VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. gegužės 5 d.

Vilnius

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,

teisėjų Pavelo Frolovo, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Laurai Dmitrijevaitei,

dalyvaujant prokurorui Egidijui Šleiniui,

gynėjai advokatei Birutei Deveikienei,

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. nuteistas

pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams,

pagal Lietuvos Respublikos BK 239 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. 2011-02-15, į atliktos bausmės laiką įskaitant suėmimo laiką (nuo 2010-06-22 iki 2011-02-15).

Iš J. Š., G. R., M. K. solidariai nukentėjusiojo A. V. naudai turtinei žalai atlyginti priteista 335 Lt.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti J. Š. ir M. K. nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

G. R. nuteistas už tai, kad jis atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus 2-uosiuose pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskalbtini), 2010-03-24, apie 10.20 val., veikdamas kartu su J. Š. ir M. K., po drausminės komisijos posėdžio J. Š. pakvietus nuteistąjį A. V. ateiti su asmeniniais daiktais į gyvenamąją patalpą Nr. 1-201 atsigerti arbatos, A. V. užėjus į minėtą gyvenamąją patalpą, J. Š. rankomis tyčia sudavus ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam A. V. į pilvą ir kūno šonus, po ko A. V. parkritus ant grindų, jis kartu su J. Š. tyčia kojomis sudavė nukentėjusiajam A. V. ne mažiau kaip šešis smūgius į įvairias kūno vietas, po ko jis su J. Š. liepė nukentėjusiajam A. V. atsistoti, ir šiam atsistojus G. R. tyčia sudavė nukentėjusiajam A. V. ne mažiau kaip du smūgius į įvairias kūno vietas, ko pasėkoje nukentėjusiajam A. V. vėl parkritus ant žemės, jis vėl kartu su J. Š. tyčia kojomis sudavė nukentėjusiajam A. V. ne mažiau kaip dvidešimt smūgių į įvairias kūno vietas, po ko jis tyčia palietė savo lytiniu organu A. V. galvą ir ranką bei tokiu būdu pastarąjį pažemino, o M. K. rankomis tyčia sudavė nemažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam A. V. į kūną, tuo padarydami nukentėjusiajam A. V. odos nubrozdinimus dešinio smilkinio srityje ir krūtinės srityje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, jis kartu su J. Š. ir M. K. pagrobė nukentėjusiajam A. V. priklausančius daiktus: sportinį kostiumą „Nike“, 150 Lt vertės, sportinius batelius „Nike“, 300 Lt vertės, trumpomis rankovėmis marškinėlius „Adidas“, 140 Lt vertės, rankšluostį, 15 Lt vertės, džinsines kelnes, 180 Lt vertės, ir odinę striukę, 130 Lt vertės, tuo padarydami nukentėjusiajam A. V. bendrą 915 Lt dydžio turtinę žalą, ir tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą ir patyčias terorizavo kitą laisvės atėmimo vietoje laikomą asmenį ir pagrobė svetimą turtą. T.y. G. R. padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 239 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo jį išteisinti pagal BK 180 str. 1 d., nes prie šio nusikaltimo nėra prisidėjęs ir nurodo, kad jis įėjęs į 201 patalpą panaudojo fizinį smurtą prieš A. V. ir norėjo jį pažeminti už tai, kad jo motiną pastarasis pavadino necenzūriniais žodžiais jam girdint, bet nepamena, kad būtų A. V. palietęs galvą ir ranką savo lytiniu organu. Po to S. P. su M. R. liepė A. V. atsinešti asmeninius daiktus iš daiktų sandėlio, kuriuos atsinešant palydėjo M. R., atsineštus daiktus pradėjo dalintis S. P., M. R. bei M. K.. A. V. išėjus iš 201 patalpos, S. P. pasakė M. K. pakviesti dar kartą A. V. į 201 patalpą. Užėjus A. V., S. P. liepė nusimauti striukę ir kelnes, po to S. P. A. V. davė kitas kelnes bei džemperį. Pas jį darė kratą, bet svetimų daiktų nerado. Filmuotoje medžiagoje nėra matyti, kad jis išsineša iš 201 patalpos kažkokius daiktus. Jei jis būtų prisidėjęs prie šito epizodo, tai jis būtų pripažinęs kaltę. Jis nebijo prisiimti atsakomybės už tai ką padarė. Jis panaudojo fizinį smurtą prieš A. V., bet jis gynė savo motinos garbę, tikslo apiplėšti neturėjo, administracijos namų jis buvo nubaustas už smurto panaudojimą, 6 mėnesiams perkeltas į drausmės grupę. Teismas patikėjęs liudytojais, kurie yra susitarę duoti parodymus prieš jį, norėdami patys išvengti atsakomybės – tai S. P. ir M. R., neaišku kodėl jais trimis – ir A. K., J. Š., teismas netiki, nors jie teisme parodė, kad daiktus ėmė kiti. Jis yra jaunas, jo laukia šeima, kurioje auga sūnus, kuriam trūksta tėvo, o būdamas kalėjime jis šeimai nei materialiai, nei moraliai nieko negali duoti. Jis nori kuo greičiau išeiti į laisvę ir dirbti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, G. R. veiką perkvalifikuoti iš BK 180 str. 1 d. į 140 str. 1 d. ir švelninti bausmę. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Nuteistojo G. R. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra įstatyminio pagrindo.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nuteisė G. R. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., BK 239 str. 1 d.

