Civilinė byla Nr. 3K-3-93-1120/2025
Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00601-2024-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.4.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Agnės Tikniūtės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Greitosios medicinos pagalbos tarnybos ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės atsakovams R. M., A. A., J. S., D. M., A. G..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių diskriminacijos draudimą darbo santykių srityje, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė Greitosios medicinos pagalbos tarnyba (toliau – ir GMP tarnyba) prašė darbo ginčą dėl teisės išnagrinėti teisme ir atmesti atsakovų R. M., A. A., J. S., D. M. ir A. G. reikalavimus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, įpareigojimo skirti vienodas pinigines skatinimo priemones už pacientų ir (ar) jų artimųjų pasitenkinimą suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai iki 2023 m. liepos 1 d. dirbo Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikai priklausiusiame Greitosios medicinos pagalbos skyriuje, o nuo 2023 m. liepos 1 d. jų darbo santykiai tęsiami GMP tarnyboje. Atsakovai 2023 m. lapkričio mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio darbo ginčų komisiją (toliau – ir darbo ginčų komisija), prašydami priteisti iš GMP tarnybos visas negautas darbines pajamas, priedus ir kitas išmokas, susijusias su darbu GMP tarnybos Panevėžio filiale nuo 2023 m. liepos 1 d., iki bus visiškai atsiskaityta, ir įpareigoti darbdavę mokėti vienodą atlyginimą dirbant tą patį ar vienodos reikšmės darbą, vienodus priedus, taikyti vienodas lengvatas ir skatinimo priemones, taikyti vienodus kasmetinių atostogų skyrimo kriterijus ir priteisti 200 Eur netesybų už visą neatsiskaitymo laikotarpį.
4. Darbo ginčų komisija 2024 m. sausio 3 d. priėmė sprendimus ir atsakovų A. A. bei R. M. prašymus tenkino visiškai, priteisdama A. A. 2273,49 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius) darbo užmokesčio, R. M. – 2123,77 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius) neišmokėtų išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais. Atsakovų J. S., D. M. ir A. G. prašymai tenkinti iš dalies, priteisiant J. S. 366,72 Eur (suma nurodyta neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, D. M. – 1663,58 Eur darbo užmokesčio (suma nurodyta atskaičius mokesčius) ir A. G. – 1056,72 Eur darbo užmokesčio (suma nurodyta neatskaičius mokesčių); visus sprendimus dėl darbo užmokesčio išieškojimo, neviršijant vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, nurodė vykdyti skubiai. Darbo ginčų komisija konstatavo, kad darbdavė elgėsi nepakankamai sąžiningai ir piktnaudžiavo savo teise, nemokėdama darbuotojams vienodo darbo užmokesčio už vienodą darbą, taip pažeisdama teisingo darbo apmokėjimo, darbo teisės subjektų lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais principus bei darbuotojų teisėtus lūkesčius gauti vienodą darbo užmokestį už tokį ir (ar) lygiavertį darbą.
5. Ieškovė nurodė, jog nesutinka su atsakovų reikalavimais dėl darbo užmokesčio už 2023 m. liepos–lapkričio mėnesius priteisimo. Ieškovė pažymėjo, kad pranešimuose apie darbo sutarties būtinosios sąlygos keitimą atsakovams aiškiai suformulavo siūlymą nuo 2023 m. liepos 1 d. GMP tarnyboje eiti pranešimo gavimo dieną einamas pareigas pagal pareigines instrukcijas (nuostatus), su kuriomis visi atsakovai buvo pasirašytinai supažindinti iki 2023 m. liepos 1 d., buvusios darbdavės pareigines instrukcijas (nuostatus) taikant tiek, kiek jos neprieštarauja savo esmei, taip pat pateikė informaciją, kad pasikeitus darbovietei jiems bus paliktas jų gaunamas turimoje darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 139 straipsnio 2 dalis) ir galios visos jiems priklausančios socialinės garantijos. Greitosios medicinos pagalbos reorganizavimo sąlygose buvo nustatyta išlyga, jog visiems be išimties darbuotojams privalo būti užtikrintos tinkamos ir ne blogesnės, nei buvo iki reorganizavimo, darbo sąlygos. Nuo 2023 m. liepos 1 d. Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos, kurioje atsakovai dirbo, Greitosios medicinos pagalbos skyriaus veikla integruota į GMP tarnybos Panevėžio filialą, o darbo užmokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos darbuotojų darbo apmokėjimo sistemos aprašu. Ieškovė GMP tarnybos Panevėžio filialo darbuotojų atlyginimams apskaičiuoti taikė skirtingas sistemas (tvarkas), atsižvelgdama į tai, kokia sistema (tvarka) galiojo iki 2023 m. liepos l d. Atsižvelgiant į tai, visi GMP paslaugas teikusių įstaigų darbuotojai buvo perkelti į naują tarnybą tomis pačiomis sąlygomis, kurios galiojo iki reorganizacijos. Ši sąlyga taikoma ne tik darbo užmokesčio dydžiams, bet ir kitoms išmokoms, jeigu šios buvo nustatytos įstaigos vidaus tvarkomis.
