Civilinė byla Nr. 3K-3-449/2012

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-03-3-03690-2010-9

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2;

(S)

                                                                                         44.5.1; 60; 61; 114.11; 123.7; 123.9

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Vinco Versecko (pranešėjas) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininko),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Daisotra“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kauno Daisotra“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus kranų transportas“ dėl nuostolių, praradus dalį krovinio, atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – K. Š. transporto paslaugų įmonė (duomenys neskelbtini).

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį krovinių vežimą keliais, nustatant, kokie teisiniai santykiai sieja ieškovą ir atsakovą (vežimo, ekspedijavimo ar jie apskritai nebuvo sudarę nei vežimo, nei ekspedijavimo sutarčių), proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, klausimai.

              Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 6716 eurų (23 189 Lt) nuostolių dėl dalies krovinio praradimo (sugadinimo) atlyginimo, metines 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, šalys sudarė vežimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovui įsipareigojo teikti krovinio vežimo paslaugas ir nugabenti krovinį gavėjui sutartu maršrutu. Atsakovas krovinio pervežimą pavedė trečiajam asmeniui K. Š. transporto paslaugų įmonei (duomenys neskelbtini). Krovinio pervežimo metu Prancūzijos teritorijoje įvyko eismo įvykis, dėl kurio dalis krovinio buvo prarasta ir apgadinta. Apgadinta transporto priemonė negalėjo tęsti pervežimo, todėl krovinys buvo perkrautas į ieškovo transporto priemonę ir nugabentas gavėjui. Krovinio pervežimo užsakovas Austrijos įmonė Transped Europe GmbH pateikė ieškovui sąskaitą atlyginti 6716 eurų nuostolių dėl prarasto ir apgadinto krovinio dalies. Ieškovas atlygino nuostolius ir įgijo reikalavimo teisę į atsakovą (1956 m. Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencijos) 3 straipsnis, 17 straipsnio 1 dalis), įteikė šiam pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, į kurią nebuvo atsakyta.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

              Vilniaus miesto 3–iasis apylinkės teismas 2011 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui UAB „Kauno Daisotra“ iš atsakovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ 18 116,84 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2010 m. birželio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2637,50 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė.

              Teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes: Austrijos įmonė Transped Europe GmbH, perėmusi krovinio pervežimą iš vežėjo GALARDI s.r.l., pateikė ieškovui užsakymą pervežti  krovinį, kurio pagrindu šis pateikė atsakovui 2009 m. kovo 23 d. užsakymą–sutartį krovinio pervežimui Nr. 08/09L (surašytą ir pasirašytą ieškovo vadybininko L. I.); užsakyme nurodytas atsakovo vadybininko M. R. telefonu įvardytos transporto priemonės, priklausiusios trečiajam asmeniui ir turėjusios vykdyti krovinio pervežimą, valstybinis numeris (Nr. (duomenys neskelbtini) trečiojo asmens savininkui K. Š., buvusiam Italijoje, trumpąja žinute mobiliuoju ryšiu atsakovo vadybininkas M. R. nurodė užsakymą pervežti krovinį, jo pasikrovimo, pristatymo vietas ir perspėjimą elgtis su kroviniu atsargiai; krovinys į trečiojo asmens transporto priemonę pakrautas 2009 m. kovo 26 d.; krovinio pervežimo metu Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ir prarasta dalis krovinio (praradimo ir apgadinimo faktus patvirtino trečiasis asmuo, liudytojų parodymai); po eismo įvykio pažeistas krovinys 2009 m. balandžio 1 d. pakrautas į ieškovo transporto priemonę, kuria pristatytas gavėjui; pagal tarptautinį važtaraštį iš 3500 vnt. krovinio 150 vnt. trūko, o 900 vnt. buvo apgadinta; pagal liudytojo P. V. (ieškovo vairuotojo, baigusio krovinio gabenimą po eismo įvykio) parodymus, vežant krovinį į trečiojo asmens transporto priemonę, taip pat buvo pakrauta ir vežta daug papildomų daiktų, kurie galėjo sverti iš viso apie vieną toną.

