Civilinė byla Nr. e2A-2139-967/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14096-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4; 3.3.1.19.2
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 29 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Urmilos Valiukienės, Lino Zinkevičiaus ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo P. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kado auto“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir vienašalės restitucijos taikymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas P. P. (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia ieškovo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kado auto“ (toliau – atsakovė) 2022 m. balandžio 30 d. sudarytą automobilio BMW X5 M550d, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), pirkimo-pardavimo sutartį, serija KAD Nr. 155 (toliau – Sutartis), negaliojančia; taikyti vienašalę restituciją ir ieškovo naudai iš atsakovės priteisti 83 000 Eur automobilio kainą; priteisti ieškovui iš atsakovės 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2022 m. balandžio 30 d. ieškovas su atsakove sudarė automobilio pirkimo-pardavimo Sutartį. Ieškovas už automobilį atsakovei sumokėjo 83 000 Eur. Ieškovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl automobilis po Sutarties sudarymo buvo registruotas (duomenys neskelbtini). Automobilį ieškovas naudojo kartu su savo gyvenimo partnere T. H. šeimos poreikiams. 2023 m. liepos 28 d. apie 02.25 val. automobiliu keliaujant per Lenkijos Respubliką ieškovą kartu su partnere sustabdė Lenkijos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnai, nusprendę atlikti įprastą automobilio patikrą. Patikros metu buvo nustatyta, kad automobilis yra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę kaip konfiskuotinas daiktas – įrodymas baudžiamojoje byloje. Dėl šios priežasties iš ieškovo nedelsiant buvo konfiskuotas automobilis, o jis kartu su savo partnere, kaip įtariamieji dėl automobilio vagystės, buvo sulaikyti ir net 17 val. praleido Lenkijos areštinėje. Atsakovė dėjo pastangas, kad ieškovas ir jo partnerė iš sulaikymo vietos būtų paleisti, tuo tikslu atsakovė surado ir finansavo ieškovo ir jo partnerės interesus atstovaujantį Lenkijos advokatą. Praėjus sulaikymo laikui, ieškovas ir jo partnerė buvo paleisti jiems suteikiant liudytojų statusą. 2023 m. rugpjūčio 4 d. Suvalkų apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą byloje Nr. 40-0 Ds 1883.2023 (toliau – Suvalkų prokuratūros sprendimas), kuriuo perdavė automobilį kartu su rakteliais ir registracijos liudijimu saugoti teismui, kol bus nustatytas subjektas, įgaliotas jį atsiimti. Atsakovės pastangomis surastas ir jos lėšomis apmokamas advokatas, atstovaujantis ieškovą ir jo partnerę, apskundė minėtą Suvalkų prokuratūros sprendimą. Visgi 2023 m. rugsėjo 12 d. Suvalkų apylinkės teismo II baudžiamasis skyrius priėmė sprendimą (toliau – ir Suvalkų apylinkės teismo sprendimas), kuriuo skundas buvo atmestas. Automobilis ir toliau yra saugomas, ieškovas kartu su savo šeima negali juo naudotis. Ieškovo teigimu, analizuojant Suvalkų apylinkės teismo sprendimo turinį, matyti, kad vienas iš argumentų, lėmęs jo priėmimą, buvo tai, kad automobilis sulaikymo momentu buvo nurodytas SIS-R ir Interpolo bazėje kaip sulaikytinas daiktas, kuris buvo pasisavintas nusikalstamos veikos metu. Dėl tokios situacijos ieškovo ir jo šeimos narių interesai yra akivaizdžiai pažeidžiami: ieškovas ne tik prarado automobilį, 17 val. buvo kalinamas kartu su savo partnere įtariant juos automobilio vagyste, transporto priemonė ieškovui yra būtina, todėl jis priverstas laikinai nuomoti pakaitinį automobilį. Atsakovė neinformavo ieškovo, kad dėl automobilio tretieji asmenys turi pretenzijų, ieškovui nebuvo atskleista informacija, kad vykdoma automobilio paieška. Atsižvelgdamas į tai, ieškovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl žalos ir nuostolių atlyginimo, kuria, be kitų reikalavimų, prašė atsakovės grąžinti jam už automobilį sumokėtą kainą. Atsakovės atstovas 2023 m. rugsėjo 12 d. pateikė el. laišką, kuriame nurodė daug aplinkybių, tačiau konkretaus pasiūlymo taip ir nepateikė. Atsakovė iki šiol negrąžino ieškovui už automobilį sumokėtos kainos. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80, 6.307, 6.323 straipsniais, mano, kad yra pagrindas pripažinti Sutartį niekine ir negaliojančia, kadangi atsakovė pardavė ieškovui automobilį, neturėdama nuosavybės teisės į jį, būtent dėl šios priežasties automobilis iš ieškovo konfiskuotas. Ieškovo teigimu, pripažinus Sutartį negaliojančia, būtina taikyti vienašalę, o ne CK 6.145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įprastą restituciją, kadangi dvišalės restitucijos taikymas apskritai šiuo atveju neįmanomas – ieškovas negalėtų automobilio grąžinti atsakovei. Ieškovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju būtina taikyti restituciją ir jo naudai iš atsakovės priteisti už automobilį sumokėtą 83 000 Eur kainą. Ieškovo teigimu, atsakovė galės nuostolių atlyginimo reikalauti iš asmenų, iš kurių ji įsigijo automobilį.
3. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė nurodė, kad 2022 m. balandžio 30 d. ginčo šalys sudarė automobilio pirkimo-pardavimo Sutartį, kuria atsakovė, kaip pardavėja, prisiėmė šiuos įsipareigojimus: prisiimti transporto priemonės žuvimo ar sugedimo riziką iki jos perdavimo pirkėjui momento (Sutarties 1.1.3 punktas); tinkamai vykdyti kitus įsipareigojimus, numatytus Sutartyje (Sutarties 1.1.4 punktas). Atsakovė Sutartyje patvirtino, kad transporto priemonės būklė perdavimo metu yra tokia, kokia yra nurodyta Sutartyje, pardavėja atskleidė pirkėjui visus jai žinomus transporto priemonės trūkumus ir pardavėjai nėra žinoma apie jokius kitus ar paslėptus transporto priemonės trūkumus (Sutarties 4.1.1 punktas); parduodama transporto priemonė priklauso pardavėjai nuosavybės teise, į parduodamą transporto priemonę tretieji asmenys jokių teisių ar pretenzijų neturi, transporto priemonė neareštuota, ji nėra teisinio ginčo objektas, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota (Sutarties 4.1.3 punktas). Atsakovės teigimu, automobilio pardavimo ir jo perdavimo metu automobilis iš tikrųjų neturėjo jokių apribojimų, areštų, trūkumų ar pan., atsakovė apie juos nei galėjo žinoti, nei žinojo. Atsakovė automobilį įsigijo tik vieną dieną prieš parduodama jį ieškovui (2022 m. balandžio 29 d. atsakovė ir M. K. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį). Iki ginčo teisme dienos atsakovė patikrino ieškovo automobilio teisinę būklę, išrašus ir informaciją iš tarptautinių registrų CarVertical (www.carvertical.lt), kurioje buvo nurodyta, jog automobilis nėra vogtas ir nėra paieškomas. Iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, kad automobilis yra paieškomas Slovakijoje. Atsakovė tikrino automobilio būklę taip pat ir Slovakijoje, tačiau jokių duomenų apie vogtą automobilį Slovakijos, Slovėnijos, Italijos policijos duomenų bazėse nebuvo nustatyta. Atsakovė ne tik nežinojo, tačiau ir neturėjo žinoti apie tai, kad ateityje paaiškės aplinkybės, jog automobilis yra paieškomas. Šiuo metu nėra aišku, dėl kokių priežasčių automobilis yra paieškomas, ar tai nėra klaida, kadangi automobilis priklauso sąžiningam įgijėjui – ieškovui. Atsakovė, nejausdama teisinių įsipareigojimų, tačiau jausdama moralinę pareigą padėti savo klientui ieškovui, pati surado advokatus Lenkijos Respublikoje, sumokėjo Lenkijos advokatams, tą pačią dieną pasirūpino, kad su Lenkijos teismo žinia ieškovas su partnere būtų išleisti. Šią faktinę aplinkybę pripažįsta ir ieškovas. Iš ieškinio atsakovei nėra aišku, ar Sutartis ginčijama vadovaujantis CK 6.307 straipsniu, CK 6.323 straipsniu ir CK 1.80 straipsniu atskirai, t. y. ar prašoma pripažinti Sutartį niekine tik CK 1.80 straipsnio pagrindu, ar ir remiantis CK 6 knygos nuostatomis. Atsakovės teigimu, ieškovas neįrodinėja, kad automobilis nepriklausė atsakovei ir (ar) šiuo metu nepriklauso ieškovui. Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose (Lenkijos Respublikoje) nurodė, kad jis yra automobilio savininkas. Ieškovas nenurodė, kad jis prarado automobilio nuosavybės teisę, t. y., kad automobilis būtų buvęs atiteistas iš ieškovo kažkokio tai trečiojo asmens naudai. Automobilis yra sulaikytas (areštuotas) Lenkijos Respublikoje, tačiau tai nereiškia, kad jis priklauso ne ieškovui ir (ar) kad automobilis yra atiteistas iš ieškovo. CK 6.323 straipsnio normos konstrukcija, kurioje pasisakoma apie atiteisimą iš pirkėjo (šiuo atveju ieškovo) lemia aplinkybę, jog egzistuoja kitas savininkas. Tokiu atveju į bylą reikėtų įtraukti asmenį, t. y. tikrąjį savininką, kadangi yra sprendžiama dėl sutarties, kuria perleistas „to asmens daiktas“. Akivaizdu, kad tokio savininko nėra, išskyrus ieškovą. Atsakovės manymu, vienašalė restitucija byloje negalima, kadangi atsakovė yra sąžininga automobilio įgijėja, o vienašalės restitucijos taikymas reikštų, kad atsakovė įsigijo automobilį už atitinkamą kainą (kurios yra netekusi), o taip pat privalo dar sumokėti ieškovui 83 000 Eur. Ieškovas nenurodo, kad automobiliu naudojosi nuo 2022 m. balandžio mėn., t. y. automobilis bet kuriuo atveju nusidėvėjo. Ieškovui kyla pareiga įrodyti, kad taikant restituciją jis privalėtų atgauti 83 000 Eur, o ne mažesnę sumą. Atsakovės įsitikinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į atsakovės sąžiningumą, jei teismas pripažintų Sutartį negaliojančia, teismas turėtų įpareigoti ieškovą grąžinti automobilį atsakovei be jokių defektų, tokios pačios būklės ir ridos, koks jis buvo 2022 m. balandžio mėn., t. y. taikyti dvišalę restituciją ir (ar) ekvivalentą pinigais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 6 739,23 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas pažymėjo, kad atsakovė automobilį įsigijo 2022 m. balandžio 29 d., t. y. tik vieną dieną prieš parduodama jį ieškovui. Atsakovė ir fizinis asmuo M. K. sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje pardavėjas M. K. patvirtino, kad automobilis neturi jokių apribojimų. Minėta sutartis nenuginčyta ir galiojanti. Taigi atsakovė Sutarties sudarymo momentu buvo automobilio savininke.
7. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad automobiliui valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ Marijampolės padalinyje buvo išduoti tranzitiniai Lietuvos Respublikos numeriai kelionei į (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ darbuotojai patikrino duomenis jiems prieinamose duomenų bazėse ir jokių aplinkybių, susijusių su tuo, kad atsakovė nebūtų buvusi savininke ar kad automobilis yra paieškomas, nebuvo nenustatyta. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė ir pati tikrino automobilio duomenis, tačiau jokių duomenų, kad automobilis yra vogtas nei Slovakijos, nei Slovėnijos, nei Italijos policijos duomenų bazėse nebuvo nustatyta.
8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas automobilį savo vardu yra registravęs (duomenys neskelbtini), kurioje registruojant taip pat, tikėtina, buvo atliktas nuosavybės patikrinimas. Ieškovas automobiliu naudojosi nuo 2022 m. balandžio 30 d. iki 2023 m. liepos 28 d. Teismas nurodė, kad ieškovas yra automobilio savininkas iki šios dienos, taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teismo ar kitos institucijos sprendimo, kuriame būtų nurodyta priešingai, automobilio registracija nėra panaikinta. Teismas vertino, kad vien aplinkybė, jog automobilis laikinai sulaikytas ir ieškovas negali juo naudotis, neteikia pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas apskritai nėra automobilio savininkas.
9. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog automobilis yra pagrobtas iki Sutarties sudarymo, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog automobilio identifikacinis numeris būtų suklastotas. Byloje esanti Lenkijos Respublikos Suvalkų rajono prokuratūros medžiaga patvirtina, kad automobilis paieškomas nuo 2022 m. gegužės 9 d. Slovakijoje, apie jo dingimą pranešė M. T., iš kurio nėra gauti dokumentai, patvirtinantys nuosavybę.
10. Nėra pagrindo laikyti ieškovo nurodomą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. gegužės 30 d. sprendimą už akių, įsiteisėjusį 2023 m. lapkričio 21 d., civilinėje byloje Nr. e2-4207-399/2023, kuriuo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento ir nutraukta atsakovės UAB „Kado auto“ ir kito ieškovo 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudaryta automobilio pirkimo–pardavimo sutartis ir taikyta restitucija, ir iš atsakovės ieškovui priteisti 46 000 Eur, sumokėti už automobilį, palūkanos ir kt., ir Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2S-1402-924/2023, dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal atsakovės UAB „Kado auto“ pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, precedentu. Minėtas sprendimas už akių motyvuojamas tuo, kad UAB „Kado auto“ neįvykdė pareigos perduodant automobilį užtikrinti nuosavybės teisių į tą daiktą; byloje nustatyta, kad pagal lizingo sutartį transporto priemonę įmonė valdė teisėtai, tačiau ji nebuvo transporto priemonės savininkė ir neturėjo savininkės pavedimo dėl transporto priemonės perleidimo, be to ikiteisminis tyrimas dėl automobilio vagystės buvo nutrauktas, automobilis grąžintas.
11. Teismas pažymėjo, kad iki šio sprendimo priėmimo dienos byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad Slovakijoje pranešta vagystė iš viso įvyko. M. T., pranešęs apie vagystę, nuo 2022 m. gegužės 9 d. nėra pateikęs dokumentų, patvirtinančių automobilio nuosavybės teisę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Ieškovas P. P. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Sutartis akivaizdžiai pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, kadangi pardavėja (atsakovė) negarantavo ieškovui savo nuosavybės teisės į automobilį. Priešingai nei nurodyta skundžiamame sprendime, pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra viena iš esminių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, kurios pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu. Nagrinėjamu atveju tai, kad atsakovė ieškovui pardavė automobilį, į kurį egzistavo trečiųjų asmenų pretenzijos, yra akivaizdu. Priešingu atveju ieškovas ir jo gyvenimo partnerė 2023 m. liepos 28 d. nebūtų buvę sulaikyti Lenkijos Respublikoje įtariant automobilio vagyste. Automobilis 2023 m. rugpjūčio 4 d. Suvalkų apylinkės prokuratūros prokuroro priimtu sprendimu kartu su rakteliais ir registracijos liudijimu nebūtų buvęs perduotas saugojimui. Minėtame Suvalkų prokuratūros sprendime aiškiai nurodyta, kad vienas iš argumentų, lėmęs jo priėmimą, buvo tai, kad automobilis sulaikymo momentu figūravo SIS-R ir Interpolo bazėje kaip sulaikytinas daiktas, kuris buvo pasisavintas nusikalstamos veikos metu. Tuo atveju, jeigu atsakovas iš tiesų būtų tinkamai įvykdęs imperatyvią savo pareigą ir būtų garantavęs automobilio nuosavybės teisę, bendrovė LUX AUTO s. c. nebūtų pateikusi prašymo grąžinti automobilį bei nebūtų pateikusi nuosavybės teisę į automobilį patvirtinančių įrodymų.
