Administracinė byla Nr. A-793-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03007-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. O3-121 „Dėl karšto vandens kainos dedamųjų uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Komisiją laikantis būtinųjų karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudų padengimo principo iš naujo įvertinti leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose ir pagal jas nustatyti faktinę situaciją atitinkantį planuojamo realizuoti karšto vandens kiekį; 3) atsižvelgiant į antrąjį reikalavimą nustatyti atitinkamai pakeistas UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens kainų dedamąsias, įvertinant ir iki šio įpareigojimo įvykdymo dėl netinkamai nustatytų karšto vandens kainų dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ patirtas, tačiau nepadengtas, būtinąsias sąnaudas.

Skunde (b. l. 1–23) pareiškėjas paaiškino, kad Komisijos Šilumos skyrius 2014 m. balandžio 28 d. pažymoje Nr. O5-103 apskaičiuodamas planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį, taikė 5 proc. karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų, kas neatitiko pareiškėjo nurodyto faktinio karšto vandens netekčių dydžio – 13 proc. Nutarimu pritaikytas 5 proc. leistinas karšto vandens netekties dydis, kuris numatytas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. O3-106 patvirtintoje Karšto vandens kainų nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika), nors pagal Metodikos 39 punktą šis 5 proc. ribojimas taikomas tik tuo atveju, kai nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema jau yra įrengta, o kai ji nėra įrengta, taikomos faktinės netektys. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 4.76 straipsniu ir susiklosčiusia teismų praktika karšto vandens netektys, susidariusios vartotojams priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus, kai pateikiami įrodymai, kad jos susidarė ne dėl vartotojų kaltės. Faktinės karšto vandens netektys atsiranda objektyviai, dėl priežasčių, nepriklausančių nuo karšto vandens tiekėjo. Vartotojams faktiškai realizuotas karšto vandens lygis ir nurodytos netektys išliks per visą Nutarimo laikotarpį, t. y. per 2014 metus, kadangi šiuo metu dauguma Vilniaus miesto vartotojų dar neturi karšto vandens tiekėjo įrengtų metrologiškai patikrintų apskaitos prietaisų, o pareiškėjas per tokį trumpą laiką objektyviai negalėtų įdiegti naujų metrologiškai patikrintų karšto vandens apskaitos prietaisų su nuotolinio duomenų nuskaitymo sistemomis, kas leistų sumažinti karšto vandens netektis iki 5 proc. Pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, tinkamai vykdo savo pareigas, inter alia įrengia, prižiūri ir atlieka patikrą karšto vandens apskaitos prietaisus daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose. Nuo 2010 m. gegužės 1 d. pradėjęs karšto vandens tiekimo veiklą pareiškėjas yra gausiai įdiegęs priklausančių apskaitos prietaisų su nuotoline nuskaitymo įranga ir be jos. Atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, karšto vandens kainos turi būti grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis. Komisijos Nutarime taikomos ne faktinės, o 5 proc. netektys, remiantis prielaida, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga, tačiau ši prielaida neatitinka tikrovės. Daugumoje vartotojų butų karšto vandens apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti arba iš viso nėra įrengti. Todėl Komisija priėmė Nutarimą pažeisdama viešojo administravimo objektyvumo principą, reikalavimą administracinius aktus grįsti faktais. Nustatant karšto vandens netektis turėjo būti vadovaujamasi pareiškėjo pateiktais dokumentais (vandens tiekėjo sąskaitomis, atspindinčiomis namų įvaduose parduodamą geriamąjį vandenį bei gyventojų butuose deklaruoto ar kitais būdais priskirto (jiems parduoto) karšto vandens kiekių suma). Pareiškėjas dar nėra visiškai įrengęs nuotolinės karšto vandens parodymų nuskaitymo ir perdavimo sistemos ir taikant 5 proc. netekčių normatyvą jam nėra kompensuojamos visos nuotolinės įrangos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos, o kitiems karšto vandens tiekėjams, kurie nėra įsirengę nuotolinės nuskaitymo sistemos, taikomas didesnis (10 proc.) netekčių normatyvas, todėl ūkio subjektai atsiduria nelygioje padėtyje. Dėl to, kad nėra numatytas pereinamasis laikotarpis, kol pas visus vartotojus bus pilnai įrengtos numatytos sistemos, yra pažeidžiamas teisės principas lex non cogit ad impossibilia, pagal kurį įstatymu