Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-314-468/2020

                                  Teisminio proceso Nr.: 4-68-3-00865-2020-4

                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.12; 21.11.10

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daiva Kazlauskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimo, kuriuo tenkintas M. G. skundas ir panaikintas Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės Alos Šimulevičienės 2020-02-12 nutarimas, kuriuo M. G. už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 428 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirta administracinė nuobauda – 50 Eur dydžio bauda, ir administracinio nusižengimo teisena M. G. atžvilgiu nutraukta,

n u s t a t ė :

1.       Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A.Šimulevičienės 2020-02-12 nutarimu M. G. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis 2019-09-10 apie 18.11 val. (duomenys neskelbtini) vairuodamas elektrinį paspirtuką, kirsdamas važiuojamąją dalį, kur eismas nereguliuojamas, nepraleido važiuojamąja dalimi važiuojančios transporto priemonės „SAAB“ ir su ja susidūrė, o eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės. Nutarimu M. G. paskirta administracinė nuobauda – 50 Eur dydžio bauda. Nesutikdamas su priimtu nutarimu M. G. pateikė skundą apylinkės teismui.

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimu M. G. skundas tenkintas, Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A.Šimulevičienės 2020-02-12 nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena M. G. atžvilgiu nutraukta. Teismas konstatavo, kad pirma eismo juosta važiavęs V. M. vairuojamas automobilis „Škoda“ prieš pėsčiųjų perėją sustojo, todėl M. G. teisėtai įvažiavo į važiuojamąją dalį, atsižvelgiant į tai, tuo tarpu antra eismo juosta važiavusi J. V., vadovaudamasi Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 30 ir 31 punktais, privalėjo stabdyti vairuojamą automobilį ir praleisti M. G. ir to nepadarydama sukėlė eismo įvykį. Nesutikdama su priimtu nutarimu Institucija pateikė skundą apygardos teismui.

3.       Skunde Institucijos atstovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A.Šimulevičienės 2020-02-12 nutarimą. 

3.1.       Nurodo, jog M. G., vairavusiam elektrinį paspirtuką, galiojo KET nustatyti reikalavimai dviračių vairuotojams. Pagal KET 60 punktą, dviračio vairuotojas norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka, o KET 59 punktas numato, kad dviračio vairuotojas artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams, KET 64.9 punktas draudžia dviračio vairuotojui kirsti važiuojamąją dalį važiuojant pėsčiųjų perėja. Nurodo, kad eismo įvykio tyrimo metu buvo nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) yra įrengta nereguliuojama pėsčiųjų perėja, šia pėsčiųjų perėjos ženklinimu pažymėtas dviračių takas. Atstovo vertinimu, teismas klaidingai nurodė, kad automobilio SAAB vairuotojai galiojo KET 30 ir 31 punktų reikalavimai, pažymi, kad minėti reikalavimai numato vairuotojų pareigas pėstiesiems, o M. G. vairuodamas elektrinį paspirtuką buvo prilyginamas dviračio vairuotojui.

3.2.       Pažymi, jog liudytojas V. M. nurodė, kad sustojo pirmoje eismo juostoje, nes kelio važiuojamojoje dalyje pamatė skersai kelio važiuojantį paspirtuką, t. y. vairuotojas priverstinai stabdė vairuojamą transporto priemonę M. G. pažeidus KET 59 ir 60 punkto reikalavimus, o ne tam, kad duoti kelią paspirtuko vairuotojui, priverstinį stabdymą patvirtino ir SAAB vairuotoja J. V. duodama parodymus teisme. Atstovo vertinimu, M. G. veiksmai buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, o laikantis KET 59, 60 punktų reikalavimų eismo įvykis nebūtų kilęs. Nurodo, kad transporto priemonės susidūrė šviesiu metu, matomumas eismo įvykio vietoje buvo geras, todėl M. G. turėjo visas galimybes įvykdyti KET 59 ir 60 punktų reikalavimus ir saugiai kirsti važiuojamąją dalį.

4.       Atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą M. G. prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimą.

4.1.       M. G. vertinimu, skunde neteisingai nurodytos pažeidimo faktinės aplinkybės, ignoruojant dalį reikšmingų aplinkybių, kurias patvirtina bylos medžiaga. Pažymi, kad vairavo elektrinį paspirtuką laikydamasis KET, važiavo dviračių taku, važiuojamąją kelio dalį kirto dviračių-pėsčiųjų perėjos zonoje, tą patvirtina eismo įvykio schema, liudytojų E. D., M. K. parodymai, jo paties paaiškinimai. Liudytoja E. D. nurodė, kad važiavo pirma eismo juosta, priešais ją važiavo juodas automobilis, kuris sustojo prieš pėsčiųjų-dviračių taką, praleido jame buvusius eismo dalyvius, o antrąja eismo juosta važiavęs automobilis „SAAB“ priartėjo, tačiau nepristabdė prieš perėją ir partrenkė per perėją važiavusio paspirtuko vairuotoją. Liudytojas M. K. nurodė, kad automobilis, važiavęs pirma eismo juosta, sustojo praleisti paspirtuko vairuotoją, važiavusį dviračių taku, o antra eismo juosta ta pačia kryptimi važiavęs juodas „SAAB“ automobilis nepristabdė per perėją. M. G. pažymi, kad duodamas paaiškinimus nurodė, jog priartėjus prie važiuojamosios dalies jis įsitikino, kad ją kirsti yra saugu, pirmąja eismo juosta važiavusi transporto priemonė sustojo jį praleisti, tad neabejodamas, kad turi teisę važiuoti per važiuojamąją dalį, važiavo ir ties viduriu kelio jį iš kairės pusės partrenkė antrąja eismo juosta važiavusi transporto priemonė.

4.2.       Pažymi, kad nors, „SAAB“ vairuotojos J. V. teigimu, pirmoje eismo juostoje buvęs automobilis stabdė staiga, šiuos parodymus paneigia automobilio, buvusio pirmoje eismo juostoje, vairuotojo V. M. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad įsukęs į kelią matė dviračių taku važiuojantį paspirtuką, todėl sustojo jį praleisti, o jį važiuojantį partrenkė automobilis, važiavęs antrąja eismo juosta. M. G. vertinimu, automobilis, važiavęs antra eismo juosta, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, matydamas, kad pirmoje eismo juostoje automobilis yra sustojęs, turėdamas pareigą sustoti, to nepadarė. Pažymi, kad pirmoje eismo juostoje buvusio automobilio vairuotojas nurodė, kad jis į važiuojamąją dalį įsukinėjo, tad buvo susiklosčiusi situacija, kuri lėmė pareigą vairuotojui sustoti ir praleisti perėjos zonoje esančius eismo dalyvius, tą jis ir padarė. M. G. manymu, KET 60 punkto pažeidimą paneigia aplinkybė, kad susidūrimas su automobiliu įvyko ties gatvės viduriu, kai jis jau buvo pradėjęs kelio kirtimo manevrą po to, kai buvo įsitikinęs, kad tą daryti saugu, kadangi pirmoje eismo juostoje važiavęs automobilis sustojo ir laukė, kada jis pravažiuos. Tai leido M. G. kirsti važiuojamąją kelio dalį tikintis, kad automobilių vairuotojai antroje tos pačios krypties eismo juostoje laikysis pareigos sustoti prieš perėją, kurią kerta kiti eismo dalyviai. Pažymi, kad pradėjęs manevrą negalėjo jo nutraukti, nuo kelio vidurio grįžti atgal ar sustoti praleisti antrąja eismo juosta važiavusią transporto priemonę, nes tai visiškai nelogiška ir neatitiktų kelių eismo principinių nuostatų.

