Baudžiamoji byla Nr. 1A-392-654/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60996-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.4.6.5.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aleno Piesliako, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

sekretoriaujant Ingridai Janonytei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

nuteistajam A. N.

jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,

nukentėjusiajam G. B.,

jo atstovui advokatui Girdučiui Vainiui,

vertėjai Boženai Seniut,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 30 MGL (1129,8 eurų) dydžio bauda.

A. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams.

G. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš AB „L“ G. B. naudai priteista 3 000 (tris tūkstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. N., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles (toliau – KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

jis, 2015 m. lapkričio 4 d., apie 06.55 val., Vilniuje, vairuojamu jam nuosavybės teise priklausančiu automobiliu „Citroen C5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Šaltkalvių gatvės įvažiavęs į reguliuojamą sankryžą su Dariaus ir Girėno gatve ir sukdamas į kairę pažeidė Kelių eismo taisyklių 27 punkto reikalavimą, numatantį, kad sukdamas į kairę sankryžose vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį, ir 128 punkto reikalavimą, numatantį, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, tai yra, jo važiavimo krypties atžvilgiu degant eismą leidžiančiam žaliam šviesoforo signalui, jis vairuojamu automobiliu reguliuojamoje Šaltkalvių – Dariaus ir Girėno gatvių sankryžoje iš Šaltkalvių gatvės pasukęs į kairę, į Dariaus ir Girėno gatvę, ir tęsdamas važiavimą Dariaus ir Girėno gatvės eismo pusės, skirtos važiuoti nuo Žirnių gatvės pusės, antrąja eismo juosta nesustabdė vairuojamo automobilio, kad praleisti jo kelyje kliūtį sudariusį į jo važiavimo krypties eismo juostą įžengusį ir už ties važiuojamųjų dalių sankirta esančios pėsčiųjų perėjos ribų degant žaliam šviesoforo signalui iš kairės pusės į dešinę per Dariaus ir Girėno gatvės važiuojamąją dalį ėjusį pėsčiąjį G. B. ir jį partrenkė, dėl ko G. B. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Tokiais savo veiksmais A. N. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje.

2. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jį kaltinančius įrodymus, išvadas grindė abejotinais, nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, todėl nuosprendis naikintinas, nes jame išdėstytos išvados nepagrįstos. Teismas neįsigilino į bylos aplinkybes ir atmetė nuteistojo parodymus. Byloje yra prieštaringų įrodymų, reikšmingų teismo išvadoms, tačiau skundžiamame nuosprendyje nepilnai nurodyta, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas vienus iš šių įrodymų priėmė, o kitus atmetė. Nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra prieštaravimų, kurie neabejotinai paveikė A. N. kaltumo klausimo išsprendimą. Nesant pakankamų įrodymų, jog pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi buvo apelianto veiksmai, apkaltinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas.
2. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustačius KET pažeidimus abiejų eismo įvykio dalyvių veiksmuose, bet baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 straipsnio nuostatas traukiant tik vieną iš jų, labai didelę reikšmę turi specialisto išvada bei joje esantis išaiškinimas, kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Nesurinkus papildomų įrodymų visos abejonės vertinamos kaltinamojo naudai. Techninių ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė L. L. pateikė 2016 m. liepos 13 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini). Užduotyje buvo užduotas klausimas Nr. 6: „Kurio iš eismo įvykio dalyvių veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti?“. Specialisto išvadoje į šį klausimą neatsakyta nurodžius, jog tiek A. N. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą, tiek pėsčiojo G. B. veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu. Teismo posėdyje apklausta ekspertė patvirtino, kad vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma, nes nepateikta objektyvių duomenų apie važiavimo greitį.
3. Nenustačius, kurio įvykio dalyvio veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, byloje buvo būtina kruopščiai ir išsamiai išanalizuoti abiejų eismo įvykio dalyvių elgesio atitikimą KET. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje to nepadarė, nes įvertino tik nuteistojo veiksmus. Teismas pėsčiojo veiksmus aptarė lakoniškai ir paminėjo, kad netinkami pėsčiojo veiksmai yra A. N. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
4. Apeliantas teigia, kad nepažeidė KET 27 punkto reikalavimų, nes prieš sukdamas į kairę, sankryžoje A. N. buvo sustojęs bei praleido priešpriešinio eismo juosta važiuojančius automobilius bei per perėją ėjusius pėsčiuosius. Nesutinka ir su KET 128 punkto pažeidimu, nes eismo įvykio vietos plane užfiksuota vairuoto automobilio dislokacija (sustojęs dešinės pusės ratais ant skiriamosios linijos) bei apgadinimai ties automobilio priekinės dalies kaire puse (kontakto vieta) aiškiai iliustruoja mėginimą apvažiuoti staiga bei netikėtai neleistinoje vietoje įžengusį pėsčiąjį. Konstatuodamas KET 128 pažeidimą apylinkės teismas vadovavosi tik specialisto išvada, kuri šioje dalyje nėra pakankamai išsami ir motyvuota. Apklausta teismo posėdyje ekspertė L. L. paaiškino, kad tyrimo metu nevertino tamsaus paros laiko ir priešpriešinėje eismo juostoje stovinčių automobilių įjungtų artimųjų žibintų poveikio reakcijos laiko skaičiavimui. Nors išvadoje konstatuota, kad tikslaus judėjimo greičio nustatyti nebuvo galimybės, visi skaičiavimai pagrįsti konkrečiu 20 km/h greičiu, kurį apeliantas nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Kitoks nei 20 km/h greitis pakeistų išvadoje pateiktus skaičiavimus, todėl negalima tvirtinti, kad 7,9 m. atstumas buvo mažesnis už atstumą, kuriuo grėsmės eismo saugumui kilimo momentu buvo automobilis nuo pėsčiojo partrenkimo vietos. Jei G. B. nebūtų pažeidęs KET reikalavimų, ėjęs per pėsčiųjų perėją, o ne pakankamai dideliu atstumu nuo jos pabaigos, apeliantas butų turėjęs galimybę pastebėti nukentėjusįjį ir tinkamai įvykdyti KET reikalavimus, o eismo įvykis nebūtų kilęs.
5. Prie bylos buvo pridėta dr. V. M. parengta 2017 m. vasario 15 d. eksperto išvada (t. 2, b. 1. 65-77). Apylinkės teismas šią išvadą laikė konsultacine, o jos apibendrinimus įvertino kritiškai. Šioje eksperto išvadoje įvertinus reikšmingus faktorius, kurie nebuvo tiriami 2016 m. liepos 13 d. specialisto išvadoje, nurodytas beveik dvigubai didesnis A. N. reakcijos laikas (1 sekundė vietoje 0,6 sekundės). Apylinkės teismas, kritikuodamas tokią poziciją, nurodė, jog ekspertas nepagrįstai naudojo 2,3 m atstumą, kuriuo gulėjo pėsčiasis iki automobilio priekio, nes tokio duomens byloje nėra. Liudytojų L. K. bei R. K. parodymai atskleidžia, kad nukentėjusysis gulėjo 1,5 m arba 1-2 m atstumu nuo automobilio priekio. Tačiau nuosprendyje nutylėta liudytojos Z. V. 2017 m. sausio 9 d. teismo posėdyje duotų parodymų dalis (teismo posėdžio garso įrašas) apie tai, kad partrenktas žmogus gulėjo 2-3 m. atstumu už automobilio priekio. Dr. V. M. naudotas 2,3 m atstumas buvo pasirinktas objektyviai paskaičiavus vidurkį pagal liudytojų nurodytus duomenis. Nuosprendyje taip pat neteisingai pateiktas teismo posėdyje apklausto dr. V. M. parodymų turinys dėl nukentėjusiojo ėjimo tempo. Ekspertas nurodė, kad siekiant nustatyti galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo pastarajam einant normaliu tempu, būtina atlikti papildomus skaičiavimus.
6. BK 67 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog uždraudimas naudotis specialia teise gali būti skiriamas kartu su bausme. Taigi ši norma nėra imperatyvi, o uždraudimo naudotis specialia teise skyrimas nėra privalomas. Baudžiamojo poveikio priemonė A. N. paskirta nesant tam pakankamo teisinio pagrindo. Apeliantas motyvuoja, kad praeityje nebuvo teistas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas nėra didelis, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, administracine tvarka už panašias veikas nebaustas, todėl nėra pagrindo manyti, kad ateityje A. N. įvykdys analogišką nusikalstamą veiką, o baudžiamojo poveikio priemonių prevenciniai tikslai gali būti pasiekti ir neuždraudus jam naudotis teise vairuoti.
7. Apeliantas pažymi, kad jo dukra R. N. (gim. 1989 m.) pripažinta neveiksnia ir G. N. paskirta jos globėja. Dukra yra neįgali nuo pat gimimo ir jai reikalinga pastovi priežiūra. Pastaraisiais metais pastoviai važinėja į Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionatą, kur gyvena R. N.. A. N. sutuoktinė nėra įgijusi teisės vairuoti transporto priemonę, todėl į pensionatą vykstama apelianto vairuojamu automobiliu. Taip pat apelianto šeima gyvena Kaune, bet jis darbo dienomis gyvena Vilniuje nuomojame bute, iš namų į Vilnių ir atgal jam tenka važiuoti 3-4 kartus per savaitę. Draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones apelianto šeimai sukeltų itin sunkias pasekmes, nes tai smarkiai apsunkintų ne tik darbinę veiklą, bet ir sumažintų galimybes tinkamai rūpintis neįgalia dukra.
3. Teismo posėdyje nuteistasis A. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

3. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

4. A. N. apeliacinis skundas tenkintinas, 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas išteisinamasis nuosprendis.
5. Pirmosios instancijos teismas neskyrė pakankamo dėmesio A. N. inkriminuotų KET punktų analizei ir motyvavimui, neteisingai vertino Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialistės išvadą, neteisingai įvertino byloje esančių įrodymų visumą ir padarė neteisingą išvadą dėl A. N. veiksmų atitikties BK 281 straipsnio 1 dalies sudėčiai.
6. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai paprastai turėtų prasidėti nuo veikos požymio motyvavimo ir tik nustačius, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuotus veiksmus, materialiose nusikalstamų veikų sudėtyse reikėtų pereiti prie pasekmių ir priežastinio ryšio motyvavimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai neišanalizavo, ar A. N. padarė KET pažeidimus ir įtikinamai savo išvadų nemotyvavo, nevertino prokuroro pateikto kaltinimo pakankamai kritiškai. Pirmosios instancijos teismas tik nurodė A. N. inkriminuotų KET punktų turinį ir remdamasis specialisto išvada pripažino A. N. pažeidus KET 27 ir 128 punktų reikalavimus. Tačiau pirmosios instancijos teismo išvados dėl įvykio vietos ir inkriminuoti KET pažeidimai tarpusavyje nesiderina, o ekspertizės išvados yra nepakankamai motyvuotos pirmosios instancijos sprendimams pagrįsti.
1. Kaltinamajame akte buvo inkriminuota ir pirmosios instancijos teismo pripažinta, kad A. N. pažeidė KET 27 ir 128 punktų reikalavimus. KET 27 punkte nustatyta, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas. A. N. inkriminuota šio punkto dalis, kuri nustato, kad sukdamas į kairę sankryžoje vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. KET 128 punkte nustatyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
2. Šioje situacijoje prokuratūra neteisingai inkriminavo, o pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, kad A. N. pažeidė KET 27 punktą. Kaip jau minėta, A. N. inkriminuota, kad sukdamas sankryžoje į kairę jis privalėjo sustoti ir praleisti į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 punkte nurodyta, kad sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. KET 27 punkte nėra absoliutaus reikalavimo vairuotojams visais atvejais bet kurioje vietoje sustoti ir praleisti į jų važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kitoks aiškinimas, neapribojus vairuotojo pareigos tik sankryža, sudarytų situaciją, kuomet pėstieji galėtų kirsti važiuojamąją dalį bet kurioje vietoje, o vairuotojai privalėtų visada sustoti ir juos praleisti. Kad taip nėra patvirtina ir KET nuostatos, reglamentuojančios pėsčiųjų pareigas, kuriose nustatyta, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų (KET 42 punktas), o taip pat kitos KET VI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios pėsčiųjų ėjimą per važiuojamąją dalį. Vertinant bendrai KET nuostatas, reglamentuojančias eismą sankryžoje ir pėsčiųjų veiksmus kertant važiuojamąją kelio dalį kolegija mano, kad KET 27 punkte nustatyta pareiga vairuotojams yra apribota sankryža ir joje esančia pėsčiųjų perėja. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusysis prieš eismo įvykį ėjo ne per pėsčiųjų perėją, pateikė išsamius tokio sprendimo motyvus ir kolegija visiškai pritaria tokiai išvadai. Tačiau nesuprantama, kodėl, pripažinęs, kad pėsčiasis ėjo ne per pėsčiųjų perėją, pirmosios instancijos teismas inkriminavo KET pažeidimą, reglamentuojantį vairuotojo veiksmus sankryžoje ir pėsčiųjų perėjoje. Toks sprendimas yra neteisingas ir kolegija konstatuoja, kad A. N. nepažeidė KET 27 punkto reikalavimų.
