Civilinė byla Nr. 2-2536/2013

Procesinio sprendimo kategorija 110.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-27-577/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,DISONA“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybei, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „GIRANSA“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo bei pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ priešieškinį ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „DISONA“ ir trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „GIRANSA“, dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei, dėl nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo bei nesumokėto nuomos mokesčio priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

UAB „DISONA“ 2012 m. kovo 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB ,,Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybei, prašydamas nutraukti 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį Nr. 00-04-28 dėl esminio UAB ,,Vilniaus parkai“ padaryto sutarties pažeidimo, priteisti iš atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ ir subsidiariai iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 233 911,67 Lt sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ turto areštą, iš esmės neviršijant atsakovui pareikšto ieškinio reikalavimo sumos - 2 233 911,67 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi nutarė ieškovo UAB „DISONA“ ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ 2 223 911,67 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, atsakovo nekilnojamojo turto nesant ar esant nepakankamai, iš esmės neviršijant pareikšto ieškinio sumos – 2 223 911,67 Lt areštuoti atsakovo kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai, ieškinio sumai areštuoti pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ kasoje, tačiau leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu bei atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose bei įmonių kasose esančiomis lėšomis, išmokant įmonių darbuotojams su darbo santykiais susijusias išmokas ir mokant mokesčius valstybei, uždraudžiant turtą perleisti tretiesiems asmenims, uždrausti perleisti areštuotą turtą kitiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti, areštuotą turtą pavesti saugoti atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ likvidatoriui.

Nesutikdami su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi atsakovai UAB „Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atskiruosius skundus Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį nepakeistą.

2012 m. liepos 24 d. atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą UAB „DISONA“ į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti 125 000 Lt sumą arba pateikti teismui banko garantiją šiai sumai UAB „Vilniaus parkai“ galimų nuostolių, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, atlyginimo užtikrinimui.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.

Nesutikdami su Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsakovai UAB „Vilniaus parkai“ ir Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atskiruosius skundus Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi nutarė palikti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 7 d. nutartį nepakeistą.

2012 m. spalio 22 d. atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą su priešieškiniu ieškovui UAB „DISONA“ ir trečiajam asmeniui UAB „GIRANSA“, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų UAB „GIRANSA“ ir UAB „DISONA“ 769 828 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, nutraukti 1999 m. gruodžio 27 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų nuomos su investicija į remontą sutartį Nr. 99-12-27 dėl UAB „GIRANSA“ padaryto esminio sutarties pažeidimo, nutraukti 2000 m. balandžio 28 d. negyvenamųjų pastatų ir patalpų subnuomos su investicija į remontą trišalę sutartį Nr. 00-04-28 dėl UAB „GIRANSA“ ir UAB „DISONA“ padarytų esminių sutarties pažeidimų, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinio reikalavimų užtikrinimui atsakovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „DISONA“ ir trečiojo asmens „GIRANSA“ turto areštą priešieškinio sumos ribose.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 18 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

2013 m. gegužės 14 d. atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir esamo ieškovo reikalavimų sumai areštuoti UAB „Vilniaus parkai“ nuosavybės teise priklausantį estrados pastatą, unikalus Nr. 1096-0017-7018, esantį adresu: Vilniaus m. sav., Vilniaus m. M. K. Č. g. 100.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 5 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkinti.

Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nutarė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

