Administracinė byla Nr. AS-1144-556/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01610-2014-8
Procesinio sprendimo kategorija 61.1; 79.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2015 m. spalio 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 9-5517; 2) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą priimti pareiškėją į Personalo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 3) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį nuo 2014 m. vasario 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Dėl šio sprendimo pareiškėjas per Vilniaus apygardos administracinį teismą 2015 m. vasario 10 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą gavo tik 2015 m. sausio 28 d., taigi negalėjo anksčiau susipažinti su teismo sprendimo motyvais ir gauti sprendimo nuorašą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo apeliacinį skundą. Teismas nutarė įsiteisėjus nutarčiai apeliacinį skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.
Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2015 m. sausio 26 d., taigi paskutinė diena apeliaciniam skundui paduoti buvo 2015 m. vasario 9 d., tuo tarpu apeliacinis skundas teismui išsiųstas 2015 m. vasario 10 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą apeliaciniam skundui paduoti. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Teismas atkreipė dėmesį, kad ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, jog terminas apeliaciniam skundui paduoti skaičiuotinas nuo sprendimo paskelbimo. Tokia apskundimo tvarka buvo nurodyta ir pareiškėjo skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Taigi pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimą paštu gavo vėliau nei sprendimas buvo paskelbtas, negali būti vertinama kaip objektyvi priežastis, dėl kurios galimas praleisto termino atnaujinimas, kadangi, kaip minėta, ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti yra siejamas ne su pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio sužinojimo momentu, o su tokio sprendimo paskelbimu. Teismas taip pat pažymėjo, kad ABTĮ 93 straipsnyje nustatyta, jog bylos šalims sprendimo nuorašai išsiunčiami per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos, taigi pareiškėjas, nenorėdamas laukti teismo sprendimo nuorašo paštu, sprendimo nuorašą galėjo gauti atvykęs į teismą, tačiau, kaip matyti, to nepadarė, todėl kritiškai vertintinas ir pareiškėjo teiginys, kad jis negalėjo anksčiau susipažinti su teismo sprendimo motyvais ir gauti sprendimo nuorašą. Teismas taip pat pabrėžė, kad šiuo atveju maža termino praleidimo trukmė savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, nenustačius kitų svarbių termino praleidimo priežasčių, tuo labiau, jog pareiškėjas turi teisinį išsilavinimą, taigi teismo sprendimų apskundimo tvarka jam turėjo būti žinoma ir suprantama. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomų aplinkybių negalima vertinti kaip objektyviai sutrukdžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Iš esmės tai yra subjektyvios priežastys, susijusios su pareiškėjo nepakankamu rūpestingumu siekiant įgyvendinti teisę paduoti apeliacinį skundą, todėl prašymas atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti nepatenkintas ir pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakyta priimti.
III.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį panaikinti ir apeliacinį skundą priimti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Prašydamas atnaujinti praleistą terminą, pareiškėjas nurodė, kad skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą gavo tik 2015 m. sausio 28 d. Pareiškėjas per protingą terminą pasinaudojo savo teisė į apeliaciją, nes anksčiau negalėjo to padaryti, nes nežinojo teismo sprendimo esmės ir motyvų. Teismas nepateikė jokių argumentų pagrindžiančių tai, kad pareiškėjas nesiekė pasinaudoti savo teise į apeliaciją ir/ar vilkino procesą. Tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi formalizmu, o ne visuotinai priimta praktika ir nepagrįstai nepriėmė skundo.
2. Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas dirba visu etatu Valstybinėje gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ir auginą mažametį vaiką, pareiškėjas elgėsi rūpestingai ir nepažeidė proceso normų, siekdamas pasinaudoti savo teise į apeliaciją.
3. Europos Žmogaus Teismo praktikoje dirbtinis, formalus trukdymas pasinaudoti teise į apeliaciją, kai terminas apeliaciniam skundui pateikti praleistas vos 1 diena, laikomas nepagrįstu apribojimu teisei į apeliaciją ir teismo sprendimo peržiūrėjimą. Be to, teismas nepaminėjo, kad ABTĮ 93 straipsnio normos pagrindu ne visada sprendimo nuorašai išsiunčiami per tris dienas.
4. Teismas vertino skundo praleidimą terminą tik pagal spaudą ant voko. Tai yra realiai pareiškėjas galėjo termino ir nepraleisti, jeigu įmetė voką su skundu 2015 m. vasario 9 d. į Lietuvos pašto dėžutę, o paštas buvo paimtas pašto darbuotojų kitą dieną 15.00 val. Todėl dėl objektyvių gyvenimiškų aplinkybių galima laikyti, kad terminas galėjo ir nebūti praleistas, nes spaudas įrodo tik pašto darbuotojo siuntinio apdorojimo laiką, o ne pačio skundo išsiuntimą.
5. Teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą dėl motyvų, prieštaraujančių bylos faktinėms aplinkybėms. Minėti faktai parodo teismo šališkumą ir nekompetenciją, kuomet bylos sprendžiamos formaliai. Tai nepriimtina teisinėje valstybėje ir menkina teismo autoritetą ir pasitikėjimą teismu. Teisė į apeliaciją yra pamatinė žmogaus teisių užtikrinimo funkcija, pasinaudojimas kuria negali būti neproporcingai apsunkintas. Akivaizdu, kad pareiškėjas siekė pasinaudoti savo teise į apeliaciją ir padarė tai per protingą terminą gavęs spendimą iš teismo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Pareiškėjas siekia apskųsti apeliacine tvarka Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas praleido apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo padavimo terminą (ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas keturiolikos dienų terminas baigėsi 2015 m. vasario 9 d., o pareiškėjo apeliacinis skundas paduotas tik 2015 m. vasario 10 d. (pagal spaudą ant voko)). Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl praleisto termino apeliaciniam skundui paduoti atnaujinimo ir tuo pagrindu ginčijama nutartimi atsisakė priimti apeliacinį skundą (ABTĮ 134 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį, apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis inter alia numato, kad, praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis arba pirmosios instancijos teismas, jeigu per jį paduodamas apeliacinis skundas, skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis teismų praktikoje laikytinos tik objektyvios, nuo terminą praleidusio asmens valios nepriklausiusios, aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodo iš esmės tą pačią aplinkybę (skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą gavo tik 2015 m. sausio 28 d.), kurią buvo nurodęs ir pirmosios instancijos teismui bei kuri, pareiškėjo teigimu, sutrukdė jam laiku pasinaudoti procesine teise paduoti apeliacinį skundą teismui. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas dirba visu etatu Valstybinėje gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ir auginą mažametį vaiką. Be to, paaiškino, kad terminas apeliaciniam skundui paduoti praleistas nežymiai, skundas paduotas pavėlavus vos 1 dieną (teismas nepagrįstai vadovavosi formalizmu, o ne visuotinai priimta praktika ir nepagrįstai nepriėmė skundo). Teismas vertino skundo praleidimą terminą tik pagal spaudą ant voko. Tai yra realiai pareiškėjas galėjo terminą ir nepraleisti, jeigu įmetė voką su skundu 2015 m. vasario 9 d. į Lietuvos pašto dėžutę, o paštas buvo paimtas pašto darbuotojų kitą dieną 15.00 val.
Įvertinus minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo įvardytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti vertinamos kaip pateisinančios termino praleidimą. Šiuo atveju pareiškėjo elgesys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas nebuvo pakankamai rūpestingas, nesiėmė visų veiksmų, kad galėtų tinkamai realizuoti teisę į teisminę gynybą, ir pats sau sukūrė neigiamas pasekmes.
Teismų praktikoje yra konstatuota, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai inter alia yra susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA602-25/2012). Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjui apeliacinį skundą paduoti ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu sutrukdė nuo jo valios nepriklausančios ir / ar atsitiktinės aplinkybės.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ABTĮ 127 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas apeliaciniam skundui paduoti yra siejamas ne su pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinio sužinojimo momentu, o su tokio sprendimo paskelbimu ir tokia apskundimo tvarka buvo nurodyta pareiškėjo skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime. Pabrėžtina ir tai, jog skundžiamo teismo sprendimo nuorašas išsiųstas nepažeidžiant ABTĮ 93 straipsnyje nustatytos tvarkos. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo teismo siųstos korespondencijos voko kopiją su pašto spaudu, kaip įrodymą, jog teismo sprendimo nuorašą gavo 2015 m. sausio 28 d. Tai reiškia, kad nuo teismo sprendimo nuorašo gavimo dienos iki termino paduoti apeliacinį skundą pabaigos dar buvo likę 12 kalendorinių dienų, t. y. pakankamas laiko tarpas apeliaciniam skundui parengti, tačiau per šį terminą pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo teisių gynimu.
Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad teismas vertino skundo praleidimą terminą tik pagal spaudą ant voko. Tai yra realiai pareiškėjas galėjo termino ir nepraleisti, jeigu įmetė voką su skundu 2015 m. vasario 9 d. į Lietuvos pašto dėžutę, o paštas buvo paimtas pašto darbuotojų kitą dieną 15.00 val. Todėl terminas galėjo ir būti nepraleistas, nes spaudas įrodo tik pašto darbuotojo siuntinio apdorojimo laiką, o ne pačio skundo išsiuntimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas teigdamas, jog termino apeliaciniam skundui paduoti galėjo nepraleisti, jeigu įmetė voką su skundu 2015 m. vasario 9 d., remiasi tikėtinomis prielaidomis. Iš pateikto voko matyti, jog pareiškėjo apeliacinis skundas buvo išsiųstas paprasta siunta, kurioje pašto įstaigos spaudas patvirtina, kad pareiškėjas apeliacinį skundą išsiuntė paštu tik 2015 m. vasario 10 d., tai yra praleidęs įstatyme numatytą apeliacinio skundo padavimo terminą. Pareiškėjas įrodymų, kad pašto įstaigai įteikė anksčiau išsiųsti apeliacinį skundą, nepateikė.
Administracinių teismų praktikoje savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, ir maža termino praleidimo trukmė; tai pagal teismų praktiką nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012).
Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines aplinkybes bei taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo priėmimo (atsisakymo priimti) klausimą išsprendė teisingai. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais argumentais, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiama teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis paliktina nepakeista.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė