Administracinė byla Nr. A-2475-662/2019

      Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00821-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d. 

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. T. skundą atsakovui Kelmės rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja D. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kelmės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymą Nr. PA-93 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. T.“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

2.       Pareiškėja nurodė, kad tarnybinė nuobauda jai skirta dėl neva jos neveikimo 2018 m. sausio 3 d. paimant iš namų 9 metų amžiaus be priežiūros paliktą vaiką. Gavusi telefoninį pranešimą šio vaiko tėvo, gyvenusio Alytuje, apie tai, kad vaikas paliktas vienas be priežiūros nuošalioje sodyboje žiemą, pareiškėja nurodė skyriaus specialistams skubiai nuvykti ir išsiaiškinti vietoje. Apie tai, kokių veiksmų ėmėsi specialistai, sužinojo tik tada, kai vaikas jau buvo Kelmės vaiko teisių apsaugos skyriuje. Nurodymo paimti vaiką iš namų ir atvežti į Kelmės vaiko teisių apsaugos skyrių nedavė. 2018 m. sausio 3 d. darbo dienos pabaigoje buvo skubiai kviečiama į ligoninę, kurioje slaugė savo vyro motiną. Pareiškėjai nesant, jos, kaip skyriaus vedėjos pareigas, vykdė kita darbuotoja.

3.        Pareiškėja pažymėjo, jog susidariusią situaciją siekė išspręsti taikiai. Kaltinti pareiškėją neveikimu nėra jokio pagrindo, nes savo pareigas vykdo atsakingai. Tinkamai vykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983 „Dėl bendrųjų vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 17 punkte nustatytas pareigas. Jos veiksmai buvo aktyvus veikimas, siekiant nedelsiant imtis visų teisėtų priemonių ir apsaugoti vaiko teises ir teisėtus interesus. Administracijos tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija (toliau – ir Komisija) Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vertinimus laikė nevertus dėmesio ir 2018 m. vasario 21 d. išvadoje Nr. VA-25 „Dėl D. T. galimo tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) apie juos neužsiminė. Tokia Komisijos pozicija neteisinga ir nepriimtina, nes ji rodo akivaizdų išankstinį nusiteikimą prieš pareiškėją, siekiant vienintelio tikslo – pašalinti pareiškėją iš užimamų pareigų.

4.       Pareiškėja pažymėjo, kad tai, jog norima ją atleisti iš užimamų pareigų, parodė įvykiai po Įsakymo priėmimo: Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. kovo mėnesį informaciniu pranešimu dėl pareigų tęstinumo pranešė, kad Tarnyba priėmė sprendimą pateikti pareiškėjai siūlymą eiti tarnyboje vyriausiojo specialisto (gynėjo) pareigas ir patarėjo pareigų nesiūlyti. Tokį sprendimą Tarnyba motyvavo tuo, kad ji įvertino Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2017 m. gruodžio 22 d. pažymoje Nr. (6.1.-2017-209)PR-30 nurodytą informaciją dėl galimai netinkamų pareigų atlikimo ir tai, jog pareiškėjai Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. sausio 29 d. ir 2018 m. vasario 23 d. įsakymais yra paskirtos tarnybinės nuobaudos. Taigi, nors 2018 m. sausio 29 d. paskirtą tarnybinę nuobaudą pareiškėja apskundė, o 2018 m. vasario 23 d. tarnybinės nuobaudos apskundimo terminas dar nepasibaigęs, jau iš anksto daroma išvada, kad pareiškėja nubausta du kartus ir tuo pagrindu siūlomos žemesnės pareigos.

5.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai ir teisėtai. Skiriant nuobaudą laikytasi Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Taisyklės). Komisijos protokoluose ir motyvuotoje Išvadoje yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjos padarytas pažeidimas, įvykdymo aplinkybės, kaltės forma, pažeidimo padariniai.

7.       Atsakovas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad Komisija nustatė konkrečias vyriausiosios specialistės veikas, kuriomis buvo pažeisti teisės aktai. Komisijos protokole ir motyvuotoje išvadoje nustatyta pareiškėjos kaltė.

II.

8.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 12 d. sprendimu

9.       Teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant, ar Įsakymu nuobauda pareiškėjai buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar Išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y., kad neatliko arba netinkamai atliko valstybės tarnautojo pareigas, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

10.       Teismas, akcentuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, Taisyklių 5–7 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, Taisyklių priede pranešimui apie tarnybinį nusižengimą formai ir turiniui keliamus reikalavimus, nurodė, kad pranešimu dėl tarnybinio nusižengimo siekiama, kad tikrinamas pareigūnas būtų informuotas apie pradėtą tarnybinį patikrinimą, jo teises bei būtų pateikti tikrintojo turimi duomenys apie tarnybinį nusižengimą. Duomenų pateikimas Taisyklių 7 punkto kontekste reiškia ne ką kita, o reikalavimą įrašyti tikrintojo turimus duomenis į tarnybinį pranešimą, kad tikrinamas valstybės tarnautojas galėtų suprasti, kokio tarnybinio nusižengimo padarymu jis įtariamas, ir galėtų ginti savo teises, pateikdamas paaiškinimus, prašymus, įrodymus. Pranešime privaloma nurodyti įtariamo tarnybinio nusižengimo aplinkybes. Pranešime dėl tarnybinio nusižengimo, informuojant tikrinamą pareigūną (valstybės tarnautoją), privaloma išdėstyti esminius objektyviuosius įtariamo nusižengimo požymius (konkreti veika, pažeidimo padarymo būdas, priemonės, laikas, vieta, veikos padariniai ir pan.).

11.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 pateiktais išaiškinimais dėl tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo pareigos išsiaiškinti visas su tarnybinių nusižengimų susijusias aplinkybes ir aiškiai suformuluoti kaltinimą valstybės tarnautojui, įtariamam padariusį tarnybinį nusižengimą, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tokia pareiga kilo atsakovui. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje nurodė, jog pareiškėja turėjo suprasti, kuo ji yra kaltinama, nes prie pranešimo „Apie tarnybinį nusižengimą“ buvo pridėtas I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas. Teismas sprendė, jog I. T. 2018 m. sausio 9 d. prašymas nevertintinas kaip dokumentas, iš kurio pareiškėja turėjo ir galėjo aiškiai suprasti, kokio pobūdžio tarnybinio nusižengimo padarymu ji yra kaltinama, nes prašyme taip pat aprašomas ir kito asmens elgesys.

12.       Teismas, įvertinęs Administracijos 2018 m. sausio 15 d. pranešimo Nr. DD-10 „Apie tarnybinį nusižengimą“ (toliau – ir Pranešimas) turinį, konstatavo, kad jame nurodomos tik bendro pobūdžio teisės normos, tačiau nėra nurodomos tarnybinio nusižengimo aplinkybės, taip pat Pranešime nenurodytas pažeidimo padarymo laikas ir kitos reikšmingos aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojui tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik nustačius konkrečias valstybės tarnautojo veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis buvo pažeisti teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigas. Teismas darė išvadą, kad Pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, kuris buvo įteiktas pareiškėjai, nėra pakankamai aiškus ir išsamus. Esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai.

13.       Teismas, akcentuodamas būtinumą tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nustatyti visus tarnybinio nusižengimo elementus (objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės), pažymėjo, kad nepakanka Išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas, Išvada turi būti motyvuota. 

14.       Teismas pabrėžė, kad Įsakymas gali būti skundžiamas teismui, o teismas nagrinėdamas tokią bylą privalo ištirti ir įvertinti ne tik valstybės tarnautojo, kuriam skirta ši nuobauda, veiką, bet ir darbdavio ir jo įgaliotų tirti pažeidimą asmenų veiksmus dėl teisės normų, reglamentuojančių nuobaudos skyrimo procedūrą, tinkamo taikymo. Teismas darė išvadą, kad visi įstatymo nustatyti reikalavimai, į kuriuos darbdavys, skirdamas nuobaudą, privalo atsižvelgti, turi atsispindėti administraciniame akte dėl nuobaudos skyrimo.

15.       Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas nenustatė pareiškėjos kaltės formos dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo. Teismas pažymėjo, kad atsakovas Išvadoje nurodė, kad pareiškėjos tarnybinis nusižengimas yra padarytas neveikimu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad tarnybinė atsakomybė gali pasireikšti tyčine bei neatsargia kaltės forma. Šios aplinkybės yra privalomai įrodinėtinos tarnybinio patikrinimo metu ir tai yra institucijos, skiriančios nuobaudą, pareiga, todėl negali būti nustatinėjamos teisme. Nenustačius subjektyviosios pusės – tarnautojo kaltės, negalima ir tarnybinė atsakomybė. Tai esminis procedūrinis pažeidimas, dėl kurio pareiškėjai paskirta nuobauda – pastaba pripažintina neteisėta ir nepagrįsta.

III.

16.       Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą pakeisti ir pareiškėjos skundą atmesti.

17.       Atsakovas teigia, kad teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir netinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, o sprendimą grindė tarnybinio nusižengimo tyrimo formaliu procedūrų pažeidimu.

18.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjai įteiktas Pranešimas atitinka Taisyklių priede nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Su Pranešimu pareiškėja buvo supažindinta pasirašytinai, atitinkamai jai buvo įteikta visa turima informacija, įskaitant ir I. T. raštą, kuriame buvo detaliai nurodyta, dėl kokių veikų buvo kreiptasi į Administraciją ir buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas. Pranešimas, kurio pagrindas ir kartu sudėtinė dalis yra I. T. raštas, yra aiškus ir informatyvus. Iš nurodytų dokumentų turinio pareiškėja galėjo aiškiai suvokti ir suvokė įtariamo tarnybinio nusižengimo turinį. Tai atskleidžia išsamus pareiškėjos rašytinis paaiškinimas.

19.       Atsakovas teigia, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta teisėtai ir pagrįstai. Skiriant nuobaudą laikytasi Taisyklių reikalavimų. Komisijos protokolai ir Išvada yra tinkami tiek turinio, tiek formos prasme, juose yra motyvuotai nurodytas konkretus pareiškėjos padarytas pažeidimas, pažeidimo elementai.

20.       Atsakovo teigimu, sprendžiant dėl pareiškėjos kaltės, turi būti atsižvelgiama į jos statusą. Pareiškėja, būdama valstybės tarnautoja, žino jos elgesį tarnyboje reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir suvokia, kaip turi būti elgiamasi, kokie veiksmai gali būti atliekami konkrečiose situacijose, taigi jos elgesys, veiksmai ar neveikimas laikytini sąmoningu valiniu pasirinkimu ir kvalifikuotini kaip tyčia. Pareiškėjos subjektyvus savo veikos motyvų bei tikslų vertinimas, neteisėtų ketinimų nustatymas aptariamo tarnybinio nusižengimo atveju nėra reikšmingi, nes neišvengiamai kyla neteisėto elgesio tarnyboje pasekmės, kurias pareiškėja privalėjo numatyti. Pareiškėja, organizuodama ir koordinuodama skyriaus darbuotojų veiklą paimant vaiką, netinkamai atliko pareigas įvertinant aplinką, ir įsitikinant, ar yra kilusi reali grėsmė vaiko sveikatai ir saugumui, taip pat paėmusi vaiką iš šeimos neužtikrino, kad vaiko motina ar jo patėvis butų laiku informuoti apie vaiko paėmimą.

21.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 pateiktus išaiškinimus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu.

22.       Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtas 600 Eur bylinėjimosi išlaidas.

23.       Pareiškėja, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad teismui pateikti įrodymai paneigia jos neteisėtą neveikimą. Atsakovo pareikštas kaltinimas nėra aiškus ir konkretus, pozicija dėl pareikšto kaltinimo prieštaringa. Viena vertus, Pranešime nurodoma, kad tarnybinis nusižengimas pasireiškė pareiškėjos neveikimu, kita vertus, atsakovo atstovas teismo posėdyje teigė, kad pareiškėjos nurodymas paimti vaiką iš tėvų yra neteisėtas.

24.       Pareiškėja laikosi pozicijos, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė, žino ir atsakingai vykdė jai teisės aktais nustatytas pareigas. Tinkamą pareigų atlikimą patvirtina jos tarnybinės veiklos vertinimo išvada, motyvavimas skiriant aukštą klasę. Komisija į šias aplinkybes neatsižvelgė. Be to, I. T. 2019 m. sausio 9 d. prašymas negali būti vertinamas kaip dokumentas, iš kurio pareiškėja galėjo suprasti, kokio pobūdžio tarnybiniu nusižengimu yra kaltinama, nes šiame prašyme aprašomas kito darbuotojo elgesys. Į bylą pateikti įrodymai bei tolimesni atsakovo veiksmai, t. y. nepasibaigus tarnybinės nuobaudos apskundimo terminui priimamas sprendimas pateikti pareiškėjai siūlymą vykdyti žemesnės kategorijos pareigas, patvirtina išankstinį nusiteikimą prieš pareiškėją, siekį atleisti ją iš užimamų pareigų.

25.       Pareiškėjos teigimu, apeliacinio skundo argumentas, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, nesuderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. PA-93 „Dėl tarnybinės nuobaudos D. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28.       Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus.

29.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018 ir kt.).

30.       Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino bylos įrodymus.

31.       Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta teisėtai ir pagrįstai.

32.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, kad jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo. Būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011; 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1958/2008; 2008 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-845/2008; 2008 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-242/2008; 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010 ir kt.). Vertinant, ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, būtina nustatyti konkrečias pareigūno veikas (veiksmus ar neveikimą), kuriomis pažeidžiami teisės aktai, reglamentuojantys jo pareigų atlikimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2512/2012; 2010 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-27/2010 ir kt.).

33.       Konkretaus tarnybinio nusižengimo faktas ir tarnybinio nusižengimo sudėties elementai turi būti nustatyti motyvuotoje išvadoje, kuri surašoma nustatyta tvarka atlikus išsamų tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimą. Pažymėtina, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas valstybės tarnautojo padaryto konkretaus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis. Teismas, spręsdamas, ar tarnybinė nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, turi nustatyti, ar išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga paremta duomenų, patvirtinančių, jog buvo padaryta veika (ir kokia konkrečiai), ar yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, ar buvo laikytasi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1442/2011 ir kt.).

34.       Taigi, būtent tarnybinio patikrinimo išvadoje ir turi būti motyvuotai nurodyta, kokios nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog buvo (arba nebuvo) padarytas tarnybinis nusižengimas. Tad sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo, teismas, visų pirma, turėtų analizuoti ar minėtoje išvadoje nurodyti faktai ir jų teisinis įvertinimas įrodo tarnybinio nusižengimo padarymą, paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

35.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamu įsakymu drausminė nuobauda – pastaba pareiškėjai buvo paskirta atsižvelgiant į atsakovo sudarytos komisijos pareiškėjos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti 2018 m. vasario 21 d. išvadą Nr. VA-25 „Dėl D. T. galimo tarnybinio nusižengimo“. Iš Išvados turinio matyti, kad pareiškėja buvo kaltinama tuo, kad 2018 m. sausio 3 d., organizuodama ir koordinuodama skyriaus darbuotojų veiklą paimant vaiką, netinkamai atliko pareigas įvertinant aplinką bei, įsitikinant ar yra kilusi reali grėsmė vaiko sveikatai ir saugumui taip pat paėmus vaiką iš šeimos, neužtikrino, kad vaiko motina arba jo patėvis būtų laiku informuoti apie vaiko paėmimą iš šeimos. Išvadoje konstatuota, kad tokiais veiksmais pareiškėja pažeidė Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2002 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 56, 8 punktą, Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus), 6 punktą (valstybės tarnautojas atsako už savo sprendimus), 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą (valstybės tarnautojai privalo laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų), 4 punktą (tinkamai atlikti pareigybės aprašyme numatytas funkcijas). Šis veiksmas sukėlė neigiamas pasekmes, buvo pažeistos vaiko ir šeimos teisės ir teisėti interesai, sumenkintas Kelmės rajono savivaldybės administracijos prestižas, diskredituotas valstybės tarnautojo vardas. Komisija pripažino, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja pareiškėja D. T. padarė tarnybinį nusižengimą – pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1, 6, punktus, 15 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. A-1012 patvirtinto pareigybės aprašymo 12 ir 17 punktus.

36.       Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams aprašas (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.). Pirmosios instancijos teismas minėtų teisės aktų ginčui aktualias nuostatas išsamiai aptarė atsakovo skundžiamame sprendime, dėl ko apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.

37.       Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, kad tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, taigi jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai – objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu, galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybinio pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta valstybės tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Valstybės tarnybos įstatyme, atitinkamų viešojo administravimo veiklos sričių valstybės tarnautojų pareigų, nustatytų specialiais įstatymais, detalizuotų pareigybių aprašymuose ir kituose aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčia, tiek neatsargumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1921-492/2015). Tarnybinė nuobauda gali būti skiriama tik esant visus tarnybinio nusižengimo elementus patvirtinantiems įrodymams, t. y. nesant įrodytoms aplinkybėms, patvirtinančioms bent vieną pažeidimo sudėties elementą, tarnybinė atsakomybė negali būti taikoma.

38.       Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl taikomos poveikio priemonės teisėtumo ir pagrįstumo, ar atsakomybėn traukiamo asmens veikoje yra konkretaus pažeidimo padarymo faktas (-ai), pažeidimo sudėties elementai, pateikiamas nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo apimtis, t. y. kad veika būtų pripažinta pažeidimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos veiksmuose nebuvo tarnybinio nusižengimo sudėties, kaip ji aprašyta Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje, t. y. nenustatyta tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – pareiškėjos kaltė.

39.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Išvadoje nurodytos aplinkybės bei šioje byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja kaltu neveikimu pažeidė Išvadoje ir ginčijamame įsakyme nurodytas teisės aktų nuostatas.

40.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįvertino ir nenustatė pareiškėjos kaltės formos dėl konstatuoto tarnybinio nusižengimo. Komisija Išvadoje tik formaliai nurodė, kad nusižengimas padarytas neveikimu. Nenustatyta, kad Komisija vertintų tarnybinio nusižengimo subjektyviąją pusę. Nesant nustatytam privalomam tarnybinio nusižengimo elementui – kaltei, tarnybinė atsakomybė negalima. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas įsakymas dėl drausminės nuobaudos pareiškėjai skyrimo, priimtas Išvados pagrindu, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl ginčijamas įsakymas dėl drausminės nuobaudos pareiškėjai skyrimo turi būti panaikintas.

41.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kurie nėra aktualus nagrinėjamo ginčo kontekste. Atsakovo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 yra pateikti išaiškinimai dėl procedūrinių pažeidimų priimant nuosavybės teisės į žemę atkūrimo aktus. Šioje byloje sprendžiama dėl procedūrinių reikalavimų laikymosi tarnybinės nuobaudos skyrimo procese, todėl šiam ginčui yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota šiuo klausimu ir išsamiai aptarta šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje.

42.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

43.       Pareiškėja apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti iš atsakovo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, atlyginimą. Pareiškėjos su atsiliepimu pateikti dokumentai patvirtina, kad už atsiliepimo parengimą pareiškėja 2018 m. liepos 23 d. sumokėjo advokatei 600 Eur. 

44.       Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje atmetus atsakovo apeliacinį skundą, galutinis rezultatas šiame teisiniame ginče yra palankus pareiškėjai, kuri atsiliepime į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Todėl pareiškėja turi teisę į teismo išlaidų atlyginimą.

45.       ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).

46.       Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas. Nagrinėjamu atveju atsiliepimas į apeliacinį skundą parengtas 2018 m. liepos mėn., taigi už jo parengimą priteistina maksimali suma yra 1 163,76 Eur (1,3 x 895,2 Eur). Pareiškėjos prašoma priteisti suma (600 Eur) neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir priteistina pareiškėjai.

47.       Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti. 

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai D. T. iš atsakovo Kelmės rajono savivaldybės administracijos 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

        Milda Vainienė