Civilinė byla Nr. e2A-12-407/2022
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00290-2019-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.5.1.2.3; 2.6.2.1; 2.6.8.3; 3.2.6.13 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. vasario 10 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, A. R. ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. G. ir atsakovo V. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. G. ir I. G. ieškinį atsakovui V. J. dėl netesybų sumažinimo ir vekselių nuginčijimo, tretieji asmenys – A. J., notarai Renata Krūvelytė, M. L., A. B., R. M., E. G..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai G. G. ir I. G. kreipėsi į teismą prašydami: 1) sumažinti ieškovams skaičiuojamus delspinigius pagal 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartis nuo 0,5 procento dydžio už kiekvieną uždelstą dieną iki 0,02 procento bei delspinigių reikalavimui taikyti ieškinio senatį; 2) pripažinti negaliojančiais ieškovo G. G. atsakovui V. J. išduotus vekselius: 10 000 Eur vertės 2018 m. birželio 8 d. vekselį, 10 200 Eur vertės 2018 m. liepos 24 d. vekselį, 5 500 Eur vertės 2018 m. liepos 24 d. vekselį, 13 000 Eur vertės 2018 m. liepos 27 d. vekselį, 30 600 Eur vertės 2018 m. liepos 27 d. vekselį; 3) priteisti ieškovams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytos keturios paskolos sutartys, kurios buvo patvirtintos notarine tvarka ir jų įvydymas užtikrintas maksimaliąja hipoteka. Ieškovai paskolų nustatytu terminu negrąžino, šiuo metu vykdomas priverstinis išieškojimas: pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį išieškomą sumą sudaro 110 268,78 Eur pagrindinės skolos ir 321 523,97 Eur delspinigių ir palūkanų, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį išieškomą sumą sudaro 30 095,80 Eur pagrindinės skolos ir 53 784,25 Eur delspinigių ir palūkanų, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį išieškomą sumą sudaro 204 325,42 Eur pagrindinės skolos ir 221 116,44 Eur delspinigių ir palūkanų, ir pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį išieškomą sumą sudaro 39 314,20 Eur pagrindinės skolos ir 36 649,32 Eur delspinigių ir palūkanų.
3. Ieškovai pažymėjo, kad visose paskolos sutartyse nurodytas teiginys, jog sutartys yra neatlygintinės – neteisingas, kadangi atsakovas reikalavo tokią sąlygą įvirtinti. Tačiau iš tiesų pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį atsakovas perdavė ne 110 000 Eur, o tik 92 000 Eur, o 18 000 Eur sudaro mokestis už pinigų skolinimą; pagal 2017 m. lapkričio 27 d. sutartį ieškovai iš atsakovo realiai gavo 25 000 Eur, nors sutartyje neteisingai teigiama, kad atsakovas perdavė 30 000 Eur; pagal 2018 m. vasario 14 d. sutartį ieškovai iš atsakovo realiai gavo 32 000 Eur, nors sutartyje nurodoma 39 000 Eur suma; pagal 2018 m. sausio 19 d. ir jos pakeitimą ieškovai iš atsakovo realiai gavo 165 000 Eur, nors sutartyje nurodyta 204 000 Eur. Taigi, priešingai nei yra nurodoma sudarytose sutartyse, atsakovas pinigus ieškovams skolino atlygintinai, o iš viso atsakovo taikytos pelno palūkanos sudaro net 69 000 Eur.
4. Atsakovai dėl sunkios finansinės padėties negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Atsakovas, žinodamas, kad ieškovų finansinė padėtis yra sudėtinga, o įkeisto turto ieškovai prarasti nenori, pradėjo grasinti įkeisto turto netekimu ir išieškojimo inicijavimu. Taip pat nurodė, kad, jeigu ieškovai nori išsaugoti įkeistą turtą ir išvengti išieškojimo inicijavimo, ieškovai privalo atsakovui susimokėti. Atsakovas pareikalavo susimokėti 10 000 Eur išrašant paprastąjį vekselį už atsakovo geranorišką požiūrį į ieškovų vėluojamas įvykdyti prievoles. Atsakovas, praėjus vos mėnesiui, vėl pareikalavo išrašyti net du vekselius 10 200 Eur ir 5 500 Eur sumomis. Atsakovas vėliau dar kartą pareikalavo susimokėti už išieškojimo veiksmų neinicijavimą, ieškovas buvo priverstas vėl išrašyti du paprastuosius vekselius 13 000 Eur ir 30 600 Eur sumoms. Išrašytų vekselių pagrindu buvo išduoti vykdomieji įrašai, pradėtas priverstinis išieškojimas.
5. Ieškovų teigimu, nustatytos netesybos yra per didelės, sudaro pagrindą pasipelnyti ieškovų atžvilgiu, paneigia netesybų kompensacinį pobūdį. Netesybos viršija skolą net tris kartus, taigi praranda civilinės atsakomybės ir minimalių kreditoriaus patirtų nuostolių atlyginimo funkciją. Be to, visų sutarčių tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas maksimaliosiomis hipotekomis, kurių sumos net dvigubai viršijo pagrindines skolas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog sudarytomis sutartimis kreditoriaus interesų bei teisių apsauga buvo pakankamai užtikrinta, o nustatytas 0,5 procentų delspinigių dydis yra perteklinis. Taigi atsakovo reikalavimas, pagal kurį šiuo metu antstolis notaro išduotų vykdomųjų įrašų pagrindu vykdo išieškojimą iš įkeisto turto, yra nepagrįstas, kadangi nustatytos 0,5 procentų netesybos yra neprotingai didelės. Ieškovai atskirai neprašo panaikinti notarų išduotų vykdomųjų įrašų, kadangi šių įrašų panaikinimas (pakeitimas) yra neišvengiama ieškovų reikalavimo dėl netesybų sumažinimo ir atsakovo reikalavimo nepagrįstumo konstatavimo pasekmė.
6. Vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios rezultatas. Atsakovas, pasinaudodamas tuo, kad ieškovai dėl finansinių sunkumų negali tinkamai vykdyti sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, ir žinodamas, kad sutarčių įvykdymas yra užtikrintas hipoteka, privertė ieškovą išrašyti vekselius. Ieškovas dėl atsakovo daromo sistemingo ekonominio ir psichologinio spaudimo prieš savo valią išdavė atsakovo reikalaujamus vekselius nurodytomis sumomis ir taip dar labiau pablogino savo esamą turtinę padėtį. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo reikalauti susimokėti už išieškojimo neinicijavimą. Ieškovų teigimu, atsakovo reikalavimas susimokėti už ieškovų galimybę neprarasti įkeisto turto turėtų būti vertinamas kaip prieštaraujantis gerai moralei ir viešajai tvarkai, todėl tokio atsakovo reikalavimo pagrindu išduoti vekseliui taip pat pripažintini niekiniais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.81 straipsnis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, sumažino paskolos sutartyse numatytus delspinigius nuo 0,5 procento dydžio už kiekvieną uždelstą dieną iki 0,1 procento dydžio už kiekvieną uždelstą dieną, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nurodė, kad ieškovai laiko, jog atsakovas vertėsi kreditų teikimo veikla, tai rodo antstolių vykdomų bylų kiekis, kuriose jis yra išieškotojas, ieškovams suteiktų kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu kiekis. Be to, byloje yra duomenys apie tai, kad atsakovas Lietuvos banko buvo įspėtas dėl versliškai teikiamų paskolų ir kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu. Teismo vertinimu, pagal tarp šalių susiklosčiusius santykius galima spręsti, kad atsakovas veikė verslo tikslais, t. y. teikė paskolas ieškovams, nors su jais nebuvo susijęs jokiais kitais teisiniais santykiais, suteikdamas paskolas su sutartine maksimaliąja hipoteka turėjo tikslą ne tik atgauti paskolintas pinigines lėšas, tačiau reikalauti netesybų ir nuostolių atlyginimo dėl prievolės tinkamo neįvykdymo. Teismas pripažino, kad atsakovas vertėsi ūkine komercine veikla.
9. Teismas, vertindamas ieškovų argumentą, kad jie yra vartotojai, rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir nurodė, jog ieškovas, apklaustas liudytoju, parodė, kad jis vystė statybų verslą ir jam trūko apyvartinių lėšų namo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) statomiems kotedžams statyti, todėl atsakovas jam keturis kartus paskolino pinigų. Ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad yra profesionalus statybininkas, veiklą vykdė pagal išduotą verslo liudijimą. Ieškovas byloje pripažino, kad pastatytus kotedžus nuomoja. Jis taip pat paaiškino, kad namas (duomenys neskelbtini) yra dviejų butų, tai, jį pastačius, manė vieną butą panaudoti šeimos poreikiams tenkinti. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad paskolos sutartimis buvo siekiama patenkinti poreikius, kurie yra reikšmingai susiję su ieškovo vykdoma statybos veikla, t. y. pinigai naudojami komerciniai ūkiniai veiklai – verslui plėtoti, o jų dalis šeimos reikmėms yra nedidelė. Be to, ieškovai turi kitą šeimos būstą. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas aiškiai susijęs su statybos verslu, kurį vystė, iš jo siekė gauti pajamų ir jas gauna, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad paskolos ieškovui buvo suteiktos jo vartojimo poreikiams tenkinti, nes jos buvo suteiktos verslui vykdyti, todėl paskolos sutartys nekvalifikuotinos kaip vartojimo.
10. Teismas, nusprendęs, kad abi šalys veikė kaip verslininkai, atsižvelgęs į pradelstų įsipareigojimų dydį ir pradelsimo laiką, teisingomis netesybomis, kurios leis kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus, skolininkams pakankamai ilgai uždelsus grąžinti net keturias suteiktas paskolas – netesybas sumažino iki 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną (CK 6.71 straipsnis). Teismas atmetė ieškovų argumentą, kad turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito teikimo įstatymo (toliau – SNTSKĮ) 16 straipsnio 6 dalies nuostatos, kai prievolių nevykdymo atvejais kredito gavėjui gali būti taikomos netesybos, ne didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų, kaip ir nagrinėjamu atveju.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad paskolos sutartyse nėra nuostatų dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., CK 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos mokėjimo (pelno) palūkanos), nes paskolos sutartyse yra nurodyta, kad jos yra neatlygintinės. Šios sutartinės nuostatos nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, todėl pripažinti priešingai nėra jokio pagrindo. Tokiu atveju dar didesnis delspinigių sumažinimas jau būtų neproporcingas abiejų sutarties šalių interesų atžvilgiu.
