Civilinė byla Nr.2-914/2013

          Procesinio sprendimo kategorija 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal kreditorės I. L. skundą dėl bankrutavusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Kreditorė I. L. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė pripažinti bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimus neteisėtais.

Skundo reikalavimų įvykymo užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti bankrutavusiai IĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pardavimo veiksmus, kol bus išnagrinėtas skundas ir išspręstas I. L. ir G. L. turto padalijimo klausimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi kreditorės I. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ administratoriui vykdyti 2012 m. spalio 12 d. bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo nutarimus.

Teismas nurodė, kad byloje kreditorė prašo pripažinti negaliojančiais bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo, įvykusio 2012 m. spalio 12 d., nutarimus, priimtus tokiais darbotvarkės klausimais: dėl varžytynėse neparduoto turto pardavimo kainų sumažinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (antrasis darbotvarkės klausimas) ir dėl įmonės savininkui priklausančio turto pradinių pardavimo kainų patvirtinimo ir pardavimo tvarkos nustatymo (trečiasis darbotvarkės klausimas).

Teismas pažymėjo, kad iš skundžiamų kreditorių susirinkimo nutarimų turinio matyti, jog kreditoriai nusprendė parduoti G. L. (bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkui ir kreditorės I. L. sutuoktiniui) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą ir nustatė šio turto pardavimo tvarką bei kainą. Tačiau kreditorė I. L. su tokiais kreditorių susirinkimo nutarimais nesutiko, nurodydama, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimas, kuriuo santuoką nutraukusiems G. ir I. L. buvo padalintas jų santuokos metu įgytas turtas, tarp jų ir kreditorių susirinkime nuspręstas parduoti nekilnojamasis turtas, dar yra neįsiteisėjęs, kadangi apeliaciniu skundu apskųstas Vilniaus apygardos teismui.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kilus ginčui dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, sprendė, jog nagrinėjamu atveju tikslinga uždrausti administratoriui vykdyti ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus iki bus išspręsti kreditorės skundo reikalavimai, kadangi nepritaikius prašomos laikinosios apsaugos priemonės, galimai kreditorei palankaus būsimo teismo sprendimo (nutarties) įvykdymas gali pasunkėti arba tokio sprendimo (nutarties) vykdymas pasidarytų nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu kreditorius „Swedbank“, AB prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį panaikinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevertino, ar kreditorės I. L. skundo reikalavimai pagrįsti tiek faktiniais, tiek teisiniais argumentais – pirmosios instancijos teismas nevertino kaip I. L. skundo argumentai išimtinai susiję su civiline byla dėl I. L. ir G. L. santuokos nutraukimo, t. y. kaip ši byla ir joje priimti procesiniai spendimai gali įtakoti skundžiamų BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių priimtų nutarimų neteisėtumą.

2. Kauno apygardos teismo nutartis, kuria I. L. yra įtraukta į BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą yra neįsiteisėjusi, todėl I. L. skundo padavimo metu ir šiuo metu nėra individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ kreditorė, todėl neturi procesinės teisės skųsti bankrutavusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių surinkimo nutarimus, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

3. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų prima facie įvertinęs pateikto skundo pagrįstumą, tai būtų nustatęs, kad I. L. praleido terminą atskirajam skundui pateikti, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti, todėl toks skundas negali būti tenkinamas vien tik dėl praleisto termino skundui paduoti.

4. Tol, kol iš bendro turto nebus atsiskaityta su kreditoriais, sutuoktiniams nėra pagrindo turto dalintis tarpusavyje, t. y. pirmiausia turi būti įvykdytas skundžiamas 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimas ir parduotas BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausantis turtas, o tik po to galimas likusio turto dalinimas.

5. Vykstant bankroto procedūrai ĮBĮ nustatyta tvarka bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles įmonei įvertinami ir parduodami įstatymo nustatyta tvarka, todėl kol nežinoma parduotino turto eiliškumo tvarka, turtas nėra parduotas ir nežinoma už turtą gautina suma, sutuoktinių turto padalinimo klausimas negali būti sprendžiamas.

5. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios ir nesavalaikės. Pirmiausia turi būti realizuojamas bendras turtas ir tik vėliau galima dalinti tą, kas liko atsiskaičius su kreditoriais, tačiau pirmosios instancijos teismas pasielgė priešingai ir pritaikytomis laikomosiomis apsaugos priemonėmis užvilkino ne tik bankroto procesą, bet ir civilinę bylą dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.   

