Administracinė byla Nr. eP-5-1047/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07385-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 60
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. sausio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės (pranešėja), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 23S77540 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą; panaikinti Departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 23S79607 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2).
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Atsakovas 2023 m. gegužės 29 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir 2023 m. gegužės 31 d. Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikintini.
2.2. Pareiškėjas kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Pildydamas atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 1994–2000 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Atsakovas, remdamasis klausimyno atsakymais, priėmė du tarpusavyje neatsiejamai susijusius sprendimus, grindžiamus tapačiais teisiniais bei faktiniais pagrindais, jog jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
2.3. Priešingai nei nurodoma ginčijamuose sprendimuose, vien tai, kad pareiškėjas prieš daugiau nei dvidešimt metų pusantrų metų atliko privalomąją karinę tarnybą, o vėliau dirbo virėju / sandėlio vedėju, niekaip nepagrindžia jo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai ar jos vykdomai politikai. Pareiškėjas paskutinius daugiau nei dešimt metų dirba vairuotoju, o nuo 2019 m. kovo mėnesio reziduoja Lietuvos Respublikoje pagal išduotas nacionalines vizas bei leidimus laikinai gyventi, kurių išdavimo metu jokios informacijos apie jo praeityje atliktus veiksmus, indikuojančius grėsmę valstybės saugumui nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSD) nepagrindė.
2.4. Ginčijamuose sprendimuose nėra jokios informacijos apie pareiškėjo ankstesnius veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant sprendimus. Nenustačius jokių konkrečių jo veiksmų ar darbinės profesinės veiklos, kuri galėtų būti pripažinta pati savaime kaip kelianti pavojų valstybės saugumui ar asmens ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš valstybės interesus, išvada apie grėsmę valstybės saugumui laikytina formalia ir nepagrįsta.
2.5. Departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, vadovavosi išimtinai VSD rašte pateikta informacija ir neatliko jokio individualaus vertinimo, pagrindžiančio pareiškėjo realią ir akivaizdžią grėsmę. Dėl to ginčijami sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje (uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Autoritmas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Pareiškėjas kartu su prašymu užpildė klausimyną ir atsakė į 3 klausimą, nurodydamas, kad nuo 1994 iki 2000 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Departamentas gavo VSD 2023 m. balandžio 28 d. raštą Nr. 18-4695, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
4.2. Ginčijami sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nes buvo nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d. (2019 m. spalio 17 d. nacionalinė viza buvo atšaukta) ir nuo 2020 m. liepos 6 d. iki 2021 m. birželio 18 d. bei leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį nuo 2021 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. gegužės 7 d., o Sodros duomenų bazės duomenimis, pareiškėjas dirba Lietuvoje nuo 2019 m. kovo 25 d., paskutinėje bendrovėje įdarbintas nuo 2020 m. liepos 9 d. ir dirba iki šiol. Atsakovas nenustatė pareiškėjo šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nors jis prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs, tačiau apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, duomenų nėra. Pareiškėją su Lietuvos Respublika iš esmės sieja tik darbo santykiai.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
6.1. Ginčijami sprendimai priimti pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys valstybės saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
6.2. VSD pateikė Departamentui vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis 1994–2000 m., tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę valstybės saugumui.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, panaikino Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2 bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 772,50 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė:
8.1. Pareiškėjas 1991–1994 m. (duomenys neskelbtini) baigė profesinio rengimo mokyklą ir įgijo virėjo-konditerio specialybę; nuo 1994 m. balandžio iki gruodžio mėn. dirbo padavėju klube „Labirintas“; nuo 1994 m. gruodžio mėn. iki 1996 m. birželio mėn. buvo pašauktas atlikti privalomąją karinę tarnybą (padalinys Nr. (duomenys neskelbtini), pareigos – vairuotojas); nuo 1996 m. liepos iki gruodžio mėn. nedirbo; nuo 1996 m. gruodžio mėn. iki 2000 m. birželio mėn. Baltarusijos kariniame padalinyje Nr. (duomenys neskelbtini) įsidarbino virėju, vėliau – sandėlio vedėju; nuo 2000 m. liepos mėn. iki 2006 m. liepos mėn. dirbo metalo konstrukcijų gamykloje kranininko padėjėju; nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2009 m. rugsėjo mėn. dirbo betono konstrukcijų gamykloje kranininko padėjėju; nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. birželio mėn. dirbo autobuso vairuotoju (duomenys neskelbtini); nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2019 m. kovo mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) autobuso vairuotoju; nuo 2019 m. kovo mėn. iki 2019 m. spalio mėn. dirbo autobuso vairuotoju Vilniuje (UAB „Olego transportas“), o nuo 2020 m. liepos mėn. dirba UAB „Autoritmas“ vairuotoju-ekspeditoriumi.
