Baudžiamoji byla Nr. 2K-195-693/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-15377-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.27.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Piesliako ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjui advokatui Arnoldui Šukaičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. D. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu L. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. D. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (2016 m. balandžio 2 d. apie 06.15 val. prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir pasipriešino policijos pareigūnui).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – L. D. nuteistas pagal BK 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, L. D. prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pridėta skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir L. D. paskirta galutinė subendrinta trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriuo panaikintas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis, L. D. pagal BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad 2016 m. balandžio 2 d. apie 06.15 val. prie pastato, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir pasipriešino policijos pareigūnui, būtent: spyrė vieną kartą į pilvą Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių kuopos mobiliojo būrio vyriausiajam patruliui A. P. ir šiais savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą.

1.1. Pirmosios instancijos teismas išteisinamuoju nuosprendžiu nustatė, kad įvykio metu L. D. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir tam pasipriešino, spirdamas pareigūnui į pilvą, tačiau įvertinęs, kad spyris nebuvo akcentuotas bei stiprus (spyris atsistumiant į pareigūną koja ar pasimuistymas sulaikant) ir nesukėlė tokio fizinio skausmo, dėl kurio pareigūnas nebūtų galėjęs tęsti savo pareigų vykdymo, L. D. veiksmų nelaikė pavojingais – atitinkančiais BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodydamas, kad jie atitinka ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų pažeidimų sudėtį.

2. Kasaciniu skundu nuteistojo L. D. gynėjas advokatas A. Šukaitis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde jis dėsto BK 286 straipsnio, ATPK 187 straipsnio 1 dalies sudėties požymius, teismų praktiką baudžiamosiose bylose dėl BK 286 straipsnio taikymo ir atribojimo nuo ATPK 187 straipsnio 1 dalies. Nagrinėjamoje byloje išteisinamąjį nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, anot kasatoriaus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs bylos duomenis, pagrįstai nustatė, kad L. D. veiksmai šiuo atveju nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas tokias išvadas padarė išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus: L. D., nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, juos sugretinęs su ikiteisminio tyrimo metu duotais šių asmenų parodymais, pašalinęs visus prieštaravimus, ištyręs rašytinius bylos duomenis. L. D. nuo pat tyrimo pradžios parodė, kad galėjo spirti A. P., tačiau netyčia, kai jis muistėsi, nes jam nebuvo paaiškinta, kodėl yra sulaikomas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareigūnų parodymai laikytini patikimais, tačiau teiginiai dėl L. D. spyrio tyčia yra subjektyvus situacijos suvokimas. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas L. D. kaltu pagal BK 286 straipsnį, visiškai nepasisakė, kokie duomenys patvirtina, kad L. D. veikė tiesiogine tyčia, apskritai teismas nepasisakė, kokia kaltės forma, anot jo, veikė L. D..

3. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo BPK normomis, reglamentuojančiomis apeliacinį procesą, jo metu priimamus sprendimus, jų turinį, ir šie pažeidimai yra esminiai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, neišdėstė įrodymų ir motyvų, kodėl atmetė pirmosios instancijos teismo išvadas ir kodėl kitaip vertino įrodymus. Prokuroro apeliaciniame skunde tik bendro pobūdžio teiginiais nurodyta, kad yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 straipsnyje, požymiai ir L. D. turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau to prokuroras niekaip nepagrindė, o apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje apsiribojo teiginiu, kad pritaria prokuratūros apeliacinio skundo argumentams dėl nepagrįsto L. D. išteisinimo.

3.1. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teismo posėdyje, ne tik gali (BPK 324 straipsnio 6 dalis), bet privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, kartu pašalindamas pirmosios instancijos teismo padarytus BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą teisme ir nuosprendžio surašymą, pažeidimus ir pašalindamas prieštaravimus tarp byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko, jokių naujų aplinkybių nenustatė, nuosprendyje nenurodė, kokie pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai yra prieštaringi. Šie apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai laikytini esminiais, nes jie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

4. Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 286 straipsnio taikymo

5. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio dispozicijoje aiškiai nurodyti šio nusikaltimo padarymo būdai: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-467/2014, 2K-441-976/2015 ir kt.).

