Administracinė byla Nr. eA-601-602/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00167-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. F. (V. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. (V. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. P., dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–2), prašydama: 1) įpareigoti teisingumo ministrą iškelti antstolei R. P. drausmės bylą ir anuliuoti vykdomojoje byloje antstolės priimtą nutartį Nr. 183/14/00254; 2) atlyginti moralinę žalą už tai, kad teisingumo ministras be teismo sprendimo esą nesuprato ir laiku negalėjo kelti antstolei drausmės bylos ir panaikinti minėtos nutarties, antstolės priimtos vykdomojoje byloje. Patikslintame skunde (I t., b. l. 6–9) pareiškėja nurodė, jog prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra 1 mln. Eur, ir nurodė, kad jos „reikalavimas pirmiausia yra įpareigoti ministrą elgtis pagal įstatymą ir naikinti antstolės bylą“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. nutartimi (I t., b. l. 22–23) priėmė pareiškėjos patikslintą skundą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 1 mln. Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą pareiškėjos patikslinto skundo dalį atsisakė priimti.
2. Pareiškėja savo reikalavimus grindė tuo, kad vietoje teisingumo ministro į 2015 m. rugsėjo 28 d. planuotą susitikimą dėl pareiškėjos prašymo anuliuoti antstolės bylą Nr. 183/14/00254 atvyko tik teisingumo viceministras ir jis į pareiškėjos prašymus bei paaiškinimus nereagavo. Antstolei nebuvo iškelta drausmės byla. Pareiškėja manė, kad jos skundas teisingumo ministrui buvo išnagrinėtas netinkamai, nebuvo įsigilinta į jos prašymus.
3. Pareiškėja teigė, kad ji gavo ministro atsakymą, tačiau atsakyta buvo bendrais bruožais. Pareiškėja taip pat nurodė, jog ji skundžiasi dėl to, kad antstolė nepriėmė sprendimo dėl jos prašymo, o tik atsakė, jog byla teisme, kuris ir turi nuspręsti dėl jos prašymo. Teigė, kad ir teismai jos prašymų nenagrinėja ir į juos nesigilina.
4. Pareiškėja nurodė, kad jai ir jos šeimai buvo padaryta labai didelė moralinė žala, nes dėl antstolės R. P. kaltės trečiųjų asmenų veiksmais buvo pasisavintas nekilnojamasis turtas, teigė, kad buvo parduotas ne tas turtas, kuris nurodytas dokumentuose, kad buvo parduotas pareiškėjai priklausantis turtas. Pareiškėjos teigimu, ji skunde teisingumo ministerijai nurodė, kokius antstolės ir jos kontoros darbuotojų veiksmus skundžia. Pareiškėjos įsitikinimu, teisingumo ministras sąmoningai nekėlė antstolei drausmės bylos, leidžia jai toliau daryti pažeidimus, todėl pareiškėja skundė vilkinimą atlikti veiksmus.
5. Moralinę žalą pareiškėja kildino ir iš to, kad ji suvokė, jog Lietuvoje beveik neįmanoma pasiekti teisingumo. Pareiškėjos teigimu, jos laikas buvo gaišinamas, todėl prašė, kad už tai bei už prarastą tikėjimą teisine valstybe jai būtų atlyginta. Pareiškėja žalą apskaičiavo įvertindama, be kita ko, jos investuotą laiką į namą, kuris buvo neteisėtai nusavintas.
6. Taip pat pareiškėja pateikė atsiliepimą į Teisingumo ministerijos pateiktą atsiliepimą į jos skundą (I t., b. l. 156–159), kuriame ji savo neturtinę žalą taip pat siejo su dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimu ir fizine bei moraline jos kančia, susijusia su būsto praradimu, nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, pareiškėja, reaguodama į antstolės R. P. atsiliepimą teismui į jos skundą, pateikė papildomus paaiškinimus (II t., b. l. 150–158), kuriuose teigė, kad antstolė iškraipo faktus, ir detaliai išdėstė, kokius neteisėtus veiksmus atliko antstolė, be kita ko, teigė, kad antstolė, jos darbuotojai, pareiškėjai nuvykus į kontorą, elgėsi netinkamai.
7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Teisingumo ministerija) atsiliepime į skundą (I t., b. l. 30–33) prašė atmesti pareiškėjos skundą.
