Civilinė byla Nr. 2S-440-640/2014
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15855-2013-9
Procesinio sprendimo kategorija: 113.6.2.4.; 122.4.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. kovo 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė:
ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ atliktus įskaitymus ir priteisti žalos atlyginimą regreso tvarka. Taip pat priteisti iš atsakovo 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovai prašė sustabdyti civilinę bylą, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas civilinėje byloje Nr. 2-4569-294/2013 pagal ieškovo ASS Gjensidige Baltic Lietuvos filialo ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui A. J., bankrutuojančiai IĮ A. J. dėl žalos atlyginimo, kreipėsi į Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministeriją, prašydamas pateikti informaciją Vokietijos Federacinės Respublikos teisę, taikytina nagrinėjant bylą. Civilinė byla Nr. 2-4569-294/2013 yra sustabdyta kol bus gautas atsakymas į Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimąsi dėl informacijos apie Vokietijos federacinės Respublikos teisę, taikytiną, nagrinėjant šią civilinę bylą.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-11-13 nutartimi (b.l. 30-31, 3 tomas) sustabdė civilinę bylą Nr. 2-22567-433/2013 iki kol Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 2-4569-294/2013 bus gautas atsakymas į kreipimąsi dėl Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aiškinimo, jos taikymo praktikos ir doktrinos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2013-10-09 Vilniaus miesto apylinkės teismo kreipimesi yra klausimų, susijusių su šioje byloje pateikto Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimo Nr. IV ZR 279/08 taikymo aspektais. Tad kreipimasis į Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministeriją padės išaiškinti tikruosius užsienio teisės, taikytinos nagrinėjant šią bylą, turinį ir doktriną. Nurodė, kad ieškovo nuomonė, kad Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministerijos teisės aiškinimas nebūtų pagrindas atitinkamai išspręsti bylą, yra pernelyg ankstyva. Vokietijos Federacinės Respublikos teisingumo ministerija yra tik kreipimąsi priimanti agentūra, o atsakymą į kreipimąsi rengia Europos konvencijos dėl informacijos apie užsienio teisę 6 str. nurodytos institucijos.
Ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ atskiruoju skundu (b.l. 34-38, 3 tomas) prašo panaikinti 2013-11-13 nutartį ir perduoti civilinę bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodo, kad jeigu laikysime, jog tarptautiniu elementu civilinėje byloje tarp apelianto ir atsakovo yra Vokietijoje įvykę eismo įvykiai kaip juridiniai faktai, kurių pagrindu atsirado ginčo šalis siejantys teisiniai santykiai, akcentuotina, kad kilus eismo įvykiams Vokietijoje tarp šios bylos šalių deliktinių teisinių santykių neatsirado. Nurodo, jog nagrinėjamo ginčo šalys yra ne eismo įvykio metu nukentėję asmenys ir eismo įvykio kaltininkai, bet dvi eismo įvykių kaltininkų draudimo bendrovės, apdraudusios eismo įvykio kaltininkų vilkikus ir puspriekabes. CK 1.43 str. 1 d. minimas žalos atlyginimo reikalavimo teisę turintis subjektas - tai nukentėjęs asmuo. Jeigu eismo įvykių metu Vokietijoje nukentėję asmenys dėl padarytos žalos būtų pareiškę reikalavimus tiesiogiai žalą padariusiems asmenims, tokiu atveju neabejotinai būtų taikomos deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Tačiau, kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi į draudiką, tai tarp jo susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai. Nurodo, kad draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi draudimo išmokas) ir pareikšdama reikalavimą kitam draudikui šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas. Nurodo, kad deliktinė atsakomybė pagal žalos atsiradimo vietos valstybės teisę galėtų kilti tik tiesiogiai žalą sukėlusiam asmeniui, jeigu į jį kreiptųsi nukentėjęs asmuo, o ne eismo įvykio kaltininko draudikui. Nurodo, kad net jei ginčo šalys būtų ne draudimo kompanijos, o nukentėjęs asmuo ir eismo įvykio kaltininkas, tokiu atveju vis tiek CK 1.43 str. 1 d. nuostata nebūtų taikytina, nes taikytiną teisę dėl eismo įvykių metu padarytos žalos atlyginimo reglamentuoja CK 1.44 str. Pastarasis straipsnis yra specialioji kolizinė norma CK 1.43 str. atžvilgiu, taikytina tik kai žala padaryta per eismo įvykį. CK 1.44 str. norma numato, kad reikalavimams atlyginti žalą, padarytą eismo įvykio metu, taikytina teisė nustatoma pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvenciją dėl eismo įvykiams taikytinos teisės. Hagos konvencijos 3 str. įtvirtinta, jog nustatant civilinę deliktinę atsakomybę už eismo įvykius taikytina valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, vidaus teisė. Nurodo, kad Hagos konvencijos 2 str. 4 d., 5 d. įtvirtinta, kad konvencija netaikoma atgręžtiniams reikalavimams tarp privalančių atsakyti asmenų, taip pat atgręžtiniams reikalavimams ir subrogacijai, kiek tai susiję su draudimo bendrovėmis. Šiuo atveju ginčas tarp šalių kilo ne dėl žalos atlyginimo, o būtent dėl teisės į atgręžtinį reikalavimą. Nurodo, kad bylos stabdymas pažeidžia jo teisę į operatyvų ginčo išsprendimą, nes bylos stabdyti nėra jokio teisinio pagrindo. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje užsienio teisės turinys visiškai nėra svarbus, nes šiuo atveju sprendžiant ginčą tarp šalių turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis, kuriomis ir buvo grindžiamas ieškinys. Nurodo, kad pavienis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-27 sprendimas civilinėje byloje IV ZR 279/08 nėra laikytinas precedentine taisykle ir nesukuria teisių ir pareigų trečiosioms šalims, tai tėra antrinis teisės šaltinis. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas draudikų tarpusavio prievoles, rėmėsi ne žalos atlyginimą reglamentuojančiais, bet draudimo teisinių santykių turinį ir draudikų tarpusavio santykius apibrėžiančiais Vokietijos teisės aktais, kurie netaikytini Lietuvos Respublikos rezidentams, veikiantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu (b.l. 40-41, 3 tomas) prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atskiruoju skundu dėl bylos sustabdymo apeliantas iš esmės prašo aukštesnės instancijos teismo išnagrinėti ginčą iš esmės - tai yra pasisakyti, kaip (kokiomis teisės normomis - Lietuvos ar Vokietijos - vadovaujantis) turi būti išspręsta ši civilinė byla. Ieškovas nurodo motyvus, kodėl byloje turėtų būti taikoma Lietuvos, o ne Vokietijos teisė - tačiau tai ir yra šio ginčo esminis dalykas, kur turės išspręsti Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad atsakovas savo poziciją byloje grindžia Vokietijos teise, bylą nagrinėjančiam teisėjui gali kilti įvairių klausimų bylos šalims - nežinant gi užsienio teisės turinio, dėl kurio ir vyks ginčas šioje byloje, ji nebus išnagrinėta visapusiškai ir išsamiai. Taip pat nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas keturiose (įskaitant šią) skirtingose civilinėse bylose yra priėmęs analogiškus sprendimus dėl bylų stabdymo tuo pačiu pagrindu, t.y. tol, kol bus išsiaiškintas Vokietijos teisės turinys ginčijamu klausimu (žr. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-09 nutartį c.b. Nr. 2-4569-294/2013, 2013-11-13 nutartį c.b. Nr. 2-22567-432/2013, 2013-11-18 nutartį c.b. 2-17501-910/2013).
Atskirasis skundas atmestinas.
Vienas civilinio proceso tikslų yra kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 straipsnis). Šis tikslas atspindi tiek privatų (proceso šalių), tiek viešąjį (visos visuomenės) interesą, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Norint pasiekti aptariamą civilinio proceso tikslą, įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Bendroji pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostate, tame tarpe ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Žinoma, kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas turi būti derinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu ginčo išsprendimu.
Civilinės bylos sustabdymas neabejotinai reiškia ilgesnį teismo procesą, todėl šio procesinio instituto taikymui įstatymas nustato griežtas sąlygas (CPK 163-167 straipsniai). Teismų praktikoje pripažįstama, kad civilinės bylos sustabdymo paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatyme nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali išnagrinėti civilinės bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. D. P., bylos Nr. 3K-3-404/2009; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Teisingumo ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-309/2009; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Universaliosios valdymo sistemos“ v. UAB „Penki kontinentai“, bylos Nr. 3K-3-221/2008 ir kt.). Visuotinai pripažįstama, kad pagrįstas ir teisėtas bylos sustabdymas yra vienas iš procesinių teisinių garantų, užtikrinančių tinkamą asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Nagrinėjama byla buvo sustabdyta CPK 164 straipsnio 4 p. pagrindu. Jame įtvirtinta norma nustato sustabdymo atvejį, kai teismas pripažįsta, kad bylą sustabdyti yra būtina.
Bylos sustabdymas dėl fakultatyvųjį sustabdymo pagrindą sudarančių aplinkybių yra paliktas teismo diskrecijai, t. y. teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, ir teismas konkrečiu atveju sprendžia, reikia ar ne stabdyti bylą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendžiant dėl bylos sustabdymo fakultatyviuoju pagrindu, net formaliai esant įstatyme nurodytam bylos sustabdymo pagrindui, turi būti atsižvelgiama į kiekvienos konkrečios bylos aplinkybes, nes, sustabdžius bylą be pakankamo pagrindo, vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami byloje dalyvaujančių asmenų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 21 d. nutartis, c.b. Nr. 3K-3-94/2005, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis c.b. Nr.3K-3-221/2008).
Šiuo atveju pagrindiniu kriterijumi, kuriuo remiantis byla sustabdoma aptariamu pagrindu, yra teismo įsitikinimas, kad bylos nagrinėti nėra galimybės, nesant byloje tam tikrų duomenų, nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinės Respublikos teisės oficialaus išaiškinimo, jos taikymo praktikos ir doktrinos.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad šioje byloje teks spręsti Vokietijos teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, kai tokią žalą padaro transporto priemonių junginiai, apdrausti skirtingų draudikų, turiniu pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną. Nurodė, kad toliau nagrinėti šios bylos, nežinant Vokietijos Federacinės Respublikos teisės oficialaus aiškinimo, jos taikymo praktikos ir doktrinos, nėra galimybės. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog byloje taikytina užsienio teisė. Kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje taikytina užsienio valstybės teisė, tai atitinkamai pagal CK 1.12 str. teismas turi aiškinti ir nustatyti taikytinos teisės turinį. Tokiu būdu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nusprendęs byloje taikyti užsienio valstybės teisę ir neturėdamas duomenų apie jos turinį bei aiškinimą, turėjo teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas ėmėsi reikalingų veiksmų, užtikrinančių tinkamą ginčo tarp šalių išsprendimą, asmenų teisių bei teisėtų interesų gynybą, kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą bei proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog taikytinos teisės klausimas nėra apeliacijos dalykas nagrinėjamojoje byloje. Pagal CPK 165 str. atskiruoju skundu yra skundžiamas procesinis veiksmas – bylos nagrinėjimo sustabdymas. Tuo tarpu dėl ginčo santykiams byloje taikytinos teisės teismas sprendžia išspręsdamas ginčą iš esmės. Šalies argumentai dėl taikytinos teisės byloje gali būti nurodomi apeliaciniame skunde.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog nusprendęs išsiaiškinti taikytinos užsienio teisės turinį ir aiškinimą, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą CPK 164 str. 4 p. pagrindu.
Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant bylos sustabdymo pagrįstumo klausimą, todėl dėl jų nepasisakoma.
Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos sustabdymo institutą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 p., teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė