|
|
Baudžiamoji byla Nr. 1A-107/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.2.9., 1.2.14.5.2.
|
LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. kovo 20 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino
Bielskio (pranešėjas),
teisėjų Rūtos Mickevičienės ir Svajūno Knizlerio,
sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,
gynėjui advokatui Viktorui Rutkauskui,
nuteistajam S. Z.,
teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
2008 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. pripažintas
kaltu ir nuteistas:
-
pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. (dėl
S. J. nužudymo) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams;
-
pagal BK 180 str. 2 d. (dėl
plėšimo įsibraunant į S. J. gyvenamąjį namą) - laisvės atėmimu ketveriems
metams.
Vadovaujantis BK 63
str. 5 d. 1 p., paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, S.
Z. paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas aštuoneriems metams.
Nukentėjusiojo
D. J. pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas
nenagrinėtas (BPK 252 str.), o prokuroro pareikštas civilinį ieškinys
patenkintas ir iš nuteistojo S. Z. Valstybinei ligonių
kasai prie Lietuvos Respublikos Sveikatos Apsaugos Ministerijos priteista
3946,60 Lt, už nukentėjusiojo gydymą ligoninės stacionarinėje įstaigoje.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
S. Z. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 10 d., apie 22.00
val., Radviliškio rajone, Moniūnų kaime, iš savanaudiškų paskatų, t. y.
siekdamas užvaldyti nukentėjusiojo turtą, plėšimo būdu, išdaužęs nukentėjusiojo
S. J. gyvenamojo namo lango stiklą, įsibrovė į
nukentėjusiojo gyvenamąjį namą ir, panaudojęs prieš nukentėjusįjį fizinį
smurtą, t. y. smogęs ranka nukentėjusiajam į galvos sritį, taip pat į
rankos plaštaką, dešinį dilbį, bei radijo imtuvo plokštuma į pakaušį, koja
spyręs sėdinčiam S. J. į dešinį petį, pagrobė nukentėjusiojo
turtą: 600 Lt vertės televizorių „PANASONIC TV“, 20 Lt vertės elektrinį virdulį
bei pasikėsino pagrobti 795 Lt vertės benzininį pjūklą „Stihl“, tačiau jo nepagrobė,
nes nesurado. Tokiu būdu S. Z. padarė nusikaltimą,
numatytą BK 180 str. 2 d.
Be to, S. Z. nuteistas
už tai, kad tuo pačiu metu, t. y. 2006-01-10 d., apie 22.00 val.,
įsibrovęs į S. J. gyvenamąjį namą ir, siekdamas užvaldyti
nukentėjusiojo turtą, tyčia, dėl savanaudiškų paskatų, sudavė nukentėjusiajam
smūgius į galvos sritį bei kitas kūno dalis ir padarė jam šiuos sužalojimus:
galvos smegenų sumušimą, kraujo susikaupimą po kietuoju galvos smegenų dangalu,
kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų pusrutulių
kaktinėse skiltyse ir kaktinių skilčių akiduobiniuose paviršiuose, kraujosruvas
akies vokuose, dešinio peties išorėje, dešinės plaštakos ištiesinamajame
paviršiuje. Po galvos smegenų sumušimo, išsiliejus kraujui po minkštaisiais
galvos smegenų dangalais ir kraujui prasiveržus po kietuoju galvos smegenų
dangalu, dėl smegenų suspaudimo S. J. 2006-01-17 d., 12
val. 20 min., mirė. Tokiu būdu S. Z. tyčia, dėl
savanaudiškų paskatų, nužudė S. J. , t. y. padarė
nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 9 p.
Nuteistasis S.
Z. apeliaciniame skunde nesutinka
su apygardos teismo nuosprendžiu, teigia, kad jis nukentėjusiojo nemušęs ir
nenužudęs.
Apeliantas skunde tvirtina, kad
paprašytas S. K. , išdaužė S. J. namo
lango stiklą ir pagrobė viduje stovėjusį televizorių. Nukentėjusiajam pradėjus
šaukti „vagys“, apeliantas teigia išsigandęs ir su visu televizoriumi pabėgęs į
automobilį, kuriame jo laukė S. K. . Pastarasis, anot
apelianto, dar prašė grįžti į nukentėjusiojo namus ir paieškoti motorinio
pjūklo, tačiau nuteistasis atsisakė. Tuomet, kaip teigia S.
Z. , pats S. K. nuėjo pas nukentėjusįjį ir jį mušdamas
norėjo išgauti informaciją, kur S. J. laiko minėtą
benzininį pjūklą.
Skunde aiškindamas kodėl pirminiuose
parodymuose pripažino mušęs nukentėjusįjį, S. Z. teigia,
kad buvo prašomas S. K. prisiimti visą kaltę sau. Anot
apelianto, pastarasis jam grasino ir sakė, kad dėl to, jog S.
Z. yra nepilnametis, jo niekas griežtai nebaus.
Apeliantas taip pat skunde nurodo, jog
liudytojai T. K. ir T. B. davė
melagingus parodymus tvirtindami, kad būtent nuteistasis prašė S.
K. važiuoti parvežti televizoriaus. Anot apelianto, viskas buvo atvirkščiai:
tai S. K. jį įkalbėjo važiuoti pas S. J. motorinio
pjūklo. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja T. U. , gyvenusi nukentėjusiojo kaimynystėje, teigė
girdėjusi dūžtant stiklą, o po kurio laiko išgirdusi nukentėjusįjį prašant jo
nemušti bei svetimo vyro balsą. Liudytoja tvirtino, kad svetimas balsas buvo
suaugusio vyro.
Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog tai, kad jo prisipažinimas sumušus nukentėjusįjį buvo melagingas, įrodo
jo sukurtos versijos apie mušimą radijo imtuvu, nukentėjusiojo griuvimą bei
susimušimą į taburetę nesutikimas su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
Pasak apelianto, įvykio vietoje jo išgalvotos taburetės apskritai nebuvo, o
radijo imtuvas buvo sveikas.
S. Z. nurodo, jog labai gailisi susidėjęs su S.
K. , tačiau neigia mušęs nukentėjusįjį. Apeliantas prašo panaikinti Šiaulių
apygardos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą tirti iš naujo, taip pat prašo
skirti jam teisingą bausmę tik už nusikaltimą, kurį jis padarė, atsižvelgiant į
tai, kad jis yra 3 grupės invalidas.
Teismo posėdyje
dalyvaujantis nuteistasis S. Z. bei jo gynėjas prašė apeliacinį
skundą patenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.
Nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Šiaulių
apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.
Nuteistasis S. Z. apeliaciniame
skunde neginčija byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių apie
tai, kad jis 2006 m. sausio 10 d., apie 22.00 val., kartu su S.
K. buvo nuvykęs pas nukentėjusįjį S. J., gyvenantį
Radviliškio rajone, Moniūnų kaime. Apeliantas neneigia ir to, kad ten nuvykęs,
išdaužė nukentėjusiojo namo langą, pro kurį pagrobė viduje prie lango ant spintelės
stovėjusį nukentėjusiojo televizorių. Tačiau S. Z. neigia
įlipęs pro minėtą langą į namo vidų ir nužudęs nukentėjusįjį. Tai, pasak
apelianto, padarė ne jis, bet kartu su juo buvęs S. K. . Tokią
įvykių eigą apeliantas nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme,
tačiau teismas pagrįstai ją atmetė.
Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta,
kad nukentėjusįjį galėjo sumušti tik du žmonės, t. y. S. Z. ir
S. K. , nes būtent jie dviese įvykio metu buvo įvykio
vietoje. Tiesioginių įrodymų, jog būtent S. Z. ne tik
išdaužė namo langą, bet ir buvo įlipęs pro jį į namo vidų bei sumušė
nukentėjusįjį, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme,
pagaliau, nei Apeliaciniame teisme surinkti nepavyko. To nepavyko padaryti dėl
objektyvių priežasčių. Liudytojų, kurie būtų tiesiogiai matę patį įvykį nebuvo.
Vienintelė liudytoja T. U. , gyvenusi tame pačiame name,
kaip ir nukentėjusysis S. J. , galėjo duoti parodymus apie
patį įsibrovimo į nukentėjusiojo namus bei jo sumušimo faktą. Tačiau ir ji
įvykio nematė, o tik girdėjo, todėl pasakyti kas konkrečiai buvo įsibrovęs pas S. J. pasakyti negalėjo. Iš balso galimo kaltininko liudytoja
neatpažino, be to, jos apklausti Apeliaciniame teisme ir išsiaiškinti svarbias
bylai detales, kurios nebuvo nustatytos ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos
nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nepavyko, nes paaiškėjo, kad ji
jau mirusi. Tiek pirminis, tiek ir vėlesnis įvykio vietos tyrimas bei apžiūra buvo
atlikti neprofesionaliai, jų metu nebuvo tinkamai užfiksuoti bei surinkti
galimi kaltininką identifikuojantys pėdsakai. Ikiteisminio tyrimo klaidos iš
tiesų apsunkino šios bylos nagrinėjimą tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės
instancijos teismuose. Be to, pats nuteistasis S. Z. , iš
pradžių ikiteisminiame tyrime pripažinęs kaltę ne tik dėl įsibrovimo, bet ir
dėl nukentėjusiojo sumušimo, vėliau ėmė ją neigti, tvirtindamas, jog melagingai
pripažino savo kaltę įkalbėtas liudytojo S. K. , kuris,
iš tikrųjų, ir sumušė S. J. . Esant tokiai situacijai, pirmosios
instancijos teismas, nustatydamas kuris iš minėtų dviejų asmenų sumušė
nukentėjusįjį, išsamiai analizavo paties nuteistojo S. Z. parodymus,
jų keitimosi dinamiką, gretino juos su kitais bylos duomenimis bei tikrino S. Z. iškeltos versijos, jog jis save apkalbėjo liudytojo S. K. naudai, teisingumą. Pirmosios instancijos teismas,
atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, padarė išvadą, jog nukentėjusįjį nužudė
būtent S. Z. . Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, pati atlikusi pakankamai išsamų
įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. Z. pripažinimo kaltu yra pagrįstos ir teisingos.
Nuteistasis S. Z. ,
neigdamas savo kaltę dėl S. J. nužudymo, davė tokius
parodymus: 2006 m. sausio 7 d. jis su D. Šukučiu, T.
M. , R. Lopotaite, jos drauge I. P. ir Aušra
važiavo į Pakiršinio kaimą, kur I. P. papasakojo, kad Moniūnų kaime vienas
senukas gavo pinigų už žemę ir nusipirko naują televizorių bei motorinį pjūklą.
I. P. parodė, kur gyvena tas senukas. Kažkuris iš draugų
pasakė: „varom pas senį pinigų“. Tada S. Z. , R. L.,
T. M. ir D. Š. nuvažiavo pas senuką į sodybą. Į namo
vidų nuėjo D. Š. ir T. M., o S. Z. su R. L.
liko automobilyje. R. L. po kiek laiko paprašė S. Z. nueiti į tą namą pakviesti T. Š. ir D. M. , kurie ten jau buvo apie valandą. Tačiau jam dar
neįėjus į namo vidų, o tik į prieangį, T. M. ir T. Š. išėjo. Po to
visi jie grįžo atgal į kaimą ir išsiskirstė. Kitą dieną, Draugystės gatvėje
prie penkiaaukščio namo susitiko S. K. ir jam papasakojo apie S. J.,
sakė, kad jis turi naują televizorių ir motorinį pjūklą. Kodėl jam apie tai
pasakojo, paaiškinti negalėjo. Po dviejų dienų S. Z. vėl
susitiko S. K. , kuris jo paklausė apie motorinį pjūklą
ir paprašė važiuoti parodyti, kur gyvena S. J. . S. Z. su S. K. nuvažiavo pas S. J.
į sodybą, kur S. K. nuteistajam liepė nueiti į namą ir
pažiūrėti, ar S. J. yra namuose. Tada jis nuėjęs prie namo
išdaužė lango stiklą, bet į vidų nelindo, nes tuo metu S. J. pradėjo
šaukti: „vagys, vagys!“ . Prie lango buvo padėtas televizorius, todėl jis per
langą griebė televizorių ir nubėgo, o senukas rėkė. Kai traukė televizorių per
langą, kartu ištraukė ir virdulį, kuris nukrito ant žemės prie lango. Atsinešęs
televizorių prie automobilio, padėjo jį ant galinės automobilio sėdynės. Tuomet
S. K. jį ragino grįžti atgal ir dar atnešti motorinį pjūklą. Apeliantas
atsakė, kad neis, tada pats S. K. nuėjo pas S. J. į namą ir grįžo po 10–15 minučių bei atsinešė virdulį.
Po to S. K. S. Z. parvežė namo ir liepė
pasiimti pas save pagrobtą televizorių. Nuteistasis teigė anksčiau pas
S. J. namuose nebuvęs.
Vėliau S. Z. sužinojo, kad S. J. yra ligoninėje ir vėl
susitikęs S. K., jam apie tai pasakė. Tuomet S. K. prašė sakyti, kad
jie pas senuką nebuvo, liepė jam prisiimti kaltę, nes yra nepilnametis ir jam
nieko nebus. Žadėjo pasamdyti gerą advokatą. S. K. nuteistajam
detaliai papasakojo, ką S. Z. turi sakyti policijos
pareigūnams. S. K. liepė sakyti, kad S.
Z. ranka sudavė S. J. smūgius į galvą, po to sudavė
smūgį į galvą radijo imtuvu. S. K. apibūdino įvykio vietą ir papasakojo,
kur kas yra, kur kokie daiktai sudėti. Sakė, kad senukas iš lovos iškrito kartu
su čiužiniu. Liepė sakyti, kad smūgius davė rankomis iš dešinės ir iš kairės,
taip pat liepė sakyti, kad ieškojo motorinio pjūklo. S. K. jam
papasakojo, kad S. J. į galvą trenkė radijo imtuvu, sakė,
kad trenkė per vieną ausį, po to per kitą ausį, o radijo imtuvas yra numestas
už lovos. Pareigūnams pasakojo tiek, kiek jam buvo pasakojęs S.
K. , ir dar savo prikūrė.
Neigdamas savo kaltę, apeliantas ėmė
teigti, kad važiuoti pas nukentėjusįjį jį įkalbėjo S. K.,
o ne atvirkščiai, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad važiavimo pas
nukentėjusįjį iniciatoriumi buvo būtent S. Z. Apeliantas
pats pripažino, kad apie tai, jog išvakarėse jis su draugais buvo pas S. J. , kur sužinojo, kad pastarasis turi naują televizorių
ir motorinį pjūklą, papasakojo S. K. . Nors S. Z. teigė negalįs paaiškinti, kokiu tikslu apie tai
pasakojo S. K. , iš bylos duomenų akivaizdu, kad tai jis
darė norėdamas įtikinti S. K. važiuoti kartu pas S. J. ir pagrobti iš jo turimus vertingus daiktus. Šį tikslą
bei paties S. Z. iniciatyvą pagrobti minėtus daiktus
įrodo ne tik vėliau sekę įvykiai, bet ir S. K. parodymai,
kuriuos patvirtina liudytojų T. K. ir T.
B. parodymai. S. K. parodė, kad pas jį į namus
atėjęs S. Z. prašė pavežti, nes jam reikia parsivežti televizorių. S. K. pasiūlė S. Z. kreiptis į ką nors kitą, o jei
nesutiks, tada pažadėjo pavežti. Po to S. Z. atėjo dar kartą, tuomet S. K. sutiko jį pavežti. Liudytoja T. K. patvirtino
vyro S. K. žodžius, teigdama, kad apie 21 val. S. Z. atėjo pas vyrą S. K. ir prašė
parvežti televizorių. Kai S. Z. buvo atėjęs pirmą kartą prašyti, kad vyras
parvežtu televizorių, šis atsisakė, o kai atėjo antrą kartą, vyras sutiko.
Liudytojas T. B. parodė, kad S. Z. skambino
ir jam bei prašė pavežti, tačiau, kadangi jis neturėjo vairuotojo pažymėjimo,
be to, nebuvo benzino, tai padaryti T. B. atsisakė.
Taigi, šie bylos duomenys paneigia nuteistojo S. Z. teiginius,
jog važiuoti pas nukentėjusįjį S. J. jį įkalbėjo S. K. .
Apeliantas skunde teigia, jog minėti
liudytojų T. K. ir T. B. parodymai
yra melagingi, tačiau šis skundo teiginys nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad nuteistasis S. Z. , aiškindamas, jog važiavimą
pas nukentėjusįjį inicijavo ne jis, bet S. K. , pirmiau
minėtuose savo parodymuose akcentavo tai, kad S. K. norėjo
važiuoti pas S. J. , nes jam reikėjo būtent motorinio
pjūklo, be to, kai nuteistasis iš nukentėjusiojo grįžo be pjūklo, S. K. jam priekaištavo ir liepė eiti dar kartą, o šiam
nesutikus, pats nuėjo ieškoti to pjūklo. Tačiau šiuos S. Z. teiginius
paneigia jo paties 2006-03-16 ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. S. Z. šiuose parodymuose teigė, kad važiuojant pas
nukentėjusįjį, S. K. pasakė, kad pasiims pjūklą, o apeliantui
liks televizorius. Anot S. Z. , jis tokiam S. K. pasiūlymui paprieštaravo, nes jam pačiam reikėjo
motorinio pjūklo, todėl S. K. sutiko su apelianto
sąlygomis (t. 2, b. l. 210), t. y., kad pjūklas atitektų S.
Z. . Tai rodo, jog S. K. pjūklas nebuvo toks svarbus,
kaip norėjo parodyti apeliantas, taip mėgindamas įrodyti, kad būtent S. K. buvo kelionės pas nukentėjusįjį iniciatorius.
Apeliacinis teismas, atlikęs įrodymų
tyrimą, nustatė, kad įvykio metu S. Z. ieškotas motorinis
pjūklas visgi buvo kambaryje pas nukentėjusįjį, tačiau nuteistasis jo nerado
todėl, kad jis buvo paslėptas po įvairiais rūbais ir skudurais. Tai patvirtino
Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja M. Š. . Minėta
liudytoja kartu su O. B. ir jau mirusia liudytoja T. U. pirmos po įvykio pateko pas nukentėjusįjį į kambarį.
Apeliaciniame teisme apklausta M. Š. parodė, kad norėdamos
suteikti pagalbą nukentėjusiajam S. J. , kuris gulėjo
visas atšalęs, jos ėmė ant jo krauti kambaryje buvusius rūbus ir skudurus, kad
šis sušiltų. Taip bekraudamos atidengė popierinę dėžę, kurioje ir buvo
kaltininko ieškotas ir nerastas motorinis pjūklas.
Kitas nuteistojo S. Z.
pirmosios instancijos teisme duotų parodymų bei apeliacinio skundo aspektas,
svarbus nustatant ar jis iš tiesų buvo įlipęs pro langą į namo vidų ir ar ten
būdamas sumušė nukentėjusįjį, yra tai, kad, pasak apelianto, visas S. J. sumušimo aplinkybes, pas jį namuose buvusius daiktus ir
įvykių eigą, jis ikiteisminio tyrimo metu prisiimdamas kaltę nurodė taip, kaip
jam liepė ir papasakojo S. K. . Kaip teisingai pastebėjo
pirmosios instancijos teismas, šiuo požiūriu labai svarbi nuteistojo S. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų bei jų
patikrinimo vietoje užfiksuotų duomenų, kur apeliantas pripažįsta savo kaltę dėl
nukentėjusiojo sumušimo, taip pat įvykio vietos apžiūros metu užfiksuotų
duomenų, analizė.
Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp jų ir
paties nuteistojo S. Z. parodymų, jis iki įvykio nukentėjusiojo
namuose nėra buvęs. Įvykis vyko kaime, žiemą, sausio mėnesį, apie 22 valandą,
kuomet lauke jau būna visiškai tamsu. Pas nukentėjusįjį namuose šviesa nedegė.
Tokiomis sąlygomis nuteistasis S. Z. neįėjęs į namo vidų,
o tik per langą ištraukęs šalia jo stovėjusį televizorių, negalėtų žinoti nei
kur gulėjo nukentėjusysis, juolab, kad pats teigė jo nematęs, o tik girdėjęs
kaip jis šaukia, nei būtų galėjęs nurodyti name buvusių baldų ir kitų daiktų
išsidėstymą. Tuo tarpu nuteistasis S. Z. , dar iki
parodymų patikrinimo vietoje, kuomet jis, kaip galima spręsti iš jo teisme
duotų parodymų, pirmą kartą lankėsi nukentėjusiojo namo viduje, duodamas
parodymus ikiteisminio tyrimo tyrėjai ir teisėjui, pakankamai detaliai ir
vienodai nurodė kur ant lovos buvo nukentėjusysis, kad šalia lovos buvo kėdė ir
krosnis. Taip pat tai, kad name buvo senų televizorių, kurių vieną jis metė į
grindis, norėdamas išgąsdinti nukentėjusįjį, nurodė ir šviesios spalvos radijo
imtuvą, kuriuo trenkė nukentėjusiajam per pakaušį, apibūdindamas net jo spalvą
(galimai geltonas), tiksliai nurodė, kad naujas televizorius, kurį vėliau pagrobė,
stovėjo šalia lango ant spintelės. Šie nuteistojo nurodyti duomenys atitiko
įvykio vietos apžiūros metu surinktus duomenis. Be to, duodamas parodymus nuteistasis
S. Z. pakankamai tiksliai nurodė sudavęs smūgius
nukentėjusiajam į tas kūno vietas, kuriose vėliau teismo medicinos ekspertai ir
aptiko padarytus sužalojimus, tarp jų ir mirtį sukėlusį sužalojimą į kairės
akies sritį.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. Z. prisipažinimo melagingumą įrodo jo sukurtos versijos
dėl mušimo radijo imtuvu ir nukentėjusiojo griuvimo bei atsitrenkimo į taburetę
nesutikimas su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Šie skundo teiginiai
nepagrįsti. Nors apeliantas teigia, kad įvykio vietoje buvo rastas tik sveikas
radijo imtuvas ir tai, neva, patvirtina jo duotų parodymų, kuriuose jis
prisipažįsta sumušęs nukentėjusįjį, neteisingumą, tačiau iš bylos duomenų
matyti, kad įvykio vietoje buvo rastas ir sulūžęs šviesios spalvos radijo
imtuvas, kurio viena iš dalių yra geltona, kaip ir nurodė duodamus parodymus
apeliantas (t. 1, b. l. 97). Be to, prie nukentėjusiojo lovos, kaip ir nurodė
apeliantas, iš tiesų buvo rasta kėdė. Tai kad nukentėjusysis galėjo griūti ant
žemės ir susitrenkti, patvirtino ir teismo medicinos ekspertas. Teismo
medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad taškiniai odos nubrozdinimai
kaktos apatinėje dalyje padaryti slystamai kontaktuojant su šiurkščiu
paviršiumi, pvz., griuvimo ir/ar atsitrenkimo metu (t. 1, b. l. 94). Be to, nors
ekspertai nenustatė sužalojimų nukentėjusiojo pakaušyje ir viršugalvyje, tai
neprieštarauja S. Z. parodymams apie tai, kad jis sudavė
smūgius nukentėjusiajam į šias vietas delnu ir senu radijo imtuvu. Visų pirma,
pats nuteistasis teigė, jog smūgiai nebuvo stiprūs, be to, Apeliaciniame teisme
apklaustas teismo medicinos ekspertas parodė, jog nepaisant to, kad tokių
sužalojimų nerasta, neatmetama galimybė, kad S. Z. nurodyti
smūgiai į minėtas galvos vietas buvo suduoti, nes smūgiai, suduodami delnu,
dažnai nepalieka pėdsakų (t. 3, b. l. 207). Tai, kad tokių trauminių poveikių
paneigti negalima, nurodyta ir teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b.
l. 94).
Nuteistasis S. Z. duodamas
parodymus, kuriuose pripažino savo kaltę, taip pat nurodė, kad būdamas pas
nukentėjusįjį visą laiką reikalavo pasakyti kur yra „benzopjūklas“, tačiau jo
nerado. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nepažįstamo vyro balsą, kuris reikalavo
iš S. J. pasakyti kur yra „benzopjūklas“, patvirtino
girdėjusi ir liudytoja T. U. Apklausta pirmosios
instancijos teisme, ši liudytoja parodė, kad 2006 m. sausio 10 d., apie 21–22
val., būdama savo namuose, kaimynystėje, kur gyveno S. J. ,
išgirdo dūžtant langų stiklus, o po to triukšmą S. J. namuose. Būdama
namie ji girdėjo pas S. J. svetimo vyro balsą, kuris
reikalavo pasakyti kur yra „benzopjūklas“, po to išgirdo ir S.
J. balsą, kuris prašė jo nemušti. Pasak liudytojos, ji girdėjo tik vieno
vyro ir S. J. balsus. Apeliantas skunde teigia, jog
liudytoja tvirtino, kad svetimas balsas buvo suaugusio vyro. Iš bylos duomenų
matyti, kad įvykio metu S. Z. buvo sukakę beveik 18 metų,
taigi, jo balsas jau nebuvo vaikiškas. Kita vertus, atkreiptinas apelianto
dėmesys į tai, kad pagal T. U. parodymus, duotus
ikiteisminio tyrimo metu, ji iš girdėto balso nusprendė, kad S.
J. užpuolikas galėjo būti apie 20 ir vyresnio amžiaus vyras. Šie parodymai,
priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, neįrodo, kad liudytoja girdėjo ne
S. Z. balsą.
Apeliantas teigia, jog duodamas pirmiau
aptartus parodymus apie nukentėjusiajam suduotus smūgius, kambaryje buvusius
daiktus ir kitas įvykio aplinkybes bei juos patvirtindamas parodymų patikrinimo
vietoje metu, jis tik perteikė liudytojo S. K. jam
papasakotas aplinkybes. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuo apelianto
teiginiu nepatikėjo, nurodydamas, kad įsiminti iš vieno pasakojimo tokias pakankamai
smulkias įvykio detales praktiškai neįmanoma, todėl toks jo teiginys nelogiškas.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos
išvada.
Aiškindamas, kaip jis sužinojo visas S. J. sumušimo aplinkybes, nuteistasis S.
Z. parodė, kad praėjus kelioms dienoms po įvykio, kai jis sužinojo, kad
nukentėjusysis paguldytas į ligoninę, jis, eidamas kartu su D.
R. , prie penkiaaukščio namo susitiko S. K.
Apeliantas jam pasakė, kad S. J. ligoninėje. Tuomet S. K. liepė apeliantui prisiimti kaltę, nes jis yra
nepilnametis ir jam nieko nebus. Be to, tada S. K. detaliai
ir papasakojo visas įvykio aplinkybes, kurias prisiimdamas kaltę policijos
pareigūnams turėtų nurodyti S. Z. . Pasak S. Z. , būtent to susitikimo metu S. K. jam
pasakė kur ir kaip jis (S. K.) sudavė smūgius
nukentėjusiajam, kur ir kokie daiktai sudėti nukentėjusiojo kambaryje ir visas
kitas įvykio aplinkybes, kurias, pasak S. Z. , jis vėliau
melagingai nurodė tyrėjams, teigdamas, kad viską padarė jis pats, t. y. S. Z. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad liudytojas G. R. , kuris, pasak
apelianto, minimo susitikimo su S. K. metu buvo kartu su
nuteistuoju, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos
teisme nuosekliai teigė, kad iš tiesų, eidami su S. Z. keletą
dienų po įvykio buvo susitikę S. K. . Tačiau minėtas
liudytojas nepatvirtino S. Z. teiginių apie neva šio
susitikimo metu S. K. S. Z. papasakotas
įvykio aplinkybes, teigdamas, kad liudytojas S. K. tik
pasakė S. Z. „Svaika, nebūk ožys, nepašik markės“, „nebūk
stukačius“. Daugiau, anot liudytojo, jie su S. K. nieko
nekalbėjo (t. 1, b. l. 179, t. 3, b. l. 106). Taigi, iš liudytojo G. R. parodymų matyti, kad minėtas pokalbis su S. K. buvo pakankamai trumpas ir jo metu S.
K. nieko apie S. J. sužalojimo aplinkybes nepasakojo.
Jokių kitokių aplinkybių, kuriomis S. K. būtų galėjęs
duoti nurodymus S. Z. , kokius parodymus duoti policijos
pareigūnams, nuteistasis S. Z. nenurodė. Kita vertus, net
jei iš tiesų S. K. būtų papasakojęs nuteistajam S. Z. įvykio aplinkybes, kad šis prisiimtų kaltę sau, nuteistasis,
kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš vieno pasakojimo nebūtų
galėjęs įsiminti tokių pakankamai smulkių įvykio detalių, juolab, jas
nuosekliai papasakoti policijos pareigūnams, prieš tai nepabuvojęs įvykio
vietoje.
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama,
kad S. K. skambino nuteistojo S. Z. žmonai
ir grasino nužudyti, taip darydamas spaudimą, kad S. Z. neduotų
S. K. kaltinančių parodymų. Apeliacinio teismo teisėjų
kolegija apklausė V. Z. bei S. K. dėl
šių skundo argumentų ir nustatė, kad jie nepagrįsti. Apeliaciniame teisme
apklausta V. Z. patvirtino, kad S. K. jai
skambino ir „koliojo“, grasino „pakasti“. Iš pradžių liudytoja teigė
nesupratusi, kodėl S. K. taip elgiasi, tačiau nurodė apie
įvykio aplinkybes su juo niekada nekalbėjusi. Liudytoja neigė ir tai, kad S. K. jai grasino, kad ši nesamdytų advokato S. Z. , kaip tai nurodoma apeliaciniame skunde. S. K. Apeliaciniame teisme taip pat pripažino, kad po S. Z. suėmimo skambino jo žmonai ir ją „iškoliojo“, tačiau
teigė tai daręs dėl to, kad pastaroji jo dukrai rašinėjo SMS žinutes, kuriose
nurodė, kad jos tėvas, t. y. S. K. , yra žmogžudys, o ne
norėdamas per žmoną paveikti nuteistąjį S. Z. .
Taigi, pirmiau aptarti byloje surinkti
duomenys įrodo, jog nuteistojo S. Z. parodymai apie tai,
kad jis namo viduje nebuvo, nukentėjusiojo nemušė, o tik prisiėmė S. K. kaltę už S. J. nužudymą, yra jo
gynybos priemonė. Šios S. Z. versijos, nepatvirtino ir jo
nurodyti liudytojai: motina V. G. , sesuo R.
R. , liudytojas G. R. ir kt., kurie iš esmės patvirtino
tik tą informaciją, kurią sužinojo iš paties nuteistojo, o ne iš kitų objektyvių
įrodinėjimo šaltinių. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. Z. kaltu dėl jam pateiktų kaltinimų, pagrįstai tuos jo
parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminiame tyrime,
kuriuose jis neigė savo kaltę dėl S. J. sumušimo, atmetė
ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kuriuose apeliantas
pripažino savo kaltę, bei kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais, jog būtent
S. Z. įlipęs pro langą sumušė nukentėjusįjį S. J. , dėl ko pastarasis vėliau mirė.
Kita vertus, Apeliacinio teismo teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad byloje surinkti
duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl S. K. vaidmens
apiplėšiant S. J. . Nors pats S. K. neigė
žinojęs kokiu tikslu veža S. Z. pas nukentėjusįjį, taip
pat neigė supratęs, kad S. Z. iš nukentėjusiojo namo į
automobilį atneštą televizorių pagrobė, byloje surinkti duomenys verčia abejoti
tokiais liudytojo S. K. parodymais. Tačiau šioje byloje S. K. nėra kaltinamas. Kadangi dar ikiteisminio tyrimo metu
prokuroras priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą S. K.
, įtarto pagal BK 180 str. 2 d., atžvilgiu, todėl Apeliacinio teismo
teisėjų kolegija negali vertinti asmens, kuris nėra kaltinamas byloje, veiksmų,
bei jo atžvilgiu priimti sprendimo.
Apeliantas prašo panaikinti Šiaulių
apygardos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą tirti iš naujo. Tačiau Apeliacinio
teismo teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad BPK 326 str. 4 ir
5 p. numato dvejopus bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui arba
prokurorui pagrindus: 1) teismas gali panaikinti
nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo
šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio
Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai
apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu
sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo
psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės;
2) teismas gali panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai
ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio Kodekso 219 straipsnio
reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Šioje
byloje nei vieno iš įstatyme numatytų bylos perdavimo pirmosios instancijos
teismui arba prokurorui pagrindų nėra, todėl šis apeliacinio skundo prašymas
negali būti tenkinamas.
Apeliantas skunde taip pat prašo skirti
jam teisingą bausmę tik už nusikaltimą, kurį jis padarė, atsižvelgiant į tai,
kad jis yra 3 grupės invalidas. Tokia, t. y. teisinga ir teisėta bausmė, kaip
matyti iš pirmosios instancijos nuosprendžio, apeliantui ir buvo paskirta.
Pagrįstai pripažinęs, kad S. Z. padarė nusikaltimus,
numatytus BK 129 str. 2 d. 9 p. bei 180 str. 2 d., teismas už kiekvieną
nusikalstamą veiką paskyrė bausmes, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas bausmei
individualizuoti reikšmingas aplinkybes, taip pat taikydamas bausmės
nepilnamečiams skyrimo ypatumus, numatytus BK XI skyriuje. Apeliacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo
ir individualizavimo taisyklių nepažeidė, S. Z. tiek
atskirai už kiekviena nusikaltimą, tiek galutė subendrinta bausmė paskirta
teisingai ir nelaikytina akivaizdžiai per griežta, o S. Z. apeliaciniame
skunde nurodyta aplinkybė, kad jis yra 3 grupės invalidas, pirmosios
instancijos teismo nustatytos bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių
visumos iš esmės nekeičia ir vien dėl to švelninti apeliantui paskirtos bausmės
nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,
n u t a r i a:
Nuteistojo S. Z. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkas
Albinas Bielskis
Teisėjos
Rūta Mickevičienė
Svajūnas Knizleris