Baudžiamoji byla Nr. 1A-106-957/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13087-2023-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.2.14.10.3; 2.1.15.1.1; 2.4.6.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. sausio 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Rasos Paužaitės, 

sekretoriaujant Editai Daunienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Inčienei (nuotoliniu būdu),

nuteistojo K. P. gynėjui advokatui Valentinui Giriūnui (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, paskirtos bausmės atlikimo metu kaltinamajam paskiriant šiuos įpareigojimus: a) tęsti darbą UAB „M“, o nutraukus darbinius santykius, per vieną mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; b) dalyvauti elgesio pataisos programoje, per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą programos užsiėmimų kursą; c) per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam L. M. nusikalstama veika padarytą 300 Eur dydžio turtinę žalą; d) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Nukentėjusiojo L. M. (nuosprendyje padarytas rašymo apsirikimas, nurodant ne nukentėjusiojo, o nuteistojo pavardę) pareikštas civilinis ieškinys tenkintas dalinai, priteisiant L. M. iš kaltinamojo K. P. 300 Eur dydžio turtinę žalą.

1.       K. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį už tai, kad jis 2023 m. kovo 29 d., apie 11.02 val., dienos metu, prie VšĮ „U“ parko teritorijos įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia, rėždamas aštriu, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu, sugadino aikštelėje stovėjusio UAB „Luminor lizingas“ vardu registruoto, L. M. valdomo automobilio „Tesla Model 3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priekines keleivio pusės dureles, taip padarydamas nukentėjusiajam L. M. 340,22 Eur turtinę žalą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – K. P. dėl jam inkriminuoto baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 187 straipsnio 3 dalyje, išteisinti. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepašalino visų prieštaravimų, buvusių baudžiamosios bylos medžiagoje, juos aiškino kaltinamojo nenaudai. Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą baudžiamojoje byloje, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, ir dėl šių pažeidimų netinkamai pritaikė baudžiamąjį įsakymą, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo bei bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino apelianto parodymų, kitų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, nuosprendį grindė tik šalutiniais išvestiniais įrodymais ir prielaidomis. Be to, teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje nevisiškai pasisakyta dėl įrodymų viseto įvertinimo, o tik dėl atskirų įrodymų, jų nekonkretizuojant ir jais remiantis tik ta apimtimi, kiek tai buvo reikalinga priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

3.       Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo K. P. apeliacinis skundas netenkinamas. Ištaisytinas rašymo apsirikimas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.

5.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu dėl BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, skunde pateikdamas tik itin abstrakčius ir lakoniškus argumentus. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinus visus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų motyvuotai atmetus paties nuteistojo gynybos versijas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nepaisant to, kad apeliacinis skundas atmetamas, teisėjų kolegija savo iniciatyva ištaiso rašymo apsirikimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, kur klaidingai nurodyta nukentėjusiojo vardas ir pavardė.

6.       Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydamas tik abstrakčius teiginius apie tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepašalino visų baudžiamosios bylos medžiagoje buvusių prieštaravimų, juos aiškino kaltinamojo nenaudai, visiškai nevertino kaltinamojo parodymų, kitų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų, nuosprendį grindė tik šalutiniais išvestiniais parodymais ir prielaidomis, nepasisakė dėl įrodymų viseto, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

7.       Pažymėtina, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

8.       Nors apeliantas K. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino jo parodymų, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu apelianto skundo argumentu nesutinka ir vertina jį kaip nepagrįstą. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pakankamai išsamiai aptarė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu duotus K. P. parodymus, kuriuos, kitų byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų kontekste, įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos versiją, kuria siekiama suklaidinti teismą ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, pažymi, jog iš tiesų K. P. parodymai proceso eigoje buvo itin nenuoseklūs ir prieštaringi. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. P. apskritai neigė 2023 m. kovo 29 d. apie 11 val. buvęs įvykio vietoje (1 t., b. l. 116-119, 125-127), tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu jis iš pradžių nurodė, kad praėjo pro nukentėjusiojo automobilį, nes, atrodo, jį kažkas pašaukė, automobilio jis nekliudė ir nesugadino, praeidamas su ranka nieko nepadarė (2 t. b. l. 25), kitos apklausos metu nurodė, kad buvo nuėjęs prie nukentėjusiojo automobilio, nes praeidamas pro šalį pamatė numestą šiukšlę, pastebėjo, kad įrėžtos automobilio durelės, paspyrė po mašina šiukšlę, palietė ranka ten, kur buvo įbrėžta (2 t., b. l. 53 (antra lapo pusė)). Kaltinamojo K. P. gynybinės versijos pagrįstai buvo pripažintos nelogiškomis ir neįtikinamomis bei paneigtomis byloje surinktų įrodymų visuma, kuri gana išsamiai aptarta skundžiamame nuosprendyje ir su kurios įvertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. 

9.       Antai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad paneigiant nuteistojo K. P. gynybines versijas, pirmiausia buvo įvertinti nukentėjusiojo L. M. duoti parodymai apie tai, kad 2023 m. kovo 29 d. jis iš Vilniaus atvyko į darbą, savo vairuojamą elektromobilį „Tesla Model 3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pastatė prie darbovietės – prie VšĮ „U“ parko teritorijos esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, automobilį palikdamas krauti prie aikštelėje įrengtos elektromobilių krovimo stotelės. Nukentėjusiojo teigimu, automobilis buvo paliktas be apgadinimų, o kitos dienos ryte, t. y. 2023 m. kovo 30 d., po naktinės pamainos jam grįžus į namus, sutuoktinė pastebėjo, kad yra apgadintos automobilio priekinės keleivio pusės durelės, jos buvo akivaizdžiai įbrėžtos aštriu daiktu, pažeistas dažų apatinis sluoksnis, įbrėžimo ilgis apie 15 cm. Nustačius įvykio kaltininką, jis patikrino kaltininko duomenis duomenų bazėje ir pastebėjo, kad su K. P. jis yra kontaktavęs tuomet, kai pastarasis kreipėsi į medikus dėl kažkokio sužalojimo. Nukentėjusiojo teigimu, šio kontakto metu K. P. vartojo daug necenzūrinių žodžių, įžeidinėjo, grasino jam, buvo agresyvus, nesilaikė tvarkos, šaukė „kiek man čia laukti“ ir pasišalino neatlikus jam klinikinės apžiūros, apie tai buvo informuota policija (2 t., b. l. 24 (antra lapo pusė)). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi šiais nukentėjusiojo parodymais, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje esantys bei pirmosios instancijos teismo gana išsamiai aptarti įrodymai. Išanalizavęs byloje esančioje VĮ „Regitra“ duomenų bazės informacinio pobūdžio pažymoje esančią informaciją, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, kad automobilio „Tesla Model 3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) registruotas savininkas yra UAB „Luminor lizingas“, o faktinis valdytojas – nukentėjusysis L. M. (1 t., b. l. 41), o remdamasis VšĮ „U“ pateiktais dokumentais (2 t., b. l. 34-40), pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pagrįstai atmetė nuteistojo gynybinę versiją apie tai, kad jis minėtoje ligoninėje nėra lankęsis jau apie dešimt metų, kadangi iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad K. P. lankėsi VšĮ „U“ tiek 2019 m. sausio 11 d. (gydantis gydytojas – L. M.), tiek 2020 m. spalio 5 d. (gydantis gydytojas – L. M.). Teisėjų kolegija pažymi, kad iš VšĮ „U“ pateikto gydytojo įrašo matyti, jog 2020 m. spalio 5 d. į minėtą ligoninę atvykęs pacientas L. M. atsisakė užsidėti kaukę, paprašius dar kartą vadovautis vidaus tvarkos taisyklėmis, pacientas pradėjo naudoti necenzūrinius žodžius, pagrasino susidorojimu „palauksiu po darbo prie durų“, atsistojo ir išėjo, policija informuota (2 t., b. l. 39). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nukentėjusiojo parodymai ir pastarieji gydytojo įraše užfiksuoti duomenys, nepaisant praėjusio laikotarpio nuo nuteistojo lankymosi gydymo įstaigoje, vertinant juos su vaizdo įraše užfiksuota aplinkybe, kad prie nukentėjusiojo valdomo automobilio „Tesla Model 3“ nuteistasis nuėjo ne atsitiktinai, o tikslingai ir kryptingai, nesižvalgydamas į kitus automobilius, sudaro pagrindą manyti, kad nuteistasis K. P. turėjo aiškų ir konkretų motyvą apgadinti nukentėjusiojo L. M. automobilį ir taip jam pakenkti. Teisėjų kolegijos vertinimu, remdamasis liudytojos L. B., apžiūrėjusios vaizdo kameros įrašus, ir paties nuteistojo parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kaltinime nurodytu metu prie nukentėjusiojo valdomo automobilio „Tesla Model 3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo priėjęs būtent nuteistasis K. P. (2 t., b. l. 25, 53), todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, pagrįstai atmetė nuteistojo pirmines versijas, neva jis analizuojamo įvykio metu nebuvo nusikalstamos veikos padarymo vietoje, kaip gynybines, paneigtas kitais įrodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas gana detaliai išanalizavo ir įvykio vietos vaizdo įraše užfiksuotus (CD voke, kuris prisegtas prie bylos 1 tomo viršelio) ir 2023 m. balandžio 11 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 46-51) aprašytus duomenis, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiojo valdomą automobilį nuteistasis analizuojamo įvykio metu ne šiaip lietė, o apgadino, dešine ranka braukdamas per mėlynos spalvos „Tesla Model 3“ automobilio dešinės pusės dureles. Skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, atmesdamas nuteistojo gynybinę versiją, kuria jis teigė, kad rinko šiukšles, prie aptariamojo automobilio pamatė šiukšlę, kurią paspyrė po automobiliu, o automobilio dureles tik palietė, pamatęs įbrėžimą, pagrįstai rėmėsi įvykio vietos vaizdo įrašu, iš kurio akivaizdu, kad nuteistasis, neprieidamas prie kitų automobilių ir aplinkui nieko neapžiūrinėdamas, t. y. neieškodamas šiukšlių, tikslingai nueina būtent prie mėlynos spalvos automobilio „Tesla Model 3“, ir, praeidamas pro šį automobilį, net nepakreipęs galvos į automobilio pusę, iš striukės kišenės išsitraukia dešinę ranką ir su ja braukia per minėto automobilio dešinės pusės dureles, po ko pasišalina. Taigi, minėtame vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės iš tiesų paneigia nuteistojo parodymus apie tai, kad jis neva pamatė šiukšlę ir ją paspyrė (vaizdo įraše šiukšlės prie automobilio nestebimos, be to, matyti, kad nuteistasis neatliko jokio judesio koja neva paspirdamas šiukšlę), bei parodymus apie tai, kad pamatęs įbrėžimus ant automobilio, jis tik juos palietė (kaip jau buvo minėta, vaizdo įraše užfiksuota, kad nuteistasis praeina pro automobilį net nepakreipęs galvos, todėl jo versija apie tai, kad jis atsitiktinai pastebėjo įbrėžimus ant automobilio, nors nebuvo atsisukęs į automobilio pusę, skamba neįtikinamai). Sugretinusi visas šias aplinkybes su aplinkybe, kad pas nuteistąjį K. P. buvo rastas peilis, kurį jis laikė kišenėje ir kuris buvo apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 59-69), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis K. P. tyčia apgadino nukentėjusiojo valdomo automobilio priekines keleivio dureles, ir kadangi šių apgadinimų atstatomųjų remonto darbų vertė siekia 340,22 Eur (1 t., b. l. 20-26), t. y. viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos (BK 190 straipsnio 1 dalis), pagrįstai nuteistojo K. P. veiką kvalifikavo kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, kuriame ir numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Įvertinus aptartus įrodymus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

10.       Pagal BK 187 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Teismų praktikoje pažymėta, kad šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos esmę sudaro svetimo turto sugadinimas ar sunaikinimas, t. y. kaltininko veiksmai, dėl kurių kitam asmeniui priklausantis turtas netenka visos ar dalies savo ekonominės vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133/2013). Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis nusižengimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 115 straipsnis). Paprastai teismų praktikoje kasdienio naudojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir, tik kilus abejonių ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus, pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-693/2007). Teismų praktika dėl turto vertės nustatymo nėra visiškai vienoda ir formuojama kategoriškai. Antai vienais atvejais pasisakyta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte (tačiau ne tokio daikto (turto) atkūrimo (atstatymo) sąnaudomis (kaštais) ar jo sunaikinimo pasekmėmis, kurios nėra šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis) veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167/2009, 2K-73-677/2016, 2K-5-628/2019 ir kt.). Tačiau yra atvejų, kai teismų praktikoje išaiškinta, jog turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – (didmeninė, rinkos, komiso kaina) – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016, 2K-14-387/2022, 2K-268-628/2023). Nors pirmiau paminėtose paskutinėse dvejose kasacinės instancijos teismo nagrinėtose bylose spręsta dėl nekilnojamojo turto sugadinimo, tačiau ši taisyklė gali būti taikoma ir kitais atvejais. Teisėjų kolegijos vertinimu, turto sugadinimo atveju, kai dėl kaltininko veiksmų sumažėja jo vertė, tačiau ji iš esmės gali būti atstatyta ženkliai mažesnėmis sąnaudomis, tokio turto vertės nustatymas galimas ir pagal tokio turto atkūrimo (atstatymo) kaštus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog BK 187 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektų (kilnojamojo ir nekilnojamojo turto) ir jų sugadinimo būdų gali būti labai įvairių ir dėl to gali kilti labai įvairių padarinių, todėl ne visais atvejais turi būti nustatyta aplinkybė – negalėjimas naudoti objektą pagal funkcinę paskirtį dėl tam tikrų savybių sumažėjimo ar praradimo, kaip vienas iš turto sugadinimo nustatymo kriterijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022). Kartu šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje atkreiptas dėmesys į tai, kad toks poveikis turtui, kai pakeičiama turto estetinė išvaizda, o jai atkurti reikalinga atlikti remonto darbus, BK 187 straipsnio prasme laikytinas turto sugadinimu. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse 2K-14-387/2022 ir 2K-268-628/2023 dėl žalos dydžio spręsta būtent pagal turto atkūrimo kaštus. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistajam K. P. tyčia siekiant turtą sugadinti rėžiant aštriu nenustatytu daiktu per gana didelės vertės automobilio „Tesla Model 3“ priekines keleivio pusės dureles ir šias dureles apgadinus, akivaizdu, kad buvo pažeistas šio automobilio durelių lako ir dažų sluoksnis, kuris užtikrina ne tik estetinę automobilio išvaizdą, bet ir saugo šią automobilio detalę nuo korozijos, atitinkamai sudaro prielaidas automobiliui atitikti būtent viso tokio paties automobilio rinkos vertę. Taigi šiuo atveju dėl nuteistojo veiksmų iš esmės automobilio vertė sumažėjo (nepaisant to, kad toks apgadinimas šio turto naudoti iš esmės netrukdo), tačiau ši vertė iš esmės gali būti atkurta atlikus pažeidimų šalinimo darbus, kurie viso turto vertės kontekste nėra didelės vertės. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu atveju nebūtų teisinga spręsti dėl sugadinto turto vertės pagal paties automobilio, ar net atskiros jo dalies – durelių, vertę, kadangi bendra turto vertė gali būti atkurta ženkliai mažesnėmis sąnaudomis, t. y. atlikus paruošimo perdažymui darbus ir perdažius. Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nuteistojo K. P. sugadinto turto vertę.

