P. J. Čepukėnienė                                             Baudžiamoji byla Nr. 1A-255-487/2012            

Teisėjas R. A.                                Teisminio proceso kategorija:1-88-1-00612-2010-0

                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.4.4., 2.4.2., 2.4.7.

 

 

 

                                         VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                                          NUTARTIS

 

                                                  2013  m. birželio 13 d.

                                                              Vilnius

                                                                                                                                                                

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, 

teisėjų Algimanto Valantino ir S. B.,

sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, Jolitai Žylienei,

dalyvaujant prokurorui Gintui Vaičiūnui,

nukentėjusiajai D. D.,

nukentėjusiosios D. D. atstovui advokatui V. Onačko,

išteisintajam P. A.,

gynėjui advokatui V. Kaupui,

civilinio atsakovo atstovui Valdui  Kersnauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato V. Onačko ir Vilniaus apygardos prokuratūros  Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo P. A. iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 137 str. 1 d., BK 137 str. 3 d. išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Nukentėjusiosios D. D. ir Valstybinės ligonių kasos pareikšti civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais.

 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

nustatė:

 

P. A. buvo kaltinimas pagal BK 137 str. 1d., t.y. dėl sunkaus kito žmogaus sveikatos sutrikdymo, padaryto dėl neatsargumo, o būtent:

2010m. liepos 31d., apie 12⁰⁰ val., dienos metu, P. A., kaip juridinio asmens- Ukmergės rajono Želvos Šv. I. L. parapijos vadovas - klebonas, jo vadovaujamoje bažnyčioje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) Ukmergės r., savo iniciatyva organizavęs bažnyčios vidinių langų valymo darbus, pažeidė Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999m. gruodžio 22d. įsakymo Nr. 102 „ Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo“ (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005m. spalio 17d. įsakymo Nr. A1-271 redakcija) 4.3.3p. (atraminės pastolių dalys turi būti apsaugotos nuo slydimo, pritvirtinant jas prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis. Pastoliai turi būti stabilūs. Perstumiamieji pastoliai turi būti apsaugoti nuo savaiminių poslinkių dirbant aukštyje) ir 4.2.1p. (kopėčios turi būti pastatytos taip, kad jomis naudojantis jos stovėtų stabiliai, nešiojamos kopėčios turi būti statomos ant nejudančio, tvirto ir tinkamo dydžio pagrindo, kad jų skersiniai būtų horizontalioje padėtyje) reikalavimus bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000m. gruodžio 22d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo“ 43p.(pristatomų kopėčių matmenys turi būti tokie, kad darbuotojas galėtų dirbti, stovėdamas ant pakopos, esančios ne mažesniu, kaip vieno metro, atstumu iki kopėčių viršaus. Dirbant ant pristatomų kopėčių aukščiau, kaip 1,3 m, reikia naudoti saugos diržą, pritvirtintą prie pastato konstrukcijos arba kopėčių, jeigu šios patikimai pritvirtintos prie pastato konstrukcijos) reikalavimus, ko pasėkoje vykusių langų valymo darbų metu, nuvirtus pastoliams ir kopėčioms, buvo sunkiai sužalotas žmogus, t.y.

 jis (kaltinamasis P. A.), neįvertinęs pavojingų darbų atlikimo aukštyje pavojaus ir galimo nukritimo sunkių padarinių, nenumatė ir nenustatė langų valymo darbų eigos, neužtikrino apsaugos priemonių-apsaugos drabužių, diržų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, tačiau, kaip atsakingas už atliekamus talkos darbus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti, kad, stovint ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, yra galimas virtimas, neįvertino ir paragindamas leido nepilnametei merginai  D. D., neturinčiai specialių žinių ir reikiamų gebėjimų, dirbti aukštyje, lipti ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, kur aukščiausia bažnyčios langų valymo vieta yra 5,70 m aukštyje, nepasirūpino, kad pastolis būtų apsaugotas nuo slydimo, t.y. nepritvirtino pastolio dalių prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis, dėl ko nukentėjusioji D. D., pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio, ko pasėkoje pastarajai buvo padarytas nubrozdinimas ir kraujosruva smakre, kairiojo skruostikaulio lūžimas, kairės akiduobės sienelių lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas, kairės mentės lūžimas, kairiojo inksto ir blužnies plyšimai, kas komplikavosi kairiojo plaučio trauminiu uždegimu, skysčio susitelkimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, užpilvaplėvine kraujo išlaja, kraujo susitelkimu pilvaplėvės ertmėje, hemoraginiu šoku, t.y. krentant iš aukštumos ir atsitrenkiant į žemę, patirtų kairiojo inksto ir blužnies plyšimų pasėkoje nukentėjusiajai D. D. dėl neatsargumo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu gavus nepilnametės nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato pasirašytą prašymą dėl kaltinamajam P. A. inkriminuojamos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pakeitimo, pastarojo veiksmus pagal tą patį ikiteisminio tyrimo metu formuluojamą kaltinimą kvalifikuojant pagal LR BK 137 str. 3d., t.y. nustatant, kad sunkus sveikatas sutrikdymas nukentėjusiajai D. D. dėl neatsargumo buvo padarytas, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, 2012m. vasario 03d. teismo nutartimi kaltinamasis P. A. buvo atiduotas teismui ir pagal BK 137 str. 3d., t.y. pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką (t.2 b.l.61-63, 77).

            Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-12-17 nuosprendžiu P. A. iš kaltinimo pagal BK 137 str. 1 d., BK 137 str. 3 d. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (LR BPK 3 str. 1 d. 1 p.), kadangi teismas padarė išvadą, jog tarp kaltinamajam P. A. inkriminuojamos pavojingos veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių (atsiradusių) padarinių nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, dėl to buvo padaryta ne nusikalstama veika, o įvyko atsitikimas (kazusas).

                  Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios D. D. įstatyminis atstovas advokatas V. Onačko prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012-12-17 d. išteisinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-517/2012 ir priimti naują nuosprendį, pripažįstant P. A. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 137 str. 3 d., ir paskirti jam bausmę teismo nuožiūra, visiškai patenkinti nukentėjusios D. D. pareikštą ir patikslintą civilinį ieškinį, priteisti D. D. proceso išlaidas.

      Nurodo, kad klebonas yra vienasmenis parapijos vadovas ir jos turto valdytojas. Iš turto valdymo teisės atsiranda ir pareiga jį prižiūrėti, tvarkyti, remontuoti ir t.t., ypač jei tai yra kulto paskirties statinys. Pažymi, jog tiek maldos namams, tiek bendrosios civilinės paskirties pastatams ir statiniams, nežiūrint į tai, kad jie priklauso religinėms bendruomenėms, be jokių išimčių taikomi Lietuvos Respublikos įstatymai. Anot apelianto, išteisintasis klebonas P. A., organizavęs bažnyčios pastato priežiūros darbus ir jų atlikimui sukvietęs Želvos miestelio gyventojus, inicijavo ir civilinių teisinių santykių atsiradimą tarp parapijos, kaip juridinio asmens, ir langų valymo darbus atlikusių asmenų. Teigia, nors įvykio metu specialaus teisės akto, reglamentuojančio neatlygintinų darbų atlikimą, nebuvo, tai nereiškia, jog atsiradę santykiai negali priskiriami civiliniams teisiniams santykiams su iš jų atsirandančiomis šių  santykių šalims teisėmis ir prievolėmis.

      Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendžiu pripažinta, kad bažnyčios langų valymo darbus organizavo parapijos klebonas išteisintasis P. A.. Tačiau teismas, nuosprendyje aptardamas darbų organizatoriaus pareigų, užtikrinant saugias darbo sąlygas, apimtį, padarė iš esmės neteisingas išvadas, kad klebonas - išteisintasis P. A. negalėjo ir neturėjo numatyti darbų paaukštinimo priemonės griūties, o už visas žalingas pasekmes, atsiradusias nukentėjusiajai nepilnametei D. D., yra atsakinga jos įstatyminė atstovė motina D. D..

                  Anot apelianto, teismo nuosprendžio išvada, kad darbų metu naudota paaukštinimo priemonė visiškai atitiko saugos reikalavimus, ne vieną kartą buvo naudota ir dėl to klebonas negalėjo ir neturėjo numatyti jos griūties, prieštarauja byloje atliktos ekspertizės išvadoms. Teismo proceso metu atliktos darbų saugos ekspertizės išvadoje nurodyta, kad dėl atskirų darbo metu naudotų paaukštinimo priemonės elementų - pastolio ir kopėčių nėra pagrindo teigti, kad jie buvo netinkami, tačiau jų bendra konstrukcija - pastolis-kopėčios, nefiksuojant pastolio padėties, yra pavojinga. Anot eksperto, nelaimingo atsitikimo D. D. priežastimi tapo netinkamai naudojama savadarbė paaukštinimo priemonė - pastolis ir todėl buvo techninė galimybė jam virsti, o ant jo pastatytoms kopėčioms - kristi iš viršaus. Išteisintasis pripažino, jog iki šio įvykio buvo naudojami tik atskirai pastolis ir atskirai kopėčios. Pastolio-kopėčių konstrukcija atsirado jo iniciatyva ir buvo surinkta pagal jo nurodymus. Taigi, toje vietoje sukonstruota paaukštinimo priemonė, kurią naudoti pasiūlė darbų vadovas - klebonas, eksperto pripažinta neatitinkančia saugos reikalavimų, ir tik dėl jos griūties nukentėjo D. D..

                  Teigia, kad net jei nepilnametė D. D. įsipareigojo išvalyti bažnyčios langus, tai parapija, pateikdama tokiam darbui specialią įrangą (darbo vietos paaukštinimo priemonę), kaip jos savininkė, prisiėmė pilną atsakomybę už šios įrangos patvarumą ir atitikimą darbų saugos reikalavimams. Įstatyminė atstovė (nukentėjusiosios motina) nėra specialiųjų darbų priemonių patikimumo ekspertė ir jai negali būti keliami šios srities žinių reikalavimai. Be to, Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.8 str. nuostatos nepilnamečiams nuo 14 iki 18 metų suteikia teisę savarankiškai sudaryti kai kuriuos sandorius, pvz.: smulkius buitinius. Ar D. D. apsiėmimas valyti bažnyčios langus atitinka šį kriterijų ar ne, teismas netyrė. Dėl to teismo nuomonė apie jos motinos duotą sutikimą ir prisiimtą atsakomybę nėra teisiškai pagrįsta.

            Nurodo, jog gautas neginčytinas atsakymas, kad nukentėjusioji, dirbdama aukštyje ant pastolio-kopėčių konstrukcijos, elgėsi atsargiai, atliko tik tuos judesius, kurie reikalingi darbo atlikimui. Ji ant kopėčių neatliko jokių strikinėjimų ar kitų panašių veiksmų, nesusijusių su darbo veiksmais, dėl kurių paaukštinimo priemonė galėjo griūti. Jeigu nepilnametė būtų atlikusi tokius neatsargius ir sąmoningus veiksmus ir jos griūtis iš aukščio būtų sąlygota tik jos pačios neatsargaus elgesio, tik tokiu atveju atsirastų pagrindas išvadai apie darbo vietos paaukštinimo priemonės savininko kaltės eliminavimą ir įvykusį kazusą.