8.2. Pareiškėjas turėjo nacionalines vizas, galiojusias nuo 2019 m. kovo 18 d. iki 2020 m. kovo 16 d. (2019 m. spalio 17 d. nacionalinė viza buvo atšaukta) ir nuo 2020 m. liepos 6 d. iki 2021 m. birželio 18 d., taip pat turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galiojusį nuo 2021 m. gegužės 7 d. iki 2023 m. gegužės 7 d. Pareiškėjas Lietuvoje dirba nuo 2019 m. kovo 25 d., paskutinėje darbovietėje (UAB „Autoritmas“) įdarbintas nuo 2020 m. liepos 9 d. ir dirba iki šiol.
8.3. Pareiškėjas 2023 m. vasario 10 d. pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje UAB „Autoritmas“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas užpildė Departamento pateiktą klausimyną, kuriame be kita ko nurodė, kad nuo 1994 iki 2000 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.
8.4. VSD 2023 m. balandžio 28 d. raštu Nr. 9K-27764 informavo Departamentą, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nes jis, 1994–2000 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas priėmė Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2, dėl kurių panaikinimo pareiškėjas kreipėsi į teismą.
9. Pirmosios instancijos teismas, atkreipdamas dėmesį, jog nors nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nurodytas pagrindas – grėsmė valstybės saugumui – buvo konstatuota atsižvelgiant į VSD raštą ir Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas nurodė, kad Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialiojo teisinio pobūdžio pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis ir vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą.
10. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nuo pareiškėjo tarnavimo Baltarusijos kariuomenėje praėjo daugiau kaip 20 metų; pareiškėjas nurodė savanoriškai nutraukęs tarnybą kariniame dalinyje; pareiškėjas nurodė niekada netarnavęs karinėse pajėgose, buvo virėju ir sandėlio viršininku; nutraukęs tarnybą dirbo kranininko padėjėju ir vairuotoju; pareiškėjas neigiamai vertina Baltarusijos valdžią, pildydamas Departamento klausimyną, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, ir kad, jo nuomone, Krymas priklauso Ukrainai.
11. Teismo vertinimu, nors šios aplinkybės yra aktualios sprendžiant dėl pareiškėjo galimos grėsmės, jų nei Departamentas, nei VSD neginčijo, jos nebuvo įvertintos ir į jas nebuvo atsižvelgta, taip pat nebuvo vertinta geopolitinė situacija pareiškėjo tarnybos kariuomenėje metu. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai, kad jis tarnybą paliko dar 2000 m. neprieštarauja jo dėstomai pozicijai, jog tai jis padarė vedamas vertybinių nuostatų, o tuo metu Lietuva nelaikė Baltarusijos priešiška valstybe, priešingai, dar ilgai po to bendradarbiavo ekonomikos ir transporto srityse, taip pat siekė Baltarusijos dalyvavimo Europos Sąjungos Rytų partnerystės iniciatyvoje.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad vien faktas, jog pareiškėjas prieš daug metų tarnavo Baltarusijos kariuomenėje, nesant jokių kitų papildomų indikacijų dėl asmens keliamos grėsmės, neįvertinus kitų su asmeniu susijusių aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas vienareikšmiškai konstatuoti pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui egzistavimą, todėl Sprendimas Nr. 1 yra naikintinas ir Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Kadangi Sprendimas Nr. 2 buvo priimtas Sprendimo Nr. 1, kuris yra panaikintas, ir VSD rašto, kuris nėra pakankamas grėsmei valstybės saugumui konstatuoti, pagrindu, šis sprendimas, teismo vertinimu, yra taip pat naikintinas.
13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, tenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 772,50 Eur.
III.
14. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
15. Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
15.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje nepakanka duomenų išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo atveju tiek Departamentas, tiek VSD įvertino, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo nuo 1994 iki 2000 m., tačiau pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje pabaiga 2000 m. nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui VSD surinktos informacijos kontekste. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę valstybės saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys.