negali būti reikalaujama neįmanomo, kadangi pagal numatytą reguliavimą nepaliekama galimybė per protingą laikotarpį visuose daugiabučių namų butuose atlikti karšto vandens skaitiklių keitimą bei nuotolinės duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemos įrengimą. Nutarimu buvo nepagrįstai sumažintos karšto vandens tiekimo sąnaudos – dalies vartotojams patiekto vandens kiekis yra ženkliai didesnis už vartotojų apskaitytą jiems parduodamą vandens kiekį. Šis skirtumas yra didesnis nei 5 proc., todėl tiekdamas karštą vandenį pareiškėjas patirs nuostolį. Be to, planuojant įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą į karšto vandens kainos sąnaudas neleidžiama įtraukti darbo užmokesčio sąnaudų. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė byloje skirti teismo ekspertizę, pavedant ją atlikti UAB „Cowi Lietuva“, pateikiant klausimus dėl karšto vandens tiekimo veiklos atsiperkamumo, pelningumo ar nuostolingumo, dėl atitinkamų galimybių aptarnauti susijusią paskolą, atsižvelgiant į nustatytas karšto vandens netektis. Teismui nusprendus, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįstai taikyta Metodikos 39 punkto nuostata, numatanti karšto vandens netekčių ribą, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Metodikos 39 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 ir 8 straipsniams, teisinės valstybės principui, o tuo pačiu – ir teisėtumo, teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principams. Tai, kad Metodikoje nėra numatytas būdas apskaičiuoti leistinas karšto vandens netektis tuo atveju, kai daugiabučiuose namuose dar nėra įrengtos karšto vandens tiekėjui priklausančios ir metrologiškai patikrintos apskaitos sistemos, laikytina legislatyvine omisija.

Atsakovas Komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 71–84) atsakovas paaiškino, jog priimdama skundžiamą aktą Komisija tinkamai prioretizavo šiuos principus, tinkamai nustatė leistinas karšto vandens netektis. Pareiškėjo teiginys, kad Metodikoje numatytos 5 ir 10 proc. netektys taikytinos tik atvejams, kada vartotojų butuose yra įrengti pareiškėjui priklausantys metrologiškai patikrinti karšto vandens apskaitos prietaisai, yra nepagrįstas – pagal ginčo santykių teisinį reglamentavimą ši aplinkybė yra reikšminga tik sprendžiant mokesčio už karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimą klausimą. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo metu vartotojų butuose įrengti apskaitos prietaisai yra nusidėvėję, metrologiškai nepatikrinti, tačiau pareiškėjas pats jų duomenimis vadovaujasi ir jais remdamasis siūlo nustatyti faktines karšto vandens dedamąsias. Be to, Šilumos ūkio įstatyme nustatyta pareiškėjo prievolė daugiabučių namų butuose įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus, todėl jei šie prietaisai nusidėvėję, reiškia, kad pareiškėjas, kaip karšto vandens tiekėjas, nevykdo teisės aktuose nustatytų savo pareigų. Atitinkamai, šios priežastys negali būti pagrindas įskaičiuoti į karšto vandens kainą faktines (13 proc.) karšto vandens netektis. Priešingu atveju vartotojai mokėtų didesnę karšto vandens kainą dėl įmonės neefektyviai vykdomos karšto vandens tiekimo veiklos ir būtų pažeistas mažiausių sąnaudų principas. Pareiškėjo teiginiai, kad karšto vandens netektys, kaip ir geriamojo vandens netektys, turi būti padengiamos bendrojo naudojimo objektų savininkų, yra teisiškai nepagrįsti. Nors karštas vanduo yra geriamojo vandens ir šilumos bendras galutinis produktas, tačiau pagal teisinį reglamentavimą tai skirtingos paslaugų teikimo veiklos, o kaip buvo minėta, už netektis daugiabučiame name, pagal Šilumos ūkio įstatymą, yra atsakingas karšto vandens tiekėjas. Pagal Metodiką, faktinės netektys gali būti įskaičiuotos tik, kai jos yra mažesnės negu leistinos (10 ar 5 proc.). Pareiškėjas projekte, į kurį atsižvelgus buvo parengtas skundžiamas aktas, numatė įrengti nuotolinę duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistemą, todėl skunde klaidingai nurodė, kad į karšto vandens kainos pastoviąją dedamąją neįskaičiuotos minėtos sistemos nusidėvėjimo ir palūkanų sąnaudos. Administraciniai teismai yra ne kartą nagrinėję iš esmės analogiškas bylas ir jose pareiškėjų skundai buvo atmetami. Pareiškėjo prašymas atlikti ekspertizę yra susijęs su ekonominių klausimų vertinimu. Tokie klausimai pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) nepriskirti administracinių teismų kompetencijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 122–128).