            Pažymi, jog nepagrįstas teismo nuosprendžio motyvas, kad norminiai aktai, reglamentuojantys vykdytų darbų saugos reikalavimus, taikomi, tik esant teisiniams darbo santykiams, ir kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius šio įvykio netyrė, nes jis su darbo santykiais nesusijęs. Anot apelianto, tai neįtakoja darbų saugos teisės aktų taikymo ne darbo teisinių santykių atveju, nes Valstybinė darbo inspekcija turi apibrėžtą kompetenciją, susijusią tik darbo teisiniais santykiais. Jeigu darbų saugos pažeidimas įvyksta, esant kitokiems teisiniams santykiams, juos tiria, kaip ir šios bylos atveju, ikiteisminio tyrimo institucijos.

      Teigia, kad teismų praktikoje yra pažymėta, jog juridiniam asmeniui ir jo vadovui keliami didesnio teisinio atidumo reikalavimai, nes savo funkcijų įgyvendinimui jie gali pasitelkti didesnį turtinį bei žmogiškąjį potencialą, naudotis specialistų paslaugomis. Anot apelianto, išteisintasis parapijos vadovas P. A., neturėdamas specialių darbo vietų paaukštinimo konstravimo ir statymo žinių bei leidimo, privalėjo tokiam darbui pasitelkti specialistą arba jo sumanytą darbą pavesti atlikti toje srityje darbo patirtį ir teisę atlikti tokius darbus turinčiai įmonei.

      Apeliaciniame skunde pažymima, kad skundžiamu išteisinamuoju nuosprendžiu ne tik neteisėtai išteisintas kaltas asmuo, bet ir neteisėtomis bei nepagrįstomis teismo išvadomis iš esmės išspręstas nukentėjusios D. D. ieškinys, jį atmetant. Apeliacinės instancijos teismui pateiktu pareiškimu dėl ieškinio reikalavimo tikslinimo prašo priteisti nukentėjusiajai 200000 Lt būsimų gydymo išlaidų atlyginimui ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo (šia data laikant nutarties perduoti bylą nagrinėti teisminiame posėdyje priėmimo datą) iki teismo sprendimo visiško atlyginimo.

      Vilniaus apygardos prokuratūros  Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį, dėl P. A. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

      pripažinti P. A. kaltu pagal LR BK 137 str. 1 d. ir paskirti jam vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 75 str., P. A. atidėti paskirtos bausmės vykdymą vienerių metų šešių mėnesių laikotarpiui, įpareigojant P. A. teikti nukentėjusiajai pagalbą, kol ši gydosi, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; tenkinti valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 9431,21 Lt sumai, priteisiant jį iš P. A.; iš dalies tenkinti nukentėjusiosios D. D. civilinį ieškinį, priteisiant 30000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) sumą iš P. A..

      Nurodo, jog apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Anot prokuroro, būtent P. A., kaip vienintelis dirbantis Ukmergės rajono Želvos S v. I. L. parapijos darbuotojas (kunigas-klebonas), būdamas atsakingas už bažnyčios priežiūrą bei joje atliekamus darbus, organizavo langų valymo darbus ir turėjo užtikrinti atliekamų darbų saugumą, turėjo pasirūpinti tinkamomis darbo priemonėmis dirbant aukštyje, t.y. tinkamais pastoliais ir kopėčiomis bei užtikrinti tinkamą ir saugų jų pastatymą, bei galėjo numatyti, kad nepilnametei merginai, neturinčiai pakankamos darbinės ir gyvenimiškos patirties, dirbant apie 4,50 m. aukštyje visada yra pavojus nukristi ir susižeisti, todėl P. A. turėjo ir galėjo kontroliuoti visą darbų eigą, kol bus išvalyti visi bažnyčios langai, tačiau dėl savo nusikalstamo nerūpestingumo, likus valyti paskutinius langus, jis išėjo į kitą patalpą kabinti juostų ir nesirūpino ar tinkamai yra pastatyti savadarbiai pastoliai, ar juos kas nors laiko.

            Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo teiginys, jog pasekmes nulėmė pačios nukentėjusiosios D. D. ir jos motinos neatidumas - nieko nepagrįstas bei išgalvotas, neparemtas jokiais bylos faktiniais duomenimis, padarytas, ignoruojant byloje esančius priešingus faktinius duomenis, t.y. pačios nukentėjusiosios D. D. parodymus, kad ji paskutinį langą valė taip, kaip ir prieš tai išvalytus langus, ji neprarado pusiausvyros, nepaslydo, jai nereikėjo visu kūnu slinktis į vieną ar į kitą pusę, užteko tik ištiesti ranką, t.y. pastolių bei kopėčių konstrukcija sugriuvo ne dėl jos kokių nors neatsargių veiksmų. Teismas nenurodė, kodėl nesirėmė ir atmetė nukentėjusiosios D. D. ir jos motinos D. D. parodymus, kad P. A. kelis kartus ragino susirinkusius žmones lipti ant pastolių valyti langus ir visiems atsisakius lipti dėl akivaizdžiai matomos galimybės nukristi, naudojantis nepatikima savadarbe paaukštinimo konstrukcija, o D. D. prieštaravimo neišreiškus, P. A., neatsižvelgdamas į tai, kad mergina yra nepilnametė, neturinti gyvenimiškos patirties, kad langus reikės valyti aukštyje, kurio aukščiausia valymo vieta yra 5,70 m, dar paskatino D. D. lipti valyti langus.

