Pranešėjas Almantas Padvelskis                                                       Civilinė byla Nr. 2A-301-538/2011

Teisėjas Valdas Alška                                                                       Procesinio sprendimo kategorija                                                                                   

 (S)

                                                                                                       75.6.1, 75.8

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. balandžio 27 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Erikos Misiūnienės,

sekretoriaujant Renatai Girdvainytei,

dalyvaujant atsakovei V. A., atsakovės atstovui advokatui Romanui Lupeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo F. J. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo F. J. ieškinį atsakovei V. A., trečiajam asmeniui Kretingos rajono 3-ajam notarų biurui dėl turto pripažinimo bendrąją daline nuosavybe ir jo padalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : 

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti bendrąją daline nuosavybe įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), 07500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 1,0500 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) ir priteisti jam šio turto po ½ dalį. Kitą ½ dalį priteisti A.B. J.. Nurodė, kad ieškovo tėvas F. J. su A. J. faktiniuose santuokiniuose santykiuose gyveno nuo 1989 metų. Nuo 1994 metų jie gyveno Lietuvos Respublikoje. 2001-04-17 įregistravo santuoką, o (duomenys neskelbtini) jo sutuoktinė mirė. Po jos mirties kreipėsi į notarinę kontorą dėl palikimo priėmimo ir yra užvesta paveldėjimo byla. Be jo į mirusios palikimą pretenduoja ir atsakovė, kuriai testamentu visą turtą paliko sutuoktinė. Ieškovo tėvui gyvenant kartu su A. J. iki santuokos įregistravimo, tiek po santuokos, vedė bendrą ūkį, kūrė turtą bendrom iš ūkio gaunamomis pajamomis, bendru darbu. 1995-05-15 įsigijo gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais ir priklausiniais (duomenys neskelbtini). 1997-09-05 nusipirko namų valdos žemės sklypą ir 1999-11-11 nusipirko 1,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Šis turtas buvo įregistruotas A. J. vardu. Ieškovo tėvo ir A. J. santykiai susiformavo 1989-2000 metais ir jiems turi būti taikomos CK normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Tiek ieškovo tėvas, tiek A. J. kartu siekė įsigyti pastatus, žemę, auginti gyvulius, tai yra savo darbu sukurti bendrą turtą, kuris būtų bendroji dalinė nuosavybė. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu jungtinę veiklą vykdantys asmenys veda bendrą ūkį, tai dalyvavimas bendro ūkinio tikslo siekime gali pasireikšti darbu bendrame ūkyje. Nuosavybės dalys bendrai sukurtoje nuosavybėje nustatomos pagal dalyvavimo darbu ar lėšomis turto kūrime laipsnį. Šiuo atveju tiek ieškovo tėvas, tiek A. J. gyveno drauge ir vedė bendrą ūkį, todėl jų dalys bendrojoje nuosavybėje turi būti pripažintos lygiomis. Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis teismas laikosi vieningos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų panaudotomis iš bendro ūkio gautomis ir apyvartinėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio vedimą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2010-08-24 sprendimu ieškovo F. J. ieškinį atsakovei V. A., trečiajam asmeniui Kretingos rajono 3-ajam notarų biurui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo, atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą. Nurodė, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad ginčo namas buvo nupirktas 1995-08-02, o A. B. J. savo namo dalį pardavė 1995-08-31. Iš šių pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad A. B. J. už 7000 Lt pardavė ir už tiek pat nusipirko kitą gyvenamąjį namą. Tai patvirtina atsakovės teiginį, kad A.B. J. viena pati nusipirko tą namą, o ne su F. J. (tėvu). Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad F. J. (tėvas) ir A. B. J. kartu gyveno Latvijos Respublikoje, tačiau nutraukė santykius ir skirtingu laiku grįžo į Lietuvą, Lietuvoje apsigyveno skirtingose vietose. F. J. (tėvas) namų ūkio nariu tapo 1998 metais, o ginčo namas ir žemės sklypas įsigyti 1995-1997 metais. Tai įrodo, kad tik įsigijusi nekilnojamuosius daiktus, A. B. J. pradėjo gyventi su F. J. (tėvu).

Apeliaciniu skundu ieškovas F. J. prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojų parodymais, kadangi liudytojų parodymais įrodyta, kad F. J. ir A. B. J. iki santuokos sudarymo kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, nupirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, savo darbu ir pajamomis F. J. renovavo pastatus. Tokiu būdu, byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį F. J. ir A. B. J. bendrai veikė siekdami vienodo tikslo - įgyti, rekonstruoti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais bei žemės sklypus, o tai suponuoja, kad atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, pagrįstus gera valia ir pasitikėjimu, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, kad ginčo namas buvo nupirktas 1995 m. rugpjūčio 02 d., o A. B. J. savo namo dalį pardavė 1995 m. rugpjūčio 31 d. Iš pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad A. B. J. už 7000 litų pardavė ir už tiek pat nusipirko kitą gyvenamąjį namą. Neaišku, kokiomis pirkimo-pardavimo sutartimis vadovavosi teismas, darydamas aukščiau nurodytas išvadas. Byloje pateiktas 1995 m. gegužės 5 d. sutartis, kuria V. Ž. pardavė pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Liudytojas S. Š. patvirtino, kad kai pirko namo dalį iš A. B. J., iš pradžių sumokėjo pusę sumos - 3000 litų, kitą pinigų dalį atidavė daug vėliau, kai buvo forminami dokumentai. Sutartis dėl namo dalies pardavimo, kuria A. B. J. pardavė, o pirkėja Z. Š. nupirko, buvo sudaryta 1995 m. rugpjūčio 31 d. Darytina išvada, kad perkant pastatus iš V. Ž., nebuvo sumokėta aptarta suma iš karto. Ieškovas negalėjo užtikrinti kviečiamos liudytojos V. Ž. dalyvavimo teismo posėdyje dėl jos neįgalumo, nes negali vaikščioti. Tačiau teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą apklausti šią liudytoją jos namuose, tuo pažeisdamas CPK 192 str. 2 d. nuostatas. Mano, kad tokio pobūdžio bylose, kaip ir šeimos bylose, teismas turėjo būti aktyvus, siekiant išsiaiškinti ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes bei byloje nustatyti tiesą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. A. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2010-08-24 sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad tuo metu, kai A. B. J. turtą pirko, apelianto tėvas F. J. su A. B. J. gyveno visiškai skirtingose gyvenamosiose vietose. Nuo 1994 metų iki 1997 metų tarp šių žmonių nebuvo jokio įsipareigojimo vienas kitam veikti kartu tam tikram tikslui pasiekti, o tai reiškia, kad negalėjo būti ir jokios jungtinės veiklos. A. B. J. sudarant 1995-05-15 ir 1997-09-05 sandorius dėl nekilnojamo turto buvo aiškiai išreikšta vien tik A. B. J. valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, o ne jungtinės veiklos pagrindu.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.          

Bylos duomenimis nustatyta, kad F. J. (tėvas) 2001-04-17 įregistravo santuoką su                 A. B. J. (t. 1, b. l. 10). A. B. J. mirė 2008-06-08 (t. 1, b. l. 9). A. B. J. nuosavybės teisėmis valdė gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, kiemo statiniais, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13–16). Šiuos nekilnojamuosius daiktus A. B. J. 1995-05-15 pirkimo pardavimo sutartimi pirko iš V. Ž. (t. 1, b. l. 46). Taip pat A.B. J. nuosavybės teisėmis valdė 0.75 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį 1997-09-05 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi pirko iš valstybės (t. 1, b. l. 17-18; 47). A. B. J. nuosavybės teisėmis valdė 1.05 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kurį 1999-11-02 pirkimo-pardavimo sutartimi pirko iš S. P. (t. 1, b. l. 19–20; 48). 1995-08-31 A. B. J. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė Z. Š. 25/100 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 49). 1999-12-02 A. B. J. pardavė 1.95 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) B. R. (t. 1, b. l. 50). 1998-01-05 A. B. J. testamentu visą savo turtą paliko atsakovei V. A. (t. 1, b. l. 51). F. J. (tėvas) mirė 2009-10-31 ir po jo mirties palikimą priėmė F. J. (sūnus) (t. 1, b. l. 178; 183). A. B. J. laidojimo išlaidas sumokėjo V. A. (t. 1, b. l. 54–57).

Ieškovas F. J. kreipėsi ieškiniu į teismą, kuriuo prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe įgytą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, įsigytą jo tėvo kartu su A. B. J. ir savo reikalavimą grindė tuo, su velione A. B. J. nuo 1989 metų su tėvu gyveno faktiniuose santuokiniuose santykiuose, pradžioje Latvijoje, o nuo 1994 metų Lietuvoje, 2001-04-17 įregistravo santuoką. Tvirtino, kad gyvenant kartu tiek iki santuokos įregistravimo, tiek po jos vedė bendrą ūkį, bendrai kūrė turtą bendrom iš ūkio gaunamomis pajamomis, bendru darbu. Nurodė, jog 1995-05-15 pirkimo - pardavimo sutartimi kartu įgijo gyvenamąjį namą su priklausiniais už 7 000 Lt, 1997-09-05 0.7500 ha namų valdos, o 1999-11-11 įgijo 1.0500 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). Turtas buvo registruotas  A. B. J. vardu iki santuokos įregistravimo. Kadangi gyvenant kartu turtas buvo pagerintas iš esmės, todėl manė, jog yra pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (senojo CK 472, 474 straipsniai). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais.

Nuosavybės teisių objektai, dėl kurių teisinio statuso ir priklausomybės nuosavybės teisėmis yra kilęs ginčas, sukurti, įgyti iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl sprendžiant pareikštus reikalavimus vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis. 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (1964 m. CK 414 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliantas teigia, kad teismas netaikė įrodymų leistinumo taisyklių išimties, nors neva liudytojų parodymais įrodyta, jog F. J. ir A. B. J. iki santuokos sudarymo kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, augino gyvulius, nupirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, savo darbu ir pajamomis F. J. renovavo pastatus. Tačiau byloje esantys įrodymai paneigia apelianto teiginius. Byloje nustatyta, kad kai A. B. J. turtą pirko, apelianto tėvas F. J. su  A. B. J. gyveno atskirai. Iš ieškovo pateikto „Namų ūkio narių sąrašo“, kuriame yra fiksuoti duomenys nuo 1998-10-01, nurodyta namų ūkio galva A. B. J. ir jos narys F. J.. Byloje neįrodyta, kad nuo 1994 metų iki 1997 metų tarp šių žmonių buvo jungtinė veikla. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad F. J. (tėvas) ir A. B. J. kartu gyveno Latvijos Respublikoje, tačiau nutraukė santykius ir skirtingu laiku grįžo į Lietuvą. Lietuvoje apsigyveno skirtingose vietose. Šias aplinkybes pripažino ir F. J. (tėvas), kuris pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad grįžęs iš Latvijos, gyveno tai pas dukteris, tai pas pirmąją sutuoktinę. Pažymėtina, kad F. J. (tėvas) teismo posėdžio metu nurodė, kad persikėlė gyventi pas A. B. J. tada, kai ji nusipirko gyvenamąjį namą. Ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina, kad iki ginčo gyvenamojo namo pirkimo F. J. (tėvas) ir A. B. J. kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. Nors F. J. (tėvas) tvirtina, kad pasiskolino 1000 Lt gyvenamojo namo pirkimui ir liudytojas E. J. tvirtina šią pinigų sumą perdavęs F. J. (tėvui), tačiau byloje nėra įrodymų, kad ši pinigų suma buvo perduota A. B. J. gyvenamojo namo pirkimui (CPK 178 str.). Byloje nustatyta, kad ginčo namas buvo nupirktas 1995-05-15 ir A. B. J. pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančią namo dalį 1995-08-31. Iš šių pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, kad A. B. J. už 7000 Lt pirko ir už tiek pat pardavė dalį nupirkto namo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. J. sudarant 1995-05-15 ir 1997-09-05 sandorius dėl nekilnojamo turto buvo išreikšta A. B. J. valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, o ne jungtinės veiklos pagrindu. Šie duomenys taip pat įrodo, kad A. B. J. pirko ginčo namą be jokio susitarimo su F. J. (tėvu) dėl jungtinės veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir jiems kartu negyvenant. 1997-09-05 valstybine žemės pirkimo–pardavimo sutartimi A. B. J. nusipirko žemės sklypą, skirtą namų valdai. Kitas žemės sklypas buvo perkamas, pardavus A. B. J. asmeninės nuosavybės teisėmis turėtą žemės sklypą. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu F. J. (tėvas) paaiškino, kad žemės sklypų pirkimui A. B. J. pinigų nedavė. Esant tokiai įrodymų visumai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad visas ieškovo nurodytas turtas buvo įgytas už asmenines A. B. J. lėšas ir buvo jos asmeninė nuosavybė (CPK 185 str.).

Apeliantas teigia, kad jo tėvas gyvenamajame name įrengė vonią, sutvarkė elektrą, sutvarkė kambarius, tačiau į bylą nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai neapklausė liudytojos V. Ž., nors ji dėl neįgalumo negali vaikščioti ir pažeidė procesines teisės normas nepaklausdamas šios liudytojos. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Byloje esančius įrodymus tiria ir vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visuma sudarė pagrindą, kad vienos liudytojos parodymai negalėtų paneigti visus kitus byloje surinktus įrodymus. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad neapklausęs negalėjusios atvykti į teismo posėdį apelianto liudytojos, teismas pažeidė procesinės teisės normas.

              Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

CPK 93 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo F. J. atsakovei V. A. priteistina 800 Lt jos turėtų advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324-331 straipsniais, teisėjų kolegija

n  u  t  a  r  i  a :

Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo F. J. atsakovei V. A. 800 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Kolegijos pirmininkas                                                                                Almantas Padvelskis

Kolegijos teisėjai                                                                                    Albina Pupeikienė

                                                                                                                 Erika Misiūnienė