Ikiteisminio tyrimo, 2010-05-21 įtariamojo apklausos metu, G. R. parodė, kad (t.1, b.l. 127) kaltu neprisipažįsta, pageidauja duoti įrodymus ikiteisminio tyrimo metu, o tą dieną duoti parodymus atsisako. 2010-07-22 įtariamojo apklausos metu (t.1, b.l. 129) jis parodė, kad kaltu neprisipažįsta, parodymus duos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu, 2010-06-22 teismo posėdžio metu, jis parodė, kad (t.1, b.l. 133-134) į tą patalpą buvo užėjęs, matė V., bet kad prieš jį panaudotų fizinį smurtą, nematė, pas jį darė kratą, nerado jokių jo daiktų. 2010-08-19 teismo posėdyje sprendžiant klausimą dėl suėmimo pratęsimo G. R. jau paaiškino (t.2, b.l. 106-107), kad perskaitė liudytojų parodymus, jis buvo toje patalpoje, kur viskas įvyko. Taip, jis davė vienam į snukį, nes jis jį įžeidinėjo, įžeidinėjo jo motiną. Pirmosios instancijos teismo posėdyje G. R. jau paaiškino (t.1, b.l. 194-195), kad jis nukentėjusiajam sudavė 10-15 kartų, nežino kiek kartų, pasakė už ką jis gavo, buvo tik išsireiškimas „aš tave pažeminsiu, su savo lytiniu organu tau paliesiu ranką ar galvą“, bet toks veiksmas nebuvo atliktas. Jie dalinosi asmeninius nukentėjusiojo daiktus, o jam tų daiktų nereikėjo, kad iš jo daiktus ėmė, to nebuvo. Taip, jis įėjo, rado nukentėjusįjį, sumušė jį, nukentėjusysis išėjo su M. R., pasiėmė daiktus ir grįžo su daiktais. Jis matė, kad J. Š., M. K. nukentėjusiojo daiktų neėmė. Kolegija mano, kad G. R., taip pateikdamas įvykius, siekia sušvelninti arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. G. R. versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo: nukentėjusiojo A. V. ir liudytojų S. P., T. Š., A. S., M. R. parodymai.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje J. Š., nors ir paaiškino, kad kaltinamaisiais šioje byloje turi būti S. P. ir M. R., kad G. R. užėjo pas jį (t.2, b.l. 193), kažką pasakė nukentėjusiajam, kuris atsisuko ir G. R. sudavė kelis smūgius, tačiau šie jo parodymai nenuoseklūs, kadangi ikiteisminio tyrimo, 2010-07-13 įtariamojo apklausos metu jis parodė, kad jis nematė, kad G. R. naudotų fizinį smurtą A. V. atžvilgiu bei jį pažemintų, t.y. J. Š. parodymai apie G. R. veiksmus nenuoseklūs, prieštaringi, todėl, įvertinus aplinkybių visumą, jais tikėti nėra pagrindo ir jie nepaneigia G. R. kaltės.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu M. K. pagarsinus parodymus (t.2, b.l. 28-29) paaiškino, kad (t.2, b.l. 197) jis suklydo duodamas parodymus, tyrėjas juos gerai surašė iš jo žodžių. Ikiteisminio tyrimo, 2010-05-21 įtariamojo apklausos metu, M. K. parodė, kad (t.2, b.l. 28-29) J. Š. jam padavė drabužius ir liepė išnešti į gyvenamąją patalpą Nr. 1-208. Jis minėtus drabužius atėmė iš A. V., nes jis į gyvenamąją patalpą buvo atėjęs su savo asmeniniais daiktais, bei minėtais daiktais pradėjo dalintis su G. R.. Kol jis buvo minėtoje patalpoje, G. R. A. V. nemušė. Iš išdėstyto matyti, kad M. K. parodymai nepaneigia G. R. kaltės, nes jie išsamiai neatpasakoja viso įvykio, iš jų tik matyti, kad V. neva asmeniniais daiktais pradėjo dalintis su G. R., kas prieštarauja pačio apelianto parodymams pirmosios instancijos teismo posėdyje, kad iš jo daiktus ėmė, to nebuvo.

Nukentėjusysis A. V. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad J. Š. su G. R. pasakė jam „ateik pas mus į kambarį, išgersime arbatos, nebijok viskas normaliai bus”. Jis jų nepažinojo, tiktai M., nes yra iš vieno miesto. Užėjus sako nueik, pasiimk savo daiktus, jis sutiko. Tik pasidėjus daiktus, jį puolė J. Š., G. R., ten dar buvo sekcijoje žmonių. Jį apspardė, jis vėl atsistojo. J. Š., G. R. šoko prie tos jo tašės, pasikeisdami padaužo, jis vėl atsikelia, G. R. lakstė ten ir padarė tai, pažemino jį. G. R. priėjo, prisilietė prie galvos. Paskui jis išėjo be daiktų, iš tašės buvo viskas išimta. Nuėjo į trečią aukštą, vėl nutempė į antrą aukštą, paskui nuėjo į lauką, vėl jį į antrą aukštą, tik įėjo į sekciją, ten jie stovėjo gal keturiese penkiese, sakė „maukis striukę, kelnės, batus“. jis nusirengė ir atidavė jiems, nes aišku, būtų dar kartą suspardę, jie ten padavė tą treningą, apsirengė ir išėjo. Jis nėra nei konfliktiškas, nei įžeidinėjo žmones. Ką dabar atsimena, tą ir pasakoja. Ikiteisminio tyrimo metu detaliau viską pasakojo. Gal būt jis sumaišė, kad jis atėjo į 201 sekciją iš karto su asmeniniais daiktais ar po to ėjo jų pasiimti. Ikiteisminio tyrimo metu, 2010-03-25 liudytojo apklausos metu, A. V. parodė, kad kai jie sumušė ir pažemino, tai iš jo J. Š. ir G. R. (t.1, b.l. 14-15) paėmė šiuos daiktus: Nike tamsiai mėlynos spalvos sportinį kostiumą, Nike juodos spalvos sportinius batelius ir kt., analogiškus parodymus, kad J. Š. ir G. R., panaudodami fizinį smurtą, iš jo atėmė daiktus, jis davė ir 2010-04-07 liudytojo papildomos apklausos metu (t.1, b.l. 16), šiuos parodymus jis patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Šiais nukentėjusiojo parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie yra iš esmės nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų S. P., T. Š., A. S.,  M. R. parodymai.

Liudytojas S. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad M. R. buvo 201 sekcijoje, mušė nukentėjusįjį, patvirtino pagarsintus teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus, tame tarpe, kad J. Š. su ranka A. V. trenkė, o pastarajam parkritus kartu su G. R. pradėjo jį spardyti, po to pradėjo dalintis iš krepšio jo asmeninius daiktus, o kai A. V. atsistojo nuo grindų, vėl jį puolė mušti. Kai A. V. buvo parkritęs ant grindų, G. R. pasiūlė A. V. pačiulpti jo lytinį organą, o atsisakius palietė juo jo galvą ir ranką (b.l. 31), G. R. jam liepė nusirengti savo odinę striukę ir padėti ant lovos.

Liudytojas T. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad niekas jo neprašė duoti parodymus, pats savarankiškai davė parodymus, pagarsinus patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tame tarpe, kad (t.4, b.l. 39-40) J. Š. trenkus ranka keletą kartų A. V., jis parkrito, tada J. Š. su G. R. pradėjo jį spardyti, po to pradėjo dalintis iš krepšio A. V. asmeninius daiktus, po to A. V. gulint ant grindų G. R. liepė A. V. čiulpti jo lytinį organą, o atsisakius, palietė juo pastarojo galvą ir ranką. Po kurio laiko vėl pakvietus į patalpą A. V., G. R. liepė jam nusirengti odinę striukę ir padėti ant lovos.

Liudytojas A. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad matė, kad G. R. nusimovė kelnes ir pažemino nukentėjusįjį, matė G. R. lytinį organą, patvirtino savo pagarsintus pirmosios instancijos teismo posėdyje parodymus (t.1, b.l. 36-37, 38), kad pirmas A. V. trenkė J. Š., o po to pradėjo mušti ir G. R., o jam parkritus spardė. A. V. gulint ant grindų G. R. liepė A. V. čiulpti jo lytinį organą, o atsisakius, palietė juo pastarojo galvą ir ranką, po to pradėjo dalintis A. V. su savimi krepšyje atsineštus jo asmeninius daiktus. Kai A. V. išėjo, pradėjo kalbėti, kad pas A. V. dar liko daiktų, odinė striukė, nutarė tuos daiktus atimti.

Liudytojas M. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad G. R. kelis kartus mušė nuketėjusįjį, G. R. paėmė striukę ir kedus, po to juos pardavė, nežino kam ir už ką, matė, kad G. R. paėmė daiktus, matė pažeminimą.

Liudytojas A. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad jo paprašė parduoti kedus, negali pasakyti, kas ten jam asmeniškai pasakė paimti kedus (va, yra pardavimui), batelius pardavė už 5-6 pakelius cigarečių, cigaretes nunešė ir padėjo 201 sekcijoje ant stalo.

Iš išdėstyto matyti, kad G. R. atliko nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., BK 239 str. 1 d. G. R. apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad jis įėjęs į 201 patalpą panaudojo fizinį smurtą prieš A. V. ir norėjo jį pažeminti, taip pat iš dalies patvirtina, kad jis turėjo tikslą padaryti BK 239 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. G. R. nurodo, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš A. V. ir norėjo jį pažeminti už tai, kad jo motiną pastarasis pavadino necenzūriniais žodžiais jam girdint, gynė savo motinos garbę, tikslo apiplėšti neturėjo. Kolegija mano, kad G. R., taip pateikdamas įvykius, siekia sušvelninti arba išvengti baudžiamosios atsakomybės. G. R. versija atmetama todėl, kad ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo: neginčijamai nustatyta, kad visai netrukus po fizinio smurto naudojimo A. V. atžvilgiu jis kartu su J. Š. ir M. K. pagrobė A. V. daiktus, kas parodo smurto panaudojimo tikslą, smurtą naudojo kartu su J. Š., kuris taip pat grobė daiktus, versiją paneigia ir nukentėjusiojo A. V. parodymai, kad jis nei konfliktiškas, nei įžeidinėja žmones, nei užkabinėja, versijos nepatvirtina kita bylos medžiaga. Be to, ši G. R. versija neįtikėtina, nes nuteistasis G. R. galėjo savo garbę ir orumą ginti civilinio proceso tvarka, o ne nusikalstamais veiksmais. Apeliantas nurodo, kad filmuotoje medžiagoje nėra matyti, kad jis išsineša iš 201 patalpos kažkokius daiktus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad net liudytojai teigia, kad daiktai buvo parduodami, t.y. jais disponuojama, o nusikaltimas – plėšimas yra baigtas kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią. Apeliantas teigia, kad administracijos namų jis buvo nubaustas už smurto panaudojimą – 6 mėnesiams perkeltas į drausmės grupę, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad perkėlimas į drausmės grupę neatleidžia asmens nuo baudžiamosios atsakomybės už jo padarytas nusikalstamas veikas.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam G. R. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos stadiją, G. R. asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Nuteistasis G. R. padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus (BK 180 str. 1 d., 239 str. 1 d., 11 str. 4 d.). G. R. asmenybė charakterizuojama neigiamai: anksčiau jis teistas 12 kartų (t.1, b.l. 142-150, 153-160, 161-190, 193-195, t.2, b.l. 3-9), daugiausia už vagystes ir plėšimus, be to, savo žmonos nesunkų sveikatos sutrikdymą, nežymų savo sūnaus sveikatos sutrikdymą, byloje nėra duomenų apie jo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse (b.l. 11, 13), Vilniaus 2-ųjų pataisos namų G. R. charakterizuojamas (b.l. 14) kaip atviro būdo, kalbus, linkęs laikytis subkultūros, jis vidaus tvarkos taisykles pažeidė 17 kartų, 12 nuobaudų galioja, neskatintas, nusikalstamas veikas padarė bausmės atlikimo metu.

Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis G. R. nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, todėl jam pagrįstai paskirta laisvės atėmimo bausmė. G. R. anksčiau buvo (t.1, b.l. 142-150, 153-160, 161-190, 193-195, t.2, b.l. 3-9) baustas arešto bausme, jam buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas 1 metams, jis buvo ne kartą baustas laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau išvadų nepadarė ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu padarė nusikaltimus už kuriuos nubaustas skundžiamu nuosprendžiu. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. ir 239 str. 1 d. sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu. Paskirta bausmė savo rū­ši­mi ar dydžiu nelaikytina aiškiai per griežta.

Apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantas yra jaunas, jo laukia šeima, kurioje auga sūnus, kuriam trūksta tėvo, o būdamas kalėjime jis šeimai nei materialiai, nei moraliai nieko negali duoti, jis nori kuo greičiau išeiti į laisvę ir dirbti, nėra pakankamas teisinis pagrindas jam paskirtos bausmės švelninimui.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. vasario 15 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                           Stasys Lemežis

Teisėjai                                                                                                       Pavelas Frolovas

                                                                                                                      Daiva Pranytė-Zalieckienė