12. Dėl ieškovų reikalavimo nekilnojamojo turto objektų (kotedžų), kurių statybai ieškovai ėmė paskolas iš atsakovo, gauna nuomos pajamų, tačiau jomis įsiskolinimo atsakovui nemažino, nors š
13. kreipėsi į atsakovą atidėti skolos ir delspinigių mokėjimą, pavyzdžiui, 2018 m. gegužės 3 d. prašymu prašė 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos grąžinimą atidėti iki 2018 m. liepos 23 d. ir atsakovas sutiko; 2018 m. gegužės 4 d. pateikė prašymą atidėti 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos 30 000 Eur grąžinimą iki 2018 m. gegužės 27 d. ir atsakovas sutiko. 2018 m. spalio 11 d. atsakyme „Informacijos pateikimas dėl papildomų lėšų pasiskolinimo ir paskolintų lėšų grąžinimo“ į V. J. 2018 m. rugsėjo 27 d. skolininkui G. G. pateiktus klausimus, buvo pareiškęs prašymą atidėti paskolinto piniginių lėšų grąžinimą iki 2019 m. vasario 28 d. Ieškovas 2017 m. rugsėjo 21 d. prašymu prašė atidėti 110 000 Eur skolinio reikalavimo įvykdymą iki 2017 m. spalio 23 d., įsipareigojo už pradelstą laikotarpį nuo 2017 m. liepos 23 d. iki 2017 m. spalio 23 d. sumokėti 6 569 Eur delspinigių. Teismas nepritarė ieškovams, kad 2018 m. sausio 3 d. susitarimu, atsakovui sutikus iki 2018 m. sausio 23 d. atidėti 110 000 Eur paskolos grąžinimą, jis atsisakė reikalauti delspinigių. Todėl teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų argumentų visumą, sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog
14. Teismas nurodė, kad ieškovai ginčijo vekselius tuo pagrindu, kad pagal visus vekselius jie negavo piniginių lėšų. Tačiau šią jų poziciją paneigė trečiojo asmens E. G. paaiškinimai, kad ieškovų ginčijamą 2018 m. birželio 8 d. 10 000 Eur vertės vekselį išrašė būtent trečiasis asmuo, o ne ieškovas. Ji nurodė, kad, išrašant šį vekselį, dalyvavo ieškovas ir ją patikino, kad pagal jį bus atsiskaityta ir problemų nekils, ieškovas pasisiūlė ir tapo laiduotoju, įsipareigojusiu lygiai taip pat kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Trečiasis asmuo paaiškino teisme, kad neturi įrodymų, jog perduota buvo mažiau pinigų – 5000 Eur ir nurodė, kad vekselio neginčys. Šio trečiojo asmens paaiškinimai paneigia ieškovų poziciją, kad vekselis buvo tik prievolės užtikrinimo priemonė.
15. Atsakovas paaiškino, kad pinigai pagal visus vekselius buvo perduoti ieškovui ir teismas nurodė, kad neturi pagrindo su tuo nesutikti ne tik įvertinęs pirmiau sudaryto ginčijamo vekselio sudarymo aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad byloje yra ne vienas ieškovo rašytas dokumentas, kuriame nėra jokių žinių apie tai, kad ieškovas negavo piniginių lėšų, buvo verčiamas išrašyti vekselius, priešingai, ne viename rašte jis įsipareigojo paskolintas lėšas grąžinti. Byloje yra ieškovo 2017 m. gruodžio 8 d. raštas (su antstolės spaudu), kuriuo jis prašo atsakovo atidėti 20 000 Eur skolos grąžinimą pagal 2017 m. gegužės 27 d. vekselį, kadangi vekselio negali padengti, ir prašė įskaityti sumą į naują paskolos sutartį novacijos būdu, įkeičiant nekilnojamąjį turtą, nes antstolė areštavo visą jo turtą. 2018 m. sausio 19 d. prašymu ieškovas prašė nesikreipti dėl vykdomojo įrašo pagal 2017 m. gegužės 25 d. vekselį ir pasižadėjo 10 000 Eur grąžinti iki sausio 28 d.
16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieškovo išrašyti vekseliai yra notarinės formos. Atsakovas nurodė ir ieškovas neginčijo, kad juos tvirtino ieškovo pasirinkti notarai, atsakovas buvo vežamas ieškovo automobiliu į Prienus, Kazlų Rūdą. Byloje pagal pačio ieškovo paaiškinimus nustatyta, kad ieškovas vykdė statybų verslą, jam trūko apyvartinių lėšų. Tai atitinka atsakovo paaiškinimus, kad pagal vekselius ieškovui paskolino todėl, kad jis galėtų padidinti statybų baigtumą, gauti kreditą namui pabaigti ir, jį pardavus, turėtų galimybės grąžinti paskolas. Teismo vertinimu, jeigu vekseliai būtų išrašyti prieš ieškovo valią, jis turėjo galimybę juos ginčyti iš karto ar iki vykdomųjų įrašų išrašymo, o ne prašyti atidėti jų apmokėjimą. Ieškovas į teismą kreipėsi tik tuomet, kai nepavyko su atsakovu sudaryti taikos sutarties (atsakovas siūlė ją sudaryti vykdymo procese), kilo reali grėsmė išieškojimo nukreipimui į nekilnojamąjį turtą. Todėl teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų išrašant ginčijamus vekselius, kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad atsakovas naudojo ekonominį ir psichologinį spaudimą ieškovui. Teismas taip pat konstatavo, kad, nors ieškovas negalėjo įvykdyti prievolės pagal vekselius kreditoriui, tačiau tai nereiškia, jog vekselio išrašymo metu jo turtinė padėtis buvo sunki, kai ieškovai nuosavybės teise valdė daug nekilnojamojo turto, vykdė naujas statybas ir siekė naudos (pelno), kurį nurodė gaunantys, nuomojant pastatytus kotedžus. Todėl teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
17. Teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog, priimdamas ieškovo išrašytus vekselius, atsakovas turėjo ketinimus, priešingus viešajai tvarkai ir gerai moralei. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo paaiškinimus, labiau tikėtina aplinkybe pripažino tai, kad vekseliai buvo išrašyti ieškovo prašymu, pinigai buvo perduoti tam, kad ieškovas baigtų statybas, ir atsakovas, kuris ieškovui suteikė keturias paskolas, pagal jas atgautų paskolintas pinigines lėšas, nes ieškovai nei pagal vieną atsakovo suteiktą paskolą savo įsipareigojimų neįvykdė nustatytu terminu, todėl tuo buvo pažeidžiami kreditoriaus interesai. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamus vekselius pripažinti negaliojančiais aptariamu CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
18. Ieškovas G. G. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria buvo sumažintos netesybos, sumažinant netesybas iki ieškinyje nurodyto netesybų dydžio. Kitą Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų ieškinys buvo atmestas, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, tenkinti apelianto ir kitos ieškovės ieškinyje nurodytus reikalavimus visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Nagrinėjamoje civilinėje byloje buvo pagrindas sumažinti delspinigius iki 0,02 proc., o teismas sumažino delspinigius tik iki 0,1 proc., padarydamas nepagrįstą išvadą, kad paskolos sutartys negali būti pripažįstamos vartojimo, taip pat nevertinęs daugelio teismų praktikoje suformuotų netesybų mažinimo kriterijų.
18.2. Pirmosios instancijos teismas paskolos sutarčių nepripažino vartojimo būtent dėl to, kad nustatė, jog skolinamasi buvo ne verslo tikslais. Teismas, remdamasis vien tik apklausos protokolu, padarė išvadą, kad visomis keturiomis paskolos sutartimis buvo skolintasi išimtinai nekilnojamojo turto statybai ir šie objektai yra naudojami tam, kad teiktų šalims ekonominę naudą. Apeliantas su teismo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad teismas tinkamai neištyrė kiekvienos paskolos sutarties atskirai ir nenustatė, kokiu tikslu buvo sudaryta kiekviena paskolos sutartis, ir kaip pagal kiekvieną paskolos sutartį buvo panaudotos lėšos. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nekilnojamojo turto objektai teikia apeliantui ekonominę naudą.
18.3. Dėl 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos ir novacijos sutarties pažymėjo, kad 59 540 Eur suma buvo gauta ne 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartimi, o 2016 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutartimi bei 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. gruodžio 6 d. sudarytais vekseliais. Taigi tam, kad būtų galima konstatuoti, jog 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartis buvo sudaryta nekilnojamojo turto statybai, būtina nustatyti, kad būtent šiuo tikslu buvo sudaryta ir minėta 2016 m. rugpjūčio 25 d. paskolos sutartis bei 2016 m. spalio 17 d. ir 2016 m. gruodžio 6 d. vekseliai. Pažymėtina, jog minėtos paskolos sutarties sudarymo bei vekselių išdavimo tikslų teismas apskritai netyrė, taip pat net nesiaiškino, kokiam tikslui ir kaip buvo panaudota 59 540 Eur suma. Taigi teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo išvadai, kad šia paskolos suma gautos lėšos buvo panaudotos nekilnojamojo turto statybai. Priešingai, iš paskolos sutarties turinio matyti, kad šalys skolinosi 50 460 Eur tam, jog būtų pertvarkytos jau esamos paskolos sutartys tiek su atsakovu, tiek su trečiaisiais asmenimis. Pačioje paskolos sutartyje nėra įtvirtinta jokia sąlyga, iš kurios būtų galima spręsti, kad 110 000 Eur buvo skirta būtent nekilnojamojo turto statybai. Taigi teismo išvada dėl lėšų panaudojimo nekilnojamojo turto statybai yra nepagrįsta ir padaryta netinkamai analizuojant bei vertinant įrodymus.
