Administracinė byla Nr. A-209-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01625-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui L. U. D. dėl akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro S. S. pasirašytą 2014 m. kovo 6 d. raštą Nr. (1.23)7R-1390 ir įpareigoti pašalinti padarytus pažeidimus; 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, sprendimo vykdymą pavesti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (toliau – ir Ministerija).

Pareiškėjas pažymėjo, kad 2013 m. birželio 28 d. raginimu įvykdyti sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0050/13/00563 trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė L. U. D. įpareigojo pareiškėją sumokėti 13,45 Lt skolą ir 88,28 Lt vykdymo išlaidų į nurodytą raginime banko sąskaitą. 2013 m. liepos 16 d. antstolės kontoroje buvo sumokėta 13,45 Lt skola ir kartu pateiktas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510-513 straipsnių pagrindu surašytas skundas dėl nurodytų vykdymo išlaidų dydžio ginčijimo. Kadangi antstolė L. U. D. raštu atsakymo į skundą nepateikė ir nedavė skundui eigos Kauno miesto apylinkės teisme CPK nustatyta tvarka ir terminais, tai pareiškėjas vertino kaip skundo patenkinimą. Tačiau antstolė L. U. D. pareiškėjui nepranešusi ir neatsiuntusi patvarkymo dėl vykdymo išlaidų išieškojimo ir vykdymo išlaidų paskaičiavimo, įvykdė slaptai priverstinį vykdymo išlaidų 172,76 Lt dvigubą išieškojimą – iš pareiškėjo senatvės pensijos dar nurašant tokią pačią sumą nuo jo sąskaitos. Dėl tokių neteisėtų veiksmų 2014 m. vasario 23 d. buvo pateiktas skundas atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl drausminės bylos antstolei iškėlimo. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsniu ir pažymėjo, kad Ministerija netikrino antstolės L. U. D. paaiškinimų dėl skunde nurodytų jos veiksmų neteisėtumo vertinimo: 1. antstolė L. U. D. aiškino, kad 2013 m. liepos 21 d. faksu gautas skundas yra sunkiai įskaitomas, tačiau antstolė gavo tinkamos kokybės minėtus dokumentus; 2. antstolė 2013 m. liepos 16 d. sumokėtą 13,45 Lt skolą patvarkymu skyrė vykdymo išlaidoms dengti; 3. antstolė neatsiuntė patvarkymo dėl priverstinio vykdymo išlaidų išieškojimo ir patvarkymo dėl vykdymo išlaidų paskaičiavimo, suvaržydama teisę ginčyti patvarkymų pagrįstumą ir teisėtumą CPK nustatyta tvarka ir terminais; 4. antstolė neturėjo teisės meluoti, kad gavusį skundą ji neva telefonu susisiekė su pareiškėjo sūnumi ir atstovu pagal įgaliojimą A. B., kadangi tokio pokalbio nebuvo ir negalėjo būti. Pareiškėjo teigimu, teisingumo viceministras vilkino patikrinti nurodytas aplinkybes, be to, padarė jam žalą už sukeltus pergyvenimus ir sveikatos sužalojimą, kurią pareiškėjas vertino 10 000 Lt.

Atsakovai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą prašė skundo netenkinti.