      Anot apelianto, darbų saugos ekspertizės išvadoje nėra nurodytas nukentėjusiosios D. D. ir jo motinos neatidumas, o būtent pirmiausia akcentuojamas netinkamas pastolių ir kopėčių konstrukcijos pastatymas. Šios pastolių ir kopėčių konstrukcijos yra savadarbės (ne gamyklinės, kur būna pateikta naudojimosi instrukcija), todėl P. A., ne kartą dirbęs su šia paaukštinimo priemone, turėjo ir privalėjo prižiūrėti bei užtikrinti, kad pastolių ir kopėčių konstrukcija prie kiekvieno lango, o ne tik prie pirmųjų valomų langų, būti tinkamai ir saugiai pastatyta. P. A. turėjo ir privalėjo atsižvelgti, kad langų valymo darbai truko pakankamai ilgą laiką, visi dirbantieji, o ypač nepilnametė nukentėjusioji D. D., gali būti pavargę ir privalėjo pats kontroliuoti visą darbų eigą, o ne išeiti į kitą patalpą kabinti juostų. Būtent šiais nusikalstamai nerūpestingais veiksmais pasireiškė P. A. inkriminuojama nusikalstama veika, numatyta BK 137 str. 1 d., nes dėl jo nusikalstamai nerūpestingų veiksmų-langų valymo darbų nepriežiūros, darbų eigos nekontroliavimo, darbų eigos palikimo pačių dirbančiųjų valiai ir atsakomybei, kilo kaltinime nurodytos sunkios pasekmės.

      Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į tai, jog P. A. suformuluotame kaltinime nurodyti Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministrės 1999m. gruodžio 22d. įsakymo Nr. 102 „Dėl darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų patvirtinimo"  ir Lietuvos Respublikos vyriausiojo darbo inspektoriaus 2000m. gruodžio 22d. įsakymo Nr. 346 „Dėl saugos ir sveikatos taisyklių statyboje patvirtinimo" nuostatai gali būti vertinami, kaip pertekliniai, nes tarp kunigo-klebono P. A. ir bažnyčioje dirbusių žmonių nebuvo darbinių santykių, tačiau šie norminiai aktai nurodo, kad Europos Sąjungos teisės normomis yra patvirtinti minimalūs saugumo reikalavimai, kai darbas vyksta didesniame nei 1,3 m. aukštyje. Tiriant šį įvykį, nustatyta, jog aukščiausia langų valymo vieta buvo 5,70 m aukštyje, o nepilnametė D. D. dirbo apie 4,50 m aukštyje. Kaltinime nurodyti įsakymai yra kaip atskaitos taškas, kuriuo remiantis tiek specialistai, tiek eiliniai piliečiai, vadovaudamiesi bendru savisaugos supratimu, priima sprendimus, įvertindami atliekamų dabų pavojingumą, riziką sveikatai ir gyvybei bei savo atsakomybę už tokių darbų organizavimą, jų saugų atlikimą.

      Teismo posėdyje nukentėjusioji D. D., jos atstovas advokatas V. O., prokuroras prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis P. A., jo gynėjas advokatas V. K., civilinio atsakovo Ukmergės rajono Želvos Šv. I. L. parapijos atstovas advokatas V. K. prašė apeliacinius skundus atmesti.

      Nukentėjusiosios D. D. atstovo ir Vilniaus apygardos prokuratūros  Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai netenkintini.

BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal BK tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį bei pagrįstai, nenustatęs P. A. veiksmuose nusikalstamų veikų požymių, jį dėl kaltinimo pagal BK 137 straipsnio 1 dalį ir 137 straipsnio 3 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 303 str. 5 d. 1p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga, vertinant įrodymus, yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

            BK 137 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą dėl neatsargumo. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė  už sunkų žmogaus sužalojimą ar susargdinimą dėl neatsargumo, pažeidus teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

P. A. buvo kaltinamas, kad jis, būdamas juridinio asmens- parapijos vadovas - klebonas, jo vadovaujamoje bažnyčioje savo iniciatyva organizavęs bažnyčios vidinių langų valymo darbus, neįvertinęs pavojingų darbų atlikimo aukštyje pavojaus ir galimo nukritimo sunkių padarinių, nenumatė ir nenustatė langų valymo darbų eigos, neužtikrino apsaugos priemonių-apsaugos drabužių, diržų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, tačiau, kaip atsakingas už atliekamus talkos darbus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti, jog, stovint ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, yra galimas virtimas, neįvertino bei paragindamas leido nepilnametei merginai  D. D., neturinčiai specialių žinių ir reikiamų gebėjimų, dirbti aukštyje, lipti ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, kur aukščiausia bažnyčios langų valymo vieta yra 5,70 m aukštyje, nepasirūpino, kad pastolis būtų apsaugotas nuo slydimo, t.y. nepritvirtino pastolio dalių prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis, dėl ko nukentėjusioji D. D., pastoliams ir kopėčioms nuvirtus, nukrito iš maždaug 4,50 m aukščio, ko pasėkoje pastarajai dėl neatsargumo buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

            Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs tiek kiekvieną jų atskirai, tiek jų visumą, konstatavo, kad tarp kilusių padarinių - sunkaus nukentėjusiosios D. D. sveikatos sutrikdymo ir P. A. veiksmų/neveikimo nėra tiesioginio priežastinio ryšio, taip pat nenustatytos ir specialiosios taisyklės, kurias kaltinamas asmuo pažeidė. Su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka.

            Kaltinamam asmeniui P. A. įkaltinta veika pasireiškė tuo, kad jis neužtikrino apsaugos priemonių-apsaugos drabužių, diržų, dėl nusikalstamo nerūpestingumo nenumatė, tačiau, kaip atsakingas už atliekamus talkos darbus asmuo, galėjo ir turėjo numatyti, jog, stovint ant kopėčių, pastatytų ant pastolio, yra galimas virtimas, neįvertino bei paragindamas leido nepilnametei nukentėjusiajai, neturinčiai specialių žinių ir reikiamų gebėjimų, dirbti aukštyje, nepasirūpino, kad pastolis būtų apsaugotas nuo slydimo, t.y. nepritvirtino pastolio dalių prie atraminio paviršiaus specialiu įtaisu ar kitomis slysti neleidžiančiomis priemonėmis.

Bylos duomenimis neabejotinai buvo nustatyta, kad 2010-07-31 P. A., būdamas  (duomenys neskelbtini) rajono parapijos vadovas - klebonas, savo vadovaujamoje bažnyčioje (duomenys neskelbtini) suorganizavo bažnyčios vidinių langų valymo darbus. Tuo tikslu jis kreipėsi į D. šeimą, prašydamas į talką pakviesti daugiau žmonių. Padėti atėjusieji asmenys, tarp kurių buvo ir motinos D. D. atsivesta tuo metu nepilnametė duktė D. D., darbui naudojo savadarbę paaukštinimo priemonę, kurią sudarė medinis dvikojis pastolis, buku kampu atremiamas į sieną po palange, ant kurio buvo statomos medinės kopėčios. D. D., užlipusi ant minėto pastolio pastatytų medinių kopėčių, valė vitražinę viršutinę (arkinę) vidinių langų dalį, kurių aukščiausia valymo vieta yra 5,70 m aukštyje. Darbų metu pastolis ir ant jų buvusios kopėčios nuvirto ir tuo metu ant kopėčių buvusi D. D. nukrito iš maždaug 4,50 metrų aukščio bei patyrė kūno sužalojimus, kvalifikuotus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Kaltinamam asmeniui inkriminuota veika - nusikalstamas nerūpestingumas, sukėlęs sunkias pasekmes, t.y. asmuo nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tam tikri padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Todėl nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar kaltinamas asmuo P. A. neatliko veiksmų, kuriuos turėjo atlikti, kad būtent kaltinamo asmens veika/neveikimas buvo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad buvo teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas, o taip pat, kad jis turėjo bei galėjo numatyti, kad dėl kaltinamo asmens veikos/neveikimo talkoje darbams naudota savadarbė paaukštinimo priemonė sukels sunkias pasekmes - sunkiai sužalos žmogaus sveikatą.

Kaip bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nurodė P. A., minima savadarbė paaukštinimo priemonė - pastatomas dvikojis medinis pastolis, kaip darbo priemonė, buvo naudojama jau kelis metus, atliekant įvairius bažnyčios išorės ir vidaus darbus ir jos saugumas nekėlė abejonių. Šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas A. S., kuris paaiškino, kad nebe pirmus metus dalyvavo talkoje, valant bažnyčios langus, visada būdavo naudojamas savadarbis pastolis ir kopėčios; visi žinojo savo darbus, nurodymų, ką kiekvienam konkrečiai daryti, klebonas neduodavo; jis dalyvavo ir tada, kai įvyko nagrinėjamas įvykis, buvo naudojami pastoliai, o ant jų statomos kopėčios, tiek pastolius, tiek kopėčias keli žmonės laikė. Aplinkybę, kad savadarbė paaukštinimo priemonė talkoje dalyvavusiems asmenims dėl saugumo nekėlė abejonių, patvirtino tiek liudytoja apklausta nukentėjusiosios įstatyminė atstovė D. D., kuri nurodė, kad buvo užlipusi ant pastolio, nes padėjo įstatyti langą, taip pat laikė kopėčias ir padavinėjo valymo priemones dukrai D. D., kai ji buvo užlipusi ant kopėčių bei valė aukščiausius langus, tiek liudytojai J. T., B. T., T. T., nurodę, kad ant pastolių buvo užlipę tiek talkoje dalyvavę vyrai, tiek pats klebonas, kurie išiminėjo valomus langus ir juos dėjo atgal, tiek pastoliai, tiek kopėčios buvo laikomi talkininkų. Šie liudytojai taip pat nurodė, kad, valant paskutinį langą, nei pastoliai, nei kopėčios nebebuvo laikomi. Vertinant savadarbės paaukštinimo priemonės patikimumo klausimą ir tai, ar kaltinamas asmuo - P. A. turėjo ir galėjo numatyti galimas šios priemonės sukeltas sunkias pasekmes, atsižvelgtina ir į tai, kad, pasak visų įvykio liudininkų, nukentėjusioji D. D. nugriuvo nuo savadarbės paaukštinimo priemonės, valant paskutinį bažnyčios langą.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1 b.l.5-11) matyti, kad Ukmergės rajono Želvos Šv. I. L. parapijos bažnyčia, esanti adresu (duomenys neskelbtini) turi aštuonis langus, po keturis dešinėje ir kairėje pusėse, langai dvigubi, dešinėje pusėje prie pat chorų esantis langas vidinio lango neturi, visi langai turi viršutines arkines dalis, kuriose yra vitražai, visi langai yra vienodo dydžio.

Kaip bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nurodė visi minėtą dieną buvę bažnyčioje asmenys, jie susirinko savanoriškai, atsiliepę į kaltinamo asmens - klebono P. A. prašymą dėl pagalbos, perduotą D. D.. Nebuvo jokio darbų paskirstymo, viskas vyko spontaniškai, keli iš talkininkų, naudojant tą pačią paaukštinimo priemonę, buvo valę langus anksčiau. D. D. nurodė, kad pastatyti ant pastolio kopėčias sugalvojo patys talkininkai, P. A. to neliepė daryti, kopėčias ir pastolį jie laikė intuityviai, nors pastolis atrodė stabilus. Pati D. D. nurodė, kad klebonas visų klausė, kas lips, kai niekas nelipo - liko tik jos dukra Donata, kai nebuvo kitos išeities, kam lipti, P. A. turbūt paragino Donatą lipti, o ji, kaip motina, nepagalvojo apie pavojų ir neprieštaravo. Analogiškai dėl klebono paraginimo lipti ant pastolio nurodė ir nukentėjusioji D. D.. Kiti gi liudytojai teigė, kad klebonas neragino D. D. lipti valyti viršutinės arkinės langų dalies, ji pasirinko lipti pati, kai kiti talkininkai dėl aukščio baimės tai daryti atsisakė. Todėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad kiti asmenys atsisakė lipti, akivaizdžiai matydami paaukštinimo priemonės pavojingumą, tada kaltinamas asmuo paragino nepilnametę nukentėjusiąją, bylos duomenimis vienareikšmiškai nėra nustatyta.

 Kaip matyti iš įvykio liudininkų parodymų, kaltinamas asmuo - klebonas P. A. atėjusiems į talką asmenims darbų neskirstė ir jokių nurodymų nedavė, jis, apibūdindamas bažnyčioje susirinkusiems talkininkams vykdytinų darbų eigą, atsiklausė susirinkusiųjų, ar talkininkai galėtų bei sugebėtų išvalyti ir bažnyčios vidinius langus. Talkininkams balsu sutarus imtis atlikti ir vidinių langų valymo darbus, o suaugusiems asmenims garsiai pareiškus, kad jie nevalys viršutinių langų dėl aukščio baimės, nukentėjusioji D. D. pati, niekieno neraginama, taigi savanoriškai apsiėmė valyti viršutinius langus, girdint ir pritariant šalia stovinčiai mamai D. D.. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, o byloje ir nėra jokių duomenų, kad P. A. būtų vertęs ar kitokiu būdu žodžiais ar veiksmais skatinęs nukentėjusiąją Donatą imtis atlikti viršutinių langų valymo darbus, užlipant aukštyn ant pastolių ir ant jų pastatomų kopėčių.

Nustatant kaltinamam asmeniui inkriminuotos nusikalstamos veikos subjektyvinę pusę, t.y.  ar kaltinamas asmuo P. A., būdamas talkos organizatorius, naudojant jo pateiktą paaukštinimo priemonę - savadarbį pastolį ir ant jo pastatytas kopėčias, buvo nusikalstamai nerūpestingas, svarbu įvertinti šių darbų eigą.

Kaip matyti iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, bažnyčios viduje būnant P. A., jam organizuojant ir vykdant savadarbio pastolio pastatymą bei kopėčių pastatymą ant jo nuo pirmo iki penkto langų, keli talkininkai prilaikė pastolį bei kopėčias ir taip užtikrino pastolio ir kopėčių stabilumą ir tvirtumą. Nukentėjusioji D. D. nukrito nuo kopėčių, valydama aštuntąjį, t.y. paskutinį langą, tuo metu kaltinamas asmuo P. A. toje patalpoje, kurioje buvo valomas aštuntasis langas, nebuvo, pastolis ir kopėčios ant pastolio prie aštuntojo lango buvo pastatytas pačių talkininkų, taip pat keli talkininkai, iki tol laikę pastolį ir taip padėję užtikrinti jo ir kopėčių stabilumą, iš talkos buvo išėję, taip pat kopėčių nelaikė nukentėjusiosios motina D. D..  Apie šias aplinkybes P. A. nebuvo informuotas.

Talkoje neatsiranda pavaldumo ar administraciniai santykiai tarp talkos organizatoriaus bei talkininkų. Talkininkas yra laisvas bet kada pasišalinti iš talkos vietos, talkininkas neatsako už talkos organizatoriaus nurodymų nevykdymą. Talkininkai, išėjus P. A. iš patalpos, neatliko proceso prie aštuntojo lango taip, kaip tai buvo daroma, esant pačiam kunigui P. A. prie kitų langų. Talkininkai nesilaikė kunigo P. A. nurodytų darbų proceso eigos ir saugumo reikalavimų, atliekant aštuntojo lango valymo darbus - pastolio ir kopėčių nelaikė. Kadangi talkininkai darbus turi atlikti kartu su talkos organizatoriumi jiems priimtinu būdu, tai nesant bažnyčios patalpoje kaltinamo asmens P. A., talkininkai, tame tarpe D. D. turėjo teisę ir pareigą nedirbti langų valymo darbų ir neleisti tai daryti nepilnametei nukentėjusiajai D. D..

Kaip matyti iš ekspertizės akto išvados (t.2 b.l.89-91), paaukštinimo priemonė virto, nes neteko stabilumo, kadangi buvo netinkamai pastatyta ir nefiksuota laikant, duomenų, kad ši priemonė būtų sulūžusi ar kitaip suirusi, nėra, taip pat nėra duomenų, kad ji būtų slydusi, neapsaugojus jos nuo slydimo. Ekspertizės akto išvadoje konstatuojama, kad paaukštinimo priemonė - pastolis krito į priešingą nuo lango ir pastato sienos, į kurią buvo atremtas, pusę, duomenų, kad pastolis būtų kuria nors kita kryptimi slydęs ar judėjęs, ekspertui pateiktoje medžiagoje nėra. Ekspertizės akto išvadas patvirtino ir pirmos instancijos teismo posėdyje išsamiai apklaustas ekspertas T. D..