15.2. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas savanoriškai nutraukė karinę tarnybą Baltarusijos Respublikos kariuomenėje vedinas vertybinių nuostatų, nes pats pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad iš karinės tarnybos pasitraukė pasibaigus kontraktui, nesudaręs naujo kontrakto su Baltarusijos Respublikos kariuomene. Pareiškėjas nėra teismui pateikęs jokių įrodymų, kad būtų nutraukęs kontraktą su Baltarusijos Respublikos kariuomene dėl jo vertybinių nuostatų.
15.3. Taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl aplinkybės, kad pareiškėjas netarnavęs karinėse pajėgose. Pareiškėjas buvo virėju, sandėlio viršininku tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. VSD surinktos informacijos kontekste ši aplinkybė nemažina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
15.4. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas turėjo vertinti geopolitinę situaciją pareiškėjo tarnybos Baltarusijos kariuomenėje metu, yra nepagrįsta, nes ši aplinkybė nepaneigia VSD surinktos informacijos, jog asmenys, tarnavę Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, negalėjo būti nelojalūs Baltarusijos Respublikos politiniam režimui ir, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjas gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindė iš esmės analogiškais argumentais, išdėstytais atsakovo apeliaciniame skunde.
17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko savo apeliacinį skundą, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinius skundus prašė Departamento ir VSD apeliacinius skundus atmesti.
19. Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinius skundus grindė šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismo vertinimas paremtas aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir šiuo atveju VSD išvada apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui nėra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Departamentas pripažįsta, kad pareiškėjo tarnybos metu egzistavo visiškai kitokia geopolitinė situacija, o VSD iki šiol nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo veiksmus ir jų pobūdį, kurie būtų pakankami pagrįsti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui šiai dienai.
19.2. Atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, turėjo vertinti VSD išvadą individualios pareiškėjo situacijos kontekste, t. y. kokias pareigas ėjo, prieš kiek laiko, pareigas po tarnybos pabaigos, 23 m. skiriančią geopolitinę situaciją Baltarusijoje, pažiūras į Rusijos vykdomą agresiją, ką jis išreiškė ir klausimyne ir teismo posėdžio metu, tačiau nė vienas iš šių veiksmų priimant ginčijamus sprendimus atliktas nebuvo. Pareiškėjas tiek skunde, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad tarnybos metu niekada netarnavo kadrinėse pareigose karinėse pajėgose, dirbo virėju, vėliau sandėlio viršininku, sąmoningai nepratęsė kontrakto ir paskutinius 23 metus eina civilines pareigas.
IV.
20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. sprendimu atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus tenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo V. P. skundą atmetė.
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtinta pareiškėjo pažeidžiamumo Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, todėl darė nepagrįstą išvadą, jog priimdamas ginčijamus sprendimus atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui.
22. Nepagrįstais pripažintini pirmosios instancijos teismo motyvai dėl pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikoje karinėse pajėgose nereikšmingumo laiko aspektu. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, nepaisant to, jog pareiškėjas šiose pajėgose dirbo
1994–2000 m., pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama sprendžiant dėl pagrindo pakeisti leidimą laikinai gyventi pagal pareiškėjo 2023 m. vasario 10 d. prašymą, atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Taigi aplinkybė, jog nurodytu laikotarpiu, kai pareiškėjas dirbo Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose ir šias valstybes siejo draugiški tarptautiniai santykiai, nepaneigia to, kad pareiškėjo ryšiai buvo ir turėjo būti vertinami ne pagal 1994–2000 m., bet ginčijamų sprendimų metu nustatytas aplinkybes. Dėl to nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjo darbas Baltarusijos karinėse pajėgose šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti su šiomis institucijomis susijusį asmenį, pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo praėjo daugiau nei 20 metų.
23. Teisėjų kolegija taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjo darbo pobūdis Baltarusijos Respublikos karinėse pajėgose neleidžia spręsti apie pareiškėjo pažeidžiamumą. Pažymėtina, jog nors šiuo atveju pareiškėjas karinėse pajėgose dirbo virėju ir sandėlio viršininku, taigi ėjo nekarinio pobūdžio pareigas, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, kad pareiškėjas buvo susijęs darbo (tarnybos) santykiais su Baltarusijos Respublikos karinėmis pajėgomis, taigi turi ryšių su Lietuvos Respublikos valstybės saugumui grėsmę keliančiais subjektais. Šie ryšiai, susiklostę pareiškėjui dirbus Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės karinėse pajėgose, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu. Tai reiškia, jog atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis, todėl šios aplinkybės patvirtina potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą.