4.3.       M. G. remiasi KET 30, 31 punktų nuostatomis, pagal kurias SAAB vairuotoja turėjo imtis atsargumo priemonių, tačiau to nedarė ir todėl kilo eismo įvykis. Nurodo, kad būtent automobilio vairuotojos veiksmai ir pažeidimas – nesustojimas artėjant prieš pėsčiųjų perėjos matant, kad pirmoje eismo juostoje automobilis sustojęs praleisti eismo dalyvius, kertančius važiuojamąją dalį, buvo pagrindinė priežastis, sąlygojusi eismo įvykį, o M. G. veiksmai prieš kertant pėsčiųjų-dviračių perėją nesudarė KET pažeidimo, kadangi jam negalėjo kilti pareiga praleisti antrąja eismo juosta važiavusią transporto priemonę. Pažymi, kad Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės A.Šimulevičienės 2020-02-12 nutarime neteisingai nurodomas nusižengimo kvalifikavimas pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, kadangi iš administracinio nusižengimo protokole bei nutarime nurodytų pažeidimo aplinkybių nėra aišku, už kokius veiksmus M. G. pagal šį straipsnį buvo pritaikyta atsakomybė, nes jis nevažiavo kelio dalimi, kur jam buvo draudžiama, kirto važiuojamąją kelio dalį dviračių taku, jo veiksmuose nenustatyta nepaklusimo eismo reguliavimo signalams, tai nebuvo reikalavimų nesilaikymas automagistralėje ar taisyklių, nustatytų tamsiuoju paros metu ar esant blogam matomumui nesilaikymas.

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs Institucijos apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą apylinkės teismo nutarimą ir teismui pateiktą administracinio nusižengimo bylą, konstatuoja, kad apylinkės teismas nepakankamai įsigilino į bylos faktines aplinkybes, o padarytos išvados neatitinka administracinio nusižengimo bylos medžiagos. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad M. G. nepadarė jam inkriminuoto administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje ir jo atžvilgiu nutraukė administracinio nusižengimo teiseną, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimas yra naikintinas.

6.       Byloje neginčijamai nustatyta, kad M. G. 2019-09-10 apie 18.11 val. . (duomenys neskelbtini), vairuodamas elektrinį paspirtuką, kirto kelio važiuojamąją dalį ir susidūrė su transporto priemone „SAAB“, vairuojama J. V.. Institucijos 2020-02-12 nutarimu M. G. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį konstatavus, kad jis pagal KET 60 punktą turėdamas pareigą praleisti važiuojamąja kelio dalimi važiuojančias transporto priemones to nepadarė, dėl ko kilo eismo įvykis. Tuo tarpu, Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė priešingas išvadas – teismo vertinimu, M. G. veiksmai kertant važiuojamąją kelio dalį buvo teisėti, kadangi j pirma eismo juosta važiavęs automobilis sustojo praleisti paspirtuko vairuotoją, o eismo įvykis kilo dėl „SAAB“ vairuotojos J. V. veiksmų nesilaikant KET 30, 31 punktų reikalavimų ir nesiimant atsargumo priemonių bei nesumažinant greičio artėjant prie pėsčiųjų perėjos.

7.       Siekiant konstatuoti, ar M. G. veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, sudėtis, būtina nustatyti, ar jo veiksmai yra neatsiejamai susiję su eismo įvykio kilimu, t. y. nustatyti priežastinį ryšį tarp asmens padaryto KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą; 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas KET, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad KET pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-1-693/2018). Pabrėžtina, jog darant išvadas apie administracinio nusižengimo sudėties elementą – priežastinį ryšį, svarbu nustatyti ir įvertinti kiekvieno eismo įvykio dalyvio veiksmus kelyje, eismo sąlygas bei kitas faktines įvykio aplinkybes, veiksnius, galėjusius turėti įtakos padariniams atsirasti, atsižvelgti į KET reikalavimus, kurių privalėjo laikytis eismo dalyviai konkrečioje eismo situacijoje.

8.       Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje numatyta, kad motorinis dviratis, tai transporto priemonė, kuri turi ne mažiau kaip du ratus ir vidaus degimo variklį ar elektros variklį, kurių didžiausioji naudingoji galia ne didesnė kaip 1 kW, ir kurios didžiausiasis projektinis greitis ne didesnis kaip 25 km/h. Kaip pagrįstai nurodė Institucija ir apylinkės teismas, elektriniu paspirtuku važiavęs M. G. yra laikomas motorinio dviračio vairuotoju ir, pagal KET 66 punktą, jam taikytini reikalavimai, keliami dviračių vairuotojams.