18.4. Faktinių aplinkybių, susijusių su 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutarties sudarymo tikslais ir šia sutartimi gautų lėšų panaudojimu, pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai netyrė. Iš pačios paskolos sutarties turinio neįmanoma nustatyti, kad lėšos buvo skolinamos būtent tam tikro nekilnojamojo turto statybai. Tai, kad ieškovams nuosavybės teise, be kita ko, priklausė nekilnojamojo turto objektai, jokiu būdu nesudaro pagrindo laikyti, jog pagal visas paskolos sutartis buvo skolinamasi būtent šių objektų statybai. Teismas apskritai nenustatinėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) naudojimo paskirties. Netgi, jei būtų pripažinta, kad lėšos pagal šią sutartį buvo skirtos statyboms, tai pats atsakovas, atsakinėdamas į apelianto atstovo jam užduotus klausimus, pripažino, kad lėšos pagal šią sutartį turėjo būti skiriamos (duomenys neskelbtini) turto statyboms, o šis turtas buvo skirtas asmeniniams apelianto ir jo sutuoktinės poreikiams.
18.5. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį gautos lėšos taip pat buvo naudojamos nekilnojamojo turto statyboms finansuoti. Galimybės spręsti apie lėšų panaudojimą statybų finansavimui nesuteikia nei pačios sutarties turinys, nei šalių paaiškinimai.
18.6. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktu ikiteisminio tyrimo metu gautu apklausos protokolu, kuriuo remtis apskritai negalėjo. Apklausos protokolas yra vienas iš ikiteisminio tyrimo duomenų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 183 straipsnis). BPK 177 straipsnyje yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, todėl apklausos protokolui, kaip vienam iš ikiteisminio tyrimo duomenų, galioja neskelbtinumo reikalavimas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai sprendime vadovaujasi neskelbtinu apklausos protokolu, kadangi taip pažeidžia įrodymų leistinumo reikalavimą (CPK 177 straipsnis).
18.7. 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartyje ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitime buvo nurodyta, kad ne mažesnė nei 106 000 Eur suma buvo panaudota nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini) statybai, taigi buvo suteikta tikslinė paskola. Tačiau susitarimo 13 punkte pažymėta, kad dalis paskolos sumos buvo panaudota jau esamų įsiskolinimų dengimui. Taigi visos paskolos sutartys buvo sudarinėjamos jau esamų įsiskolinimų dengimui.
18.8. Pats nekilnojamojo objekto pastatymas nėra ūkinės komercinės veiklos vykdymas ir be pakankamo pagrindo negali būti sietinas su verslo tikslais. Teismas galėjo konstatuoti, kad 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartis sudaryta verslo tikslu tik tuo atveju, jeigu bylos duomenys leistų spręsti, jog objektas (duomenys neskelbtini) buvo pastatytas būtent su tikslu šį nekilnojamąjį objektą naudoti gaunant ekonominės naudos, t. y. jį nuomoti, parduoti brangiau ar pan. Pabrėžtina, kad nekilnojamasis objektas (duomenys neskelbtini), priešingai nei konstatavo teismas, buvo statomas siekiant pagerinti šeimos gerovę, įgyti patogesnį bei erdvesnį būstą, t. y. šeimos poreikių tenkinimui. Šalys pastatytame name planavo gyventi, o kitą namo dalį planavo padovanoti sūnui. Byloje nėra jokių duomenų, kad objektas (duomenys neskelbtini) teiktų kokią nors ekonominę naudą šalims (būtų išnuomotas ar kt.).
18.9. Teismas nepagrįstai sutapatino apelianto 2016–2018 m. laikotarpiu vykdytą veiklą (statybos baigimo apdailos ir valymo darbai) su visiškai kita verslo vykdymo forma, t. y. nekilnojamojo turto vystymu. Apeliantui išduoti verslo liudijimai nesuteikia teisės vykdyti nekilnojamojo turto vystymo veiklos. Tai, kad apeliantas vykdė apdailos bei valymo darbus, jokiu būdu nereiškia, jog nekilnojamojo turto objektą (duomenys neskelbtini) statė taip pat vykdydamas šią ūkinę komercinę veiklą. Šis objektas buvo statomas šeimos lėšomis, už atliktus darbus apeliantas jokio atlyginimo negaudavo ir negauna, todėl teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad objektas (duomenys neskelbtini) buvo statomas vykdant ūkinę komercinę veiklą pagal turėtus verslo liudijimus.
18.10. Teismas visiškai neatsižvelgė, kad paskolos sutarčių šalimi yra ne tik apeliantas, teismo nepagrįstai laikytas verslininku paskolos sutarčių atžvilgiu, bet ir ieškovė, kuri niekada nėra vykdžiusi jokios ūkinės komercinės veiklos. Tai yra akivaizdus teismo sprendimo nenuoseklumo bei pagrįstumo stokos pavyzdys.
18.11. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovai iki to laiko, kol sūnus pabaigs mokyklą, vieną iš butų (duomenys neskelbtini) išnuomotų, tai nepaneigia galimybės pripažinti šią paskolos sutartį vartojimo, vadovaujantis dvigubo naudojimo tikslo taisykle, kuri yra įtvirtinta ne tik CK 6.2283 straipsnio 3 dalies 1 punkte, bet ir remiantis teismų praktika. Kai fizinis asmuo sudaro sutartį dvigubo naudojimo tikslais, t. y. vartojimo ir verslo tikslais, tačiau, atsižvelgiant į visas su sutartimi susijusias aplinkybes, verslo tikslai nevyrauja. Objektas (duomenys neskelbtini) buvo skirtas susikurti savo šeimai patogesnius ir erdvesnius namus bei aprūpinti sūnų nekilnojamuoju turtu, kuriuo sūnus galės disponuoti ateityje, vieno buto galimas ir tik laikinas panaudojimas komerciniais tikslais jokiu būdu nebuvo pagrindinis tikslas statant objektą (duomenys neskelbtini). Jis jokiu būdu nevyrauja, todėl ši paskolos sutartis gali ir turi būti pripažįstama vartojimo.
18.12. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. vasario 14 d. bei 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartys nėra susijusios su objekto (duomenys neskelbtini) statyba, todėl šių paskolos sutarčių siejimas su objekto (duomenys neskelbtini) statymu yra negalimas ir nepagrįstas.
18.13. Apeliantas įgijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) priėmęs palikimą po motinos mirties. Apeliantas su giminėmis susitarė, kad tai, jog žemės sklypą paveldėjo jis, yra teisinga, kad, mokėdamas atlikti statybų darbus, šiame žemės sklype galės pastatyti statinius, kuriuose, vėlesnio susitarimo pagrindu, galės gyventi kiti apelianto giminaičiai. Taigi, priešingai nei konstatavo teismas, objektas (duomenys neskelbtini) buvo statomas ne vykdant komercinę ūkinę veiklą ir siekiant pastatyti objektą tam, kad jis neštų ekonominę naudą, o tam, jog įvykdytų susitarimą ir galėtų aprūpinti gimines patogiu bei erdviu gyvenamuoju būstu. Pažymėtina, kad šiuo metu objektas (duomenys neskelbtini) yra išnuomotas tik laikinai, tol, kol bus išspręstas ginčas su atsakovu. Taigi, net ir nustačius, kad tam tikra 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos dalis buvo skirta nekilnojamojo turto objekto (duomenys neskelbtini) statybai (minėta, jog likusios paskolos sutartys su šio objekto statyba negali būti siejamos, kadangi tai pripažino ir pats atsakovas), tai jokiu būdu nereiškia, jog skolintasi buvo vykdant ūkinę komercinę veiklą ir siekiant naudoti objektą kaip teikiantį pajamas.
18.14. Atsižvelgiant į tai, kad šalys, paskolos gavėjai, yra fiziniai asmenys, kurie sudarė paskolos sutartis ne verslo tikslais, o jų įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, teismas, mažindamas netesybas, privalėjo vadovautis SNTSKĮ. SNTSKĮ taikymo nepaneigia ir SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktas, kuriame nurodoma, kad įstatymas netaikomas kredito sutartims, kurios yra neatlygintinės. Lietuvos banko 2020 m. vasario 11 d. teiktoje išvadoje pažymėta, kad, vadovaujantis SNTSKĮ 2 straipsnio 2 dalies 3 punktu, įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas be palūkanų ir jokių kitų mokesčių, išskyrus tuos, kuriais padengiamos tiesiogiai su kredito užtikrinimu susijusios išlaidos. Tačiau SNTSKĮ 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad įstatymas taikomas sutartims ar jų grupei, pagal turinį ir (arba) sudarymo tikslą priskirtinoms prie nurodyto straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytų kredito sutarčių. Minėta nuostata siekiama apsaugoti vartotojų interesus, kai kredito ar panašaus pobūdžio sutartis parengiama tokiu būdu, kad būtų išvengta SNTSKĮ taikymo, pavyzdžiui, nurodant, kad kredito sutartis yra neatlygintina, tačiau sutartyje nustatomos neproporcingo dydžio netesybos, kurios iš esmės ir yra reali ekonominė nauda paskolos davėjui ar pan.
18.15. Teismo sprendimą sumažinti netesybas tik iki 0,1 proc. lėmė tai, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog paskolos sutartys nėra vartojimo, taip pat nepagrįstai šalių ir atsakovo paskolos teisiniams santykiams netaikė SNTSKĮ. Pažymėtina, jog 0,02 proc. netesybų dydis šioje situacijoje yra protingas. Tai patvirtinta ir kitose civilinėse bylose, kuriose atsakovu patrauktas V. J.. Net ir konstatavus, kad abi šalys yra verslininkai, yra pagrindas spręsti dėl netesybų mažinimo iki, pavyzdžiui, 0,06 proc., kaip sprendė Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-291-516/2020. Atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad dėl laiku nevykdomos prievolės atsakovas patyrė nuostolių, kurie yra didesni, nei būtų nustatytos 0,02 proc. netesybos.