              Teismas nustatė, kad nors atsakovas nepateikė ieškovui rašytinio užsakymo pervežimui vykdyti patvirtinimo, tačiau iš ieškovo bei atsakovo vadybininkų susirašinėjimo elektroniniais laiškais, kitų įrodymų pagrindu nustatytų faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, jog atsakovo vadybininkas M. R., veikdamas savo darbdavio vardu, darbo laiku, darbo vietoje, naudodamasis darbdavio ryšio priemonėmis, užsakymą krovinio pervežimui priėmė, nes įvykdė 2009 m. kovo 23 d. užsakymu–sutartimi atsakovo prisiimtą įsipareigojimą kroviniui pervežti pateikti transporto priemonę, kurios valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir perleido krovinio pervežimą trečiajam asmeniui. Teismas pabrėžė, kad ginčo šalys 2007–2009 m. laikotarpiu sudarė ne vieną sutartį dėl krovinių pervežimo, kurias pasirašydavo M. R., įgaliotas atsakovo asmuo.  Tarptautinis važtaraštis Nr. 67 patvirtina, kad trečiasis asmuo pagal susitarimą su atsakovu dėl krovinio pervežimo 2009 m. kovo 24 d. priėmė krovinį. Teismas taip pat konstatavo, kad krovinys trečiajam asmeniui perduotas tinkamos būklės (CMR konvencijos 8, 9 straipsniai), nes važtaraštyje nebuvo jokių įrašų šiuo pagrindu. Byloje surinkti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos aplinkybės nesuteikė  pagrindo teigti, kad dalis krovinio prarasta ir apgadinta dėl krovinio defektų, pakrovimo trūkumų. Teismo sprendimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo atleisti vežėją nuo civilinės atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2, 4 dalis.

              Teismas sprendė, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus: vežėjo GALARDI s.r.l. Austrijos įmonei Tsranped Europe GmbH pateiktą ir šios apmokėtą sąskaitą Nr. 2326 dėl 900 vnt. nepanaudojamų ir trūkstamų augalų (krovinio) atlyginimo (suma 6716 eurų); Austrijos įmonės Transped Europe GmbH 2009 m. rugsėjo 4 d. ieškovui pateiktą sąskaitą Nr. 459721, išrašytą užsakymo Nr. 10218210 pagrindu, taip pat 6716 eurų sumai; pripažintina, kad ieškovas atlygino Austrijos įmonės Transped Europe GmbH nuostolius pagal pateiktą sąskaitą ir įgijo teisę regreso tvarka reikalauti atlyginti nuostolius iš pervežime dalyvavusių vežėjų (CMR konvencijos 37 straipsnis). Tačiau teismas laikė nepagrįstu prašomą priteisti iš atsakovo nuostolių dydį. Iš pateiktų krovinio vežimo dokumentų, teismo manymu, nenustatyta pervežamo krovinio deklaruota vertė. Tarptautinio važtaraščio Nr. 67 penktoje grafoje nurodyta sąskaita Nr. RO, kuri į bylą nepateikta. Esamomis aplinkybėmis nustatant prarasto ir apgadinto krovinio vertę, teismo nuomone, yra pagrindas vadovautis į bylą pateikta siuntėjo FEOTTO s.r.l. krovinio gavėjui BUTTERS GROUP LTD kroviniui apmokėti išrašyta 2009 m. kovo 24 d. sąskaita Nr. 170 (CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis): už 3600 vnt. krovinio gavėjas turėjo sumokėto 21 000 eurų, tai reiškia, kad krovinio vieno vieneto kaina – 5,83 euro, taigi, prarasto krovinio (900 vnt.) kaina – 5247 eurai. Krovinio siuntėjo vežėjui GALARDI s.r.l. išrašytoje sąskaitoje nurodytą vieno vieneto krovinio kainą – 6,24 euro – teismas pripažino nepagrįsta. Teismo sprendime pabrėžta, kad į bylą taip pat nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys krovinio siuntėjo sąskaitoje  nurodytų 1100 eurų transporto išlaidų pagrįstumą. Įvertinęs visa tai, kas nurodyta, teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 5247 eurus nuostolių atlyginimo bei procesines palūkanas už priteistą nuostolių atlyginimo sumą.

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ apeliacinį skundą, 2012 m. sausio 17 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą ir ieškovo UAB „Kauno Daisotra“ ieškinį atmetė.

              Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas tarėsi su Transped Europe GmbH dėl krovinio pervežimo ir šiam įvykdyti siuntė atsakovui užsakymą–sutartį Nr. 08/09L, kuri nebuvo akceptuota (nepasirašyta). Tarptautiniame važtaraštyje Nr. 67 vežėju nurodyta įmonė GALARDI s.r.l., atsakovas nenurodytas. UAB „Vilniaus kranų transportas“ krovinio nevežė, vežimas įvykdytas trečiajam asmeniui priklausančiu automobiliu. Taigi, teismas konstatavo, kad faktinis krovinio vežėjas buvo trečiasis asmuo, o atsakovas nėra nurodytas jokiuose su užsakymu Nr. 10218210 susijusiuose vežimo dokumentuose ir nėra jų pasirašęs, todėl nėra teisinio pagrindo jį pripažinti tarptautinio pervežimo dalyviu (vežėju) ir taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį. Byloje esantys nurodyti rašytiniai įrodymai negali būti paneigti ieškovo paaiškinimais apie bendravimą su atsakovo darbuotoju M. R., išrašais iš jo ir ieškovo darbuotojo L. I. elektroninio susirašinėjimo, kitais argumentais ir paaiškinimais. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad automobilio, kuris atliks pervežimą, nurodymas ieškovui iki užsakymo sutarties pateikimo UAB „Kauno kranų transportas“, rodo atsakovo pagalbą, tarpininkavimą dėl pervežimo, tačiau nėra pagrindas pripažinti jį prisiėmus vežėjo pareigas. Aplinkybė, kad atsakovo direktorius V. P. nurodė užsakymą atšaukti, o ne nepriimti, negali pagrįsti ieškovo ir atsakovo vežimo teisinių santykių egzistavimo, nes atšaukti užsakymą galima tik jį priėmus, o užsakymo priėmimą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

               Taip pat teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovui nėra pagrindo taikyti CPK 6.826 straipsnį, reglamentuojantį ekspeditoriaus atsakomybę, nes byloje nėra duomenų apie ekspedijavimo sutarties sudarymą. Byloje esančiame užsakyme–sutartyje, kurio atsakovas nėra pasirašęs, nurodytos šalys – užsakovas ir vežėjas, todėl jai nėra taikomi ekspedijavimo sutartį reglamentuojančių teisės normų reikalavimai.

   Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ 52 punkto išaiškinimus, teisėjų kolegija paminėjo, kad tuo atveju, kai žalą atlygino kitas vežėjas, šis turi regreso teisę reikalauti viso žalos ir kitų nuostolių atlyginimo iš kaltojo vežėjo, tačiau tik tokios kompensacijos (atlyginimo), kuri yra susijusi su vežimu. Nagrinėjamu atveju įmonės Transped sąskaitoje UAB „Kauno Daisotra“ mokėtina 6716 eurų suma siejama su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Nors Austrijos įmonės Transped Europe GmbH 2011 m. gegužės 18 d. rašte nurodyta, kad civilinės atsakomybės draudimą ji nurodė manydama, kad tikriausiai žalą turėtų atlyginti vežėjo draudimo bendrovė, teisėjų kolegijos nuomone, tai nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad 6716 eurų buvo sumokėta būtent už vežimo metu patirtus nuostolius, nes sąskaita, kuriose pavadinimas „Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas“, išrašyta ne draudimo bendrovei, o UAB „Kauno Daisotra“, jokių duomenų apie šios įmonės sudarytas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis, susijusias su nagrinėjamu įvykiu, nėra.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu UAB „Kauno Daisotra“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Dėl teisinio ieškovą ir atsakovą siejančių santykių kvalifikavimo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo sprendime išvada dėl atsakovo nepripažinimo vežėju, paremta tik tuo, kad šis nebuvo nurodytas kaip vežėjas važtaraštyje bei apskritai nepasirašė vežimo sutarties, ir iš esmės priimta neatsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 31 patvirtintų CMR konvencijos taikymo teismų praktikoje apžvalgos nuostatų dėl to, į kokius kriterijus turi būti atsižvelgiama nustatant, ar šalis siejo vežimo teisiniai santykiai, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendros įmonės ribotos atsakomybės bendrovės „Tair-novyje technologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-64/2008; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Intercity Logistic“ v. D. G. IĮ, bylos Nr. 3K-3-49/2011). Kasatorius pabrėžia, kad skundžiamame sprendime nebuvo įvertintos visos aplinkybės, iš kurių užsakovas galėjo spręsti, kas yra vežėjas, neatsižvelgta į tai, kad vežėju gali būti asmuo, kuris krovinio neveža savo transporto priemone, o pasitelkia trečiuosius asmenis, prisiima atsakomybę už viso pervežimo organizavimą, nenurodžius, kad vykdo tik ekspeditoriaus funkcijas, ir kt. Kasatoriaus nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2011 nustatyta tokia pati faktinė situacija, todėl į kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus turėjo būti atsižvelgta, įvertinti atsakovo veiksmai po to, kai atsakovas iš ieškovo gavo sutarties tekstą faksimiliniu ryšiu: ėmimasis vykdyti sutartį, kilusių neaiškumų derinimas (dėl viršsvorio), informacijos apie įvykį (avariją) teikimas ir t. t. Atsakovas, anot kasatoriaus, turėjo būti pripažintas vežėju. Kasatorius pabrėžia, kad teismo išvada, kad, važtaraštyje nenurodžius atsakovo, jis nelaikytinas vežėju ir vežėjo atsakomybė jam netaikytina, priimta netinkamai taikant CMR konvencijos 4, 5, 6, 9 straipsnių nuostatas.

              Taip pat, kasatoriaus teigimu, nei CMR konvencijoje, nei Lietuvos nacionalinėje teisėje (CK 1.72, 1.73, 6.808 straipsniuose, Kelių transporto kodekso 27, 28 straipsniuose) nenustatyta, kad krovinio vežimo sutarčiai privaloma rašytinė forma, todėl ji gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais, žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai neanalizavo ir nevertino byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (ieškovo ir atsakovo vadybininkų bendradarbiavimo elektroniniu paštu, M. R. veiksmų derinant vežimo detales, jo nurodymų trečiajam asmeniui trumposiomis žinutėmis mobiliuoju telefoniniu ryšiu ir t. t., nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendime) bei formaliai remdamasis tik tuo, kad atsakovas nėra nurodytas važtaraštyje ir nepasirašė ieškovo pateikto vežimo sutarties dokumento, priėmė sprendimą, nukrypęs nuo teismų praktikos, reikalaudamas privalomos rašytinės vežimo sutarties formos. Be to, kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant į verslo logiką, atsakovo pozicija, kad jis veikė kaip atlygio negaunantis tarpininkas, neatitinka bylos medžiagos, o tuo atveju, jei teismas pripažino, kad ginčo šalių nesiejo vežimo teisiniai santykiai, pagrįstai turėjo būti nustatyta, kad ieškovą ir atsakovą siejo ekspedijavimo teisiniais santykiai (CK 6.826 straipsnis). Atsakovas pats pripažįsta, kad veikė kaip tarpininkas tarp siuntėjo ir vežėjo, t. y. ekspeditorius. Esant ekspedijavimo sutarties pažeidimui, kai netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui nustatoma pagal tas pačias taisykles kaip ir vežėjo (CK 6.826 straipsnis). Teismas, kasatoriaus manymu, vertindamas šalių santykius kaip „pagalbą, tarpininkavimą dėl pervežimo“, teisiškai jų nekvalifikavo ir nepriskyrė jokiai civilinių sutarčių rūšiai bei nepagrįstai netaikė CK 6.824, 6.826 straipsnių nuostatų.

              Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatoriaus teigimu, nesilaikydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodinėjimo klausimais (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. V. UAB „Skaidula“, bylos Nr. 3K-3-3-396/2011; kt.), nepagrįstai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje rėmėsi tik dviejų įrodymų (Austrijos įmonės Transped Europe GmbH sąskaita bei rašto dalimi) turiniu, neatsižvelgdamas į visus kitus reikalavimo teisę pagrindžiančius įrodymus (2011 m. gegužės 18 d. rašto, kuriame patvirtinama, kad ieškovas atlygino Austrijos įmonei Transped Europe GmbH visus nuostolius dėl dalies krovinio praradimo ir sugadinimo, užsakymo krovinio pervežimui ir Austrijos įmonės Transped Europe GmbH pateiktos sąskaitos numerių sutapties, Italijos įmonei GALARDI s.r.l. atlygintų nuostolių ir Austrijos įmonės Transped Europe GmbH pateiktoje sąskaitoje nurodytos sumos dydžio sutapties), netyrė visų byloje esančių įrodymų kaip viseto, nevertino jų sąsajų, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo panaikintame sprendime įrodymus vertino laikydamasis teismų praktikoje nusistovėjusių įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl nuostolių dydžio, jų atlyginimo krovinio siuntėjui (ieškovo reikalavimo teisės egzistavimo).

              Atsakovas UAB „Vilniaus kranų transportas“ pateiktu atsiliepimu į kasacinį skundą nesutinka su kasaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

              Dėl teisinio ieškovą ir atsakovą siejančių santykių kvalifikavimo. Atsakovas, remdamasis CMR konvencijos nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad važtaraštyje nurodyta, jog krovinį pervežimui  priėmė trečiasis asmuo, duomenų apie atsakovą jame nėra, kad krovinio vežimo sutartis ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta, teigia, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti atsakovą vežėju, ir sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais. Atsakovas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, jog vežimo sutartis privalo būti rašytinė, o tik visų byloje esančių įrodymų pagrindu nustatė, kad ji nebuvo sudaryta apskritai (nei rašytine, nei kita forma). Be to, kad iki šio ginčo ieškovas ir atsakovas buvo pasirašę ne vieną užsakymą–sutartį dėl krovinių pervežimo, visos jos buvo pasirašytos abiejų šalių, sudarytos rašytine forma, o ir pačios faksimiliniu ryšiu atsakovui atsiųstos sutarties nuostatose nustatyta, kad ji įsigalioja tik nuo pasirašymo dienos. Atsakovas teigia sutarties nepasirašęs, o jos sudarymo faktas negali būti pripažintas remiantis vien ieškovo darbuotojo L. I. elektroninio susirašinėjimo duomenimis ir jo parodymais. Elektroniniuose L. I. ir M. R. laiškuose nebuvo tariamasi dėl pervežimo kainos, kitų sutarties sudarymui reikšmingų sąlygų, susirašinėjama iš esmės apie įvykusį eismo įvykį Prancūzijoje. Atsakovo nuomone, kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-49/2011, kurioje nustatyta, kad CMR važtaraštis patvirtina atsakovo akceptą dėl sutarties sudarymo, ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi, todėl ja neturėtų būti remiamasi kaip precedentu.

              Taip pat atsakovas nurodo, kad pats ieškovas šalių ginčo teisinių santykių nekvalifikavo kaip ekspedijavimo teisinių santykių (atsakovui faksimiliniu ryšiu siųstas užsakymas (sutartis) pagrįstas CMR nuostatomis, o ne CK 6.826 straipsniu), o pagal CK 6.824 straipsnio 4 dalį, ekspedicijos sutarties sudarymui nebuvo gautas reikalingas užsakymo patvirtinimas, liudytojas M. R. savo parodymuose nurodė, kad neatlygintinai, asmeniškai tarpininkavo trečiojo asmens byloje vadovui K. Š., nes asmeniškai jį pažinojo, veikė kaip fizinis asmuo, o ne atsakovo atstovas.

              Dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Atsakovo teigimu, byloje nėra pagrįstų duomenų apie tai, kad GALARDI s.r.l. apskritai apmokėjo Feotto pateiktą 2009 m. lapkričio 5 d. sąskaitą Nr. 371 (kuri, pabrėžtina, išrašyta po 2009 m. rugsėjo 4 d. Austrijos įmonės Transped Europe GmbH sąskaitos Nr. 459721 pateikimo ieškovui UAB „Kauno Daisotra) 6716 eurų sumai (5616 eurų bei 1100 eurų transportavimo išlaidos). Būtent šios sąskaitos pagrindu pateikta sąskaita atsakovui Nr. 170. Taigi, atsakovo nuomone, kyla pagrįstų abejonių tiek dėl reikalaujamo priteisti iš atsakovo žalos dydžio, tiek dėl ieškovo realiai patirtų nuostolių egzistavimo. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais motyvais šiuo klausimu bei pažymi, kad įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimo teismas nepadarė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo šalis siejančių teisinių santykių