6. Reorganizacijos aprašo 30 punkte nustatyta, kad ne vėliau kaip per dvejus metus, iki 2025 m. liepos 1 d., turi būti patvirtinta nauja bendra GMP tarnybos darbuotojų darbo apmokėjimo sistema, o iki tol, kol bus patvirtinta nauja bendra darbo užmokesčio sistema, bus taikomos darbo užmokesčio sistemos, galiojusios iki prijungiamų greitosios medicinos pagalbos įstaigų reorganizavimo. Atsakovų darbo santykiai nuo 2023 m. liepos 1 d. tęsiami GMP tarnyboje ir jiems taikomos iki reorganizavimo prijungtų įstaigų buvusios tvarkos, darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos darbo užmokesčio sistemą. Ieškovė akcentavo, kad atsakovai sutiko tęsti darbo santykius tomis pačiomis sąlygomis pas kitą darbdavę ir toks sutikimas lėmė darbo sutarties pakeitimus, pasikeitė viena darbo sutarties sąlyga – darbdavė. Mano, kad atsakovai, reikšdami reikalavimus dėl darbo užmokesčio suvienodinimo, elgiasi nesąžiningai darbdavės atžvilgiu. Ieškovė pažymėjo, kad ėmėsi ir imasi visų įmanomų priemonių visų GMP tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio mokėjimo tvarkai kuo greičiau suvienodinti. Darbo ginčo nagrinėjimo metu atsakovai patvirtino, kad jiems buvo iš dalies kompensuotas darbo užmokestis už rugpjūčio–lapkričio mėnesius. Darbo ginčų komisijai nebuvo pagrindo konstatuoti, kad darbdavė pažeidė darbuotojų teisėtų lūkesčių, nediskriminavimo, sąžiningumo, teisingumo principus ar jų nesilaikė.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
7. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino visiškai – nusprendė atmesti atsakovų prašymus dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, įpareigojimo skirti vienodas pinigines skatinimo priemones už pacientų ir (ar) jų artimųjų pasitenkinimą suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo; paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
8. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovė įstatyme nustatyta tvarka atsakovus informavo apie reorganizaciją 2023 m. kovo 20 d. – 2023 m. kovo 27 d. įteiktais pranešimais, kuriais atsakovai buvo informuoti apie tai, kad nuo 2023 m. liepos l d. savivaldybės pavaldumo viešųjų įstaigų greitosios medicinos pagalbos padalinio vykdomos savivaldybei priskirtos greitosios medicinos pagalbos funkcijos, kaip įstaigos veiklos dalis, perduodamos į valstybės lygmenį, t. y. valstybės pavaldumo VšĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stočiai, kuri nuo 2023 m. liepos 1 d. pervadinta Greitosios medicinos pagalbos tarnyba. Įvykus veiklos dalies perdavimui (DK 51 straipsnio 1 dalis), Panevėžio rajono poliklinikos darbuotojų atliekamos darbo funkcijos, vykdytos Panevėžio rajono poliklinikoje nuo 2023 m. liepos 1 d., atliekamos GMP tarnyboje, ir dėl šios priežasties pakeista darbo sutarties būtinoji sąlyga – darbovietė. Pranešimuose apie darbo sutarties būtinosios sąlygos keitimą aiškiai suformuluotas siūlymas – nuo 2023 m. liepos 1 d. GMP tarnyboje eiti pranešimo gavimo dieną einamas pareigas pagal pareigines instrukcijas (nuostatus), su kuriomis visi atsakovai buvo pasirašytinai supažindinti iki 2023 m. liepos 1 d. buvusios darbdavės, pareigines instrukcijas (nuostatus) taikant tiek, kiek jos neprieštarauja savo esmei. Pateikta informacija, kad darbovietės pasikeitimo momentu jiems bus paliktas jų gaunamas turimoje darbo sutartyje nurodytas darbo užmokestis (DK 139 straipsnio 2 dalis) ir galios visos priklausančios socialinės garantijos. Atsakovai pasirašytinai sutiko su jiems pateiktais pasiūlymais.
9. Teismas pažymėjo, kad vienas iš GMP tarnybos reorganizacijos tikslų – suvienodinti tą patį darbą atliekančių tos pačios kompetencijos darbuotojų darbo užmokesčio skaičiavimo sistemą didėjimo kryptimi. Teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad, siekiant panaikinti GMP tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp reorganizacijos metu sujungtų įstaigų, buvo nustatytos tarpinės darbo užmokesčio kompensavimo tvarkos ir 2023 m. rugpjūčio–gruodžio mėnesiais išmokėtos kompensacijos. Pagal pateiktus duomenis, tokio pobūdžio kompensacijos buvo išmokėtos daugeliui darbuotojų, įskaitant ir atsakovus A. A., A. G., D. M., R. M.. Teismas nurodė, kad darbo byloje esantis 2023 m. liepos 20 d. visuotinio GMP tarnybos Panevėžio filialo darbuotojų susirinkimo, kuriame dalyvavo 121 darbuotojas (darbotvarkėje svarstyti klausimai dėl anoniminių skundų ir darbo organizavimo po 2023 m. liepos 1 d.), protokolas paneigia atsakovų nurodytas aplinkybes, jog su darbo organizavimo pasikeitimais ir darbo užmokesčio taikymo tvarka jie nebuvo supažindinti. 2023 m. spalio 26 d. raštu GMP tarnybos Panevėžio filialo darbuotojams atsakyta į pareiškimą dėl diskriminavimo gaunant mažesnį darbo užmokestį. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienas iš atsakovų A. G., būdamas (duomenys neskelbtini), nereiškė prieštaravimo dėl tokios reorganizavimo tvarkos. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2024 m. vasario 7 d. Greitosios medicinos pagalbos tarnybos generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-61 patvirtintas Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, nustatantis bendras GMP tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio skaičiavimo, išmokėjimo ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas. Taip įgyvendintas reorganizacijos procese nustatytas įsipareigojimas suvienodinti darbuotojų darbo užmokestį.
10. Teismas nurodė, jog atsakovų teiginys, jog ieškovė pažeidė jų teisę, nustatytą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, nėra pagrįstas į bylą pateiktas duomenimis. Jų teiginiai apie teisių suvaržymą ir negalėjimą nuspręsti, kokį sprendimą pasirinkti, paremti tik pačių atsakovų paaiškinimais. Atsakovams pagal įstatymo reikalavimus buvo suteikta pakankamai laiko apsvarstyti, ar jie sutinka tęsti darbinę veiklą GMP tarnyboje po reorganizacijos. Teismas nurodė, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog GMP tarnyba darbuotojams, turintiems analogišką darbo stažą, išsilavinimą, išdirbtas atitinkamai dienos ir nakties valandas, viršvalandžius, būtų išmokėjusi mažiau nei Panevėžio filialo darbuotojams. Ieškovė neginčijo, kad galėjo pasitaikyti atvejų, kai darbo užmokestis skyrėsi, tačiau aktyviai ėmėsi veiksmų darbo užmokesčiui suvienodinti. Teismo vertinimu, skirtingas darbo užmokestis už tokį patį ar vienodos vertės darbą tam tikrais atvejais gali būti pateisinamas. Šiuo atveju įstaigos reorganizacijos tikslų įgyvendinimas dėl bendros darbo apmokėjimo tvarkos iki 2025 m. liepos 1 d. gali būti vertinamas kaip objektyvi priežastis, atsižvelgiant į tai, jog darbuotojai buvo informuoti iš anksto ir turėjo pasirinkimo laisvę. Nagrinėjamu atveju atsakovai, išskyrus savo paaiškinimus, byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jie dirbo didesniu nei kiti darbuotojai krūviu, gavo mažesnį nei darbo sutartimi nustatytą darbo atlygį. Teismas nenustatė aplinkybių, kad dėl amžiaus, socialinės padėties ir kt. atsakovams buvo sudarytos nepalankios darbo sąlygos ar apribotos kokios nors jų teisės ar kad kitiems darbuotojams buvo suteiktas tam tikras pranašumas prieš atsakovus. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovų argumentus dėl darbdavės jiems taikomos diskriminacijos ir kitų su darbo išmokomis susijusių reikalavimų.
11. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo A. G. apeliacinį skundą, 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
12. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo poziciją neįžvelgus atsakovo akcentuotos jo diskriminacijos (dėl darbo užmokesčio skaičiavimo sistemos), tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu su ginčijamu sprendimu neturi pagrindo nesutikti.
13. Teismo vertinimu, šiuo atveju susiklosčiusi situacija (dėl darbo užmokesčio skaičiavimo) buvo nulemta objektyvių aplinkybių dėl vykusio įstaigų reorganizacijos proceso, apie kurį atsakovas buvo informuotas ir pats to neneigė. Atsakovas pasirašytinai patvirtino, kad susipažino su 2023 m. kovo 22 d. pranešimu apie įstaigų reorganizaciją ir gavo pasiūlymą toliau eiti pareigas, taip pat sutiko tęsti darbo santykius GMP tarnyboje, sudarė su ieškove susitarimą dėl darbo sutarties pakeitimo, pakeičiant būtinąją darbo sutarties sąlygą – darbovietę, kitų turimų darbo sutarties sąlygų nekeičiant, taigi, sutiko palikti ir gaunamą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį.
