Administracinė byla Nr. A-4135-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06511-2013-2
Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 2013 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-710; 2) grąžinti jį į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 4 policijos komisariato (toliau – ir PK) specialisto pareigas; 3) priteisti iš Vilniaus AVPK vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos (2013 m. spalio 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) įpareigoti Vilniaus AVPK įskaityti buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš pareigų nuo 2013 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos į vidaus tarnybos stažą; 5) priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Be to, pareiškėjas prašė atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad dirbo Vilniaus AVPK Vilniaus m. 4 PK Viešosios policijos skyriuje specialistu, tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (toliau – ir CMEK) 2013 m. spalio 8 d. ekspertiniu sprendimu buvo pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai ir Vilniaus AVPK 2013 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 10-TE-710 buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 19 d. jam išduotas siuntimas atlikti CMEK ekspertizę buvo nepagrįstas, nes nebuvo jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas negalėjo tęsti tarnybos. Pareiškėjas pabrėžė, jog paskutinis profilaktinis patikrinimas buvo atliktas 2012 m. birželio 12 d. ir gydytojų komisija konstatavo, kad jo sveikatos būklė leidžia eiti pareigas vidaus tarnyboje pagal III skiltį. Paaiškino, kad galvos traumą, dėl kurios buvo atlikta galvos operacija, patyrė 1996 m. gruodžio mėn., po traumos sėkmingai grįžo į tarnybą, nedarbingumo lapelių neėmė ir sveikatos problemų neturėjo, poliklinikoje kas 2 metus profilaktiškai tikrino sveikatą. 2002 m. kovo 14 d. keičiant darbą buvo siunčiamas į CMEK, kur sužinojo, kad yra netinkamas užimti Viešosios policijos rinktinės „Vytis“ viršilos pareigas pagal I skiltį dėl pooperacinio kaukolės skliauto kaulo lopo, tačiau dirbti kitą darbą statutinėse pareigose jam nebuvo uždrausta. Pareiškėjas po gydytojų apžiūros 2013 m. rugpjūčio 12 d. buvo pripažintas tinkamu tolesnei tarnybai, tačiau 2013 m. rugpjūčio 13 d., nuvykęs į CMEK, pareiškėjas buvo informuotas, kad yra netinkamas tarnybai dėl kaukolės kaulo defekto. Pateikus gydytojo neurochirurgo V. K. išrašą iš medicininių dokumentų su išvada, kad kaukolės defekto nėra, esant medicininių dokumentų prieštaravimams, ekspertizė buvo atnaujinta, iki bus gauti papildomi medicininiai dokumentai, patvirtinantys kaukolės skliauto defektą. CMEK 2013 m. spalio 8 d. priėmė galutinį sprendimą dėl netinkamumo tarnybai dėl kaukolės skliauto defekto, nors medicininiuose dokumentuose buvo konstatuotas kaukolės skliauto kaulo lopas, o ne defektas. Be to, Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2013 m. spalio 24 d. išvadoje taip pat konstatuoti pooperaciniai kaukolės skliauto defektai po išgręžtų angų su grąžintu kauliniu lopu po kraniotomijos, tiksliai nustatyti kaukolės defektų bendrą plotą nėra galimybės, tačiau mažai tikėtina, kad jis būtų 8 kv. cm. Pareiškėjo nuomone, CMEK išvada, priimta remiantis tik medicininiais dokumentais apie 1996 m. patirtą galvos traumą, bet neatlikus individualaus sveikatos patikrinimo, laikytina neobjektyvia ir formalia. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto atleidimo iš tarnybos patyrė dvasinius išgyvenimus, pablogėjo finansinė padėtis, sutriko sveikata, miegas, pareiškėjas priverstas nuolat vartoti vaistus. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 10 000 Lt suma.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo A. Š. skundą su juo nesutiko ir skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad siuntimas atlikti specializuotą medicininę ekspertizę pareiškėjui buvo išduotas atsižvelgus į tarnybinius pranešimus apie netinkamą pareiškėjo elgesį tarnybos metu. Pareiškėjas neatvyko atlikti ekspertizės, todėl, pasibaigus siuntimo galiojimui, 2013 m. balandžio 30 d. jam buvo išduotas pakartotinis siuntimas. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pagal vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašo (toliau – ir Patikrinimų tvarkos aprašas) 13 punktą vidaus tarnybos metu pastebėjus neigiamą vidaus tarnybos aplinkos poveikį pareigūno sveikatai ar kitokią pareigūno sveikatos problemą, trukdančią atlikti pareigas, tačiau dėl kurios jis nėra pripažintas nedarbingu, pareigūnas nedelsiant siunčiamas į CMEK. Atsakovas pažymėjo, kad 2013 m. vasario 18 d. buvo gautas Vilniaus m. 4 PK viršininko tarnybinis pranešimas dėl pareiškėjo elgesio tarnybos metu, t. y. jo atsisakymo tarnybos metu imti tarnybinį ginklą, motyvuojant, jog gali palikti įvykio vietoje, atsisakymą į registruotą įvykį savarankiškai vykti tarnybiniu transportu, motyvuojant, kad bijo patekti į eismo įvykį, nuolat ginčijant kitas jam pavestas funkcijas, pastebėjus ryškias nuotaikų kaitas, pereinančias į agresyvumą ir nesusitvardymą. Be to, 2013 m. liepos 17 d. tarnybiniame pranešime konstatuota, kad pareiškėjas aplaidžiai surenka medžiagą, būdamas tarnyboje nepagrįstai atsisako dirbti su tam tikrais pamainos pareigūnais, nuolat ginčija pavestas funkcijas. Pasitaikė atvejis, kai pareiškėjas garsiai keikdamasis ėmė plėšyti dokumentus, trikdė normalią darbo atmosferą. Paaiškino, kad esant visumai šių faktų, keliančių pagrįstas abejones dėl asmens galėjimo dirbti, bei įžvelgus sąmoningą vengimą pasitikrinti sveikatą, Vilniaus AVPK viršininkas priėmė 2013 m. liepos 19 d. įsakymą Nr. 10-TE-504, kuriuo nušalino pareiškėją nuo pareigų ir įpareigojo vykti į CMEK. Atsakovo nuomone, ginčijamas 2013 m. spalio 8 d. įsakymas Nr. 10-TE-710 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas CMEK išvados pagrindu. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas CMEK išvada yra imperatyvus atleidimo pagrindas, tai nepriklauso nuo įstaigos vadovo valios. Atsakovo teigimu, atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą taip pat nėra pagrindo, nes valstybės institucijos veikė tinkamai, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jam kilusią žalą, be to, atleidus asmenį dėl sveikatos būklės jam yra skiriama pensija, todėl neaišku, kuo pareiškėjui pasireiškė jo nurodyta žala.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras (toliau – ir Medicinos centras) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Medicinos centras nurodė, kad CMEK teikia vidaus tarnybos sistemos pareigūnams specializuotosios medicininės ekspertizės paslaugą, vertinant šių tinkamumą vidaus tarnybai bei nustatant pareigūnų sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnį. CMEK neturi teisės kvestionuoti Vilniaus AVPK sprendimo siųsti pareigūną atlikti ekspertizę. CMEK, turėdama siuntimą atlikti ekspertizę, privalo ją atlikti, nepriklausomai nuo to, ar su tuo sutinka pareigūnas, ar ne. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjo argumentas, jog jo sveikatos būklė buvo vertinama privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų metu ir jam buvo leista eiti pareigas vidaus tarnyboje pagal Sveikatos būklės reikalavimų asmenims, pretenduojantiems į vidaus tarnybą, pageidaujantiems mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigose, kitose švietimo įstaigose Vidaus reikalų ministerijos siuntimu bei vidaus tarnybos sistemos pareigūnams sąvado, patvirtinto vidaus reikalų ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2012 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. V-291/V-308 (toliau – ir Sąvadas), III skiltį, vertintinas kaip teisiškai nereikšmingas, nes skiriasi sveikatos patikrinimų ir ekspertizės atlikimo tikslai, jų organizavimo ir atlikimo tvarką reglamentuoja skirtingi teisės aktai. Tik ekspertizės metu gali būti pateiktas ekspertinis sprendimas, ar pareigūnas yra tinkamas tolesnei vidaus tarnybai, ar ne. Atliekant ekspertizes visais atvejais atsižvelgiama, į kokias pareigas vidaus tarnyboje yra pretenduojama, kokias pareigas pareigūnas eina ir kokiai Sąvado skilčiai yra priskiriamos šios pareigos. Atsižvelgiant į tai, kad Sąvado III skilčiai priskiriami patys mažiausi sveikatos būklės reikalavimai, tai pripažinus pareigūną netinkamu tolesnei tarnybai pagal Sąvado III skiltį, visais atvejais surašomas ligos liudijimas ir konstatuojama, kad toks pareigūnas netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal visas Sąvado skiltis.
Medicinos centras pažymėjo, kad ekspertinis sprendimas, jog pareiškėjas netinkamas tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų III skiltį, kurio pareiškėjas neskundė, priimtas dar 2013 m. sausio 11 d. CMEK 2013 m. gegužės 9 d. nusprendė atnaujinti ekspertizę, kuri buvo atliekama pagal Vilniaus AVPK 2013 m. balandžio 17 d. siuntimą, tačiau ši ekspertizė liko neužbaigta dėl pareiškėjo kaltės, nes šis neatliko tyrimų ir nepateikė išvadų. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Valstybinė teismo medicinos tarnyba prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nėra įgaliota atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. CMEK 2013 m. rugpjūčio 13 d., įvertinusi surinktus ir turimus medicininius dokumentus, priėmė ekspertinį sprendimą atnaujinti ekspertizę, iki bus baigtas ištyrimas (gydymas). Šis ekspertinis sprendimas buvo priimtas siekiant panaikinti prieštaravimus dėl ekspertizės metu gautų medicininių dokumentų su skirtingomis išvadomis. 