18.16. Šalys negrąžina paskolos sutartimis gautų lėšų dėl sunkios finansinės padėties. Nepaisant to, šalys daug kartų rodė atsakovui norą tartis ir derėtis dėl paskolų grąžinimo išdėstymo ir kitų būdų, kurie leistų šalims grąžinti paskolų sumas per tam tikrą laikotarpį. Tai, kad šalys buvo aktyvios, sąžiningai dėjo visas pastangas tam, jog paskolos sumos būtų grąžintos, patvirtina ir apelianto atsakovui pateiktas 2019 m. kovo 8 d. prašymas dėl skolos refinansavimo. Šiame prašyme apeliantas nurodė, kad surado asmenį, kuris sutiktų padengti šalių įsiskolinimą apeliantui. Vis dėlto, pats apeliantas, elgdamasis nesąžiningai, bet kokia kaina bandydamas išvaržyti įkeistą turtą ir taip pasipelnyti, su paskolų refinansavimu nesutiko. Taigi teismas skolininkų elgesį, kaip netesybų mažinimo kriterijų, vertino netinkamai.
18.17. Pirmosios instancijos teismas netinkamai suprato šalių reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl netesybų išieškojimo, todėl nepagrįstai jį atmetė. Šalys prašė taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą netesybų skaičiavimui, o ne, kaip klaidingai nustatė teismas, kreipimuisi dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Netesyboms taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas apima ne tik reikalavimą, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo į teismą ar dėl vykdomojo įrašo išdavimo per 6 mėnesius nuo prievolės termino suėjimo, bet ir tai, kad netesybos negali būti priteistos už ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį. Šalys ir prašė taikyti ieškinio senatį, t. y. pripažinti, kad atsakovas, vykdydamas išieškojimą, gali išieškoti iš šalių tik delspinigius už šešis mėnesius, kadangi šiuo metu, netaikius ieškinio senaties, antstoliai išieško iš šalių netesybas už kur kas ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį.
18.18. Teismas padarė išvadą, jog pagal visus vekselius pinigai buvo perduoti, nors rėmėsi tik E. G. liudijimu dėl 2018 m. birželio 8 d. vekselio išdavimo aplinkybių. Taigi, teismas laikė, kad E. G. liudijimo, kuris buvo susijęs išimtinai su 2018 m. birželio 8 d. vekseliu, pakanka tam, jog būtų pripažinta, kad pagal visus kitus vekselius pinigai taip pat buvo perduoti. Tokia teismo išvada negali būti laikoma pagrįsta, kadangi E. G. liudijimas niekaip negali patvirtinti to, kad pagal kitus vekselius pinigai apeliantui buvo perduoti. Dar daugiau, iš pačios E. G. liudijimo matyti, kad E. G. pagal išrašytą 10 000 Eur sumos vekselį gavo tik 5 000 Eur paskolą, tačiau teismas šios aplinkybės, kaip galinčios patvirtinti tai, jog pagal kitus išrašytus vekselius lėšos apskritai galėjo būti nepaskolinamos, netyrė.
18.19. Vekseliai buvo išrašomi ne tam, kad ieškovai galėtų pasiskolinti lėšų, o tam, jog atsakovas nepradėtų skolų išieškojimo pagal paskolos sutartis. Kitaip tariant, apeliantas vekseliais sumokėdavo už susitarimo dėl skolos sumokėjimo termino pratęsimo sudarymą. Šios šalių pozicijos teismas apskritai nevertino, nepaisant to, kad šalys pateikė paaiškinimus, kaip konkrečiai atsakovas manipuliavo, bandydamas išgauti vekselius bei su atsakovu sudarytus rašytinius susitarimus. Pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl šalių pateiktų 2018 m. sausio 3 d., 2018 m. gegužės 4 d. atsakovo ir apelianto sudarytų susitarimų dėl prievolių įvykdymo termino atidėjimo įrodomosios galios. Nepaaiškino, kodėl šalių pateiktais įrodymais nesivadovavo ir kodėl šie įrodymai nepatvirtina to, kad būtent už šių susitarimų sudarymą atsakovas ir reikalavimo išrašyti ginčijamus vekselius. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovo suinteresuotumo pratęsti pinigų gražinimo terminus mainais negaunant jokios ekonominės naudos. Dar daugiau, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas yra linkęs slėpti gaunamą ekonominę naudą, o tai patvirtina Lietuvos banko bei policijos atliekami ikiteisminiai tyrimai. Akivaizdu, jog už terminų pratęsimus atsakovas ekonominės naudos reikalavo, o ją gavo vekseliais.
18.20. Vekseliai turėjo ir galėjo būti pripažinti negaliojančiais ne tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, bet ir taikant CK 3.96 straipsnio 1 dalį. CK 3.92 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu. Visi šalių ginčijami vekseliai buvo išduoti be ieškovės sutikimo, nors kito sutuoktinio sutikimas išduodant vekselius yra privalomas. CK 3.96 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad tuo atveju, kai buvo sudarytas sandoris (išduoti vekseliai) be kito sutuoktinio sutikimo, toks sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jeigu kito sutuoktinio nebuvo patvirtintas, o kita sandorio šalis (šiuo atveju vekselių gavėjas) buvo nesąžininga, t. y. žinojo apie santuokos sudarymo faktą. Paskolos sutartys, kuriose paskolos gavėjai yra abu sutuoktiniai, buvo sudarytos dar iki ginčijamų vekselių išdavimo, taigi atsakovas neabejotinai turėjo žinoti apie tai, kad ieškovas yra sudaręs santuoką. Kita vertus, vidutiniškai protingas, atidus ir rūpestingas asmuo, matydamas, jog dėl lėšų trūkumo paskolos gavėjas negali įvykdyti anksčiau sudarytų paskolos sutarčių, papildomai (neatlygintinai) lėšų neskolintų.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
19.1. Ieškovas apeliaciniame skunde išdėstė daug melagingų faktų apie žemės sklypo paveldėjimą ir namų statybą giminaičiams, pinigų pagal išduotus vekseliu negavimą, sunkią finansinę padėtį, todėl apeliacinis skundas negali būti tenkinamas. Teismo sprendimas ir taip nepagrįstai palankus ieškovams.
19.2. Teismas teisingai sprendė, kad paskolos sutartys nėra vartojimo, kadangi paskolas atsakovas išdavė kaip fizinis asmuo, o ne verslininkas. Teismas pagrįstai nurodė, kad vekseliai buvo išduoti laisva valia ir teisėtai.
20. Atsakovas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą „dalyse kaip nepagrįstą, todėl neteisėtą: 1. Motyvuojamoje sprendimo dalyje (CPK 270 str. 4 d.) KAT teiginius: „Teismo vertinimu, pagal tarp šalių susiklosčiusius santykius galima spręsti, kad atsakovas veikė verslo tikslais, t. y. teikė paskolas ieškovams, nors su jais nebuvo susijęs jokiais kitais teisiniais santykiais, suteikdamas paskolas sutartine maksimaliąja hipoteka turėjo tikslą ne tik atgauti paskolintas pinigines lėšas, tačiau reikalauti netesybų ir nuostolių atlyginimo dėl prievolės tinkamo neįvykdymo. Taigi pripažintina, kad atsakovas vertėsi ūkie komercine veikla. „ 2. Nurodymus apie bylinėjimosi išlaidų paskirstymą dalyse dėl: 1) valstybei iš atsakovo V. J. priteisto 4 311 Eur (5 672 Eur 76 proc.) ieškovams atidėto sumokėti žyminio mokesčio; 2) atsisakymo atsakovui V. J. iš ieškovų priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas: transporto priemonės parkavimo išlaidas, spausdintuvo remonto ir kasečių pirkimo išlaidas, kopijavimo ir biuro popieriaus, vaistų pirkimo išlaidas, dviračio remonto išlaidas; 3) teismo turėtų 113,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo iš atsakovo V. J. ir priimti naują sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo: 1) valstybei KAT iš atsakovo V. J. priteistą 4 311 Eur (5 672 Eur 76 proc.) ieškovams atidėtą sumokėti žyminį mokestį priteisti iš ieškovų G. G. ir I. G.; 2) KAT atsisakytas atsakovui V. J. iš ieškovų priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovų G. G. ir I. G.; 3) KAT turėtas 113,11 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisti iš ieškovų G. G. ir I. G.“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių faktinių duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas veikė verslo tikslais. Priešingai, teismas nurodė aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad atsakovas skolinimo verslu nesiėmė – paskolos sutartyse nėra nuostatų dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo funkciją; tai, kad sutartyse numatytos netesybos už netinkamą vykdymą, nedaro šių sutarčių atlygintinėmis; ieškovai nevykdo prievolių pagal paskolos sutartis, nors iš nekilnojamojo turto nuomos gauna pajamas.
20.2. Ieškovai nekėlė reikalavimo pripažinti paskolos sutartis atlygintinėmis, taip pat nereikalavo pripažinti, kad atsakovas veikė verslo tikslais. Ieškovai neįrodė, kad atsakovas vertėsi verslu, suteikdamas paskolas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas tik siekė atgauti paskolintas lėšas, o ieškovas nuolat prašė atidėti paskolų grąžinimą. Tai ieškovas, kaip verslininkas ir savo srities specialistas, nuolat konsultavo atsakovą įvairiais statybų klausimais, žadėjo pastatyti namą atsakovo turimame sklype, tai patvirtino pats ieškovas teismo posėdžio metu.
20.3. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovas verčiasi paskolų teikimo verslu, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, jog atsakovas yra inicijavęs daug vykdomųjų bylų, suteikęs daug paskolų, užtikrintų nekilnojamojo turto įkeitimu, ir buvo įspėtas Lietuvos banko dėl versliškai teikiamų paskolų. Minėtos aplinkybės neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl atsakovo vertimosi paskolų teikimo verslu.
20.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, kurie patvirtinta, kad atsakovas patyrė žalą dėl ieškovų veiksmų, o būtent, Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2019 m. liepos 9 d. ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. aktus. Teismas nepagrįstai rėmėsi į bylą nepriimtais įrodymais, juos aiškina šališkai ir nepagrįstai. Lietuvos bankas neturi ir neturėjo duomenų apie atsakovo versliškai teikiamas paskolas ir kreditus su nekilnojamojo turto įkeitimu. Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2019 m. liepos 9 d. aktas buvo apskųstas.
20.5. Teismas nepagrįstai paskirstė žyminio mokesčio išlaidas, neatsižvelgė į ieškovų ir jų atstovo piktnaudžiavimą procesu, du kartus siekusius vilkinti procesą, tačiau teismas nepagrįstai jiems baudos neskyrė. Taigi buvo pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Dėl prievolių nevykdymo kalti išimtinai ieškovai, todėl bylinėjimosi išlaidos turėtų būti paskirstomos atsižvelgiant į ieškovų „kaltę“ procese.
20.6. Ieškovai patys pasiūlė delspinigių dydį, kurį dabar ginčija. Notaras, tvirtindamas sutartis, išaiškino, kad delspinigių dydis yra esminė sutarties sąlyga. Šalys neginčija sutartyse įtvirtinto punkto, šalys atidžiai peržiūrėjo sutarties sąlygas ir jas suprato. Tik dėl ieškovų nuolatinių prašymų atidėti paskolos grąžinimą atsakovams išaugo ir delspinigių dydis. Ieškovai, siūlydami paskolos sutarties sąlygas ir prašydami sudaryti sandorius, net neplanavo ir negalvojo prisiimtų prievolių vykdyti, taigi apgauti atsakovą planavo iš anksto.
21. Ieškovai G. G. ir I. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Įvertinęs ieškovų pateiktus į bylą duomenis apie atsakovo vykdomą pinigų skolinimo veiklos masiškumą ir atlygintinumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas yra laikytinas verslininku. Tai patvirtinta ir kituose teismų sprendimuose, pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-69-436/2018 nurodė, kad atsakovas verčiasi skolinimo verslu (teikia paskolas skelbdamasis apie tai spaudoje, turi ne vieną skolininką ir tai patvirtinama baudžiamosios bylos medžiaga bei paties atsakovo pateiktais įrodymais); Kauno apygardos teismas 2020 m. birželio 25 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-86-317/2020 paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo apeliantas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį, t. y., už neteisėtą vertimąsi ūkine komercine veikla; šiuo metu apelianto atžvilgiu yra vykdomas ikiteisminis tyrimas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį (neteisėtas vertimasis ūkine komercine veikla), tai patvirtina, kad atsakovas ir toliau vykdo neteisėtą pinigų skolinimo veiklą.
21.2. Tam, kad asmuo būtų pripažintas verslininku, pakanka nustatyti, jog jis sistemingai ir nuolat vykdo tam tikrą ūkinę komercinę veiklą, o aplinkybė, ar ta veikla yra įregistruota, įtakos asmens pripažinimui verslininku neturi. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas laikytinas verslininku.
21.3. Pirmosios instancijos teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalimi, t. y. proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai. Teismas tinkamai apskaičiavo ieškovų patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, taip pat, vadovaudamasis šiomis dalimis, atitinkamai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad apelianto teiginiai, kad ieškovams tenkanti žyminio mokesčio dalis buvo nepagrįstai priteista valstybei iš apelianto – klaidinga.
21.4. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad jam teismas privalėjo priteisti paties apelianto patirtas tariamas bylinėjimosi išlaidas: transporto priemonės parkavimo išlaidas, spausdintuvo remonto ir kasečių pirkimo išlaidas, kopijavimo ir biuro popieriaus, vaistų pirkimo išlaidas, dviračio remonto išlaidas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šios apelianto nurodomos išlaidos nėra susijusios su bylos nagrinėjimu CPK 88 straipsnio 1 dalies prasme.
22. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, pagal kuriuos tarp šalių susiklosčiusius santykius galima spręsti, kad atsakovas veikė verslo tikslais. Teismas netinkamai vertino nereikšmingos įrodomosios vertės ir deklaratyvius ieškovų atstovo paaiškinimus ir nepagrįstai nuvertino ieškovų su atsakovu pasirašytų bei notaro patvirtintų sutarčių turinio, kuriose aiškiai nurodyta, kad paskolos yra neatlygintinės. Jokie kiti teisiniai santykiai šalių nesiejo.
22.2. Tai, kad sutartimis sulygtos netesybos, nedaro paskolos sutarčių atlygintinėmis. Atsakovas, suteikdamas paskolas, kurios buvo užtikrintos maksimaliąją hipoteka, tiesiog turėjo tikslą, kad ieškovai įvykdytų savo prievoles tinkamai ir laiku, tačiau, kaip teisingai nustatė teismas, ieškovai paskolų atsakovui negrąžino. Ieškovas, prašydamas atidėti paskolų grąžinimą, piktnaudžiavo ir apgaudinėjo atsakovą, nes niekada nesiruošė paskolų grąžinti. Ieškovai nebendradarbiauja ir negrąžina paskolos, nesudaro sąlygų apžiūrėti jų nekilnojamojo turto ir išieškoti skolų.
22.3. Byloje esantys duomenys patvirtinta, kad būtent ieškovas veikė sistemingai ir aktyviai, iš aplinkinių skolinosi lėšas, išviliodavo pinigus, išduodavo skolų raštelius, vekselius, tačiau pinigų negrąžino, jų tai pat nepavyksta išieškoti.
22.4. Dėl delspinigių dydžio teismas turėjo spręsti ir sutarties nuostatas aiškinti jas pasiūliusios šalies – ieškovų – nenaudai ir jas priėmusios šalies – atsakovo – naudai. Teismas turėjo įvertinti, kad ieškovai darė atsakovui prichologinį spaudimą nuolat neatlygintinai skolinti pinigines lėšas, o patys ieškovai jau turėjo daug patirties sudarydami paskolos sutartis.
22.5. Lietuvos bankas 2019 m. liepos 2 d. ir 2019 m. rugpjūčio 22 d. raštais nekonstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumo, Vilniaus administracinis teismas yra nurodęs, kad šie raštai yra informacinio pobūdžio. Atsakovas skundė minėtus raštus, tačiau Lietuvos bankas skundų nepriėmė ir atsisakė juos nagrinėti, tokie veiksmai aiškiai patvirtina neteisėtus Lietuvos banko darbuotojų veiksmus.
22.6. Teismas turėjo nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje įtvirtintų nuostatų ir atsižvelgti į priežastis, dėl kurių kilo ginčas ir susidarė bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas yra baudžiamas už ieškovų tyčines veikas – sąmoningą prievolių atsakovui nevykdymą, piktnaudžiavimą procesu, trukdymą išieškoti iš įkeisto turto, duomenų apie pajamas neteikimą ir pan. Be to, teismas nenustatė atsakovo kaltės dėl to, kad ieškovai nevykdo savo prievolių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl pateiktų dokumentų priėmimo
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartimi buvo išspręstas atsakovo V. J. teiktų dokumentų (DOK-1694, DOK-1851, DOK-2024, DOK-2222, DOK-2606, DOK-2607, DOK-2608, DOK-2650, DOK-2426, DOK-2437, DOK-2703, DOK-2711, DOK-2784, DOK-2802, DOK-2816, DOK-2581, DOK-3519, DOK-4045, DOK-4228, DOK-4456, DOK-4774, DOK-4851 ir DOK-5500) priėmimo klausimas.
3. Lietuvos apeliaciniame teisme 2022 m. vasario 2 d. gautas atsakovo prašymas (DOK-561) prie bylos pridėti papildomus dokumentus: A. J. pranešimą baudžiamojoje byloje, Kauno apylinkės teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-12-254/2022, civilinių bylų Nr. e2-4795-920/2021 ir Nr. e2-388-587/2021 medžiagą, baudžiamosios bylos Nr. 1-550-11092021 medžiagą, kitus įrodymus. Nurodė, kad A. J. pranešimas patvirtina, jog pinigai pagal vekselius buvo perduoti, kiti dokumentai patvirtina, kad buvo nepagrįstai sumažintos netesybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateiktas prašymas priimti papildomus įrodymus sudaro 40 lapų, o tokios apimties naujų duomenų priėmimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme išimtinumo. Be to, nors atsakovas nurodo, kad prideda civilinių bylų medžiagą, tačiau iš dokumento turinio matyti, kad pridedami tik paties atsakovo pasirašyti paaiškinimai ir prašymai, antstolio patvarkymai. Todėl teisėjų kolegija atsisako šiuos papildomai teikiamus dokumentus priimti (CPK 314 straipsnis).
4. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. rugsėjo 23 d. gautas atsakovo prašymas (DOK-4393) prie bylos pridėti E. G. surašytą ir pasirašytą patvirtinimą apie 10 000 Eur sumos gavimą pagal jos V. J. 2018 m. birželio 8 d. išduotą vekselį. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. sausio 11 d. nutartyje buvo nurodyta, kad atsakovo prašymas DOK-4393 dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos bus sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Atsižvelgdama į tai, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, atsakovas nenurodė, kodėl jo nepateikė anksčiau, teikiamas rašytinis įrodymas prieštarauja E. G. teiktiems paaiškinimams civilinėje byloje, todėl, jį priėmus, šalys nebetektų galimybės atsikirsti ir prieštarauti, teikti paaiškinimų, taigi, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsisako atsakovės naujai teikiamus įrodymus priimti.
5. Ieškovas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė naujus įrodymus – ieškovo 2016–2018 m. verslo liudijimų kopijas bei Lietuvos banko 2020 m. vasario 11 d. išvados kopiją (kiti pridedami dokumentai pridėti prašymui dėl žyminio mokesčio atidėjimo pagrįsti), prašymo pridėti naujus įrodymus nesuformulavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, ieškovas nenurodė, kodėl jų nepateikė anksčiau, prašymo pridėti naujus įrodymus nemotyvavo, todėl atsisako šiuos papildomai teikiamus dokumentus priimti (CPK 314 straipsnis).