12.2. Atsakovės sudaryta Sutartis dėl automobilio įsigijimo nepašalina automobilio iš ieškovo paėmimo fakto. Teismas sprendime nurodo, kad Sutarties teisėtumą patvirtinta tai, kad pati atsakovė ginčo automobilį 2022 m. balandžio 29 d. sutarties pagrindu buvo įsigijusi iš kito asmens – M. K.. Ieškovas su tokiais teismo argumentais visiškai nesutinka, juolab, kad byloje egzistuoja įrodymai apie kitų trečiųjų asmenų nuosavybės teisę į automobilį, kurių teismas sprendime apskritai nevertino. Reikalaudamas Sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovas neprivalėjo ginčyti ir minėtos atsakovės sudarytos sutarties. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje konstatavo, kad sutarties uždarumo principas lemia, jog tik sutarties šalys gali reikšti reikalavimus dėl jos netinkamo vykdymo; sutartinės civilinės atsakomybės tikslas ir teikiamos apsaugos ribos – sutartį sudariusių asmenų interesų, susijusių su tinkamu sutarties įvykdymu, apsauga. Atsižvelgiant į tai, tik pati atsakovė galėtų ir turėtų reikšti pretenzijas asmeniui, iš kurio įgijo automobilį. Tuo tarpu ieškovas Sutartį sudarė su atsakove, todėl tik jai ir reiškia pretenzijas. Be to, iš sutarties turinio matyti, kad ji buvo sudaryta 2022 m. balandžio 29 d., 17.00 val. Tuo tarpu Sutartį su ieškovu atsakovė sudarė kitą dieną – 2022 m. balandžio 30 d. Vadinasi, atsakovė automobilio nevaldė nei vienos paros. Per tokį trumpą laiką galėjo neišryškėti trečiųjų asmenų pretenzijos dėl automobilio.
12.3. Teismas byloje netinkamai vertino automobilio pagrobimo aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad automobilio savininkai jį prarado Slovakijoje. Iš Suvalkų rajono prokuratūros į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Slovakija buvo pirmoji automobilio registracijos vieta. Įvertinus šias aplinkybes akivaizdu, kad automobilis iš savininko Slovakijoje buvo pagrobtas dar iki Sutarties sudarymo. Juk Sutartis buvo sudaryta Lietuvoje, t. y. Sutarties sudarymo metu automobilis jau nebebuvo jo pirmosios registracijos vietoje. Ieškovo įsitikinimu, tuo atveju, jeigu teismas sprendime būtų įvertinęs ieškovo į bylą pateiktus įrodymus (Lenkijos teismo sprendimą, prokuratūros sprendimą ir prokuroro nutartį), teismas nebūtų sprendime priėmęs tokios ydingos ir minėtiems įrodymams prieštaraujančios išvados.
12.4. Ieškovas į bylą buvo pateikęs 2023 m. gruodžio 27 d. prokuroro nutartį, kurioje nedviprasmiškai nurodyta, kad be ieškovo prašymo dėl automobilio grąžinimo analogišką prašymą taip pat yra pateikusi kita bendrovė LUX AUTO s. c. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, prokuroras nutartimi atsisakė išduoti automobilį ieškovui, kadangi neįmanoma pripažinti abiejų besikreipusių šalių tiesos dėl automobilio nuosavybės. Iš tokios prokuroro išvados aišku, kad bendrovė LUX AUTO s. c. taip pat pateikė nuosavybės teisę į automobilį patvirtinančius įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų apie kitų asmenų nuosavybės teisę į automobilį, yra visiškai nepagrįsta.
12.5. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, daikto teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurio funkcija yra ne teisės nustatymo, o teisių išviešinimo. Atsižvelgiant į tai, vien duomenų apie prieš automobilio savininkus nukreiptą nusikalstamą veiką nebuvimas automobilio registracijos metu nepatvirtina Sutarties teisėtumo, juolab, kad kiti byloje esantys įrodymai patvirtina tai, kad automobilis iš savininkų dingo būtent Slovakijoje, kurioje jis buvo iki Sutarties sudarymo.
12.6. Byloje nėra įrodymų apie atsakovės atliktą automobilio duomenų patikrinimą iki Sutarties sudarymo. Atsakovės pateikta CarVertical ataskaita buvo sugeneruota 2023 m. liepos 28 d., 08.56 val., o ieškovas kartu su savo gyvenimo partnere Lenkijos Respublikoje buvo sulaikytas 2023 m. liepos 28 d. apie 02.25 val. Ataskaitos generavimo metu (daugiau nei 6 val. po ieškovo ir jo partnerės sulaikymo) SIS-R ir Interpolo bazėje jau buvo duomenys apie automobilio, kaip sulaikytino daikto, kuris buvo pasisavintas nusikalstamos veikos metu, paiešką. Nepaisant to, ataskaitoje tokie duomenys nebuvo fiksuoti. Atsižvelgiant į tai, ataskaita, net tuo atveju, jeigu atsakovė būtų ją generavusi iki Sutarties sudarymo, bet kuriuo atveju negalėtų būti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad jokie tretieji asmenys nėra pareiškę pretenzijų į automobilį. CarVertical ataskaitų teikėjas interneto svetainėje yra nurodęs, kad jų teikiamos ataskaitos nėra teisiniai dokumentai.