Paminėtų įrodymais nustatytų faktinių duomenų pagrindu negalima daryti išvados, kad pati paaukštinimo priemonė nebuvo tinkama naudoti, kadangi, naudojantis šia paaukštinimo priemone, tinkamai ją pastačius ir laikant, nagrinėjamo įvykio dieną buvo išvalyta didžioji dalis bažnyčios langų, nėra duomenų, kad priemonė būtų sulūžusi ar kitaip suirusi, taip pat tiek P. A., tiek liudytojai nurodė, kad ši savadarbė paaukštinimo priemonė buvo naudojama ir ankščiau įvairiems bažnyčios vidaus ir išorės darbams, tame tarpe langų valymui, atlikti.

Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, kad kaltinamo asmens P. A. veiksmai negali būti vertinami, kaip nusikalstamas nerūpestingumas, kadangi iš byloje surinktais įrodymais nustatytų faktinių duomenų nėra pagrindo manyti, kad jis turėjo ir galėjo numatyti, jog jo organizuotoje talkoje naudota paaukštinimo priemonė sukels sunkias pasekmes, t.y. jo  veiksmų/neveikimo ir atsiradusių sunkių pasekmių nesieja tiesioginis priežastinis ryšys. Kaltinamo asmens veika pripažintina kazusu, nes, atsižvelgiant į atliekamų darbų su paaukštinimo priemone eigą, į nevienkartinį analogišką jos panaudojimą, jis nenumatė ir negalėjo numatyti, kad, prie septynių langų pastatyta paaukštinimo priemonė, jos pagalba išvalius langus, tame tarpe viršutines jų dalis, prie aštunto lango pastatyta - gali nugriūti. Pati priemonė nesulūžo, nesuiro, neslydo, o nuvirto dėl netinkamo pastatymo ir dėl jos nelaikymo, ko kaltinamas asmuo nematė, nekontroliavo ir neturėjo pareigos kontroliuoti.

            Apelianto nukentėjusiosios atstovo advokato argumentas, kad įvykio vietoje sukonstruota paaukštinimo priemonė, kurią naudoti pasiūlė darbų vadovas - klebonas, eksperto buvo pripažinta neatitinkančia saugos reikalavimų, ir tik dėl jos griūties nukentėjo D. D., nepagrįstas.

Iš darbų saugos ekspertizės išvados matyti, jog bendra pastolio-kopėčių konstrukcija yra pavojinga tuo atveju, kai nefiksuojama pastolio padėtis. Ekspertizės akte, vertinant nelaimingo atsitikimo kilimo priežastį, padaryta tikėtina išvada, kad paaukštinimo priemonės stabilumo netekimas įvyko dėl netinkamai pastatyto pastolio, kuris pasireiškė tuo, kad tikėtina, jog pastolis buvo pastatytas stačiau, nei kitais kartais, ir niekaip nebuvo fiksuojamas (ypač darbo aikštelės lygyje), tuo sudarant techninę galimybę pastoliui virsti (jam sukantis apie atramų lietimosi su grindimis taškus), o kopėčioms su ant jų stovinčiu žmogumi kristi iš aukščio. Valant kai kuriuos langus, pastolis buvo fiksuojamas, laikant apačioje, laikančiojo pečių lygyje, o tiriamo įvykio metu nebuvo prilaikomas. Analogiškai pirmos instancijos teismo posėdyje nelaimingo atsitikimo mechanizmą įvardino ir ekspertas T. D.. Iš nurodyto darytina išvada, kad baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino išvada, jog pati savaime savadarbė paaukštinimo priemonė (pastolis ir kopėčios)  negalėjo būti naudojama talkos metu atliekamiems darbams ir kaltinamas asmuo atsakingas, kad ji buvo naudojama, dėl galimo jos virtimo. Tinkamas savadarbės paaukštinimo priemonės statymas ir fiksavimas laikant užtikrino didžiosios dalies talkos darbų nagrinėjamą dieną tinkamą atlikimą.

 Prokuroras savo apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad kaltinamas asmuo P. A. buvo nusikalstamai nerūpestingas, nes neatliko savo pareigų iki galo, būdamas vienintelis Želvos bažnyčioje dirbantis asmuo, kunigas klebonas, jis buvo atsakingas už viską, už visus procesus, vykdomus šioje bažnyčioje, todėl jis, organizavęs šituos darbus, turėjo užtikrinti, kad darbai būtų atlikti saugiai ir tinkamai. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas.

Kaltinamam asmeniui P. A. pareikštame kaltinime nurodyta, kad bažnyčios langų valymo darbai buvo atliekami talkos būdu, todėl jis, kaip šios talkos organizatorius, yra atsakingas už talkos darbus ir jų atlikimo eigos priežiūrą. Pažymėtina, kad P. A. inkriminuotos veikos padarymo metu Lietuvos Respublikos vyriausybės 2003 m. vasario 11 d. nutarimas Nr. 206 „Dėl pagalbos talkos darbų atlikimo sąlygų ir tvarkos patvirtinimo“, apibrėžęs, kas yra talkos organizavimas, bei nustatęs, kad tarp talkos organizatoriaus ir talkininkų susiklosto civiliniai teisiniai santykiai, negaliojo, kitų teisės aktų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad tarp P. A., kaip talkos organizatoriaus, ir asmenų, dalyvavusių talkoje, susiklostė teisiniai santykiai, iš kurių galėtų būti kildinama P. A. atsakomybė dėl atitinkamų teisės aktų pažeidimo/nesilaikymo, nėra. Teismų praktikoje formuojamas principas, kad negalima, grasinant baudžiamuoju įsakymu, reikalauti iš asmens veikti daugiau, nei jis įpareigotas, o nenustatytų reikalavimų nevykdymas negali būti baudžiamojo neveikimo pagrindas.

Nesutiktina su nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad kaltinamas asmuo P. A., kaip vienasmenis parapijos vadovas, sukviesdamas talką, iniciavo civilinių santykių atsiradimą tarp parapijos, kaip juridinio asmens, ir langų valymo darbus atlikusių asmenų, iš kurių santykių šalims kilo teisės ir pareigos, tame tarpe kaltinamam asmeniui pareiga organizuoti darbus, laikantis   specialiųjų teisės aktų, o būtent saugos ir sveikatos taisyklių statyboje bei darbo įrengimo naudojimo bendrųjų nuostatų, reikalavimų. Todėl, anot apelianto, pirmos instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad kaltinime nurodytų norminių aktų reikalavimai taikomi tik darbo teisiniuose santykiuose.

Analizuojant teisės aktus, kurių pažeidimas įkaltintas kaltinamam asmeniui P. A., matyti, jog juose nustatytas teisinis reglamentavimas taikomas, vykdant darbo teisinių santykių pagrindu atliekamus darbus. Gi tarp kaltinamo asmens kunigo P. A., organizavusio talką, ir tarp asmenų, atėjusių į talką, darbo teisiniai santykiai neatsirado, P. A. neturėjo pareigos vykdyti darbo kodekso ir kitų su darbo kodeksu susijusių teisės aktų, tame tarpe specialiųjų, reglamentuojančių darbų saugos taisykles ir darbų įrengimų naudojimą, nuostatų reikalavimų.   Civilinis kodeksas apibrėžia, jog, organizuojant talką, tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai. Esant civiliniams teisiniams santykiams, šalys, t.y. nukentėjusiosios Donatos mama D. D. ir kunigas turėjo susitarti dėl talkos vykdymo procedūrų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jie tai ir padarė, t.y. kunigas P. A. susitarė su nukentėjusiosios mama D. D., kad ji padės organizuoti talką, pakvies papildomus žmones ir talkos metu, priklausomai nuo to kiek jų susirinks, bus atliekami bažnyčios tvarkymo darbai ir bažnyčios vidaus langų valymo darbai. Tokiu būdu nėra pagrindo sutikti su nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato V. O. apeliacinio skundo argumentu, jog išteisintasis kunigas A. turėtų būti pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 137 str. 3 d. dėl sunkaus kūno sužalojimo dėl neatsargumo, pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

Pats valstybinis kaltintojas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad kaltinamam asmeniui inkriminuotų darbų saugos reikalavimus nustatančių teisės aktų pažeidimas yra perteklinis, nes tarp kaltinamo asmens ir talkininkų darbo teisiniai santykiai nesusiklostė, vertintinas kaip atskaitos taškas, kokie yra minimalūs saugumo reikalavimai, atliekant darbus aukštesniame, nei 1,3 m, aukštyje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad be kita ko kaltinime nurodytų teisės aktų reikalavimai taikomi darbdaviui, kai darbus atlieka darbuotojai darbo teisinių santykių pagrindu, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje darbo santykiai neatsirado, darbai buvo vykdomi savanoriškumo pagrindu, Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai šio atvejo, kaip nelaimingo atsitikimo darbe, netyrė, todėl minėtų teisės aktų reikalavimų nesilaikymas, atsiradus atitinkamoms pasekmėms, P. A. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 137 str. 1 d.  ar 137 str. 3 d. neužtraukia. Nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo argumentas, kad darbų saugos pažeidimas galimas, ir esant kitokiems teisiniams santykiams, nepagrįstas.

Nukentėjusiosios atstovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais dėl nukentėjusiajai padaryto sveikatos sužalojimo sunkumo ir atsiradusių nepataisomų pasekmių, padariusių jai didelę turtinę ir neturtinę žalą.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad akivaizdu, jog nagrinėjamo įvykio metu buvo sunkiai sužalota nukentėjusioji, tačiau pagrįstų duomenų, kad kaltinamas asmuo P. A. pagal įvykio aplinkybes galėjo ir turėjo numatyti pavojingų pasekmių atsiradimą, nenustatyta, bei konstatavo sunkų žalos sveikatai padarymą be kaltės, dėl ko galima deliktinė civilinė atsakomybė. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiosios civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą BPK 115 str. 3 d. 2 p. pagrindu. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Ši įstatymo nuostata paneigia nukentėjusiosios atstovo apeliacinio skundo argumentą, kad, pirmos instancijos teismui palikus civilinį ieškinį nenagrinėtą, nukentėjusiajai buvo iš esmės užkirsta galimybė kreiptis civilinio proceso tvarka dėl neabejotinai padarytos žalos sveikatai priteisimo.

Apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamo asmens kaltę, padarius nusikalstamą veiką.

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 31 str. 1 d. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 str. 6 d. Taigi, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008).

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, jog kaltinamo asmens P. A. veiksmuose nėra BK 137 straipsnio 1 dalyje ir 137 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymių, todėl, nepadarius nusikalstamos veikos, jis išteisintas pagrįstai.

Nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra įstatyminio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti, jis nenaikinamas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu,

n u t a r ė :

 

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroro G. V., nukentėjusiosios D. D. atstovo advokato V. Onačko apeliacinius skundus atmesti.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                           Jolanta Čepukėnienė

 

Kolegijos teisėjai                                                                                                Sigita Bieliauskienė

 

              Algimantas Valantinas