Dėl prašymo apklausti liudytojus ir išreikalauti įrodymus
6. Apeliantas pateikė prašymą apklausti liudytojus, notarų ir antstolio Sauliaus Užkuraičio dalyvavimą teismo posėdžiuose pripažinti būtinu, išreikalauti duomenis, kurie patvirtintų apie ieškovų finansinę padėtį, išreikalauti baudžiamojo proceso Nr. M-2-03-00389-19 medžiagą, išreikalauti civilinės bylos Nr. 2-12096-950-19 medžiagą, iš Valstybinės darbo inspekcijos išreikalauti tyrimo medžiagą dėl nelegalaus ieškovo ir jo samdinių darbo.
7. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas ir žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Be to, teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
8. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto prašymuose nurodyti argumentai nepatvirtina išimtinio būtinumo skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir apklausti liudytojus. Pažymėtina, kad visus rašytinius įrodymus ir bylai reikšmingas aplinkybes, galimai pirmosios instancijos teismo neįvertintas (neištirtas) aplinkybes, apeliantas turėjo galimybę detaliai aptarti apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu būtų galima įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai.
9. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba išreikalaujami teismo šio kodekso nustatyta tvarka (CPK 198 straipsnio 1 dalis). Asmuo, prašantis išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą, iš dalyvaujančių byloje arba kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytiniais įrodymais gali pagrįsti (199 straipsnio 1 dalis).
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, teikdamas prašymą išreikalauti įrodymus, nekonkretizavo, kokias reikšmingas aplinkybes tie dokumentai galėtų nagrinėjamoje civilinėje byloje pagrįsti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto prašymai tiek dėl neatitikimo CPK 198 straipsniui, tiek dėl prašomų išreikalauti įrodymų apimties, yra atmestini.
Dėl trečiojo asmens prašymo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis
11. Trečiasis asmuo A. J. prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, iki pusės šios sumos priteisiant atsakovui kaip kompensaciją už patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Nurodo, kad ieškovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, atsakovui sukelia nuostolius ir nepatogumus ilgą laiką negrąžindamas skolos,
12. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali skirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.
13. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje. Ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, nustatytų CPK 95 straipsnio, taikymą, t. y. ne kiekvienu atveju pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nepaisymas laikytinas teisės pažeidimu, bet tam tikrais atvejais gali būti įvertintas kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017). Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017).
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo asmens prašymą ir jame išdėstytus argumentus, kuriais grindžiamas ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pateiktas apeliacinis skundas nėra aiškiai nepagrįstas, nenustatyta, kad jis pateiktas ieškovui elgiantis nesąžiningai, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą. Aplinkybės, kad ieškovas ilgą laiką negrąžina skolos, nesudaro pagrindo spręsti dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, skyrimo.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo
15. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad paskolos ieškovams buvo teikiamos versliškai. Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamios visų paskolos sutarčių analizės, nepagrįstai sprendė, kad buvo skolinamasi verslo, o ne asmeniniais tikslais, nepagrįstai nepripažino paskolos sutarčių vartojimo sutartimis.
16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 23 d. nutartimi sustabdė civilinės bylos pagal ieškovo G. G. ir atsakovo V. J. apeliacinius skundus nagrinėjimą iki bus priimtas procesinis teismo sprendimas Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021. Teisėjų kolegija sprendė, kad šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turės civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021 nustatytos aplinkybė dėl paskolos sutarčių (ne)galiojimo.
17. Įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823-2019, 30 punktas).
18. Kasacinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (galutinio teismo sprendimo) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė įtvirtinta CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas; įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialiųjų teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai (pareiškimai, prašymai) dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2019 m. balandžio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-469/2019 17, 18 punktus; kt.).
19. Įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška įtvirtinta ir CPK 182 straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikia įrodinėti. Kasacinis teismas, aiškindamas teismo sprendimo prejudicinę reikšmę, suformulavo tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tam, kad teismo nustatyta aplinkybė būtų pripažinta prejudiciniu faktu, būtinas nurodytų sąlygų visetas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3 K-3-286-421/2018 22 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
20. Nustatyta, kad G. G. pareiškė ieškinį atsakovui V. J., prašydamas pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. vasario 14 d., 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartis ir 2018 m. gegužės 4 d. paskolos sutarties pakeitimą ir taikyti restituciją, taip pat prašė pripažinti negaliojančiomis (niekinėmis) hipotekos sutartis ir vykdomuosius raštus. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad atsakovas V. J. reikalavo įtvirtinti sąlygą, jog paskolos sutartis yra neatlygintinė, o šalims nekyla pareiga mokėti pelno palūkanų. Taip atsakovas siekė nuslėpti savo gaunamas pajamas iš neteisėtai teikiamų finansinių paslaugų. Atsakovas iš paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos atimdavo taikomą pinigų skolinimo mokestį, todėl šalys realiai pinigų gaudavo mažiau, nei nurodyta visose paskolos sutartyse. Be to, ieškovo teigimu, paskolos sutartys pažeidė SNTSKĮ bei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtintus imperatyvius reikalavimus. Šis ginčas tarp šalių išnagrinėtas Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje.
21. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021 išnagrinėjo civilinę bylą pagal G. G. ieškinį dėl paskolos sutarčių nuginčijimo ir konstatavo, kad byloje ginčijamos keturios paskolos sutartys, sudarytos 2016–2018 metų laikotarpiu, buvo atlygintinės. Teismas taip pat analizavo šalių argumentus, kad paskolos sutartys turi būti laikomos vartojimo, pažymėjo, kad pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos ir novacijos sutartį pasiskolintos lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai, o likusios trys sutartys buvo sudarytos (duomenys neskelbtini) esančio namo statybai. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad paskolos buvo paimtos siekiant investuoti į vykdomą statybos verslą, ir pažymėjo, jog, net, jeigu dėl atskirų paskolos sutarčių ir būtų galima pripažinti egzistavus ir vartojimo (asmeninį, šeimos, namų ūkio) poreikį (apeliantas svarstė vieną butą naudoti šeimos poreikiams, ir (ar) vieną butą (namo dalį) padovanoti sūnui), jis, vertinant bendrai, nekvalifikuotinas kaip pagrindinis (vyraujantis). Taigi teismas padarė išvadą, kad paskolos sutartys negali būti pripažįstamos vartojimo sutartimis.
22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės neigia prejudiciniu procesiniu sprendimu nustatytus faktus, siekia kitokio faktinio ir teisinio aplinkybių, dėl kurių jau išsamiai pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021, vertinimo. Taigi teisėjų kolegija laiko, kad ginčas dėl paskolos sutarčių teisinio kvalifikavimo yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys veikė verslo tikslais ir paskolos sutarčių nėra teisinio pagrindo laikyti vartojimo sutartimis.
23. SNTSKĮ 2 straipsnis apibrėžia šio įstatymo taikymo sritį. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad įstatymas netaikomas kredito sutartims, pagal kurias kreditas suteikiamas ne kredito gavėjams. Pagal SNTSKĮ 3 straipsnio 13 dalį, kredito gavėjas – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti arba sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Taigi, SNTSKĮ taikytinas tik tais atvejais, kai fiziniai asmenys sudaro kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms. Civilinėje byloje konstatavus, kad šalys veikė versliškai, o ieškovas skolinosi ne asmeninėms reikmėms, o verslo tikslais, SNTSKĮ nuostatos netaikytinos.
24. Priešingai nei nurodo atsakovas apeliaciniame skunde, aplinkybe, kad atsakovas verčiasi pinigų skolinimo veikla, rėmėsi ieškovas, todėl pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai vertino ir dėl jų pasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne vienoje civilinėje byloje pripažinta, jog atsakovas vertėsi pinigų skolinimo veikla, tą pažymėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-441-881/2021. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. J. kaltinamas tuo, jog jis nuo 2009 m. vasario 12 d. iki 2013 m. birželio 30 d. vertėsi neteisėta finansine veikla. Nors baudžiamoji byla dar nėra išnagrinėta, tačiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai turi reikšmės teismui formuojant savo vidinį įsitikinimą apie atsakovo veiklą ir suteiktas paskolas šioje civilinėje byloje.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovas vertėsi kreditų teikimo veikla, padarė išanalizavęs ir bylos medžiagą, o būtent, rėmėsi tuo, kad atsakovas yra iniciavęs daug vykdomųjų bylų dėl išieškojimo pagal sutartis, Lietuvos bankas buvo įspėjęs atsakovą dėl versliškai teikiamų paskolų ir kreditų su nekilnojamojo turto įkeitimu. Taigi nėra teisinio pagrindo šalinti pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais konstatuota, kad atsakovas veikė verslo tikslais, ar pripažinti šiuos teismo argumentus nepagrįstais.
Dėl netesybų dydžio
26. Ieškovo teigimu, net jeigu šalys ir nebūtų pripažintos vartotojais, vis tiek teismo nustatytas 0,1 proc. delspinigių dydis yra neprotingas, nustatydamas tokį delspinigių dydį pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti.
27. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko), dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
28. Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Kitaip tariant, vienas iš netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (žr. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga, Teismų praktika Nr. 37).
29. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
30. Kasacinis teismas savo išaiškinimuose yra suformulavęs kriterijus, kuriais vadovaujantis sprendžiamas netesybų mažinimo klausimas. Vienas iš esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad svarbu įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo ir derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys skolindamos ir pasiskolindamos pinigus veikė kaip verslininkai, sudarė ne vieną paskolos sutartį skirtingu metu, o tai reiškia, jog jos geba (turėjo sugebėti) pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas.
31. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017 40, 43 punktus). Aiškiai per didelėmis netesybos pripažįstamos tada, kai jos neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2008). Pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka netesybas mažinti prašančiai šaliai (CPK 178 straipsnis).
32. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio, įvertino tai, kad šalys pinigus skolino ir skolinosi verslo tikslais, taip pat atsižvelgė į pradelstų įsipareigojimų dydį ir pradelsimo laiką, taigi sprendė, teisingomis netesybomis, kurios leis kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus, skolininkams pakankamai ilgai uždelsus grąžinti net keturias suteiktas paskolas, laikė 0,1 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutikti. Tai, kad teismai kitose civilinėse bylose nustatė kitokį delspinigių dydį, nėra teisiškai reikšminga, kadangi, kaip jau buvo minėta anksčiau, delspinigių dydis nustatomas (mažinamas) atsižvelgiant ne tik į objektyvius kriterijus, bet ir individualias byloje esančias aplinkybes.
33. Teisėjų kolegija kritiškai vertina ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovas negrąžina paskolų dėl sunkios finansinės padėties, ne kartą rodė iniciatyvą derantis dėl paskolų grąžinimo išdėstymo ir pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmoji paskola buvo suteikta ieškovui dar 2016 metais, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs bent dalį pasiskolintų pinigų atsakovui, išskyrus 2 000 Eur delspinigių, kurie buvo išieškoti priverstinio vykdymo tvarka. Ieškovas, būdamas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo, privalėjo įvertinti savo finansines galimybes skolinantis. Dar daugiau, civilinėje byloje konstatuota, kad ieškovas skolinosi verslo tikslais, todėl jam, kaip subjektui, vykdančiam ūkinę komercinę veiklą, keliami didesni apdairumo reikalavimai. Be to, tenka pareiga ir prisiimti riziką dėl tinkamo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Dėl ieškinio senaties
34. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą delspinigiams taikyti ieškinio senatį atmetė. Ieškovas apeliaciniame skunde su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka teigdamas, kad teismas klaidingai suprato šalių reikalavimą dėl senaties taikymo. Pabrėžė, kad šiuo metu antstoliai išieško iš šalių netesybas už kur kas ilgesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, tačiau netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.
35. Reikalavimams dėl netesybų (baudų ir delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalis, ginčo teisinių santykių metu galiojusi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto redakcija). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001; 2013 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 ir kt.). Taigi šešių mėnesių ieškinio senaties termino delspinigiams taikymas reiškia, kad netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei šešių mėnesių laikotarpį iki ieškinio pateikimo teismui dienos (šešių mėnesių ieškinio senaties terminas dėl delspinigių skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos šešis mėnesius atgal). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį netesyboms.
36. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas nėra grąžinęs jokios paskolos dalies atsakovui. Pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos ir novacijos sutartį ieškovui buvo paskolinta 110 000 Eur suma, kuri turėjo būti grąžinta iki 2017 m. liepos 23 d. Šiuo metu išieškomą sumą sudaro 110 268,78 Eur pagrindinės skolos ir 321 523,97 Eur delspinigių bei palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai buvo sumažinti iki 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, netesyboms pritaikyta senatis ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, pagal šią sutartį gali būti išieškoma ne didesnė nei 19 800 Eur delspinigių suma (110 000 Eur 0,1 proc. 180 d.).
37. Pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį ieškovui buvo paskolinta 30 000 Eur suma, kuri turėjo būti grąžinta iki 2018 m. vasario 27 d. Šiuo metu išieškomą sumą sudaro 30 095,80 Eur pagrindinės skolos ir 53 784,25 Eur delspinigių bei palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai buvo sumažinti iki 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, netesyboms pritaikyta senatis ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, pagal šią sutartį gali būti išieškoma ne didesnė nei 5 400 Eur delspinigių suma (30 000 Eur 0,1 proc. 180 d.).
38. Pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį ir jos 2018 m. gegužės 4 d. pakeitimą ieškovui buvo paskolinta 204 000 Eur suma, kuri turėjo būti grąžinta iki 2018 m. liepos 19 d. Šiuo metu išieškomą sumą sudaro 204 325,42 Eur pagrindinės skolos ir 221 116,44 Eur delspinigių bei palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai buvo sumažinti iki 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, netesyboms pritaikyta senatis ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, pagal šią sutartį gali būti išieškoma ne didesnė nei 36 720 Eur delspinigių suma (204 000 Eur 0,1 proc. 180 d.).
39. Pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį ieškovui buvo paskolinta 39 200 Eur suma, kuri turėjo būti grąžinta iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. Šiuo metu išieškomą sumą sudaro 39 314,20 Eur pagrindinės skolos ir 36 649,32 Eur delspinigių bei palūkanų. Atsižvelgiant į tai, kad delspinigiai buvo sumažinti iki 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną, netesyboms pritaikyta senatis ir jos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, pagal šią sutartį gali būti išieškoma ne didesnė nei 7 056 Eur delspinigių suma (39 200 Eur 0,1 proc. 180 d.).
Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais
40. E. G.atsakovui V. J. 2018 m. birželio 8 d. išdavė 10 000 Eur vertės vekselį, pagal šį vekselį laidavo ieškovas G. G.. Taip pat ieškovas G. G. atsakovui V. J. 2018 m. liepos 24 d. išdavė 5 500 Eur vertės vekselį, 2018 m. liepos 24 d. – 10 200 Eur vertės vekselį, 2018 m. liepos 27 d. –13 000 Eur vertės vekselį ir 2018 m. liepos 27 d. – 30 600 Eur vertės vekselį. Ieškovo teigimu, šie vekseliai buvo sudaryti dėl ekonominio ir psichologinio atsakovo spaudimo, atsakovas reikalavo pasirašyti vekselius dėl netinkamo prievolių vykdymo ir tokiu būdu susimokėti, kad nebūtų pradėtas priverstinis išieškojimas. Ieškovo teigimu, vekselių išdavimą lėmė nepalankiai susiklosčiusios finansinės aplinkybės, taip pat šie vekseliai prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes pažeidžia finansiškai silpnesnės šalies interesus.
41. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovai pasirinko poziciją tvirtinti, kad pagal visus vekselius jie negavo piniginių lėšų. Tačiau teismas sprendė, kad vekselis nebuvo tik prievolės užtikrinimo priemonė. Teismas nenustatė ieškovo valios trūkumų išrašant ginčijamus vekselius, kadangi byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovas naudojo ekonominį ir psichologinį spaudimą ieškovui. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog priimdamas ieškovo išrašytus vekselius atsakovas turėjo ketinimus, priešingus viešajai tvarkai ir gerai moralei.
42. Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu ir nurodo, kad teismas tik iš E. G. paaiškinimų apie vieną išduotą vekselį sprendė, kad pinigai buvo neabejotinai perduoti pagal visus vekselius, neatsižvelgė į šalių pateiktus 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. sudarytus susitarimus dėl prievolių įvykdymo atidėjimo įrodomosios galios. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su šiais apeliacinio skundo argumentais sutikti.
43. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 44 punktas, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 142 punktas).
44. Priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl fakto, ar pinigai pagal vekselius buvo perduoti, rėmėsi ne tik E. G. paaiškinimais, tačiau analizavo ir byloje esančius rašytinius dokumentus, o būtent, ieškovo ieškovo 2017 m. gruodžio 8 d. raštą (su antstolės spaudu), kuriuo jis prašo atsakovo atidėti 20 000 Eur skolos grąžinimą pagal 2017 m. gegužės 27 d. vekselį (7 t, b. l. 9; 24 t, b. l. 111), ieškovo 2018 m. sausio 19 d. prašymą nesikreipti dėl vykdomojo įrašo pagal 2017 m. gegužės 25 d. vekselį ir pasižadėjimą grąžinti 10 000 Eur iki sausio 28 d. (24 t, b. l. 112). Teismas atsižvelgė taip pat ir į tai, kad vekseliai buvo pasirašomi pas paties ieškovo pasirinktą notarą, pinigų perdavimo faktą teismas susiejo su paties ieškovo paaiškinimais, kad tuo metu jam trūko apyvartinių lėšų baigti gyvenamojo namo statybai, todėl nėra pagrindo laikyti, kad teismas šias aplinkybes ištyrė nevisapusiškai ar neišsamiai.
45. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovo 2017 m. gruodžio 8 d. prašyme, adresuotame V. J., nurodyta, kad ieškovas negali padengti vekselio, todėl prašo įskaityti šią sumą į naują paskolos sutartį (7 t, b. l. 9; 24 t, b. l. 111). Teisėjų kolegijos vertinimu, šio prašymo turinys leidžia teigti, kad šalys suprato, kad vekseliai ir paskolos sutartys yra atskiri dokumentai ir savarankiškos prievolės. Šią išvadą pagrindžia, pavyzdžiui, ir atsakovo 2018 m. rugsėjo 27 d. pateikti klausimai ieškovui raštu (7 t, b. l. 12). Iš šių klausimų matyti, kad atskirai užduodami klausimai apie paskolas – planuojamą panaudojimą, grąžinimą, užtikrinimą ir pan., atskiras klausimas užduotas dėl vekselių – „kiek, kada išmokėjote pagal nepadengtus vekselius V. J.“. Iš šį klausimą ieškovas atsako „kol kas nieko neesu sumokėjęs“ (7 t, b. l. 15). Be to, ieškovas atskirai teikė prašymus atidėti mokėjimus pagal vekselius (7 t, b. l. 9; 24 t, b. l. 111), taip pat atskirai teikė prašymus atidėti mokėjimus pagal paskolos sutartis (7 t, b. l. 16, 17, 18). Ieškovas taip pat teikė prašymus nesikreipti į antstolį pagal vekselius išieškojimo (8 t, b. l. 130), prašymuose nėra minimos paskolos sutartys kartu su vekseliais, todėl tai tik dar kartą patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad vekselis nebuvo paskolos sutarčių užtikrinimo priemonė, o pagal šiuos vekselius buvo sukurtos atskiros, savarankiškos prievolės.