2013 m. spalio 7 d. CMEK gavo 2013 m. spalio 3 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos atsakymą, kuriame pateikta išvada, kad radiologiškai matyti galvos skliauto kaulų lopas dešinėje pusėje temporoparietaliai su nesuaugusio kaulo defektais perimetre – konstatuotas didelis kaukolės skliauto kaulų defektas – skliauto kaulų lopas 11 x 8 cm, nevienalytis, sudarytas lyg iš dviejų dalių, tarp lopo ir skliauto kaulų matyti nesukaulėjęs defektas nuo 1 iki 15 mm pločio. 2013 m. spalio 8 d. CMEK, įvertinusi turimus medicininius dokumentus, vadovaudamasi Sąvado 33.1 p., priėmė ekspertinį sprendimą, kad pareiškėjas netinkamas tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. Pagal vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 55 punktą CMEK ekspertiniai sprendimai įrašomi į specializuotosios medicininės ekspertizės aktą, pažymą, ligos liudijimą, ekspertizės posėdžių protokolų registravimo žurnalą ir į kitas CMEK veiklos apskaitos formas. Pagal Aprašo 56 punktą CMEK ekspertiniai sprendimai įforminami ne vėliau kaip kitą darbo dieną po ekspertinio sprendimo priėmimo. Tiriamieji su ekspertiniais sprendimais supažindinami pasirašytinai, išskyrus atvejus, jeigu pasirašyti atsisakė arba jeigu CMEK posėdyje nedalyvavo. Pareiškėjas CMEK posėdyje nedalyvavo. CMEK 2013 m. spalio 8 d. ligos liudijimas Nr. 4587 išsiųstas į Vilniaus AVPK. Nesant pagrindo pripažinti CMEK ekspertinį sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, nėra pagrindo tenkinti ir kitų pareiškėjo skundo reikalavimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu pareiškėjo A. Š. skundą tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. spalio 8 d. įsakymą Nr. 10-TE-710 ,,Dėl tarnybos eigos“, grąžino pareiškėją į vidaus tarnybą – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus specialisto pareigas ir priteisė pareiškėjui iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 25 953,07 Eur darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. imtinai ir po 39,15 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė; bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įskaityti į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą priverstinės pravaikštos laikotarpį nutraukė.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2013 m. rugpjūčio 13 d. surašytame CMEK specializuotosios medicininės ekspertizės akte buvo užfiksuotos vidaus ligų gydytojo, neurologo, psichiatro, psichologo, oftalmologo, otorinolaringologo, dermatovenerologo ir odontologo išvados, jog pareiškėjas tinkamas tarnybai. Šiame akte buvo pateikta ir gydytojo chirurgo išvada, kad pareiškėjas netinkamas tarnybai pagal I, II ir III skiltis, taip pat specialistų išvada, jog esant prieštaringoms nuomonėms reikalingas radiologų konsiliumas. 2013 m. spalio 8 d., įvertinus VUL Santariškių klinikų raštą, patvirtinta 2013 m. rugpjūčio 13 d. išvada, kad pareiškėjas dėl didelio kaukolės kaulų defekto (8 x 11 cm) yra netinkamas tarnybai pagal Sąvado 33.1 punktą. Teismas, įvertinęs Vilniaus AVPK 2013 m. liepos 19 d. siuntimo į CMEK turinį, nustatė, jog jis išduotas vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 10.1 punkto pagrindu – kai dėl ligos, traumos ar kito pakenkimo sveikatai likusių sveikatos sutrikimų negali atlikti pareigų ir tai patvirtina Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigos Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, ar yra kitų objektyvių duomenų, kad pareigūnas negalės tęsti vidaus tarnybos. Nors gydytojų konsultacinės komisijos išvados, kad pareiškėjas negali atlikti pareigų dėl ligos, traumos ar kito pakenkimo sveikatai likusių sveikatos sutrikimų šiuo atveju nebuvo, tačiau iš Vilniaus AVPK paaiškinimų galima spręsti, jog buvo kitų objektyvių duomenų, kad pareiškėjas negalės tęsti vidaus tarnybos. Teismo vertinimu, siuntimas į CMEK pareiškėjui buvo išduotas pagristai.
Teismas nustatė, kad pareiškėjo netinkamumą tolesnei tarnybai pagal Sąvado I, II, III skiltis lėmė diagnozė TLK-10-AM kodas Z98.8 – būklė po galvos smegenų traumos, kaukolės kaulų defektas (I t., b. l. 11–13). Vadovaujantis Sąvado 33.1 punktu, pareigūnas netinkamas tarnybai, jei turi svetimkūnį kaukolės srityje, didelį kaukolės skliauto kaulų defektą, pakeistą arba nepakeistą plastine medžiaga. Šiam punktui priskiriami dideli kaukolės skliauto kaulų defektai (8 kv. cm ir daugiau) po kiauryminio sužalojimo ar taikyto operacinio gydymo, taip pat esant svetimkūniui smegenyse. Esant centrinės nervų sistemos sutrikimų simptomams, taikomi ir atitinkami centrinės nervų sistemos pažeidimus apimantys Sąvado punktai. Teismas, sistemiškai aiškindamas ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendė, kad tam, jog kaukolės skliauto defektas būtų pripažintas atitinkančiu Sąvado 33.1 punktą, jis turi atitikti šiuos reikalavimus: 1) defektas turi būti didelis, t. y. 8 kv. cm ir daugiau; 2) defektas pakeistas arba nepakeistas plastine medžiaga; 3) defektas yra atsiradęs po kiauryminio sužalojimo ar taikyto operacinio gydymo.
Valstybinei teismo medicinos tarnybai atlikus medicininę ekspertizę, nustatyta, kad CMEK pareiškėjui nustatyta diagnozė – būklė po kraniotomijos ir osteoplastikos (1996 m.) po galvos smegenų traumos, kaukolės kaulų defektas (8 x 11 cm) – ne visai tiksli, nes reikėtų pažymėti, kad ne kaukolės kaulų defektas siekia 8 x 11 cm dydį, bet kaukolės kaulų defektas padengtas plastika (kaulo lopu) siekia 8 x 11 cm dydį. Kaulo lopas yra laikytinas plastine medžiaga, iš kurios daromi atkūrimo darbai galvos srityje. Kaulo lopas, nevisiškai suaugęs su kitais audiniais, negali būti laikomas nepažeistu, vientisu organizmo dariniu – organizmo vientisa dalimi, o kaulo lopas, visiškai suaugęs su aplinkiniu kauliniu audiniu, – gali. Kaukolės kaulo lopu laikytinas visas išimtas ir atgal į organizmą grąžintas kaukolės kaulas. Kaukolės lopo dydis (jo apskaičiavimas) rodo kraniotomijos (atliktos skliauto kaulų trepanacijos) dydį. Didesnės apimties skliauto kaulų trepanacija atliekama prie didesnės apimties galvos smegenų pažeidimų, o tai gali sąlygoti sunkesnes (didesnės apimties) bei ilgalaikes pasekmes po patirtos galvos smegenų traumos (II t., b. l. 39–43). Per teismo posėdį apklausus vieną iš ekspertizę atlikusių gydytojų – VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Neurochirurgijos skyriaus gydytoją neurochirurgą S. Š., šis paaiškino, kad sutinka su CMEK pateiktos diagnozės dalimi – būklė po kraniotomijos ir osteoplastikos (1996 m.) po galvos smegenų traumos, tačiau nepritaria diagnozės daliai – kaukolės kaulų defektas (8 x 11 cm). Gydytojas nurodė, kad, siekiant pašalinti galvos smegenų traumą, pareiškėjui 1996 m. buvo atlikta osteoplastinė kraniotomija, kurios metu buvo išgręžtos angos kaukolėje, pašalinta hematoma ir išgręžtos angos užpildytos paties pareiškėjo kaulu. Taigi, gydytojo teigimu, kaukolės defektas trunka tik tol, kol trunka pati operacija, t. y. apie 1,5 val., o trepanacines angas užpildžius kaulu, kaulas suauga, atsiranda kaulo lopas, o kaukolės defekto nebelieka, nes defektai pašalinami operacijos metu. Šiuo atveju ne kaulo defektas siekia 8 kv. cm, nes defekto nebeliko, o lopas. Taip pat pažymėjo, kad ekspertizės metu buvo daug diskutuota, kas yra plastinė medžiaga. Medicinoje yra naudojama speciali polimerinė masė – kranio cementas, kuri nesuauga su kaukole, tuo tarpu šiuo atveju buvo naudotas nuosavas kaulas, kuris nėra plastinė medžiaga. Gydytojo nuomone, Sąvado 33.1 punkte nurodytas didelis kaukolės skliauto kaulų defektas, pakeistas plastine medžiaga, kaip netinkamumo tarnybai pagrindas nurodytas todėl, kad plastinė medžiaga nesuauga su kaulu ir tai gali kelti problemų. Dėl VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų teiginio, kad kaukolės lopas nėra visiškai suaugęs, gydytojas paaiškino, jog net ir kaulinis lopas niekada nesuauga visiškai. Optimalu tokį lopą fiksuoti 3 vietose, tačiau šiuo atveju jis suaugęs daugiau nei 3 vietose, todėl nurodytas teiginys dėl nevisiško suaugimo šiuo atveju jokios reikšmės neturi.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ekspertizės akte pateiktos išvados, gydytojo neurochirurgo S. Š. teismo posėdyje duoti paaiškinimai iš esmės sutampa su kita byloje esančia medžiaga, kuri taip pat patvirtina, jog CMEK pareiškėjui nustatyta diagnozė yra neteisinga, nes pareiškėjas neturi kaukolės skliauto kaulo defekto. Be to, teismo posėdyje buvo apklausta doc. J. D., kurios nuomone, 11 x 8 cm kaulinis kaukolės skliauto kaulo lopas nelaikytinas defektu, tokią pat išvadą patvirtino ir pareiškėją operavęs gydytojas V. K. neurochirurgo konsultacijoje bei teismo posėdžio metu, taip pat Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistas V. K. (V. K.). Be to, 2013 m. spalio 3 d. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos rašte Nr. SR-4491 nurodyta, jog pareiškėjo skliauto kaulų lopas 11 x 8 cm nevienalytis, sudarytas lyg iš dviejų dalių, tarp lopo ir skliauto kaulų matyti nesukaulėjęs defektas nuo 1 iki 15 mm pločio (I t., b. l. 57).
Vadovaudamasis šių aplinkybių visuma, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas turi kaukolės skliauto kaulo defektą, o jeigu tam tikras defektas yra išlikęs, jis yra mažesnis nei 8 kv. cm. Be to, 1996 m. operacijos metu padaryti kaukolės defektai buvo užpildyti ne plastine medžiaga, o paties pareiškėjo kaulu. Teismas taip pat pabrėžė, kad taikant Sąvado 33 punktą vertinamos kaukolės traumos ir jų padariniai, įgimti kaukolės vystymosi defektai ir anomalijos be centrinės nervų sistemos organinių sutrikimų požymių, o šiuo atveju pareiškėjas buvo patyręs ne kaukolės, o smegenų traumą, laikinas kaulo defektas operacijos metu buvo chirurgo darbo padarinys, o chirurgo veiksmai paprastai nelaikytini trauma.