8. Atsakovo atstovas paaiškino, kad procesinių antstolio veiksmų teisėtumo kontrolė priklauso teismui, o drausmės ir darbo tvarkos įvertinimas, kurį gali lemti ir teisminė kontrolė – Teisingumo ministerijai ir asociacijai Lietuvos antstolių rūmams (toliau – ir Antstolių rūmai). Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Teisingumo ministerija ir Antstolių rūmai gali antstoliui iškelti drausmės bylą dėl antstolio procesinės teisės normų pažeidimų, tik jei šie buvo konstatuoti teismo sprendime. Atsakovo atstovo teigimu, nėra teisinio ir faktinio pagrindo įpareigoti Teisingumo ministeriją iškelti antstoliui drausmės bylą ar naikinti kokį nors antstolio procesinį veiksmą. Kadangi Teisingumo ministerijos veiksmais, kuriais, be kita ko, paaiškinta, kad Teisingumo ministerija nėra įgaliota nušalinti antstolę ar sustabdyti jos įgaliojimus nesant antstolės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo, nebuvo pažeistos pareiškėjos teisės ar įstatymo saugomi interesai, tenkinti pareiškėjos skundo, neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra teisinio pagrindo.
9. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų egzistuoja žalos padarymo faktas, taip pat pareiškėja neįrodinėjo ir priežastinio ryšio sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, be to, pareiškėjos nurodytas neturtinės žalos dydis yra neadekvatus, aiškiai neatitinka protingumo kriterijų.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo R. P. atsiliepime į skundą (I t., b. l. 42–43) nurodė, kad nesutinka su skundu, ir paaiškino, kad atlikdama vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254 išieškojo skolą iš skolininkės M. G. P., kad minėtoje vykdomojoje byloje pareiškėja nebuvo nei proceso šalis, nei bylos dalyvis, todėl antstolė netikrino nei pareiškėjos turtinės padėties, nei areštavo jos sąskaitas, nei priėmė pareiškėjos nurodytą nutartį Nr. 183/14/00254. Antstolė teigė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, ir kad ji teikė atsakymus pareiškėjai į jos skundus ir raštus, jie buvo siunčiami registruotomis pašto siuntomis ir pareiškėjos nurodytu elektroninio pašto adresu, pareiškėjai buvo suteikta galimybė susipažinti su baigta vykdomąja byla Nr. 0183/14/00254 ir tai ji padarė 2015 m. rugpjūčio 20 d., į pareiškėjos keliamus klausimus buvo atsakoma, ji buvo priimama kontoroje. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pateikė visus Teisingumo ministerijos darbuotojų reikalautus dokumentus, atsakė į visus jų paklausimus, taip pat teikė atsakymus į kitų institucijų paklausimus, nurodytą vykdomąją bylą teikė pagal pareikalavimą Kauno apylinkės teismui.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu (III t., b. l. 16–21) pareiškėjos skundą atmetė.
12. Atsižvelgęs į tai, kad daugiausia dėl patirtų dvasinių išgyvenimų pareiškėja kaltina antstolę, be to, į žalos dydį pareiškėja siekia įskaityti ir turtinę žalą (pinigai, investuoti į namą, kuris buvo perimtas vykdymo procese), į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas ir į tai, kad antstolis nėra nei valstybės valdžios institucija, nei tokios institucijos darbuotojas, teismas darė išvadą, kad šioje byloje negali būti nagrinėjamas klausimas, ar pareiškėjai padaryta žala antstolės veiksmais. Įvertinęs ir tai, kad pareiškėja prašė tik neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad nėra pagrindo vertinti pareiškėjos pateiktus dokumentus, susijusius su išlaidomis už įvairius darbus.
13. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėja buvo įrašyta į sąrašą priėmimui pas teisingumo viceministrą, ji priėmime buvo. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji buvo užsirašiusi priėmimui pas teisingumo ministrą. Pareiškėja nenurodė, kad ji viceministrui teikė kokį nors naują, ne tokio pobūdžio, kokius anksčiau išnagrinėjo Teisingumo ministerija, prašymą raštu ar žodžiu, ji teigė, kad ji visą laiką kėlė klausimą dėl konkrečios antstolės padarytų pažeidimų parduodant (ar kitaip perleidžiant) jos nurodomą konkretų nekilnojamąjį turtą konkrečioje vykdomojoje byloje.