2013 m. rugpjūčio 8 d. atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ kreipėsi į teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, kuriuo prašė įpareigoti ieškovą UAB „DISONA“ per 14 dienų į teismo depozitinę sąskaitą pervesti 304 848 Lt sumą arba pateikti banko garantiją šiai sumai galimų UAB „Vilniaus parkai“ nuostolių atlyginimui užtikrinti. Prašyme nurodė, kad vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo aprašytas ir areštuotas visas atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ valdomas nekilnojamasis turtas už 2 240 000 Lt. 2012 m. liepos 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba atšaukė UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo procedūras, atsakovas toliau tęsia ūkinę komercinę veiklą, tačiau esamos laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovo teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, dėl ko atsakovas patiria nuostolių. Apribojus atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ teisę laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti pastatais, esančiais Maironio g. 2, Vilniuje, atsakovas negali vykdyti 2008 m. kovo 26 d. tarp UAB „LIUMEKSIS“ ir atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ sudarytos jungtinės veiklos sutarties (toliau – sutartis). Dėl pritaikytų apribojimų atsakovas negali pradėti pastatų, esančių Maironio g. 2, Vilniuje, rekonstrukcijos darbų, nes rekonstravus šiuos pastatus negalės įvykdyti sutarties 3.3 punkte numatyto įpareigojimo perleisti UAB „LIUMEKSIS“ nuosavybės teises į dalį šių rekonstruotų pastatų. Tuo tarpu UAB „LIUMEKSIS“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iš atsakovo atlyginti visus UAB „LIUMEKSIS“ patirtus nuostolius, jeigu atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nevykdys pastato rekonstrukcijos (atstatymo) darbų. Šiuo metu UAB „LIUMEKSIS“ atlieka pasiruošimo darbus pastatų, esančių Maironio g. 5, Vilniuje, rekonstravimui, dėl ko patiria išlaidas. Preliminarios UAB „LIUMEKSIS“ išlaidos projektavimo darbams sudaro 304 848 Lt, bendros išlaidos - 734 510 Lt. Kadangi dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas negali pradėti pastatų rekonstrukcijos darbų, UAB „LIUMEKSIS“ turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti iš atsakovo atlyginti išlaidas projektavimo darbams - 304 848 Lt. Atsakovo teigimu, ieškovo turtinė padėtis šiuo metu sunki, kadangi jo atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal atsakovo ieškinį dėl 41 969,19 Lt skolos priteisimo. Šioje byloje ieškovas yra pripažinęs, kad jo veikla yra sezoninė ir pajamas jis gauna tik pavasario ir vasaros laikotarpiu, dėl ko negali iš karto sumokėti atsakovui visą skolą.

Ieškovas UAB „DISONA“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo su prašymu nesutiko, prašė atmesti UAB „Vilniaus parkai“ prašymą, skirti atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis baudą iki 20 000 Lt, 50 procentų paskirtos baudos priteisti ieškovo UAB „DISONA“ naudai. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ siekia bet kokiomis priemonėmis panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nurodytos aplinkybės, susijusios su 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutarties vykdymu, jam buvo žinomos jau 2012 m. liepos 18 d. pirminio prašymo dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pateikimo teismui metu, tačiau šiomis aplinkybėmis atsakovas savo prašymo negrindė. Šios aplinkybė, ieškovo nuomone, patvirtina, kad atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ nuolat reikšdamas nepagrįstus prašymus, grindžiamus neegzistuojančiomis aplinkybėmis, dirbtinai išgalvotomis situacijomis, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo su prašymu sutiko, prašė tenkinti UAB „Vilniaus parkai“ prašymą. Nurodė, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo tenkintas neįvertinus, kad ieškinys yra nepagrįstas. Kadangi ieškiniu ginčo sutartis iš esmės ginčijama UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimo pagrindu, o šiuo metu UAB „Vilniaus parkai“ likvidavimas yra atšauktas, todėl vienintelė UAB „Vilniaus parkai“ akcininkė Vilniaus miesto savivaldybė suinteresuota, jog UAB „Vilniaus parkai“ teisės laisvai naudotis, valdyti ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu neribotų laikinosios apsaugos priemonės ir UAB „Vilniaus parkai“ galėtų tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir nepatirtų nuostolių. Vilniaus miesto savivaldybės nuomone, UAB „Vilniaus parkai“ nepadarė jokio esminio sutarties pažeidimo, todėl teismui neužtikrinus galimų nuostolių atlyginimo, yra neužtikrinta ginčo šalių interesų pusiausvyra.