9.       KET 60 punkte numatyta, kad dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka. Remiantis KET 59 punktu, dviračio vairuotojas artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams. Iš administracinio nusižengimo byloje esančio vaizdo įrašo (b. l. 14), eismo įvykio schemos (b. l. 12), liudytojų parodymų bei paties M. G. paaiškinimų matyti, kad elektrinį paspirtuką vairavęs M. G. kelio važiuojamąją dalį kirto leistinoje vietoje – važiuodamas dviračių pervaža. Vis dėlto, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, apygardos teismo vertinimu, byloje surinkti duomenys nesuteikia pagrindo teigti, kad elektrinį paspirtuką vairavusio M. G. veiksmai kertant kelią atitiko KET 59, 60 straipsnių reikalavimus.

10.       Apylinkės teismas, konstatuodamas, kad M. G. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, sudėties, pažymėjo, kad tiek atsakomybėn traukiamas M. G., tiek liudytojai J. V., E. D., V. M. ir M. K., nurodė, kad pirma eismo juosta važiavęs V. M. vairuojamas automobilis „Škoda“ prieš pėsčiųjų perėją sustojo praleisti M. G., tai, apylinkės teismo vertinimu, parodo, kad paspirtuku važiavusio asmens veiksmai kertant kelio važiuojamąją dalį buvo teisėti. Su tokiomis teismo išvadomis nėra pagrindo sutikti, nes jas paneigia objektyvūs bylos duomenys. Kaip matyti iš skundžiamo teismo nutarimo, apylinkės teismas nevisapusiškai įvertino pirmąja eismo juosta važiavusio ir sustojusio liudytojo V. M. paaiškinimus ir teisme duotus parodymus bei netinkamai juos interpretavo, tuo tarpu detali šio asmens atliktų veiksmų analizė, apygardos teismo vertinimu, yra itin svarbi nustatant, kuris eismo dalyvis – M. G. ar J. V., yra susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu.

11.       Iš apygardos teismui pateiktos medžiagos matyti, kad liudytojas V. M. tiek po eismo įvykio, tiek apklausiamas teisme nuosekliai teigė, kad savo vairuojamą transporto priemonę stabdė staiga, pamatęs M. G. tik važiuojamojoje kelio dalyje. Duodamas paaiškinimus po įvykio 2019-10-21 V. M. nurodė, kad pasukęs į (duomenys neskelbtini) priešais savo automobilį, kelio važiuojamojoje dalyje pamatė skersai kelio važiuojantį paspirtuką, kaip jis įvažiavo į kelią, nematė, pamatęs M. G. priešais save, sustojo (b. l. 15), teismo posėdžio metu V. M. taip pat nurodė, kad paspirtukas pro jį pravažiavo, nebuvo taip, kad sustotų ir lauktų, kol jis pravažiuos, nematė, kaip paspirtukas įvažiavo į kelią, pamatė tik, kai įsuko, jis pravažiavo jam „prieš nosį“. Taigi, priešingai nei nurodoma skundžiamu teismo nutarimu, liudytojo V. M. parodymai leidžia teigti, kad šio liudytojo veiksmai stabdant vairuojamą automobilį buvo sąlygoti ne siekio leisti M. G. kirsti važiuojamąją dalį, o siekiant išvengti galimo eismo įvykio, t. y. stabdymas buvo priverstinis. Tai, kad V. M. vairuota transporto priemonė stabdė labai staigiai, patvirtina ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytoja I. M. duodama paaiškinimus po įvykio nurodė, kad pirmoje juostoje važiavęs automobilis pradėjo staigiai stabdyti ir staiga dideliu greičiu išlėkė paspirtukininkas (b. l. 16), J. V. duodama paaiškinimus nurodė, kad staiga pastebėjo, jog šalia esanti mašina pirmoje juostoje stabdo (b.l. 20), šiuos paaiškinimus liudytoja patvirtino ir duodama parodymus teismo posėdžio metu. Tai, kad pirmąja eismo juosta važiavusiam V. M. M. G. veiksmai įvažiuojant į kelią buvo netikėti, parodo liudytojo parodymai teismo posėdžio metu, kai jis pažymėjo, jog pravažiavus paspirtukui jis sustojo ir norėjo atsidaryti langą ir šūktelti, kad (M. G.) „žiūrėtų“, bet nespėjo, nes paspirtukininkas atsitrenkė į kitą (J. V. vairuojamą) automobilį. Apie liudytojo V. M. išreikštą nepasitenkinimą M. G. veiksmais kertant kelią duodama parodymus teisme pažymėjo ir liudytoja J. V., nurodydama, kad pirma juosta važiavęs vairuotojas pradėjo keiktis, sakė „ką jis (M. G.) čią daro“, nurodė, kad V. M. vos spėjo sustabdyti savo automobilį. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismo išvados, jog M. G. tinkamai pradėjo kelio kirtimo manevrą, kadangi jam važiuoti leido pirmąja juosta važiavęs V. M., yra nepagrįstos.

12.       Tai, kad M. G. netinkamai kirto kelio važiuojamąją kelio dalį, patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Nors paspirtuką vairavęs asmuo teikdamas paaiškinimus po eismo įvykio nurodė, kad privažiavęs sankryžą ruošėsi važiuoti per pėsčiųjų perėją, prie perėjos pristabdė, pirmoje juostoje sustojo automobilis, apsidairęs nematė daugiau automobilių, todėl važiavo (b. l. 21), o apklausiamas teismo posėdžio metu nurodė, jog privažiavo sankryžą, pristabdė, apsidairė, jį praleido automobilis, jam atrodė, kad yra saugu važiuoti ir važiavo, iš byloje esančio vaizdo įrašo (b. l. 14) matyti, kad kirsdamas kelią M. G. net nebandė įsitikinti eismo saugumu, privažiavęs prie dviračių pervažos nesustojo, tik pristabdė, ir nedelsiant pradėjo judėti į važiuojamąją kelio dalį, tinkamai neįsitikinęs, kad tą daryti saugu.

13.       Nors atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą M. G. pažymi, kad eismo įvykis įvyko antroje eismo juostoje ir jis niekaip negalėjo nutraukti atliekamo manevro, tai, apygardos teismo vertinimu, niekaip nepagrindžia asmens veiksmų teisėtumo, kadangi eismo įvykis pirmoje eismo juostoje galimai nekilo tik todėl, kad V. M. spėjo laiku sustabdyti vairuojamą transporto priemonę ir išvengti susidūrimo. Vien todėl, kad vieno iš eismo dalyvių sukeltoje ekstremalioje situacijoje dėl kitų eismo dalyvių veiksmų yra išvengiama eismo įvykio, asmens administracinės atsakomybės nešalina ir nešvelnina. Kaip ir minėta anksčiau, KET 60 punkte nurodyta, kad dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, t. y. įvertinti ne tik tai, kad pirmoje eismo juostoje šiuo metu nėra transporto priemonių arba, kad jos praleidžia dviračiu (šiuo atveju, paspirtuku) važiuojantį asmenį, bet analogiškai įvertinti situaciją ir kitose eismo juostose, visame kelyje. Atsižvelgiant į tai, M. G. išvados, kad V. M. sustojus jis turėjo pagrindo tikėtis, kad taip pat elgsis ir antrąja eismo juosta važiavusi J. V., nepagrįstos.

14.       Skundžiamu teismo nutarimu išsamiai pasisakoma dėl transporto priemonių vairuotojų pareigų pagal KET 30, 31 punktus – artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir praleisti į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį, įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, pastebėjus, jog prieš pėsčiųjų perėją sustojo ta pačia kryptimi važiuojanti transporto priemonė, taip pat sustoti. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad M. G. veiksmai kertant važiuojamąją kelio dalį neįsitikinus, kad tą daryti saugu, laikytini eismo įvykio priežastimi ir susidūrimo būtų išvengta, jeigu paspirtuko vairuotojas būtų kirtęs važiuojamąją dalį tik įsitikinęs, kad visos transporto priemonės jį praleidžia.

15.       Atsižvelgdamas į ankščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog M. G. veiksmai atitinka ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinio nusižengimo sudėtį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimas, kuria panaikintas Institucijos nutarimas, yra nepagrįstas, todėl naikintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-07-10 nutarimą ir priimti naują nutartį:

Palikti galioti Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės Alos Šimulevičienės 2020-02-12 nutarimą, kuriuo M. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 428 straipsnio 3 dalyje.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                   Daiva Kazlauskienė