12.7. Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 21 d. nutartyje suformuluotos aplinkybės turėjo būti taikomos kaip precedentas nagrinėjant bylą. Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje ieškovas ginčijo su ta pačia atsakove 2022 m. rugpjūčio 3 d. sudarytą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, reikalaudamas jos pripažinimo negaliojančia remiantis CK 1.80 straipsnio nuostatomis, kadangi nurodyta sutartis pažeidžia imperatyvias įstatymo nuostatas, ieškovas taip pat reikalavo restitucijos taikymo. Nurodytoje byloje nagrinėtų ieškovo reikalavimų teisinis pagrindas buvo analogiškas ieškovo šioje byloje pareikštiems reikalavimams, faktinės aplinkybės taip pat visiškai sutampa.
12.8. Šiuo atveju egzistavo pagrindas taikyti vienašalę restituciją. Dvišalės restitucijos taikymas nagrinėjamu atveju apskritai neįmanomas, kadangi automobilis iš ieškovo buvo konfiskuotas prokuroro sprendimu, kuris Lenkijos teismo sprendimu buvo paliktas nepakeistas. Taikius vienašalę restituciją, atsakovė visuomet galės savo patirtų nuostolių reikalauti iš trečiųjų asmenų, iš kurių įsigijo automobilį.
13. Atsakovė UAB „Kado auto“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Dalis apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, t. y. argumentai apie tai, kad atsakovės sudaryta sutartis, kuria ji įsigijo automobilį pirmiausiai iš trečiojo asmens, vėliau perleisdama ieškovui, turi įtaką ginčo automobilio iš ieškovo paėmimui, argumentai apie automobilio pagrobimą ir kt.
13.2. Apelianto cituojamose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (civilinėse bylose Nr. 3K-7-67/2011, 3K-3-399/2010 ir 3K-3-291/2010) suformuota taisyklė, kuri numato, kad ne automobilio registracija, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis įrodo nuosavybės teisės egzistavimą. Šiuo atveju būtent atsakovės atsiliepimo į ieškinį priede pateiktas įrodymas pagrindžia ne ginčo automobilio registraciją, o atsakovės nuosavybės teisės turėjimą į automobilį jo pardavimo momentu ieškovui: 2022 m. balandžio 29 d. atsakovė įsigijo automobilį iš M. K..
13.3. Atsakovė ne tik, kad įvykdė savo pareigas kaip pardavėja, tačiau įdėjo papildomas pastangas. Automobilio pardavimo ieškovui metu nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl automobilio, jis nebuvo paieškomas (ne tik, kad nebuvo išviešinta, tačiau joks tyrimas ar paieška nevyko niekur). Automobilio paieška pradėta daug vėliau po to, kai ieškovas įsigijo automobilį. Atsakovė įvykdė CK 6.317 straipsnyje ir CK 6.321 straipsnyje nustatytą pardavėjo pareigą garantuoti jo nuosavybės teisę į daiktą – atsakovė teisėtai įsigijo automobilį iš M. K., patikrino ne tik Lietuvos, tačiau ir užsienio registruose (CK 6.321 straipsnio 3 dalis), kad automobilis nėra areštuotas, jam nėra reiškiama pretenzijų. Tokių negalėjo būti, kadangi automobilis tapo paieškomas tik po Sutarties sudarymo. Be to, vien ikiteisminio tyrimo faktas, t. y. užsienio valstybėje atliekamas tyrimas dėl automobilio, negali nulemti fakto, kad automobilis buvo pavogtas ir (ar) užvaldytas neteisėtai. Tokios aplinkybės gali paaiškėti tik atlikus ikiteisminį tyrimą ir priėmus teismo sprendimą. Tai, kad Lenkijos Respublikoje vienu metu atgauti automobilį kreipėsi ieškovas ir LUX AUTO s. c., nereiškia, kad automobilio nuosavybė kvestionuotina. Atsakovė byloje nurodė, kad tikėtinai ši situacija susidarė, kai buvę automobilio savininkai pardavė automobilį M. K. (kuris vėliau perleido atsakovui, o atsakovas – ieškovui), o vėliau paskelbė, kad automobilis yra pavogtas, tokiu būdu siekdami atgauti ir automobilį, ir pasilikti pinigus už parduotą automobilį.
13.4. Suvalkų apylinkės teismo ir prokuratūros žinioje yra automobilis, kuris, kaip matyti pagal byloje esančius duomenis, nebuvo grąžintas nei vienai iš šalių, kadangi automobilis buvo paieškomas Slovakijos Respublikoje, o taip pat pradėtas ikiteisminis tyrimas Lenkijos Respublikoje. Tai, kad tretieji asmenys pareiškė pretenzijas, nereiškia, kad tai panaikina ieškovo nuosavybės teises į automobilį (tokius prašymus teikti gali bet kas). Ieškovas neprarado nuosavybės teisės į automobilį, jis laikinai prarado valdymo teisę, tačiau ne nuo atsakovės valios priklausančių veiksmų.
13.5. Atsakovės žiniomis, paskutiniu metu Slovakijos Respublikoje padaugėjo atvejų, kai transporto priemonės savininkas parduoda savo transporto priemonę, vėliau teigdamas, jog jos nepardavė, ji buvo pavogta, ir kreipiasi į policiją, kad ši atliktų transporto priemonės paiešką. Tokiu būdu yra pradedamas tyrimas ir automobilis tampa paieškomu. Vis dėlto tai nereiškia, kad automobilis buvo iš tikrųjų pavogtas, ir (ar) kad sąžiningas įgijėjas (bylos atveju ieškovas) nebūtų transporto priemonės savininku. Atsakovė pateikė įrodymus, kad analogiškais atvejais (kiti automobiliai taip pat buvo nupirkti iš M. K.) 9 tyrimai buvo nutraukti ir automobilio paieška panaikinta, automobiliai pilnavertiškai grąžinti sąžiningiems įgijėjams.
