Anot kasatoriaus, nagrinėdamas bylą teismas turi vadovautis BK 41, 54 straipsnių nuostatomis ne tik skirdamas bausmę nuteistajam, bet ir spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimo nenagrinėjo, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl bausmės vykdymo atidėjimo nepateikė motyvų, kodėl pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas, anot nuteistojo G. P., pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, visiškai neatsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes, paties nukentėjusiojo S. B., kaip vairuotojo, elgesį iki eismo įvykio. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad po nusikaltimo padarymo praėjo daugiau kaip dveji metai ir visas šis laikotarpis laikytinas bausmės atlikimu. Nuteistasis G. P. akcentuoja, kad savo kaltę nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai pripažino, dėl padarytos veikos aplinkybių nustatymo ikiteisminio tyrimo pareigūnams nekilo jokių sunkumų, jis dalyvavo ikiteisminiame tyrime, nesislėpė nuo teismo. Kasatorius pažymi, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prokuroras nereikalavo skirti jam realios laisvės atėmimo bausmės, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, taip pat neprašė skirti realios laisvės atėmimo bausmės, o siūlė S. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kasaciniu skundu nukentėjusysis S. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir 2009 m. kovo 30 d. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos priimto nuosprendžio dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl ieškinio dydžio klausimo perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį.
Kasatorius nurodo, kad jam nusikalstama veika buvo padaryta turtinės ir neturtinės žalos, tačiau neaišku, kokių papildomų įrodymų reikėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, norint šiam pakankamai įsitikinti, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistąjį su jo darbdaviu UAB (duomenys neskelbtini) siejo civiliniai santykiai darbo sutarties pagrindu – iš bylos medžiagos matyti, kad nei nuteistasis G. P., nei UAB (duomenys neskelbtini) nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių šiuos teiginius. Nuteistasis teismo posėdžio metu paaiškino, kad vilkiką paėmė neturėdamas bendrovės sutikimo, tačiau minėjo, jog darbdavys nereikalavo iš jo jokių papildomų prašymų dėl vilkiko paėmimo savo tikslams, todėl G. P., anot kasatoriaus, ir nesikreipė į darbdavį dėl vilkiko paėmimo tam, kad nuvažiuotų į Vilnių. Nustatyta, kad po padaryto nusikaltimo UAB (duomenys neskelbtini), kuriai priklauso nuteistojo vairuotas sunkvežimis, nesiėmė jokių drausminių priemonių, todėl tokiu neveikimu, kasatoriaus nuomone, sutiko su tuo, kad darbuotojas G. P. nusikaltimo padarymo dieną naudojosi UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiu sunkvežimiu, turėdamas darbdavio sutikimą. Kasatorius nurodo, kad jo ieškinys yra pagrįstas tiek prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, tiek ir teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymais, todėl konstatuotina, jog pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai neturėdami pagrindo atsisakė jį tenkinti.
Nukentėjusysis S. B. skunde išvardija visas išlaidas, kurias jis patyrė dėl eismo įvykio; kasaciniame skunde teigiama, kad 2009 m. gegužės 8 d. UADB „BTA draudimas“ pervedė 5000 Lt sumą už draudiminį įvykį į jo sąskaitą bei 2009 m. gegužės 11 d. buvo papildomai iš UADB „BTA draudimas“ pervesta 321,49 Lt draudimo išmokos suma, todėl ieškinio suma atitinkamai mažinama 5321,49 Lt ir galutinė iki šiol neatlyginta turtinė žala yra 5878,51 Lt. Taip pat kasatorius nurodo, kad nuteistojo G. P. neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta ir neturtinė žala, nes dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų jis patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą ir iki šiol jo sveikata nepasitaisė; tai patvirtina Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažyma, iš kurios matyti, kad jo darbingumas po eismo įvykio yra vos 25 procentai. Kasatorius pažymi, kad iki eismo įvykio jis buvo visiškai darbingas, šiuo metu jam mokama tik socialinė pašalpa, nes būdamas tik 25 procentų darbingumo Šalčininkų rajone negali susirasti darbo, o važiuoti į Vilnių taip pat neturi galimybės, nes po eismo įvykio patirtų kūno sužalojimų negali vairuoti transporto priemonės; kitu būdu pasiekti Vilnių iš kasatoriaus gyvenamosios vietos yra neįmanoma. Pasak nukentėjusiojo S. B., nuteistasis jo neatsiprašė, negrąžino net dalies patirtų nuostolių. Kasatorius teigia, kad civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo ji stipriau ginama. Asmens sveikata yra viena svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos baudžiamojoje byloje Nr. 2K-669/2006 esančiu išaiškinimu, nurodo, kad „įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus, netekus artimųjų ir kt. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas“.
Dėl eismo įvykio metu patirtų kūno sužalojimų, dvasinių kančių bei prarasto darbingumo, neturtinės žalos dydis, anot kasatoriaus, yra 500 000 Lt; kadangi 2009 m. sausio 16 d. atsakovas UADB „BTA draudimas“ jam atlygino 345,28 Lt neturtinės žalos, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo mažinamas iki 499 654,72 Lt. Kasatorius mano, kad atsakovai solidariai jam turėtų atlyginti 499 654,72 Lt neturtinės žalos bei 5878,51 Lt turtinės žalos.
Nuteistojo G. P. kasacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo S. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo
BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnio nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Remiantis šiais ir kitais duomenimis, gali būti daroma išvada, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžta bausmės paskirtis gali būti pasiekta be realaus laisvės atėmimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-160/2009, Nr. 2K-404/2007). Baudžiamosiose bylose dėl BK 281 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo bausmės vykdymas paprastai neturėtų būti atidedamas, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, ar kai nustatomas didesnis padaryto kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir (ar) jį padariusio asmens pavojingumas.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos kaltės formą, išanalizavęs G. P. asmenybę (ankstesnių teistumų nebuvimas, šeimos išlaikymas, darbas, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – nukentėjusiųjų atsiprašymas, dalies turtinės žalos atlyginimas, teigiama charakteristika), nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kertinį dėmesį skyrė tik vienai aplinkybei – nusikalstamos veikos padariniams, tačiau nenurodė įtikinamų teisinių argumentų, kodėl bausmės tikslai atidėjus bausmės vykdymą negali būti pasiekti, t. y. kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas neteisingu. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinama aplinkybių visuma, nė viena atskirai paimta aplinkybė negali lemti teismo sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo ar neatidėjimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusieji, išskyrus eismo įvykyje dalyvavusį automobilį vairavusį kasatorių S. B., naudodamiesi jiems suteiktomis teisėmis, įskaitant ir teisę reikalauti, kad teisingai būtų nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 44 straipsnio 10 dalis), teismo procesų metu nereikalavo skirti G. P. griežtos bausmės ar net reiškė nuomonę, kad G. P. neturi būti baudžiamas. Proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl patrauktam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Dėl civilinio ieškinio
Kasacinės instancijos teismas pagal gautus kasacinius skundus gali tikrinti, ar žemesnės instancijos teismai priėmė teisėtus sprendimus dėl civilinių ieškinių tenkinimo ar netenkinimo, taip pat spręsti, ar tinkamai buvo taikyti įstatymai nustatant nusikalstama veika padarytos žalos dydį. Tačiau nagrinėjant bylą kasacine tvarka negali būti priimtas sprendimas visiškai ar iš dalies tenkinti civilinį ieškinį, jei žemesnės instancijos teismai, vadovaudamiesi BPK 115 straipsnio 2 dalimi, yra nusprendę civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Nusikalstama veika padarytos žalos dydis gali būti nustatomas tik ištyrus šio klausimo išsprendimui reikšmingus įrodymus. Tuo tarpu BPK nustato, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka įrodymų tyrimas neatliekamas, nauji faktai nenustatinėjami.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje priimtas sprendimas civilinio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka iš dalies yra netinkamai motyvuotas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, be kitų argumentų, nurodyta, kad toks sprendimas yra grindžiamas ir tuo, kad neaišku, koks subjektas turi atlyginti padarytą žalą – kasatorius G. P. ar UAB (duomenys neskelbtini). Nei BPK 115 straipsnio 2 dalyje, nei kitose BPK nuostatose nenumatyta galimybė perduoti civilinį ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka dėl to, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą yra sudėtinga nustatyti subjektą, privalantį atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Kiekvienoje baudžiamojoje byloje, kurioje reikalaujama atlyginti dėl nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar (ir) neturtinę žalą, ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui bei teismui tenka pareiga nuspręsti, ar žalą privalo atlyginti baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, ar į procesą turi būti įtrauktas pagal įstatymus už baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens padarytą žalą materialiai atsakingas fizinis ar juridinis asmuo. Šios pareigos baudžiamąją bylą nagrinėję teismai tinkamai nevykdė, tačiau šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, t. y. tokiu, dėl kurio teismų sprendimai dėl civilinio ieškinio turėtų būti naikinami. Tokia išvada daroma todėl, kad: pirma, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti ir argumentai, paaiškinantys, kodėl neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo negali būti nustatytas ieškinio dydis; antra, įpareigojus teismą baudžiamojoje byloje tinkamai išspręsti privalančio atlyginti žalą subjekto klausimą, nukentėjusiųjų teisės geriau nebūtų apgintos, nes spartesnis ar teisingesnis civilinio ieškinio klausimo išsprendimas nebūtų užtikrintas.
Atsižvelgiant į tai, kad procesas dėl civilinių ieškinių nėra pasibaigęs ir kad kasacinės instancijos teismas šioje situacijoje galutinių sprendimų dėl civilinių ieškinių išsprendimo negali priimti, UAB (duomenys neskelbtini) prašymas, pareikštas kasacinio proceso metu, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo negali būti tenkinamas. Pasibaigus kasaciniam procesui kompetentingas nagrinėti tokius prašymus yra ieškinio dydžio klausimą civilinio proceso tvarka sprendžiantis teismas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nutaria:
Nuteistojo G. P. kasacinį skundą patenkinti: panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nuosprendį. Nukentėjusiojo S. B. (S. B.) kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vytautas Piesliakas
Gintaras Goda