14. Byloje pateikti duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėja ne kartą (2015 m. rugsėjo 17 d. prašymu ir nenurodytos datos prašymu teisingumo ministrui, 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 2 d. elektroniniais laiškais) kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl antstolės R. P., prašė stabdyti jos įgaliojimus, nurodė, kad antstolė nereaguoja į gautus prašymus, teismas taip pat neteisingai reaguoja į jos prašymus, nurodė, kad kreipiasi ne pirmą kartą, kad tuo pačiu klausimu kreipėsi į Seimo kontrolierių, į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, iš nurodytų institucijų gavo atsakymus, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (15 kartų), į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, nurodė, kad nesutinka su Teisingumo ministerijos nuomone, jog Antstolių rūmai yra nepriklausoma institucija, reikalavo ne tik stabdyti antstolės įgaliojimus, bet ir kompensuoti jai už jos atliktą tyrimą, įgalioti Generalinę prokuratūrą tirti asmenų veiklą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Teismas, įvertinęs pareiškėjos Teisingumo ministerijai teiktus elektroninius laiškus, ministerijoje gautus 2015 m. gruodžio 2 d. ir 2015 m. lapkričio 26 d., darė išvadą, kad keliami tie patys klausimai: pareiškėja prašė iškelti antstolei drausmės bylą, klausė ministro, ar iškėlė drausmės bylą antstolei, jeigu bylos neinicijavo, prašė informuoti, dėl kokios priežasties.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2015 m. spalio 2 d. ir gruodžio 8 d. pateikti Teisingumo ministerijos atsakymai, kurie grindžiami teisės aktų nuostatomis, kuriuose paaiškinama antstolio veikla, nurodoma Teisingumo ministerijos kompetencija ir tai, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai nepriskirta Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT), policijos kontrolė, paaiškinama ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarka, nurodoma, kad dėl turtinių teisių gynimo pareiškėja turėtų kreiptis į advokatą ir į teismą, paaiškinama antstolių įgaliojimų sustabdymo, drausmės bylos iškėlimo antstoliui tvarka, nurodoma, už ką antstoliams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, ir kad ministerija neturi duomenų apie teismo priimtą sprendimą, kuriame būtų konstatuoti antstolės padaryti imperatyvių procesinių teisės normų pažeidimai, todėl drausmės bylos iškėlimo klausimas nebuvo nagrinėtas.
16. Atsižvelgęs į byloje esančią medžiagą, teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad Teisingumo ministerija, kaip valstybės valdžios institucija, priėmė neteisėtus aktus ar atliko neteisėtus veiksmus ar neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti pareiškėjos aprašomų aplinkybių kontekste.
17. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji būtų teikusi skundą Teisingumo ministerijai dėl to, kad antstolė, jos darbuotojai, pareiškėjai nuvykus į antstolių kontorą, elgėsi netinkamai, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėja Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nesieja su tuo, jog ministerija neištyrė antstolės atliktų neprocesinių veiksmų, t. y. netinkamo aptarnavimo kontoroje, o sieja tik su, jos įsitikinimu, neteisėtais vykdymo veiksmais.
18. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerijai nepavesta kontroliuoti tų antstolių atliekamų procesinių veiksmų, kurie pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas gali būti skundžiami teismui, o pareiškėja ministerijai išimtinai skundė būtent tokius veiksmus. Teismas sprendė, kad Teisingumo ministerija pagrįstai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo 11 straipsnį antstolių įgaliojimai gali būti sustabdomi tik šiame įstatyme nurodytais atvejais, ir kad nėra teismo sprendime konstatuotų imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimų, kurie būtų pagrindas iškelti drausmės bylą, pareiškėjai ministerija pateikė atsakymą šiais klausimais, taip pat Teisingumo ministerija tinkamai atsakė ir į kitus pareiškėjos keliamus klausimus dėl ikiteisminio tyrimo, dėl STT ir policijos veiklos kontrolės ir kt., taigi Teisingumo ministerija tinkamai atliko viešojo administravimo funkcijas.
19. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš trijų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai, be to, pareiškėja nepagrindė fakto, kad Teisingumo ministerijos veiksmais ar neveikimu jai buvo padaryta jos nurodyta neturtinė žala.

III.

20. Pareiškėja V. F. apeliaciniame skunde (III t., b. l. 24–34) skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas neįsigilino į skundo esmę, į tai, kad pareiškėja skundą teikė dėl to, jog antstolė R. P. pardavė trijų aukštų modernų namą su žalia tvora kaip vieno aukšto sugriuvusį pastatą su ruda tvora.
2. Tik teisingumo ministras gali paskirti antstolius ir tik jis gali juos drausminti; situacija, kai ministras ne tik nedrausmina paskirtos antstolės, bet ir neatvyksta į iš anksto suplanuotą susitikimą, yra valstybės institucijos teisėto akto nepaisymas.
3. Vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254 išieškant skolą iš skolininkės M. G. P. antstolė pardavė ne jos, o pareiškėjos turtą.
4. Teismas turėjo pirmiausia nustatyti, jog pagal įstatymą privačių asmenų nuosavybės teisės, taip pat kreditorių turtinės reikalavimo teisės į skolininko turtą negali būti diferencijuojamos, tačiau pagal nutylėjimą teismas nepagrįstai taikė didesnius atidumo ir rūpestingumo kriterijus ne antstolei ir teisingumo ministrui, bet pareiškėjai. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir taikymo taisykles, vertino ir taikė atsakovo pateiktus įrodymus, nevertindamas pareiškėjos pateiktų įrodymų.
5. Antstolė neatsižvelgė į jai keliasdešimt kartų pateiktas pareiškėjos vardu išrašytas sąskaitas faktūras dėl turto, investuoto į namą, dėl ko namas tapo trijų aukštų.
6. Teismas neįvertino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 3 dalį, jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą (III t., b. l. 37–38) prašo apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsiliepimas į apeliacinį skundą, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Procesinių antstolio veiksmų teisėtumo kontrolė priklauso teismui, Teisingumo ministerija ir Antstolių rūmai gali antstoliui iškelti drausmės bylą dėl antstolio procesinės teisės normų pažeidimų, tik jei šie buvo konstatuoti teismo sprendime, nagrinėjamu atveju Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo antstolei kelti drausmės bylą.
2. Apeliantė Teisingumo ministerijai skundė būtent tokius veiksmus, kurie skundžiami bendrosios kompetencijos teismui, todėl Teisingumo ministerija pagristai apeliantei paaiškino dėl galimybės kreiptis į teismą.
3. Teisingumo ministerija savo, kaip viešojo administravimo subjekto, funkcijas atliko tinkamai, t. y. tinkamai atsakė į pareiškėjos keltus klausimus.
4. Teisė į žalos, padarytos valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais, atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį asmeniui atsiranda tik tada, kai konstatuojama, kad institucija priėmė neteisėtą aktą (veiksmą) ir žala atsirado būtent dėl šio akto (veiksmo). Apeliantės prašymas priteisti neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

23. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
24. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėja kildina iš Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, netinkamai atliekamo viešojo administravimo nagrinėjant pareiškėjos skundus dėl antstolės veiksmų, atlyginimo.
25. Pareiškėja teigė, kad teisingumo ministras neatvyko į iš anksto planuotą susitikimą, Teisingumo ministerija nepagrįstai neiškėlė antstolei R. P. drausmės bylos, nesustabdė jos įgaliojimų, nors antstolė vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254 įvykdė išieškojimą ne dėl skolininkės M. G. P., o dėl pareiškėjos turto. Pareiškėja nurodė, kad jai žala kilo dėl neteisėtų antstolės veiksmų, nes buvo pasisavintas nekilnojamasis turtas, taip pat Pareiškėja prašė jai atlyginti už jos sugaištą laiką ir už prarastą tikėjimą teisine valstybe bei suvokimą, jog Lietuvoje beveik neįmanoma pasiekti teisingumo. Pareiškėja žalą apskaičiavo įvertindama ir jos investicijas į namą, kuris buvo neteisėtai nusavintas.
26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, kadangi nenustatė civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir žalos.
27. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino, kad antstolė pardavė trijų aukštų modernų namą su žalia tvora, kuris priklauso pareiškėjai, o ne vieno aukšto namą, ir neatsižvelgė į pareiškėjos vardu išrašytas sąskaitas faktūras dėl turto, investuoto į namą, be to, teismas neįvertino, kad jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d.), ir kad teisingumo ministras gali paskirti antstolius ir tik jis gali juos drausminti.
28. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Teisingumo ministerija 2015 m. spalio 2 d. raštu Nr. (1.23)7R-6845 (I t., b. l. 14–15) pareiškėjai pateikė atsakymą į jos 2015 m. rugsėjo 17 d. prašymą, ir 2015 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (1.23).7R-8390 pateikė atsakymą į pareiškėjos 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninius laiškus. Nustatyta, ir apeliantė to neginčija, kad teikdama prašymus ir skundus Teisingumo ministerijai, ji visuomet kėlė klausimą dėl antstolės R. P. padarytų pažeidimų parduodant (ar kitaip perleidžiant) pareiškėjos nurodytą konkretų nekilnojamąjį turtą vykdomojoje byloje Nr. 0183/14/00254 .
29. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėja buvo užsiregistravusi priėmimui pas teisingumo ministrą. Nustatyta, kad pareiškėja el. paštu buvo informuota, kad ji įtraukta į sąrašą asmenų, dalyvaujančių priėmime Lietuvos Respublikos Vyriausybėje (I t., b. l. 16). Iš Asmenų, pageidaujančių atvykti į priėmimą pas teisingumo viceministrą Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimamajame, sąrašo matyti, kad pareiškėja buvo užrašyta priėmimui ne pas teisingumo ministrą, o pas viceministrą 2015 m. rugsėjo 28 d. (II t., b. l. 119–120).
30. Taigi, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja buvo priimta į iš anksto suderintą susitikimą su teisingumo viceministru, Teisingumo ministerija pateikė pareiškėjai atsakymus į jos teiktus skundus ir prašymus.
31. Vertinant Teisingumo ministerijos 2015 m. spalio 2 d. raštu Nr. (1.23)7R-6845 ir 2015 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (1.23).7R-8390 pateiktus atsakymus paminėtina, kad Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, jog antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas (27 str. 1 d.). Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 (toliau – ir Sprendimų vykdymo instrukcija), Antstolių profesinės etikos kodekso, paskelbto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2013 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 1R-71 (toliau – Antstolių profesinės etikos kodeksas)  ir kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai (27 str. 2 d.).
32. Vadovaujantis Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, antstolio įgaliojimai teisingumo ministro įsakymu gali būti sustabdomi, kai: 1) antstolis yra įtariamas arba kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką; 2) atlikus antstolio veiklos patikrinimą, buvo nustatyta šiurkščių pažeidimų tvarkant, saugant ir naudojant pinigines lėšas ar kitas materialines vertybes, kurios antstoliui buvo patikėtos ar buvo gautos jam atliekant šiame Įstatyme nustatytas funkcijas, ir dėl to iškelta drausmės byla; 3) antstolis nesumoka Lietuvos antstolių rūmams profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos.
33. Be to, teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį, kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai (13 str. 1, 2 d.).
34. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851, 8.10 ir 8.32 punktus, Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.
35. CPK 594 straipsnyje nustatyta, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas; šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai; teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip.
36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuriam yra pavesta formuoti vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, yra pažymėjęs, kad iš viso šio teisinio reglamentavimo matyti, kad, kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Teisingumo ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-209-552/2016).
37. Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo Antstolių įstatyme įtvirtinto pagrindo sustabdyti antstolės įgaliojimus ar iškelti jai drausmės bylą, Teisingumo ministerija tinkamai atsakė į pareiškėjos prašymus / skundus, paaiškindama Teisingumo ministerijos kompetenciją, antstolių įgaliojimų sustabdymo, drausmės bylos iškėlimo antstoliui tvarką, nurodydama, už ką antstoliams gali būti taikoma drausminė atsakomybė, ir kad ministerija neturi duomenų apie teismo priimtą sprendimą, kuriame būtų konstatuoti antstolės padaryti imperatyvių procesinių teisės normų pažeidimai, pareiškėja buvo priimta į iš anksto suderintą susitikimą su viceministru. Byloje nenustatyta duomenų, kad Teisingumo ministerija nagrinėdama pareiškėjos prašymus / skundus būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi jos kompetencijai priskirtų funkcijų atlikimą ar atsisakiusi jas atlikti.
38. Kaip minėta, antstolio procesinių veiksmų teisėtumą CPK nustatyta tvarka nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (CPK 594 str., Antstolių įstatymo 27 str. 1 d.), todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad antstolė pardavė pareiškėjos turtą (trijų aukštų namą), kad ji nevertino pareiškėjos pateiktų sąskaitų faktūrų ir kiti argumentai dėl antstolės procesinių veiksmų netinkamumo nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyką ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
39. Dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią, jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, atkreiptinas dėmesys, kad ginčai, susiję su nuosavybės teisių įgyvendinimu ir gynyba priskirtini bendrosios kompetencijos, o ne administraciniams teismams. Minėta CK nuostata teisiškai nereikšminga nagrinėjant šią administracinę bylą, kurioje sprendžiamas žalos, kildinamos iš Teisingumo ministerijos veiksmų atlyginimo klausimas, o ne antstolės procesinių sprendimų teisėtumas.
40. Kiek tai susiję su pareiškėjos pateikto skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
41. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti Teisingumo misterijos veiksmai, t. y. viena iš būtinų sąlygų valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsirasti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
42. Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundo esmę, netinkamai vertino įrodymus. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 57 straipsnio 6 dalies tvarka įvertino byloje surinktus įrodymus, kilusiam ginčui spręsti pritaikė aktualias teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.
43. Be to, Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.
44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. F. (V. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.