Pripažinęs, kad CMEK išvada nepagrįsta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas ir, esant pareiškėjo siekiui grįžti į vidaus tarnybą, jis grąžintinas į anksčiau užimtas pareigas – Vilniaus AVPK Vilniaus m. ketvirtojo PK Viešosios policijos skyriaus specialisto pareigas. Remdamasis Statuto 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas priteisė pareiškėjui darbo užmokesčio dalį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. imtinai, t. y. už 2 metus 7 mėnesius ir 15 dienų, bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vilniaus AVPK įskaityti buvusį priverstinės pravaikštos laikotarpį dėl neteisėto atleidimo iš pareigų, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas atsisako į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą įskaičiuoti šį laikotarpį, taigi ginčas šiuo klausimu nėra kilęs. Teismas nurodė, kad toks reikalavimas yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl šią bylos dalį nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymėjo, kad Vilniaus AVPK neturėjo pagrindo kvestionuoti CMEK išvadų dėl pareiškėjo sveikatos būklės, t. y. priimdama skundžiamą įsakymą iš esmės elgėsi teisėtai, todėl iš esmės nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus AVPK atliko neteisėtus veiksmus. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, būtinos žalai atlyginti, o skundžiamo įsakymo panaikinimas, pareiškėjo grąžinimas į eitas pareigas ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas laikytinas pakankama satisfakcija.
Pareiškėjui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, prašymas dėl jų atlyginimo paliktas nenagrinėtu (ABTĮ 45 str. 1 d.).
III.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu.
Atsakovas nurodė, kad sprendžiant ginčą dėl atitinkamo individualaus administracinio akto, kuris priimtas remiantis CMEK ekspertiniu sprendimu, iškilus reikalui patikrinti ir šio ekspertinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, ši patikra turėtų būti atlikta tame kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar laikėsi specialiaisiais teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą ir ekspertinio sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-461/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad statutinės įstaigos vadovas, gavęs CMEK išvadą, kad pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turi atleisti tokį pareigūną iš tarnybos (žr., pvz., 2013 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-695/2013).
Atsakovas pabrėžė, kad iš valstybės tarnautojui teismo priteistos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką sumos, pripažinus atleidimą neteisėtu ir grąžinus jį į tarnybą, turi būti išskaičiuota išeitinė išmoka, kuri jam buvo išmokėta atleidžiant iš tarnybos. Pirmosios instancijos teismas, pagal Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį priteisdamas pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, privalėjo atsižvelgti į jam išmokėtą išeitinę kompensaciją bei nuo 2013 m. spalio 9 d. gautą valstybinę pareigūnų pensiją. Atsakovo teigimu, teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė sumažinti Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje numatytas sumas, jei yra išskirtinės aplinkybės, iš kurių būtų aišku, kad priteistos kompensacijos dydis aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas arba sukelia sunkių bei neigiamų padarinių darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2748/2012).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai vertino ekspertinius medicininius tyrimus, spręsdamas ginčą nesivadovavo medicininės ekspertizės išvada, kuri tapati Medicinos centro medicininei išvadai, nevertino pareiškėjo faktinės situacijos, apskaičiuodamas turtinės žalos dydį, netinkamai taikė teisės aktus.
Medicinos centro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad CMEK išvada yra nepakankamai pagrįsta ir joje nustatyta diagnozė neteisinga. Medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų, tikrinant CMEK ekspertinį sprendimą ši patikra gali būti atlikta tik tame kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių vertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą. Vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais, būtent CMEK yra tas kompetentingas subjektas, kuris yra įgaliotas atlikti specializuotą medicininę ekspertizę, todėl kitų specialistų išvados yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, šiuo atveju bendrosios praktikos gydytojų buvo konstatuota, jog kaulo defektas yra 11 x 8 cm ploto. Atskirų gydytojų nuomonė laikytina tik medicininiu vertinimu, kas yra kaulo defektas, kad juo laikytinas tik nesuaugęs plotas, o ne išimta ir grąžinta į organizmą kaulo dalis. Gydytojai nepateikė nuomonės, ar kaulo ploto nevientisumas turėtų įtakos tarnaujant vidaus tarnyboje, kaip tarnybos specifiniai faktoriai paveiktų nevientisą kaulą, kas šiuo požiūriu būtų laikoma kaulo skliauto defektu.
Medicinos centras pabrėžė, kad ekspertinis sprendimas buvo priimtas įvertinus visus medicininius dokumentus, o gavus VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2013 m. spalio 3 d. atsakymą, kuriame konstatuotas tas pats kaulų lopas – 11 x 8 cm, CMEK neliko abejonių, jog diagnozė nustatyta tinkamai. Taigi CMEK tęsė ekspertizę tol, kol tai buvo būtina ekspertinėms išvadoms patikslinti, vertino pareiškėjo sveikatos būklę individualiai, todėl priėmė pagrįstą ekspertinį sprendimą. Šiuo atveju ekspertizė pagrindė ginčo dalyką – kad yra kaukolės kaulų defektas, jis padengtas plastika (kaulo lopu), jis siekia 8 x 11 cm dydį. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad teismo posėdžio metu apklaustas gydytojas chirurgas S. Š. ne detaliai paaiškino ekspertinę išvadą, bet pateikė priešingą nuomonę, taigi negalima teigti, jog eksperto išvados sutampa su kitų gydytojų nuomonėmis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vadovavosi iš esmės vieno eksperto nuomone, bet nepagrindė, kodėl nesirėmė trijų ekspertų surašyta ekspertine išvada, turinčia didesnę įrodomąją galią. Medicinos centro nuomone, tai laikytina procesinių teisės normų pažeidimų, kai vieni įrodymai nevertinami, o remiamasi kitais įrodymais.
Medicinos centras taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sąvado 33 punkto taikymo. Paaiškino, kad Sąvadas yra teisės aktas, kuris apibendrintai nustato sveikatos diagnozes ir sutrikimus, kuriems esant medicinos ekspertai kiekvieną konkrečią sveikatos sutrikimą priskiria tam tikram punktui. Sąvado paaiškinimuose nustatyta, kad 33.1 punktui priskiriami dideli kaukolės skliauto kaulų defektai po kiauryminio sužalojimo ar taikyto operacinio gydymo, taip pat esant svetimkūniui smegenyse; 33.2 punktui priskiriami nedideli kaukolės skliauto kaulų defektai (iki 8 kv. cm). Jei pagal anamnezės duomenis praeityje buvo įskilę kaukolės skliauto kaulai, tačiau dabar nėra neurologinių simptomų, psichika nesutrikusi, Sąvado 33 punktas netaikomas. Taigi darytina išvada, kad šis punktas netaikomas tik tuo atveju, jei kaukolės skliauto kaulai būtų tik įskilę, tačiau pareiškėjo atveju buvo atskirtas ir įdėtas atgal didelis, virš 8 kv. cm, kaukolės kaulo plotas. Sąvade nėra kitų teisės normų, kurias būtų įmanoma taikyti pareiškėjo diagnozei (Z98.8 – būklė po galvos smegenų traumos, kaukolės kaulų defektas). Nors ši trauma neturėjo ryškių pasekmių neurologiškai, chirurgine prasme tai laikytina didele intervencija į žmogaus organizmą, todėl taikytinas Sąvado 33 punktas.
Medicinos centras pabrėžė, kad visi medicinos specialistai gydytojai nurodė, jog kaukolės skliauto kaulas 8 x 11 cm ploto buvo išimtas, o kad tai laikytina kaukolės kaulo defektu, pasisakė teismo ekspertizę atlikę ekspertai. Taip pat pareiškėjo sveikata vertinta ir pagal liekamuosius reiškinius, konstatuota, kad jie yra išlikę. Taigi buvo įvertinta, kad atlikti visi diagnostiniai tyrimai, kurių metu nustatyti potrauminiai / pooperaciniai pakitimai, įskaitant encefalomaliacijos zonos iki 15 x 42 mm, kurios savaime neišnyksta, pakitimai kaukolės kauluose ir smegenyse užfiksuoti medicininiuose tyrimuose ir gali turėti įtakos tarnybai, sveikatai ir / ar gyvybei, vykdant tarnybines funkcijas. Medicinos ekspertizės išvada pagrindė, kad kaulo lopas nevisiškai suaugęs su kitais audiniais ir negali būti laikomas nepažeistu, vientisu organizmo dariniu, dėl to pareiškėjui kyla didesnis pavojus tarnauti vidaus tarnyboje. Sprendimas priimtas konsiliumo metu, aptariant visas aplinkybes ir išklausius ekspertų nuomones.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sąvado 33.1 punkto taikymui reikšmingas ne tik kaulo defekto plotas, bet ir jo pakeitimas ar nepakeitimas plastine medžiaga. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad plastinė medžiaga – ne tik sintetinė, dirbtinė, bet mediciniškai kita nei pats pareiškėjo kaulas, medžiaga. Medicininiu požiūriu, autogeninė medžiaga yra laikoma plastine medžiaga, todėl išimtas kaulas taip pat yra plastinė medžiaga, o vieta, į kurią jis dedamas, yra didelis kaukolės skliauto kaulo defektas. Mokslinėje medicininėje literatūroje taip pat vertinama, kad kaulinis defektas atsiranda ir dėl kraniotominės operacijos.
Medicinos centro nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo turtinę žalą, nes, spręsdamas dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neįvertino pareiškėjui išmokėtos išeitinės išmokos dydžio, taip pat jam mokamos valstybinės pareigūnų pensijos su socialinio draudimo priedu. Pirmosios instancijos teismas vertino tik dabartinę pareiškėjo padėtį, bet nevertino, ar nustatyti sveikatos sutrikimai perspektyvoje neturėtų medicininių pasekmių pareiškėjo sveikatai ir gyvybei tarnaujant vidaus tarnyboje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. Š. atleidimo iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino ginčijamą įsakymą, grąžino pareiškėją į Vilniaus AVPK Vilniaus miesto 4 PK Viešosios policijos skyriaus specialisto pareigas, priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas, remdamasis teismo medicininės ekspertizės duomenimis, gydytojų specialistų pateiktais paaiškinimais, sprendė, kad CMEK išvada dėl pareiškėjo netinkamumo vidaus tarnybai yra nepagrįsta.
Medicinos centras, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodo, kad CMEK, kuris yra vienintelis įgaliotas atlikti specializuotą medicininę ekspertizę, veikė teisės aktų nustatyta tvarka, ekspertinis sprendimas priimtas trijų ekspertų, įvertinus visus duomenis, be to, bylai reikšmingos aplinkybės, jog 8 x 11 cm kaukolės skliauto kaulas buvo išimtas ir kad tai laikytina kaukolės kaulo defektu, patvirtino ir teismo ekspertizę atlikę ekspertai. Be to, atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad iš priteistos pareiškėjui vidutinio darbo užmokesčio sumos turėjo būti išskaičiuota išeitinė išmoka bei valstybinė pareigūnų ir karių pensija.
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai. Taigi nustatyti, ar pareigūno sveikatos būklė atitinka šiuos reikalavimus yra pavesta CMEK, o šios komisijos parengta išvada yra tinkamas ir leistinas įrodymas, patvirtinantis atitinkamą pareigūno sveikatos būklę, jos tinkamumo vidaus tarnybai aspektu. CMEK sudaroma iš gydytojų ekspertų – gydytojų specialistų (medicinos gydytojų, įgijusių gydytojo specialisto profesinę kvalifikaciją), turinčių specialų pasirengimą arba profesinės veiklos dėka įgijusių išsamių žinių ir gebėjimų, reikalingų specializuotai medicininei ekspertizei atlikti (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299 patvirtinto Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 2 punktas).
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad medicininių klausimų sprendimas yra už teismo kompetencijos ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2763/2011, 2012 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-187/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1244/2012 ir kt.), o sprendžiant ginčą dėl atitinkamo individualaus administracinio akto, priimto remiantis atitinkamu CMEK ekspertiniu sprendimu, iškilus reikalui patikrinti ir CMEK ekspertinio sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, ši teisminė patikra turi būti atlikta tame kontekste, ar CMEK tinkamai atliko jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar atlikdama specializuotą medicininę ekspertizę ir priimdama ekspertinį sprendimą laikėsi specialiaisiais teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei ekspertinio sprendimo pagrįstumą.
Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks CMEK išvados pobūdis neatima galimybės iš asmens duomenis apie savo sveikatos būklę įrodinėti, paneigiant CMEK išvados pagrįstumą, ir kitais įrodymais, remiantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis. Teismui įvertinus ekspertinio sprendimo pagrįstumą, o tam tikrais atvejais jį nuginčijus kitais įrodymais, pvz., teismo paskirta ekspertize, realizuojama asmens teisė kvestionuoti CMEK ekspertinius sprendimus teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, vertino įrodymų visumą – duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, CMEK ekspertinį sprendimą, teismo medicininės ekspertizės išvadą, gydytojų paaiškinimus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2013 m. spalio 8 d., remiantis Sąvado 33.1 punktu, CMEK buvo pripažintas netinkamu tolesnei vidaus tarnybai pagal Sąvade nustatytų tinkamumo sveikatos būklės reikalavimų I, II ir III skiltis. Pagal Sąvado 33.1 punktą pareigūnas pripažįstamas netinkamu tarnybai, kai jo sveikatos būklė neatitinka šių reikalavimų: jo kaukolės srityje yra svetimkūnis, dideli kaukolės skliauto kaulų defektai, pakeisti arba nepakeisti plastine medžiaga. Pareiškėjui nustatyta diagnozė Z98.8: būklė po kraniotomijos ir osteoplastikos po galvos smegenų traumos; kaukolės kaulų defektas (8 x 11 cm). CMEK, nustatydamas diagnozę, taip pat rėmėsi Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų pateikta išvada, parengta gydytojos doc. J. D., kurioje teigiama, kad galvos skliauto kaulų lopas yra apie 8 x 11 cm, nevienalytis, tarp lopo ir skliauto kaulų matyti nesukaulėjęs defektas nuo 1 iki 15 mm pločio. 2013 m. spalio 24 d. pareiškėją ištyręs teismo medicinos ekspertas V. K. nustatė, kad pareiškėjui atlikta osteoplastinė kraniotomija, grąžintas kaulas, kuris pilnai suaugo su kaukolės kaulais, tai patvirtina ir kiti tyrimai; konstatavo, kad egzistuoja pooperaciniai kaukolės skliauto nedideli, ne didesni nei 8 kv. cm, defektai dėl išgręžtų angų su grąžtiniu kauliniu lopu po kraniotomijos. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui atlikta teismo medicininė ekspertizė, kurią atliko teismo medicinos ekspertai dr. J. G.-D., T. B. bei gydytojas neurochirurgas S. Š.. Ekspertizė baigta 2016 m. kovo 2 d. ir ekspertizės aktu pateikta išvada, jog CMEK diagnozė yra ne visai tiksli, t. y. ne kaukolės kaulų defektas siekia 8 x 11 cm, bet kaukolės kaulų defektas padengtas 8 x 11 cm dydžio kaulo lopu. Kaulo lopas yra laikytinas plastine medžiaga, tai yra visas išimtas ir atgal į organizmą grąžintas kaukolės kaulas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs gydytojas neurochirurgas S. Š. paaiškino, kad pareiškėjui atliktos operacijos metu (osteoplastinė kraniotomija) buvo išgręžtos angos kaukolėje, pašalinta hematoma, o išgręžtos angos užpildytos paties pareiškėjo kaulu, t. y. pašalintas kaukolės defektas, o kaului suaugus atsiranda kaulo lopas, siekiantis apie 8 kv. cm. Bylos medžiaga patvirtina, kad teismo posėdyje buvo apklausta ir gydytoja doc. J. D., teikusi CMEK išvadą 2013 m. spalio 3 d., kurios nuomone, kaulo lopas taip pat nelaikytinas kaukolės defektu, šios pozicijos laikėsi ir pareiškėją operavęs gydytojas V. K.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl anksčiau aptartų procesinės teisės normų taikymo aspektų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, teismo išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė teismo posėdyje ištirtų pagal minėtą įrodymų vertinimo taisyklę įrodymų visumos analize ir konkrečiomis teisės normomis. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad gydytojo eksperto S. Š. paaiškinimai turėjo išskirtinę įrodomąją galią prieš kitus byloje esančius įrodymus, o būtent prieš CMEK ekspertinį sprendimą, ar kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai vien tik šio gydytojo nuomone. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo medicininės ekspertizės išvada, priešingai, nei teigia Medicinos centras, nėra absoliučiai tapati CMEK išvadai tuo aspektu, kad išsiskyrė pozicijos, kas šiuo konkrečiu atveju laikoma kaulo skliauto defektu. Pažymėtina, kad apie atitinkamo dydžio kaulo lopą, ne skliauto defektą, kalbama ir 2013 m. spalio 3 d. gydytojos doc. J. D. išvadoje, kuri, Medicinos centro teigimu, neva pašalino bet kokias abejones dėl diagnozės teisingumo. Kaip minėta, šios gydytojos, kaip ir kitų anksčiau nurodytų gydytojų specialistų, paaiškinimai patvirtina priešingą, medicinos žiniomis pagrįstą, poziciją. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.
Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 70 straipsnio 1 dalimi, teismo sprendimu grąžinus neteisėtai atleistą pareigūną į ankstesnes pareigas, atlyginama už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismo sprendimu, konstatavus, kad yra pagrindas pareiškėją grąžinti į jo ankstesnes pareigas, pareiškėjui priteista darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju turi būti koreguojamas išmokos pareiškėjui už priverstinę pravaikštą dydis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija (žr., pvz., 2005 m. gegužės 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005) yra išaiškinusi, kad teismas, taikydamas Darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalį, į darbuotojui (ieškovui) priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką turi įskaityti šio darbuotojo gautą išeitinę išmoką. Taigi, priteisiant darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, jį privaloma mažinti pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos dydžiu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A492-1954/2012 ir Nr. A525-2004/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, pareiškėjui priteisė darbo užmokesčio dalį už priverstinės pravaikštos laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nustatyta, kad pareiškėjui atsakovas Vilniaus AVPK išmokėjo 9 562,17 Lt išeitinės išmokos (II t., b. l. 108). Ginčo dėl išeitinės išmokos dydžio ir jos išmokėjimo fakto byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, suteikiantį teisę gauti išeitinę išmoką, pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai pripažintas neteisėtu ir pareiškėjas grąžintas į tarnybą, pareiškėjui išnyko teisinis pagrindas gauti išeitinę išmoką. Už pareiškėjo nedirbtą (priverstinės pravaikštos) laiką jam kompensuojama priteisiant vidutinį darbo užmokestį. Todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas sumažinant priteistą išmokos už priverstinę pravaikštą sumą išmokėtos išeitinės išmokos dydžiu. Teisėjų kolegija priteisia pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (2013 m. spalio 9 d.) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2016 m. gegužės 23 d.) imtinai. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažymos apie vidutinį darbo užmokestį matyti, kad vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis už vieną darbo dieną yra 135,18 Lt (39,15 Eur), o už vieną mėnesį – 2 825,26 Lt (824,17 Eur) (I t., b. l. 88). Taigi pareiškėjui priteistina suma už 2 metus 7 mėnesius ir 15 dienų sudaro 80 048,59 Lt (23 183,67 Eur): 2 825,26 Lt x 31 mėn. + 135,18 Lt x 15 d. – 9 562,17 Lt. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis po 39,15 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną iki šio sprendimo įvykdymo dienos, pradedant skaičiuoti nuo 2016 m. gegužės 24 d.
Įvertinusi apeliantų teiginius, jog iš pareiškėjui priteistos darbo užmokesčio sumos taip pat būtina išskaityti jam nuo 2013 m. spalio 9 d. išmokėtą pareigūnų valstybinę pensiją, teisėjų kolegija pabrėžia, kad klausimas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nutraukimo teisinių pasekmių taikymo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Viešojo administravimo institucijai, priėmusiai sprendimą nutraukti šios pensijos mokėjimą, ar kitam kompetentingam subjektui iš esmės nėra draudžiama siekti, jog nepagrįstai išmokėtos tokios pensijos sumos būtų sugrąžintos į valstybės biudžetą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo gauta valstybinė pensija, priteisiant darbo užmokesčio dalį už priverstinės pravaikštos laiką, neturi būti išskaičiuojama, todėl šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. imtinai 23 183,67 Eur (dvidešimt tris tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus ir 67 euro centus) bei po 39,15 Eur (trisdešimt devynis eurus ir 15 euro centų) už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Arūnas Sutkevičius