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad reorganizavimo sąlygos vis dėlto nustatė ir naujos darbo užmokesčio sistemos sukūrimą iki 2025 m. liepos 1 d., tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, šis įpareigojimas jau buvo įgyvendintas ieškovės generalinio direktoriaus 2024 m. vasario 7 d. priimtu įsakymu, kuriuo buvo patvirtintas Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbo apmokėjimo tvarkos aprašas. Taip pat pažymėjo, kad dėl įvykusios minėtų įstaigų reorganizacijos, ieškovės pateiktais duomenimis, siekiant panaikinti GMP tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp reorganizacijos metu sujungtų įstaigų, buvo taikomas ir tarpinis darbo užmokesčio kompensavimas – 2023 m. gruodžio 21 d. GMP generalinio direktoriaus įsakymu Nr. V-558 už 2023 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesius darbuotojams, įskaitant ir atsakovą A. G., buvo išmokėti priedai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo sutikti su atsakovo pozicija dėl neva patirtos diskriminacijos, byloje nesant jokių kitų objektyvių tokį vertinimą galinčių pagrįsti duomenų.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu atsakovas A. G. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 29 d. sprendimo bei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas jo prašymas dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, ir palikti galioti darbo ginčų komisijos 2024 m. sausio 3 d. sprendimą, taip pat priteisti atsakovui A. G. iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Nors teismai konstatavo, kad atsakovui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis negu kitiems tą patį darbą tos pačios kvalifikacijos ir tomis pačiomis sąlygomis dirbantiems darbuotojams, tačiau tai nepagrįstai buvo pateisinta įstaigos reorganizacijos procesu. Mažesnio darbo užmokesčio mokėjimo už tą patį darbą negalima pateisinti reorganizacijos procedūromis, nes reorganizavimo procedūras nustatė pati darbdavė ir būtent ji privalėjo nustatyti tokias reorganizavimo sąlygas, kurios neprieštarautų teisės aktų reikalavimams dėl diskriminacijos draudimo.
15.2. Nors atsakovas ir sutiko dirbti po reorganizacijos, tačiau jo sutikimas negalėjo būti traktuojamas kaip sutikimas jį patį diskriminuoti. Atsakovo duotas sutikimas dirbti po reorganizacijos tomis pačiomis darbo sąlygomis jokiu būdu nesuteikia teisės darbdavei nevykdyti teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos įstatymuose nėra įtvirtintos teisės darbdaviui mokėti mažesnį darbo užmokestį įstaigos reorganizacijos laikotarpiu daliai darbuotojų, pasiteisinant reorganizacija. Tik įstatymu gali būti nustatyti atvejai, kai darbdavys gali mokėti mažesnį darbo užmokestį. Darbdavys gali susitarti su darbuotoju tik dėl tų darbuotojo teisių ir pareigų, kurios nustatytos kaip darbuotojų ir darbdavio savanoriškas susitarimas, tačiau darbdavys privalo vykdyti imperatyvius įstatymo reikalavimus ir kai įstatymo yra imperatyviai nustatyta elgesio taisyklė, negalimas joks darbuotojo ir darbdavio susitarimas, nustatantis blogesnes sąlygas darbuotojui.
15.3. Lietuva, ratifikuodama Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją Nr. 111 „Dėl diskriminacijos darbo ir profesinės veiklos srityje“, įsipareigojo skelbti ir vykdyti tokią valstybės politiką, kuri tos šalies sąlygas ir galiojančią tvarką atitinkančiais metodais skatina sudaryti lygias darbo ir profesinės veiklos galimybes bei lygiateisius santykius, kad taip būtų panaikinta bet kokia šios srities diskriminacija. Tuo tarpu pagal reorganizacijos planą atsakovo atlyginimas galėjo nebūti suvienodintas iki 2025 m. liepos 1 d., t. y. reorganizacijos projektu sudaryta galimybė jį diskriminuoti dvejus metus.
15.4. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), aiškindamas bendruosius principus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 14 straipsnio (diskriminacijos draudimas), yra nurodęs, jog tam, kad iškelta problema nulemtų 14 straipsnio taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo. Valstybė naudojasi vertinimo laisvės ribomis, vertindama, ar skirtumai esant panašioms situacijoms pateisina nevienodą požiūrį ir kokiu mastu.
15.5. Susidarė tokia situacija, kad, pagal reorganizavimo sąlygas, atsakovas nuo 2023 m. liepos 1 d. turėjo gauti mažesnį darbo užmokestį ne tik už tuos asmenis, kurie iki šios datos dirbo analogišką darbą Panevėžio miesto greitosios medicinos pagalbos stotyje, bet netgi ir už tuos asmenis, kurie būtų ar buvo įdarbinti po reorganizacijos dirbti tokį patį darbą.
15.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kaip mokamo mažesnio atlyginimo kompensaciją atsakovui kelis mėnesius darbdavė mokėjo priedus prie atlyginimo, todėl tai kompensavo jo praradimus. Toks aiškinimas yra neteisingas, nes priedai buvo mokami ir kitiems darbuotojams, ir priedo paskirtis nebuvo kompensuoti atlyginimo skirtumus. Atsakovas tikėjosi, kad nuo pirmos dienos naujojoje darbovietėje jam darbdavė užtikrins tas pačias darbo sąlygas, kaip ir kitiems darbuotojams, ir taikys vienodą darbo užmokesčio sistemą.
15.7. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai pirmenybę teikė Greitosios medicinos pagalbos reorganizavimo sąlygose nustatytam darbo užmokesčio apmokėjimo sistemos išsaugojimui pagal faktinį mokėjimo būdą, nustatytą iki reorganizacijos ir įteisinantį skirtingą darbo užmokestį už tą patį darbą. Šiuo atveju turėjo būti taikomi aukštesnę galią turintys teisės aktai – Lietuvos Respublikos Konstitucija, DK, ir tik vėliau taikomi vidiniai norminiai aktai ir svarstoma, ar vidiniai norminiai aktai neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams. Nei Konstitucija, nei DK nenustato galimybės mokėti skirtingą darbo užmokestį už tą patį darbą tokiomis pačiomis sąlygomis.
15.8. Atsakovui mažesnis darbo užmokestis buvo mokamas ne dėl jo dalykinių savybių ar kitų įstatymuose nustatytų pagrindų, o tik dėl ankstesnio jo darbo buvusioje įstaigoje, kuri buvo prijungta. DK 26 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato imperatyvią pareigą darbdaviams už tokį patį ir vienodos vertės darbą mokėti vienodą darbo užmokestį. Ši teisės norma yra imperatyvi. Nei reorganizacija (reorganizacijos projektas), nei kitos darbdavio nustatytos darbuotojams darbo sąlygos, nei darbdavio ir darbuotojo susitarimas, kad darbo užmokestis po reorganizacijos nebus mažesnis, negu buvo, negali pakeisti šio imperatyvaus įstatymo reikalavimo. Šį imperatyvų įstatymo reikalavimą darbdavys privalo įvykdyti.
15.9. DK 26 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, nagrinėjant lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais bylas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, jog darbuotojas patyrė diskriminaciją, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad diskriminacijos nebuvo. Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus yra tokia pati ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų. Lygiavertis darbas reiškia, kad jis pagal objektyvius kriterijus yra ne mažesnės kvalifikacijos ir ne mažiau reikšmingas darbdaviui siekiant savo veiklos tikslų negu kitas palyginamasis darbas. Atsakovas dirbo lygiavertį darbą, tačiau gavo mažesnį darbo užmokestį nei kiti darbuotojai, todėl jo diskriminacija yra akivaizdi.
16. Ieškovė atsiliepimo į kasacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.
17. Atsakovai R. M., A. A., D. M. 2025 m. balandžio 2 d. pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. balandžio 14 d. nutartimi prisidėjimą prie kasacinio skundo atsisakė priimti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Konvencijos 14 straipsnio taikymo
18. Atsakovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 26 straipsnio 5 dalį, 140 straipsnio 5 dalį, dėl to buvo atitinkamai pažeistos Konvencijos 14 straipsnio nuostatos. Taigi kasaciniame skunde visų pirma keliamas teisės klausimas, ar buvo pažeistas Konvencijos 14 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją, kai naujoje darbovietėje, prie jos reorganizavimo būdu prijungus buvusią darbdavę, darbuotojas tam tikrą laiką gavo mažesnį atlyginimą nei kiti analogišką darbą dirbę asmenys.
19. Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais.
20. Konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintai sąvokai „kitais pagrindais“ paprastai suteikiama plati reikšmė (EŽTT 2010 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Carson ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (DK), peticijos Nr. 42184/05, par. 70); taigi kitas diskriminavimo pagrindas gali apimti ir tokią situaciją, kai buvo taikomas nevienodas požiūris į darbuotojus tik buvusios darbovietės aspektu.
21. Konvencijos 14 straipsnis nėra taikomas savarankiškai, jame nustatytas diskriminacijos draudimas taikomas tik Konvencijoje ir jos Protokoluose įtvirtintų teisių atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2023 m. birželio 22 d. sprendimo byloje Kubat ir kiti prieš Čekiją, peticijos Nr. 61721/19, par. 114; 2018 m. kovo 13 d. nutarimo byloje Dobrowolski ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 45651/11, par. 24). Taigi, būtinoji Konvencijos 14 straipsnio, draudžiančio diskriminaciją, taikymo sąlyga yra nustatymas, ar gali būti taikomos kituose Konvencijos ir jos Protokolų straipsniuose įtvirtintų teisių garantijos.
22. Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės teigia buvęs diskriminuojamas nuosavybės apsaugos (Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis) kontekste, nes prarado teisę į darbo užmokesčio skirtumo nuo įsidarbinimo naujoje darbovietėje iki jo suvienodinimo kompensavimą. Todėl pirmiausia būtina įvertinti, ar atsakovo teisė į darbo užmokesčio skirtumo iki suvienodinimo kompensavimą yra saugoma Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pagrindu.
23. Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.