Teismas nurodė, kad pagal Energetikos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, energetikos sektoriuje kainos yra sutartinės ir valstybės reguliuojamos. Kainos reguliuojamos tvirtinant paslaugų ar energijos kainas, nustatant jų viršutines ribas ar kainų reguliavimo tvarką. Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatomi šiame įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Šilumos ūkio įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 punkte nustatyta, kad Komisija tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamas kainas ir kainų viršutines ribas. Komisijai yra suteikti tam tikri įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia įgaliojimai reguliuoti kainas šilumos ūkyje ir Komisija turi atitinkamą diskrecijos teisę. To paties įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Šių apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros sąnaudos įtraukiamos į karšto vandens apskaitos prietaisų aptarnavimo mokestį. Šių apskaitos prietaisų rodmenys naudojami atsiskaityti su karšto vandens tiekėjais už karštam vandeniui paruošti suvartotą geriamojo vandens kiekį, taip pat šilumos kiekiui, suvartotam su karštu vandeniu, paskirstyti buitiniams šilumos vartotojams. Taigi turint omenyje šią pareiškėjo pareigą bei minimalių sąnaudų siekį, Metodikos 39 punkte nustatytinos leistinos 5 proc. ir 10 proc. karšto vandens netektys daugiabučių namų tinkluose reiškia, kad karšto vandens tiekėjas, norėdamas susigrąžinti būtinąsias karšto vandens tiekimo veiklos sąnaudas, privalo vykdyti veiklą efektyviai ir pasiekti leistinas karšto vandens netektis. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Metodikos 39 punkte numatytos 5 ir 10 proc. leistinos karšto vandens netekčių ribos taikytinos tik kai vartotojų butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti apskaitos prietaisai, o tų savivaldybių teritorijoje, kuriose esančių butų gyventojai apskaito karštą vandenį savo pačių įsirengtais, nusidėvėjusiais, metrologiškai nepatikrintais apskaitos prietaisais arba tokių prietaisų iš viso neegzistuoja, karšto vandens kainų skaičiavimuose turi būti taikomas faktinis netekčių dydis. Metodikos 39 punkto pirmajame sakinyje expressis verbis nenurodyta, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai apskaitos prietaisai metrologiškai patikrinti. Šiuo aspektu Komisija turi teisę, atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintus reguliavimo tikslus (be kita ko, užtikrinti paslaugų tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, ginti vartotojų teises, skatinti konkurenciją) nustatyti valstybės reguliuojamų karšto vandens kainų nustatymo metodikas, taip pat nustatyti kainų dedamąsias bei reguliuojamų kainų viršutines ribas. Iš esmės tai reiškia, kad atsakovas turi teisę (ir pareigą) vertinti, kiek ūkio subjektų teikiamos sąnaudos atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) karšto vandens ruošimo sąnaudomis. Taigi būtinos sąnaudos suvokiamos kaip normuojamos, reguliuojamos sąnaudos, jų reguliavimas turi būti orientuojamas į Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tikslų įgyvendinimą. Atsižvelgiant į ginčo santykių reguliavimo tikslus, susiklosčiusią teismų praktiką šiuo atžvilgiu iš esmės analogiškose bylose, padaryta išvada, jog šio punkto nuostatos taikytinos visais atvejais, kai nustatomos reguliuojamų karšto vandens kainų dedamosios. Priešingas aiškinimas iš esmės paneigtų pirmiau minėtus reguliavimo tikslus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1376/2014). Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas pripažino, kad Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos ir tais atvejais, kai vartotojų butuose esantys karšto vandens apskaitos prietaisai nėra metrologiškai patikrinti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (pvz., administracinės bylos Nr. A261-1651/2012, A525-447/2013).

