Administracinė byla Nr. eI2-4014-583/2026
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06133-2025-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. kovo 3 d.
Klaipėda
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
2026 m. vasario 17 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas E. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2025 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 25S233735 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas).
Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu pakeisti leidimą kaip lietuvių kilmės asmeniui, tačiau 2025 m. spalio 29 d. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti prašymą. Sprendime teigiama, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendime padarytomis išvadomis, kadangi jis priimtas netinkamai taikant Įstatyme įtvirtintas teisės normas. Atkreipia dėmesį, jog Departamentui pateikė savo, tėvo ir senelio gimimo liudijimus, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjo tėvas ir senelis yra lietuvių tautybės. Vis dėlto Sprendime buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas nėra lietuvių kilmės, nes nepateikė dokumentų, įrodančių senelio K. A. tėvo ryšio su Lietuva – gimimo dokumentų, prosenelio gyvenimą Lietuvoje patvirtinančių dokumentų. Pažymėta, jog buvo pateikti tik dokumentai, kurie išduoti užsienio valstybėje, tačiau nepateikus dokumentų, kurių pagrindu buvo nustatyta pareiškėjo tėvo ir senelio tautybė.
Pareiškėjo nuomone, reikalavimas pateikti dokumentus apie prosenelio gyvenimą Lietuvoje yra nepagrįstas, perteklinis ir neįvykdomas. Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatomis lietuvių kilmės asmuo yra asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Minėtoje teisės normoje apie prosenelius ar tolimesnius giminaičius neužsimenama, todėl Sprendime padarytos išvados prieštarauja Pilietybės įstatymo nuostatoms.
Pažymėjo, jog Departamentas pareiškėjui, kaip lietuvių kilmės asmeniui, jau išdavė du leidimus. Šį kartą atsakovui buvo pateikti analogiški dokumentai, kaip ir teikiant ankstesnius prašymus, todėl akivaizdu, kad neigiamo sprendimo priėmimą lėmė kitos priežastys, o ne tai, jog pareiškėjas nėra lietuvių kilmės. Šiuo atveju Sprendimas priimtas pažeidžiant teisės aktų nuostatas, pateikiant neįvykdomus ir Departamento įgaliojimus viršijančius reikalavimus.
Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų. VAĮ numato, kad administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nagrinėjamu atveju Sprendimas yra nemotyvuotas, nelogiškas, prieštaraujantis Pilietybės įstatyme įtvirtintoms teisės normoms, todėl naikintinas kaip nepagrįstas.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) savo jurisprudencijoje konstatavo, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan., todėl vien asmens subjektyvi valia (apsisprendimas) traktuoti save kaip priklausantį tam tikrai tautybei nesuponuoja valstybės pareigos padaryti įrašą apie tautybę oficialiuose valstybės registruose. Taigi, atsižvelgiant į LAT praktiką, galima pagrįstai teigti, kad lietuvių kilmė turi būti įrodinėjama objektyviais duomenimis (duomenimis apie tautybę), bet ne asmens valia traktuoti save lietuviu, vien dėl to, kad jo protėviai laikė save lietuviais arba kadaise gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Departamentui buvo pateikęs savo, tėvo ir senelio kartotinius gimimo liudijimus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjo tėvo V. A., gim. (duomenys neskelbtini) Uzbekistane, tautybė – lietuvis ir senelio K. A., gim. (duomenys neskelbtini) Uzbekistane, tautybė – lietuvis, archyvo pažymą apie pareiškėjo senelio gimimo Uzbekistane registraciją, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo senelio tėvo A. A. tautybė – lietuvis. Vis dėlto pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių senelio K. A. tėvo ryšį su Lietuva, – gimimo dokumentą, dokumentą apie prosenelio gyvenimą Lietuvoje, kalbą, papročius. Jokie kiti papildomi dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo, jo tėvo ir senelio, senelio tėvo galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei) pateikti nebuvo.
Pabrėžė, jog Departamentui pateikti tik dokumentai, kurie išduoti užsienio valstybėje, patvirtinantys pareiškėjo ir jo tėvo, senelio gimimo faktą Uzbekistane, nepateikus dokumentų, kurių pagrindu buvo nustatyta jų tautybė – lietuvis. Užsienio valstybėje išduotame dokumente tautybė lietuvis galėjo būti įrašyta pagal dokumentus, kurie objektyviai patvirtina, kad asmuo buvo lietuvis, užsienio valstybėje nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo buvo lietuvis arba iš asmens žodžių, todėl pareiškėjo pateiktų dokumentų negalima laikyti pakankamais ir patikimais įrodymais pareiškėją laikyti lietuvių kilmės asmeniu. Taip pat pareiškėjas pateikė ne pirminius gimimo liudijimus, o kartotinius, todėl pagal pateiktus dokumentus nėra galimybės įvertinti ar civilinės būklės aktų įrašai nebuvo pakeisti.