24. EŽTT yra išaiškinęs, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis netaikomas būsimoms pajamoms (žr. EŽTT 1986 m. birželio 26 d. sprendimo byloje Van Marle ir kiti prieš Nyderlandus, peticijų Nr. 8543/79, 8674/79, 8675/79, 8685/79, par. 39–41; nutarimą byloje Wendenburg ir kiti prieš Vokietiją (nut.), peticijos Nr. 71630/01; ir 2005 m. gegužės 24 d. sprendimo byloje Buzescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 61302/00, par. 81), nes šis straipsnis nesukuria teisės įgyti nuosavybę (tai netaikoma tuo atveju, jei šios pajamos jau yra uždirbtos arba neabejotinai mokėtinos (žr. EŽTT 2005 m. kovo 24 d. nutarimą byloje Erkan prieš Turkiją, peticijos Nr. 29840/03, ir 2007 m. sausio 11 d. sprendimo byloje Anheuser-Busch Inc. prieš Portugaliją (DK), peticijos Nr. 73049/01, par. 64; 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimo byloje Denisov prieš Ukrainą (DK), peticijos Nr. 76639/11, par. 137). Konvencija taip pat nesuteikia teisės ir toliau gauti tam tikro dydžio atlyginimą (žr. EŽTT 2013 m. gegužės 7 d. nutarimo byloje Koufaki ir Adedy prieš Graikiją (nut.), peticijų Nr. 57665/12 ir 57657/12, par. 33, su tolesnėmis nuorodomis).
25. Vis dėlto kaip nuosavybė pagal Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas ginami reikalavimai, dėl kurių pareiškėjas gali pagrįstai manyti turįs „teisėtą lūkestį“ juos realizuoti (žr. EŽTT 2002 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką (nut.), peticijos Nr. 39794/98, par. 69, su tolesnėmis nuorodomis).
26. Kad reikalavimo patenkinimo lūkestis būtų teisėtas ir turtinė teisė būtų saugoma Konvencijos požiūriu, jis turi būti konkretesnio pobūdžio nei paprasta viltis ir turi būti pagrįstas teisės norma arba individualiu teisės aktu, pavyzdžiui, teismo sprendimu, susijusiu su atitinkamu turtiniu interesu (žr. EŽTT 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo byloje Kopeck? prieš Slovakiją (DK), peticijos Nr. 44912/98, par. 49–50; 2023 m. sausio 26 d. sprendimo byloje Valverde Digon prieš Ispaniją, peticijos Nr. 22386/19, par. 49). Pavyzdžiui, EŽTT pripažino teisėtą lūkestį į turtinio reikalavimo patenkinimą, kuris atsirado tada, kai buvo išduotas preliminarus planavimo leidimas, kuriuo remdamosi pareiškėjos įsigijo žemės sklypą, siekdamos jį vystyti (žr. EŽTT 1991 m. lapkričio 29 d. sprendimo byloje Pine Valley Developments LTD ir kiti prieš Airiją, peticijos Nr. 2742/87, par. 51); EŽTT taip pat teisėtu ir gintinu Konvencijos požiūriu laikė lūkestį pratęsti nuomos sutartį, kilusį nuomininkui iš ilgalaikės žemės nuomos sutarties (žr. EŽTT 2003 m. birželio 24 d. sprendimo byloje Stretch prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 44277/98, par. 35), bei laivų savininkų lūkestį, kad jų reikalavimai, kylantys dėl laivų avarijų, bus tenkinami pagal bendrąsias žalos atlyginimo normas (žr. EŽTT 1995 m. lapkričio 20 d. sprendimo byloje Pressos Compania Naviera S. A. ir kiti prieš Belgiją, peticijos Nr. 17849/91, par. 31).
27. Nagrinėjamoje byloje atsakovas savo turtinę teisę į darbo užmokesčio skirtumo kompensavimą kildina iš DK 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto, įtvirtinančio, kad už tokį patį ir vienodos vertės darbą darbdavys privalo mokėti vienodą darbo užmokestį, ir iš DK 140 straipsnio 5 dalies, kurioje įtvirtinta, kad darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais.
28. Kaip minėta, kad reikalavimas būtų saugomas Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio pažeidimo aspektu, jis turi būti pagrįstas teisės norma arba teismo sprendimu analogiškoje situacijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas teigia turįs reikalavimo teisę į darbo užmokesčio skirtumo iki suvienodinimo kompensavimą, kylančią iš DK normų (DK 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto; 140 straipsnio 5 dalies), kuriose įtvirtinta atsakovo teisė į vienodą su kitais tą patį darbą dirbančiais asmenimis darbo užmokestį, toliau pasisakys šių teisės normų taikymo ir aiškinimo aspektu.
Dėl DK 26 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 140 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo
29. DK 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys privalo įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje normoje įtvirtinta pareiga darbdaviui įgyvendinti lyčių lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus reiškia, jog, esant bet kokių darbdavio santykių su darbuotojais, tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, be kitų, narystės asociacijoje pagrindu, dėl aplinkybių, nesusijusių su darbuotojų dalykinėmis savybėmis ar kitais įstatymuose nustatytais pagrindais, yra draudžiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-348-403/2020, 40 punktas).
