Administracinė byla Nr. eAS-121-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. (M. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. B. (J. B.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. B. su 2016 m. spalio 18 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 22 d. d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo M. B. skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo. Pareiškėjo skundo dalis dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 panaikinimo buvo priimta nagrinėti. Minėta nutartimi pirmosios instancijos teismas J. B. pašalino iš atsakovų ir į bylą įtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių teismas pašalino iš atsakovų, o UAB (toliau – uždaroji akcinė bendrovė) „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialą „Inžinerinė geodezija“ – iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

Teismas pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 privaloma ikiteismine tvarka turėjo būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 1P-98 patvirtintų Geodezijos, topografijos ir geoinformatikos darbų priežiūros, žemės sklypų kadastro duomenų nustatymo tikrinimo ir nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų valstybinės ekspertizės organizavimo taisyklių
25 punkte nustatyta tvarka – teritorinio padalinio vadovui, tačiau pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis šia tvarka pasinaudojo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 sąsajumą su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 49S-2, t. y. vertino, ar nurodyti sprendimai gali egzistuoti kaip savarankiški administraciniai aktai, ar teismas, neįvertinęs vieno iš jų teisėtumo, negalės vertinti kito administracinio akto teisėtumo.

Įvertinęs M. B. skundžiamų sprendimų turinį, teismas nustatė, kad jie yra visiškai savarankiški administraciniai aktai: vienu jų atkuriamos nuosavybės teisės, kitu – patvirtinami žemės sklypo kadastro duomenys. Vienintelis nurodytus sprendimus siejantis dalykas yra tas pats žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), tačiau, teismo vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas laikyti administracinius aktus tarpusavyje susijusiais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui išrodymų, patvirtinančių, jog jis privaloma ikiteismine tvarka skundė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vadovui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktu, aptartą skundo dalį atsisakė priimti. Likusi skundo dalis buvo priimta nagrinėti.

III.

Pareiškėjas M. B. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti jo skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo, ir išspręsti klausimą iš esmės: priimti visą pareiškėjo M. B. 2016 m. spalio 18 d. skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 buvo suformuotas žemės sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio
9 d. sprendimu piliečiui J. B. į tą patį žemės sklypą buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises. M. B. skunde nurodė, kad žemės sklypas buvo suformuotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pateikdamas argumentus dėl sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės, pareiškėjas, be kita ko, vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad miesto gyvenamosiose vietovėse (iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje), išskyrus Neringos miestą, fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 ha – kituose miestuose. Taigi, vadovaujantis nurodyta teisės norma, atkuriant nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo žiūrima į jo ribas, kurios buvo nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-8, todėl nors abu sprendimai yra savarankiški administraciniai aktai, tačiau nepanaikinus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 dėl sklypo ribų nustatymo, iškyla klausimas ar vien sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą panaikinimas sukurs pareiškėjui realias teisines pasekmes, nes nors jis bus panaikintas, tačiau sklypas bus paliktas tokio pat dydžio ir ribų, kaip ir anksčiau. Taigi, ir toliau liks pažeistos M. B. teisės, nes toje vietoje, kur yra suformuotas žemės sklypas, jis negalės pretenduoti atkurti nuosavybės teisių. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į tai, ginčas dėl abiejų sprendimų turėtų būti nagrinėjamas toje pačioje byloje.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Taigi, vadovaujantis šia teisės norma, jeigu abu ginčijami sprendimai yra tarpusavyje susiję, tai net jei vienas iš jų turi būti nagrinėjamas ikiteismine tvarka, tai netrukdo nesilaikant šios tvarkos pateikti jį nagrinėti teismui kartu su kitu sprendimu, kuris turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui.

Atkreipia dėmesį, kad skunde yra ginčijamas ne tik Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimas
Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“, kuris turėtų būti skundžiamas ikiteismine tvarka, bet ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimas
Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“, kuris turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui. Kadangi abu šie sprendimai yra tarpusavyje susiję, M. B. nuomone, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 ikiteismine tvarka atskirai neturėjo būti skundžiamas, nes teismui jis buvo apskųstas kartu su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 49S-2, kuris gali būti skundžiamas tik teismui tiesiogiai, todėl visas ginčas turi būti nagrinėjamas teisme. Teigia, kad nepanaikinus vieno iš sprendimų, pareiškėjui neatsiras teisinių pasekmių, kurių jis siekia.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apelianto M. B. atskirąjį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties motyvais, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimas
Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ yra savarankiškas administracinis aktas, kuriuo buvo patvirtinti žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, ir jam yra taikoma ikiteisminė apskundimo tvarka. Nors apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad šis sprendimas lėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“ priėmimą, atkuriant J. B. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, ir todėl jis turėtų būti skundžiamas tiesiogiai teismui, tačiau apeliantas, priešingai nei nurodo atskirajame skunde, pasinaudojo ikiteismine tvarka ir 2016 m. gruodžio 8 d. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos pateikė skundą dėl minėto Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo)“ panaikinimo. Atsakovo nuomone, prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai pritaikius materialines ir procesines teisės normas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo
2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo
2016 m. lapkričio 22 d. nutarties dalis, kuria, atsižvelgiant į tai, kad jis nepasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, buvo atsisakyta priimti M. B. skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo
Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio
1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka,
t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje. Išimtis yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d.,
2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (žr., pvz., 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS442-609/2009). Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2007 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007, 2007 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-486/2007, 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. AS858-209/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis, o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo. Be to, kaip jau minėta, turi būti išsiaiškinta, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytos išimties.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio, reglamentuojančio skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarką, 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis). Taigi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo
18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Pažymėtina, kad žemės reformos procesas apima žemės naudojimo dabartinės situacijos analizę, parengiamuosius žemėtvarkos darbus, žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimą, jų derinimą, teisinį, ekonominį ir ekologinį pagrindimą bei tvirtinimą, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės, miško ir vandens telkinių naudojimo specialiųjų sąlygų, žemės servitutų ir kitų įstatymuose numatytų ūkinės veiklos apribojimų nustatymą (Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 suformavo adresu: (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklypą ir patvirtino šio žemės sklypo kadastro duomenis, nustatytus
UAB „Inžineriniai tyrinėjimai“ filialo „Inžinerinė geodezija“ vykdytojos K. S. 2006 m. lapkričio 29 d. parengtą žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą. Šis prašomas panaikinti sprendimas buvo priimtas iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo, todėl šis aktas galėtų patekti į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytą skundų kategoriją. Kadangi administracinėje byloje keliamas ginčas yra susijęs su žemės reformos teisiniais santykiais, tai reikštų būtinybę remtis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio
2 dalyje įtvirtinta ginčų nagrinėjimo tvarka. Tačiau po šio sprendimo priėmimo, kuris laikytinas tik visos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procedūros dalimi, jau yra priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka neturi būti taikoma. Be to, abu byloje reiškiami reikalavimai dėl nurodytų sprendimų panaikinimo yra laikytini tarpusavyje susijusiais.

Nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio
9 d. sprendimu Nr. 49S-2 J. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusių savininkų B. ir J. B. jam tenkančią nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto – 1,0251 ha žemės, dalį, grąžinant natūra naudojamą 0,3861 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 buvo suformuotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir patvirtinti šio žemės sklypo kadastro duomenys. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nurodyti sprendimai yra savarankiški administraciniai aktai, nesutinka. Priešingai nei teigia teismas, vieno sprendimo teisėtumo neįvertinimas sudarytų kliūčių vertinti kito sprendimo teisėtumą, o tai sudarytų kliūčių tinkamai apginti pareiškėjo teises. Nepanaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8, kuriuo buvo nustatytos ginčo žemės sklypo ribos, vien Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. 49S-2 panaikinimas nesukeltų M. B. tų teisinių pasekmių, kurių jis siekia; nors šis sprendimas ir bus panaikintas, tačiau ginčo žemės sklypas liks to paties dydžio ir pareiškėjas negalės pretenduoti į jį atkurti nuosavybės teisių, o tai suponuoja išvadą, kad abu prašomi panaikinti sprendimai yra tarpusavyje susiję.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimas
Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 atskirai ikiteismine tvarka neturėjo būti skundžiamas ir pagrįstai jį buvo prašoma panaikinta toje pačioje administracinėje byloje, kurioje buvo prašoma panaikinti ir tiesiogiai teismui ginčijamą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 49S-2.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino visas skundui priimti teisiškai svarbias aplinkybes ir nepagrįstai atsisakė priimti M. B. skundo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis negali būti laikoma pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį naikinant ir pareiškėjo skundo dalies dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo priėmimo klausimą perduodant pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. (M. B.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties dalį, kurioje buvo atsisakyta priimti M. B. (M. B.) skundo reikalavimą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. sausio 7 d. sprendimo Nr. 49SK-(14.49.109.)-8 panaikinimo, panaikinti ir šios M. B. (M. B.) skundo dalies priėmimo klausimą perduoti iš naujo spęsti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.