11.       Nagrinėjamos situacijos kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių pateiktų versijų ar pasiūlymų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas K. P. parodymus kaip gynybinę versiją, tokią išvadą padarė remdamasis išsamia baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumos analize, atmeta apelianto skundo teiginius apie tai, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo vertinti kiti ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys, nebuvo pasisakyta dėl įrodymų visumos ir nuosprendis buvo grindžiamas tik išvestiniais įrodymais ir prielaidomis. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje analizuodamas teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, savo išvadas pagrįstai grindė nukentėjusiojo L. M. ir liudytojos L. B. parodymais, L. M. 2023 m. kovo 1 d. pareiškimo duomenimis (1 t., b. l. 1-2), vaizdo įrašo ir įvykio vietos apžiūros protokolo duomenimis (vokas su CD, prisegtas prie 1 tomo virželio; 1 t., b. l. 12-19, 46-51), automobilio „Tesla Model 3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) padarytos žalos remonto sąskaitos suvestine (1 t., b. l. 23-26) ir kt. įrodymais, kurie nelaikytini išvestiniais. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visus bylos įrodymus vertino ne kaip atskirus, tiesiogiai K. P. kaltę patvirtinančius, įrodymus, o visų kitų, aukščiau aptartų įrodymų visumos kontekste, taigi, vadovavosi ne tik pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bet ir teismų praktikoje suformuotais išaiškinimais, tarp jų ir tais, kuriuos apeliantas cituoja pateiktame skunde. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK reikalavimų nepažeidė, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

12.       Apeliaciniame skunde nedėstomi argumentai dėl civilinio ieškinio ir paskirtos bausmės, nes K. P. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad apeliantas dėl pareikšto kaltinimo kaltu pripažintas ir nuteistas pagrįstai, iš esmės pasisako ir dėl civilinio ieškinio bei bausmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo L. M. civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo klausimas pirmosios instancijos teismo išspręstas teisingai, vadovaujantis bylos įrodymais, teisės aktų nuostatomis bei ir teismų praktika. Bausmę K. P. teismas paskyrė vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei tai, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į kaltininko asmenybę, į galimybę pataisyti ir perauklėti nuteistąjį jo neizoliavus nuo visuomenės. Už padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas jam skyrė vieną iš švelnesnių sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių – laisvės apribojimą, netaikant intensyvios priežiūros. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas.

13.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje pasisakydamas dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo, suklydo nukentėjusiuoju įvardindamas K. P., šį rašymo apsirikimą ištaiso. Pažymėtina, kad toks rašymo apsirikimo ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės ir neturi įtakos nuteistojo teisinei padėčiai.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

14.       Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2024 m. sausio 24 d. pažymą Nr. APD-2024-00892 dėl 106,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokato V. Giriūno suteiktą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam K. P. 

15.       Nagrinėjamu atveju teismas K. P. gynėją paskyrė BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkte ir 322 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, t. y. atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo K. P., sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jų neišieškotinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3081 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio atmesti.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, einančioje iš karto po sprendimo dėl bausmės, ir ją išdėstyti taip: „Baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo L. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti nukentėjusiajam L. M. iš kaltinamojo K. P. 300 Eur (tris šimtus eurų) padarytai turtinei žalai atlyginti“.

Neišieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl nuteistojo K. P. gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai                         Marijus Kursevičius 

                        Valerij Lauš

                        Rasa Paužaitė