Nurodo, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti dokumentus, kurie objektyviai patvirtintų jo lietuvišką kilmę, tačiau jis nurodė, kad kitų dokumentų pateikti negali, skunde nurodė, kad reikalavimas pateikti naujus dokumentus yra neįvykdomas, todėl pagrįstai galima manyti, kad pareiškėjo pateiktuose dokumentuose įrašai apie jo tėvo ir senelio lietuvišką kilmę yra padaryti tik iš asmens žodžių arba kitos valstybės teismui nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas ir senelis buvo lietuviai. Todėl buvo padaryta išvada, kad pateikti dokumentai yra nepatikimi ir objektyviai nepatvirtina, jog pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 25S233735, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2025 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Kartu su prašymu pareiškėjas atsakovui pateikė jau turimą leidimai laikinai gyventi, Uzbekistano Respublikos išduotus gimimo liudijimus I-SR Nr. 029481 bei III-TN Nr. 0027960, Uzbekistano Respublikos išduotą gimimo akto išrašą Nr. 903, Uzbekistano Respublikos išduotą pažymą apie gimimo registraciją Nr. 20/2/8-142984828 ir rašytinį pareiškimą, jog savo laiko lietuviu, kadangi jo tėvas bei senelis buvo lietuviai.
Prašymo nagrinėjimo metu Departamentas per MIGRIS sistemą pateikė pareiškėjui prašymą pateikti papildomus dokumentus, įrodančius jo senelio K. A. tėvų (ar vieno iš jų) ryšį su Lietuvą – gimimo dokumentus, įrodymus patvirtinančius prosenelio gyvenimą Lietuvoje, kalbą ir papročius. Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 20 d. atsakyme į atsakovo prašymą atkreipė dėmesį, jog anksčiau jo nebuvo prašoma pateikti šios informacijos, tačiau leidimai vis tiek būdavo išduodami, todėl laikėsi nuomonės, kad pateiktų dokumentų turi pakakti tinkamam jo prašymo išnagrinėjimui.
Atsakovas išnagrinėjęs minėtą pareiškėjo prašymą priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti prašymo ir atsisakė pakeisti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi. Sprendime teigiama, jog jo priėmimo teisinis pagrindas – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas. Sprendime pabrėžiama, kad pareiškėjas lietuvių kilmei pagrįsti yra pateikęs savo tėvo ir senelio kartotinius gimimo liudijimus, kuriuose nurodyta, jog jie yra gimę Uzbekistane, yra lietuvių tautybės, tačiau nepateikė dokumentų, įrodančių prosenelio K. A. ryšį su Lietuvą. Taip pat jokie kiti papildomi dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo, jo tėvo ir senelio, senelio tėvo galimą priskyrimą lietuvių etninei grupei (tautybei) pateikti nebuvo. Akcentuojama, kad pareiškėjo tėvo ir senelio kilmę patvirtina tik užsienio valstybės išduoti dokumentai, nepateikus duomenų, kurių pagrindu Uzbekistano institucijos nustatė, jog jų tautybė yra lietuvis, todėl pareiškėjas negali būti laikomas lietuvių kilmės asmeniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog ginčas yra kilęs dėl to, ar 2025 m. gegužės 7 d. pareiškėjo prašymo pagrindui pagrįsti pateikti dokumentai patvirtina, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ar pakeitimo pagrindai yra reglamentuoti Įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2025-01-01 iki 2026-01-01) 40 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis yra lietuvių kilmės asmuo.
Tuo tarpu Įstatymo 35 straipsnyje yra nustatyti atvejai kada Departamentas turi teisę atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą. Nurodyto straipsnio 1 dalies 14 punktas teigia, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 6 dalies nuostatomis lietuvių kilmės asmuo – asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir kuris pats laiko save lietuviu ir deklaruoja tai rašytiniu pareiškimu. Lietuvių kilmę patvirtina dokumentai, kuriuose nurodyta, kad asmens tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai, taip pat asmens rašytinis pareiškimas, kuriuo jis deklaruoja, kad laiko save lietuviu (Pilietybės įstatymo 39 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia lietuvių kilmės asmenims tam tikras specialiąsias (lyginant su kitais užsieniečiais) teises, pavyzdžiui, lietuvių kilmė yra vienas iš pagrindų gauti leidimą laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 53 straipsnio 1 dalies 2 punktas), be to, lietuvių kilmės asmenys, kurie nėra buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, gali gauti Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka, netaikant natūralizacijos sąlygų (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio. 14 dalis, 10 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybė, reguliuodama pilietybės santykius, turi diskreciją, kuri pripažįstama ir tarptautinėje teisėje; tarptautinėje teisėje yra įtvirtintas principas, kad kiekviena valstybė gali pati apibrėžti, kas yra jos piliečiai, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus (žr. 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).