Sutartis – tai dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 straipsnio 1 dalis). Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). Krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta sutarties šalims pasiekus susitarimą dėl visų esminių sutarties sąlygų. Taigi, tam, kad būtų konstatuota, jog pervežime dalyvaujantys asmenys yra vienos sutarties šalys, turi būti nustatyta, kad jie yra įsipareigoję vienas kito atžvilgiu ir tarpusavyje suderinę valią (pasiekę konsensusą), t. y. susitarę dėl esminių tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 1, 2 dalys, 6.808 straipsnis). Pažymėtina, kad nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, o tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą (CMR konvencijos 4, 9 straipsniai, CK 6.808 straipsnio 2 dalis). Taigi, tokia sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais (užsakymais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų įrenginiais perduodama informacija), žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma (CK 1.64 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Intercity Logistic“ v. D. G. IĮ, bylos Nr. 3K-3-49/2011).

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo ir nevertino byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (ieškovo ir atsakovo vadybininkų bendradarbiavimo elektroniniu paštu, atsakovo vadybininko M. R. veiksmų derinant vežimo detales, jo nurodymų dėl pervežimo trečiajam asmeniui trumposiomis žinutėmis mobiliuoju telefoniniu ryšiu ir t. t.), nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendime, bei formaliai remdamasis tik tuo, kad atsakovas nėra nurodytas važtaraštyje ir nepasirašė ieškovo pateikto vežimo sutarties dokumento, priėmė sprendimą, nukrypęs nuo teismų praktikos, reikalaudamas privalomos rašytinės vežimo sutarties formos.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo kasatoriaus argumentu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (ieškovo ir atsakovo darbuotojų susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu; susirašinėjimo turinį; tai, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui užsakymą–sutartį kroviniui pervežti faksimiliniu ryšiu, kuriame buvo aptartos visos esminės tarptautinio krovinio vežimo sutarties sąlygos: pateikti tikslūs duomenys apie krovinį, pasikrovimo vieta ir laikas, pervežimo kaina, jos apmokėjimas ir kt. sąlygos; atsakovo vadybininkas, veikdamas atsakovo vardu (darbo vietoje ir laiku, naudodamasis darbdavio ryšio priemonėmis), įvykdė 2009 m. kovo 23 d. užsakymu–sutartimi prisiimtą įsipareigojimą pateikti krovinio pervežimui transporto priemonę (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atliko kitus krovinio pervežimo organizavimo veiksmus, dėl kurių krovinys buvo perduotas jo faktiniam vežėjui – trečiajam asmeniui, sutartu laiku pasikrovimo vietoje, nors pats ieškovas (jo darbuotojai), kaip nustatyta byloje, tiesiogiai su trečiuoju asmeniu (vairuotoju) nebendravo, nurodymų dėl krovinio pasikrovimo nedavė), liudytojų parodymus, t. y. vadovaudamasis CPK 185 straipsnio nuostatomis, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pirmosios instancijos tesimas pagrįstai konstatavo, kad ginčo šalis siejo tarptautinio krovinio vežimo teisiniai santykiai. Tarptautinio krovinio vežimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais, šalys buvo susitarusios dėl esminių tarptautinio krovinio vežimo sutarties sąlygų, kurios joms buvo žinomos, ieškovas suvokė atsakovą kaip krovinio vežėją pagal susitarimą, o atsakovo vadybininkas atsakovo vardu suteikė ieškovui pagrįstą pagrindą manyti, kad tarptautinio krovinio vežimo sutartis yra sudaryta konkliudentiniais veiksmais, aptartomis sąlygomis, nors ir nebuvo gauta atsakovo pasirašyto užsakymo–sutarties varianto. Be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo vadybininkas turėjo teisę kaip įgaliotasis atsakovo asmuo sudaryti sutartis dėl krovinių pervežimo, todėl ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovo vadybininko konkliudentiniai veiksmai, kuriais buvo suorganizuotas visas krovinio pervežimas ir krovinys perduotas faktiniam vežėjui, patvirtina atsakovo valią prisiimti sutartinius tarptautinio krovinių vežimo įsipareigojimus, kaip vežėjo, ieškovo atsakovui nusiųsto užsakymo–sutarties sąlygomis. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad toks sutartinių santykių aiškinimas atitinka CMR konvencijos nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Taip pat ekspeditorius, gaunantis atlyginimą už visą konkretų pervežimą, yra vežėjas pagal CMR konvenciją, nebent sutartyje su siuntėju būtų nurodyta, kad jis atlieka tik ekspedijavimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006). Pabrėžtina, kad būtent siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartis nulemia susitariančiojo vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir šiam garantuoja, kad netinkamo sutarties vykdymo atveju susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3, 17, 36 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „If draudimas“ v. UAB „Portolitus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2007). Nurodytas teisinis reglamentavimas skirtas siekiant didesnės siuntėjo interesų apsaugos, todėl konstatuotina, kad jeigu siuntėjo sutartis su ekspeditoriumi yra dėl krovinio pervežimo, ekspeditorius įsipareigoja būti tiek tarpininkas, tiek vežėjas. Įsipareigojęs veikti tokiu būdu ekspeditorius prisiima atsakomybę užsakovui už vežimą nepriklausomai nuo to, ar jis tas krovinį veš savo transporto priemonėmis ar pasitelks kitą asmenį faktiniam krovinio pervežimui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad krovinį vežė trečiasis asmuo – K. Š. transporto paslaugų įmonė (duomenys neskelbtini) (faktinis krovinio vežėjas). Tačiau, įvertinus pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei tai, kokiomis sąlygomis ieškovas ir atsakovas susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo, akivaizdu, kad atsakovas įsipareigojo perveržti krovinį, prisiėmė atsakomybę už krovinio saugumą, o esant jo sugadinimui ar praradimui, – atsakomybę atlyginti nuostolius siuntėjui. Tiek ieškovas, tiek atsakovas, jų darbuotojų vykusio elektroninio susirašinėjimu metu suderinę šalių valią, susitarė būtent dėl tarptautinio krovinio vežimo, o ne ekspedijavimo teisinių santykių, todėl konstatuotina, kad atsakovas yra susitariantysis vežėjas CMR konvencijos prasme, prisiėmęs atsakomybę už tinkamą krovinio pervežimą nurodytu maršrutu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad jei šalių susitarimu susitariantysis vežėjas aiškiai įsipareigojo atsakyti už saugų krovinio pervežimą siuntėjui tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl faktinio vežėjo kaltės, susitariantysis vežėjas siuntėjui atsako pagal CMR konvencijos 3 straipsnį, nes laikytina, kad savo rizika parinkdamas tokį faktinį vežėją, jis pažeidžia sutartinį įsipareigojimą užtikrinti saugų krovinio pervežimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, kaip susitariantysis vežėjas, prisiėmęs atsakomybę dėl krovinio saugumo, atsako už jo pasitelkto trečiojo asmens (jo vairuotojo) veiksmus, dėl kurių krovinio dalis buvo prarasta ar sugadinta.