Dėl pareiškėjo prašymo ištirti Metodikos 39 punkto atitiktį įstatymams teismas nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti esant legislatyvinę omisiją. Visų pirma, Metodikos 39 punkto nuostatos taikytinos byloje vertinamu atveju, taigi nėra pagrindo teigti, kad byloje vertinamas atvejis nėra sureguliuotas. Kita vertus, įvertinus Energetikos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatas nėra pagrindo teigti, kad juose yra įtvirtintas imperatyvas Komisijai sureguliuoti pareiškėjo nurodytą situaciją būtent tokiu būdu, kokį nurodo pareiškėjas, t. y. nėra įstatymuose įtvirtinto imperatyvo atsižvelgti vien į faktines netektis ir dėl to patirtas sąnaudas neribotai įtraukti į kainų dedamąsias. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą sprendė klausimą dėl būtinybės įvertinti Metodikos 39 punkto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, akcentuodamas karšto vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektą bei atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmenį šiame reguliavime, ir konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos šių teisės aktų taikymo požiūriu yra teisėtos (pvz., 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-447/2013). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymais yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo funkcija tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės turi apsiriboti patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų. Komisija neprivalo vadovautis išimtinai tik pareiškėjo pateiktais duomenimis, turi teisę vertinti jų teisingumą ir pagrįstumą. Taigi atsižvelgdamas į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, administracinių teismų praktiką bei į tai, kad iš esmės ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, teismas pripažino, kad šis klausimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo įrodymui ir bylos išnagrinėjimui specialisto išvada nėra būtina.

III.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ padavė apeliacinį skundą, kuriuo palaiko savo prašymus inicijuoti norminę administracinę bylą ir skirti byloje ekspertizę, ir reikalauja panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d.  sprendimą bei priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 133–158) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Remiantis Civilinio kodekso 4.76 straipsniu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu karšto vandens netektys, susidariusios daugiabučių namų gyventojams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose, turi būti kompensuojamos pareiškėjui taikant jų faktinį dydį, išskyrus atvejus, kai pateikiami įrodymai, jog netektys susidaro ne dėl butų savininkų kaltės (t. y. dėl karšto vandens tiekėjo ar kitų trečiųjų asmenų kaltės) ir ne butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose.
2. Faktinės karšto vandens netektys atsiranda dėl objektyvių nuo karšto vandens tiekėjo nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjas kaip karšto vandens tiekėjas tinkamai vykdo savo pareigas. Atsižvelgdama į tai, Komisija pareiškėjui turėjo taikyti ne 5 proc., o faktinį karšto vandens netekčių dydį – 19,2 proc.
3. Draudimas naudoti karšto vandens skaitiklius be patikros yra taikomas tik karšto vandens tiekėjo įrengtiems skaitikliams, o draudimo gyventojams naudoti jiems priklausančius skaitiklius nėra.
4. Pareiškėjas neginčija jam Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos ir ją vykdo, kiek tai objektyviai įmanoma, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik nuo 2010 m. gegužės 1 d. tapo karšto vandens kaip kompleksinio produkto tiekėju ir objektyviai, be jokio pereinamojo laikotarpio, iškart užtikrinti visų minėtų prievolių įgyvendinimą neturi jokių galimybių.
5. Teisės aktuose nėra detalizuota / išaiškinta karšto vandens „apskaitos sutvarkymo daugiabučiuose namuose“ sąvoka, taip pat nėra nurodyta, kokias būtent „savo“ prievoles šiuo aspektu turi vykdyti karšto vandens tiekėjas ir kurios iš šių prievolių turi / gali būti įvykdytos iš karto, o kurios – per kitų teisės aktų numatytą objektyviai reikalingą laikotarpį (atidedamoji sąlyga).
6. Svarbiausiuose energetikos sektorių reguliuojančiuose įstatymuose ir Metodikoje yra įtvirtintas būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos resurso kainas vartotojams.
7. Komisija planuojamą realizuoti karšto vandens kiekį apskaičiuodama taikant 5 proc. karšto vandens netektis ir tuo pagrindu pareiškėjui nustatydama karšto vandens kainų dedamąsias, padarė prielaidą, kad Vilniaus savivaldybės teritorijoje esančiuose butuose jau yra įrengti karšto vandens tiekėjui priklausantys metrologiškai patikrinti atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai su nuotolinio duomenų nuskaitymo įranga (Metodikos 39 p.).
8. Komisijai pritaikius ne faktiškai patirtas, o teorines 5 proc. netektis daugiabučių tinkluose, Nutarimu yra nepagrįstai padidinamas vartotojams realizuoto karšto vandens kiekis. Komisija Nutarime dėl karšto vandens neatsižvelgė, kad pareiškėjas vartotojų butuose realizavo faktiškai mažiau nei 95 proc. vartotojų daugiabučių namų įvaduose suvartoto geriamojo vandens ir todėl patyrė daugiau nei 5 proc. Komisijos numatytų karšto vandens nuostolių. Tokiu būdu Komisijai nustačius pastoviąją ir kintamąją karšto vandens dedamąsias neatsižvelgiant į realias karšto vandens netektis tinkluose, pareiškėjo faktiškai patirtos būtinosios išlaidos liks nepadengtos.
9. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs skirti ekspertizę, nesilaikė aiškios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kad bylose, kuriose yra ginčijamas reguliavimo institucijos techninio pobūdžio sprendimas, asmuo savo interesus gali ginti tik ekspertizės pagrindu.

Atsakovas Komisija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 164–178) atsakovas iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Nutarimą, kuriuo jam, karšto vandens tiekėjui, nustatytos pastovioji karšto vandens kainos dedamoji ir kintamoji karšto vandens kainos dedamoji.

Šį administracinį sprendimą atsakovas priėmė vadovaudamasis Metodikos 39 punkte (2012 m. lapkričio 9 d. nutarimo Nr. O3-353 redakcija) įtvirtinta planuojamo realizuoti karšto vandens kiekio daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams apskaičiavimo taisykle, pagal kurią  planuojamas realizuoti karšto vandens kiekis daugiabučiuose namuose esantiems vartotojams nustatomas iš būtino paruošti karšto vandens kiekio atėmus faktines, tačiau ne didesnes kaip 10 proc. leistinas karšto vandens netektis daugiabučių namų tinkluose, susidarančias dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų. Daugiabučiuose namuose, kuriuose įrengta nuotolinio duomenų nuskaitymo ir perdavimo sistema, minėtos netektys negali būti didesnės kaip 5 proc.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas atsakovo kompetencijos priimti tokio pobūdžio administracinių aktų ir būtinumo taikyti Metodikos nuostatas sprendžiant klausimus dėl karšto vandens kainos pastoviosios ir kintamosios dedamųjų nustatymo, nesutikimą su Nutarimu grindžia Metodikos 39 punkto reguliavimo dėl leistinų karšto vandens netekčių ribojimo (10 ir 5 proc.) neteisėtumu. Pareiškėjo teigimu, susidarančios dėl karšto vandens apskaitos prietaisų paklaidų karšto vandens netektys yra fakto, o ne teisės klausimas. Šį savo teiginį pareiškėjas grindžia argumentais dėl aptariamų Metodikos 39 punkto nuostatų tiek, kiek jose nėra numatyta speciali leistino karšto vandens netekčių apskaičiavimo taisyklė tam atvejui, kai per objektyviai nustatytą racionalios trukmės pereinamąjį laikotarpį daugiabučiuose namuose dar neįrengti karšto vandens tiekėjo metrologiškai patikrinti skaitikliai, prieštaravimu aukštesnės galios teisės normoms: Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 4.76 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsniams.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Analogiškai vertintina ir dėl ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje nurodytos bendrosios kompetencijos ar specializuoto teismo nutarties kreiptis į administracinį teismą su prašymu patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą. Taigi kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija.

Šiuo atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Metodikos 39 punkto atitikties pareiškėjo įvardytiems įstatymams. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz.: 2012 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1651/2012, 2013 m. kovo 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-447/2013, 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1227/2014) buvo pasisakęs dėl tais pačiais argumentais kaip ir šioje administracinėje byloje grindžiamų karšto vandens tiekėjų prašymų ištirti Metodikos 39 punkto teisėtumą. Paminėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, akcentuodamas karšto vandens kainodaros valstybės reguliavimo aspektą bei atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, vaidmenį šiame procese, pateikė specialių teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl minėtos kainodaros (Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymų bei Metodikos normų), aiškinimą, kuriuo konstatavo, kad Metodikos 39 punkte įtvirtintos 5 ar 10 proc. ribos šių teisės aktų taikymo požiūriu yra teisėtos. Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi panašiose administracinėse bylose išdėstytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentais ir materialinės teisės normų aiškinimu, pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ prašymo pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ryšium su individualia byla netenkina (ABTĮ 111 str. 2 d.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo procesinio reikalavimo byloje skirti ekspertizę ir jo skundų siūlymų išsiaiškinti galiojančio teisinio reguliavimo poveikį vykdomos ūkinės veiklos pelningumui, apeliacinės instancijos teismas pritaria Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadai, kad pareiškėjo prašomas atlikti ekspertinis vertinimas yra susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu, todėl pareiškėjo keliami klausimai analizuojamu atveju nėra reikšmingi (ABTĮ 3 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra akcentavęs, jog vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla vertinant Komisijos atliktus sudėtingus skaičiavimus apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais ir neperžengė nustatytų kompetencijos ribų (pvz.: administracinės bylos Nr. A7-2203/2006, A502-72/2009, A525-1626/2010, A261-740/2014).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, nenustatė, todėl iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmeta tais pačiais motyvais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.