24. Nurodytą išvadą teisėjų kolegija darė atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyti pareiškėjo šeiminiai, socialiniai, kultūriniai ar kitokio pobūdžio ryšiai su Lietuvos Respublika, pareiškėjui siekus dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Kitaip tariant, kaip teisingai nurodė Departamentas, pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja tik pareiškėjo siekis dirbti Lietuvos Respublikoje. Visgi teisėjų kolegija sprendė, jog šis pareiškėjo siekis negali nusverti nacionalinio saugomo interesų, prisiimant šiai vertybei bylos duomenimis keliamą pagrįstą riziką.
25. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatavo, jog atsakovas pagrįstai sprendė, kad nustatytos aplinkybės leidžia spręsti apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl pagrįstai ir teisėtai priėmė Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo skundą dėl šių sprendimų panaikinimo bei išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkinti, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas – pareiškėjo skundas atmestas. Kadangi teismo baigiamasis aktas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
V.
26. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo priimtas pareiškėjo V. P. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023.
27. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą išnagrinėtoje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Atnaujinus procesą – panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-10807-1064/2023, palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
28. Pareiškėjas prašyme nurodo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 liko neįvertinti esminiai pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl šis sprendimas laikytinas neturinčiu motyvų. Pareiškėjo įsitikinimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir nesivadovaudamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 ir 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023 – nepateikė jokių motyvų, kuriais būtų pagrįstas poreikis nukrypti nuo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Todėl, pareiškėjo įsitikinimu, šis sprendimas laikytinas neturinčiu motyvų.
29. Be to, pareiškėjo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose yra nevienoda, todėl egzistuoja ir kitas proceso atnaujinimo pagrindas – būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 prašo atmesti prašymą kaip nepagrįstą.
31. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. sprendime aptarė faktinę pareiškėjo situaciją, teisės aktų, reglamentuojančių klausimą, nuostatas, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, bei aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ydingumo, šio teismo padarytų nepagrįstų išvadų, vertindamas ir pasisakydamas būtent dėl pareiškėjo individualių aplinkybių visos surinktos informacijos kontekste. Departamento vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas su atliktu jo situacijos įvertinimu nesutinka, nesudaro pagrindo išvadai, kad nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra be motyvų.
32. Pareiškėjas, teigdamas, kad skirtingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegijos tomis pačiomis dienomis nagrinėjusios skundus (2023 m. rugsėjo 6 d. ir 2023 m. spalio 11 d.) priėmė skirtingus sprendimus (vienos kolegijos skundus tenkino, kitos – atmetė), nepaaiškina, kodėl, jo manymu, sprendimai, kuriais buvo atmesti užsieniečių skundai (įskaitant sprendimą pareiškėjo byloje), neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Pareiškėjas taip pat nepaaiškina, kodėl jis savo prašymą grindžia tik pasirinktais Lietuvos vyriausiojo administracinio sprendimais, nors praktika bylose dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui yra pakankamai gausi. Nė vienoje iš pareiškėjo nurodytų bylų, kuriose buvo patenkinti užsieniečių skundai, visos faktinės aplinkybės nėra tapačios pareiškėjo situacijai. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo vadovautis sprendimais, priimtais pagal kitokias faktines aplinkybes nagrinėtose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimas priešingai, nei teigia pareiškėjas savo prašyme, tik patvirtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi savo praktikos, o skirtingų sprendimų priėmimas bylose, kurios buvo nagrinėjamos pagal skirtingų aplinkybių visetą, patvirtina, kad bylas nagrinėja atsižvelgdamas į kiekvieno konkretaus užsieniečio individualias aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo jo prašymui dėl proceso atnaujinimo pagrįsti ir toks prašymas neturėtų būti tenkinamas.
33. VSD atsiliepime į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.
34. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, ginčui spręsti aktualią teismų praktiką, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pagal atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų ribas pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo. VSD manymu, pareiškėjas tiesiog nesutinka su jam nepalankiais sprendimo motyvais, t. y. su ginčo situacijos faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Nesutikimo su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo motyvais faktas rodo, kad sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjui išdėstyti motyvai nėra priimtini. Vien tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nesirėmė pareiškėjo nurodomais procesiniais sprendimais nesudaro ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo.
35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. spalio 11 d. sprendime išdėstė teisinius argumentus dėl visų esminių byloje iškilusių klausimų, todėl pareiškėjo argumentai, kad sprendimas yra be motyvų ir tai sudaro vieną iš pagrindų proceso atnaujinimui, yra nepagrįsti.
36. Nedidelis kiekis pareiškėjo nurodytų jo reikalavimus šioje proceso atnaujinimo byloje neva pagrindžiančių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų yra akivaizdžiai nepakankamas vertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (ne)vienodumą. Vien tik šiais metais išnagrinėtų analogiško pobūdžio bylų skaičius artėja prie šimto bylų. Todėl laikytinas nepagrįstu pareiškėjo selektyvus vos keleto bylų atrinkimas ir rėmimasis jose priimtais procesiniais sprendimais, siekianti iliustruoti tariamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumą.
37. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir pareiškėjo prašyme nurodytuose kituose procesiniuose sprendimuose nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu taip pat yra nepagrįstas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI.
38. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
39. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
40. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje, yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti neteisėtais byloje priimtus teismų procesinius sprendimus ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P422-166/2011; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020).
41. Proceso atnaujinimo institutas taip pat turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas ir protingumas. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl asmens, prašančio atnaujinti procesą, nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas analizuotinas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar procesą atnaujinti prašančio asmens nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktą
42. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.
43. Vertinant, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą šiuo pareiškėjo nurodytu pagrindu, pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr. 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).
44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016; 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).
45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-20-968/2019).
46. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 liko neįvertinti esminiai pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl šis sprendimas laikytinas neturinčiu motyvų.
47. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).
48. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų bei pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, analizavo ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, ginčui spręsti aktualią teismų praktiką, atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pateikė faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis pagrįstus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pagrįstumo vertinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendime yra nurodytos nustatytos bylos faktinės aplinkybės, ginčui aktualus teisinis reguliavimas, aiškiai dėstomi teisiniai argumentai, dėl kurių padarytos išvados, jog pareiškėjo ginčyti Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra teisėti ir pagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime individualizuotai pagal konkrečią pareiškėjo situaciją pasisakoma esminiu klausimu – ar užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia pavojų valstybės saugumui. Tai, kad teismas apibendrintai dėstė savo poziciją, tiesiogiai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo argumento aspekto, nedaro teismo sprendimo nemotyvuoto.
49. Įvertinusi prašymo atnaujinti procesą turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su LVAT nutartyje išdėstytais motyvais, juos kritikuoja. Pabrėžtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui ar tapatinami su motyvų nebuvimu.
50. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą
51. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
52. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-154/2011; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą dėl aptariamo pagrindo galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas, priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-84-968/2021). Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-117-756/2015).
53. Nagrinėjamu atveju prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu, pareiškėjas iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvadų, jog vien pareiškėjo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje faktas pripažįstamas užtektinu grėsmei konstatuoti, nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 ir 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023 tarnyba Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose ipso facto (savaime) nesudaro pagrindo pripažinti realią grėsmę nacionaliniam saugumui.
54. Teisėjų kolegija nurodo, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų, sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 152 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu.
55. Įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir pareiškėjo prašyme nurodytuose kituose procesiniuose sprendimuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1959-1188/2023 ir 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2136-822/2023) nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog šios bylos nėra tapačios (skiriasi individualios pareiškėjų aplinkybės, skiriais bylose teismui pateikti įrodymai, jų reikšmė ir vertinimas) ir jose priimtais procesiniais sprendimais nėra patvirtinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nevienodumas.
56. Įvertinusi pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas prašymą grįsdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktuose numatytais pagrindais iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą dėl to, jog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtu procesiniu sprendimu, tačiau administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo instituto prigimčiai ir tikslams bei res judicata principui.
57. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentais nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 ir 12 punktų pagrindu.
58. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo prašymą jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. P. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas), dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Beata Martišienė
Veslava Ruskan
Egidijus Šileikis