13.6. Vien trečiųjų asmenų pasikreipimas neįrodo, jog tretieji asmenys turi nuosavybės teisę į automobilį (tokį procesinį prašymą gali pateikti bet kas). Tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, kur buvo pradėtas tyrimas, gali būti nuspręsta, ar automobilis buvo pavogtas. Net ir tuo atveju, atsižvelgiant į CK 4.96 straipsnį, tiek atsakovė, tiek ieškovas būtų laikytini sąžiningais įgijėjais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
16. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2022 m. balandžio 30 d. ieškovas P. P., kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis, su atsakove UAB „Kado auto“ sudarė automobilio BMW X5 M550d, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo Sutartį. Ieškovas už automobilį sumokėjo atsakovei 83 000 Eur.
18. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė nurodytą automobilį įsigijo tik vieną dieną iki jo pardavimo ieškovui – 2022 m. balandžio 29 d., atsakovės ir M. K. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.
19. 2023 m. liepos 28 d. ieškovui automobiliu keliaujant per Lenkijos Respubliką ieškovą kartu su partnere sustabdė Lenkijos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnai, nusprendę atlikti įprastą automobilio patikrą. Patikros metu buvo nustatyta, kad automobilis yra įtrauktas į Interpolo duomenų bazę kaip konfiskuotinas daiktas, todėl automobilis buvo paimtas.
20. 2023 m. rugpjūčio 4 d. Suvalkų apylinkės prokuratūros prokuroras priėmė sprendimą byloje Nr. 40-0 Ds 1883.2023, kuriuo perdavė automobilį kartu su rakteliais ir registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) saugoti teismui, kol bus nustatytas subjektas, įgaliotas jį atsiimti. Nurodytame procesiniame sprendime pažymėta, kad paminėta transporto priemonė yra ieškoma nuo 2022 m. gegužės 9 d. Slovakijoje, kur apie jos praradimą pranešė M. T.. Šiuo metu nėra aiškių argumentų perduoti automobilį kuriai nors iš šalių, taip pat iš M. T. nėra gauta automobilio nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų.
21. Ieškovo ir jo partnerės atstovui advokatui apskundus paminėtą sprendimą, 2023 m. rugsėjo 12 d. Suvalkų apylinkės teismo II baudžiamasis skyrius priėmė sprendimą, kuriuo skundas buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad automobilis sulaikymo momentu buvo nurodytas SIS-R ir Interpolo bazėje kaip sulaikytinas daiktas, kuris buvo pasisavintas nusikalstamos veikos metu.
22. Ieškovas 2023 m. rugpjūčio 10 d. atsakovei pateikė pretenziją dėl automobilio kainos grąžinimo ir kitų nuostolių atlyginimo (bendra suma 89 517,75 Eur), tačiau atsakovė ieškovui už automobilį sumokėtos kainos negrąžino ir prašomų nuostolių neatlygino.
23. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 2024 m. balandžio 30 d. jo ir atsakovės sudarytą automobilio pirkimo – pardavimo Sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir taikyti vienašalę restituciją – ieškovo naudai iš atsakovės priteisti 83 000 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas pateikė apeliacinį skundą.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
24. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, kad, priešingai ne nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, Sutartis akivaizdžiai pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas, todėl turėjo būti pripažinta negaliojančia CK 1.80 pagrindu, taip pat egzistavo pagrindas taikyti restituciją.
25. Nagrinėjamu atveju tarp ginčo šalių Sutarties pagrindu susiklostė pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai. CK 6.305 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008).
26. Kaip matyti iš CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo–pardavimo sutarties sąvokos, vienas iš esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ir jo pareigą patvirtinti daikto nuosavybės teisę. CK 6.317 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę, o pagal to paties straipsnio 2 dalį pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo – pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą).
27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, jog ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad perduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo – pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos. CK 6.321 straipsnis, kuriame įtvirtinta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į daiktą, taikomas ir tuo atveju, kai trečiųjų asmenų teisės ar pretenzijos atsirado ir buvo sudarant sutartį ir perduodant daiktą. Trečiųjų asmenų teisės ir pretenzijos į daiktą suprantamos kaip bet kokios trečiųjų asmenų daiktinės, prievolinės ar intelektinės nuosavybės teisės; CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant viešosios teisės pažeidimų ar ribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).
28. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pagal CK 6.317 straipsnį pardavėjas, sudaręs pirkimo – pardavimo sutartį, privalo perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Teismų praktikoje nurodyta, kad nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigą įrodyti turėtą nuosavybės teisę į parduotą daiktą; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo–pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011).
29. CK 6.307 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog jeigu sutartis negaliojančia pripažinta šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui, išskyrus atvejus, numatytus šio kodekso 4.96 straipsnyje.
30. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė pripažinti ginčo šalių 2024 m. balandžio 30 d. sudarytą automobilio pirkimo – pardavimo Sutartį negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), kadangi atsakovė pardavė ieškovui automobilį neturėdama nuosavybės teisės į jį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, atmesdamas ieškinį, vertino, jog ieškovas neįrodė Sutarties prieštaravimo imperatyviosios įstatymo normoms ir kad už tai atsakinga yra atsakovė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
31. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismų praktikoje išaiškinta, kad šiam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje. Nustatant, teisės norma yra imperatyvi ar ne, svarbus lingvistinis normos aiškinimas – jeigu vartojami žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., tai darytina išvada, kad teisės norma yra imperatyvi. Jeigu teisės normoje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, vadovaujamasi civilinės teisės normų aiškinimo principais: atsižvelgiama į tam tikros teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. (CK 1.9 straipsnis). Nustačius, kad tam tikra teisės norma yra imperatyvi, reikia išsiaiškinti, ar konkretus sandoris sudarytas pažeidžiant šioje normoje įtvirtintą įsakmų reikalavimą arba draudimą ir ar šio pažeidimas lemia būtent sandorio negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2009, 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015).
32. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad CK 6.317, 6.321 straipsniuose nustatyta pardavėjo pareiga patvirtinti nuosavybės teisę į parduodamą daiktą (garantija pagal įstatymą) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl sandoris, kurio pagrindu parduodamas nuosavybės teise pardavėjui nepriklausantis (vogtas) daiktas, pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-368/2014; 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-992/2014).
33. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar parduodamas automobilis atsakovei priklausė nuosavybės teise ir ar nebuvo aplinkybių, apribojančių šią jos teisę (CK 6.317, 6.321 straipsniai). Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad 2023 m. liepos 28 d. ieškovui automobiliu keliaujant per Lenkijos Respubliką ieškovą kartu su partnere sustabdė Lenkijos Respublikos pasienio apsaugos pareigūnai, kurie, atlikę patikrą, automobilį paėmė, nustatę, jog vyksta nurodytos transporto priemonės paieška. Kaip matyti iš 2023 m. rugpjūčio 4 d. Suvalkų prokuratūros sprendimo, prokuroras šiuo procesiniu sprendimu nutarė ieškovo įsigytą automobilį su rakteliais ir registracijos liudijimu perduoti saugoti teismui, kol bus nustatytas subjektas, įgaliotas jį atsiimti. Prokuroras taip pat nurodė, kad paminėta transporto priemonė yra ieškoma nuo 2022 m. gegužės 9 d. Slovakijoje, kur apie jos praradimą pranešė M. T., ir kad šiuo metu nėra aiškių argumentų perduoti automobilį kuriai nors iš šalių. Į bylą taip pat pateiktas 2023 m. rugsėjo 12 d. Suvalkų apylinkės teismo sprendimas, iš kurio matyti, kad atliekamas tyrimas dėl automobilio vagystės. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Suvalkų apylinkės prokuratūra 2023 m. gruodžio 27 d. nutartimi atmetė ieškovo ir bendrovės LUX AUTO s. c. prašymus dėl daiktinių įrodymų (automobilio) išdavimo. Šiame procesiniame sprendime pažymėta, kad sprendimo priėmimo metu trūksta duomenų nustatyti, kam priklauso automobilis. Taigi, bylos duomenimis, ieškovas neturi galimybės naudotis automobiliu – vykstant ikiteisminiam tyrimui iš ieškovo paimtas automobilis ir toliau yra saugomas, ieškovo prašymas dėl automobilio grąžinimo buvo atmestas, be to, pretenzijas į automobilį yra pareiškęs ir kitas asmuo – bendrovė LUX AUTO s. c.
34. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad vien trečiųjų asmenų pasikreipimas neįrodo, jog tretieji asmenys turi nuosavybės teisę į automobilį, kadangi tokį procesinį prašymą gali pateikti bet kas, taip pat kad automobilio pardavimo ieškovei momentu atsakovė buvo teisėta automobilio savininkė, ką, atsakovės teigimu, patvirtina VĮ „Regitra“ duomenys. Vis dėlto nustatytų bylos aplinkybių kontekste šie atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai niekaip nepaneigia automobilio sąsajos su atliekamu ikiteisminiu tyrimu ir transporto priemonės paėmimo iš ieškovo fakto (CPK 178 straipsnis), nulėmusio ieškovo negalėjimą automobiliu naudotis. Į bylą pateikti Lenkijos prokuratūros ir teismo procesiniai sprendimai patvirtina, kad, nepaisant ieškovo turimo automobilio registracijos liudijimo, atitinkamos Lenkijos institucijos nenustatė pagrindo tenkinti ieškovo prašymo dėl automobilio grąžinimo, kadangi, joms vertinant turimus duomenis, kilo pagrįstų abejonių, kas yra automobilio savininkas. Kaip matyti iš į bylą pateiktų procesinių sprendimų, dėl automobilio grąžinimo į nurodytas institucijas kreipėsi ir kitas asmuo – bendrovė LUX AUTO s. c., kuri, tikėtina, Lenkijos institucijoms taip pat pateikė tam tikrus duomenis, pagrindžiančius jos prašymą. Pastebėtina ir tai, kad šios kitų asmenų pretenzijos, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, turėjo egzistuoti Sutarties sudarymo metu, kadangi automobilio pirmoji registracijos vieta yra Slovakijoje ir jo paieška Slovakijoje vyksta nuo 2022 m. gegužės 9 d., t. y. paskelbta praėjus trumpam laikui nuo Sutarties sudarymo. Įrodymų, kad atsakovė, kuri verčiasi automobilių prekyba, būtų tikrinusi automobilio duomenis Carvertical sistemoje iki jo sulaikymo Lenkijoje, byloje nėra (bylos duomenimis, atsakovė duomenis Carvertical sistemoje patikrino 2023 m. liepos 28 d.). Taigi, nors galutinis sprendimas tiriamos automobilio vagystės byloje ir nėra priimtas, išaiškėjusių kitų asmenų pretenzijų į automobilį bei apribojimų juo naudotis kontekste sutiktina su ieškovo argumentais, kad šiuo atveju automobilio pardavėja (atsakovė), sudarydama Sutartį, neužtikrino, kad ji turi nuosavybės teisę į daiktą ir kad jos nuosavybės teisės neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos (CK 6.317, 6.321). Nustačius paminėtas aplinkybes, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas pripažinti 2022 m. balandžio 30 d. ginčo šalių sudarytą automobilio pirkimo – pardavimo Sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kadangi ji prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
35. Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų, pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovas prašė taikyti vienašalę restituciją ir ieškovo naudai iš atsakovės priteisti 83 000 Eur automobilio kainą.
36. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
37. CK 6.145 str. 1 d. nustato, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos
38. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui (CK 6.307 straipsnio 3 dalis).
39. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad taikant restituciją įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją konstatavus, kad sandoris yra niekinis, šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). CK 6.145, 6.147 straipsniuose įtvirtintų restitucijos taikymo modifikacijų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
40. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su ieškovo pozicija, kad turėtų būti taikoma vienašalė restitucija ir ieškovui iš atsakovės priteisiama 83 000 Eur už automobilį sumokėta kaina. Pažymėtina, kad šiuo atveju ieškovas objektyviai neturėtų jokios galimybės grąžinti atsakovei automobilio, todėl dvišalė restitucija netaikytina. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį nurodytu būdu neprieštarauja sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams bei nepagrįstai nepablogina atsakovės padėties, kadangi atsakovė turi teisę reikšti, jos vertinimu, atsakingiems asmenims reikalavimus dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti argumentai, kad automobilis šiuo metu nėra vertas 83 000 Eur, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi būtent tokią sumą atsakovė gavo iš ieškovo pagal negaliojančiu pripažintą sandorį (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Be to, ieškovas į bylą yra pateikęs duomenis (www.mobile.de internetinės svetainės išrašą, sugeneruotą 2024 m. vasario 2 d.), kurie patvirtina, kad analogiškų naudotų automobilių rinkos kaina 2024 m. vasario mėn. svyruoja nuo 81 445 Eur iki 120 000 Eur, taigi, vadovaujantis į bylą pateiktais duomenimis, nėra jokio pagrindo spręsti apie automobilio nuvertėjimą.
41. Tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, t. y. priteisus ieškovui iš atsakovės 83 000 Eur automobilio kainą, tenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo ir ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
42. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė Sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 21 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas, ieškovo P. P. ir atsakovo UAB „Kado auto“ 2022 m. balandžio 30 d. sudaryta automobilio BMW X5 M550d, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo Sutartis, serija KAD Nr. 155, pripažįstama negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taip pat taikoma vienašalė restitucija ir ieškovo P. P. naudai iš atsakovės UAB „Kado auto“ priteisiama 83 000 Eur automobilio kaina, taip pat 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
44. Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, bei priėmus naują sprendimą ieškinį tenkinti pilna apimtimi, spręstinas ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
45. Ieškovas buvo pateikęs prašymą priteisti jam iš atsakovės pirmosios instancijos teisme turėtas 13 472,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro teisinių paslaugų išlaidos, dokumentų vertimo išlaidos ir 1 525 Eur sumokėtas žyminis mokestis. Į bylą yra pateikti šias išlaidas pagrindžiantys dokumentai – PVM sąskaitos faktūros, kuriose pateikti suteiktų teisinių paslaugų aprašymai, bei Luminor Bank AS ir AB SEB bankų išrašai, iš kurių matyti ieškovo atlikti atsiskaitymai. Įvertinus ieškovo pateiktus bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus, matyti, kad šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio, ir yra pagrįstos, todėl ieškovui iš atsakovės priteistina 13 472,12 Eur pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų suma.
46. Pirmosios instancijos teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 6,64 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi ši suma neviršija minimalaus nustatyto valstybei priteistino 8 Eur dydžio, ji nepriteistina (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) (CPK 92 straipsnis).
47. Ieškovas taip pat pateikė prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, sudarančių 6 947,66 Eur, atlyginimo, ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Kaip matyti iš ieškovo prašyme ir jo prieduose nurodytų duomenų, 1 470 Eur prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos sudaro už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis, o 5 477,66 Eur – teisinių paslaugų išlaidos, susijusios su apeliacinio skundo parengimu. Šioms išlaidoms neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio ir esant pagrįstoms, jos taip pat priteistinos ieškovui iš atsakovės.
48. Taigi, tenkinus apeliacinį skundą ir priėmus naują sprendimą, ieškovui iš atsakovės priteistina iš viso 20 419,78 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (13 472,12 Eur + 6 947,66 Eur).
49. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teisme nepatyrus, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas (CPK 92 straipsnis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
ieškovo P. P. apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. birželio 17 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1555-1094/2024, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovo P. P. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kado auto“ 2022 m. balandžio 30 d. sudarytą automobilio BMW X5 M550d, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį, serija KAD Nr. 155.
Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Kado auto“, juridinio asmens kodas 305812097, ieškovui P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 83 000 Eur (aštuoniasdešimt tris tūkstančius eurų) automobilio kainą, taip pat 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugsėjo 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 20 419,78 Eur (dvidešimt tūkstančių keturis šimtus devyniolika eurų ir septyniasdešimt aštuonis centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Urmila Valiukienė
Linas Zinkevičius
Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė