Administracinė byla Nr. eA-2451-1188/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07977-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 23S127365 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškas sprendimas jau buvo priimtas 2023 m. kovo 7 d. Sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą Nr. 18-1451, kuriame nurodyta, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
3. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6833-811/2023 Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 23S24347 buvo panaikintas. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
4. Pareiškėjas teigė, kad skundžiamame Sprendime nėra nurodyta, kokiu pagrindu iš jo buvo reikalaujama pildyti Migracijos departamento klausimyną antrą kartą. Garbaus amžiaus ir jau kartą dėl, kaip pripažino teismas, neteisėto Migracijos departamento sprendimo patyręs nemažai išgyvenimų žmogus gali elgtis atsargiai. Skundžiamame Sprendime nėra nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas ne iš karto atsisakė pildyti klausimyną. Jis paprašė pateikti jam teisinį pagrindą, kuriuo jis prašomas atlikti tą patį veiksmą antrą kartą. Teigė, kad paprašė susitikimo su Migracijos departamento vadovybe, kuria jis pasitikėjo labiau, nei eiliniais darbuotojais, jog jam būtų suteikta jo prašoma informacija. Tik tuomet, kai jo prašymai nebuvo patenkinti, jis toliau atsisakė pildyti dokumentus.
5. Pareiškėjas vertino, kad savaime atsisakymas antrą kartą pildyti anketą negali būti vertinamas kaip Rusijos karo palaikymas ar pritarimas Ukrainos suvereniteto ir vientisumo pažeidimui. Migracijos departamento darbuotojai ignoruoja aplinkybę, kad pildydamas anketą pirmą kartą jis pasisakė, kad Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje nepalaiko. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Skundžiamame Sprendime ir vėl neatsižvelgta į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktinės kapas), todėl pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes ir laikytina neproporcinga.
6. Nurodė, kad Migracijos departamentas pabrėžė anksčiau turėtą pareiškėjo karinį laipsnį. Šie duomenys buvo žinomi atsakovui jau priimant 2023 m. kovo 7 d. sprendimą, tačiau tuo metu tai nesudarė pagrindo dėl realios grėsmės. Tai nesudarė jokios grėsmės nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki dabar. Neatsižvelgta į tai, kad jis niekuomet nebuvo reguliariosios veikiančiosios armijos narys. Šis laipsnis jam buvo suteiktas tik dėl užimamų pareigų (duomenys neskelbtini). Argumentai, kad nemoka lietuvių kalbos, nesistengė gauti Lietuvos Respublikos pilietybės ir tai rodo jo nepagarbą, nelojalumą valstybei, yra nepagrįsti. Niekas negali būti verčiamas mokytis kalbų, keisti pilietybę ir pan. Tai negali kelti jokios grėsmės valstybės saugumui. Visą gyvenimo Lietuvoje laiką pareiškėjas laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, gyveno šioje valstybėje teisėtai, turėdamas nuolatinį leidimą gyventi. Nuo 1966 m. iki 1987 m. jis dirbo (duomenys neskelbtini).
7. Pareiškėjas teigė, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis privalės išvykti į (duomenys neskelbtini), kurios pilietis yra. Šioje valstybėje jis neturi jokio turto, artimųjų. Jis praras ryšį su vaikais, kurių priežiūra ir globa dėl amžiaus jam yra būtina. Toks elgesys prieštarautų demokratinėje valstybėje propaguojamoms vertybėms, elementariam humaniškumui. Nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) mieste (dabartinė (duomenys neskelbtini)), po to gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš jos persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) miestą, t. y. Lietuvos Respubliką, kurioje gyveno nuo 1966 metų. Pareiškėjui išvykus į (duomenys neskelbtini), jo vaikai negalėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos pareigos globoti senatvėje savo tėvą.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2018 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. balandžio 17 d. Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. 18-1451, kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamento klausimyne, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kam priklauso Krymas, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, 2023 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
10. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi iš naujo ir siekiant išsiaiškinti užsieniečio poziciją dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, buvo paprašyta atvykti ir užpildyti klausimyną dar kartą. Pareiškėjas 2023 m. birželio 14 d. atvyko į Migracijos departamento Kauno skyrių, tačiau atsisakė užpildyti klausimyną. Paprašytas parašyti paaiškinimą dėl atsisakymo užpildyti klausimyną, nurodė, kad jis naujo klausimyno nepildys ir neteiks jokio raštiško paaiškinimo, nes, remiantis 2023 m. sausio 19 d. užpildytu klausimynu, jau yra priimta Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis, todėl savo nuomonės jis nekeis, nieko papildomai nerašys ir savo atsakymų į klausimyne pateiktus klausimus nekomentuos.
11. Atsakovas nurodė, kad galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.
12. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, jog Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ne vien todėl, kad pareiškėjas atsisakė užpildyti pateiktą klausimyną, bet ir dėl to, kad atsisakė pateikti papildomus paaiškinimus dėl atsakymų, pateiktų 2023 m. sausio 19 d. užpildytame klausimyne, t. y. nenorą bendradarbiauti, bei nurodė savo nuomonės dėl užpildyto klausimyno nekeis, nieko nerašys ir nekomentuos. Pareiškėjas savo teiginio, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, neatsisakė. Jis aiškiai suvokė klausimyne pateiktus klausimus ir galimas pasirinktų atsakymų pasekmes. Vien neigiamas atsakymas į klausimą, ar pritaria karui Ukrainoje ir nepateikus papildomų paaiškinimų, neprieštarauja bendram jo atsakymų vertinimui, nes karui Ukrainoje galima nepritarti dėl įvairių priežasčių. Buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas sąmoningai remia Rusijos Federacijos agresiją prieš suverenią Ukrainą, Ukrainos teritorijų okupaciją, taip pat Rusijos nusikalstamus veiksmus Ukrainoje.
13. Atsakovas teigė, kad ginčijamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę bei nustatyta, jog pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo nuolat gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
15. VSD nurodė, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Atsižvelgiant į tai, VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kuri reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. vasario 6 d. raštu Nr. 18-1451 pateikė vertinimą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
16. Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo pareiškėjas atsisakė užpildyti klausimyną. Šiais veiksmais jis patvirtino, kad jo atsakymas buvo teisingas ir jis iš tikrųjų mano, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek MD savo Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 klausimo atsakyme), nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
17. VSD nurodė, kad pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022, 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtose rezoliucijose.
18. VSD pažymėjo, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl išsiuntimo, pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.
II.
19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 23S127365. Taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu 2018 m. balandžio 17 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Leidimas), kuris galiojo iki 2023 m. balandžio 17 d.
21. Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“, atsakė „Ne“, o į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“, pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
22. Teismas nurodė, kad VSD 2023 m. vasario 6 d. raštu Nr. 18-643 (toliau – ir VSD raštas) Migracijos departamentui pateikta informacija, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, kad pareiškėjas klausimyne deklaruodamas, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
23. Atsakovas 2023 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 23S24347 panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi. Nesutikdamas su 2023 m. kovo 7 d. sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti sprendimą. Teismas 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6833-811/2023 Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimą panaikino, sprendimas įsiteisėjo 2023 m. birželio 6 d.
24. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas sprendimas grindžiamas trimis aplinkybėmis (atsakymu į klausimyno klausimą apie Krymą, klausimyno užpildymu nevalstybine kalba ir ilgalaikiu gyvenimu nesikreipiant dėl pilietybės įgijimo), ir ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog pareiškėjas į kitą klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai, vertino, jog nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Teismas pažymėjo, jog ginčijamame sprendime nėra įvertintas minėtas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į klausimyno 10 ir 11 klausimus, sprendimas priimtas neatlikus išsamesnio tyrimo dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos karo Ukrainoje ir susijusių aspektų požiūriu. Klausimyno užpildymas rusų kalba ar nesikreipimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nagrinėjamu atveju taip pat negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas vertino, jog atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remtis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo. Įvertinęs tai, jog Migracijos departamento sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktinės kapas), teismas vertino, jog pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes, ir, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo, laikytina neproporcinga.
25. Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. 23S127365 nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
26. Teismas rėmėsi Įstatymo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.
27. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi VSD raštu ir jame pateikta informacija, jog pareiškėjas, atsakęs, kad Krymas, jo nuomone, priklauso Rusijai, deklaruoja paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir taip jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
28. Teismas pažymėjo, kad tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su užsieniečio atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas, taip pat atsisakymu pakartotinai užpildyti klausimyną. Teismas akcentavo, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galbūt atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.
29. Teismas nustatė, kad klausimyne pareiškėjas pažymėjo, jog karinę tarnybą atliko Kaune, (duomenys neskelbtini), nuo 1966 m. iki 1987 m. turėjo papulkininkio laipsnį, tačiau neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis, o į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.
30. Teismo įsitikinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo turinio aiškumo. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas šiuo metu yra pakeitęs klausimo formuluotę ir klausimas skamba taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“.
31. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pildydamas klausimyną aiškiai nurodė, jog nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjo grėsmę, šis klausimas nebuvo analizuojamas nei atsakovo, nei VSD. Teismas nepritarė atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas.
32. Teismas pažymėjo, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje (neigiamas atsakymas į klausimyno 10-tą klausimą) liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Pareiškėjo nuomonė apie tai, kuriai valstybei priklauso Krymas, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju pakartotinai sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo toks vertinimas nebuvo atliktas.
33. Teismas sutiko, kad pareiškėjas vengė pakartotinai atsakyti į Migracijos departamento pateiktą klausimyną, tačiau, kaip nurodė skunde, jis savo nuomonės nekeisiąs, o Migracijos departamento įgalioti pareigūnai nenurodė pagrindo, kodėl pareiškėjas iš naujo privalo atsakinėti į tuos pačius klausimus.
34. Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą, nurodė, jog Migracijos departamentas vertino ir tai, kad pareiškėjas nuolat gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir į Migracijos departamento pateiktus klausimus atsakymus pateikė ne valstybine, o rusų kalba, tai, Migracijos departamento nuomone, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai. Teismas su tokiu Migracijos departamento vertinimu nesutiko. Klausimyno užpildymas rusų kalba ar nesikreipimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nagrinėjamu atveju taip pat negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
35. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėją su Rusija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 1966 metais, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
36. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.
37. Teismas sutiko, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti, tai ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu ir kt.
38. Teismas nustatė, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 1987 m., jis buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turi du vaikus, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Migracijos departamento duomenimis, nėra informacijos, kad pareiškėjas nuo 1994 m. būtų dirbęs ir jam būtų mokamos draudžiamosios pajamos. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai skelbiamais duomenimis apie asmenims taikomą senatvės pensijos amžių, pareiškėjas senatvės pensijos amžiaus sulaukė (duomenys neskelbtini), šiuo metu pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus.
39. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamento Sprendime šios aplinkybės nurodytos kaip nustatytos, tačiau atsakovas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino. Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris itin ilgą laiką gyveno (-a) Lietuvos Respublikoje, nors pareiškėjo sutuoktinė jau yra mirusi, tačiau čia gyvena pareiškėjo vaikai, pareiškėjui dėl garbaus amžiaus yra reikalinga artimųjų priežiūra, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.
40. Teismas taip pat nurodė, kad kelia abejonių VSD išreikšta pozicija, jog pareiškėjui leidimas nuolat gyventi panaikintas pagrįstai dėl jo keliamos grėsmės, tačiau jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, jog užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
41. Teismas konstatavo, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Į Sprendimą buvo perkeltas VSD raštas, kad, VSD nuomone, jei asmuo nurodo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir šio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Todėl skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
42. Teismas skundžiamą atsakovo Sprendimą panaikino kaip neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
43. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
44. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
45. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog turėtų būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galbūt atliktų veiksmų visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybės, o ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atsakymas į 10 klausimyno klausimą dėl nepritarimo kariniams veiksmams nebuvo vertinamas pareiškėjo naudai.
46. Atsakovas teigia, kad ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (pareiškėjo įsitikinimų pareiškimu kompetentingai valstybinei institucijai (Migracijos departamentui), kuris VSD surinktos informacijos kontekste ir geopolitiniame kontekste kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui). Atsakovo nuomone, reikalavimas, kad užsienietis būtų atlikęs konkrečius veiksmus, keliančius grėsmę valstybės saugumui, yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai ir pernelyg rizikingas esant tokiai geopolitinei situacijai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus konkrečius nusikalstamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie keliamą grėsmę valstybės saugumui migracijos teisės kontekste.
47. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nurodo, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo atlikti veiksmai (pareiškėjo klausimyne Migracijos departamentui pateikta pozicija dėl Krymo priklausomybės) VSD surinktos informacijos kontekste ir šių dienų geopolitiniame kontekste gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
48. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nesuprato klausimyno turinio. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eI2-6833-811/202 kontekste pareiškėjas negalėjo nesuprasti klausimo apie Krymo priklausomybę prasmės. Atsakovas pažymi, kad Migracijos departamentui pasiūlius pareiškėjui pakartotinai užpildyti klausimyną ir pateikti paaiškinimus, pareiškėjas turėjo visas galimybes teikti klausimus, rašytinius ir žodinius paaiškinimus, tačiau sąmoningai tai daryti atsisakė ir Migracijos departamentui informacijos neteikė. Migracijos departamentui pasiūlius pareiškėjui pakartotinai užpildyti klausimyną, klausimo apie Krymo priklausomybę formuluotė buvo pakeista į „kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas”, todėl pareiškėjui nurodžius Migracijos departamentui, kad pareiškėjas savo nuomonės nekeis, Migracijos departamentas pareiškėjo atžvilgiu priėmė pagrįstą Sprendimą.
49. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, jog Migracijos departamentas neatliko pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmės vertinimo ir šiuos teiginius teismas grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Migracijos departamentas pažymi, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi. Nei ginčijamu Sprendimu, nei kitais šiai dienai pareiškėjo atžvilgiu priimtais Migracijos departamento sprendimais pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šioje byloje nėra aktuali.
50. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko pareiškėjo individualaus vertinimo, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Migracijos departamentas vertina, kad šiai teismo išvadai prieštarauja byloje esantys įrodymai. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas pagal kompetenciją įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, jo socialinius ryšius ir ginčijamo Sprendimo proporcingumą, todėl Sprendimas atitiko tiek VAĮ nuostatas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus analogiškose bylose.
51. Atsakovo vertinimu, šeiminiai ryšiai negali sudaryti preteksto ignoruoti užsieniečio grėsmės valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti pareiškėjo gyvenimo aspektai nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat, ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti užsienietį į kilmės valstybę.
52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi. Užsieniečiui, keliančiam grėsmę valstybės saugumui, neturi būti sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai. Ypač šiuo Lietuvai jautriu geopolitiniu laikotarpiu, kai suaktyvėjusios priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas.
53. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino ginčijamame Sprendime nurodytos kontekstinės informacijos apie tai, kad Rusija yra ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir sprendimų priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje, t. y. savo veiksmais parodė, kad praktikoje imasi pačių brutaliausių agresyvių priemonių prieš kitas šalis, o Baltarusija palaiko tokią Rusijos politiką. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
54. Atsakovas nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių kitų argumentų, dėl kurių ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas yra naikintinas. Atsakovo nuomone, teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, tai sudaro pagrindą teismo sprendimą panaikinti.
55. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
56. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad tiek atsakovas, tiek ir VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas, taip pat atsisakymu pakartotinai užpildyti klausimyną.
57. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galbūt atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes, tačiau šiuo atveju tai nebuvo padaryta. Taip pat teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjo nuomonė apie tai, kuriai valstybei priklauso Krymas, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes, tačiau šiuo atveju pakartotinai sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo toks vertinimas nebuvo atliktas.
58. Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad jį su Rusija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko 1966 m., kitų aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, nenustatyta. Nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Taigi atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu priimti sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
59. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo Sprendime neatsižvelgta į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes, todėl pritaikyta poveikio priemonė suteikia dideles neigiamas pasekmes ir laikytina neproporcinga.
60. Aplinkybė, kad pareiškėjas turi karinį laipsnį, atsakovui buvo žinoma priimant 2023 m. kovo 7 d. sprendimą, laipsnis buvo suteiktas tik dėl užimamų pareigų (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas niekada nebuvo reguliarios veikiančios armijos narys. Sprendime nurodyta, kad jis gali būti potencialus priešiškos valstybės verbavimo taikinys, tačiau toks teiginys neatitinka jokių protingumo kriterijų, nes pareiškėjui yra (duomenys neskelbtini) metai. Be to, Migracijos departamento atstovai be jokio pagrindo Sprendime nurodė, kad pareiškėjo kognityviniai gebėjimai yra pakankami. Pareiškėjas nesutinka ir su atsakovo Sprendimo argumentais, kad jo nepagarbą ir nelojalumą Lietuvos valstybei rodo tai, jog jis nemoka lietuvių kalbos ir nesistengė gauti Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi niekas negali būti verčiamas mokytis kalbų, keisti pilietybę ir pan., tačiau tai jokiu būdu neįrodo tokių asmenų nepagarbos Lietuvos valstybei, juolab nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas akcentuoja, kad visą laiką laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, gyveno Lietuvoje teisėtai, turėdamas nuolatinį leidimą gyventi, nuo 1966 m. iki 1987 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Teigia, kad jo sutuoktinė buvo Lietuvos Respublikos pilietė, palaidota (duomenys neskelbtini), o sūnus ir duktė yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pareiškėjo nuolatinė deklaruojama gyvenamoji vieta nuo 1987 m. yra ta pati.
61. Pareiškėjas pažymi, kad panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jis turės išvykti į (duomenys neskelbtini), tačiau šioje valstybėje jis neturi jokių artimųjų, jokio turto, praras ryšį su vaikais, kurių priežiūra ir globa dėl garbaus amžiaus jam yra būtina.
62. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad likus galioti Migracijos departamento Sprendimui, jis privalės leidimą nuolat gyventi grąžinti Migracijos departamentui ir nuo to momento jo buvimas Lietuvos Respublikoje bus neteisėtas ir jis bus deportuotas į (duomenys neskelbtini), kur neturi jokių artimųjų, gyvenamosios vietos, praras ryšį su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais.
63. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.
64. VSD vertina, kad Migracijos departamento apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai ir argumentai pakankami teigti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties priėmė nepagrįstą sprendimą. Ginčijamame atsakovo Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, kaip sprendime nurodo teismas, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (pareiškėjo įsitikinimų pareiškimu kompetentingai valstybinei institucijai, kuris VSD surinktos informacijos ir geopolitiniame kontekste kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui). Taigi yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir apeliacinį skundą tenkinti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
65. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
66. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino nustatęs, kad Migracijos departamento Sprendimas priimtas remiantis VSD rašte pateikta informacija, neatlikus pareiškėjo individualaus vertinimo, Sprendimas neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuotas.
67. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog šiuo atveju nebuvo atliktas pareiškėjo individualus vertinimas. Ginčijamame Sprendime yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, todėl teismo išvados nepagrįstos. Ginčijamame Sprendime Migracijos departamentas pagal kompetenciją įvertino pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, jo socialinius ryšius ir ginčijamo Sprendimo proporcingumą, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktiką analogiškose bylose.
68. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
69. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas.
70. Nagrinėjamu atveju leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui panaikintas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
71. Teisėjų kolegija pažymi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas, tiek ir VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja su pareiškėjo atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas, taip pat atsisakymu pakartotinai užpildyti klausimyną.
72. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).
73. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; kt.) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
74. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; kt.).
75. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad į klausimyną įtrauktas klausimas dėl to, kam priklauso Krymas (t. y. Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija), gali būti susijęs ir su bendrąja prevencija, kai asmenys, išviešinę savo įsitikinimus, tikėtina, užkerta kelią savo ryšių su Rusija plėtojimuisi, tokiu būdu sumažindami jų gyvenimo Lietuvoje galimas grėsmes valstybės saugumui, užsieniečio sąmoninga pozicija teisinant valstybės, kurios pilietis jis yra, įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jo laikinas gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o jis pats, reikšdamas palankumą prokremliškam režimui, taip pat yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti (žr. 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).
76. Teismų praktikoje, kai iš užsieniečio atsakymų į klausimyno klausimus, vertinama jo grėsmė valstybės saugumui, akcentuojama, kad kai sprendžiamas klausimas dėl teisės gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo (leidimo laikinai ar nuolat gyventi) yra reikalingas išsamus individualus kompleksinis pareiškėją charakterizuojančių savybių ir faktinių aplinkybių vertinimas, Migracijos departamentas turi atlikti kompleksinį kitų pareiškėją charakterizuojančių savybių (šeiminė ir socialinė padėtis, integravimasis, gyvenimo trukmė Lietuvoje, socialiniai ryšiai ir kt.) vertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2122-556/2023).
77. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pareiškėjo visapusiško ir objektyvaus individualaus vertinimo neatliko, į Sprendimą buvo perkelta VSD išvada, taip pat Sprendime nurodytos su pareiškėju susijusios aplinkybės (pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 1987 m., pirmas leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1991 m., sutuoktinė, kuri mirė (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėjas turi du vaikus, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai, duomenų apie tai, kad pareiškėjas nuo 1994 m. Lietuvos Respublikoje būtų dirbęs ir jam būtų mokamos draudžiamosios pajamos, nėra, pildydamas klausimyną nurodė, kad nuo 1966 m. iki 1987 m. dirbo (duomenys neskelbtini), turėjo TSRS kariuomenės papulkininkio laipsnį), tačiau jos sistemiškai nebuvo įvertintos su kitais atsakovo surinktais įrodymais.
78. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
79. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
80. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota, jog vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (inter alia 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d., 2020 m. liepos 24 d. nutarimai).
81. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, pareiškėjo, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus, ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo pareiškėjui, kuris itin ilgą laiką gyvena Lietuvos Respublikoje, nors jo sutuoktinė jau yra mirusi, tačiau čia gyvena pareiškėjo vaikai, pareiškėjas yra garbaus amžiaus ir jam yra reikalinga artimųjų priežiūra, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus, o išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ji (išvada) turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.
82. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, jog pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Tokių akivaizdžių aplinkybių nenurodė ir atsakovas. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien tik aplinkybės, kad pareiškėjas klausimyną užpildė rusų kalba, nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės įgijimo, atsisakė pakartotinai pildyti klausimyną, savaime negali lemti išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
83. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nelemia kitokio faktinių aplinkybių teisinio įvertinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
84. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Egidijus Šileikis