Civilinė byla Nr. e2-1643-790/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01450-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bajoras 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ ieškinį atsakovei Lietuvos transporto saugos administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu bei panaikinti atsakovės Lietuvos transporto saugos administracijos 2018 m. birželio 29 d. įsakymą Nr. 2BE – 226, kuriuo buvo patvirtinti viešojo konkurso dėl tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršruto Nr. M – 999 Švenčionys – Vilnius aptarnavimo nuostatai. Ieškovė nurodė, kad konkurso sąlygos pažeidžia Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. 3-62 patvirtintų Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių 12 ir 14 punktus. Ieškovės teigimu, šiuo metu jau yra nustatytas identiškas maršrutas Švenčionys – Pabradė – Vilnius, nustatyti ir kiti tolimojo susisiekimo maršrutai tarp Ignalinos ir Vilniaus, todėl jokio poreikio nustatyti naują maršrutą nėra. Nustatant naują maršrutą nebuvo atsižvelgta į vežėjų interesus, klausimas su jais nebuvo derintas. Be to, naujas maršrutas formuojamas iš atskirų esamų priemiestinių maršrutų.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti atsakovės Lietuvos transporto saugos administracijos vykdomo konkurso aptarnauti tolimojo reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutą Nr. M – 999 Švenčionys – Vilnius procedūras ir neleisti perkančiajai organizacijai sudaryti pirkimo sutarties, o jei sutartis sudaryta – sustabdyti jos vykdymą. Nurodė, kad ieškinys yra pagrįstas, jame išdėstyti konkretūs motyvai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, įstatymų nuostatų ir esminių principų pažeidimų skelbiant konkursą. Teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė kyla dėl sutarties su konkurso laimėtoju sudarymo, jei būtų pripažinta, kad atsakovė nepagrįstai paskelbė konkursą. Jeigu būtų panaikintas skundžiamas sprendimas, būtų neįmanoma grįžti į tą konkurso stadiją, kurioje buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Laikinas konkurso procedūrų sustabdymas būtų proporcinga ir ekonomiška priemonė, nes neegzistuoja objektyvus poreikis atsakovei perkamą objektą įsigyti nedelsiant, esami maršrutai patenkina keleivių paklausą, o tik užtikrinus racionalų atsakovės ir mokesčių mokėtojų lėšų panaudojimą, būtų nepažeistas viešasis interesas.

3.       Atsakovė Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir jam užtikrinti negali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės, be to, ieškovė neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, nes neteikė konkursui savo pasiūlymo, nevykdo vežimų Švenčionių kryptimi. Net jei teismas tenkintų ieškinį, sprendimas neturėtų įtakos ieškovei. Kita vertus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ir konkurso sustabdymas turės didelę įtaką vietos gyventojams, kurie susiduria su didelėmis nuvykimo į kelionės tikslą problemomis. Ieškovė šiuo atveju prisiima sau funkciją – viešojo intereso gynimą, kuriai ji neturi jokių įgaliojimų ar teisių (nes viešojo intereso gynimas yra priskirtas atitinkamoms institucijoms), ir tuo negali būti grindžiamas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atmetė ieškovės UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. 

5.       Teismas sprendė, kad prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme. Ieškovė nedalyvavo ginčijamame konkurse, neteikė savo pasiūlymo bei nevykdo vežimų Švenčionių kryptimi. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė savo suinteresuotumo nurodyto konkurso vykdymu, jo sustabdymu bei nenurodė konkrečių neigiamų pasekmių, jai kilsiančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo.

6.       Teismas nenustatė ieškinio prima facie (preliminaraus) pagrįstumo, todėl vertino nesant pagrindo spręsti dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi nenustačius pirmosios sąlygos, laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.

7.       Teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį bei ieškinio reikalavimais siekiamo tikslo sąsajumą su prašomomis taikyti laikinosiomis priemonėmis, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės prašymą ir stabdyti konkurso procedūras bei uždrausti sudaryti pirkimo sutartį.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Ieškovė UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.                      Ieškovė nesutinka su teismo išvada dėl suinteresuotumo ginčijamo konkurso vykdymu, jo sustabdymu. Aplinkybė, kad ieškovė nedalyvavo ginčijamame konkurse, nesudaro pagrindo spręsti, jog tokio konkurso įvykdymas ir sutarties sudarymas su laimėtoju nepažeis ieškovės interesų. Įvykus tokiam konkursui bus suformuotas precedentas, kurio pagrindu ateityje bus skelbiami konkursai dėl dirbtinai sukuriamų tolimojo susisiekimo maršrutų, o tai yra nuostolinga visiems vežėjams. Taigi, pažeidžiami ne tik teisėti ieškovės interesai, bet ir visų kitų Lietuvos vežėjų interesai. Teismas neanalizavo, kad ginčijamas konkursas pažeidžia teisės aktų nuostatas bei viešąjį interesą. Vien tik viešojo intereso pažeidimas sudaro savarankišką pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tokiu būdu bus sudarytos sąlygos švaistyti valstybės biudžeto lėšas; be to, pateikta pakankamai įrodymų, kad ginčijamu konkursu pažeidžiami Leidimų vežti keleivius reguliaraus susisiekimo kelių transporto maršrutais išdavimo taisyklių 12 ir 14 punktai. Nurodyti argumentai pagrindžia ieškinio prima facie pagrįstumą. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015).

8.2.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės normomis, kadangi ginčas kilęs ne dėl viešojo pirkimo konkurso, o dėl viešojo konkurso, kuris reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.947 – 6.952 straipsnių nuostatomis.

8.3.                      Teismas nevertino antrosios būtinos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius ginčijamų konkurso procedūrų, ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas. Teismui panaikinus ginčijamą sprendimą, būtų neįmanoma grįžti į tą konkurso stadiją, kurioje buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Būtų akivaizdu, kad laimėtojas išrinktas neteisėtai.