Pabrėžtina, kad CMR konvencijos 36 straipsnyje nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pateikiamas tiek pirmajam (susitariančiam), tiek paskutiniajam, tiek tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas lėmė krovinio praradimą. Ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą krovinį. Teisėjų kolegija nurodo, kad tai yra papildoma garantija siuntėjui, reiškiančiam reikalavimą keliems vežėjams gauti nuostolių atlyginimą, neapsiribojant konkrečiu vežėju, o konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, todėl jeigu pagal siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sutartį nustatoma, kad pastarasis siuntėjui atsako kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, tokiam vežėjui, neatsižvelgiant į jo dalyvavimo krovinio vežimo procese pobūdį, CMR konvencijos nuostatos, susijusios su vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą, taikomos visa apimtimi. Pažymėtina, kad susitariantysis vežėjas, atlyginęs nuostolius, pagal CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatas turi teisę regreso tvarka išsiieškoti nuostolių atlyginimą iš to vežėjo, kurio žinioje krovinys buvo prarastas.

              Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas motyvuotą teismo sprendimą, visų byloje esančių įrodymų, reikšmingų ginčui išspręsti, pagrindu nustatė, kad ieškovą ir atsakovą nagrinėjamu atveju siejo teisiniai tarptautinio krovinių vežimo santykiai, o atsakovas pripažintinas susitariančiuoju vežėju CMR konvencijos prasme.

              Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

              Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos įrodinėjimo klausimais (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. V. UAB „Skaidula“, bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.), nes nustatydamas ieškovo patirtus nuostolius dėl dalies gabento krovinio praradimo ir sugadinimo nevertino visų byloje pateiktų įrodymų kaip visumos, išvadas grindė tik kelių įrodymų (Austrijos įmonės Transped Europe GmbH sąskaita bei rašto dalimi) pagrindu. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad iš byloje pateiktų įrodymų ieškovo realiai patirtų nuostolių dydis yra neaiškus, nenustatytinas.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuostolių dėl krovinio praradimo ar sugadinimo dydžio nustatymas – fakto klausimas, nenagrinėtinas kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytais aspektais patikrinama, ar buvo laikomasi CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl krovinio vertės nustatymo bei įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (CPK 179, 183, 185 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vežėjui, praradus dalį arba visą krovinį, jis privalo atlyginti žalą siuntėjui, o kompensacijos suma apskaičiuojama pagal krovinio vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalis). Vežėjo atsakomybė už krovinio praradimą ribojama tiesioginiais nuostoliais. Krovinio vertė nustatoma pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos kainas, o jei nėra ir tokių, – pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę. Jei teismui nepateikta įrodymų apie prekių biržos ar rinkos vertę, teismas gali vadovautis ta krovinio verte, kuri yra nurodyta sąskaitoje faktūroje, lydinčioje krovinį ir pateikiamoje muitinei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bendra įmonė ribota akcinė bendrovė „Tair-novyje tecnologičeskije sistemy“ v. UAB „Gaudvija“, UAB „Jūrtransa“, UAB „Haidaja“, bylos Nr. 3K-3-64/2008).

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai išaiškintos pagrindinės įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklės. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo padaro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Turi būti įvertinta ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir įrodymų visetas, ir tik iš įrodymų visumos darytinos išvados apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų pakankamumo taisyklė reiškia, kad teismui, įvertinusiam faktinių duomenų visumą, susiformavo įsitikinimas dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Pabrėžtina, kad reikalaudamas atlyginti nuostolius, jų dydį, kaip ir sutarties pažeidimo faktą bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir nuostolių, privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Konstatuotina, kad, įvertinus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, juose padarytas išvadas dėl nuostolių dydžio ir teismų argumentaciją, teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ieškovo pateiktų byloje įrodymų, kurie yra reikšmingi nustatant ieškovo patirtų nuostolių faktą ir dydį dėl dalies krovinio praradimo ir sugadinimo (vežėjo GALARDI s.r.l. Austrijos įmonei Tsranped Europe GmbH pateiktą ir šios apmokėtą sąskaitą Nr. 2326 dėl 900 vnt. nepanaudojamų ir trūkstamų augalų (krovinio) atlyginimo; Austrijos įmonės Transped Europe GmbH 2009 m. rugsėjo 4 d. ieškovui pateiktą sąskaitą Nr. 459721, išrašytą užsakymo Nr. 10218210 pagrindu; siuntėjo FEOTTO s.r.l. krovinio gavėjui BUTTERS GROUP LTD kroviniui apmokėti išrašytą 2009 m. kovo 24 d. sąskaitą Nr. 170), visumą, detaliai išaiškino ir nurodė nuostolių apskaičiavimo mechanizmą, laikėsi įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiuo aspektu ir pagrįstai priteisė ieškovo naudai jo patirtų nuostolių dėl dalies krovinio praradimo ir sugadinimo atlyginimą.

Įvertinusi visa tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas galioti, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pagrįstą netinkamu šiai bylai aktualių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kasatorius (ieškovas) už kasacinio skundo padavimą sumokėjo 544 Lt žyminio mokesčio, kuris patenkinus kasacinį skundą priteistinas iš atsakovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Ieškovas apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovo patirtos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame teisme kasatorius (ieškovas) patyrė 1331 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą, prašo šias bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo, pateikia jas patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, ieškovui (kasatoriui) iš atsakovo priteistina 1331 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirta 11,57 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 5 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 28,90 Lt tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas tenkinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tai šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš atsakovo (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 25 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1875 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Kauno Daisotra“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Vilniaus kranų transportas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) 40,47 Lt (keturiasdešimt litų 47 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                        Dangutė Ambrasienė

        Vincas Verseckas

        Pranas Žeimys