46. Ieškovo argumentai, kad jis išduodavo vekselius tam, kad atsakovas nepradėtų išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto ir tokiu būdu darė psichologinį ir finansinį spaudimą, vertintini kritiškai. Matyti, kad ieškovas įvairiais laikotarpiais teikė prašymus atidėti paskolų mokėjimą, pavyzdžiui, 2018 m. gegužės mėnesį (8 t, b. l. 114), liepos mėnesį (8 t, b. l. 108), tačiau šiuose raštuose nebuvo teikiamas prašymas nepradėti išieškojimo veiksmų. O, pavyzdžiui, iš byloje esančių 2018 m. lapkričio 6 d., 2018 m. lapkričio 9 d. ieškovo prašymų, adresuotų atsakovui ir antstoliui Sauliui Užkuraičiui matyti, kad ieškovas prašo nepradėti vykdomųjų veiksmų, pasižadėdamas iš dalies dengti skolą (7 t, b. l. 19, 20, 21). Tačiau šie prašymai buvo pasirašyti 2018 m. lapkričio mėnesį, o vekseliai buvo išduoti 2018 m. birželio – liepos mėnesiais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, vekselių išdavimas ir atsakovo neva daromas finansinis spaudimas nėra pakankamai susiję, to nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Kita vertus, atsakovo veiksmai bandant išsiieškoti jam priklausančias pinigų sumas, negali būti vertinami kaip ekonominis ir finansinis spaudimas, siekiant pasinaudoti prasta ieškovo finansine padėtimi. Kaip jau buvo minėta, ieškovas, pinigus skolinęsis verslo tikslai, laiku negrąžinęs skolos pagal vekselius ir pagal paskolos sutartis, galėjo numatyti ir turėjo prisiimti iš to kylančius neigiamus teisinius padarinius.
47. Priešingai nei teigia ieškovas apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas analizavo 2018 m. sausio 3 d. sudarytą susitarimų dėl prievolių įvykdymo atidėjimo (8 t, b. l. 104, 116), tačiau ieškovas neteikia detalesnių paaiškinimų, kokią reikšmę šie – 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. – susitarimai turi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą. Iš 2018 m. sausio 3 d. susitarimo matyti, kad šalys atidėjo 110 000 Eur dydžio paskolos vykdymą iki 2018 m. sausio 23 d., taip pat atsakovas nurodė, kad neskaičiuos delspinigių iki 2018 m. sausio 23 d. Iš 2018 m. gegužės 4 d. susitarimo matyti, kad buvo atidėtas 30 000 Eur dydžio paskolos grąžinimas iki 20108 m. gegužės 27 d. Tačiau šie susitarimai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl priteistinų netesybų dydžio, kadangi netesyboms pritaikyta senatis ir jos bet kuriuo atveju suskaičiuotos už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, taip pat šiuose susitarimuose nėra kalbama apie vekselius, taigi neaišku, kaip, ieškovo manymu, šie susitarimai turėtų būti vertinami vekselių negaliojimo kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, kad 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. gegužės 4 d. sudaryti susitarimai neturi reikšmės sprendžiant šį tarp šalių kilusį ginčą, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimą dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais atmetė.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylą, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą ir paskolos teisinius santykius, teisingai įvertino įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl pagrįstai sprendė, kad šalių nesiejo vartojimo paskolos teisiniais santykiai ir nėra pagrindo vekselių pripažinti negaliojančiais.
49. Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino netesybas ir ieškinio senatį reguliuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai šioje dalyje ieškinio netenkino, taigi yra pagrindas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir taikyti ieškinio senatį delspinigiams nustatant, kad pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį negali būti išieškoma didesnė nei 19 800 Eur delspinigių suma, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį – 5 400 Eur delspinigių suma, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį – 36 720 Eur delspinigių suma, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį – 7 056 Eur delspinigių suma.
50. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovams ir tretiesiems asmenims – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).
51. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir proporcijų pagal ieškinį pirmosios instancijos teisme nustatymu, todėl teisėjų kolegija nuosekliai dėl to pasisako.
52. Nustatyta, kad ieškovai pareiškė ieškinį prašydami sumažinti iš ieškovų šiuo metu išieškomus 632 893,98 Eur delspinigius ir palūkanas pagal paskolos sutartis iki 0,02 proc. delspinigių už pradelstą dieną ir taikyti ieškinio senatį, skaičiuojant delspinigius už 180 dienų, taip pat pripažinti negaliojančiais vekselius, išduotus bendrai 69 300 Eur sumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovai neišskyrė, kurią dalį išieškomos sumos sudaro delspinigiai, o kurią – 5 proc. dydžio metinės palūkanos, todėl teisėjų kolegija, spręsdama dėl proporcijų, kuria dalimi ieškinys buvo patenkintas, į tai neatsižvelgia. Taigi, summa summarum (iš viso), ieškovai prašė delspinigius sumažinti nuo 632 893,98 Eur iki 13 795,20 Eur ((110 000 Eur 0,02 proc. 180 d.) + (30 000 Eur 0,02 proc. 180 d.) + (204 000 Eur 0,02 proc. 180 d.) + (39 200 Eur 0,02 proc. 180 d.)), o bendra ieškinio suma sudarė 688 398,78 Eur (632 893,98 Eur – 13 795,20 Eur + 69 300 Eur).
53. Teisėjų kolegija iš dalies pritarė pirmosios instancijos teismo vertinimui ir sprendė, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies bei išieškoti 0,1 proc. dydžio delspinigius už ne ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, o kitą ieškinio dalį – atmesti. Taigi nuspręsta, kad bendrai gali būti išieškomi ne didesni nei 68 976 Eur dydžio delspinigiai (19 800 Eur + 5 400 Eur + 36 720 Eur + 7 056 Eur) ir bendra patenkina ieškinio suma sudaro 563 917,98 Eur (688 398,78 Eur – 69 300 Eur (nepatenkinta ieškinio dalis dėl vekselių nuginčijimo) – (68 976 Eur – 13 795,20 Eur, nepatenkinta ieškinio dalis dėl netesybų)). Laikytina, kad pirmosios instancijos teisme patenkinta 81,9 proc. (563 917,98 Eur 100 688 398,78 Eur) ieškinio dalis, o atmesta ieškinio dalis sudarė 18,1 proc.
54. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys neginčija aplinkybės, kad ieškovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas (išskyrus žyminį mokestį) nepateikė. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui 113,11 Eur bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, priteisti tik iš atsakovo ir nepriteisti atsakovo prašytų bylinėjimosi išlaidų, patirtų už transporto priemonės parkavimą, spausdintuvo remontą ir kt., kaip nesusijusių su nagrinėjama bylą ir nepriskirtinų prie išlaidų, numatytų CPK 88 straipsnio 1 dalyje.
55. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškinys, pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, turėjo būti apmokėtas 6 072 Eur žyminiu mokesčiu (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), ieškovai sumokėjo 400 Eur žyminį mokestį, o Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 29 d. nutartimi ieškovams buvo atidėtas 5 672 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas iki teismo sprendimo byloje priėmimo. Kadangi ieškinys buvo tenkintas 81,9 proc., ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovo valstybės naudai ir sudaro 4 972,97 Eur sumą (6 072 Eur 81,9 proc.), iš ieškovų priteistina suma sudaro 1 099,03 Eur (6 072 Eur 18,1 proc.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai jau yra sumokėję 400 Eur žyminį mokestį, iš kiekvieno ieškovo priteistina po 349,51 Eur (apeliacinis skundas paduotas tik vieno ieškovo).
56. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
57. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 200 Eur žyminį mokestį, o 1 665 Eur žyminį mokestį prašė atidėti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad apeliacinis skundas buvo priimtas 2020 m. balandžio 23 d. teisėjos rezoliucija, žyminio mokesčio klausimas išspręstas nebuvo. Ieškovas apeliaciniu skundu ginčijo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas pripažinti vekselius negaliojančiais ir buvo prašoma sumažinti teismo apskaičiuotas 113 953,30 Eur netesybas iki 13 795,20 Eur. Taigi apeliacinio skundo suma sudarė 169 458,10 Eur (113 953,30 Eur – 13 795,20 Eur + 69 300 Eur) ir mokėtinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą buvo 2 246 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis). Teisėjų kolegijai tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, laikytina, kad buvo patenkinta 44 977,30 Eur apeliacinio skundo reikalavimų (169 458,10 Eur – 69 300 Eur (nepatenkinta apeliacinio skundo dalis dėl vekselių nuginčijimo) – (68 976 Eur – 13 795,20 Eur, nepatenkinta apeliacinio skundo dalis dėl netesybų)), taigi patenkinta 26,50 proc. apeliacinio skundo dalies (44 977,30 Eur 100 169 458,10 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad mokėtinas žyminis mokestis už apeliacinį skundą sudaro 2 246 Eur, ieškovas už apeliacinį skundą turėtų sumokėti 1 650,81 Eur sumą (2 246 Eur 73,50 proc.), kadangi jis jau yra sumokėjęs 200 Eur, iš jo priteistina 1 450,81 Eur suma, o iš atsakovo – 595,19 Eur (2 246 Eur 26,50 proc.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.
Taikyti ieškinio senatį pagal 2016 m. gruodžio 23 d., 2017 m. lapkričio 27 d., 2018 m. sausio 19 d., 2018 m. vasario 14 d. sudarytas paskolos sutartis skaičiuojamiems delspinigiams, nustatant, kad pagal 2016 m. gruodžio 23 d. paskolos sutartį negali būti išieškoma didesnė nei 19 800 Eur delspinigių suma, pagal 2017 m. lapkričio 27 d. paskolos sutartį – 5 400 Eur delspinigių suma, pagal 2018 m. sausio 19 d. paskolos sutartį – 36 720 Eur delspinigių suma, pagal 2018 m. vasario 14 d. paskolos sutartį – 7 056 Eur delspinigių suma.
Priteisti iš ieškovų G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir I. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 349,51 Eur (tris šimtus keturiasdešimt devynis eurus 51 ct) iš kiekvieno žyminio mokesčio, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 4 972,97 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus septyniasdešimt du eurus 97 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Kitą Kauno apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo G. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 1 450,81 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt eurų 81 ct) dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Priteisti iš atsakovo V. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 595,19 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt penkis eurus 19 ct) dydžio žyminį mokestį už ieškovo G. G. paduotą apeliacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Teisėjai Dalia Kačinskienė
Antanas Rudzinskas
Vigintas Višinskis