3. Vertinant šių dviejų A. N. inkriminuotų KET pažeidimų tarpusavio santykį kolegija sprendžia, kad jie reglamentuoja skirtingas situacijas ir abu vienam atvejui negali būti inkriminuoti. Sukdamas sankryžoje į kairę vairuotojas privalo vykdyti KET 27 punkto reikalavimus ir praleisti jo važiavimo kryptį kertantį pėsčiąjį, o šio punkto reikalavimai yra apriboti sankryža ir joje esančia pėsčiųjų perėja. Pravažiavus pėsčiųjų perėją vairuotojui išnyksta reikalavimas laikytis KET 27 punkto reikalavimų, tačiau galioja kiti reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas laikytis KET 128 punkto nuostatų. KET 27 punkte numatytas reikalavimas yra imperatyvus ir absoliutus, jis nenustato jokių sąlygų, kada galima būtų nesilaikyti šios taisyklės. Vairuotojas visais atvejais turi praleisti per pėsčiųjų perėją einantį pėsčiąjį. Tuo tarpu kitas A. N. inkriminuotas KET pažeidimas, numatytas KET 128 punkte, yra KET skyriuje, reglamentuojančiame važiavimo greitį. Jis yra bendresnio pobūdžio, sąlyginis, liepiantis vairuotojui sumažinti greitį ar visiškai sustoti atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui ir tik jei vairuotojas gali tai pastebėti. Abu inkriminuoti KET punktai negali būti taikomi šiam vienam įvykiui dėl jų loginio nesuderinamumo. Kaip jau minėta, KET 27 punkte nustatyta taisyklė yra absoliuti, ji įpareigoja vairuotoją visais atvejais praleisti jo važiavimo krypties eismo juostą kertantį pėsčiąjį, nenustatant jokių papildomų sąlygų, tuo tarpu KET 128 punktas liepia vairuotojui laikytis jame nustatytos taisyklės tik tuo atveju, jei jis gali pastebėti atsiradusią kliūtį ar iškilusią grėsmę. Tačiau taip negali būti, kad vairuotojas visais atvejais privalėtų praleisti jo važiavimo krypties eismo juostą kertantį pėsčiąjį, kuris tuo pačiu sudaro jam kliūtį, kurią jis turi apvažiuoti ar sulėtinti greitį tik jei gali tai pastebėti. Tokiu atveju absoliuti pareiga visiškai nesiderina su sąlygine pareiga.
7. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. liepos 13 d. specialisto išvada. Didelį dėmesį šiai išvadai savo skunde skyrė ir apeliantas. Toks jo dėmesys išvadai yra motyvuotas, kadangi nustatant inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius šios kategorijos bylose, ypač konstatuojant priežastinį ryšį, specialistų išvados būna labai reikšmingos. Maža to, A. N. inkriminuotas KET pažeidimas numato sąlyginę pareigą, o specialisto išvada yra vienas iš pagrindinių įrodymų nustatant, ar vairuotojas galėjo pastebėti iškilusią grėsmę eismo saugumui ar atsiradusią kliūtį. Tačiau specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuriais pasiremiant teismas daro išvadas. Teismas turi labai kruopščiai įvertinti specialisto išvadą tiek atskirai, tiek kitų įrodymų kontekste bei patikrinti specialisto padarytų išvadų pagrįstumą. Vien tai, kad specialistas yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, neįpareigoja teismo specialisto išvados priimti kaip vienintelės tiesos ir neatsižvelgti į kitus įrodymus. Netgi tai, kad specialistas nustato vairuotojo veiksmų nepriimtinumą techniniu požiūriu, nereiškia, kad jo veiksmai yra neteisėti.
8. Pirmosios instancijos teismas gausiai analizavo ir rėmėsi LTEC specialistės išvada, taip pat detaliai ir preciziškai išanalizavo eksperto V. M. eksperto išvadą. Analizės pasėkoje padarytose išvadose pirmosios instancijos teismas visiškai sutiko su LTEC ekspertės padarytomis išvadomis, o su eksperto V. M. išvadomis nesutiko jas įvertinęs kritiškai ir kaip nepaneigiančias LTEC išvadų. Tačiau, kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo padarytas specialisto išvados ir ekspertizės išvados vertinimas yra vienpusis ir neobjektyvus. Teismas buvo labiau linkęs priimti LTEC specialisto išvadą ir labiau linkęs atmesti privataus eksperto aktą, nes LTEC išvadą priėmė be kritikos ir abejonių, kaip vienintelę teisingą, o eksperto V. M. išvadai skyrė daug kritinės analizės. Privataus eksperto išvada buvo duodama ne tam, kad paneigtų kitą išvadą, o siekiant atlikus tyrimą pateikti savo tyrimo rezultatus, pristatyti teismui savo tyrimo metodus, savo argumentus.