Atsakovai paaiškino, kad kiekvienam suinteresuotam asmeniui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų teisminio gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo nurodyti, kuo skundžiamas administracinis aktas, viešojo administravimo institucijos veiksmas ar neveikimas pažeidžia jo materialaus pobūdžio teises. Atsakovų manymu, pareiškėjas šiuo atveju turėjo nurodyti, kokias konkrečiai materialaus pobūdžio teises pažeidė aptariamas Ministerijos 2014 m. kovo 6 d. raštas Nr. (1.23)7R-1390. Šiuo atveju pareiškėjas turi įrodyti, kad tenkinant jo reikalavimus bus apgintos kokios nors jo pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai, ir tai turės įtakos kokioms nors jo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas nenustato besąlyginės Ministerijos pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą vien tik prašymo pagrindu. Teisingumo ministerija 2014 m. kovo 6 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1590 paaiškino pareiškėjui, jog, atsižvelgiant į tai, kad skundžiami antstolės veiksmai (banko sąskaitos areštas, piniginių lėšų iš sąskaitos nurašymas, apskaičiuotų vykdymo išlaidų dydis, skundų dėl antstolio procesinės veiklos nagrinėjimas) laikytini antstolio procesine veikla, Ministerija negali vertinti antstolės L. U. D. atliktų veiksmų teisėtumo, nes tai kompetentingas padaryti tik teismas. Kadangi užbaigtoje vykdomojoje byloje antstolio veiksmai neskundžiami, vadovaujantis CPK 510 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl antstolės neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Atsakovai pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsakovų manymu, pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai negali būti pagrindas konstatuoti neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus, ko pasekoje turėtų kilti civilinė atsakomybė. Atsakovai rėmėsi Antstolių įstatymo 16 straipsniu ir pažymėjo, kad, jeigu pareiškėjas mano, jog žala atsirado dėl antstolio neteisėtų veiksmų, jis gali reikalauti žalos atlyginimo iš antstolio. Teisingumo ministerija neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, kuriose skolininku buvo pareiškėjas, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė L. U. D. atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Teismas vadovavosi Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Antstolių įstatymas nenustato besąlyginės Ministerijos pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą vien tik prašymo pagrindu. Teisingumo ministerija 2014 m, kovo 6 d. rašte Nr. (1.23.)7R-1590 paaiškino pareiškėjui, jog atsižvelgiant į tai, kad skundžiami antstolės veiksmai (banko sąskaitos areštas, piniginių lėšų iš sąskaitos nurašymas, apskaičiuotų vykdymo išlaidų dydis, skundų dėl antstolio procesinės veiklos nagrinėjimas) laikytini antstolio procesine veikla, negalima vertinti antstolės L. U. D. atliktų veiksmų teisėtumo, nes tai kompetentingas padaryti tik teismas. Teismas sutiko su tokia pozicija. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, jog Teisingumo ministerija savo kompetencijos ribose išnagrinėjo pareiškėjo skundą, skundžiamo akto naikinimo pagrindų nenustatė ir darė išvadą, kad pareiškėjas turi teisę ginti savo teises teisme, jeigu laiko, kad žala padaryta antstolio.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsniais, atkreipė dėmesį, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui. Ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teismas nenustatė, kad Ministerija būtų pažeidusi pareiškėjo teises, taip pat nenustatė būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

III.

Pareiškėjas V. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjo manymu, teismo sprendimas nemotyvuotas, neišnagrinėti visi jo skundo reikalavimai, tuo pažeidžiant ABTĮ 86-88 straipsnius. Pareiškėjas pabrėžia, kad skunde buvo nurodytos ir įrodytos aplinkybės, kad antstolė L. U. D. melavo Ministerijai, jog ji, gavusi skundą, jo neišnagrinėjo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais per penkias dienas nuo gavimo ir nepateikė atsakymo raštu, bet sakė netiesą, jog telefonu pranešė, kad skundą tenkins, tačiau nepateikė atsakymo. Pareiškėjo manymu, tai yra Antstolių įstatymo 3 straipsnio, bendrų antstolio veiklos principų pažeidimas, nusikalstama veika.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai nurodo, kad apeliantas nepaneigė, jog skundžiami antstolės veiksmai (banko sąskaitos areštas, piniginių lėšų iš sąskaitos nurašymas, apskaičiuotų vykdymo išlaidų dydis, skundų dėl antstolio procesinės veiklos nagrinėjimas) yra procesinė antstolio veikla. Atsakovai pažymi, kad, vadovaudamasis CPK 510 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą, jog būtų konstatuoti antstolės neteisėti veiksmai, tačiau pareiškėjas to nepadarė, bet kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kuri pateikė skundžiamą atsakymą. Atsakovai remiasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi, 86 straipsnio 2 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai ir visapusiškai, pasisakė visais esminiais ginčui aktualiais aspektais, teismo išvadas aiškiai ir motyvuotai pagrindė konkrečiomis teisės normomis, todėl, atsakovo manymu, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta iškelti antstolei drausmės bylą, pagrįstumo ir teisėtumo bei neturtinės žalos, galimai padarytos šiuo sprendimu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Ministerijos atsirado teisiniai santykiai, kurie kyla piliečiams pasinaudojus teise kritikuoti bei skųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje. Pagal konstitucinės doktrinos nuostatas teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą iš vienos pusės pasireiškia asmens subjektine teise reikšti kritinę nuomonę apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, iš kitos pusės valstybės įstaigų ar pareigūnų pareiga tirti tokio pobūdžio piliečių skundus ir prašymus (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d. bei 1998 m. kovo 10 d. nutarimus). Asmenų skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarką įgyvendina Viešojo administravimo įstatymas ir su šio įstatymo įgyvendinimu susiję žemesnės galios teisės aktai.

Šios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintos teisės įgyvendinimas, susijęs su antstolių veikla, detalizuotas Antstolių įstatymo 13 ir 27 straipsniuose. Antstolių įstatymo 27 straipsnis numato, kad antstolio procesinių veiksmų teisėtumą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kontroliuoja teismas. Kaip antstoliai (antstolių padėjėjai) laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių veiklą, ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pagal kompetenciją teisingumo ministro nustatyta tvarka kontroliuoja Teisingumo ministerija ir Lietuvos antstolių rūmai.

Be to, teisingumo ministrui priskirta kompetencija iškelti drausmės bylą antstoliui pagal Antstolių įstatymo  13 straipsnį , kuriame nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai“.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (bylai aktuali redakcija nuo 2010 m. spalio 19 d.) 8.10 ir 8.32 punktus, Ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų, be kita ko, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja antstolių darbą, nagrinėja asmenų prašymus, skundus ir pranešimus, priskirtinus ministerijos kompetencijai, imasi priemonių, kad būtų atsakyta į juose keliamus klausimus.

Civilinio proceso kodekso 594 straipsnyje nustatyta, kad antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas; šios kontrolės metu patikrinami ir patvirtinami CPK VI dalyje nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai; teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu CPK nenustatyta kitaip.

Iš viso šio teisinio reglamentavimo matyti, kad kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė Ministerijos bei Antstolių rūmų iniciatyva yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai. Asmuo, nesutikdamas su procesiniais antstolio veiksmais, turi teisę juos ginčyti bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekso tvarka, kartu prašydamas atlyginti ir dėl to patirtą žalą.

Pareiškėjas, teikdamas skundą Teisingumo ministerijai, naudojosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta teise, tačiau šis pareiškėjo skundas nėra susijęs su kokios nors kitos pareiškėjo subjektyvios teisės ar teisėto intereso gynimu.

Įvertinus šias aplinkybes, būtina atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuriam, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio nuostatomis, yra pavesta formuoti vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, administracinėje byloje Nr. A14–1500/2005 yra išaiškinęs, jog tarnybinio/drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos, šiais teisės pažeidimais nėra pažeidžiami privataus asmens interesai. Analogiškai buvo sprendžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS10-215/2004, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS1-580/2006, 2013 m. gegužės 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS438-379/2013. Mutantis mutandis vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina išvada, kad pareiškėjas neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo priimto sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens L. U. D. veiksmų įvertinimo drausminės atsakomybės aspektu.

Iš ginčijamo Teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. rašto pareiškėjui matyti, kad juo buvo konstatuota, jog pareiškėjas skundžia antstolės veiklą, kuri susijusi su pastarosios veikla vykdant procesines teisės normas, t. y., kad skundžia tokią antstolės veiklą dėl kurios yra negalima drausminė atsakomybė. Tokia atsakovo išvada pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta teisinga.

Byloje duomenų, kad Teisingumo ministerija tirdama pareiškėjo 2013 m. vasario 23 d. skundą būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, vilkinusi tyrimą ar atsisakiusi jį atlikti, nenustatyta.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo subjektinė teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus nebuvo pažeista, nes jo 2013 m. vasario 23 d. skundą, nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ištyrė kompetentinga institucija, kuri jai suteiktos kompetencijos ribose išnagrinėjo pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie antstolės L. U. D. darbą bei pateikė išsamų atsakymą pareiškėjui apie atlikto tyrimo rezultatus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo pateikto skundo dalies dėl žalos atlyginimo vertinimu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl neteisėtų Teisingumo misterijos veiksmų tiriant jo skundą. Kadangi neteisėti valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmai yra būtina sąlyga atsirasti valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl nesant šios sąlygos nėra ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas formaliai ir paviršutiniškai nagrinėjo pareiškėjo skundą. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka. Pirmosios instancijos teismas  ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies tvarka įvertino byloje surinktus įrodymus, kilusiam ginčui spręsti pritaikė reikalingas teisės normas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, negali būti pakankamu pagrindu konstatuoti teismo sprendimo nepagrįstumą.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų nepilnumu, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain  LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, A146-115/2012 ) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011). Įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nurodyta apimtimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.