9.       Atsakovė Lietuvos transporto saugos administracija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Iš ieškinio ir atskirojo skundo turinio nėra aišku, kuo organizuojamas konkursas pažeidžia ieškovės teises ar teisėtus interesus ir kokį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi turi ieškovė. Ieškovei nedalyvaujant konkurse, nėra aišku, kaip konkurso procedūros galėjo pažeisti jos teises ar teisėtus lūkesčius. Ieškovė nėra įgaliota atstovauti kitus vežėjus, kurie savo interesus turėtų ginti patys. Taip pat ieškovei nėra suteikta teisė ginti viešąjį interesą. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, nenagrinėjo bylos iš esmės, nesiėmė spręsti dėl ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustatė tikimybę, kad ieškovei palankus teismo sprendimas negalėtų būti priimtas. Pritartina teismo argumentams, kad ieškovė nepagrindė savo suinteresuotumo konkurso vykdymu, jo sustabdymu, nenurodė konkrečių jai kilsiančių neigiamų pasekmių dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo.

9.2.                      Vien tai, kad teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis, reglamentuojančiomis viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimą, nesudaro pagrindo teigti, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

11.       CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tokia įstatymo nuostata reikalauja iš laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo preliminariai įvertinti ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, ar jie prima facie patvirtina ir yra pakankami, kad leistų įsitikinti, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, galėtų būti patenkintas.

12.       Pagal formuojamą teismų praktiką, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pvz., ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1203-464/2018).

13.       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis nėra tikslingas ieškinio reikalavimų prasme, nes ieškovė nedalyvavo ginčijamame konkurse, neteikė savo pasiūlymo bei nevykdo vežimų Švenčionių kryptimi. Teismas sprendė, kad ieškovė nepagrindė savo suinteresuotumo nurodyto konkurso vykdymu, jo sustabdymu bei nenurodė konkrečių neigiamų pasekmių, jai kilsiančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo. Tokiu būdu teismas nenustatė ieškinio prima facie pagrįstumo kaip būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.

14.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra tinkamai motyvuotos. Pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai siejasi su formuojamoje teismų praktikoje nurodomomis vertintinomis aplinkybėmis sprendžiant dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, t. y. kad pagal ieškinyje išdėstytus faktinius ir teisinius argumentus ieškovė tikėtinai nepagrindė savo suinteresuotumo nurodyto konkurso vykdymu. Pažymėtina, kad ieškovė atskirajame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nurodytų faktinių aplinkybių, kad ji nedalyvavo ginčijamame konkurse, neteikė savo pasiūlymo bei nevykdo vežimų Švenčionių kryptimi. Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad ieškovė reikalavimus grindžia pažeidžiamais visų Lietuvos vežėjų interesais, viešojo intereso pažeidimu, ieškovės vertinimu, netinkamo precedento susiformavimu. Nors apeliantė teisi, teigdama, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, negali nagrinėti ieškinio pagrįstumo iš esmės, tačiau, apeliacinės instancijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismo motyvai, vertinant ieškinio prima facie pagrįstumą, nesudaro pagrindo išvadai apie nusprendimą dėl ginčo esmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagal ieškovės dėstomus argumentus neteisingai sprendė dėl ieškovės reikalavimo prima facie pagrįstumo ir kad dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra.

15.       Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1203-464/2018). Todėl nenustatęs ieškinio prima facie pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos detaliai pasisakyti dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

16.       Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šiuo atveju ieškovė nurodo, kad nesustabdžius ginčijamų konkurso procedūrų būtų neįmanoma grįžti į tą konkurso stadiją, kurioje buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokie ieškovės argumentai nepatvirtina egzistuojančios realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Iš ieškinyje dėstomų faktinių ir teisinių argumentų matyti, kad ieškovė mano, jog atsakovė apskritai negali nustatyti paminėto maršruto ir vykdyti konkurso jam aptarnauti, taigi ieškinio tenkinimo atveju būtų panaikintas skundžiamas įsakymas, o joks grįžimas į ankstesnes konkurso sąlygas nebūtų vykdomas. Ieškovė kitų argumentų ar aplinkybių dėl kylančios grėsmės teismo sprendimui įvykdyti netaikius laikinųjų apsaugos priemonių nenurodo.

17.       Apeliantė skundžiamos nutarties neteisėtumą argumentuoja ir tuo, kad teismas, nurodęs, kad viešojo pirkimo konkurso procedūrų sustabdymas (CPK 4237 straipsnio 2 dalies 1 punktas) taikomas vadovaujantis ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principais bei viešuoju interesu, klaidingai rėmėsi viešuosius pirkimus reglamentuojančiomis teisės aktų nuostatomis.

18.       Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas visuomet taiko paminėtus principus, reikalaujančius išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, nes laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors savo sprendimą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių dėl jų neatitikimo ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principams bei viešajam interesui, pirmosios instancijos teismas grindė CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą viešųjų pirkimų bylose, tačiau, kaip minėta, šiems principams esant universaliems ir taikomiems sprendžiant bet kokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismo išvada dėl prašomų laikinųjų apsaugos priemonių neatitikimo minėtiems principams yra pagrįsta ir teisinga.

19.       Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju atsakovė pateikė įrodymus, jog konkursas vykdomas siekiant kuo geriau užtikrinti visuomenės interesus į tinkamą susisiekimą, tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas neapibrėžtam bylos nagrinėjimo laikotarpiui neabejotinai turėtų neigiamos įtakos šiems interesams, kurie, įvertinus ieškinio pagrindimo preliminarų pagrįstumą, neįrodytą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nusveria interesą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

20.       Remdamasis pirmiau nurodytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                Marius Bajoras