Tautybė tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje traktuojama ir saugoma kaip asmens teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą, kuri apima asmens teisę į tapatybę (identitetą), dalis. Lietuvos Respublikoje žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra saugoma Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Asmens etninė tapatybė Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje traktuojama kaip esminis asmens privataus gyvenimo ir tapatybės aspektas, patenkantis į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (EŽTT 2010 m. balandžio 27 d. sprendimas byloje Ciubotaru prieš Moldovą, pareiškimo Nr. 27138/04, 49 p.).
LAT, atsižvelgdamas į EŽTT praktiką, yra išaiškinęs, kad kai asmuo gali pateikti objektyvių įrodymų, pagrindžiančių savo priklausymą etninei grupei ar mažumai (neapsiribodamas išimtinai tėvų dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę), valstybė turėtų užtikrinti mechanizmą, jog tautybė būtų oficialiai nustatyta ir patvirtinta (žr. 2021 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-469/2021). Šioje nutartyje LAT taip pat išaiškino, kad tautybė tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės kontekste traktuojama kaip objektyvi kategorija, pasireiškianti objektyviais požymiais: kilme, kalba, papročiais, religija, tradiciniu gyvenimo būdu ir pan.; nacionaliniuose teisės aktuose asmens tautybė siejama su jo tėvų tautybe.
Vertinant pareiškėjo atsakovui pateiktų rašytinių dokumentų turinį matyti, jog pareiškėjo gimimo liudijime I-SR Nr. 0294981 nurodyta, kad pareiškėjas gimė 1978 m. gegužės 20 d. Uzbekistano Syrdarjos srityje Širino mieste, tėvo V. A. tautybė – lietuvis, o motinos L. A. tautybė – rusė. Pareiškėjo tėvo V. A. gimimo liudijime III-TN Nr. 0027960 teigiama, kad jis gimė Uzbekistano Taškento mieste, tėvo K. A. tautybė – lietuvis, o motinos M. A. tautybė – rusė. Pareiškėjo senelio K. A. gimimo akto išraše Nr. 903 teigiama, kad jis gimė Uzbekistano Taškento mieste, tėvo A. A. tautybė – lietuvis, motinos L. A. tautybė – rusė.
Įvertinus pareiškėjo Departamentui pateiktų rašytinius dokumentus darytina išvada, kad pareiškėjas grįsdamas savo lietuvišką kilmę iš esmės apsiribojo išimtinai jo tėvo ir senelio dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę, tačiau šių duomenų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Pateikti Uzbekistano išduoti civilinės metrikacijos dokumentai neginčytinai patvirtina, jog pareiškėjas, jo tėvas bei senelis yra gimė Uzbekistane, tačiau nėra žinoma kokiu pagrindu buvo nuspręsta šiuose dokumentuose įrašyti, kad V. A. ir K. A. tautybė yra lietuvis.
Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad Departamentas nagrinėdamas pareiškėjo 2025 m. gegužės 7 d. prašymą buvo aktyvus ir sudarė galimybę pareiškėjui pateikti papildomą informaciją, kuri patvirtintų jo teiginius, kad yra lietuvių kilmės asmuo, tačiau pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, apsiribodamas tik deklaratyviu pareiškimu, jog ankstesnio prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo metu atsakovas nereikalavo tokios informacijos, todėl toks reikalavimas yra perteklinis.
Teisėjų kolegijos vertinimu atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo, kadangi LAT jurisprudencijoje yra aiškiai nurodyta, kad toks faktas negali būti įrodinėjamas išimtinai tėvų (senelių) dokumentuose esančiais įrašais apie tautybę. Asmuo privalo aplinkybę, kad yra lietuvių kilmės asmuo, pagrįsti ir kitais objektyviais duomenimis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių duomenų nepateikė.
Pareiškėjas skunde laikosi pozicijos, jog Sprendimas neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų reikalavimų, nurodytų VAĮ, kadangi jis yra nemotyvuotas ir nepagrįstas objektyviais duomenimis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis teigia, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
Administracinis sprendimas turi būti toks, kad būtų aiškus visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pavyzdžiui LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Administracinis teismas yra pripažinęs VAĮ pažeidimu atvejus, kai iš sprendimo nėra aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis institucija remiasi (2014 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-439/2014).
Teismas taip pat pažymi, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr. LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
Įvertinus Sprendimo atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams darytina išvada, kad jis iš esmės atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus reikalavimus – jis pagrįstas Departamento pareiškėjo prašymo metu surinktais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, o taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime aiškiai išdėstyti motyvai (išnagrinėti visi argumentai). Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Vadovaujantis minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visuma, nenustačius Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 25S233735 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo E. A. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Netenkinus skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo dėl Departamento įpareigojimo pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. gegužės 7 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo iš Departamento priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).
Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetami. Akivaizdu, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, todėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteistinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo E. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.
Teisėjai Remigijus Arminas
Laimutė Jokubauskaitė
Eglė Kiaurakytė