30. DK 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad susitarimas dėl darbo apmokėjimo yra būtinoji darbo sutarties sąlyga. DK 140 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad darbo užmokesčio dydis negali būti mažesnis, negu nustato darbo santykiams taikomi įstatymai, kolektyvinės sutartys, kitos darbo teisės normos ar darbovietėje patvirtinta darbo apmokėjimo sistema. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad darbo apmokėjimo sistema turi būti parengta taip, kad ją taikant būtų išvengta bet kokio diskriminavimo lyties ir kitais pagrindais. Toks pats darbas reiškia atlikimą darbo veiklos, kuri pagal objektyvius kriterijus vienoda ar panaši į kitą darbo veiklą tiek, kad abu darbuotojai gali būti sukeisti vietomis be didesnių darbdavio sąnaudų.
31. Sistemiškai aiškinant aptartas DK normas, darytina išvada, kad darbo sutarties šalys darbo sutartyje privalo nustatyti nediskriminacines darbo užmokesčio apskaičiavimo taisykles, įtvirtinančias vienodą užmokestį už tokį patį darbą. Tai reiškia, kad atsakovas Konvencijos požiūriu turi teisėtą lūkestį, jog šios nediskriminacinės taisyklės apima ir asmens teisę gauti vienodą atlyginimą buvusiam ir naujam darbdaviui susijungus į naują juridinį asmenį. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nusprendžia, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis ir Konvencijos 14 straipsnis nagrinėjamu atveju taikomi, todėl atsakovo skundžiamas ribojimas (terminuotas nevienodas tą patį darbą dirbusių darbuotojų užmokesčio mokėjimas po reorganizacijos) vertintinas pagal Konvencijoje įtvirtintas diskriminacijos draudimo sąlygas.
Dėl terminuoto nevienodo darbuotojų apmokėjimo objektyvaus pagrįstumo (teisėto tikslo ir proporcingumo)
32. EŽTT praktika suponuoja, kad ne visi atvejai, kai teisės taikymo aspektu pareiškėjas traktuojamas nevienodai, vertintini kaip diskriminacija. Diskriminacija pripažįstami tik tie nevienodo požiūrio atvejai, kurie neturi „objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo“ (žr., pvz., EŽTT 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo byloje Molla Sali prieš Graikiją (DK), peticijos Nr. 20452/14, par. 135; 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Fabris prieš Prancūziją (DK), peticijos Nr. 16574/08, par. 56; 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje D. H. ir kiti prieš Čekiją (DK), peticijos Nr. 57325/00, par. 175; 2005 m. sausio 6 d. nutarimą byloje Hoogendijk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 58641/00). Sprendžiant, ar asmuo buvo diskriminuojamas, vertinama, ar toks nevienodas požiūris yra objektyviai pagrįstas. Tuo tikslu taikomas dviejų pakopų testas, t. y. sprendžiama: a) ar nevienodu požiūriu siekiama teisėto tikslo ir b) ar taikomos priemonės yra pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui.
33. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose (pavyzdžiui, tariamos profesinių sąjungų diskriminacijos kontekste) EŽTT yra nurodęs, kad, pareiškėjams įrodžius prima facie (iš pirmo žvilgsnio) diskriminacijos atvejį, įrodinėjimo našta turi būti perkelta atsakovui, ir darbdavys, paprastai kontroliuojantis atitinkamus įrodymus, turi įrodyti, kad egzistuoja teisėti pareiškėjų teisių ribojimo (konkrečiu atveju – atleidimo iš darbo) pagrindai (žr. mutatis mutandis (su būtinais pakeitimais) EŽTT 2023 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Hoppen ir AB „Amber Grid“ darbuotojų profesinė sąjunga prieš Lietuvą, peticijos Nr. 976/20, par. 230).
34. Kasaciniame skunde teigiama, kad nors bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis negu kitiems tą patį darbą tomis pačiomis sąlygomis dirbantiems darbuotojams, tačiau nepagrįstai teisėtu tokio skirtingo traktavimo tikslu pripažino reorganizacijos procesą.
35. Byloje nėra ginčo, kad po ieškovės reorganizacijos, laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. vasario 17 d., atsakovas gavo mažesnį darbo užmokestį nei kai kurie kiti tą patį darbą dirbantys darbuotojai, kadangi tol, kol buvo sukurta bendra darbo apmokėjimo GMP tarnyboje sistema, darbuotojams buvo taikomos iki reorganizavimo jiems galiojusios darbo apmokėjimo tvarkos. Taigi šiuo atveju atsakovas pagrindė, jog asmenys, kurių situacija analogiška, tam tikrą laiką buvo traktuojami skirtingai, todėl darbdavei (ieškovei) kilo pareiga paneigti diskriminacijos egzistavimą, įrodant nevienodo traktavimo teisėtą tikslą bei proporcingas siekiamam tikslui priemones.
36. Ieškovė teisėto tikslo sąlygą grindė aplinkybe, kad reorganizacijos rezultatas turėjo suvienodinti darbo krūvį ir daugeliu atvejų pagerinti greitosios medicinos pagalbos darbuotojų finansines sąlygas.
37. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad ieškovės nurodytas tikslas yra teisėtas ir atitinka viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada. Šiuo atveju siekis pagerinti greitosios medicinos pagalbos sistemos darbuotojų padėtį buvo teisėtas skirtingo traktavimo tikslas, kadangi valstybės institucijos priėmė sprendimą terminuotai skirtingai traktuoti greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, siekdamos iš esmės pagerinti pačių greitosios medicinos pagalbos darbuotojų padėtį (suvienodinti darbo užmokestį jį padidinant).
38. Pažymėtina, kad EŽTT palieka plačią diskreciją valstybės institucijoms įvertinti, kokios priemonės socialiniu ar ekonominiu požiūriu atitinka viešąjį interesą, ir šio požiūrio nekvestionuoja, nebent jis būtų akivaizdžiai nepagrįstas (žr., pvz., EŽTT 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimo byloje Belli ir Arquier-Martinez prieš Šveicariją, peticijos Nr. 65550/13, par. 94; 2016 m. liepos 21 d. sprendimo byloje Mamatas ir kiti prieš Graikiją, peticijos Nr. 63066/14 ir kt., par. 88–89; 2011 m. liepos 7 d. sprendimo byloje Stummer prieš Austriją (DK), peticijos Nr. 37452/02, par. 89; 2009 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Andrejeva prieš Latviją (DK), peticijos Nr. 55707/00, par. 83; 2008 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Burden prieš Jungtinę Karalystę (DK), peticijos Nr. 13378/05, par. 60; cituoto sprendimo byloje Carson ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (DK) par. 61). Nagrinėjamoje byloje pritaikytos ribojimo priemonės gerinant medicinos darbuotojų teisių užtikrinimą neabejotinai patenka į plačias valstybės įvertinimo, kas yra teisėtas ribojimo tikslas, laisvės ribas.
39. Dėl antrosios sąlygos, ar taikytos priemonės buvo pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui, pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog ribojančios priemonės taikytos atsakovui sutikus (atsakovas pasirašytinai patvirtino sutikimą tęsti darbo santykius GMP tarnyboje, nekeičiant kitų turimų darbo sutarties sąlygų), jos galiojo ribotą laiką – 7 mėnesius, be to, sistema sukurta greičiau, nei planuota, t. y. per 7 mėnesius vietoj 2 metų, buvo taikomos kompensacinės priemonės iš dalies mažinant GMP tarnybos darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus (darbuotojams išmokėti priedai), priemonės nesukėlė atsakovui objektyvių pragyvenimo problemų, todėl nevertintinos kaip neproporcingos. Pažymėtina, kad ir pagal EŽTT praktiką ribojančių priemonių taikymas ribotą laiką, nesukeliant asmeniui pragyvenimo problemų, taip pat yra vertintinas veiksnys ribojimo proporcingumo aspektu (žr. mutatis mutandis EŽTT 2013 m. spalio 15 d. nutarimą byloje Savickas ir kiti prieš Lietuvą, peticijos Nr. 66365/09). Be to, atsakovai nepaneigė ir ieškovės nurodytų argumentų, kad bendros darbo užmokesčio sistemos sukūrimas iki atsakovo darbovietės prijungimo buvo neįmanomas, kadangi įstaiga, prie kurios buvo prijungta atsakovo darbovietė, iki tol neturėjo finansavimo. Tik reorganizavus ieškovę, t. y. sukūrus naują darbdavę, prasidėjo šios įstaigos realus finansavimas, kuriam daugiausia buvo naudojamos ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Taigi nauja darbdavė iš anksto negalėjo sukurti darbo užmokesčio suvienodinimo mechanizmo, kuris bus taikomas po reorganizacijos, kadangi tam nebuvo lėšų. Dėl pritaikytos priemonės proporcingumo paminėtina ir tai, kad atsakovas, informuotas apie reorganizacijos procesą, ne tik sutiko palikti gaunamą darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, bet ir, būdamas (duomenys neskelbtini), nereiškė prieštaravimo dėl tokios reorganizavimo tvarkos. Dėl aptartų argumentų teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad taikytos priemonės buvo pagrįstai proporcingos siekiamam tikslui.
40. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendžia, kad teismai tinkamai nustatė, jog atsakovas nebuvo diskriminuojamas, nes toks nevienodas požiūris buvo objektyviai pagrįstas.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
41. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija padaro išvadą, jog kasaciniu skundu nepagrindžiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias diskriminacijos darbo teisiniuose santykiuose draudimą (DK 26, 140 straipsniai), taip pat padarė Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą. Dėl to konstatuotina, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
43. Atsakovo kasacinio skundo netenkinant, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė, tačiau ji nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.
44. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos nėra atlyginamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
Agnė Tikniūtė