1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje skyrė dėmesio V. M. kaip eksperto vertinimui. Teismas nurodė, kad V. M. yra technikos mokslų daktaras, turintis (transporto) trasologo teismo eksperto kvalifikaciją, teisiamojo posėdžio metu jis neturėjo eismo įvykių eksporto kvalifikacijos, tačiau LTEC kvalifikacijos komisijos sprendimo dalis, kurią V. M. buvo nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo panaikinta. Nežiūrint į tai, taip pat nepaisant, kad ekspertizę atlikti užsakė ir klausimus formulavo advokatas, kad pagal teismų praktiką privataus eksperto išvada yra konsultacinė, pirmosios instancijos teismas teisingai priėmė eksperto V. M. ekspertizės išvadą ir ją vertino. Eksperto V. M. išsilavinimas, žinios ir patirtis kolegijai nekelia abejonių. Be to, kaip privataus eksperto išvada bebūtų vadinama, svarbiausia yra ne jos pavadinimas, o jos turinys – tyrimų metodikos ir išvadų pagrįstumas.
2. Šioje byloje yra dvi eismo įvykio tyrimo išvados. Palyginus jas matyti, kad ekspertai savo tyrimuose naudojo tas pačias fizikines formules arba panašias metodikas, pvz. skaičiuojant automobilio stabdymo kelią tiek LTEC (specialisto išvados 3 lapas), tiek ekspertas V. M. (ekspertizės akto 2.7 punktas) naudojo tą pačią formulę automobilio stabdymo keliui nustatyti. Skaičiuojant automobilio stabdymo kelią ekspertas V. M. nustatė nuo 10,1 m iki 13,4 m stabdymo kelią, o ekspertė L. L. nustatė 10 m stabdymo kelią. Iš skaičiavimų matyti, kad ekspertai naudoja tą pačia formulę, o gaunamas skirtingas rezultatas priklauso nuo skirtingų duomenų įvedimo į formulę. Techniniuose tyrimuose visos išvados yra pagrįstos skaičiavimais, o į tą pačią formulę įdėjus net mažiausia dalimi pasikeitusį skaičių, pasikeis ir rezultatas. Todėl techniniuose tyrimuose pradiniai duomenys turi būti ypatingai tiksliai nustatyti, kitaip tyrimų rezultatai bus neteisingi. Svarbu ir tai, kad eismas keliuose vyksta ne tikėtinais dydžiais, o eismo dalyvių veiksmai yra labai konkretūs, jų judėjimo trajektorija, laikas, kelias, greitis yra tam tikrų konkrečių dydžių ir jei byloje nėra patikimų duomenų apie eismo dalyvių judėjimo duomenis, kategoriškos išvados negalimos. Nepatikimų duomenų naudoti negalima ypatingai tais atvejais, kai, kaip nagrinėjamu atveju, vairuotojas yra teisiamas nustatant tikimybę, ar jis galėjo išvengti kliūties, o vairuotojo elgesio tikimybę teismas grindžia tikimybinėmis techninių ekspertizių išvadomis gautomis naudojant tikėtinus duomenis. Tokiu atveju įrodymų ir išvadų grandinėje susidaro per daug netikrumo, per daug nežinomų sąlygų, galinčių pakreipti išvadas į vieną ar į kitą pusę, o teisinės išvados tampa visiškai nepatikimos, nepagrįstos, abejotinos. Tokiomis išvadomis negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio.
3. Pagrindinės skirtingų išvadų gavimo priežastys yra mažas objektyvių duomenų kiekis ir abiejų ekspertų atliekant kai kuriuos tyrimus naudoti skirtingi, tikėtini ir laisvai pasirinkti duomenys. Darydamas išvadas pirmosios instancijos teismas irgi atkreipė dėmesį į patikimų duomenų stygių, tačiau patikimų duomenų apylinkės teismui pristigo tik eksperto V. M. išvadoje, o į ekspertės L. L. išvadoje esantį patikimų duomenų stygių pirmosios instancijos teismas neatkreipė deramo dėmesio. Kolegija visiškai sutinka, kad kai kurie eksperto V. M. naudoti duomenys yra visiškai nepriimtini – pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad nukentėjusiojo būvimo vieta po eismo įvykio yra objektyviai nenustatyta, todėl jos naudoti darant techninius tyrimus negalima; visiškai nepriimtinas nukentėjusiojo būvimo atstumo nuo automobilio nustatymas apskaičiuojant vidurkį pagal liudytojų nurodytus skirtingus duomenis, nes nukentėjusysis po įvykio gulėjo konkrečioje vietoje, kur nukrito, o ne tikėtiname vidurkyje. Tačiau kiti eksperto V. M. naudoti duomenys kelia mažiau abejonių, o tuo pačiu jo pateikti tokių duomenų naudojimo motyvai kelia abejonių ekspertės L. L. naudotais duomenimis. Patys savaime ekspertės L. L. naudoti duomenys irgi kelia abejonių jų patikimumu.
4. Kolegijai susipažinus su abejomis byloje esančiomis išvadomis matyti, kad abu ekspertai savo tyrimuose naudojo nepatikimus duomenis ir jų pagalba padarė tikėtinas išvadas.
1. Skaičiuodama A. N. vairuoto automobilio stabdymo kelią ekspertė L. L. naudojo 20 km/h greitį, kurį nurodė pats nuteistasis, tačiau jo vairuoto automobilio greitis nebuvo nustatytas jokiais tyrimas ar matavimais. Apklausos metu A. N. nurodė apytikrį savo važiavimo greitį, tačiau jis galėjo būti tiek mažesnis už nurodytą, tiek didesnis, o pradinių duomenų pasikeitimas įtakotų ir rezultatą.
2. Skaičiuodama atstumą, kuriuo nuo susidūrimo vietos buvo automobilis pėsčiajam įžengus į važiuojamąją kelio dalį, ekspertei L. L. reikėjo į formulę įrašyti Sp reikšmę, t. y. pėsčiojo įveiktas mažiausias atstumas keliant grėsmę eismo saugumui ir šią reikšmę ekspertė naudojo lygią 2,5 m. Tai yra atstumas nuo saugumo salelės, nuo kurios pėsčiasis įėjo į važiuojamąją kelio dalį, iki po įvykio stovinčio automobilio. Tačiau toks duomuo kolegijai kelia abejonių. Kaip minėta, tai yra atstumas nuo saugumo salelės iki po įvykio stovinčio automobilio, tačiau specialisto išvadoje ekspertė L. L. nurodė, kad pats įvykis įvyko ne ten, kur atvykę policijos pareigūnai rado automobilį, o prieš pat automobilio stabdymą ar pačioje stabdymo pradžioje, automobiliui būnant apie 4,7 m už pėsčiųjų perėjos ir 7,9 m iki automobilio sustojimo vietos. Koks buvo atstumas nuo pėsčiojo iki automobilio jo įžengimo į važiuojamąją dalį ir grėsmės eismo saugumui sudarymo vietoje, nėra aišku. Susipažinusi su įvykio vietos schema kolegija mano, kad A. N. važiavimo trajektorija nebuvo tokia, kokioje padėtyje automobilis stovi po įvykio, tai yra labai arti ar ant pat dešinėje pusėje esančios punktyrinės linijos, nes paprastai vairuotojai nevažiuoja šalia eismo juostos krašto, o važiuoja juostos viduriu. Labai tikėtina, kad tokioje galutinėje padėtyje automobilis atsidūrė dėl to, kad A. N. manevravo į dešinę pamatęs į važiuojamąją dalį įėjusį pėsčiąjį ir siekdamas išvengti kliūties. Apie tai paaiškino duodamas parodymus A. N.. Kur ir kokioje padėtyje automobilis sustojo, tokioje padėtyje, vykdydamas KET reikalavimus, po eismo įvykio A. N. jį ir paliko. Tokią versiją patvirtina eksperto V. M. ekspertizės išvadoje nurodytas A. N. automobilio judėjimo modelis (ekspertizės išvados 2.4 punktas). Iki manevro į dešinę vengiant susidūrimo su nukentėjusiuoju šis modelis visiškai atitinka standartinę vairuotojo judėjimo sankryžoje sukant į kairę trajektoriją (apklausta teisme ekspertė L. L. paaiškino, kad programa PC Crash nesinaudojo, nes neturėjo objektyvių duomenų, kokia trajektorija judėjo automobilis „Citroen“, tačiau kitais atvejais objektyvių duomenų neturėjimas nesutrukdė jai atlikti tyrimo). Standartiškai judant savo eismo juostos viduriu, kurios plotis 3,7 m ir automobiliui esant 1,8 m. pločio, iš kiekvienos pusės iki eismo juostos kraštų lieka po 0,95 m atstumas. Be to, vertinant ekspertės L. L. tyrimo duomenis svarbu, kad pagal formulę skaičiuojant atstumą, kuriuo buvo automobilis nuo susidūrimo vietos pėsčiajam įžengus į kelio važiuojamąją dalį, Sp reikšmė yra pėsčiojo įveiktas mažiausias atstumas keliant grėsmę eismo saugumui. Kolegija nesutinka, kad naudotas 2,5 m atstumas yra mažiausias, atvirkščiai, labiau tikėtina, kad tai yra didžiausias atstumas. Koks yra mažiausias atstumas objektyvių duomenų byloje nėra. Tą patį dydį savo tyrime naudojo ir ekspertas V. M..
3. Ekspertų nuomonės buvo skirtingos taikant reakcijos laiką, reikšmingą skaičiuojant automobilio stabdymo kelią. Ekspertė L. L. savo skaičiavimuose naudojo 0,6 s reakcijos laiko reikšmę, o ekspertas V. M. taikė 1 s reakcijos laiką. Teismo posėdyje apklausiama dėl šio duomens ekspertė L. L. paaiškino, kad toks vairuotojo reakcijos laikas naudojamas atsižvelgiant į ekspertinės praktikos standartinio tyrimo procedūrą, kurioje yra aprašyti kelio infrastruktūros elementai – sankryža ir pėsčiųjų perėja. Šiuo atveju vairuotojas kirto pėsčiųjų perėją, o vairuotojo reakcijos laikas ties pėsčiųjų perėja ir sankryža yra 0,6 s. Vairuotojo reakcijos laikas parenkamas atsižvelgiant į tai, kokioje vietoje tai įvyko. Tyrimo metu ekspertė nevertino, kad buvo tamsus paros metas, degė sankryžoje priešais stovinčių automobilių žibintai. Savo eksperto išvadoje V. M. nurodė, kad savo skaičiavimams jis naudojo 1 s reakcijos laiką, nes susidariusioje situacijoje nebuvo akivaizdžių jo kylimo požymių, nes pėsčiasis įžengė į važiuojamąją dalį vietoje, kur eiti yra draudžiama; pėsčiasis įžengė į važiuojamąją dalį vietoje, kur priešais atvažiuojančių automobilių žibintų šviesa galėjo A. N. bloginti matomumą; eismo įvykis buvo tamsiu paros metu. Automobilio vairuotojo reakcijos laikas yra 0,6 s, kai kelio eismo situacija prieš eismo įvykį byloja apie labai didelę jo kylimo tikimybę, reikšmė yra 0,8 s, kai eismo situacija rodo didelę eismo kylimo tikimybę. Šiuo atveju vairuotojas pravažiavo pėsčiųjų perėją ir vadovaujantis KET pėsčiasis už jos neturėjo pasirodyti, todėl eismo įvykio kilimo tikimybė buvo maža, be to, buvo tamsus paros metas. Išanalizavusi abiejų ekspertų išvadas ir jų paaiškinimus, kolegija mano, kad eksperto V. M. motyvai dėl jo tyrime taikyto reakcijos laiko yra labiau pagrįsti, paremti ne tik metodikos reikalavimais, bet ir realia įvykio metu buvusią situacija. Eksperto V. M. išvada yra pateikta gynybos, išvados dalis dėl reakcijos laiko yra pagrįsta moksline literatūra, nepaneigta nei ekspertės L. L., nei prokuroro, ir kolegiją labiau įtikina.
4. Savo tyrimuose abu ekspertai naudojo skirtingus duomenis apie nukentėjusiojo judėjimo greitį. Ekspertė L. L. laikė, kad nukentėjusysis ėjo įprastai, o einančio vyresnio kaip 70 metų amžiaus vyro statistinės ribinės judėjimo greičio reikšmės yra 2,9 – 5 km/h. Ekspertas V. M. eksperto išvadoje pateikė smulkesnę nukentėjusiojo judėjimo greičio gradaciją ir skaičiavo rezultatus nukentėjusiajam einant (įprasto ėjimo greitis ir greito ėjimo greitis V. M. gradacijoje patenka į tas pačias ribas, kaip ekspertės L. L. ėjimo greitis), bėgant ir greitai bėgant. Savo pasirinkimą ekspertas V. M. motyvavo tuo, kad lėtai nukentėjusysis eiti negalėjo, nes ėjo neleistinoje vietoje priešais artėjantį automobilį, o tokioje situacijoje visi bėga. Apklaustas teisme nukentėjusysis paaiškino, kad kadangi jis yra po insulto, tai per gatvę ėjo lėčiau nei kiti žmonės ir atsiliko. Apklaustos teisme liudytojos L. K., Z. V. nematė, kokiu greičiu per gatvę ėjo nukentėjusysis, o liudytoja R. K. paaiškino, kad nukentėjusysis per gatvę ėjo normaliu žingsniu. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusysis per gatvę bėgo ar greitai bėgo, kas turint omenyje jo amžių ir ligas, sunkiai tikėtina, net ir atsižvelgiant į eksperto V. M. motyvus. Tačiau ir patikimų duomenų apie nukentėjusiojo judėjimo greitį byloje nėra.
5. Analizuodama tiek LTEC ekspertės L. L. specialisto išvadą, tiek eksperto V. M. eksperto išvadą, kolegija nustatė, kad tyrimai juose atlikti naudojant nepatikimus, abejotinus, nepatikrintus duomenis, todėl ir tyrimų rezultatai yra nepatikimi, o baudžiamojoje byloje jais remtis apkaltinant asmenį nusikaltimo padarymu negalima. Kolegija neabejoja techninių ekspertizių ar tyrimų reikalingumu, tyrimų metodais ir galimybėmis, tačiau jas atliekant turi būti naudojami patikimi, aiškiai nustatyti duomenys ir tik tokiais atvejais ekspertizių išvados ar specialistų išvados gali būti priimtinos sprendimams baudžiamosiose bylose grįsti.
6. Kolegija mano, kad papildomas tyrimas šioje byloje būtų bevertis, nes daugiau objektyvių duomenų neatsirado ir kolegija nemato būdų, kaip ir kokių patikimų duomenų galima būtų nustatyti. Klausimai, kuriuos galima būtų papildomai užduoti ekspertams, būtų hipotetinio pobūdžio nukreipiantys į tokio pat pobūdžio atsakymus, kurie nepadėtų nustatyti tikrosios situacijos.
9. Vadovaujantis aktualiausia teismų praktika kolegija pažymi, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lūkesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus. Reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Šiuo atveju, kaip minėta, jei G. B. nebūtų ėjęs ne per pėsčiųjų perėją, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tai, jog A. N. neva padarė nusikalstamą veiką valdydamas padidinto pavojaus šaltinį automatiškai nesuponuoja, jog jis nebuvo pakankamai atidus ir yra kaltas dėl eismo įvykio.
10. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į paties suformuluoto kaltinimo nelogiškumą.
1. Įvertinus byloje esančius įrodymus ir įvykio situaciją, kolegijai nekilo abejonių, kad įvykio metu A. N. bandė išvengti kliūtį jam sudariusio nukentėjusiojo ir jį apvažiuodamas, ir stabdydamas transporto priemonę. Tai, kad A. N. bandė apvažiuoti nukentėjusįjį rodo įvykio vietoje rasto automobilio padėtis, kuomet jis stovi prie pat ir ant dešinės punktyrinės juostos, o ne įprastai – per juostos vidurį. Tai, kad automobilis buvo sustabdytas iš karto už įvykio vietos rodo, kad vairuotojas automobilį stabdė. Be to, apklaustas tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu A. N. paaiškino, kad pamatęs ant jo automobilio krentantį pėsčiąjį jis stabdė automobilį. Kitokių duomenų, kad A. N. automobilio nestabdė, byloje nėra. Vairuodamas transporto priemonę vairuotojas nesiekia pažeisti kelių eismo taisyklių, partrenkti pėsčiojo, sugadinti savo ir svetimą turtą. Atvirkščiai, vairuotojas daro viską, kad nebūtų sužaloti kiti eismo dalyviai ir jų turtas.
2. A. N. inkriminuotas KET 128 punktas sako, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Kaltinime ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo remiamasi ekspertės L. L. išvados 5 punktu, kad automobilio „Citroen C5“ vairuotojas, važiuodamas 20 km/h greičiu ir stabdydamas vairuojamą automobilį tuo momentu, kai pėsčiasis įžengė į kelio važiuojamąją dalį, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo. Tokia specialisto išvada, kartu su inkriminuotu KET 128 punktu lyg ir reiškia, kad įvykyje A. N. turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, jis galėjo pastebėti jį išeinanti į A. N. judėjimo juostą ir išvengti partrenkimo, tačiau tokio savo elgesio varianto neišsirinko, tokia galimybe nepasinaudojo ir partrenkė pėsčiąjį. Tačiau toks kaltinimas nelogiškas.
3. Kaltinimo A. N. tekste cituojant KET 128 punkto turinį yra nurodyta pareigos sąlyga, t. y. kad vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams tik jei jis gali pastebėti atsiradusią kliūtį ar iškilusią grėsmę eismo saugumui. Tačiau nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei kaltinime, nei ekspertės išvadoje nenurodyta, kaip A. N. turėjo teisingai pasielgti susidariusioje situacijoje.
11. Pirmosios instancijos teismui ekspertės L. L. išvada buvo pagrindinis įrodymas pagrindžiant A. N. pažeidus KET 128 punkto reikalavimus. Tačiau šiame nuosprendyje išdėstyti motyvai daro ekspertės L. L. išvadą nepatikimą ir neleidžia ja naudotis kaip pagrindiniu įrodymu byloje. Kitų įrodymų, pagrindžiančių A. N. pažeidus KET 128 punkto reikalavimus, byloje nėra, todėl teismas konstatuoja, kad A. N. nepažeidė kelių eismo taisyklių ir jo veiksmuose nėra būtino nusikalstamos sudėties požymio – pavojingos veikos, todėl jis išteisintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u s p r e n d ž i a:

A. N. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti 2017 m. balandžio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį.

A. N. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Nukentėjusiojo G. B. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

G. B. nepriteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija:

Jolanta Čepukėnienė

Gintaras Dzedulionis

Alenas Piesliakas

Nuorašas tikras:

Teisėjas Alenas Piesliakas