Trečiasis asmuo UAB „GIRANSA“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo su prašymu nesutiko, prašė atmesti UAB „Vilniaus parkai“ prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdo atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ vykdyti įsipareigojimų, numatytų 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartyje, nes taikytomis laikinosiomis priemonėmis atsakovui tik apribota disponavimo turtu teisė, tačiau palikta teisė naudotis turtu, pagerinti, rekonstruoti ar atstatyti šį turtą. Trečiojo asmens teigimu, tarp atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių nėra jokio priežastinio ryšio. Be to, neatlikus pastatų rekonstrukcijos darbų, atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ neprivalo atlikti jokių pastatų registracijos darbų perleidžiant nuosavybės teises UAB „LIUMEKSIS“ į dalį pastatų, nes šie darbai atliekami užbaigus rekonstrukcijos darbus. Taip pat, trečiojo asmens manymu, atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ neįrodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis patirs prašyme nurodyto dydžio nuostolius, jo nurodytas nuostolių atsiradimo mechanizmas yra hipotetinis ir niekuo nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi nutarė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir ieškovo UAB „DISONA“ prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ atmesti.

Teismas, vadovaudamasis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutarties 4 straipsnio 2 punkte numatytus UAB „Vilniaus parkai“ įsipareigojimus, padarė išvadą, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdo UAB „Vilniaus parkai“ vykdyti įsipareigojimų, numatytų sutarties 4 straipsnio 2.1 – 2.6 punktuose, ir UAB „LIUMEKSIS“ vykdyti savo įsipareigojimų, kurie įtvirtinti sutarties 4 straipsnio 1.1 – 1.4 punktuos, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės iš esmės neriboja galimybės vykdyti išvardintų įsipareigojimų pagal sutartį.

Teismas atsižvelgęs į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos praėjus keturiems metams nuo jungtinės veiklos sutarties pasirašymo, kad Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko duomenimis UAB „Vilniaus parkai“ nėra išduotas statybos leidimas statiniams, esantiems adresu Maironio g. 2, Vilniuje, rekonstruoti, kad UAB „Vilniaus parkai“ nepateikė jokių įrodymų, kad yra atlikti kokie nors projektavimo darbai, padarė išvadą, jog UAB „Vilniaus parkai“ dar net nėra pradėjęs vykdyti savo įsipareigojimų, numatytų sutarties 4 straipsnio 2.1 - 2.6 punktuose, nors pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės atsakovui minėtų įsipareigojimų ir netrukdo tinkamai vykdyti.

Teismas sutiko su ieškovo atsiliepimo argumentu, kad sutarties 4 straipsnio 2.7 punkte ir 3 straipsnio 3 dalyje numatyti įsipareigojimai turės būti vykdomi tik UAB „LIUMEKSIS“ ir UAB „Vilniaus parkai“ įvykdžius visus kitus įsipareigojimus, numatytus jungtinės veiklos sutarties 4 straipsnio 1.1 -1.4 punktuose, 1.6 punkte bei 2.1 - 2.6 punktuose.

Teismas konstatavo, kad atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad UAB „LIUMEKSIS“ prašo nutraukti sutartį ar atlyginti jos patirtas išlaidas, susijusias su jungtinės veiklos sutarties vykdymu.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šiuo metu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, netrukdo UAB „Vilniaus parkai“ vykdyti jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų.

Atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ neįrodžius, kad laikinosios apsaugos priemonės kelia kokius nors nuostolius, teismas nevertino ieškovo UAB „DISONA“ turtinės padėties bei nuostolių pagrįstumo.

Spręsdamas klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ skyrimo, teismas, vadovaudamasis CPK 5 straipsnio, 95 straipsnio nuostatomis, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nėra akivaizdaus pagrindo išvadai, kad atsakovas UAB „Vilniaus parkai“, teikdamas teismui prašymus pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir prašymus dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl nėra pagrindo atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ skirti baudą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir įpareigoti ieškovą UAB „DISONA“ per 14 dienų į teismo depozitinę sąskaitą pervesti 304 848 Lt sumą arba pateikti banko garantiją šiai sumai galimų UAB „Vilniaus parkai“ nuostolių atlyginimui užtikrinti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdo atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ vykdyti 2008 m. kovo 26 d. jungtinės veiklos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Apelianto nuomone, dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negalės įvykdyti sutarties 4 straipsnio 2.3 punkto ir 2.7 punkto reikalavimų. Be to, negalėdamas perleisti nuosavybės teisių į areštuotus pastatus UAB „LIUMEKSIS“, kaip numatyta sutarties 3 straipsnio 3 punkte, UAB „Vilniaus parkai“ taip pat negalės įvykdyti sutarties 4 straipsnio 2.3 ir 2.7 punktuose numatytų įsipareigojimų;

2) Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netrukdo nei apeliantui, nei UAB „LIUMEKSIS“ vykdyti sutarties, neatsižvelgė ir neįvertino turto arešto sukeliamų teisinių pasekmių;

3) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog atlikti kokie nors projektavimo darbai yra nepagrįsta, prieštarauja teismų formuojamai praktikai, nes nagrinėjamos bylos dalykas yra nuostolių, dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimo, taikymas, o ne sutarties įsipareigojimų vykdymas, o UAB „LIUMEKSIS“ atliktus darbus ir išlaidas dėl šių darbų atlikimo patvirtina teismui pateikta lentelė su preliminariu UAB „LIUMEKSIS“ išlaidų projektavimo darbams paskaičiavimu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-427/2007, 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1389/2010);

4) Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kad UAB „LIUMEKSIS“ prašo nutraukti sutartį ir atlyginti jo patirtas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu, taip pat nepagrįsta, nes nuostolių užtikrinimo institutas taikomas tuomet, kai šalis įrodo nuostolių kilimo tikimybę, o ne jau konkrečiai atsiradusius nuostolius (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-43/2013);

5) Atmesdamas prašymą dėl nuostolių užtikrinimo taikymo, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad sutarties nutraukimo atveju, apeliantas turės atlyginti UAB „LIUMEKSIS“ ne tik išlaidas, patirtas vykdant sutartį, bet ir jo negautas pajamas (CK 6.249 str.);

6) Sprendžiant klausimą dėl atskirojo skundo pagrįstumo, prašo atsižvelgti į tai, kad ieškovas yra pateikęs prašymą stabdyti civilinę bylą Nr. 2-27-577/2013, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl tenkinus šį ieškovo prašymą bylos nagrinėjimas ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas gali užsitęsti.

Ieškovas UAB „DISONA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo UAB „Vilniaus parkai“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones UAB „Vilniaus parkai“ gali ir toliau naudotis areštuotu turtu, turi galimybę rekonstruoti areštuotus pastatus, pareiga perleisti UAB „LIUMEKSIS“ nuosavybės teises į dalį pastatų atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ atsiras tik užbaigus pastatų rekonstrukcijos darbus, UAB ‚Vilniaus parkai“ nurodytas nuostolių atsiradimo mechanizmas yra nepagrįstas bei priežastiniu ryšiu nesusijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra pagrįstos ir teisingos. Ieškovo teigimu, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su UAB „DISONA“ pateiktu prašymu dėl bylos sustabdymo, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo.

Trečiasis asmuo UAB „GIRANSA“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo UAB „Vilniaus parkai“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovas UAB „Vilniaus parkai“, prašydamas taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neįrodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje gali atsirasti nuostolių ir šių nuostolių priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Trečiojo asmens manymu, teismo išvados, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones UAB „Vilniaus parkai“ gali ir toliau naudotis areštuotu turtu ir jį valdyti, o taip pat areštuotą turtą pagerinti, kad neatlikęs pastatų rekonstrukcijos UAB „Vilniaus parkai“ neturi prievolės atlikti pastatų registracijos darbų perleidžiant nuosavybės teises į dalį pastatų UAB „LIUMEKSIS“, kad UAB „Vilniaus parkai“ nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „LIUMEKSIS“ prašo nutraukti sutartį ir atlyginti jo patirtas išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu, yra pagrįstos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria teismas atmetė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę šalies prašymu pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. CPK nedetalizuoja šio instituto taikymo sąlygų; ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais, įvertinti tikimybę, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. apžvalga Nr. AC-34-2 „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrųjų klausimų“, Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.).

Civilinio proceso įstatyme yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi nutarė areštuoti 2 223 911,67 Lt sumai atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, šio turto nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančius pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti atsakovo UAB ,,Vilniaus parkai“ pinigines lėšas, esančias atsakovo bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose bei atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ kasoje. Pritaikęs atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ turtui laikinąsias apsaugos priemones, teismas uždraudė areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti, o saugoti areštuotą turtą pavedė atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ likvidatoriui. Vykdant Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, 2012 m. kovo 19 d. turto aprašu buvo aprašytas ir areštuotas atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ valdomas nekilnojamasis turtas 2 240 000 Lt vertės. Į aprašyto ir areštuoto turto aprašą, šalia kitų atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų, buvo įtraukti: 77,83 kv. m. pastatas – kavinė – šašlykinė, unikalus Nr. 1096-0018-1011, 15,42 kv. m. pastatas – kioskas, unikalus Nr. 1096-0018-1022, ir 20 kv. m. ūkinis pastatas, unikalus Nr. 1096-0018-1033, esantys Maironio g. 2, Vilniuje. Atsakovas prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo grindžia aplinkybėmis, jog areštavus pastatus, esančius Maironio g. 2, Vilniuje, jis negali vykdyti 2008 m. kovo 26 d. tarp UAB „LIUMEKSIS“ ir UAB „Vilniaus parkai“ sudaryta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko UAB „LIUMEKSIS“ gali vienašališkai nutraukti sutartį bei pareikalauti UAB „Vilniaus parkai“ atlyginti visus UAB „LIUMEKSIS“ pagal sutartį patirtus nuostolius, kurie prašymo pateikimo dienai sudaro 304 848 Lt. Apeliacinis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytomis išvadomis, sprendžia, jog apelianto atskirojo skundo argumentai yra nepagrįsti bei nesudaro pagrindo naikinti teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 12 d. nutarties, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, teismas pavedė areštuotą turtą saugoti UAB „Vilniaus parkai“, uždraudė UAB „Vilniaus parkai“ areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti. Vertinant atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ turtui taikytų apribojimų mastą akivaizdu, jog teismas apribojo atsakovui UAB „Vilniaus parkai“ tik disponavimo teisę, t. y. laikinai apribojo teisę perleisti areštuotą turtą. Tuo tarpu turto naudojimo teisės ir turto valdymo teisės apribojimų minėta teismo nutartimi teismas atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ areštuotam turtui netaikė (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 – 10 punktai). Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Vilniaus parkai“ turtui, apeliantas turi teisę ir toliau naudotis areštuotu turtu, jį valdyti, atlikti turto pagerinimo darbus ir kitus, su turto priežiūrą susijusius darbus. Kaip matyti iš 2008 m. kovo 26 d. sutarties turinio, apelianto atskirajame skunde akcentuojami darbai, numatyti sutarties 4 straipsnio 2.7 punkte, yra susiję su teisine patalpų registracija. Šiuos darbus sutarties šalys turės atlikti tik po to, kai įvykdys sutarties 4 straipsnyje numatytus įsipareigojimus. Kreipdamasis su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių sutarties 4 straipsnyje numatytų įsipareigojimų įvykdymą. Tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, kuris yra ir fakto teismas. Todėl esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis teismas sprendžia, kad apeliantas nepagrįstai galimų nuostolių atsiradimo aplinkybes sieja su negalėjimu įvykdyti sutarties 4 straipsnio 2.7 punkte numatyto įpareigojimo, nes tarp UAB „Vilniaus parkai“ sutarties 4 straipsnio 2.7 punktu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nėra priežastinio ryšio.