Kreditorė I. L. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutiko, prašė jį kaip nepagrįstą atmesti. Kreditorė nurodė, kad teismas tinkamai įvertino išdėstytus argumentus bei pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi nepadalinus turto tarp G. L. bei I. L., neįmanoma atskirti turto, į kurį gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai bei išieškojimai dėl IĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylos. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra individuali G. L. įmonė, įkurta po santuokos su I. L. nutraukimo, todėl pagal visas prievoles, kylančias iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimų, išieškojimas gali būti nukreiptas ne tik į įmonės, bet ir į asmeninį IĮ savininko G. L. turtą. Nepadalijus turto tarp sutuoktinių, neįmanoma nustatyti, kuri turto dalis yra asmeninė G. L. nuosavybė, todėl nėra aišku ir, į kurį turtą gali būti nukreipti išieškojimai. G. L. ir I. L. santuoka buvo nutraukta 2010 m. sausio 5 d. sprendimu, turtas tarp sutuoktinių buvo padalintas. Dėl turto padalijimo byla buvo atnaujinta 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, kadangi nagrinėjant bylą bei sudarant teisinių pasekmių sutartį, nebuvo įtrauktas vienas G. L. kreditorius, kuris ir kreipėsi dėl bylos atnaujinimo. Dėl šios priežasties byla buvo atnaujinta ir iš naujo sprendžiamas tik turto tarp sutuoktinių padalijimo klausimas. Kreditorė pažymėjo, kad nebuvo informuota apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą, todėl apie jį nieko nežinojo ir jame nedalyvavo. I. L. kreditorių susirinkimo protokolą iš bankroto administratoriaus gavo 2012 m. lapkričio 13 d. elektroniniu paštu, todėl pateikdama skundą lapkričio 26 d. apskundimo termino nepraleido. I. L. yra įtraukta į bankrutuojančios individualios įmonės kreditorių sąrašą ir šiuo klausimu niekada pretenzijos nebuvo reikštos. Kreditorė pažymėjo, kad apeliantas atskirajame skunde nepagrįstai remiasi teismų praktika, kuri taikytina tais atvejais, kai santuoka tarp sutuoktinių nėra nutraukta, t.y. dar tebevykstant skyrybų procesui – tuomet pirmiausia atsiskaitoma su kreditoriais, o tik paskui likęs turtas padalijamas tarp sutuoktinių. Tuo tarpu šiuo atveju, nors civilinė byla dėl santuokos nutraukimo ir atnaujinta, tačiau ji atnaujinta tik dalyje dėl turto padalijimo. Tuo tarpu faktas, kad santuoka yra nutrūkusi, neginčijamas. Pagal prievoles, kilusias abiem buvusiems sutuoktiniams iš santuokos laikotarpiu prisiimtų prievolių, I. L. yra visiškai atsiskaičiuosi ir pretenzijų dėl to jai niekas nereiškia, tuo tarpu pagal asmenines G. L. prisiimtas prievoles, taip pat prievoles, prisiimtas po santuokos nutraukimo, I. L. neatsako. Atsižvelgiant į tai, išieškojimas pagal tokias prievoles negali būti nukreiptas į I. L. asmeninį turtą, tuo tarpu atskirti G. L. ir I. L. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą bus galima tik užbaigus bylą dėl turto tarp buvusių sutuoktinių padalijimo. Todėl tik padalijus turtą tarp sutuoktinių gali būti sprendžiami kreditorinių reikalavimų patenkinimo iš asmeninio G. L. turto klausimai, sprendžiamas išieškojimo mastas ir tvarka. Kreditorė taip pat nurodė, kad padalijus buvusių sutuoktinių turtą ir apsaugojus I. L. nuosavybės teises, ši neketina kaip nors trukdyti nukreipti išieškojimus į G. L. asmeninį turtą. Kreditorė pažymėjo, kad santuoka nutraukta bendru sutuoktinių susitarimu, sudarius sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, tuo tarpu procesas dėl turto tarp sutuoktinių padalijimo klausimo buvo atnaujintas ne dėl buvusių sutuoktinių, o dėl trečiųjų asmenų veiksmų.

BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ administratorius atsiliepimu su atskiruoju skundu sutiko. Įmonės bankroto administratorius nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-690-259/2012, kuria pareiškėja I. L. buvo įtraukta į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą buvo apskųsta ir šiai dienai nėra įsiteisėjusi, todėl I. L. neturėjo procesinės teisės skųsti BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Nagrinėjamu atveju taikomos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei — skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Skundžiamais 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimais, atsižvelgiant į bankroto proceso ypatumus, siekiama tenkinti kreditorių reikalavimus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.             

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tuo tarpu teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad I. L. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė pripažinti BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimus neteisėtais (b. l. 8 – 10). Skundo reikalavimų įvykymo užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto pardavimo veiksmus, kol bus išnagrinėtas skundas ir išspręstas I. L. ir G. L. turto padalijimo klausimas (b. l. 10). Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemonės ir uždraudė BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ administratoriui vykdyti 2012 m. spalio 12 d. bankrutavusios IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių susirinkimo nutarimus (b. l. 46 – 47). Dėl minėtos teismo nutarties apeliantas pateikė atskirąjį skundą.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, kad teismas nevertino ar kreditorės I. L. skundo reikalavimai pagrįsti tiek faktiniais, tiek teisiniais argumentais – pirmosios instancijos teismas nevertino kaip I. L. skundo argumentai išimtinai susiję su civiline byla dėl I. L. ir G. L. santuokos nutraukimo, t. y. kaip ši byla ir joje priimti procesiniai spendimai gali įtakoti skundžiamų BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių priimtų nutarimų neteisėtumą. Su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Iš bylos duomenų matyti, kad I. L. suformulavo skundo pagrindą, dalyką bei pateikė jos reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminariai vertinant skundo pagrįstumą, pats skundas (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria ir nevertina skundo teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tik įvertinęs, ar kreditorė tikėtinai pagrindė skundo reikalavimus, sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimumo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu kreditorės I. L. santuoka su G. L. nutraukta bendru sutuoktiniu sutarimu, padalintas sutuoktinių turimas turtas bei išspręsti kiti su santuokos nutraukimu susiję klausimai (b. l. 13 – 21). Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad dėl proceso šioje byloje atnaujinimo kreipėsi kreditorius M. K. bei AB SEB bankas, prašydami atnaujinti procesą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalinimo. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu nuspręsta pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu civilinėje byloje patvirtintą I. L. ir G. L. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Dėl minėto teismo sprendimo yra paduotas apeliacinis skundas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstai atsižvelgė ir į aukščiau nurodytas aplinkybes, kadangi nagrinėjamu atveju BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių susirinkimo nutarimais nutartas parduoti turtas tarp buvusių sutuoktinių gali būti padalintas ir kitokia, nei dabartiniu metu nustatyta, tvarka.

Apeliantas atskirąjį skundą taip pat grindžia ir tuo argumentu, jog I. L. skundo padavimo metu ir šiuo metu nėra individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ kreditorė, todėl neturi procesinės teisės skųsti bankrutavusios individualios įmonės „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. spalio 12 d. kreditorių surinkimo nutarimus, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

Bylos duomenys patvirtina, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartimi BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje patvirtintas I. L. 2 056 000 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas. Minėta teismo nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu. Taigi 2012 m. lapkričio 30 d., t. y. tuo metu, kai I. L. pateikė skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo neteisėtais, minėta teismo nutartis įsiteisėjusi nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad jau įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 5 d. sprendimu patvirtinta, jog šalys susitarė, kad G. L. I. L. išmokės piniginę 2 000 000 Ltkompensaciją už santuokos nutraukimo metu jam tekusią didesnę turto dalį bei po  2 000 Lt kas mėnesį kaip išlaikymą nepilnametei šalių dukteriai. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad I. L. nors skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo neteisėtais metu ir nebuvo teismo įsiteisėjusia nutartimi įtraukta į BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą, tačiau minėti kreditorių susirinkimo nutarimai tiesiogiai sprendžia jos teises bei teisėtus interesus, todėl ji turėjo teisę pateikti skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo neteisėtais. Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartimi minėta Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 4 d. nutartis palikta nepakeista, t. y. I. L. įsiteisėjusia teismo nutartimi su atitinkamu finansiniu reikalavimu yra įtraukta į BIĮ „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašą.   

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl nurodytų motyvų teismas sprendžia, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis paliktina nepakeista.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                                          Kazys Kailiūnas