5.1. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

6. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: įvykio metu L. D. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir pasipriešino policijos pareigūnui – spyrė vieną kartą į pilvą policijos patruliui A. P. ir šiais savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad aplinkybę, jog įvykio metu L. D. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir tam pasipriešino, nustatė pirmosios instancijos teismas ir šios nuosprendžio dalies nei išteisintasis, nei jo gynėjas neginčijo. Beje, L. D. smūgį koja policijos patruliui A. P. taip pat nustatė pirmosios instancijos teismas, tačiau įvertinęs, kad spyris nebuvo akcentuotas bei stiprus (spyris atsistumiant į pareigūną koja ar pasimuistymas sulaikant) ir nesukėlė tokio fizinio skausmo, dėl kurio pareigūnas nebūtų galėjęs tęsti savo pareigų vykdymo, L. D. veiksmų nelaikė pavojingais – atitinkančiais BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nurodydamas, kad jie atitinka ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų pažeidimų sudėtį. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio neaišku, ar šis teismas nustatė, ar tai buvo tyčinis, ar neatsargus spyris. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžiu nustatė, jog L. D. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų ir pasipriešino policijos pareigūnui – tyčia spyrė vieną kartą į pilvą policijos patruliui A. P. ir šiais savo veiksmais jam sukėlė fizinį skausmą. Šios aplinkybės nustatytos iš nuoseklių nukentėjusiojo A. P. parodymų, kad įvykio metu prie policijos automobilio L. D. nevykdė teisėtų reikalavimų sėsti į jį ir, jiems būnant vienam prieš kitą, koja spyrė į pilvą, nuo smūgio jis net žengė atgal ir juto fizinį skausmą, šiuos parodymus patvirtino liudytojai A. R., R. M., K. M.. Teisėjų kolegijos nuomone, spyris pareigūnui į pilvo sritį, nuo kurio jis žengia atgal, t. y. pats spyrio mechanizmas, patvirtina, kad tai yra tyčinis, o ne neatsargus veiksmas. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad L. D. suvokė savo veiksmų pobūdį ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Ar šis veiksmas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, nustatoma remiantis nukentėjusiojo parodymais. Ta aplinkybė, kad nukentėjęs pareigūnas tęsė savo pareigų vykdymą, nepaneigia, kad jam spyris nesukėlė fizinio skausmo, nes pareigų vykdyti nebūtų galėjęs tuo atveju, jei būtų buvę padaryti rimti sveikatos sužalojimai. Taigi pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 286 straipsnis L. D. veiksmams pritaikytas tinkamai.

7. ATPK 187 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnui ar policijos rėmėjui, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas. Administracinė atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui neapima fizinio smurto panaudojimo prieš pareigūną. Šio smurto panaudojimas teismų praktikoje vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuriuo atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-435-677/2016).

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

8. Kasatorius teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas prokuroro apeliacinį skundą, įrodymų tyrimo neatliko, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką šios ins­tan­ci­jos teis­mas tu­ri iš­tir­ti tik pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo ne­tir­tas ap­lin­ky­bes ir pa­kar­to­ti­nai iš­tir­ti tik tuos tu­rin­čius es­mi­nės reikš­mės teis­mo iš­va­doms įro­dy­mus, ku­rie yra prieš­ta­rin­gi ir prieš­ta­ra­vi­mų ne­ga­li­ma pa­ša­lin­ti be pa­kar­to­ti­nio tų įro­dy­mų iš­ty­ri­mo. Esminis prokuroro apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mo išvada, jog L. D. netyčia spyrė pareigūnui į pilvą, nepagrįsta, o tai lėmė neteisingą teismo išvadą, kad tokie veiksmai nėra pavojingi, todėl nėra jam inkriminuoto BK 286 straipsnio sudėties. Taigi apeliantas nekėlė klausimo, kad pir­mo­sios ins­tan­ci­jos teis­mas neiš­tyrė kai kurių ap­lin­ky­bių ar rėmėsi prieštaringais įrodymais, todėl apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatliko. Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal apeliacinio skundo ribas, įvertino pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir padarė tinkamas išvadas. Klausimas, ar teisingai įvertinti įrodymai ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).

8.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad jame glaustai nurodyti įrodymų šaltiniai, kurių pagrindu šis teismas padarė išvadą, kad L. D. tyčia spyrė pareigūnui į pilvą ir šiais savo veiksmais jam sukėlė skausmą, todėl kasatoriaus argumentas, kad teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstas.

8.2. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo L. D. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio kasacinį skundą atmesti.

          Teisėjai                                                                                                                         Rima Ažubalytė

        Vytautas Piesliakas

        Vytautas Masiokas