Apelianto paskaičiuotas 304 848 Lt dydžio galimų nuostolių dydis grindžiamas UAB “LIUMERKSIS” išlaidomis, patirtomis atliekant pasiruošimo darbus pastatų, esančių Maironio g. 5, Vilniuje, rekonstravimui. Kaip matyti iš UAB „LIUMEKSIS“ patirtų išlaidų lentelės, šias išlaidas sudaro darbai, kurie įtraukti į UAB „LIUMEKSIS“ įnašą bendroje veikloje (sutarties 1.1 punktas), todėl atliekant šiuos darbus atsiradusios išlaidos atitenka UAB „LIUMEKSIS“, o UAB „Vilniaus parkai“ neturi pareigos šių išlaidų atlyginti. Taip pat į UAB „LIUMEKSIS“ patirtų išlaidų sąrašą įtrauktos išlaidos už žemės sklypo, kuriuo subnuomininku yra UAB „LIUMEKSIS“, nuomą. Nurodydamas, kad lentelėje išvardinti paruošiamieji darbai yra atlikti, o už sutartimi prisiimtų darbų atlikimą patirtos išlaidos yra realios, apeliantas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šioje lentelėje išvardinti darbai buvo užsakyti sutartyje numatytam objektui, t. y. pastatui, esančiam Maironio g. 5, Vilniuje, kad lentelėje nurodytų išlaidų dydžiai pagrįsti mokėjimo dokumentais. Apeliacinio teismo vertinimu, vien tai, kad lentelėje nurodyti darbai sutampa su sutartyje numatytais darbai, nesudaro pagrindo išvadai, jog lentelėje nurodyti darbai buvo atlikti sutartyje nustatytam objektui. Be to, galimus nuostolius grįsdamas UAB „LIUMEKSIS“ patirtomis išlaidomis, apeliantas nepateikė jokių duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, jog pats UAB „LIUMEKSIS“ įvykdė sutartimi jam nustatytus įsipareigojimus bei tolimesnis sutarties vykdymas tiesiogiai priklauso nuo UAB „Vilniaus parkai“ prisiimtų įsipareigojimų, kurių atlikimui yra būtinas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinis teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Apelianto manymu, jo galimų nuostolių atlyginimas, jų neužtikrinus, gali būti apsunkintas dėl sunkios ieškovo turtinės padėties. Apeliacinis teismas konstatuoja, kad tokie apelianto argumentai nesudaro pagrindo išvadai apie galimą nuostolių kilimą dėl nagrinėjamoje byloje taikytų apelianto turto apribojimų, todėl nėra pagrindo spręsti klausimą dėl priešingos šalies realių galimybių juos atlyginti.

Apeliacinis teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, jog sprendžiant galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą būtina atsižvelgti į tai, jog ieškovas yra pateikęs prašymą stabdyti civilinę bylą Nr. 2-27-577/2013, kurioje buvo taikytos minėtos laikinosios apsaugos priemonės. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, klausimas dėl bylos sustabdymo yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi, kuria ieškovo UAB „DISONA“ prašymas dėl bylos sustabdymo atmestas, priimta teismo nutartis neskundžiama. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio teismo vertinimu, ieškovo UAB „DISONA“ prašymas dėl bylos sustabdymo ir pirmosios instancijos teismo nutartis atmesti tokį ieškovo prašymą, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamam klausimui.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovas UAB „Vilniaus parkai“ neįrodė galimą realių (o ne hipotetinių, deklaratyvių) nuostolių atsiradimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 185 str.). Tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str., 338 str.).

Dėl atskirojo skundo ir pirmos instancijos teismo nutarties

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir netenkintinas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                              Kazys Kailiūnas